Kai kurie tyrinėtojai padare ženklių atradimų, tyrinėjant daiktus rastus laive. Vienas iš tų daiktų buvo kaip dėžutė cigarams. Dėžutė atliko panašias funkcijas kaip ir tasai įtaisas, kuris leido pereiti kiaurai sienas. Išskyrus tai, kad dėžutė leido praeiti visai žmonių grupei. Ant dėžutės buvo užrašyti simboliai ir ant dangtelio paviršiaus nupaišyti trys keisti vaizdai. Komiteto nariai ko gero nepastebėjo dėžutės iš pradžių, ar ateiviai vėliau padėjo tą dėžutę. Sunku buvo pasakyti kaip ji atsirado.
Dėžutė, tiesa pasakius, neturėjo dangtelio, kaip mes tai suprantam, ar to kas atsidaro. Ji iš tikrųjų neturėjo jokiu judančių detalių. Dėžutė funkcionavo panašiai kaip ateivių laivas tačiau “atsidarinėjo“ ne tik pagal norą, bet tie paveikslėliai, tiksliau jų kombinacijos, veikė kaip savotiškas užraktas. Sudedant juos teisinga tvarka atsidarydavo anga į dėžutę, kurioje buvo patalpinti skirtingų geometrinių formų objektai.
Nebuvo užsiminta, kaip ir kokiu būdu komitetas rado tą kombinaciją, ar kiek truko bandymai atidaryti dėžutę. Kai tik dėžutė atsidarydavo visi kas buvo aplink tuoj pat įkliūdavo į keistą elektriškai pakrautos plazmos debesį. Žmogus galėjo įeiti ar išeiti iš elektrinio voko ir nebūdavo sužalotas. Tačiau kas buvo papuolęs į tą debesį prisiminė ilgam stiprų jausmą.
Taigi elektriškai pakrautas vokas atrodė kaip celofaninėmis sienomis su aiškiai atskirtomis ribomis. Bet tai buvo tik iliuzija. Voko matmenys atrodė begaliniai. Nebuvo aiškiai nustatytų ribų. Jis paprasčiausiai išsiplėsdavo, kad sutalpinti visus žmones.
Plazma neskyrė žmonių kaip individualybių. Ji tiesiog visus veikė vienodai. Visi, kas buvo tame voke galėjo judėti per kliūtis, vaikščioti oru. Ne nesvarume, bet tarsi ant nematomos platformos.
Kliūtys, kai jas plazma paliesdavo ir apgaubdavo, nustodavo veikti pagal fizikinius dėsnius. Dėžutė buvo paaiškinimas – puiki iliustracija, kaip žmonės būdavo pagrobiami iš labiausiai neįtikėtinų vietų ir situacijų – iš judančių automobilių, lėktuvų skridime, iš dangoraižių per sandariai uždarytus langus. Pagrobtieji, su kuriais komitetas kalbėjosi, tvirtino, kad durys niekada nebuvo atidaromos. Spynos niekada nebuvo sugadintos, ateiviai paprasčiausiai praeidavo kiaurai per jų miegamųjų sienas ir išnešdavo juos ar eidavo kartu su jais nematoma platforma į jų laivą.
Tarp objektų, dėžutėje mokslininkai rado panašų į jau aprašytą įtaisą, kuris paralyžiuodavo žmones. Kaip ta lazerinė rodyklė atrasta anksčiau. Šitas įtaisas buvo mažas ir atrodė kaip antpirštis siuvimui. Jis spinduliavo žalsvai ir paralyžavo gyvūnus, žmones nepriklausomai nuo jų dydžio. Testavimo metu didžiulis jautis atvežtas priekaboje vos tik prilietus įtaisą ten pat buvo suparalyžiuotas kaip statula. Paralyžius truko gal kokias penkias minutes. Jokių pastebėtų šalutinių efektų paralyžius nepalikdavo. Užtekdavo paliesti bet kurią kūno odos vietą.
“Cigarų dėžėje“ buvo dar keli labai neįprastos formos daiktai. Vienas iš jų – metalinis, apvalus dvidešimt centų dydžio įtaisiukas, laikė žmogų paralyžiuotą neribotą laiką, kol buvo padėtas ant žmogaus kaktos. Pats įtaisas prisiklijuodavo prie kaktos, kaip magnetas prie šaldytuvo durų. Kol įtaiso nenuimdavo, žmogus išlikdavo be judesio. Dėžėje buvo apie dešimt tokių įtaisų.
Suskaičiuoti kiek iš viso tų įtaisų dėžėje buvo neįmanoma. Jų kiekis niekada neišlikdavo tas pats. Kartais dėžė būdavo pilna kartais apytuštė. Buvo spėjama, kad dėžė egzistavo keliose vietose ar dimensijose tuo pačiu metu, atskleisdama galimybe visiems kam reikia, tais įtaisais naudotis. Mokslininkai neapibūdino kitų įtaisų dėžėje ir apsiribojo pasakymu, kad dėžėje yra dar ir kiti įtaisai.
Vienas iš nusakomų dalykų apie visus įtaisus ateivių laive buvo, kad jie visi grįždavo į laivą per beveik 72 valandas. Kai mokslininkai dieną ir naktį išiminėjo įtaisus iš laivo tyrimams, įtaisai tą pačia tvarka grįždavo atgal. Tuo pačiu momentu, kai įtaisai grįždavo į laivą juos galėjai imti eksperimentams vėl. Vidinis įtaisų laikrodis pradėdavo skaičiuoti kitas 72 valandas. Atrodė, kad nėra jokios ribos kiek kartų įtaisai galėjo būti paimti eksperimentams. Tačiau cigarų dėžė laikėsi kitokių taisyklių ir likdavo neprapuolus ilgau.
Skirtingai nuo žmonių, kurie turi visiems daiktams savo vietą: indai, puodeliai kelnes, marškiniai, ateiviai neturėjo tokio papratimo savo įtaisams. Ateiviu įtaisai buvo retai randami tose pačiose vietose. Kiekviena karta, kai jie grįždavo į laivą jie užimdavo kitą vietą. Rasti ta patį įtaisą kartais buvo iki ašarų sunku ir atrodė, kad įtaisai žaidžia su žmonėmis slėpynių, kaip su mažais vaikais.
Jei mokslininkai dirbo su kažkokiu vienu įtaisu ilgai, jie pradėjo suprasti įtaisų galimybes ir funkcijas prisiliesdami prie jų. Kartais mokslininkai, dirbdami su įtaisais ilgą laiką, pasidarydavo prie jų labai prisirišę. Ir kuo ilgiau jie būdavo su tais įtaisais tuo geriau juos suprasdavo.
Ateivių įtaisai keisdavo savo išvaizdą reguliariai. Įtaisu formos pasikeitimas buvo nenusakomas. Apvalūs įtaisai pasidarydavo keturkampiai. Kitą kartą kombinacija figūrų vienam gale nebuvo panaši į kito galo formas. Vieną minutę į kvadratą panašus įtaisas kita minute galėjo būti panašus į žuvį. Jie keitė formą naudojimo metu. Buvę kad mokslininkai matė įtaisus keičiant formas operuojamo žmogaus viduje.
Vaizdas, kai įtaisas plaukdavo po žmogaus oda buvo nelabai malonus. Tiesiog kaip tam posakyje – matai kaip oda šiaušiasi. Buvo juokinga ir kartu šiurpu, kai matydavai įtaisus judant ir keičiant spalvą, spinduliuojant žmogaus viduje, net kaip žmogus būdavo neoperuojamas.
Ateivių įtaisai, kurie įeidavo į kūną, būdavo poros colių ilgio ir atrodė, kaip smulkios morkos. Padėti ant gyvo kūno, įtaisai įlįsdavo po oda per pilvą. Tas galas kuriuo įlįsdavo prailgdavo ir pasidarydavo kaip adata. Per sekundes nuo įtaiso padėjimo ant kūno jis padarydavo ploną skylutę odoje per kuria įtekėdavo likusi suskystėjusi dalis.
Vienas iš negalėjusių atsistebėti mokslininkų pasakė štai ką: “Iš pradžių tai buvo kietas objektas. Tada pasikeitė į slieko pavidalo padarą. Po to kai jis įsisuko į kūną, pasidarė kaip balionas. Kas atrodė kietas kūnas, akimirksniu pasidarė skystis, kuris sulaikomas plonoje membranoje, kaip vandens balionas. Įtaisas prasiskverbė į kūną ir pavirto vėl kietu kūnu kuris laisvai judėjo po oda“.
Anga per kuria papuolė įtaisas buvo labai maža ir jokio kraujo nebuvo. Užgydavo labai greitai. “Padaras“ (kaip jis nuo to laiko buvo vadinamas) išeidavo iš kūno tuo pačiu būdu, kaip ir įeidavo nebūtinai toje plačioje vietoje. Laikas praleistas kūne skirdavosi priklausomai nuo kūnų. Ką įtaisas darydavo – niekam nežinoma. Buvo manoma, kad įtaisas buvo naudojamas kaip transporto priemonė įnešti į kūną daiktus ir vėliau išimti. Gerai, kad eksperimentų metu dažnai žmonės buvo be sąmonės, tačiau kada jie turėjo sąmonę, jie jautė milžinišką skausmą įtaisui keliaujant po oda.
Laimei, kad tais atvejais asmuo būdavo kankinamas savo natūralių žaizdų, ir matydamas žmonės baltais chalatais, neįtardavo kieno tas skausmas sukeltas. Bet kuriuo atveju mokslininkai stengėsi prieš įleisdami įtaisą į žmogų kuo greičiau palikti jį be sąmonės. Ateiviai ko gero netikėjo anesteziologija arba mokslininkai dar nerado ir nepstebėjo įtaisų tokių specifinių funkcijų. Per visus eksperimentus, kai tik mokslininkai atlikdavo procedūrą, kurią visas pasaulis naudojo per operacijas, jų eksperimentas su įtaisais nutrūkdavo.
Kai tik žmogus buvo užmigdomas, įtaisai nustodavo veikti ir elgdavosi kaip kad žmogus butų miręs. Mokslininkai padarė išvadą, kad įtaisai veikia vadovaudamiesi žmogaus organu skleidžiamais elektros krūviais. Kai žmogus buvo anestezuojamas jo kūno elektros krūviai buvo pažeisti. Matomai ateivių įtaisai naudojo kūno daleles kaip telefonų linijų tinklą pagal kurį jie navigavo.
Nuo to laiko, kai mokslininkai suprato šitą taisyklę, jie darė tai, ką ko gero ateiviai darė pagrobimų metu. Jie paralyžiuodavo žmogų su tuo į lazerinę rodyklę panašiu įtaisu. Paralyžiuotas žmogus likdavo sąmoningas ir tuo metu jis jausdavo skausmą kartu su baime nuo nežinojimo kas su juo darosi. Daugiausiai, kai žmonėms praeidavo paralyžius, jie neprisimindavo kas jiems atsitiko.
Daugelis tų, su kuriais būdavo eksperimentuojama, buvo jau mirties patale, todėl eksperimentuotojai mane, kad jie ne daug ką praranda. Tačiau kai kuriais atvejais tie su kuriais eksperimentavo labai laimėdavo. Daugelis mirtinai sužeistų karo lauke ar avarijose išlikdavo gyventi tik ateivių įtaisų ir eksperimentų su jais dėka.
Tapo nerašyta tiesykle, tiems kas dirbo su panašiais, ar šiuo projektu, darbo metu buvo mirtinai sužeisti ar susirgdavo – jie papuldavo ant tų pačių įtaisų eksperimentinio stalo. Komiteto politika buvo tokia –niekas neturi niekam daryti to, ko pats sau nedarytų. Buvo su tuo nesutinkančių. Nesutinkančių pagrindas buvo įtaisų teroras. Jie nenorėjo, kad vieną dieną, po to, kai taip sunkai dirbta išsiaiškinant kokie tie ateiviu prietaisai, patys atsigulti suparalyžiuoti tų prietaisų valioje. Palaipsniui ta taisyklė buvo įgyvendinta.
Po ilgų metų, dirbant su įtaisais, tarp eksperimentuotoju ir įtaisų susiformavo privatūs santykiai, savotiška sąjunga tarp to kas naudojo specifini įtaisą ir paties įtaiso. Kaip ne keistai skambėtų, įtaisai dalijosi paslaptimis su sujaudintais mokslininkais, kad jie buvo paimti iš naujų ar nepažįstamų mokslininkų. Visi įtaisai atliko daugiau nei vieną funkciją ir jų atradimas vieniems buvo sunkesnis nei kitiems.
Asmenybė ir atsižvelgimas vaidino pagrindinį vaidmenį tame ką mokslininkas galėjo pasiekti. Jei mokslininkas – ji ar jis, buvo draugiški ir lėti pykčiui, jie būdavo daugiau pažangesni nei kolegos su trumpais saugikliais ir karštu temperamentu. Ironiška, tačiau programai parinkti mokslininkai priklausė grupei A pagal charakterį – agresyvus ir tikslo siekiantys, nepatenkinti jei jie nepasiekdavo greitų rezultatų. Mokslininkai buvo profesionalūs ir paimti iš aukščiausio lygio savo srityse. Visi kiti projekto darbuotojai, juos samdant, turėjo pereiti specialius patikrinimus ir jiems būdavo išduodami aukščiausio slaptumo lygio leidimai. Visi jie, tikėta, yra gerų charakterių ir geros valios žmonės su išimtiniu noru tarnauti šaliai. Tačiau tie kas juos samdė buvo tie patys mirtingi žmonės su mirtinga savybe klysti, kai tai liesdavo sielos pažinimą.
Ateivių įtaisai neklydo ir iš karto atpažindavo širdį ir protą tų, kurie su jais eksperimentavo, ir leisdavo juos pažinti atitinkamai. Buvo tikima, kad piktas žmogus nesugebės paveikti įtaiso ir įtaisas gali nefunkcionuoti. Ateiviu įtaisai (skirtingai nei žmonių) neleisdavo būti naudojami blogų žmonių. Tačiau ar patys ateiviai buvo geri ar blogi nebuvo galima pasakyti. Buvo manoma kad jie ir tas ir kitas.
Dauguma įtaisų įrašytų į katalogą turėjo bent vieną specifinę žmogui naudingą funkciją. Kiti įtaisai atrodė visiškai nesuprantami ir visiškai kitokie nei tie, kurie buvo naudingi.
Vienas įtaisas, kuris veikė kaip blogis, buvo vieno colio kubo formos objektas. Jis atrodė kaip kristalas su mažu rutuliuku, kaip perlas jo viduje. Rutulys pulsavo visomis vaivorykštes spalvomis. Tai buvo nuostabus daiktas – sakydavo daugelis kas matė. Tačiau tas grožis slėpė neeilinį tikslą. Ne taip kaip kiti įtaisai, šis buvo užregistruotas, kaip turintis vieną funkciją. Kai jis būdavo padedamas ant žmogaus krūtinės, rutulys palikdavo kubą, prasiskverbdavo per oda ir įeidavo į plautį. Rutulys niekada neidavo kitur, bet į gyvą žmogaus plautį.
Rutulys nepalikdavo jokiu įėjimo į plautį žymių. Niekada nebuvo išsiaiškinta, ar tai buvo kieta medžiaga, ar turėjo svorį, ar tai buvo plazma ar fotonų junginys, ar kita egzotinė medžiaga ar antimaterija. Kai tik rutulys atsidurdavo plautyje jis atsirasdavo kube vėl. Visa procedūra trukdavo viena minute. Visai nedaug laiko, kad išsiaiškinti, ką tas įtaisas darė plautyje.
Po plaučio pradūrimo žmogaus kūnas pradėdavo transformuotis. Rutulys pasirodė sunaudoja deguonį plautyje tam, kad pagreitinti procesą. Praėjus sekundėms po rutulio atsiradimo kube kūnas išgaruodavo palikdamas tik rankų ir kojų pirštus. Mokslininkai kurie dalyvavo eksperimente nebuvo pažeidžiami nors ir stovėdavo šalia išgaruojančio kūno.
Mokslininkai atliko tik kelis eksperimentus su tuo įtaisu ir daugiau jo nenaudojo, padedami ji prie keistų įtaisų. Nors jo paskirtis taip ir neišaiškinta iki šiolei, buvo manyta, kad jis turi savo specifinį tikslą. Kristalinis kubas veikė kaip ir kiti įtaisai laive, jis turėjo savo sąmonę, tačiau ji nebuvo niekam atverta. Kodėl rutulys neįsigaudavo į mokslininko darančio eksperimentą plautį? Gal dėl to, kad jie neturėjo fizinio kontakto su įtaisu? Mokslininkai skaudžių pamokų metu įsisavino viena tiesyklę – niekada neturėk fizinio kontakto su įtaisu. Užtekdavo paprastų drabužių ir pirštinių. Atrodė, kad įtaisams reikia kontakto su oda. Tačiau kai kurie įtaisai nesilaikė tokių taisyklių.
Kai kurie įtaisai galėjo operuoti tik laive. Kai tie įtaisai aktyvuodavosi jie veikdavo laivą. Atsidarydavo kiaurymės, parodydamos nematytus kambarius ar mažas paslaptingas vietas. Kai kurie kambariai turėjo fantastinę išvaizdą, operacinius stalus ir įrankius. Kiti kambariai buvo tamsūs tušti, rezonuodavo paslaptingais garsais, spalvomis, ir vibravimu. Tik keli mokslininkai įėjo į tuos kambarius ir dar mažiau sugebėjo pasakyti ką matė. Kai kurie kambariai niekada antrą kartą nepasirodydavo. Kiti atsirasdavo vis skirtingose vietose. Paklysti laive buvo labai lengva.
Kai kurie koridoriai ir kiaurymės laive likę neištyrinėti ir nežinomi. Nebuvo jokių nuorodų kur kas randasi išskyrus tuos atvejus kada mokslininkai atsitiktinai atrasdavo tokį kambarį aktyvuodami vieną ar kitą įtaisą. Tokie įtaisai atrodė specialiai užkoduoti atidaryti tamsų kambarį ar šiurpią vietą.
Viena paslėpta laivo dalis atrasta atsitiktinai turėjo mažą kambariuką su kėde viduryje. Kėdė sukonstruota pagal žmogaus kūną priminė sieninę spintelę. Kėdė padaryta iš tos pačios medžiagos kaip ir laivas – lygus metalinis paviršius. Pats kambarėlis šiek tiek spinduliavo kažkokia šviesą, kurią sunku buvo apibūdint. Vienas mokslininku aiškino, kad tas švytėjimas kelia kažkokį sunkinantį jausmą. Kambarėlio spalva buvo geltona ir oras viduje buvo toks tankus kaip žėlė.
Kambarėlis buvo pati baisiausia vieta apibūdinta mokslininkų ataskaitoje. Mokslininkai matę kambarėlį sustingdavo. Niekas nedrįso atsisėsti į kėdę.
I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis
Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsni
kalbėsiu labai trumpai; net teologas Gabrielius pripažino, kad nėra jokių paranormalių reiškinių, o tiesiog dar nežinoma sritis.Taip, kad dėžutės funkcijos puikiausiai atitinka nežinomas sritis.Toliau rašyti teigiamai ar neigiamai, ginčytis nėra prasmės, nes aš dar nežinau ką aprėpia nežinoma sritis.
Na jei kalbesim apie ta „cigaru dezute“, galvoju, kad tai „irankiu reikalingu isvykoms“ dezute. Kadangi tai buvo zmogaus anatomijos tyrimu laboratorijos igula, atitinkami ir irankiai. Taciau jie neskirti „dirbti“ isvykoje greiciau bandiniu parsigabenimui.
išvada teisinga, bent jau mano akimis.
O is kur tokios zinios apie ateiviu iranga?
Ar jie skleisdavo koki nors garsa veikdami?
Zinios apie iranga kaip ir apie visa kita – is nuogirdu. Kas turi dokumentus ar irodymus, nesiverzia jais mosikuotis kad galetu senatves sulaukti. Taigi mes ir gaunam fantastines knygas, fantastinius filmus. As ne visai tikiu, kad projektas „Paviesinimas arba Disclosure“ ka nors isgaus is valstybiu specialiuju tarnybu. Pati didziausia smugi jie sudave: suorganizavo buvusiu senato nariu klausyma ir isleido filma Sirijus. Bet kaip I akmenine siena. reikia suprasti, kad visa sita istorija su UFO yra aplipus valstybinio masto melu. Gyvybes paaukotos. Galu gale ka zmones daro kaip pagauna ta vargsa ateivuka? Aisku I meginukus sukisa. Kalba kad butu visuotine panika jei zmonem viska papasakotu. Nemnau. Panika butu tada kai zmones suzinotu kokius sprendimus be ju zinios ju vardu priiminejo.
Del visu aprasytu ivykiu ir prietaisu, kiek cia tiesos as nezinau. As asmeniskai jauciu kad ta tiesa sumaisyta su melu. Tiesos cia neabejotinai daug. Issirink kad gudrus. Penktoj daly kiek tai palieciamas melo skleiimo klausimas. Reikals tame, kad yra samdomi rimti mokslininkai ta mela kurti. Ir skleidziamas jisai savotisku budu. Yra isdirbta beveik 70 metu patirtis.
Buten sitiem dviem klausimam atsakymai – Penktoj Daly. Kaip visada savaitgaliui.
Paskutiniu metu vis didėjantis informacijos srautas apie ateivius liudija kad, tai ką mes matome kaip NSO, yra kitų dimensijų būtybės su savo technologijoms. Mes nesuprantam jų technologijų, nes mums tos dimensijos nepasiekiamos, jos yra nežemiškos ir nenuostabu , kad mokslininkai nesugeba pakartoti tai, kas jų padaryta. Yra spėjama, kad pasiekus kitas dimensijas, atsivertu naujos galimybės atveriančios mums duris į tolimas kosmoso ir laiko keliones. Vienok tose dimensijose jau gyvena būtybės. Kiek aiškėja iš įvairių teorijų konteksto, tos būtybės neturi galimybes egzistuoti mūsų dimensijoje. Taip kaip ir mes (gali būti) negalėtumėm egzistuoti jų dimensijoje. Sunku įsivaizduoti ar spėti kas ten darosi nes šiuo metu matomas tik vienos krypties eismas. Kalbama, kad visi tie pilki, žali ir kiti žmogeliukai yra dronai, kuriuos siunčia pas mus mūsų tyrinėti. Štai iš kur tas didžiulis susidomėjimas žmogaus anatomija. Mokslininkai greitintuvuose sprendžia klausimus kaip įveikti barjerus. O plieniniu durų sodrumas įėjimuose prie tų greitintuvų tikrai ne taikaus ir lengvo kelio požymis.
Ysomus straipsnis:)