Kirmgraužos – laiko urvai

Kosmose egzistuoja tuneliai, kuriais galima nukeliauti į kitas visatas ar net patekti į kitą laiką. Mokslininkai mano, kad šie tuneliai atsirado tada, kai mūsų Visata dar tik užgimė. Verdančiame visatos katile atsirado savotiški „laiko tuneliai“, kuriuos mokslininkai pavadino „kurmių urvais“.

Skirtingai nuo juodųjų skylių, į šiuos „urvus“ galima ne tik patekti, bet ir iš jų sugrįžti. Jais judėti galima tiek į ateitį, tiek į praeitį. Šiuo atveju kalbama apie labai neįprastus objektus, kurie buvo atrasti Einšteino teorijoje. Pagal šią teoriją labai stipriame lauke vyksta erdvės iškraipymas, laikas tai pagreitėja, tai sulėtėja – štai tokios fantastiškos savybės.

Šiandien astrofizikai tik hipotetiškai įrodė „kurmių urvų“ (dar vadinamų kirmgraužomis) egzistavimą visatoje. Dabar reikia juos aptikti realybėje. Apie juodąsias skyles pradėta kalbėti praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje. Tada tai atrodė fantastika, o dabar jau visi apie jas žino. Lygiai tas pats ir su „kurmių urvais“ – dabar atrodo, kad tai fantastika, nors teorija tvirtina, kad jie tikrai egzistuoja.

Klausimo tyrimas

Bendroji reliatyvumo teorija nepaneigia tokių tunelių egzistavimo, nors ir nepatvirtina. Tam, kad egzistuotų praeinamas „kurmių urvas“, reikia, kad jis būtų užpildytas egzotiška medžiaga, kuri sudaro stiprų gravitacinį atstūmimą ir neleidžia užsidaryti „urvui“. Tokie „kurmių urvų“ paaiškinimai atsiranda įvairiuose kvantinės gravitacijos variantuose, nors iki detalaus šio klausimo ištyrimo dar labai toli.

„Kurmių urvai“, taip pat „kurmiarausiai“ arba „kirmgraužos“ (vertimas iš anglų kalbos „wormhole“) – hipotetinė erdvės ir laiko savybė sudaryti „tunelius“ erdvėje kiekvienu momentu. Sritis šalia paties siauriausios „kurmiarausio“ zonos vadinama „kakliuku“. „Kurmių urvai“ skirstomi į „vidinio pasaulio“ ir „tarppasaulinius“ – priklausomai nuo to, ar „urvus“ galima sujungti kreive, kuri nekerta „kakliuko“.

Yra praeinami (angliškai „traversable“) ir nepraeinami „kurmiarausiai“. Pastariesiems priskiriami tie tuneliai, kurie kolapsuoja pernelyg greitai, kad stebėtojas ar signalas, judantys ne didesniu už šviesą greičiu, suspėtų nuo vieno įėjimo pasiekti kitą.

Praeinamas „vidinio pasaulio kurmių urvas“ suteikia hipotetinę galimybę keliauti laiku, jeigu, pavyzdžiui, vienas įėjimas juda kito įėjimo atžvilgiu arba jeigu įėjimas yra stipriame gravitaciniame lauke, kuriame sulėtėja laikas. „Kurmių urvai“ priklauso tokiam paslaptingam reiškiniui, kaip „tamsioji energija“, kuri sudaro net 70% visatos. Neseniai atrasta tamsioji energija — tai vakuumas, turintis neigiamą slėgimą. Iš principo, „kurmių urvai“ galėjo formuotis iš vakuumo būsenos.

Viena iš vietų, kurioje susidaro „kurmių urvai“ – galaktikų centrai. Juos lengva supainioti su juodosiomis skylėmis, kurios taip pat randasi galaktikų centruose. „Kurmių urvų“ traukos jėga didžiulė, kaip ir tamsiosios energijos traukos jėga. Skiriasi tuo, kad pažvelgus į „kurmių urvų“ vidų, galima pamatyti praeities šviesą.

Galaktikų centruose, jų branduoliuose, egzistuoja labai kompaktiški objektai – juodosios skylės. Manoma, kad kai kurios šių juodųjų skylių yra visai ne juodosios skylės, o įėjimai į „kurmių urvus“. Šiandien aptikta daugiau nei 300 juodųjų skylių. Nuo Žemės iki mūsų Paukščių tako galaktikos centro yra 25 tūkstančiai šviesmečių. Jeigu paaiškės, kad juodoji skylė – tai „kurmių urvas“, t.y. koridorius kelionėms laike, iki jo žmogui reikės dar labai ilgai skristi.

Fantastika ir realybė

Fantastiniuose kūriniuose dažnai naudojami „šuoliniai varikliai“, kurie kosminiams laivams leidžia judėti tarp dviejų fiksuotų šuolio taškų, jungiančių žvaigždžių sistemas. Į tinklą sujungtos sistemos sudaro „paviršių“ su pagrindiniais taškais, kurie gali būti naudingi, planuojant karinius veiksmus.

Andersono taškai, kuriuos savo romane „Krislas Dievo akyje“ aprašė Laris Nivenas ir Džeris Purnelis, lyg ir panašūs į „kurmiarausius“, tačiau jų veikimo mechanizmas nepanašus į „kurmiarausių“. Deividas Veberis savo kūriniuose irgi panaudojo panašią įrangą. Natūraliu būdu susidariusios „kirmgraužos“ yra tarpžvaigždinių kelionių, aprašytų Luiso Budžoldo „Sagoje apie Forkosiganus“, pagrindas.

Moksliniuose – fantastiniuose pasauliuose, kuriuose įmanomas judėjimas didesniu nei šviesos greičiu, tačiau šis greitis yra apribotas, „kurmiarausiai“ vaidina svarbų vaidmenį, leisdami keliauti tarp regionų, tarp kurių kelionė kitokiu būdu užtruktų labai ilgai.

1997-ais metais pagal to paties pavadinimo Karlo Sagano romaną „Kontaktas“ pastatytas kino filmas. Jo herojė Elė (vaidina Džudi Foster) keliauja per keletą „kurmiarausių“ už tūkstančių šviesmečių. Elės kelionė truko 18 valandų, o Žemėje praėjo vos dalis sekundės, todėl susidarė įspūdis, kad ji niekur neskrido.

„Kurmiarausiai“ sudaro pagrindą seriale „Žvaigždžių vartai“, kur šie vartai aprašyti kaip „kirmgraužų“ generatoriai, kuriuose objektai pavirsta į energiją, elektromagnetinių bangų forma perduodama erdve ir rekonstruojama atgal į objektus priėmimo pusėje. Fantastiniame seriale „Slystantys“ „kurmiarausiai“ (arba „sūkuriai“, kaip jie vadinami seriale), naudojame kelionei tarp paralelinių pasaulių, pasirodo 1 arba 2 kartus kiekviename epizode.

Komentuok su Facebook paskyra: