Ateiviai rodosi mūsų gimtąją planetą lanko jau daugelį metų ir tokių istorijų nereikia ieškoti kažkur toli. Užtenka pažiūrėti ir panagrinėti žmonių, Lietuvoje stebėjusių NSO, ar kaimyninėse šalyse. Apie vieną susitikimą su ateiviais papasakojo aštuntokas M. iš Rygos. Jis pats buvo to nuostabaus įvykio dalyvis. Keistasis nuotykis berniukui kainavo daug nervų, gerokai išsekino organizmą, be to, patį žeidė ir tai, jog juo nenorėjo tikėti ir suprasti suaugusieji. Prarastas jėgas kurį laiką netgi teko atstatyti ligoninėje. Štai jo pasakojimas:
„Buvo užpraėjusių metų ruduo. Mama buvo darbe, o sesuo miegojo gretimame kambaryje. Atsibudau ketvirtą valandą ryto ir pats nesuprantu, kodėl panorau pasižiūrėti pro langą. Kuomet išėjau į balkoną, pamačiau praskrendantį didelį žydrą rutuli, leidžiantį ilgą šviesų spindulį. Smalsumo genamas išbėgau iš namo ir nuskubėjau prie jo. Nesu sportininkas, ir nuo tokio greito bėgimo man paprastai pradeda diegti šoną. Šį kartą nieko, išskyrus auganti palaimos jausmą, nejaučiau. Prisiartinęs prie NSO pamačiau, kad tai ne rutulys, o kažkas panašus į trikampį. Objektas leidosi be triukšmo. Šone atsidarė įėjimas ir nusileido laipteliai. Iki jo man maždaug dar liko įveikti 75 metrus. Mano kelias ėjo per plentą. Pravažiuojančio taksi vairuotojas turbūt taip pat pastebėjo šį neįprastą reiškį ir staiga sustabdė automobilį. Stabdžių spiegimas nukreipė mano dėmesį, ir kuomet vėl atsisukau į NSO pusę, jo jau nebebuvo.
Dievu netikiu, bet stebuklais tikiu. Po šio susitikimo su rutuliu man dažnokai ėmė rodytis keisti dalykai. Visa savaitę po to ketvirtą valandą ryto kažkas pradėjo lankytis pas mane ir uždėti ranką ant peties. Iš pažiūros tai atrodė kažkokia stiklinė būtybė, kuri nuolat kartodavo tą patį: „Aš robotas. Tau viskas pasiseks. Paskui „šmėkla“ dingo. Tik vėliau aš supratau, apie ką buvo kalbama. Kaip ir visi berniukai, svajojau skristi į kosmosą. Laikui bėgant ateivis pradėjo ateidinėti vis rečiau. Po viso to kitų metų pavasarį aš pirmą kartą dingau. Prisimenu tik, kaip po šeštos valandos vakaro išėjęs iš namų, nuėjau į užsiėmimą kultūros namuose. Atsipeikėjau Lietuvoje – Panevėžio miesto pakraštyje. Ilgai negalėjau suvokti, kaip ir dėl ko čia atsiradau. Tai, kad nesu Rygoje, įsitikinau perskaitęs Panevėžio pavadinimą prie miesto ribos. Galite suprasti mano padėtį: toli nuo namų, miško pakraštyje ir dar temstant.
Aukštai danguje nelauktai pasirodė kažkas panašaus į raudoną rūką. Jis tirštėjo, traukėsi ir dingo. Būtent ten ir pasirodė ,,lėkštė, nusileidusi į artimiausią miško masyvą. Nubėgęs ta kryptimi, miško aikštelėje už 300 metrų nuo savęs pamačiau jų laivą. Šviečiantis įėjimas buvo atidarytas. Laipteliai siekė žemę. Artėdamas prie NSO, pastebėjau priešais ateinantį baisios išvaizdos ateivį. Didelės akys, šlykščios ataugos mane stipriai išgąsdino, ir aš sustojau. Bet ateivis staiga pradėjo mažėti. Jis įgavo tokią pat išvaizdą kaip mano. Mano „dvynys“ buvo apsirengęs ir tokiais pat drabužiais. Draugiškai modamas, jis kvietė į laivą. Viduje, priešingoje pusėje, sėdėjo dar trys ateiviai. Jie sėdėjo krėsluose ir buvo stulbinančio dydžio. Moteris sėdėjo iš kairės. Skirtingai nuo vyrų, nors ir labai plonas, bet ji turėjo lūpas. Visų ausys buvo apvalios. Ant rankų po keturis pirštus. Nosys riestos su dviem skylutėmis, o veidai — kiaušinio formos. Moters apranga nedengė dalies šlaunų ir krūtinės. Vyrai savo kombinezonuose turėjo dekoltuotą iškirptę. Apžiūrėdamas jų aprangą supratau, kad mano mintys ateiviams suprantamos, nes visi taip keistai nusijuokė. Dantų neįžiurėjau, nes burnos plyšys atsidarydavo labai mažai. Tas, kuris sėdėjo centre pats stambiausias, — kalbėjo daugiausiai. Labai sukrėstas aš mažai ką suvokiau. Paprašė atsisėsti. Vis dar netikėdamas tuo, ką matau, rankomis apčiupinėjau man pasiūlytą krėslą.
Ateivis įlindo į priešais esančią nišą ir prisisegė dviem diržais. Likusį laiką pokalbį vedė jis. Tikriausiai mane „dvyniui“ kuklumo jausmas buvo nebūdingas, nes jis pasigyrė mokąs beveik 500 tūkstančių kalbų: visas mūsų pasaulio ir daugelį kitų. Iš tiesų jis buvo labai šnekus, klausinėjo, ar nebaisu, ramino mane. Buvo truputį nejauku dėl tų trijų ateivių žvilgsnio. Aš juos taip pat apžiūrinėjau. Pokalbio metu triskart teiravausi apie keistą, ant jų diržų sagčių esančio ženklo reikšmę. Atsakymo taip ir negavau.
Ateivis man parodė, kad nors ir nemažai vyksta Aukštesniųjų Civilizacijų kontaktų su žmonėmis, bei jie vyksta pasirinktinai. Kosminiai pasauliai mūsų planetoje kontaktui ieško tokių žmonių, kurie juos gali paprasčiausiai suprasti.
Staiga ateivis paklausė, ar aš nenoriu pamatyti, kaip atrodo jų planetos. Aš iš karto sutikau. Staiga viskas aplinkui pasidarė permatoma. Iš laivo nieko nebuvo matyti — trukdė balta matinė šviesa apšviestos sienos. Per visą gaubto formos patalpos sieną nusidriekė maždaug dviejų metrų pločio permatoma ištisinė juosta. Pamatęs slenkantį mišką, supratau, kad skrendame. Iš baimės ir išgyvenimų įrėmiau žvilgsnį į lubas.
Ateivis, supratęs mano savijautą, pasakė, kad tai pataisoma. Ir tikrai netrukus pajutau didelį susidomėjimą tuo, kas vyksta. Vienas ateivių paspaudė pedalą grindyje. Skridimo greitis pastebimai padidėjo. Paspaudė dar vieną pedalą. Iškart patamsėjo, ir šviesa laive įgavo raudonai baltą atspalvį. Pažiūrėjau į savo ranką — ji buvo tokios pat spalvos. Kažkodėl atrodė, kad spalvų kontrastas susimaišė. Viskas — kaip negatyvinėje juostoje. Šviesios vietos pasidarė tamsios ir priešingai. Tai truko ne daugiau kaip penkias minutes. Per 2—3 sekundes vėl viskas grįžo į savo vietas. Sienos vėl tapo permatomos, ir kada sumažėjo greitis, tolumoje buvo galima įsižiūrėti, raudonai žydrą planetą. Galutinis kelionės tikslas, pasirodo, buvo ne ji. Mūsų laivas kažkur jau leidosi ateivis paaiškino, kad nusileidimo vieta pasirinkta neatsitiktinai ir kad taip geriau bus man.
Leidžiantis tolumoje mačiau tamsų kalną. Leidomės labai greitai, ir miglota žalia atmosfera apsunkino matomumą. Patekome į džiunglių aikštelę. Atsidarė nedidelės durys, ir visi mano bendrakeleiviai išlipo. Apie trijų metrų ūgio, jie kažkokiu būdu, net nepasilenkdanti, sėkmingai praėjo pro išėjimą. Kuomet aš lipau, tai galva bevelk siekiau durų staktą. Keista… Išorėje daug stebėtis neteko. Augalai panašūs, kažkoks žvėris, panašus į šunį, papūgos. Prabėgo metrinė keturkojė gyvatė — nei driežas, nei varanas. Gyvūnai visiškai mūsų nebijojo. Labai šviesu, lengva kvėpuoti. Kuomet ėjau, atrodė, kad skrendu. Aikštelėje stovėjo keistai išlenkti krėslai. Ateiviai susėdo. Aš taip pat užėmiau nurodytą vietą. Visą pokalbį sunku prisiminti. Planeta vadinosi Emsa. Joje yra trys gigantiški miestai. Likusioji dalis atiduota gamtai. Be šios planetos, yra dar šešios. Kai kurios iš jų taip pat apgyvendintos. Vienoje planuojamai atlikti eksperimentą su naujomis gyvybės formomis. Kitoje — sukoncentruotas visas techninis ir tiriamasis arsenalas. Yra planeta, labai panaši į mūsų Žemę. Ji tiesiog knibžda plėsrūnų. Anksčiau ten buvo miestas, bet pasikeitus atmosferos sudėčiai, teko jį palikti. Liko tik stotis. „Stiklinis“ robotas, kuris mane aplankydavo namuose, buvo iš tos stoties — paskutiniojo civilizacijos židinio. Pagrindine miesto palikimo priežastimi buvo vis didėjantis pačios planetos psichofizinio potencialo agresyvumas, kuris nuolat keičiasi, panašiai kaip mūsų Žemės atmosferos temperatūra.
Taip pat kalbėjomės ir apie Saulės sistemos planetas. Jie mano, kad Marsas apgyventas, bet tikros informacijos nedavė, nes patys tuo nėra įsitikinę. Jų žvaigždė yra priešingoje mūsų Galaktikos pusėje. Iš Žemės ji nematoma net pro patį stipriausią teleskopą. Artima tai pačiai žvaigždžių klasei, kaip ir Saulė. Pasiteiravau, ar yra civilizacijų arčiau mūsų. Atsakė, kad Šiaurės žvaigždės rajone yra šviesulys su trimis, panašiomis į Žemę, apgyvendintomis planetomis.
Pokalbio metu pastebėjau iš miško išėjusią keistą būtybę. Ji priminė viščiuką ant, bevelk metro ilgio kojų. „Viščiukas“ pasižiūrėjo į mus didelėmis akimis Ir lėtai nuėjo pro šalį. Mano pašnekovams tai nepadarė jokio įspūdžio. Bet kuomet aikštelėje pasirodė dvimetrinis gigantas su panašiu į kibirą gaubtu ant galvos, mane nustebino vieno iš mano pašnekovų reakcija. Jis labai greitai iš už juosmens išsitraukė vamzdelį, iš kurio pasirodė išsklaidytas žydras spindulys. Neprašytam svečiui pavyko greitai pasislėpti tankmėje: ateivis stovėjo spindulio kryptimi ir sutrukdė paraližiuojančiam šūviu. Mes visi dar ilgai žiūrėjome ta kryptimi, kol spinduliuojančio vamzdelio savininkas neišmetė jo ant žolės.
Ateivis vėl atnaujino pokalbį apie Žemę. Jis pasakė, kad per artimiausius du šimtus metų super katastrofa jai negresia. Bet vis tik planetos auga, gyvena ir miršta. Ši frazė rėžte įsirėžė į mano smegenis. Mums duota du šimtai metų.- Vadinasi, viską galima numatyti arba tai jau užprogramuota, to, kuris nustato visus procesus Žemėje, ateivis — mano dvynys vadino „profesoriumi“, galbūt galvoje turėdamas tai, jog aš netikiu Dievu.
„Mokslinis kolektyvas“, vadovaujamas „profesoriaus, pradėjo planetos kolonizaciją nuo bakterijų. Kuo aukštesnė civilizacija, tuo sudėtingesnės operacijos ir tuo daugiau reikia energetinių sąnaudų. Dabar žmogus pakankamai išsivystęs ir jau dažnai išeina iš eksperimentatorių kontrolės. Todėl žmonijos likimas neaiškus. Arba būsime jaunesniųjų brolių teisėmis priimti į sandraugą, arba žemėje eksperimentas bus pradėtas iš naujo. Apokalipsės terminas, kurio tiksliai niekas nežino, vis nusikelia. Su kiekvienu mūsų kūrėjo apsilankymu žmonija gauna naują ideologinę ir mokslinę-kūrybinę injekciją, tokių apsilankymų Žemėje iš viso buvo keturiasdešimt.
Karėjo bendražygių apsilankymų buvo kur kas daugiau ir jų reikšmė mažesnė. Eilinis — keturiasdešimt pirmasis apsilankymas žemėje gyventojams turės ypatingą reikšmę. Pradėjus plačiau klausinėti apie „profesorių“, kuris Žemėje vadinamas Dievu, mano pašnekovai pradėjo išsisukinėti. Galų gale pasakė tai, kas privertė stipriai susimąstyti: „Apie Jį daug nereikia žinoti, nes kitaip Jis tave sunaikins.“
Pasiūlė pasilikti Jų planetoje, bet aš atsisakiau. Paprašiau tik, kad parodytų jų miestus. Pasirodo, tai man pavojinga. Šviesos, energijos ir radiacijos srautai jų miestuose pražūtingi žmogaus organizmui, nors panašų poveikį Žemės gyventojai patiria ir savo planetoje — Bermudų trikampyje. Miestą man parodė tik iš tolo. Ryškiai apšviestas, spindintis visomis vaivorykštės spalvomis, jis stovėjo viduryje ežero. Pagal dydį — tai ne miestas, o visa šalis. Miesto centre — aukštas, į viršūnę siaurėjantis, cilindriškas bokštas. Ant jo aikštelėje, didelis — toks pat, kaip ir ant mano pašnekovų diržų sagčių — ženklas.
Atkreipiau dėmesį į aplinkui skraidančius žydrus rutulius. Ateivis ant ekrano, atskridusio iš kažin kur, nupiešė tų skraidančių aparatų įrangą. Jų skraidymas neapsiriboja vien atmosfera. Planetos gyventojai surado būdą, kaip išjungti gravitaciją, kas praktiškai labai paprasta. Mes, Žemės gyventojai, žinome elektromagnetinį lauką, traukos jėgą, minties energiją, ryši tarp atomų, laiką ir t t. Visų tų reiškinių prigimtis ta pati, skirtingi tik jų aiškinimai. Atradimai dar laukia mūsų.
Mes vėl Jų laive. Vėl keletą minučių pasikartoja raudonai balto negatyvo vaizdas. Šuolis per nulinę erdvę iš vieno mūsų galaktikos krašto į kitą. Akys vėl aiškiai pradėjo skirti daiktus. Aparato sienos vėl permanomos. Apačioje matau jūrą ir nedidelę salą. Kai kurios vietos Žemėje sutampa su dviem pasauliais — matomu ir nuliniu. Robotas paaiškino, kad tokie „vartai“, pro kuriuos mes praskridome, buvo Bermudų trikampis. Skridome dar dvidešimt minučių. Paprašiau mane išleisti Rygoje.
Artėjome prie didelio miesto. Skridome tiesiog. Virš namų. Nusileidome prie nepažįstamo paminklo. Atkreipiau dėmesį, kad šviesos spektro kontrastas vėl pasikeitęs, bet ne taip ryškiai, kaip perskridimo metu. Tokioje būsenoje NSO yra nematomas. Atstumas iki Žemės buvo apie du metrus, ir aš nušokau ant vejos. Pagyvenusi kiemsargė, šlavusi gatvę, pamatė mane ir iš nuostabos sustingo.
Pavaikščiojęs po gatves, supratau, kad nesu gimtajame mieste. Kreipiausi į praeivius latviškai — nesuprato. Rusiškai paklausus, kokiame aš mieste, juokėsi ir sakė, kad apkvaišau. Pasirodo — nusileidau Minske. Grįžti namo pinigų nėra. Pagalbos pasiprašiau milicijoje. Viską apgalvojęs tvarkos saugotojams sumelavau, kad vykau į Lietuvą aplankyti draugo, bet paklydau. Noriu traukiniu vykti namo. Į Rygą pasiuntė telegramą, reikalaudami, kad atvyktų tėvai. Tikslas pasiektas. Senelė mane Išsivežė pas save. Taip, ne visai romantiškai baigėsi mano kelionė.
Pagal: Gintautas Jasiūnas „Nežemiškųjų civilizacijų mįslės“.
Kas patikės, kad tiek skaičiau 😀
Fantastiniai apsakymai man visada patiko 🙂 Geras stilius čia.
Fantastika gera, bet jai tai butu realybe tu jau butum beprotnamy.
siule pasilikt bet miestai kenkia sveikatai wtf i just readed?
Gera fantazija galetum pasakas rasyt.