Ateiviai melagiai?

1952 m. Brazilijos pietuose, kalnuose netoli Panamos miesto, jis išvydo kabančius net keturis apverstos lėkštės formos NSO. Po kurio laiko ten atvažiavo vienas. Ir išsyk išvydo NSO. Jis buvo nusileidęs, iš jo išlipo ateiviai ir maloniai pakvietė A, Feliksą paviešėti skraidomajame aparate. NSO vadas buvo „europoidas“ ir niekuo nesiskyrė nuo eilinio žmogaus, maloniai bendravo, pasakojo svečiui, kad su kolegomis atvykęs į Žemę draugiškam vizitui…

Nepraėjo po šio susitikimo nė pusmetis, kai 1953 m. kovo pradžioje į A. Felikso duris kažkas pasibeldė. Atidaryti nuėjo žmona. Grįžusi pasakė, kad su šeimininku nori pasikalbėti kažkoks dvasininkas. A. Feliksas nustebo, nes su dvasininkais jis niekada nebendravo, į bažnyčią nevaikščiojo, buvo užkietėjęs laisvamanis. Nuėjo į svetainę ir… išsižiojo iš nuostabos.

„Dvasininkas “ buvo ne kas kitas kaip NSO vadas! Beje, jo apranga tik iš tolo priminė dvasininko — juodas kostiumas, iki melsvumo balti marškiniai, šviesiai mėlynas kaklaryšis…

„Dvasininkas“ ėmė lankytis reguliariai. Jis papasakojo šeimininkui apie visatos struktūrą, kosminių laivų veikimo principus. A. Feliksas kruopščiai užsirašinėjo. Užsirašė ir apie žmonijai gresiančias katastrofas. Tuos duomenis 1959 m. paskelbė knygoje „Mano kontaktas su skraidančiomis lėkštėmis “. Tiesa, savo pavarde pasirašyti neišdrįso ir pasirinko Dino Kraspedonos slapyvardį.

Tik 1965 m. paaiškėjo, kad Dino Kraspedona ir Aladino Feliksas — tas pats asmuo. Mat tuo metu A. Feliksas jau buvo išgarsėjęs. Jis viešai įspėjo, kad Rio de Žaneirui gresia stichinė nelaimė, ir iš tiesų, nepraėjus nė mėnesiui, potvynis ir nuošliaužos pražudė beveik 600 žmonių. 1966m. jis paskelbė, jog neužilgo žus vienas rusų kosmonautas, ir po pusmečio žuvo V. Komarovas. 1967 m. pabaigoje A. Feliksas per Brazilijos televiziją vos ne nuobodžiai aptarinėjo būsimus JAVpolitikų Martyno Liuterio ir Roberto Kenedžio nužudymus.

A. Felikso pranašystės tiksliai pildėsi. Kai šis „kosminis pranašas“ paskelbė, kad 1968 m. pradės sproginėti teroristų bombos ir tais metais iš tiesų San Paule viena po kitos susprogo kelios valstybinės įstaigos kaip pasitvirtino pranašystės apie būsimus bankų ir traukinių apiplėšimus, netikėti A. Feliksu jau niekas negalėjo. Jo šlovė augo ne dienomis, o valandomis.

O ypač Aladino Feliksas išgarsėjo 1968 m. rugpjūčio 22 d. kai jį… areštavo policija. Paaiškėjo, kad visi „kontaktuotojo“ išpranašauti apiplėšimai bei teroristiniai aktai buvo… jo paties suorganizuotos gaujos darbas: „kontaktuotojas“ buvo ir įkvėpėjas, ir organizatorius, ir vadas.

Aladino Feliksas nepasimetė. Jis išdidžiai pareiškė: „Aš esu Veneros planetos pasiuntinys ir darau tai ką man pavedė. Mano kosminiai draugai dar grįš, išlaisvins mane ir atkeršys. Jūs dar suprasite, kokios tragiškos yra skraidančių lėkščių įsiveržimo Žemėn pasekmės!“

Dž. Kilis, apibendrindamas panašias istorijas, padarė išvadą: „Vėl pasikartojo jau klasikiniu tapęs finalas: ultrabūtybės suviliojo žmogų, išmušė jį iš vėžių ir nukreipė klaidingu keliu, vedančiu į pražūtį… Visos aukos, įtikėjusios ultrabūtybių realumu ir nuoširdumu, buvo prikimštos pseudoidėjų ir apkvailintos melagingais pažadais. Jos visos pasuko tiesiai į savo pražūtį“.

Žakas Vale, vertindamas tokias istorijas, yra kiek atsargesnis. Jis mano, jog Gverino dėsnis, teigiantis, kad „bet kuris NSO tyrimuose nustatomas dėsningumas būtinai ir neužilgo bus falsifikuotas, ir kuo greičiau nustatomas dėsningumas, tuo greičiau atsiras pranešimų, kurie tą dėsningumą paneigsi pasireiškia ir „kontaktuotojų“ falsifikavimu, t.y., jų veiklos bei pranašysčių paneigimu.

Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė, apiemistika.lt informacijos papildymas.

Komentuok su Facebook paskyra: