Roswell’o technologijos. Tyrimų užrašai (V dalis)

Kambarys buvo nedidukas ir jame buvo tiek vietos, kad galėtų atsisėsti vidutinio sudėjimo vyras. Mokslininkai kurie buvo paskirti ištirti kambarį, parašė prašymą išskirti bandymams žmogų. Jie galvojo, kad kai tik ten bus pasodintas žmogus, kambarys užsidarys, uždarydamas jame žmogų. “Ir tik pats Dievas žino, kas tam žmogui tada nutiks“. Kaip jiems ta teorija atėjo į galvas – niekas nežinojo.

Auka, kurią pasirinko pasodinti į kėdę, buvo penkiasdešimties metų vyras. Jis neturėjo šeimos ar draugų. Jis buvo partrenktas automobilio. Specialus žmonių bandymams ieškojimo komitetas rado šitą vyrą ligoninėje. Tai buvo viena iš tų įskaitinių bandymams ligoninių. Šimtai žmonių pakliūdavo į prieglaudas į kurias niekas iš artimųjų nesikreipdavo.

Būtent iš tų pamirštųjų ir išrinkdavo bandomuosius. Vyras šiam eksperimentui buvo beveik mirtinai sužeistas ir vos gyvas. Kai paaiškėjo, kad jo nepavyks išgelbėti, gydytojai sutvarstė jo žaizdas ir pristatė jį komitetui. Praėjus dviem valandoms po išvežimo iš ligonines, jis atsidūrė ateivių kėdėje. Vyras jokiu būdu negalėjo sėdėti pats, tačiau jam ir nereikėjo. Vos pasodinus jį į kėdę, kėdė tuoj jį prisitraukė, kaip metalas pritraukiamas magneto.

Praėjus nuo pasodinimo sekundėms, įtaisas, kuris atidarydavo ta kambarį, išskleidė keistai neapsakomą garsą. Tas garsas inicializavo kambario uždarymą. Kai kambarys užsidarė, įtaisas išskleidė dar kelis papildomus garsus ir kambaryje prasidėjo kažkoks procesas. Po dviejų minučių (iš tikrųjų niekas nežinojo kiek laiko praėjo, bet neatrodė kad tai buvo ilgai), pasigirdo dar keli garsai ir kambarys atsidarė. Žmogus sėdėjęs kambaryje atsistojo ir išėjo iš kambario.

Nebuvo jokio sužalojimo ženklo. Žmogus atrodė visiškai sveikas. Vienu momentu mokslininkai pagalvojo, kad jie atrado vietą ir būdą gydyti mirtiniems ligoniams. Tačiau euforija buvo trumpalaikė. Jiems bestebint tą žmogų (ar tai, kas jie vylėsi yra žmogus) jis atsistojo ir nuėjo į kitą staiga atsiradusį kambarį.

Mokslininkai greit išsiaiškino, kad jie mato košmarą, o ne stebuklą. Žmogus arba būtybė praėjo pro mokslininkus visai jų nepastebėjęs. Vien pažiūrėję į jo akis, mokslininkai pastebėjo, kad atsitiko kažkas baisaus. Jo akys atrodė, kaip zombio ir žiūrėjo kažkur tiesiai.

Kambarys į kurį jis įėjo buvo daug didesnis nei tas su kėde. Jis buvo apvalus ir turėjo suoliuką, kuris ėjo iš vienos sienos į kitą. Žmogus atsisėdo ant suoliuko ir įbedė be jokios išraiškos akis į kambario vidurį. Mokslininkai bandė jį kalbinti, bet jis neatsakė, tačiau akys mirksėjo normaliais intervalais ir kvėpavimas buvo tolygus. Atrodė, tarsi jis buvo valdomas autopiloto. Kas valdė tą autopilotą prieš pervesdamas kūną į tą būseną buvo išmestas. Kitaip kalbant “namie nieko nebuvo“.

Mokslininkai visapusiškai fiziškai ištyrę žmogų nustatė, kad jis yra puikios sveikatos. Tada jis buvo peršviestas rentgeno. Tyrinėdami nuotraukas, mokslininkai pamate, kad jo vidiniai organai: skrandis, kepenys padengti kažkuo nenormaliu. Žmogus nevalgė, negėrė ir jo kūnas nedarė kitų žmogaus kūnui būdingų funkcijų, tačiau jis visą laiką išliko visiškai fiziškai sveikas. Mokslininkai priėjo išvados, kad tas kažkas, kas buvo aplink jo vidaus organus – buvo gyvybes palaikymo mechanizmas. Tikslu palaikyti gyvybę, bet kokia prasmė, jei “šviesos išjungtos“?

Žmogus liko kambaryje savaitėms, mėnesiams. Kūnas neseno, neiro ir nesilpnėjo, jis tik visą laiką sėdėjo kaip sustingęs.

Laivas buvo kaip jaunystės eleksyras ir jame dirbusiems mokslininkams. Dirbdami laive jie jautė, kad jų senėjimo procesas sustoja. Einšteino teorija, kad laikas lėtėja, kai artėja prie šviesos greičio netiko, kadangi laivas stovėjo vietoje. Nebent…. laivas iš tikrųjų pakildavo ir sukosi Saulės sistemoje kartu su mokslininkais jiems to nežinant!

Tą pačią savaitę, kai mokslininkai išsiaiškino “zombių gaminimo mašiną”, jie turėjo nuspręsti, ką daryti su kūnu. Idėjos nuo patalpų, laboratorijų valymo iki darbo prie radioaktyvių atliekų, nebuvo priimtos rimtai. Buvo pasiūlyta padaryti skrodimą ir nuimti tyrimams ateivių įdėtą gyvybes palaikymo mechanizmą, tačiau iš aukščiau buvo nurodyta nepažeisti kūno. Buvo nurodyta stebėti kūną tikslu išsiaiškinti, kam laivas inkubavo kūną. Gal to priežastis paaiškės vėliau.

Kas vienok buvo išsiaiškinta, kad viskas apie laivą buvo kryptingai laivo naudai. Atrodė, kad mokslininkams leista ten labai ribotai stebėti ir dalyvauti. Praėjo keletas metų, bet kūnas liko tas pats. Vėliau mokslininkai gavo leidimą su kūnu atlikti kai kuriuos eksperimentus.

Informacijos apie ateivius slėpimas

Neramumas, dėl kylančio spaudos domėjimosi, visuomenės spaudimo, visuomenės norėjimas žinoti, kas slepiama apie ateivius, einant 1970-tiems metams, stūmė kariuomenę uždaryti visus informacijos šaltinius ir padaryti neįmanomu pasiekti bet kokią informaciją apie ateivių laivą. Visi dokumentai ir ataskaitos, kurios nebuvo komitetui svarbios, buvo sunaikinti. Laikomiems dokumentams buvo įdiegta nauja procedūra. Visų įvykių chronologinė tvarka, laikas buvo užkoduoti.

Komitetas negalėjo laikyti dokumentų daugiau nei savaitę. Visiškai nesvarbu ką mokslininkai darė vieną savaitę ir norėjo pratęsti kitą. Kiekvienos savaitės pabaigoje visi popieriai būdavo paimami. Komitetas, jei reikėjo, galėjo paklausti dokumentų ir jie būdavo išduodami, bet laikyti ir kaupti dokumentus, kaip tai buvo anksčiau, jie negalėjo.

Apsauga buvo daug griežtesnė dėl to, kad laikai keitėsi. Ypatingai dėl to, kad 1970 metais išėjo “Informacijos paviešinimo aktas”, kuris buvo pradėtas naudoti 1966 ir papildytas 1974 metais. Didžiąja dalimi dėl Niksono “Watergate“ skandalo.

Komiteto nariai ir tie kas dirbo komitetui negalėjo nieko atsinešti į darbą ar išeiti iš sau skirtos vietos kažką nešdamiesi. Net pieštuką. Viskas kas jiems buvo reikalinga darbui, jiems buvo duota darbe. Tik tie darbuotojai, kurie neatsakė komitetui, galėjo tiekti kanceliarines priemones ar kitus niekius, reikalingus darbui. Komitetas nenaikino dokumentų ir net savo šiukšlių. Įeinant ir išeinant viskas turėjo būti peršviesta ir patikrinta. Darbuotojai turėjo palikti savo drabužius ir visus asmeninius daiktus spintelėse, persirengimo kambariuose.

Tačiau to su kuo jie visi turėjo reikalų, vis tiek būtų neįmanoma panaudoti kitur. Vienas mokslininkas sakė kolegai, kad būtų lengviau išlįsti iš tornado su smėlio sauja, nei suprasti su kuo jie turi reikalų savo laboratorijose, o dar sunkiau, turėti iš to kažkokios naudos, kai tik palikdavai patalpą. Buvo pakankamai sunku kalbėti su kolegomis apie ateivių dalykus, nekalbant apie tuos kas iš viso nežinojo ką jie čia daro.

Dėl paprastos priežasties komitetas klausė, kam reikia tokios didelės apsaugos akcijos? Kaip jie gali eiti ir kažkam pasakoti ką jie atrado, kai jie tarpusavyje negalėjo suprasti, kas darosi ir su kuo jie turi reikalų? Kai jie pareidavo namo, tai buvo kaip kad jie prabusdavo iš miego ar iš košmaro. Draudimas kalbėti su šeimos nariais sutuoktiniais ir draugais apie darbą izoliavo juos dar labiau. Nekalbėjo su draugais ne tik dėl baimes, kad jie bus tuoj pat už tai suimti (jie nei kiek neabejojo jei prakalbės, jie bus išgirsti), bet taip pat dėl baimės, kad mylimieji suabejos, ar jie protiškai sveiki.

Dalis kontrakto, kurį jie turėjo pasirašyti, kalbėjo apie leidimą pastoviai juos sekti. Darbe ir namie. Sekimo technika buvo gerai žinoma valstybinėms institucijoms. Ypatingai toms, kurios dirbo su labai aukštu slaptumo lygiu. Viena iš komandų naudojo mikrobangų technologiją. Buvo pasiklausoma nuskanuojant stiklo virpėjimą kalbant. Trumpos bangos sintezuojamos, išskiriamas balsas ir užfiksuojamas specifinis žmogui kalbos braižas. Visa kalba buvo įrašoma į kompiuterį ir lyginama su informacija darbe.

Visai nesvarbu, kur būdavo kalbama – ofise, namie ar automobilyje. Kiekvieną savaitę, aptariant darbus, saugumas buvo viena iš svarbiausių temų. Vieną savaitę vienas CIA darbuotojas pasakojo, kad prieš numetant atominę bombą Japonijoje, nedaug kas suprato dalelių teoriją ir dar mažiau žinojo, kaip manipuliuojant tomis dalelėmis galima sukelti galingus sprogimus. Tačiau tai nepamaišė pasklisti informacijai po visa pasaulį ir daugelis šalių jau turi atominį ginklą. Tada CIA agentas pasakė komitetui – “Yra kvaila galvoti, kad Amerika tik viena šalis, kuri turi ateivių laivą“. Padaręs tokį pareiškimą, agentas tęsė toliau, kad yra įmanoma, kad turinčios tokį laivą šalys darys viską kas tik įmanoma, kad gauti daugiau informacijos, o labiausiai inventoriaus.

Baimė, kad informacija paklius į paprastų žmonių rankas nebuvo didžiausia. Labiausiai bijota, kad šalis, turinti tokį ateivių laivą gaus daugiau informacijos. Paprastiems žmonėms buvo paskleista melaginga informacija. Buvo klaidinama visuomenė ir užsienio tarnybos. Tačiau kartais išsprūsdavo ir teisinga informacija. Daugiausiai ji prasisunkdavo ne iš komiteto narių, bet iš aptarnaujančio personalo, dirbančio artimai su komiteto nariais.

Būdai kaip suklaidinti visuomenę buvo gerai pragalvoti. Dalis tikros informacijos buvo duodama tam, kad ji butų įsukta į melą kuriuo galėtų kvailinti žmonės. Ta dalis buvo visiška tiesa, tačiau dėl to, kad ji buvo tokia neįprasta ir keista , ji būdavo tuoj pat NSO kritikų išjuokiama. Dezinformacijai skleisti reikėjo nedidelio biudžeto. Galimybės, kad egzistuoja ateiviai ar kitu dimensijų būtybės, „neįmanomumas“ darė savo. Ir reikėjo nedaug pastangų, kad tikra informacija pasidarytų fantastine „sąmokslo teorija“.

Tikėjimo savimi jėga

Milijonai žmonių neabejodami tiki ateivių ir kai kurių paranormalių reiškinių egzistavimu. Lygiai taip, kaip didelė žmonių dalis netiki iš viso niekuo, ypatingai, kai tokie fenomenai išeina iš trijų dimensijų koncepcijos – penki žmogaus jausmai – skonis, lietimas, kvapas, regėjimas ir garsas. Visi žinomi dalykai yra apie tą, kas nutinka daugeliui žmonių. „Tie, kurie kalba apie stebuklus ir mato mažus žalius žmogeliukus, turi būti uždaryti.

Žinant tokį mąstymo sukirpimą, komitetui praktiškai nereikia pastangų, kad visa pateikta tikra informacija taptų visuotiniu juoku. Jokių apsauginių priemonių nereikia visiškai“. Tokie komentarai rasti dokumentuose. Apsaugos priemonių reikėjo tam, kad informacija nepapultų į užsienio agentų rankas arba agentūrų kurios varžėsi tarpusavyje šalies viduje. Bet kuriuo atveju užsienio valstybės buvo tas, ko labiausiai reikėjo saugotis.

Užsienio valstybės negailėjo laiko, pinigu ir priemonių ne tik, kad gauti informaciją, bet ir tam, kad nugvelbti vieną kitą „žaisliuką“. Tos valstybės, kurios tiki tik „tikrais dalykais gyvenime“, iš tikrųjų praleidžia didžiulę magijos dalį – jos turi tik realybę.

1970 metais komitetas išalko informacijos. Ne dėl to, kad padidėjo reikalavimai, bet nuo noro kuo daugiau sužinoti apie ateivius ir jų buvimo žemėje priežasties. Kartais atrodė, kad komiteto nariai buvo sujungti vieno galingo nežinomos jėgos apsėdimo. Jie tikėjo, kad jie stovi ant milžiniško atradimo, liečiančio laivą ir jo įgulą, slenksčio. Nebuvo tikro paaiškinimo kodėl darbo diena pasibaigdavo taip vėlai ir niekas nenorėjo išeiti namo. Buvo dirbama iki užsimušimo tam, kad suprasti ateivių paslaptis ir norėta tik vieno – daugiau.

Tuo tarpu tiesos norinčios ir tikinčios NSO grupės kartu su spauda persekiojo keletą kongreso atstovų norėdami atskleisti paslapties ir melo uždangą. Atskleidimo judėjimo vilkas mušėsi į kongreso duris. Baimė, kad vieną kartą durys neišlaikys spaudimo ir atsivers, o komitetas nesuspės išsiaiškinti visko iki galo, laike komitetą ir darbuotojus darbe iki išnaktų. Galimybė, kad tiesa bus atskleista ir komitetas praras kontrolę atrodė labai reali.

Jei pasaulis butų sužinojęs ką jie čia veikia – jiems būtų galas… ir ko gero pačiai valstybei. Tačiau komitetas nebuvo pasiruošęs lengvai pasiduoti. Be to atsirado politikų, kurie būtų kovoję, kad to neįvyktu, iki paskutinio. Reikia pastebėti, kad vidutiniam normaliam amerikiečiui NSO buvo nei motais ir vyriausybė tai žinojo. Kaip žinojo, kad yra riba tiems vaisiams, kuriuos jiems teikė slapti projektai.

Kaip bebūtų, spaudai kažkokiu būdu pavyko išgauti šiek tiek informacijos apie NSO. Tai failai kurie buvo specialiai sukurti tokiam atvejui, kad suklaidini ir supainioti juos. Politikai žinojo, ar turėjo žinoti, kad jie platina klastotę, kuri parodo, kad jie lyg tai kovoja už tiesą. Visos demokratijos turi ribas ir Amerika, su geriausia demokratijos versija, niekada neprieis iki tos ribos, kada paprastas žmogus sužinos, kas darosi politiniuose užkulisiuose. Tačiau kartais atsiranda vienas tų naujokų, kuris papuolęs į senatą, bando įspirti į duris, kad jos atsidarytu, tikėdamas, kad jam pavyks atskleisti NSO uždangą. Bet po savaitės ar po mėnesio, taip, kaip ir prieš ji buvusieji, jis pabrukęs uodegą paskęsta bendrame fone, jau neieškodamas kovos, o su mielu noru priima jam numestus trupinius nuo bendro politinio lovio. „Yra dalykų, kurių didžioji populiacijos dalis neturi žinoti – ateiviai yra vienas iš tų dalykų“. Tai citata iš slapto nutarimo, kuris buvo atsiųstas anonimiškai vienam iš senatorių, bandžiusių ir nesugebėjusių atskleisti tiesą apie NSO.

Komitetui (visiems iki vieno) buvo iki skausmo aišku, kad jie žino paslaptis ir žinias, kurias žmonija šiandien nepasiruošusi sužinoti. Daugeliui jų tai buvo tikra dilema. Daugelis jų, jei jiems dar kartą būtų pasiūlyta dalyvauti tokiam projekte, atsisakytų. Tačiau nelaimei palikti programos jie negalėjo. Jie per daug žinojo. Juokinga tai, kad jei jiems būtų leista išeiti be pasekmių jų gyvenimui, jie neišeitų, nes išėjimas neišimtų ateivių iš jų galvų. Normalaus gyvenimo gyventi jie jau negalėtų. Vienintelis jų išgyvenimo būdas būti tarp žmonių – kaip jie patys, žmonių, kurie juos supranta ir įstrigę toje pačioje košėje.

I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis

Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsni

Komentuok su Facebook paskyra: