Kai NASA mokslininkas Ralfas Vestas papasakojo buvęs filmo peržiūroje, kur nufilmuota, kaip šešių supresuotų riestainiu pavidalo NSO pagrobė II pasaulinio karo britų lakūną didvyrį kapitoną Polą Epltoną, iš jo daug kas pasijuokė, kad matęs eilinį Holivudo filmą.
Tai įvyko 1953 metais. Penkiasdešimt metų po to įvykio, 2004 metais, slapti dokumentai buvo paviešinti ir perduoti į Didžiosios Britanijos valstybinį archyvą. Paaiškėjo, jog R. Vestas nemelavo, o įvykis, ypač kariškiams, pamokantis. Kapitonui P. Epltonui buvo pavesta atakuoti Anglijos oro erdvę pažeidusį NSO. Deja, nors ir labiausiai norėjęs bei pasiryžęs įvykdyti įsakymą, to negalėjo padaryti – dingo pats ir jo lėktuvas.
Po daugelio mėnesių į karinę oro bazę atėjęs žmogus pasivadino kapitonu Epltonu. Bet jis buvo visai nepanašus į energingą ir pasitempusį kariškį, atrodė kaip sukriošęs senis, netekęs atminties. Didelėmis daktarų pastangomis jis kažkiek atsigavo, grįžo jėgos ir atmintis.
Įvairių specialistų komisija tyrė ir apklausė jį. Lakūno parodymai buvo lyginami su incidento metu filmuota medžiaga. Viskas sutapo. Bet toliau vyko nepaaiškinami dalykai. Teko tikėti kapitono pasakojimais, kurie buvo stenografuojami ir įrašomi. O jo gyvenimas susiklostė prastai: keturiasdešimtmetis apako, susirgo odos vėžiu, kauluose buvo nustatytas neleistinai mažas kalcio kiekis.
Įvykių eiga įdomi tuo, kad apie juos pasakojo Didžiojoje Britanijoje žinomas garbingas žmogus. 1953 m gruodžio 17 dieną kapitonas, pakilęs maždaug į 2000 metrų aukštį, įjungė radarą, bet šis tuoj netikėtai sprogo. Tada lakūnas gavo leidimą leistis ir jau matė nusileidimo taką. Staiga įsakymas buvo pakeistas: kilti, persekioti pažeidėją ir jį sunaikinti. O pažeidėjas buvo milžiniškas, šešių supresuotų riestainių formos. Bet vos pamatęs jį kapitonas nespėjo nieko nuveikti. Akivaizdu, kad jo pokalbių su oro bazės dispečeriu klausėsi pažeidėjas. Lėktuvo variklis staigiai užgeso, o pažeidėjas priartėjo ir besisukančiu disku nurėžė lėktuvo kairiąją plokštumą. Kapitonas pajuto skausmą nugaroje. Toliau neatsimena.
Vėlesnių įvykių eiga, įrašyta pagal lakūno pasakojimą, skelbta atskirais fragmentais. Keletą įdomesnių norisi pacituoti. Štai 11-as fragmentas: „Pasaulis, kuriame gyvena nežmonės, fizinėmis savybėmis nesiskiria nuo mūsiškio. Bet techninės galimybės kitos – gerokai aukštesnės. Aš juk tapau stipriausio sprogimo, nepaliekančio vilties išgyventi, auka. Mane ugnis pavertė pelenais. Bet buvau prikeltas!
Kaip? Atsimenu, kad buvo be galo daug deginančios šviesos. Atsimenu, kad labai ilgai buvau gličiame ir tirštame kaip spiritas skystyje, prisotintame deguonies, kurį mėgaudamasis įkvėpdavau. O mano smegenyse kirbėjo vienintelė mintis: kam reikėjo pradžioje sunaikinti mano lėktuvą ir mane, o paskui grąžinti į gyvenimą? Kaip primityvų gyvulį mane laikė savo pasaulyje neleisdami daryti savarankiškų sprendimų, pasmerkė visiškam nejudrumui pustamsėje kajutėje su vieta miegoti, su prievartinio maitinimo ir higienos įrenginiais.
Pati patalpa atstumiamai sterili – nei dulkelės, nei šiukšlelės. Į ją buvo tiekiamos apdujimą keliančios dujos, slopinančios sąmonę, skatinančios gilų miegą… Neabejoju, kad buvau kosminiame laive. Gerai įžiūrėjau centrinį pultą su vairalazdėmis ir prietaisais… Laikas man sustojo. Buvau arti pamišimo.“
Tokie lakūno atsiminimai apie jo išgelbėjimą iš mirties nagų. Manau, įdomi bus dar viena kapitono pasakojimo ištrauka. 314-as fragmentas: „…Iš karto pamačiau savo kankintojus – nežmones. Tarp kita ko, išoriškai jie buvo kaip žmonės. Sutiktus tuos subjektus savo dalinyje būčiau palaikęs techniniu personalu. Veidai tipiškai europietiški, oda šviesi, akys rusvos. Apsirengę laisvais kombinezonais su daugybe kišenių ir užsegimų. Bendrauja anglų kalba. Visai civilizuoti… Jie atėjo pasiūlyti man nedelsiant grįžti į Žemę. „Tu reikalingas tavame lėktuve“, – pasakė … Ne ilgiau kaip minutę mane blaškė nepakeliamame šaltyje… Štai aš brendu svyruodamas, klupdamas, griūdamas išilgai savo dalinio angarų. “
P. Epltonas buvo dingęs trejus metus. Tai neprimena „vienos bobutės“ pasakojimo. Panašių paviešintuose archyvų dokumentuose ne vienas.
ilgai buvau gličiame ir tirštame kaip spiritas skystyje, prisotintame deguonies, kurį mėgaudamasis įkvėpdavau.
spiritas nera nei glitus nei tirstas.
Skiedalai, per google nieko nerandu apie ta Pola Epltona.