Roswell’o technologijos. Tyrimų užrašai (VI dalis)

Kada buvo nustatytas ryšys tarp ateivių ir pagrobimų, komitetas buvo įsitikinęs, kad pavyks atverti žmonijos evoliucijos ir, ko gero, visatos paslaptis. Komitetas tikėjo, kad kai jie sugebės užtikrinti kontaktą su ateiviais, jiems pavyks įminti visas mįsles. Keletą kartų jie buvo netoli to kontakto, bet ateiviai sugebėdavo išsisukti. Todėl komitetas nustojo vaikytis ateivius, sutikdamas su tuo, kad ateiviai palaipsniui patys atves juos į naujų dalykų atskleidimą.

Jie žinojo, kad ateiviai stebi juos, jie jautė jų esybę. Buvo manoma, kad kažkas jų gretose dirbo ateiviams, o gal net kažkas buvo ateivis žmogaus pavidalu. Po to atvejo su kambariu, komitetas žinojo, kad ateiviai moka paversti žmogų zombiu ir tai buvo gąsdinanti realybė.

Įmanoma, kad ateiviai iš tikrųjų galėjo versti komitetą vienaip ar kitaip galvoti. Komitetas manė, kad ateiviai naudojo kambarį tikslu įsigauti į žmonių pasaulį. Gali būti, kad „kūnas“ (taip vadino žmogų – zombį sukurtą ateivių kambaryje) buvo naudojamas ateivių tikslams pasiekti žmonių sąmones.

Vienos iš tokių idėjų buvo komiteto susirinkimų priežastis. „Kūnas“ sėdėjo kambaryje įbedęs akis į grindis ir nieko nedarė. Bet kam jis reikalingas? Jis, kaip mašina, kurios niekas nekontroliavo. Mašina laukianti kol kažkas vieną kartą ją aktyvuos. Žmonės hipnozes metu gali padaryti bet ką, tačiau prabudę, jie nieko neprisimena. Būtent taip manyta ir gali būti su “kūnu“.

Manoma, kad ateiviams yra nebūtina įsigauti į jo kūną, pakanka jį valdyti kaip aparatą, tam visai nebūtina, kad jis mąstytų, jis net nieko neprisimintų. Galvota, kad vėliau galima bus kontroliuoti kūną mokslininku ir fiziku pagalba, lygiai taip, kaip ateiviai gali jį kontroliuoti. Mokslininkai visaip bandė įminti mįslę, kam “kūnas” buvo laikomas gyvas.

Jį pradėjo tirti su įvairių dažnių bangomis. Mokslininkams net pavyko prie kai kurių dažnių iššaukti jo pirštų judinimą. Nelaimei tai buvo viskas ką jie galėjo padaryti ir jie nustojo tyrinėti kūną po šešių mėnesių. Tačiau tie eksperimentai iššaukė neigiamą pašalinį poveikį. Po kelių savaičių nuo eksperimentavimo nutraukimo, mokslininkai raportavo, kad kūnas atsigavo, atrodė, kad jis išeidinėjo iš komos. Vienoj iš ataskaitų sakoma, kad kūnas atsikėlė ir pradėjo šokti, tada pasisuko į mokslininką ir išsigandęs suriko. Kitą kartą buvo sakoma, kad kūnas atakavo mokslininką, kuris buvo ji išvedęs iš laivo eksperimentams. Jokių papildomų detalių apie užpuolimą nebuvo atskleista.

Tie kurie buvo užpulti, ar patyrė kūno dėmesį, daugiau į laivą nėjo. Buvo pastebėta, kad jie buvo ekstremaliai protiškai pavargę, išsunkti. Vieno komisijos nario buvo pastebėta, kad atgaivinimas gali būti paaiškintas tuo, kad laivas veikia žmones psichologiškai įvairiai įsiterpiant į realybę tokią, kokia mes ją suprantam. Tai ne paaiškino incidento kuris įvyko už laivo ribų, nors nagrinėjęs atsitikimo medžiagą komisijos narys nepatikėjo, kad tai galėjo įvykti.

Kiti komiteto nariai galvojo, kad kažkas vis tik atsitiko, tačiau jie niekaip negalėjo suprasti kodėl kūnas du metus sėdėjęs nesijudindamas, staiga pradėjo krėsti mokslininkams išdaigas. Vienas komiteto narys tikėjęs istorija paaiškino tokį elgesį, kaip tyrimų ir eksperimentavimų rezultatą. Jis išdėstė teoriją, kad kūnas fizikinių eksperimentų metu sudarė sąlygas į jį (neužimtos smegenys) įsiskverbti poltergeistui (vaiduokliui). Jis vėliau komitetui paaiškino: „Jei fizikai turėjo labai mažą galimybę įsiskverbti ar atgaivinti smegenis, tai kas paprieštaraus teorijai, kad vaiduoklis negalėjo užimti kūno?“

Komitetas išsiskyrė į dvi dalis. Vieni tikėjo vaiduoklių egzistavimu, kiti galvojo kad ta idėja yra absurdiška. Tai buvo neįprasta, kad komitetas buvo skeptiškas keisto fenomeno egzistavimo atžvilgiu po to kai jie šitiek matė. Bet kuriuo atveju komitete buvo tokių, kurie pilnai ta teorija tikėjo. Po kelių kūno stebėjimo savaičių laive ir ne laive pasidarė aišku, kad kūnas vis tik tapo paranormalaus aktyvumo auka. Ypatingai kai jis buvo ne laive.

Kūną galėjai vestis kur nori paprastai paimdamas už rankos. Kai kūnas pasilikdavo vienas jis po 10 min atsistodavo ir nueidavo į laivo inkubatoriaus skyrių. Tada, jei mokslininkai nebuvo pabaigę darbo, jie paprasčiausiai paimdavo ir atsivesdavo jį atgal. Daugumoje atvejų kūnas buvo labai paklusnus. Komitetas tikėjo, kad geltonai švytinti švieselė inkubatoriuje buvo savotiška apsauga nuo vaiduoklių.

Po incidento su vaiduokliu mokslininkai nusprendė palikti kūną ramybėje kuriam laikui. Jie galvojo, kad jei kūnas buvo užpultas poltergeisto neapsaugotoje aplinkoje už laivo ribų, tai paliekant jį laive poltergeisto ko gero buvo galima atsikratyti. Kas greičiausiai ir įvyko. Po kiek laiko jokios keistos ataskaitos nebuvo pateiktos. Tačiau visi kas dirbo prie kūno buvo įsitempę po to incidento. Visi kas dirbo su kūnu žinojo, kad kūnas, turėjo keistą savininką, nes yra kaip tuščias indas – blogis ir keisti dalykai. Kūnas iki šio laiko neturėjo vardo, tačiau po poltergeisto atvejo ji pradėjo vadinti Frankenšteinu.

Bio – išsiskaidantys ateivių įtaisai

Galima buvo padaryti prielaidą, kad daiktai niekada nepaliko laivo. Vienas komiteto narys vieną dieną pasiūlė tokią hipotezę, kai komitetas nagrinėjo klausimą, kaip ateivių laivas sugeba atsirinkti savo daiktuose. Ateivių įtaisai buvo intensyviai bandomi. Bandymu metu jie buvo užkasami šimto pėdų po žeme gylyje, kai kurie įtaisai buvo iššauti į kosmosą tikslu išsiaiškinti, ar jie pastoviai grįžta į laivą. Jie dėjo įtaisus į betoną, šviną, plieną ir kitus lydinius, metalus ar plastikus. Skandino giliai vandenyne. Nesvarbu ką jie darė su įtaisais, jie visada po trijų dienų grįždavo.

Grįždavo be jokio ženklo, parodančio, liudijančio apie tai, kur jie būdavo prieš tai. Jie atrodė, kaip ir buvę. Jokių paviršiaus pažeidimų ar medžiagos pasikeitimų. Kaip tai buvo įmanoma? Iš kokios dieviškos medžiagos ateiviai darė savo įtaisus? Bandymai suploti įtaisus slegiant šimtais tonų nedavė jokių rezultatų taip pat. Hidraulinis presas nedarė jokio poveikio, įtaisai susiplodavo ir tuoj pat atsistatydavo tiesiog kaip kad jie būtų iš animacinio filmo.

Pagal kai kuriuos įtaisus buvo padaryti keraminiai modeliai. Įtaisų, kurie dažnai keitė savo formą, buvo bandyta padaryti kompiuterinę simuliaciją pagal jų istorinius pasikeitimus. Ta užduotis – atkurti pasikeitimų seką – buvo nelengva, kai kuriais atvejais neįmanoma ir kartais be jokios prasmės. Daugelis įtaisų buvo jautrūs fotografavimui ir juos buvo sunku nufotografuoti – nuotraukoje jų nebūdavo matyti. Kai kurie įtaisai niekada nebuvo du kartus tos pačios formos.

Kiti keitėsi į visokias formas ir dydžius, o po to kartodavo ta pati be galo. Tas, kad įtaisai niekad nepaliko laivo, labai domino komitetą. Jei jie niekada nepaliko laivo – kur jie dėdavosi, kai atrodė, kad jie buvo paimami iš laivo? Kai įtaisai buvo paimami iš laivo, jie laive daugiau nebuvo? Logiškai mąstant, jų nebuvo tarp laivo inventoriaus.

Komitetas suprato, kad apie laivą ar apie jo turinį nebuvo nieko kas buvo logiška ar nusakoma. Logikos naudojimas komiteto tyrimams vedė prie didžiausių nusivylimų.

Laivo viduje kur randasi vadinama valdymo dalis, panelėje buvo beveik visų daiktų buvusių laive paveikslėliai. Kiekvieno paveikslėlio dydis buvo kvadratinio centimetro, o pati panelė buvo apytiksliai 1×1 metro. Panelėje buvo apie 5000 paveikslėlių. Jų skaičius kiek keitėsi su laiku. Paveikslėliai panelėje ir įtaisai buvo harmonijoj. Kai mokslininkai Išėmė dalį įtaisų iš laivo, jų paveikslėliai panelėje pradėjo švytėti žalsva spalva.

Kai kurie mokslininkai tikėjo, kad paveikslėliai buvo tikslios įtaisų kopijos. Bet negalėjai to nustatyti, kadangi paveikslėliai buvo panelėje ir jų negalėjai išimi. Ne taip kaip žmonių kontrolinėje panelėje, kur gali pasiekti įtaisus atidarydamas užpakalinį dangtį. Atidaryti panelę nebuvo jokio būdo.

Tas laivas atrodė kaip metalinis gyvas organizmas, kuris neturėjo jokių matomų kniedžių, varžtų ar kokių matomų sudūrimų ar sujungimų, kurie laikytų daiktus kartu. Durų ir langų vieta buvo nematoma iš išorės ir neaiški iš vidaus. Laivas ir tas kas jame buvo atrodė daugiau organines nei sintetines kilmes. Nebuvo įmanoma rasti jokių rankenų, lankstų, ratelių ar važiuoklių – vien tik lygi vienalytė oda, kuri gaubė ir sudarė visą laivą.

Pats laivas ištraukė daug daugiau iš pačių mokslininkų, nei mokslininkai kada vylėsi sužinoti apie laivą. Jokio mechanizmo, kuris kliktelėtų pamatęs mokslininką nebuvo ir aiškių požymių, kad laivas rinko medžiagą apie mokslininkus nebuvo matyti. Tačiau buvo matoma, kad laivas pamažu reaguoja į mokslininkus, kai tie bando nors kiek išsiaiškinti kam kas reikalinga ir su kuo jie turi reikalų.

Kartais laivas duodavo ženklų mokslininkams, lyg žinodamas ko jie ieško, kuriuos įtaisus reikia aktyvuoti, kad vienas ar kitas dalykas įvyktų. Tam tikri įtaisai pradėdavo švytėti, duodami suprasti, kad reikia juos naudoti. Kai kurie įtaisai skleisdavo garsą indukuodami, kad jie juos aktyvuotų. Kitą kartą kartu ir švytėdavo ir skleisdavo garsą.

Kur mokslininkai nedirbtų ir jei jiems reikėjo specifiniam projektui kokios informacijos, jie gaudavo ženklus nuo įtaisų, kaip tą informaciją pasiekti. Yra ryšys tarp to kaip įtaisai padėdavo mokslininkams ir kokiu keliu mes žmonės sprendžiame problemas. Mes studijuojam problemą tol, kol sprendimas savaime atsiranda. Greičiausiai sprendimai ateidavo per sąmonę iš pasąmonės.

Laive nei sąmonė nei pasąmonė neveikia paprastu būdu – jei tai iš vis turi kokia prasme. Komitetas nusprendė, kad atsakymai atėjo iš laivo ir jų ištaisų. Pasąmonė, kaip navigatorius dirba be sustojimo padėdama žmogui susigaudyti 3 dimensijų realybėje, kurioje mes gyvename. Ateivių laivas yra multidimensinis aparatas, kuris prieštarauja mūsų fizikos dėsniams ir koncepcijoms. Ateivių laivas greit suprato žmogaus mąstymo ribotumą ir suteikė pagalbą kaip kūdikiui vaikiškais žingsniais.

Technologija. Iš kur ji?

Koks kiekis technologijos išsiaiškintos laive ir panaudotos kasdieniniame gyvenime nežinoma. Kokio lygio technologija buvo duota naudoti – taip pat nežinoma. Darant išvadą, kad dokumentuose nepadidintas atradimų skaičius, klausimas ar mokslininkai sugebėjo iš viso ką nors nukopijuoti. Ko gero atsakymas nėra toks sudėtingas.

Žmonių skraidymo aparatai yra sukonstruoti vabzdžių ir gyvūnų skraidymo principu. Tačiau mūsų mokslininkai dar negali pagaminti paukščio ar vabzdžio. Nežiūrint į principų sudėtingumą, žmonės vis tik sugebėjo išsiaiškinti ir panaudoti informaciją skraidančių aparatų gamybai.

Kaip mes galėtumėme panaudoti ateivių technologiją ir kur?

Kadangi dalykai pas mus gaminami fabrikuose, tai gatavas produktas yra gamybinių procesų rezultatas. Medžiagos ateina iš vienų šaltinių ir žinojimas kaip juos panaudoti iš kitų. Nesvarbu kur viena technologija baigiasi, kur kita prasideda ir iš kur ji atsiranda, Svarbiausiai rezultatas. Informacija kuri ateidavo iš komitetų buvo sumaišyta su moksline informacija, kaip informacija iš universitetų ir korporacijų. Komitetas tik vienas iš daugelio informacijos šaltinių, kurie slaptai dirba. Ir dar. Tol kol ta technologija ateina ir pagerina mūsų gyvenimą Žemėje – kam rūpi?

Vienas mokslininkas tikėjo, kad jis išsprendė mįslę, kaip įtaisai grįžta atgal į laivą. Jis jautė, kad paveiksliukai kontroles panelėje ir buvo patys įtaisai. Jis teigė, kad įtaisai kuriuos paimdavo iš laivo, buvo desintegruojancios kopijos tų kurie paveiksliukuose. Jei tas butų teisybė, tai kiekvieno įtaiso gyvenimo laikas yra 72 valandos. Jo teorija buvo tokia, kad po 72 valandų įtaisai išsiskaidydavo į orą nepalikdami jokio ženklo, kad ateiviai kada egzistavo.

Tas patvirtintu teoriją tų, kurie sako, kad buvo pagrobti ateivių. Jie sakė, kad ateiviai įkišdavo įtaisus į įvairias kūno dalis tačiau įrodyti to negalėjo. Iki to laiko niekam iš komiteto narių neatėjo į galvą, kad įtaisai “išgaruodavo“. Tuo metu tai buvo geriausia teorija. Ta teorija taip pat tinka paaiškinti kodėl niekas niekada nerado ateivių įtaisų žemėje. Tai atsako į didžiausią skeptikų klausimą: „Jeigu ateiviai lankėsi Žemėje, kur ateiviu šiukšles?“. Šiuo atveju atsakymas buvo visiškai aiškus. Ateiviai ne šiukšlina. Galimybe, kad paveiksliukai panelėje gamindavo begalę išnykstančių kopijų taip, kaip dauginosi mikrobai, buvo geniali.

Bet kokiu atveju ne visi įtaisai sekė 72 valandų taisyklės. Ir apie tuos įtaisus buvo laba mažai žinoma.

I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis

Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsni

Komentuok su Facebook paskyra: