Kai kurie chirurgai pasakoja, kad tuo metu pacientas miršta ant operacinio stalo, patalpoje jaučiamas lengvas, tačiau gana pastebimas vėjo dvelksmas, nežiūrint į tai, kad yra uždarytos visos durys ir langai. Tai siela atsiskiria nuo kūno.
Sielos paieškos
Pirmasis žmogus, kuris bandė į sielą pažvelgti grynai materialistiniu požiūriu, t.y. tiesiog bandė pasverti žmogaus sielą, buvo daktaras Dankanas Makdugalas iš Heverhilo miesto Masačiusetso valstijoje (JAV).
1906-ais metais gydytojas sukonstravo specialią lovą, kuri buvo tarsi didžiulės labai tikslios svarstyklės, galinčios parodyti net labai mažą svorio pokytį (iki 1 gramo). Šioje lovoje beviltiškai sergantys ligoniai iškeliaudavo į kitą pasaulį, stebimi gydytojo.
Makdugalas savo dienoraštyje rašė: „Keletą valandų gulėdamas ant šių svarstyklių ligonis nuolat, nors ir lėtai, netekdavo svorio – maždaug po 1 unciją (30 gramų) per valandą. Tai susiję su skysčių pasišalinimu iš kūno per kvėpavimo takus ir odos poras. Praėjus 3 valandoms ir 40 minučių pacientas mirė. Tai sutapo su staigiu svarstyklių rodyklės pajudėjimu mažėjimo kryptimi. Po to rodyklė sustingo vienoje vietoje ir daugiau nebejudėjo. Žmogaus mirties metu buvo nustatytas svorio sumažėjimas, kuris buvo lygus 3/4 uncijos (21 gramas). Viskas įvyko tiesiog per keletą sekundžių“.
Po šio bandymo ėmė sklisti gandas, kad žmogaus siela (astralinis kūnas) turi realią masę, kurios svoris yra 21 gramas. Beje, šis teiginys prieštarauja krikščioniškosios religijos teiginiams, kurie teigia, kad žmogus sielą įgauna moters kiaušinėlio apvaisinimo metu. Tačiau netgi 9-ių savaičių embriono svoris yra vos 2 gramai, tad siela jame paprasčiausiai netilptų.
Šiuolaikiniai bandymai
Prieš keletą metų Makdugalo bandymas buvo pakartotas viename mokslinio tyrimo institute Rusijoje. Mokslininkai žengė dar toliau – jie pabandė astralinį kūną pavaizduoti monitoriaus ekrane. Jeigu informacijos šaltiniai nemeluoja, tai pavyko padaryti. Vienas eksperimente dalyvavęs korespondentas taip aprašė procesą: „Specialaus kompiuterio monitoriaus ekrane žmogaus siela atrodė kaip būtybė, kažkiek primenanti naujagimį, su neproporcingai didele galva, mažyčiu kūnu, persuktomis galūnėmis, kurios labiau priminė sparnų galus. Paskui sielą driekėsi vėduoklės formos uodega, tačiau visas vaizdas tirpo, sielai tolstant nuo kūno, kol vaizdas monitoriuje visiškai išnyko“.
Teigiama, kad pradžią tokiems bandymams padarė moksliniai neuro-fiziologo Olego Bechmetjevo darbai. Mokslininkui pavyko išaiškinti fizinę prigimtį reiškinio, kuris ir vadinasi siela. Po to ir buvo padaryta išvada, kad siela yra visų gyvų žmogaus organizmo ląstelių spinduliavimas.
Išsigandęs numirėlis
Tai ar kažkokia žmogaus siela palieka žmogaus kūną po jo mirties ar ne? Remiantis ankstesne teze, kad astralinis kūnas yra visose organizmo ląstelėse, tai, greičiausiai, jokios sielos nėra, nes ji niekada nepalieka netgi numirėlio. Tai patvirtina kraupokas, iš pirmo žvilgsnio, bandymas, kurį neseniai atliko fiziologų grupė.
Mokslininkai pajungė keletą daviklių prie numirėlio, paruošto kremacijai. Kai vežimėlis su kūnu buvo pristumtas prie uždarytos krematoriumo krosnies, prietaisų rodyklės tiesiog ėmė šokinėti. Žmogaus smegenys jau buvo seniai mirusios, tačiau kūnas „išsigando“ perspektyvos būti sudegintam ir audringai į tai reagavo. Fiziologiniai poveikiai – karštis, ugnies artumas – bandymo metu buvo eliminuoti.
Gal siela taip ir lieka savo apvalkale, kol nesuyra į dulkes? Jeigu taip, tai teisūs tie, kurie pasisako prieš kremavimą…
Taip pat skaitykite
Piramidžių nauda astralinėms kelionėms
Gydytojas išsioperavo pats save
Astralinių kelionių vaizdai (II dalis)
Kankinantys košmarai
Mokslininkai nustatė, kad išėjimas iš kūno yra iš tiesų įmanomas
Astralinių kelionių vaizdai (I dalis)
Akmeniniai žmonės
Nemirtingumo eliksyro paieškos
Sapnų pasaulis, kurį galime valdyti- Astralas
Siela negali sverti, nes tai nėra materialinis kūnas, tai net nėra kūnas iš viso. Kai žmogus miršta, jis išlaisvina visą savo deguonį ir isituština. Taigi, jei kas tiek sveria, tai arba deguonis, arba mūsų pačių išmatos.
deguonį lengva pasverti – tikrai ne,
išmatos – juk jos būtų ant tos pačios lovos, svoris nesikeistų – tikrai ne
Na tie 21g ne siela o „aš“. Žmogus turi tarsi dvi sielas. Viena t.y. „aš“ uždaryta kūne kol žmogus gyvas, o kita tvarkingai randasi savo sielų pasaulyje. Pati siela ir „aš“ yra energetinės struktūros. Tiesiog kai ta energija atsilaisvina nuo kūno ir gaunasi svorio pokytis. Komos būklėje teko mintimis labai konkrečiai bendrauti su savo siela. Kai visam išeidinėsiu iš šio pasaulio ji vėl dalyvaus tame procese. Tiesiog padės išsilaisvinti iš kūno ir perves į savo pasaulį.
gali daugiau papasakoti apie savo koma?
Viskas gan paprasta. Atsiguliau. Kūną suėmė traukuliai. Ir po kelių minučių guliu visiškai atjungtas nuo kūno. Viską girdžiu bet nieko negaliu padaryti su savo kūnu. Tokioje būsenoje išbuvau parą laiko. Patekus į tą būseną iš karto mintyse atsirado kažkas antras. Ko nors paklausi gauni atsakymą. Arba šiaip ramina. Kažkokių vaizdinių kaip pasakoja kiti nemačiau. Kai kas nors pakelia akių vokus matau tą žmogų. Kai atsidūriau klinikose gydytojams akys pasirodė keistos. Atliko visus tyrimus. Kūnas funkcionavo idealiai. Dar namuose namiškiai bandė gaivinti užpildami vandens kibirą, vėliau degė žvakes. Suprantama niekas nepadėjo. Kai buvau apiformintas guldyti į ligoninę tarsi kažkas perdavė, grąžino kūno valdymą. Nors aš, iš pasimetimo dar kurį laiką buvau tarsi toje būsenoje bijodamas pajudėti. Tarsi simuliavau tą būseną. Nors toje būsenoje būti visai neblogai, bet pakartoti nenorėčiau. Ne nuo manęs tai ir priklauso. Šį procesą akivaizdžiai reguliuoja ana pusė. Kadangi toje būsenoje buvo daug laisvo laiko visai šauniai pabendravom su tuo kažkuo. Tik patekus į komą kilo mintis ar tai mirtis. Atsakymas ne. Ar tai panašu į mirtį atsakymas taip. Tik gilesnis pasinėrimas. Tokiu būdu išsiaiškinta labai daug klausimų apie kuriuos aš aprašinėju diskusijose. Įdomiausia nereali dalis vyko būnant klinikose kur aplinkui buvo daug ligonių ir gydytojų. Vyko savotiškas chaosas. Visi pikti. Gydytojai pykstasi tarpusavyje. Ligoniai priešinasi gydytojas. Pasitariau su savo siela ar galima išspręsti šią sumaištį taip kad niekas nepažeidinėtų laisvos valios. Gavau atsakymą taip. Tai saku darom. Gerai. Ir akimirksniu viskas ėmė keistis. Viskas nurimo. Pasikeitė žmonių santykiai. Visi pasidarė geranoriški, paslaugūs vieni kitiems. Nesuvokiamai nerealu. Dar viena smulkmena po šiai dienai neduoda ramybės. Kai mane tikrino su tomografu viena darbuotoja pasakė „nesakysiu ką matau“. Tai ką ji manyje matė?
Nezinau kiek ta siela gali sverti , bet jei kas yra neses koki negyva zmogu ar koki suni tai turetu prisiminti kaip sunku nesti lavona , o koks kitas kunas nors ir be samones yra daug lengviau nesamas .
Siela negali sverti,išvis šitas straipsnis nesąmonė
Įdomu kodėl straipsnyje nerašoma apie absurdiškus Makdugalo eksperimentų netikslumus. Beje, kaip nuo teiginio „žmogus mirties akimirką palengvėja 21 gramu“ galima pereiti prie „žmogus turi sielą ir ji sveria 21 gramą“? Šiuo atveju praverstų lašelis skepticizmo, nes visa šita svetainė laikosi ant „tikiu tuo, kas patinka, ignoruoju tai, kas prieštarauja“ principo.