Skirtingai nuo krikščionybės pakeistų stabmeldiškų religijų, satanizmas daugiau yra ne nekrikščioniška, o anti krikščioniška religija. Tiesą sakant, satanizmas net kilo iš krikščionybės. Šėtono kultas pirmiausia pasirodė Europoje XV a. pabaigoje, kai popiežiaus bulėje buvo apibrėžta „kerėjimo“ sąvoka, iki tol manyta esanti pagonybės, šiuo atveju satanizmo, relikvija. Šis naujas apibrėžimas davė pagrindą pradėti inkviziciją. Inkvizitoriai darbu ėmėsi itin stropiai. Išskyrus išpažintis, ištraukiamas kankinant, nebuvo jokio įrodymo, kad satanizmo raganių kultas, atrastas Bažnyčios, kur nors kitur nei audringoje inkvizitorių vaizduotoje ir kada nors būtų egzistavęs.
Retkarčiais, kai ypač sustiprėdavo krikščionių baimė, buvo draudžiama pernelyg griežtai imtis naikinti satanizmo veikimo būdus ir taip tarsi suaktyvinti tuos, kurie norėtų įsitraukti į itin žvėrišką veiklą. Tamsybių princas yra dėkingas už savo asmenybę ne savo sekėjams, o priešams, nes satanizmas negalėtų egzistuoti be krikščioniškų antisatanistinių raštų. Dauguma satanistų grupių yra trumpalaikės, jų nariai — jauni žmonės, šiek tiek girdėję apie okultizmą. Kadangi jie trokšta šio to daugiau nei jaunatviškai maištingai išsikrauti, satanizmas jiems tėra nedidelis grasinimas visuomenei.
Svarbiausios satanizmo tikėjimo vadovo pareigos yra laikyti juodąsias misiąs. Tai šėtoniška krikščionių mišių parodija. Per persikūnijimo procesą krikščioniškoje eucharistikoje kunigas magiškai duoną paverčia Jėzaus Kristaus kūnu, o vyną – Jėzaus Kristaus krauju. Satanistai tiki, kad sugriaudami šį magišką procesą gali paragauti antikristo esensijos ir pasidalyti jo vidinėmis galiomis.
ISTORIJA
XIV a. karinis religinis ordinas, vadinamas riteriais tamplieriais, buvo apkaltintas nuvertus aukščiausiąją inkviziciją ir prakeiktas iki pasaulio pabaigos, kaip XV a. gyvenęs prancūzų didikas žilvis de Raišas (Gilles de Rais). Nors per kitus du šimtmečius dar keletas žmonių buvo apkaltinti dėl juodųjų mišių laikymo, konkrečių įrodvmų nerasta iki pat XVII a.
1679 m. Paryžiuje buvo sulaikyta ir apkaltinta nuodijimu ir šventvagyste populiari pranašautoja, vardu La Voisin, su daugiau nei 300 savo sekėjų. Manyta, kad ji grobdavusi kūdikius ritualiniams juodiųjų mišių aukojimams. Mišioms vadovaudavo kunigas Giborgas (Guikourg). Buvo reikalaujama, kad per mišias altorių atstotų gulinti nuoga moteris, aukojant būtu perrėžiama kūdikiui gerklė. Kraujas surenkamas į taurę ir maldomis pasiūlomas demonams Astakui ir Asmodėjui.
Juodųjų mišių knyga
Prabėgus dviem šimtmečiams Paryžius vėl pateikė satanistų apeigų aprašymą, tik šį kartą Dž. K. Ileismanso (J. K. I luvsmans) novelės LaBas forma. Savo knygoje D. K. Meismansas išplėtojo satanizmo temą, aprašė juodosios magijos ritualus, žinoma, juodąsias mišias, kur katalikiškas patarnavimas smulkiai aprašomas priešingai, kryžius apverčiamas, nukryžiuotasis niekinamas, į apeigas įtraukiamos seksualinės orgijos. Juodosiose mišiose taip pat gali būti išsižadama Jėzaus Kristaus, Eucharistija pakeičiama kūno išskyromis ir atliekama daugybė kitų nešvankių ritualų.
Amonas Leivis išgarsėjo, nes įkūrė Šėtono bažnyčią San Franciske, Kalifornijoje, 1966 m. gegužės pirmą dieną. Verta paminėti, kad juodais drabužiais, nuskusta galva ir smailia ožio barzdele jis buvo toks panašus į klasikinį gundančio satanisto stereotipą, kad režisierius Romanas Polanskis (Roman Polanski) pakvietė jį vaidinti velnią „Rozmari kūdikio“ filme. Jo įkurta bažnyčia sulaukė didelio pasisekimo: pritraukė kelis tūkstančius sekėjų, net keletą Holivudo žvaigždžių.
Leivis visą laiką priimdavo viešumą visai nekritiškai ir visą laiką kruopščiai atsisakydavo taisyti klaidingus ir šmeižiančius sensacijų ištroškusių laikraščių straipsnius. Jo filosofija buvo paremta pasaulietiniu materializmu. Jis netikėjo niekuo, išskyrus, čia ir dabar. Leivio manymu, šėtonas nėra joks Antikristas, nes pats Jėzus Kristus jam tebuvo mitas! Jis laikė šėtoną psichologiniu archetipu, prometėjišku herojumi, bandančiu išsilaisvinti iš įsipareigojimų religiniams prietarams, moralinėms visuomenės normoms ir besilaikančiu natūraliu gyvulišku instinktu.
„Šėtono biblijoje“ (1969) Leivis paskelbė, kad žmogus nėra labiau išsivystęs, jo gyvenimo tikslas yra gimdyti ir mėgautis gyvenimu žemėje iki mirties. Šiuo aspektu Šėtono bažnyčios apeigos buvo daugiau psichologinės dramos individams, norintiems nebeslopinti piktavališkos magijos. Daugelis bažnyčios ritualų buvo paremti Dž. K. Hismanso knyga.
Leivis parengė moralės kodeksą. Jis skatino savo sekėjus paklusti įstatymams ir gerbti kitų laisvę. Jis tikėjo, kad narkotikai įkvepia išsilaisvinti, bet sumenkina išsilaisvinimo naudą. Leivis supasaulietino velnią ir padarė jį žmogiškesnį, ne tokį šėtonišką ir gąsdinantį visuomenę. Bažnyčios draugija, niekada neturėjusi daugiau kaip kelis tūkstančius narių, iširo, kai pradėjo atskilti sektantų grupelės, ieškančios tradiciškesnių satanizmo rūšių, naudojančių magiją ir užkerėjimus.
Piktnaudžiavimas satanizmo ritualais yra individo užpuolimas, esantis šėtono garbinimo ritualo dalis, atliekama susibūrus šėtonu garbinančiai draugijai. Tokie užpuolimai gali būti fiziniai, psichologiniai ar seksualiniai. Per 1980 metus ritualais labiau pradėjo domėtis JAV visuomenė ir iki dešimtmečio pabaigos pasklido moralinė panika.
Viskas prasidėjo nuo kelių istorijų, bet netrukus net 100 000 suaugusių žmonių tikėjo arba tvirtino, kad yra išgyvenę satanistinius ritualus. Tikintys tvirtino, kad veikia organizuota didžiulė satanistų organizacija ir ji yra atsakinga už tūkstančius vaikų, dingstančių kiekvienais metais. Tokios žinios tiesiog apnuodijo žmonių mintis ir juos gąsdino.
Satanizmo panika išplito ir Anglijoje. 1991 m. visuomenė ragino Didžiosios Britanijos sveikatos ministeriją išleisti sekretą žmonėms nuraminti. Ministerijos pranešimas skelbė, kad nėra jokių satanistinių ritualų egzistavimo Didžiojoje Britanijoje įrodymų ir kaltino visuomenės darbuotojus, patarėjus, advokatus ir psichologus sukėlus paniką. Sveikatos ministeriją taip pat teigė, kad krikščionys priešinasi naujiems judėjimams.
JAV taip pat nebuvo rasta svarių buvusių tvirtinimų įrodymų. Įstatymų priežiūros agentūros ir psichologai nuramino kilusią paniką dėl satanistinių ritualų. Paplito požiūris, kad tokius ritualus „išgyvenusieji“ kenčia nuo prastos atminties sindromo. Iki 1990 m. vidurio panika beveik visiškai išnyko.
Ryšiai su satanizmu
NSO pagrobimų centre tūkstančiai žmonių tvirtino, kad yra aukos. Deja, jie neturėjo jokių realių įrodymų, kad įtikintų savo pasakojimų tikrumu.
Tikintys ryšiais su satanistais taip atsakė į visus prieštaravimus: tik todėl iki šiol nebuvo rasta jokių įrodymų, kad visuomenės autoritetai yra taip pat įsipainioję į šiuos ryšius. Liūdna, kad kvailas mišių atlikimas, pasikliaujant baimėmis ir nerimu, iškilimas pablogino tikrų aukų traumas ir neritualines piktnaudžiavimo formas.
Pasaulyje yra lik keletas tikrų satanistų. Dauguma jų netgi netiki demonais. Tie, kurie tiki, paprastai yra maištaujantys nusikaltėliai, labai menkai ką teišmanantys apie okultizmą. Taigi satanistai retai kelia rimtą grėsmę visuomenei. Be to, labai retai piktnaudžiaujama satanizmo ritualais. Per pastaruosius metus Norvegijoje buvo tik keletas satanistinių žmogžudysčių, sukeltų „sunkiojo metalo“ muzikos mėgėjų. Tikėtina, kad pačius baisiausius kultinius nusikaltimus įvykdo satanistai.
Apsauga nuo satanistinių išpuolių
Jeigu jūs įtariat ką nors esant satanistu ir baiminatės tapti jo auka, geriausiai venkite to asmens draugijos. Tik neprasitarkite jam apie savo įtarimus ir stenkitės nenervinti jo ar kaip nors patraukti dėmesį. Satanistai bando susikurti stiprų ego, Jie iš tikrųjų jie yra labai jautrūs įtarinėjimams. Pabandykite išmesti iš galvos visus svarstymus apie tą žmogų. Jūs, jeigu leisite jam medžioti jūsų mintis, galite pasiduoti baimei. Ji gali tapti jūsų pasąmonės baime ir netgi peraugti į nuolatinį nerimą.
MAtyt straipsnio kūrėjai pamiršo perskaityt šitą knygą http://moksliukai.lt/downloads/books/AntonSetonoBiblija.pdf
Jau is pirmos pastraipos supratau kad cia pro-krikscioniskas slamstas.
teko bendraut su tokiais zmonem kas su tokia religija . zmones kaip zmones su savitu harakteriu ir isitikinimais su visais zmonem reik graziai sutart. o jei nejiseina bendraut tai nebendrauk.
Pati esu sataniste ir bendrauju su tokiais, tai galiu pasakyti kad satanistai yra visiskai paprasti zmones 🙂
Ziurint kokio lygmens satanistas. Bendrauju su satanistais,garbinu Satan’a. Galiu pasakyti kad mes gerai bendraujam tik su savais. Bet yra zemesnio lygio uz mumis-jie bendrauja gerai su visais,bet mes ne tokie
Užaukit vaikai jūs 😀
Ei , kaip man tapt sataniste?:)
Paprastas patarimas, neuzsiminek nesamonemis. Be abejo jeigu proto turi jeigu ne tuomet niekas nekaltas, taip kaip psichas durnas ir mazai kas jam pades 😉
aš noriu tapt sanatistu
durdomas