Roswell’o technologijos. Tyrimų užrašai (III dalis)

Vienas iš Korėjos karo metu atrastų įtaisų buvo stačiakampis su gražiai suapvalintomis briaunomis. Jis buvo vieno colio pločio, dviejų colių ilgio ir ketvirčio colio storio. Jis išlaikė savo formą ilgiau nei kiti, buvo safyro spalvos, o paviršius toks švelnus, kad buvo sunku jį išlaikyti. “Įtaisas atrodė kaip didelis brangakmenis, tas kuris niekuo nesiskirtų nuo kitų bet kurioje juvelyrinėje parduotuvėje” – sakė vienas iš mokslininkų. Kiekvienas įtaisas stebino su jais dirbusius savo specialia, brangia išvaizda. Visi įtaisai buvo gundančiai gražūs. Tai buvo grožio ir blogio kompozicija.

Padedant tą įtaisą ant žmogaus kūno, jis tuoj pat rasdavo auglius. Prietaisas auglio vaizdą parodydavo savo paviršiuje. Trijų dimensijų vaizdas parodydavo auglį iš visų pusių. Prietaisui reikėdavo tik paliesti kūną ir tada jis pradėdavo sklęsti kūno paviršiumi. Jei auglio nebūdavo, įtaisas likdavo nejudantis ir kažkokia žinutė pasirodydavo jo paviršiuje. Įtaisui nereikėjo apžiūrėti viso kūno. Jis atlikdavo diagnostiką iš karto, kai tik paliesdavo odą. Jei vėžys buvo išsiplėtęs, įtaisas judėdavo apie kūną ir įvertindavo išsiplėtimo dydį. Mokslininkai įtarė, kad įtaisas registravo kiekvieno augliuko dydį ir vietą. Tačiau niekad nebuvo išaiškinta, ar gauta informacija buvo kur įrašyta ir išsaugota, ar persiųsta į laivą.

Keletas įtaisų “pasiėmė” žemės įtaisų išvaizdą. Ypatingai tie kurie priklausė chirurginių prietaisų kategorijai. Dažnai gydytojai, chirurgai būdavo nustebę, kai paimdavo tokį “skalpelį” į rankas atlikti darbui ir staiga tas pakeisdavo formą.

Kitas įtaisas paminėtas Korėjos ataskaitoje atrodė daugiau, kaip sūriui pjauti peilis. Visai ne chirurginis instrumentas. Jis turėjo keturių colių rankeną su keistu ašmeniu. Objektas buvo pagamintas iš panašios medžiagos, kaip tas kuriuo skanuodavo auglius. Išskyrus tai, kad jis buvo rubino raudonumo. Plokščioji įtaiso dalis buvo 2 coliai ir jis buvo du su puse colio ilgio.

Jo ašmenys buvo labai ploni. Įtaisas sugebėdavo meistriškai nuimti odą nuo vienos kūno vietos ir padėti į kitą. Jokių struktūrų nereikėjo prilaikyti persodinamai odai. Odos perdėjimas į kitą vietą minučių laikotarpyje visiškai užgydydavo žaizdą.

Odos spalva, atrodė, neturėjo jokios įtakos. Su įtaisu buvo galima persodinti odą nuo vieno žmogaus ant kito su tokiu pačiu pasisekimu ir puikiais rezultatais. Gaunantis kūnas niekada neatmetė odos, nesvarbu iš kur ji būdavo. Vienintelė sąlyga – reikėjo, kad tai būtų žmogus.

Klaidos ir nesėkmes kildavo tik dėl to, kad chirurgai ir daktarai galvodavo, kad įtaisai turi veikti pagal jų žinias ir supratimą. Jie bandė versti prietaisus daryti tai ką jie nori. Tai be abejo turėjo tragiškų pasekmių.

Ant kai kuriu instrumentų buvo ženklai, tačiau buvo manyta, kad ženklai neturi nieko bendro su įtaisų funkcijomis, kaip ir žmonių pagamintų įtaisų – kur pagaminta ir panašiai. Logiškai pagalvojus, mes neturim rašyti ant peilių, plaktukų, atsuktuvų instrukcijų, kaip jais naudotis. Aplinka moko mus kaip tai daryti.

Vienas iš labiausiai neįprastų instrumentų atrastų mokslininkų grupės, buvo trikampis objektas. Maždaug penkiasdešimt centu dydžio. Padedant įtaisą ant žmogaus galvos, įtaisas tuoj pat susijungdavo su jo kaukole ir žmogus prarasdavo sąmonę. Tada įtaisas pakeldavo žmogų ir, pasukęs galvą judėjimo kryptimi, kažkur prapuldavo.

Iš pradžių buvo galvojama, kad žmogus būdavo transportuotas į laivą. Buvo galvojama, kad tai savotiško teletransportavimo įtaisas (kaip iš “Star Treko”, tiesa, tas filmas nebuvo tada išleistas). Eksperimentas buvo atliktas Korėjoje, karo metu, sužeistam korėjiečių belaisviui. Laivas buvo Okinavoje. Nuo prietaiso iki laivo buvo šiokia tokia distancija, kurią turėjo pasiekti skrisdami, kad patikrinti, kur žmogus dingo.

Mokslininkams galvojant, kad visi įtaisai turi ryšį su laivu, ta savybė galėjo būti naujas grietas būdas gabenti ligonius arba keltis patiems į laivą iš bet kurios pasaulio vietos. Tačiau jų nusivylimui belaisvis nebuvo transportuotas atgal į laivą. Jis nebuvo rastas iš viso. Vienok įtaisas po trijų dienų buvo rastas laive. Buvo nagrinėjama teorija, kad kūnas buvo nugabentas į kitą laivą, kuris galėjo būti žemės orbitoje ar kitoje žemės vietoje. Buvo įtariama, kad kitoje vietoje, žemėje, galėjo būti ateivių bazė.

Vienas iš psichologų, bandęs komunikuoti su prietaisu, paaiškino, kad kūnas buvo išgabentas į Saulę. Dėl kokios priežasties – paaiškinimo jis neturėjo. Kaip ir visi ateivių įtaisai pastarasis su negyvais žmonėmis nesąveikavo. Dar viena teorija iškelta tyrimų su tokiais demoniškais prietaisais metu, kad tie prietaisai kažkaip surišti su žmogaus esybe ar siela.

Šios teorijos paremtos eksperimentų su sužeistaisiais metu. Kai kurie kariai dėl savo sužeidimų buvo praradę smegenų aktyvumą. Po to, kaip jie buvo įtaisų išoperuoti, jeigu jie mirė – įtaisai nustodavo veikti, lyg graužtųsi. Taip pat buvo pastebėta, kad prietaisai nustodavo veikti, kai būdavo įjungti žmogaus gyvybės palaikymo mechanizmai.

Ateivių technologijos kažkaip nuspręsdavo, kiek žmonių pasilieka gyventi, ne taip kaip žmonės – gelbėja iki paskutinio kiekvieną. Įtaisai ties kažkuria riba nuspręsdavo, kad toliau daryti nieko neverta.

Buvo skaudu pripažinti, kad ateivių įtaisai, taip kaip ir patys ateiviai, galėjo daryti tai, ką nori ir žmonės negalėjo jų įtakoti. Taigi klausimas – ką jie darė su žmonėmis? Kai kurie to meto retoriniai komiteto klausimai buvo: Kiek ir kelių tipų ateivių yra šioje planetoje? Dešimtys? Šimtai? Tūkstančiai? Ar ateiviai dirba su žmonėmis, leisdami jiems tyrinėti savo laivus? Laivus, kurie buvo stebuklingi pilni supernaturalių įtaisų. Kokiam tikslui? Kodėl tai laikoma paslaptimi vietoje atvirumo juk ateiviai noriai leidžia Žemes gyventojams juos pažinti? Ar ateiviai pastato į parodą savo laivus? Ar tai daroma, kad supažindinti be galo silpną žmoniją su jų rasės milžinišku pranašumu? Gal jie norėjo pasakyti, kad žmonės nesugebėtų išgyventi žinodami viską apie ateivius, jei tai butu viešai paskelbta. Ar ateiviai pasėjo sėklą žmonijos savo-susinaikinimui? Kiek panašių projektų vyriausybės vykdo? Kiek šalių dalyvauja panašiuose projektuose? Buvo pakankamai daug klausimu ir tik keletas atsakymu.

Vienas iš tų atsakymų kuris susidėjo kaip puzlė – ateiviai neabejotinai buvo suinteresuoti žmogaus anatomija. Iki kokio lygio – komitetas neturėjo jokio supratimo. Kadangi daugelis įtaisų buvo naudingi žmonėms, ar tai buvo kažkokia paramedikų grupė? Jei taip, ar jie buvo išrinkti? Tūkstančiai žmonių miršta kas dieną nuo susirgimų nesužinoję, kad ateivių įtaisai gali išgelbėti jų gyvybes.

Kažkuriuo metu komitetas pristabdė įtaisų tyrinėjimą ir užsiėmė bandymu išsiaiškinti, kokiu tikslu ateiviai atsirado? Ypatingai nacionalinio saugumo atžvilgiu. Ar ateiviai nekėlė pavojaus šaliai, pasauliui? Tai buvo pagrindinis komisijos tyrimų tikslas.

Komitetas neturėjo jokios galimybės susisiekti su pačiais ateiviais. 1960-tais ir ankstyvais 1970-tais, komitetas nusprendė išsiaiškinti ryšį tarp pagrobimų (abduction) ir ateivių. Ateiviai turėjo kai kurių fantastinių dalykų, bet kam jiems jų reikėjo? Komitetui buvo neleista susitikti su ateiviais – laivo pilotais ir buvo neleista sužinoti jų buvimo vietos, ir net ar jie gyvi.

Gauti atsakymus – ką ateiviai turėjo ir kodėl ateiviai tai turėjo, komitetui reikėjo surasti savo ateivius ir apklausti juos. Buvo naudojamos grupės žmonių, bandžiusių susisiekti mintimis su ateiviais ir nustatyti kur jie yra. Tačiau tas eksperimentas nepavyko. Iš šešių ar septynių bandžiusių susisiekti, tik vienas 60% tikslumu galėjo pasakyti, kur įvyks kitas ateivių pasirodymas. Komitetui taip niekad ir nepavyko susisiekti su ateiviais, tačiau jie nuspėjo ne vieną UFO pasirodymą.

Nelaimei pasirodymo metu dalyvavo daug nereikalingų liudininkų – kaip kariškių taip ir civilių. Komiteto nariai dalyvavo persekiojime su malūnsparniais, kartais kariniais lėktuvais. Kartą bandė pašauti UFO. Tačiau UFO niekada nepriartėdavo iki pavojingos distancijos. Komiteto nariai bandė rodyti UFO ženklus – bandė šviesti su jų prietaisais, gaudyti saulėje atspindžius, nutaikydami juos į UFO, kad juos galėtų atpažinti. Tačiau visos pastangos buvo beviltiškos.

Po dviejų nepavykusio kontakto su UFO dešimtmečių, mokslininkai nusprendė pakeisti taktika, ir pradėjo fokusuotis į – „ką“ ateiviai norėjo „aplankyti“. Komiteto nariai kaip ir visi skaitė laikraščius ir žinojo apie žmonių pagrobimus. Jie net kalbėjosi su pačiais labiausiai patyrusiais pagrobtaisiais, tačiau ir čia jie negavo atsakymų.

Tas faktas, kad komiteto nariai buvo slaptosios valstybines agentūros nariai ir turėjo savo žinioje neribotus resursus – aukšto lygio kontaktus, turėjo priėjimą prie bet kokios individualios ar viešosios įstaigos – visiškai neturėjo jokios reikšmės. Jie lyg patys atsimušė į betoninius blokus, kaip tie paprasti žmonės, kurie bando gauti slapta informaciją.

Taigi, komitetas nenorėjo bendrauti su žmonėmis kurie buvo pagrobti, be paaiškinamų priežasčių. Komitetas tikėjosi, kad jei yra koks slaptas specifinis departamentas, kuris šiomis bylomis užsiima, tai jie gal galėtų pasikeisti informacija. Žinoma, kažkas turėjo turėti priėjimą prie ateivių. Gyvų ar mirusių. Bet kokia informacija būtų galėjusi padėti. Tačiau ar buvo kokis biurokratinis slenkstis, ar žodinis susitarimas, niekas nenorėjo keistis jokia informacija.

Kalbant apie pagrobimus, komitetas žinojo, kad tarp pagrobimo bylų buvo tikri atvejai. Tačiau daugelis pagrobtųjų galvojo, kad į pagrobimus yra įsipainiojus vyriausybė. Jie nelabai dalinosi informacija su žmonėmis, kurių jie nežinojo. Paranoiškas elgesys trukdytų rimtam duomenų rinkimui. Daugelis tų, kurie buvo pagrobti, patys ieškojo atsakymų į klausimus ir galėjo pasiūlyti tik nedaug patikimos informacijos. Komitetui reikėjo sužinoti kodėl ateiviai pasirinko būtent juos, bet pagrobtieji neturėjo apie tai jokio supratimo.

Pamatyti NSO buvo lengviau, nei išsiaiškinti kodėl jie čia lankosi. NSO suradimas priklausė tik nuo koordinavimo jų geriausių psichologų ir žemės bei oro komandų. Kai tik psichologai galėdavo nuspėti, kur pasirodys NSO, žemės komanda vykdavo atlikti stebėjimų. Jei žemės komanda patvirtindavo NSO atsiradimą, duomenys būdavo perduodami oro pajėgoms. Navigaciniai duomenys būdavo išsiaiškinami su radarais ir specialiai įrengtais lėktuvais. Kai tik lėktuvas turėdavo vizualų kontaktą su ateivių laivu (keletas mylių), jis perduodavo visą informaciją žemės komandai. Komitetas niekada nenaudojo daugiau kaip du lėktuvus tokiems darbams, kad nepritraukti paprastų žmonių dėmesio.

Savo veiksmais, komitetas nebandė slaptai sekti ar kaip nors apdumti ateivius. Tai buvo per daug išsivysčiusi rasė ir atrodė absurdiška tai daryti.

Duomenų slėpimas nuo prezidento.

Vienu metu komitetas pradėjo atsiskaitinėti naujai įkurtai agentūrai, o ne raportuoti prezidentui, kaip kad tai buvo daroma praeityje. Nauja ataskaitų pateikimo procedūra buvo priimta 1974-tais – 1976-tais metais. Tai buvo padaryta tik vienu tikslu – vykdomosios valdžios izoliavimu nuo kai kurių operacijų. Pirmą kartą komitetas padavė ataskaitas naujajai agentūrai liepos 30-tą 1976-tais (data iš tikrųjų buvo koduota ir neturėjo ryšio su specifiniu laiku).

Toje ataskaitoje buvo paaiškinta, kad komitetas nesugebėjo susirišti nei su vienu planetos žmogumi, su kuriuo ateiviai būtų užmezgę kontaktą. Operacijos trukmė buvo aštuoni mėnesiai ir per tą laiką buvo 271 vizualus kontaktas, tačiau nei karto nebuvo pastebėti žmonės buvę paimti ar paliekantys ateivių laivus. Komiteto nariai stebėjo ateivių laivus netolimose vietovėse, atviruose laukuose, dideliuose miestuose kabančius virš dangoraižių. Stebėjimo laikas buvo nuo kelių sekundžių iki ilgiausiai – 5 valandų.

Komitetas pastebėjo, kad laikas neturėjo jokios įtakos NSO atsiradimui. Komitetas tikėjo tuo, kad kai jie turėjo vizualų ar radaro kontaktą su ateivių laivu, žmonės gatvėse visiškai to neįtarė. Nematė to, kas iš tikrųjų akivaizdžiai vyko virš jų galvų. “Mes arba haliucinuojam tarpusavyje arba mūsų prietaisai ir radarai visi vienu metu sugedo“ – sakė vienas iš komiteto narių. „Mes matėme ir mūsų prietaisai patvirtino tai!“ – aiškino kitas komiteto narys.

Logiškas to paaiškinimas buvo toks – ateiviai demonstruodavo komitetui ir kitiems stebėtojams dalyvaujantiems projekte, kad jie gali būti matomi, gali būti nematomi, ir gali būti matomi tiems, kam jie nori būti matomi! Tai buvo sunkiai suvokiama išvada, parodanti ką gali ateiviai.

Visa operacija priėjo absoliutų galą dėl visuotinės kritinės psichinės būsenos. Du komiteto nariai turėjo nervinius sutrikimus. Trys kiti turėjo panašų psichopatinį susirgimą ir nebuvo pasirodę darbe keletą savaičių. Du kiti komiteto nariai pasiprašė būti atleisti ir daugiau nepasirodė iš viso, be jokiu paaiškinimų. Tai atsitiko tą savaitę, kada buvo baigta NSO stebėjimo kompanija.

Ta savaitė buvo paskirta visos aštuonių mėnesių NSO stebėjimo kompanijos išvadų darymui. Kai jie bandė susumuoti visus įvykius ir aiškintis ką visa tai reiškia, detalės buvo didėjančiai neraminančios. Jie žinojo, kad jie neturi visų faktų, greičiau jie turėjo tik nedaug faktų apie NSO pasirodymus, tačiau tas truputis kurį jie turėjo, atrodė įspėjančiai ir gluminančiai. Pasaulyje yra šimtai psichinių ligoninių, kurios pripildytos žmonių, kurie tvirtino matę dalykus, kurių niekas kitas (normalūs žmonės) nematė. „Ar tos ligonines užpildytos ne tais žmonėmis?“. Juk tarp jų yra žmonių, kurie buvo pagrobti bet jie to nežino. Kita vertus, ko gero komiteto nariai gyvena ant iliuzijos ribos, iliuzijos kur jie turi ateivių laivą.

Ne vienas komiteto narys prarado realybės jausmą, o gal greičiau jie suprato realybę ir dėl to negalėjo toliau funkcionuoti chaotiniame pasaulyje, kurį „normalūs“ žmonės vadino realybe. Taigi kai kurie iš jų buvo uždaryti į institucijas su negrįžtamos psichozes diagnoze. Lieka paslaptyje kiek mokslininkų, komiteto narių ir kitų kurie dirbo su ateivių fenomenu, prarado protą.

Iš pradžių komitetas galvojo, kad kontakto su kažkuo metu, ateivių laive buvo užsikrėsta protinio nestabilumo liga. Tas kas įėjo į laivą iš tikrųjų bendravo su sąmone tų kas laive dirbo iki jų. Laive buvo pažeista laiko ir erdves koncepcija, jie buvo kitokie nei išorėje. Ateivių laivas buvo be klausimų sąmones pakeitimo patirtis. Problema buvo tik ta, kad tas kas dirbo su ateivių įtaisais laive, niekada nesiskundė protiniais negalumais. Komitetas nustojo spėlioti, kai kažkas „iš viršaus“ jiems priminė, kad „jų darbas yra išsiaiškinti ne kodėl atsirado protiniai negalavimai, bet kodėl atsirado ateiviai!“.

I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis

Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsni

Komentuok su Facebook paskyra: