Pagrobimas iš treilerio

Prie jūros esančiame Tlaro mietelyje (Kvinslendo valstija, Australija) 39-erių metų verslininko Keito Railenso sklype buvo statoma vyno gamykla. 2001-ųjų m. spalio 4-os d. vakare statybų aikštelėje buvo pats sklypo savininkas, jo 22-jų metų amžiaus žmona Emė ir verslo partnerė 35-erių metų amžiaus Petra Heler.

Apie 21:30 Keitas nuėjo į bendro gyvenamojo būsto miegamąjį. Jie visi statybų metu gyveno treileryje (namelis-autopriekaba). Petra pasuko į savo kambarį, o Emė įsitaisė ant sofos svetainėje prieš televizorių.

Apie 23:00 Keitas atsibudo nuo riksmų. Jis išpuolė į svetainę, kur pamatė isterijos apimtą Petrą. Emės kambaryje nebuvo, ant grindų mėtėsi nuo lango nuplėštas tinklelis nuo moskitų. Petra nieko negalėjo paaiškinti, Keitas išbėgo į lauką ieškoti Emės. Tačiau žmonos niekur nesimatė. Sugrįžęs į treilerį jis šiaip taip apramino Petrą, kuri sugebėjo keliais žodžiais paaiškinti, kas nutiko.

Moters žodžiais, ji atsibudo, apimta keisto nerimo jausmo, žvilgtelėjo į svetainę ir sustingo. Kambaryje matėsi stačiakampis šviesos spindulys. Jo galas buvo tarsi nupjautas. Spindulio viduje gulėjo mieganti Emė, o spindulys ją traukė lauk pro atvirą langą. Už lango Petrą pamatė disko formos NSO, kuris kabėjo ore prie pat žemės. Po to moters sąmonė aptemo, ji bejausmė susmuko ant grindų. Kai atsigavo, ėmė šaukti ir kviesti pagalbos.

Iš pradžių Keitas Petros žodžius palaikė kažkokiais kliedesiais, nepatikėjo nė vienu jos žodžiu ir vėl išėjo į lauką ieškoti Ėmės. Tačiau ir vėl žmonos jokių pėdsakų neaptiko. Apie 23:45 vyndarys paskambino į policiją. Jis budinčiajam paaiškino situaciją ir paprašė kuo skubiau į statybų aikštelę atsiųsti pareigūnus. Po 1,5 valandos atvyko vyresnysis konsteblis Robertas Marana ir seržantas Džonas Bosniakas.

Atvykę pareigūnai iš pradžių nusprendė, kad Railensas paprasčiausiai bando juos apmulkinti arba jis įvykdė žmogžudystę ir dabar kaltę bando suversti kažkokiems ateiviams. Tačiau vėliau, nuodugniau apžiūrėję aplinką, pamatę nukentėjusių žmonių jaudulį, išklausę atsakymus į užduotus klausimus, pareigūnai pradėjo rimčiau žiūrėti į Emės pagrobimo versiją. Jie apžiūrėjo tinklelį nuo moskitų, šalia treilerio pamatė rožės krūmą, kuris buvo tarsi apdegintas. Neužilgo pareigūnai patys įsitikino, kad šalia treilerio ir netoliese esančioje teritorijoje nėra jokių Emės pėdsakų. Pareigūnai tyrimams paėmė apdegusio krūmo lapų ir žiedų, taip pat iškasė dirvožemio šalia krūmo.

Kai pareigūnai jau ruošėsi išvažiuoti, treileryje pasigirdo telefono skambutis. Kitame laido gale esanti moteris prisistatė esanti iš Makėjaus miesto, esančio apie 700 km nuo Tiaro. Ji pasakojo, kad degalinėje, esančioje miesto pakraštyje, paėmė jauną moterį, buvusią beveik šoko būsenos ir ją nuvežė į ligoninę, kur ją apžiūrėjo gydytojas – dabar jos sveikatai pavojus negresia. Jaunoji moteris prisistatė esanti Emė Railens ir pasakė telefono numerį, kuriuo paprašė moters paskambinti.

Keitas padėkojo už skambutį moteriai ir paprašė apie šį atsitikimą papasakoti pareigūnui. Telefono ragelį perėmė vyresnysis konsteblis Marana. Moteris pakartojo savo pasakojimą. Išklausęs ją ir uždavęs keletą papildomų klausimų, Marana nedelsdamas apie šiuos įvykius pranešė kolegoms iš Makėjaus policijos valdybos.

Dar būdama ligoninėje Emė, girdint advokatui ir policijos atstovams, papasakojo, kas jai nutiko nuo to momento, kai ji liko svetainėje viena.

Iš pradžių Emė sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo filmą, po to prigulė ir užsnūdo. Tai, ką matė Petrą, ji neprisiminė, tačiau atsimena, kad atsibudo ryškiai apšviestame kvadratiniame kambaryje ant stalo. Šviesa sklido iš lubų ir sienų. Kambaryje daugiau nieko nebuvo. Iš pradžių ji nejuto jokios baimės ir garsiai sušuko: „Ei, ar čia yra kas nors?“ Niekas nepasirodė, tačiau neužilgo jos galvoje suskambėjo malonus vyriškas balsas, prašantis Emės nesijaudinti ir tvirtinantis, kad jai nepadarys nieko blogo, kad su ja bus viskas gerai.

Greitai po to sienoje atsirado anga pro kurią į kambarį įėjo vyras. Jo ūgis buvo virš 2 m, pats vyras labai gerai sudėtas, apsirengęs priglundančių prie kūno kombinezonu. Vyro veidą dengė juoda kaukė, kurioje buvo padarytos skylės akims, nosiai ir burnai. Tai sukėlė Emei baimę. Tačiau vyras (ar humanoidas?) priėjo prie stalo, moters galvoje vėl pasigirdo raminantys žodžiai. Po to į kambarį įėjo dar keletas individų. Jie buvo apsirengę arba priglundančiais kombinezonais, arba kostiumais, kokiais būna apsirengęs operacinės personalas. Visų veidus dengė pilkos spalvos kaukės. Du iš jų buvo įprasto žmogaus ūgio, kiti buvo panašūs į nykštukus. Toliau Ėmės atmintyje išliko tik atskiri epizodai. Ji prisiminė, kad jai pasakojo apie kosminio laivo, į kurį ji pateko, konstrukciją. Moteris papasakojo, kad jis buvo pastatytas pagal nanotechnologijų principus.

Emė mano, kad „svečiuose“ išbuvo septynias paras, kelis kartus ėjo miegoti į patogią lovą nedideliame jaukiame kambarėlyje. Prieš paleidžiant Emę, aukštasis „vyras“ jai pasakė, kad išleis ją netoli statybų aikštelės, nes leistis virš pačios aikštelės kosminiam laivui yra nesaugu.

Po to Emė pasijuto gulinti ant žemės tarp aukštų medžių. Ji pajuto jūros vandens kvapą ir išgirdo bangų keliamą triukšmą, todėl nusprendė eiti į priešingą pusę, tikėdamasi išeiti į kelią. Moteris ilgai brovėsi pro tankius krūmynus, labai pavargo, tačiau galiausiai priėjo kelią ir netoliese pamatė degalinės šviesas. Emė iš paskutinių jėgų nušliaužė iki degalinės, nes subraižytos kojos kraujavo, ją pačią kankino stiprus troškulys. Degalinės personalas pagirdė moterį, suteikė pirmąją pagalbą. Emė tuo metu vis netekdavo sąmonės, todėl negalėjo pasakyti nei kas ji, nei iš kur, nei kaip čionai pateko, tik vis prašė, kad ją nugabentų į ligoninę. Tai ir padarė moteris, kuri vėliau paskambino Keitui.

Kai Emė pasijuto kiek geriau, ją nuvežė į Makėjaus policijos valdybą, kur ji papasakojo apie šį atsitikimą. Po to Emę apgyvendino netoliese esančiame motelyje, kur kitą dieną ryte pas ją atvažiavo Keitas ir Petrą.

Pakviestas gydytojas nuodugniai apžiūrėjo Emą, parašė išvadas ir prie jų pridėjo nuotraukas. Nuotraukose matėsi keista trikampė žymė, esanti dešiniojo dubens srityje, apskritos raudonos dėmės ant abiejų kojų pėdų, bei prie plaukų šaknų išryškėjusi natūrali plaukų spalva, nors Emė plaukus dažė vieną dieną prieš keistąjį įvykį. Pastarasis faktas visus labai nustebino, išskyrus pačią Emę. Natūrali spalva galėjo pasimatyti ne anksčiau, kaip praėjus savaitei po plaukų dažymo, tačiau moteris kaip tik tvirtino, kad ateivių laive išbuvo visą savaitę.

Tą pačia dieną Keitas paskambino į AUFORN’ą – Australijos NSO tyrimų tinklą. Vyras papasakojo apie atsitikimą organizacijos direktorei Dajanai Harison. Pasakojimas jai padarė labai stiprų įspūdį, ypač ją sudomino pagrobėjų naudotas stačiakampis šviesos spindulys. Tai pat buvo aiškus laiko postūmis. Dajana susisiekė su Bilu Cokeriu, vienu iš garsiausių Australijos ufologų. Jis yra žurnalo „Tarptautinės NSO žinios“ redakcijos narys, 1996-ais metais išleido didelio susidomėjimo sulaukusią knygą „Ozo šalies reikalai: NSO Australijoje istorija“. Harison ir Cokeris nusprendė kartu imtis tyrimo.

Pirmiausia jie labai kruopščiai apžiūrėjo treilerį ir aplink jį esančią teritoriją. Į vietą atvykę spalio 9-os dienos vakare, tyrėjai iš karto atkreipė dėmesį į Railensų šunį, kuris atvykėliams rodė savo simpatiją, vis stengėsi juos palaižyti. Po to šuo nubėgo link treilerio, pašoko į orą ir priekinėmis letenomis pasiekė lango, uždengto tinkleliu nuo moskitų, vidurį. Tai sukėlė tam tikrų abejonių -juk būtent po tokio šuolio galėjo būti nuplėštas tinklelis nuo moskitų.

Kitą dieną ufologai apžiūrėjo apdegusį krūmą netoli lango, taip pat kitus netoliese augančius krūmus. Pasirodė, kad panašius nudegimus turėjo ir kiti augalai. Vietinis sodininkas papasakojo, kad šiuose kraštuose tai nėra retas reiškinys, ypač kai būna karštas oras be jokio vėjo.

Jei šie faktai kėlė tam tikras abejones apie įvykį, tai kiti du faktai buvo visiškai nepaaiškinami. Pirma, nuo to momento, kai Emė dingo iš treilerio ir kai ji atsidūrė prie Makėjaus miesto pakraštyje esančios degalinės, praėjo ne daugiau trijų valandų. Iš jų mažiausiai pusvalandį moteris brovėsi per krūmynus link kelio.

Kyla klausimas – kokia transporto priemone Emė per 2,5 valandos galėjo įveikti atstumą tarp Tiaro ir Makėjaus, kuris yra beveik 700 km? Nėra tokios transporto priemonės, išskyrus… pagrobėjų laivą.

Antra, per savaitę ataugę moters plaukai. Galima teigti, kad 7 dienos NSO Žemėje truko vos 3 valandas! Suprantama, galima manyti, kad Keitas, Emė ir Petrą talentingai sugalvojo visą šią istoriją ir ją pavertė puikiai surežisuotu spektakliu. Juk visa pirmoji šios istorijos dalis – nuo Ėmės pagrobimo momento iki jos atsiradimo degalinėje – vyko be jokio pašalinio žmogaus, kuris galėtų būti liudininkas. Tačiau visi trys šio „spektaklio“ kūrėjai ir dalyviai yra rimti žmonės, kuriuos sunku įtarti tokiu faktų klastojimu. Ši paslaptis kol kas lieka neatskleista.

Komentuok su Facebook paskyra: