Roswell’o technologijos. Tyrimų užrašai (VII dalis)

Po to kai paimamas įtaisas dingdavo, atsirasdavo kitas. Iš tikrųjų nebuvo jokio įmanomo būdo įsitikinti, ar pradingę įtaisai būdavo replikuojami naujų įtaisų. Aišku, kad mokslininkai negalėjo to pakartoti naudodami žemišką technologiją ir įrodyti, kad tai įmanoma.

Ta patį momentą kai Frankenšteinas pasidarė laivo inventoriaus dalimi, jo paveikslėlis atsirado panelėje kartu su kitais įtaisais. Jei teorija, kad paveikslėliai buvo visų įtaisų prototipai buvo teisinga, tai ko gero komitetas galėjo sumažinti žmonių reikalingų eksperimentams skaičių. Tam, kad patvirtinti teoriją komitetas nusprendė užmušti Frankenšteina.

Kitų įtaisų jie negalėjo sunaikinti ir jie buvo nepažeidžiami. Frankenšteinas buvo kūnas ir kraujas (arba bent taip visi galvojo). Tačiau kai kūnas ateivių laivo buvo modifikuotas, jie nebuvo dėl to 100% tikri. Kai kurie mokslininkai spėjo, kad kūnas negali būti pažeistas ar užmuštas. Tą teoriją buvo galima lengvai patikrinti.

Nei vienas iš mokslininkų nesutiko užmušti Frankenšteina nors tas ir buvo vegetariniam (kaip daržovė) stovyje – jokio smegenų aktyvumo ir ko gero ne gyvas organizmas. Dėl to buvo pakviestas profesionalus žudikas. Paslaptingi valdytojai, kurie vadovavo šitam ir kitiems slaptiems tyrimams, patvirtino leidimą atlikti eksperimentą. Komitetas buvo paklaustas paruošti veiksmų planą ir atitinkamą laiko skalę.

Tada, perdavus šiuos dokumentus slaptam departamentui, departamentas viskuo kitu pasirūpins. Tačiau detalės pateiktos komiteto nebuvo labai tikslios ir išsamios, turbūt dėl to Frankenšteinas buvo nušautas šūviu į galvą, pistoletu iš nedidelio nuotolio.

Mokslininkai padarė skrodimą netrukus po to kai Frankenšteinas buvo nužudytas. Jie tikėjosi išimti iš jo gyvybės palaikymo mechanizmus, kurie buvo apsivynioję apie gyvybiškai svarbius organus ir palaike Frankenšteino gyvybę. Tačiau viskas buvo dingę. Skrodimas nerado nieko paslaptingo ir neįprasto negyvam kūne, išskyrus tai, kad tas, kas buvo apsivyniojęs apie kūno organus, buvo dingęs. Pats eksperimentas iškėlė papildomų klausimų vietoje to, kad atsakyti į esamus klausimus.

Tai neįrodė, kad ateivių įtaisai atgimsta. Įrodyta tik tas, kad išgydytas ateivių kūnas išliko mirtingas. Kūno paveiksliukas prapuolė nuo paneles. Didelio gedulo ar gailesčio tarp tų kurie dirbo su kūnu dokumentuose nebuvo paminėta. Net atvirkščiai – daugelis mokslininkų jautė įtampos atslūgimą. Kai tik Frenkenšteinas dingo, pakilo mokslininkų moralė. Tačiau laimingų dienų buvo nedaug. Įsakymas iš viršaus buvo pridėti prie laivo keletą kitų kūnų.

Ateiviu kontaktas

Vieną rytą komiteto narys vardu Bilas pasakojo, kad jis buvo praeitą naktį pagrobtas ateivių. Šitoks pasikeitimas atnešė didelį džiaugsmą komiteto nariams. Bilas papasakojo, kad pagrobimus jis patyręs dar iki to kai jis pradėjo dirbti programoje. Bilas pasakė kolegoms, kad jie irgi yra planuojami pagrobti. Ateiviai leido Bilui prisiminti pagrobimą kadangi, kaip jie sakė – atėjo laikas.

Ateiviai pagrobė Bilą iš jo lovos nakties metu. Kiti pagrobti žmonės buvo atsidūrę laive keliomis akimirkomis anksčiau nei Bilas. Ateiviai leido Bilui stebėti ir pirmą kartą jo gyvenime nebūti procedūrų, kurias jie planavo atlikti, subjektu. Kiti žmonės nebuvo tokie laimingi kaip Bilas. Bilas neturėjo leidimo judėti visame laive. Jam telepatiniu būdu buvo pasakyta kur eiti. Ir jis klausė. Ateiviai turėjo visiška jo pasąmones valdymą. Ateiviams pasakius jo kūnas judėjo kaip roboto. Viskas ką Bilas galėjo padaryti tai laisvai atsipalaiduoti kol ateiviai darė ką norėjo su jo kūnu. Bilas nebuvo užtikrintas kuris ateivis jam komandavo ar kiek ateiviu iš viso buvo laive.

Ateiviai buvo draugiški ir nenutrūkstamai tvirtino, kad jam nėra dėl ko jaudintis. Kai Bilas turėjo klausimą į kurį ateiviai sutikdavo atsakyti, atsakymas jo galvoje atsirasdavo greičiau nei jis pagalvodavo. Kai jis klausdavo klausimus ir ateiviai nebuvo suinteresuoti atsakyti, jie sakė, kad nenori iš karto atsakyti, tačiau pasakydavo, kad jie, ko gero, jam atsakys kažkada ateityje.

Tai buvo didelis palengvinimas, kad Bilas buvo laikomas autopiloto, pasakojo jis kolegoms. Jo keliai buvo kaip iš želės ir jis negalėjo jų sulaikyti nuo drebėjimo. Po to kai Bilas praleido su ateivių projektu keletą metų, jis negalėjo patikėti, kaip jis yra nepasiruošęs susitikti ateivių akis į akį.

Bilas suprato, kad ką jis patyrė tą naktį buvo vienas pradinių susitikimų ir jis nesitikėjo daug suprasti. Jis prisiminė, kad su juo buvo keturi kiti žmonės. Žmones sėdėjo ant suoliuko nuogi. Jie atrodė lyg skautu stovykloje – sėdėjo tiesiai su nieko nesakančiais veidais. Žmones neatrodė visiškai paralyžiuoti. Bilas matė kaip du iš jų pasisuko ir pažiūrėjo tiesai į jį. Jis atpažino jų akyse baimę tai buvo ta pati baimė kurią jis pats jautė.

Bilas pasakojo, kad žvaigždės atrodo daug šviesesnės, kai žiuri į jas iš kosmoso. Tuo tarpu ateiviai darė savo darbą. Laivas buvo priparkuotas kažkur Žemės orbitoje. Bilas norėjo nueiti pasigrožėti Žeme, bet ateiviai pasakė, kad per šitą vizitą jis negali to padaryti.

Ateiviai buvo labai orientuoti į į savo darbą. Ne taip kaip čia, Žemėje, kai žmonės turi laiko paskaityti laikraštį, kol bus priimti pas gydytoją. Ateivių laive nebuvo laukimo. Vienas paskui kitą žmonės ėjo į kambarį, kuris atrodė toks ryškiai apšviestas, kad rodos pati saulė jį apšviečia. Ateiviai neskleidė jokių garsų. Bandomasis, kuris buvo dėmesio centre, gaudavo ateivių komandas ir klausydavo kas jam pasakyta. Įėjus į ryškiai apšviestą kambarį, keisti įtaisai (kai kurie įtaisai buvo panašūs į tuos su kuriais eksperimentavo žemėje) aplipo žmogų į kurį ateiviai buvo sukoncentravę dėmesį.

Aplipo aplink prie įvairių kūno vietų taip, kaip kad kūnas būtų įmagnetintas. Po to tas ateivis su keliais kitais kurie buvo netoliese padėjo žmogų ant stalo. Viskas kambaryje buvo nupoliruota ir tvarkingai sudėta. Instrumentai atsirasdavo, atlikdavo kas reikia ir po to iš karto kažkur vėl dingdavo. Ateiviai vargu ar padavinėjo vienas kitam įtaisus jie net jų neieškodavo, įtaisai atsirasdavo tada ir ten kur jų reikėdavo, ko gero telepatiškai valdomi.

Kambarys kur keturi žmonės iš pradžių sėdėjo buvo kaip tas kur Bilas su kolegomis dažnai dirbo žemėje. Išskyrus tai, kad įtaisai tam kambaryje neatsirasdavo kaip iš sienos ir nepradingdavo ore. Nors tas kambarys ir buvo panašus į tą kur Bilas dirbo, kiti kambariai buvo kitokie ir lavas buvo daug didesnis, ko gero dešimt kartų didesnis. Bilas nematė kitų ateivių, bet jis jautė, kad laive jų yra daug.

Bilas stebėjo ateivius dirbant tokiu greičiu, kad jam svaigo galva. Tai buvo vienas šiurpiausių dalykų. Jis norėjo tik vieno – kuo greičiau dingti iš šito laivo. Kartu tai buvo ironiška. Bilas laukė visą savo gyvenimą šito momento, tačiau dabar, kai jis patyrė viską ko norėjo, jis nenorėjo to matyti dar karta. Vienok po pradinio šoko, kai Bilas matė kaip ateiviai manipuliuoja žmonėmis, jis pagalvojo, kad butu mažiau jautrus jei matytų, kad ta pati daro žmonės žemėje.

Po to kai Bilas papasakojo kolegoms savo pagrobimo istoriją jo kolegos komitete galvojo ar jie turėtų pakartoti tuos eksperimentus kuriuos darė ateiviai, tikslu išsiaiškinti ką jie darė. Komiteto nariams buvo pasakyta, kad tarp pagrobtu žmonių buvo keli komiteto nariai. Bilo kolegos galvojo ar nereikėtų hipnozės seansų pagalba atkurti atminti. Tačiau Bilas labai prašė to nedaryti, sakė, kad veiksmai kuriuos ateiviai atliko labai skausmingi ir jiems būtų daug geriau jei jie to neprisimintų.

Nežiūrint į visą siaubą, kuri pagrobtieji turėjo patirti, Bilą stebino kaip tikslai dirbo ateiviai ir jų įtaisai. Tai buvo labai keistai stebuklinga ir juokinga. Jei jis nebūtų išsigandęs jis ko gero būtų miręs iš juoko. Ateiviai mėtė kūnus, aplinkui kaip lėles tai atrodė be galo juokinga. Tai priminė magų pasirodymą. Objektai skraidė kambaryje, kabojo aplinkui, kartais sustodami ten kur pagrobtieji gulėjo, atliko ritualini šokį ir vėl judėdavo link vietos kur jie ir buvo sukdamiesi ir šokdami ore.

Kai kurie ateiviai atrodė kaip žmonės ar gal jie ir buvo žmonės, buvo tokie patys svečiai, kurie stebėjo tą beprotybę aplinkui kaip ir Bilas. Jei jie buvo žmonės, tai jie buvo kažkokio aukštesnio lygio, kadangi jie galėjo vaikščioti ir juose nesimatė baimes.

Kai kurie instrumentai laive atrodė, lyg būtų organiniai – jie judėjo ir atrodė kaip dideli kirminai ir kiti šiurpūs šliaužiantys dalykai. Jie atsirasdavo iš, kaip atrodė, absoliučiai kietų paviršių – sienų, grindų, lubų nepalikdami nei ženklo ir vėl tokiu pačiu keliu dingdavo atgal.

Nesvarbu ką ateiviai atlikdavo žmonėms, rezultatas nebuvo visiška netvarka, greičiau atvirkščiai. „Ateiviai padalino žmogaus kūną į dvi dalis per vidurį kaip kokį kepsnį ir po to sudėjo abi puses nepalikdami nei kraujo lašelio, nei jokio rando. Kai ateiviai mėsinėjo žmogų, kraujas atrodė kaip sustingęs ar sušaldytas. Jis ne tryško iš žaizdų ir kūno dalių, nesitaškė ant sienų ir grindų.

Vienam vyrui buvo amputuotos rankos ir kojos kol jis buvo sąmoningas. Jis rėkė keikėsi siaube, bet neapalpo (ko gero mintimis ateiviai laike jį nuo apalpimo ar kad nepakliūtų į šoką). Bilas jautė, kad tuojau jam pasidarys bloga, bet laikėsi ir, ko gero, ne be ateivių pagalbos. Ateiviai nesakė Bilui ar kitiems, kad tai buvo tik demonstracija ką jie gali, bet kitokia mintis ir ne galėjo ateiti į galva.

Tiems kurie buvo pagrobti, nebuvo suteikiama jokia pooperacinė pagalba, jokiu seselių ar prižiūrėtojų savaitėms. Jie buvo paguldyti į lovas kur miegojo ir iš kur jie buvo paimti. Dėl skausmo kurį pagrobtieji jautė, atrodė kad jie buvo paimti valandų valandoms, tačiau nei vienas pagrobtasis nebuvo po peiliu ilgiau kaip keletą minučių. Tikrojo laiko kiek viskas užtruko negalėjo pasakyti, nes laive laiką sunku buvo nuspėti.

Civiliai naudoti eksperimentams

Komitetui nebuvo jokių problemų gauti sunkiai sergančius ar sužeistus žmones. Tūkstančiai kurie neturėjo nei draugų nei šeimų gulėjo ligoninėse šalyje ir visam pasaulyje. Komitetas turėjo didelį pasirinkimą. Globos namai laimėjo prieš ligonines. Vienas komiteto narių sakė, kad jie yra kaip sandėliai pamirštųjų. Laimingi buvo tie, kas nesuprato kas aplink darėsi. Daugelis buvo gyvi tik dėl to, kad jie buvo pripumpuoti vaistų kuriuos jiems seselės kas diena dalino.

Dauguma komitete tikėjo, kad eksperimentuojant su tokiais žmonėmis buvo labiau humaniška, nei laikyti juos globos namuose. Net blogos sveikatos vos sąmonėje kai kurie seni žmonės buvo dėkingi, kad juos paima iš priegaudos. Pradžioje komitetas nustatė medikų komandą kuri rinko kritiškai segančius pacientus iš globos namų.

Seneliai buvo apgailėtinos išvaizdos ir niekas iš komiteto narių nenorėjo padaryti jų dar nelaimingesnių. Tik tie kurie nesuprato aplinkos ir buvo ant mirties slenksčio buvo imami operacijoms. Atrodė nežmoniška kažką daryti su bejėgiais žmonėmis, tačiau daugelis iš senelių stebuklingai išgijo. Išsigydė jų fizinės ir protinės ligos. Daugelis prieš operaciją turėjo sunkias sklerozes, artrito, diabeto, kepenų ir inkstų problemas ir kai jie grizo į globos namus jie buvo puikiame sveikatos stovyje.

Tas pasidarė didžiausia problema ir dilema komitetui. Komitetas galvojo, kad jie daugiau bendraus su miesto morgu ne pristatinės visiškai išgijusius senelius atgal. Dar blogiau – seneliai pradėjo protestuoti prieš grįžimą. Komiteto tikslas nebuvo išgydyti nepagydomus ligonius ir juo labiau paleisti žmones į visuomenę su super slaptomis žiniomis. Bet kuriuo atveju komitetas ėmėsi apžiūrinėti pagydytus žmones periodiškai tikslu pamatyti kaip jie gyja ir kokia jų sveikata. Norėjo įsitikinti, kad gydymas nėra laikino pobūdžio. Komitetas baigė tuo, kad jie nutraukė eksperimentavimą ir nusprendė persikraustyti.

Grąžinimas žmonių atgal su daug geresne sveikata nei buvo paimti, vis tik atkreipė spaudos dėmesį. Vienas iš epizodų vos neatskleidė viso projekto. Komitetas greit išsikraustė į kitą vietą ir nutraukė visus ryšius sijusius juos su tais globos namais. Tada buvo įdiegtos naujos taisyklės ir tie, kurie vis dar buvo jų procese, jiems vėliau buvo suteikti kiti gyvenimai ir dokumentai.

Patys seneliai niekada nieko neįtarė. Jie galvojo, kad kai jie susirgo , paramedikai paėmė juos į ligoninę ir pagydė. Jie neturėjo jokios priežasties galvoti kitaip. Niekur nebuvo parašyta kaip komitetas susitvarkė su jų atmintimi. Greičiausiai komiteto nariai naudojo įtaisus atminčiai ištrinti. Tokiu atveju globos namai buvo informuoti, kad pacientas numirė ir buvo kremuotas. Būdavo išsamiai patikrinta, ar pacientas neturi giminių ar draugų, kad nesukomplikuotų programos darbo.

Spauda greitai prarado norą domėtis, kadangi niekaip negalėjo surasti nieko kas galėtų paliudyti to kas atsitiko. Keletas laimingų pagyvenusių žmonių, be jokios istorijos papasakoti, buvo nepakankama spaudai būti sudomintai.

I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis

Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsni

Komentuok su Facebook paskyra: