Kaip Žemėje atsirado gyvybė?

Manyti, kad Žemė yra vienintelis gyvenamasis pasaulis bekraštėse erdvėse yra taip pat kvaila, kaip tvirtinti, jog didžiuliame užsėtame lauke užaugs tik viena kviečio varpa (Epikūras).

Kaip Žemėje atsirado gyvybė? Atsakymą į šį klausimą galima rasti Šventajame rašte. Pakanka vien tik Senojo testamento, kuriame pasaulio sukūrimas aprašytas tarsi iš natų – nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau ne visus, ypač mokslininkus, tenkina tokia įvykių vystymosi versija. Hipotezių, bandančių paaiškinti gyvybės atsiradimą Žemėje, yra daugybė. Viena šių hipotezių – pansermija, teigianti, kad biologiniai organizmai į mūsų planetą pateko iš kosmoso. Apie šią hipotezę verta plačiau papasakoti.

Gyvybės sėklos

Pansermijos idėja nėra nauja. Ją dar V amžiuje pr.m.e. iškėlė graikų filosofas Anaksagoras, o dar po šimtmečio – garsusis Aristotelis. Senovės mokslininkai teigė, kad kosmoso platybėse keliauja „gyvybės sėklos“, kurios gali apgyvendinti bet kurią planetą, kurioje yra tinkamos sąlygos. Tik XX amžiuje mokslininkai perėjo nuo samprotavimų prie konkrečių mokslinių metodų. Pionieriumi šioje srityje tapo švedų fizikas ir chemikas Svantė Arenijus.

1908-ais metais jis visuomenės teismui pateikė savo teoriją – radiacinę pansermiją. Pagal šią teoriją, sėklos pačios keliauja po Visatą, pernešamos Saulės ar kitos žvaigždės šviesos slėgimo. Arenijus manė, kad atsparios didžiuliams temperatūros svyravimams bakterijos į Žemę galėjo patekti iš Veneros, kai šios planetos buvo labiausiai suartėjusios. Teoriją palaikė nemažai karštų jos šalininkų. Tačiau greitai mokslininkai susigriebė – prisiminė apie neseniai atrastą radioaktyvumą. Iš tiesų, ilgalaikio migravimo metu bakterijos turi gauti mirtinas spinduliavimo dozes. Ir tai dar ne viskas – vakuumas kosmose yra ne mažesnė kliūtis ląstelėms ir sporoms keliauti Visatoje. Kaip parodė bandymai, vakuume ląstelė susprogsta. Tai reiškia, kad Arenijaus idėja neturi nieko bendro su realybe. Apie šią hipotezę buvo užmiršta. Tačiau pasirodė, kad ne visiems laikams. Apie tai bus papasakota truputį vėliau.

Siuntinys su pristatymu

Ne mažiau įdomus likimas ir kitos teorijos – litopansermijos, kurią XX amžiaus antroje pusėje iškėlė amerikiečių mokslininkas Melvinas Kalvinas. Šios teorijos esmė yra tai, kad biologinius organizmus į Žemę galėjo atgabenti kosmose keliaujantys kūnai – meteoritai ar asteroidai, atskilę nuo planetų, kuriose egzistavo gyvybė. Kalvinas netgi paskaičiavo – į mūsų planetą galėjo patekti vos 0,2 mikrono dydžio bakterija, kuri buvo 0,6 mikrono dydžio mikro-meteorito viduje. Tačiau – vėl nesėkmė! Gyvybės pėdsakų meteorituose buvo ieškoma ne kartą, tačiau labai ilgai nieko nepavyko surasti. Daugelis jau buvo pasiruošę litopanserijos teoriją nurašyti, kaip ir daugelį kitų. vėliau paaiškėjo, kad tai daryti per anksti.

Saldus meteoritas

2002-ais metais amerikiečių mokslininkai iš NASA tyrimų centro, kuriame atliekami meteoritų tyrimai, surado hipotezės apie nežemiškąją mūsų planetos gyvybės kilmę patvirtinimą. Jie aptiko gliukozės iš karto dviejuose meteorituose – 1969-ais metais Australijoje nukritusiame Merčisono meteorite ir Miurerio meteorite, kuris į Žemę nukrito maždaug prieš 100 milijonų metų šalia to paties pavadinimo ežero, esančio Oklahomos valstijoje (JAV). O cukrus (arba gliukozė) – yra vienas iš gyvybės šaltinių, nes yra viena iš svarbiausių DNR sudedamųjų dalių. Paprasčiau pasakius, be gliukozės gyvybės žemėje nebūtų.

Mokslininkai, aptikę gliukozės meteorituose, pirmiausiai nusprendė patikrinti, ar cukrus meteorituose galėjo susidaryti jau Žemėje, t.y. dėl „užteršimo“ mikrobais. Kaip paaiškėjo, tokia tikimybė yra labai maža. Greičiausiai, cukrus meteorituose susidarė dėl cheminių reakcijų, kurios įvyko kosminių kelionių metu. Tačiau kaip spinduliavimas, radiacija ir vakuumas, kurie nesuderinami su mikroorganizmų gyvenimu kosmose? Praėjo keletas metų, ir štai buvo rastas atsakymas į šį klausimą.

Cheminis sodas

2006-ais metais amerikiečių mokslininkai sulaukė ilgai laukto siuntinio iš zondo „Stardust“ su kosminių dulkių, gautų skriejant per kometos 81 PAVild-2 uodegą, pavyzdžiais. NASA tyrimo centro daktaras Skotas Sandorfas papasakojo: „Pasirodo, kosminės dulkės – tai tikras cheminis sodas. Jose aptinkama medžiagų, kurios susiformavo įvairiose vietose, skirtingu metu ir skirtingose sąlygose“. Tačiau labiausiai mokslininkus sudomino molekulės, kurių iki tol nebuvo niekur aptikta. Sandorfas pareiškė: „Gali būti, kad tai yra organinės molekulės, kurios susidarė, kai ledas tirštame debesyje, iš kurio susidarė Saulės sistema, buvo paveiktas ultravioletiniu spinduliavimu ir kosmoso spinduliais“.

Tikra sensacija tapo tai, kad paprastos organinės molekulės puikiai gali išgyventi, esant ultravioletiniam spinduliavimui ar Saulės radiacijai. Šioms ląstelėms nebaisus netgi kosmose esantis vakuumas! Teisybė triumfuoja – atrodo, beprotiškas Arenijaus ir Kalvino idėjas dar per anksti nurašyti. Jų iškeltos gyvybės Žemėje atsiradimo hipotezės visiškai sutapo su mokslininkų išvadomis – prieš 4 milijardus metų Žemė buvo bombarduojama kosminiais kūnais. Taip mūsų planetoje atsirado nežemiškos kilmės elementai, kurie ir tapo pradine žaliava. Visą likusį darbą atliko evoliucija.

Nors mūsų nelaukėte, tačiau mes esame čia!

1973-ais anglų fizikas F.Krikas ir amerikiečių biochemikas L.Orgelas padarė gana drąsų pareiškimą. Jie teigė, kad gyvybė Žemėje atsirado dėl nežemiškosios civilizacijos, egzistavusios daugybę metų prieš mūsų planetos susidarymą ir kosminių aparatų pagalba atsiuntusios „gyvybės sėklas“, veiksmų. Mokslinė bendrija šią hipotezę pasitiko labai priešiškai. Kaip tokia keista mintis galėjo ateiti į Kriko galvą – juk jis buvo Nobelio premijos laureatas!

Deja, mokslininkai tuo metu negalėjo pateikti įtikinamų savo „kryptingosios pansermijos“ teorijos įrodymų. Mokslinėje spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, kuriuose buvo tiesiog juokiamasi iš mokslininkų hipotezės. Tačiau Krikas ir Orgelas nebuvo iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Jie pasinaudojo senąja išmintimi – jeigu Mahometas neina prie kalno, tai kalnas ateis prie Mahometo. Mokslininkai iškėlė iniciatyvą atlikti „atgalinę pansermiją“ – „žemiškąją medžiagą“ pasiųsti į kitas planetas. Pagrindinis tokio „siuntinio“ tikslas -išsaugoti unikalią žemiškąją genetinę medžiagą. Juk niekas negali garantuoti, kad Žemėje nekils termobranduolinė katastrofa ar dar vienas pasaulinis tvanas.

Jeigu mes nesugebėsime išsaugoti gyvybės planetoje, tai gal verta šį reikalą patikėti kitų planetų gyventojams, kurie bus kur kas atsargesni, nei Žemės gyventojai? Tam reikia tik pasirinkti keletą žvaigždžių taikiniais ir į jas pasiųsti specializuotus kosminius aparatus, kurie judėtų Saulės energijos dėka. Viename tokiame „siuntinyje“ būtų daugybė įvairiausių mikroorganizmų, kurie skrydžio metu būtų anabiozės būsenoje.

Gal verta pasiųsti pasiuntinį?

Tačiau ar verta žvalgytis į tolimas žvaigždes, kai mūsų Saulės sistemoje yra tiek planetų? Gal iš pradžių kolonizuoti, pavyzdžiui, Venerą, į ją pasiuntus vandens dumblius ir juos paskleisti planetos atmosferoje tiesiog po debesimis. Gal kada nors  Veneroje stebuklingu būdu pasikeis klimatas, joje atsiras gyvybė, o pats žmogus kada nors pats persikels gyventi į šią planetą.

Kai kurie mokslininkai Marsą laiko tinkamesne planeta tokiems tikslams. Šioje planetoje dabartiniu metu esančios sąlygos panašios į tas, kurios egzistavo Žemėje tuo metu, kai joje dar tik pradėjo atsirasti gyvybė. Jeigu viską palikti savieigai, tai vargu ar Marse, kuris yra gana toli nuo Saulės, gyvybė kada nors savaime atsiras. Jeigu mes norime panaudoti raudonąją planetą, tai reikia patiems imtis iniciatyvos. Suprantama, kad tai nėra vienos dienos darbas -netgi pačiais kukliausiais skaičiavimais Marso kolonizavimui reikės nuo 100 iki 1000 metų. Tačiau rizikuoti verta!

Į Marsą pirmiausia reikia pasiųsti tokius mikroorganizmus, kurie apsigyventų planetos grunte ir, misdami jo neorganinėmis medžiagomis, gamintų organinę biomasę. Vėliau būtų galima nugabenti pirmuonis, kurių gyvybinė veikla išskiria amoniaką ir kitas dujas. Visa tai sustiprintų „šiltnamio efektą“ atmosferoje ir pakeltų planetos temperatūrą iki teigiamos. Tuomet Marso paviršiuje atsiras jūros ir vandenynai. Kai sąlygos pasidarys panašios į žemiškąsias, į Marsą bus galima pasiųsti dumblius, kurie gamina deguonį ir ozoną. Galiausiai klimatas Marse taps tinkamas žmogui gyventi. Štai tada ir bus galima krautis lagaminus kelionei!

Ar yra gyvybė Marse?

Pastaruoju metu gana dažnai skamba toks klausimas: ar mes nepavėlavome su Marso apgyvendinimu? Dar 1996-ais metais NASA specialistai nedviprasmiškai pareiškė, kad Marse gyvybė egzistuoja! Vėliau tos pačios NASA atstovai paneigė savo pareiškimą, tačiau buvo sukeltas nemažas triukšmas. Visa tai puikiai suveikė. Kongresas tyrimo darbams šioje srityje skyrė tiesiog astronominę sumą – 100 milijonų dolerių per metus. Būtent to mokslininkai ir siekė!

Panašiu keliu nuėjo ir vokiečių mokslininkai. Pavyzdžiui, astrobiologė Gerda Hornek be jokios abejonės pareiškė: Marse yra amžino įšalo zonų! Jos labai panašios į tas, kurios egzistuoja Žemėje, pavyzdžiui, Sibire. Tai reiškia, kad gyvybė jose vystosi savo keliu! Tiesa, mokslininkė paaiškino savo teiginį: „Mes nusprendėme tyrinėti ne tik gyvus organizmus, galinčius vystytis amžino įšalo sąlygomis, bet ir atlikti ne vieną eksperimentą, perkėlus šiuos mikroorganizmus į dirbtinai sukurtas sąlygas, kurios panašios į tas, kurios egzistuoja Marse“.

Eksperimentai dar tik projektavimo stadijoje, tačiau vokiečių mokslininkai iš nekantrumo jau trina rankas, svarstydami galimus jų rezultatus.
Dauguma mokslininkų tikisi, kad bandymams parinkti mikroorganizmai atlaikys nelengvus išbandymus ir netgi Marso aplinkoje puikiai egzistuos ir sugebės daugintis. Gerda Hornek yra įsitikinusi – jeigu eksperimentai bus sėkmingi, vokiečių mokslininkams pavyks gauti pakankamai lėšų tolimesniems tyrimams. Todėl jau šiandien ji perdeda rezultatų reikšmę: „Viskas, kas susiję su kitomis planetomis, yra nepaprastai įdomu! Visiškai aišku, kad dabartiniu metu dauguma mūsų išvadų apie nežemiškąją gyvybę yra paremtos tik apmąstymais. Kuo daugiau informacijos mums pavyks surinkti, tuo arčiau priartėsime prie gyvybės atsiradimo paslapties įminimo. Ir tai liečia ne tik gyvybę Žemėje, bet ir kitose planetose. Tam reikalingos labai didelės lėšos“.

Kaip rodo praktika, didžiulės lėšos tyrimams dar negarantuoja teigiamų rezultatų. Problema yra ta, kad gana dažnai kosminiai zondai subyra Marso atmosferoje. Todėl specialistams, kurie užsiima mikroorganizmų, egzistuojančių ekstremaliose sąlygose, tyrimu, teks apsišarvoti kantrybe. Panašu, kad dar negreitai pavyks sužinoti ar Marse gyvena bakterijos, panašios į žemiškąsias, žinoma, jeigu patys marsiečiai nesugalvos mūsų aplankyti ir neatskris pas mus… tuo pačiu meteoritu.

Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: