Daugelis mūsų, įstrigusių čia, Žemės planetoje, turime galimybę matyti tik labai mažą Saulės sistemos dalelytę: ryškią Saulę dienomis, Mėnulį ir planetas naktimis. Bet iš tiesų Saulės sistema yra nepalyginamai didesnė, erdvesnė ir… taip, siekia ištisus šviesmečius. Kiek šviesmečių?
Prieš atsakant į klausimą, koks yra tikrasis Saulės sistemos dydis, reikia susitarti dėl matavimo vienetų. Atstumai kosmose yra tokie beprotiški, kad metrai ir kilometrai ten yra juokingai trumpi ir nieko nesakantys matavimo vienetai. Astronomai naudoja žymiai daugiau atstumo matavimo vienetų. Vienas iš jų – astronominis vienetas (AV). Tai – atstumas nuo Žemės iki Saulės (apie 149 mln. km).
Merkurijų nuo Saulės skiria tik 0,39 AV, Jupiterį – jau 5,5 AV. Plutonas nuo mūsų žvaigždės nutolęs per 39,2 AV. Ar geriau suvoktume, jei šis atstumas būtų įvardijamas kilometrais – 5,9 mlrd. km?
Jei keliautume greitkeliuose leistinu greičiu, nuo Saulės iki Plutono nuskrietume per 6 tūkst. metų. Bet, vaizdžiai tariant, Plutono orbita Saulės sistemoje yra kaip bambos dydžio rutuliukas ant žmogaus kūno – Saulės sistema yra nepalyginamai didesnė ir už Plutono orbitos driekiasi nesuvokiamai toli.
Tolimiausia atrasta nykštukinė Saulės sistemos planeta – Eridė – skrieja toli gražu ne Saulės sistemos paribyje. Kuiperio juosta, kurioje skrajoja Plutonas, Eridė, Makemake (3-ioji pagal dydį nykštukinė planeta Saulės sistemoje) ir Haumėja, driekiasi nuo 30 iki 50 AV. Arba iki 7,5 mlrd. km nuo Saulės. Ir tai – tik Saulės sistemos pradžia.
Gerokai toliau, už 80–200 AV nuo Saulės, yra tam tikra riba, ties kuria saulės vėjas, skriejantis 400 km/s greičiu, susiduria su tarpžvaigždine terpe – mūsų galaktikos fonu. Tokiu būdu paskui Saulės sistemą nusidriekia maždaug 230 AV ilgio kometos pavidalo uodega.
Tačiau tikrasis Saulės sistemos dydis charakterizuojamas jos gravitacija – kiek toli esantis objektas vis dar paklūsta Saulės sistemos gravitacijai ir skrieja aplink Saulę?
Toliausiai nuo mūsų žvaigždės nutolęs Saulės sistemos darinys yra Orto debesis – teorinis ledinių objektų debesis, kurį nuo Saulės skiria mažiausiai 100 tūkstančių AV. Arba 1,87 šviesmečio. Tad garsieji zondai „Voyager“, kurie yra toliausiai nukeliavę dirbtiniai objektai ir jau krapštosi iš heliosferos, nuo Orto debesies yra taip toli, jog, galima sakyti, dar neatsiplėšė nuo starto linijos. O keliauja jau beveik 40 metų. Kada jie pasieks Orto debesį? Tokiame kontekste šis klausimas virsta retoriniu.
Nors tiesiogiai Orto debesies negalime matyti, ilgojo periodo kometos, kurios į Saulės sistemos centrą užsuka tik kartą per šimtmečius, kaip manoma, yra būtent iš Orto debesies.
Saulės gravitacija veikia maždaug 2 šviesmečių spinduliu, o tai yra beveik pusė kelio iki Saulei artimiausios žvaigždės – Kentauro Proksimos. Toks yra tikrasis Saulės sistemos dydis. Tikėsite ar ne, tačiau bet kuris 2 šviesmečių atstumu nuo Saulės skriejantis objektas, ko gero, sukasi aplink Saulę ir turėtų būti laikomas Saulės sistemos dalimi.
Pabaigai grįžkime prie automobilinės analogijos. Greitkeliuose leistinu greičiu į Saulės sistemos kraštą nulėktume po 19 mln. metų. Net NASA zondas „New Horizons“, kuris yra greičiausias žmonijos paleistas kosminis aparatas (po poros metų pasieksiantis Plutoną ir pradėsiantis šios nykštukinės planetos tyrimus), 2 šviesmečių atstumą įveiktų tik per 37 tūkst. metų.
Tad vietos po Saule ne tiek jau ir mažai.
Taip pat skaitykite
Matymas per atstumą
Mongolijos kirminas
Akmeniniai žmonės
2013 metų astronominių reiškinių kalendorius
Nematomas žmogus – ar tai įmanoma?
Žemei pavojų kelia paslaptingas darinys kosmose
Eridė – 10-oji Saulės sistemos planeta
Šią savaitę plika akimi matomas Jupiteris bus ryškiausias per 12 metų
Merkurijus
Egzoplanetų paieškų laukas – menkas taškelis Paukščių Take
Tai perskaicius pasidaro aisku kodel mes iki siol nekontaktuojam su protingom gyvybes formom is kitu planetu. Net jaigu ir yra kur nors uz kokiu 5-10 sviesmeciu gyvenama planeta, tai labai maza tikimybe kad jie gali iki musu dasigauti, o jaigu ir gali tai jie turi but labai smarkiai labiau uz mus issivyste, o tai reiskai kad jiem mes tas pats kaip kokia bezdzioniu planeta kur galima atskrist nebent koki tyrima padaryt, o ne uzmegzt kontakta kaip su lygeverciais. Taigi mano isvada tokia: kontaktuosim su ateiviais tada kai patys sugebesim iveikt atstumus didesnius nei iki saules sistemos pakrascio pakankamai greitai, kad ir per metus, o tai itariu uztruks bent jau iki kitu metu tai tikrai 🙂