Terminas artima mirčiai būsena (AMB) apibūdina pojūtį, kai žmogus tariamai keliauja atsiskyręs nuo kūno į kitą dimensiją, dažnai laikomą dangiškąja. Astralinė kelionė yra kontroliuojama būsena, kuri gali įvykti natūraliu būdu miegant, o AMB įvyksta spontaniškai, tik fizinės ir protinės krizės atveju, individo mirties atveju arba tada, kai jis tiki, jog yra pasiekęs mirties tašką. Astraliniai keliautojai suvokia, kad jie grįš, bet tie, kurie iškeliauja artimoje mirčiai būsenoje, tiki, jog bilietas galioja tik kelionei į vieną pusę. Dauguma subjektų sutinka būtybę, apgaubtą šviesos, kuri spinduliuoja gėriu. Kai jie vėl susijungia su kūnu, iš esmės pasikeičia jų požiūris į gyvenimą.
Šis reiškinys nėra naujas. Istorijos apie tokius išgyvenimus pasiekia mus iš laikų prieš Kristaus gimimą. Apie tai kalbama „Bardo Thodel“ ir
„Tibeto mirusiųjų knygoje“, kuri parašyta aštuoni šimtmečiai PK. Dar iki 1975 m. jos buvo laikomos „mirties patalo vizijomis“, o tais metais
Amerikoje medicinos daktaras Reimondas Mudis išleido knygą „Gyvenimas po mirties“, paneigiančią visas iki tol egzistavusias teorijas tuo klausimu.
Per pastaruosius dvidešimt metų atlikta daugybe medicininių tyrimų, mėginant nustatyti, ar tie išgyvenimai vyksta tikrai, ar tai tik mirštančių smegenų fantazijos vaisius. Skeptikai teigia, jog AMB pojūčiai ne KELIONĖS ARTIMOJE MIRČIAI BŪSENOJE gali būti moksliškai pakartoti, todėl tėra paistalai. Jie kalba apie psichozę ir smegenų sutrikimus, tokius kaip smilkinių smegenų skiltelių epilepsija, sukelianti haliucinacijas. Pagaliau,
jie tvirtina, jog subjektai tėra tik arti mirties, taigi kažkokia menka sąmonės žiežirba vis dėlto rusenanti, nes priešingu atveju smegenų veikla nebeatsistatytų, ir jos liktų pažeistos visam laikui.
Patyrusieji tokius pojūčius pasakoja keliavę tamsiu tuneliu ar ilgu giliu slėniu. Pasak mokslininkų, pavyzdžiui, Karlo Sagano, tai esantis pasąmonėje likęs gimimo prisiminimas. Patyręs didelį stresą – mirštant – protas stumiamas atgal į rudimentinę atmintį,
kai buvo verčiamas sklisti per gimimo kanalą į šviesos ratą. Neseniai psichologė daktarė Zuzana Blekmor iškėlė teoriją, kad AMB būsenos pojūčius sukelia haliucinacijos dėl deguonies trūkumo ir vaistų, suleistų pacientui kritinėje būklėje. Iš tiesų, įprasta manyti, jog smegenų
veikla sutrinka arba nutrūksta, jei jos neaprūpinamos deguonimi ilgiau nei tris minutes. Vis dėlto žinoma atvejų, kai pacientams buvo konstatuota smegenų mirtis, bet jie visiškai atgijo – kartais net po pusvalandžio. Daktaras Melvinas Morse pateikia pavyzdį, kai mažas berniukas automobilyje buvo paniręs į vandenį ilgiau nei penkiolika minučių, o pasveikęs pasakojo apie savo kelionę į „dangų“.
Pritariantieji priešmirtinės būsenos pojūčiams nurodo nesusijusių kai kurių išgyvenimo aspektų pasitvirtinimą. Pavyzdžiui, subjektai atsiskyrimo nuo kūno būsenoje tiksliai apibūdina medicininę veiklą ir pakartoja pokalbio žodžius, kuriuos jie girdėjo, „mirę“ gulėdami ant operacinio stalo. Šioje būklėje jie keliauja kiaurai per sienas ir nupasakoja įvykius, vykstančius kituose kambariuose, apie kuriuos
tikrai nieko nežinojo. Tyrinėtojai daktaras Reimondas Mudis ir britų psichologė Margot Grei turi surinkę nemažą tokių nutikimų kartoteką.
Be to, šalininkai teigia, jog priešmirtinės būsenos pojūčius sukelia vaistai, ir remiasi Ronaldo K. Siegelio studijomis. 1970 m. jis atliko testus
su savanoriais ir nesugebėjo pakartoti įvairių AMB pojūčių etapų. Galiausiai jis atsisakė teiginio, jog reiškinys vyksta haliucinacijų pagrindu,
atliko cheminius ir elektrinius pakitimus smegenyse ir iškėlė kitų „racionalių“ teorijų.
Trečiame dešimtmetyje atlikti bandymai su savanoriais, kuriems buvo iš lėto mažinamas aprūpinimas deguonimi. Tai sukėlė protinės ir fizinės
veiklos sutrikimus ir konvulsijas. Priešmirtinės būsenos išgyvenimai yra tvarkingi, nuoseklūs ir ramūs, o šito negalima atkurti smegenų chaotiška
veikla ir būsenoje ant išnykimo slenksčio. Daktarai ligi šiol nežino, kas atsitinka ilgų komos būsenų metu, bet jie spėja, jog smegenų veikla, nors ir menka, vis dėlto lieka, nes pacientai suvokia esant draugus ir giminaičius šalia jų lovų. Todėl lankytojai yra skatinami kalbėti su komos būsenoje esančiu ligoniu, lyg jis sugebėtų girdėti.
1996 m. sausį Britanijoje vienas pacientas, gulėdamas su gyvybę palaikančiu aparatu, netikėtai atsigavo iš „nuolatinės vegetuojančios būsenos,
trukusios keletą mėnesių. Nė vienas gydytojas nepranašavo pasveikimo. Jis teigė, jog viską suvokęs, kas dėjosi aplink, ir stengėsi bendrauti, bet jo kūnas nepaklusęs. Dauguma žmonių, atsigavusių po komos, nėneprisimena, kas vyko tuo laikotarpiu po įvykio, atvedusio juos į komos
būseną. Vis dėlto pasitaiko išimčių
pabandom?
NORETUM?
nu dawaj pabandom
Puiki tema. Pamineciau dar Michael’a Newtona ir jo knyga „Journey of souls“ – Gyvenuimo tarp gyvenimu studiju byla. Kuri nueina kiek toliau ir neklausia klausimo pabuvusiu AMB. Pries jo akis viskas atsiveria liudininku akimis. Jis pagrinde savo tyrinejimus hipnozes seansais kuriu metu kaip jis teigia galima pasikalbeti su tuo kas keliauja per gyvenimus. Jam pavyksta issiaiskinti kiek gyvenimu siela jau turejo ir kas buvo praeity. Kaip nuvykstama. Paaiskina kur ir kaip viskas veikia. Visi pasakojimai kai karta kelione issiaiskinta, papildo vienas kita. Papasakojama, kas laukia po mirties ir kaip viskas „ten“ sutvarkyta. Taigi ne klausiama – ar? bet pasakojama kaip. Tarp kitko tie bandymai paciam papulti gali baigtis tuo, kad niekada negrisi. As mieliau paskaityciau mano mineta knyga. Ateis laikas ir mes visi issiaiskinsim kiek tai teisybe. Pasakysiu is savo patirties kad pradzia butent tokia kaip as ja maciau. Todel kai pradejau skaityti knyga, ji is kartoi nekele jokiu abejoniu del ivykiu tikrumo. Vienintele beda – nesu tikras ar knyga isversta I lietuviu kalba. nebuciau nustebes kad ne. Kaip ir daugelis kitu knygu…..