Viena iš didžiausių pasaulio paslapčių – tai paslaptingi sutvėrimai, kurie Atsiranda nežinia iš kur. Išbuvę čia kai kurį laiką ir pastebėti daugybės žmonių, jie dingsta taip pat netikėtai, kaip ir buvo atsiradę. Kartais išnyksta visiems laikams, nors dažniausiai – kad vėl sugrįžtų, tokiems sutvėrimams galima priskirti nesugaunamą, piktą, žmonėms keliantį siaubą džeką-šoklį.
Savo vardą šis sutvėrimas gavo Anglijoje, kur pirmą kartą buvo pastebėtas niūrų 1837-ų m. vasario vakarą. Respektabilioje Londono Komon Barnso gatvėje pasirodė tamsiaodis plaukuotas žmogus su žvėrišku, žmones atstumiančiu veidu. Iš pradžių praeiviai jį palaikė pamišėliu. Jis buvo basas, visa apranga – apiplyšęs švarkas, aiškiai netinkamo dydžio. Tačiau svarbiausias dalykas – neįtikėtini keistojo sutvėrimo šuoliai, užkimę sapaliojimai ir juokas. Keistasis šoklys nieko nelietė, tačiau jam artėjant išsigandusios moterys imdavo klykti, o vyrai iš baimės negalėdavo nė žodžio ištarti.
Pirmąja šoklio auka tapo Džeinė Elsop – jauna moteris, kuri su juo susidūrė prie savo namų slenksčio. Nepažįstamasis staiga metėsi link moters, urgzdamas sudraskė jos rūbus ir padarė keletą gilių įbrėžimų aštriais ir kietais nagais. Nuo to laiko pabaisa ėmė periodiškai rodytis Londono gatvėse ir užpuldinėti praeivius. Šis sutvėrimas lengvai prisivydavo žmones, suduodavo jiems keletą smūgių, nuplėšdavo jų drabužius, kartais įšokdavo į pravažiuojančius atvirus ekipažus, taip sukeldamas keleivių sąmyšį. Žmonės iš karto keistąjį sutvėrimą pavadino Džeku-šokliu, o policija jį paskelbė „priešu Nr.l“ po to, kai spaudoje buvo aprašytos jo piktadarybės.
Dažniausiai Džekas-šoklys veikdavo prietemoje arba naktį, mėgdavo lietingą orą. Visi liudininkai tvirtino: kuo tamsiau buvo aplinkui, tuo ryškiau švietė jo raudonos akys. Jis galėjo netikėtai iššokti iš už kampo ir suurgzti arba iš karto į darbą paleisti kumščius. Policijos bandymai sugauti nusikaltėlį buvo nesėkmingi. Piktadarys kiekvieną kartą pabėgdavo, pasinaudodamas nepaprastu šoklumu. To meto Anglijos spauda padarė vieningą išvadą, kad šokinėjantis chuliganas – ne kas kita, kaip piktoji dvasia, įgavusi kūną.
Džekas-šoklys tai pasirodydavo, tai vėl ilgam laikui dingdavo. Apie 1860-us m. jis dingo, atrodė, visiems laikams. Tačiau specialistams nedavė ramybės ta aplinkybė, kad keistasis sutvėrimas jau ne kartą sugrįždavo po gana ilgų dingimų. Visiškai nebuvo atmesta galimybė, kad vieną gražią dieną Džekas-šoklys vėl pasirodys Anglijos miestų gatvėse. Ir jis iš tiesų pasirodė. Tik ne Anglijoje, o SSRS.
Pokarinė 1945-1946 m. žiema Maskvoje buvo nerami. Mieste veikė daugybė gaujų. Tarp jų savo žiaurumu ir tuo pačiu metu paslaptingumu išsiskyrė „šoklių“ gauja, kurie maskviečių tarpe sėjo tiesiog panišką siaubą. Buvo kalbama, kad gaujos nariai, apsisupę į apsiaustus ir nusigrimavę numirėliais, naktimis užpuldinėja žmones, judėdami didžiuliais šuoliais.
Siekiant nuraminti gyventojus spaudoje buvo paskelbta, kad „šokliai“ – paprasti banditai, kurie vaikšto kojokais, kad labiau įbaugintų savo aukas. Tiesa, laikraščiuose nebuvo jokio paaiškinimo, kodėl banditai pasirinko tokį originalų judėjimo būdą, juk su kojokais buvo žymiai sunkiau plėšikauti, be to, ir nuo milicijos kojokais nelabai pabėgsi. Gilinantis į šią seną istoriją, analizuojant buvusių operatyvinių darbuotojų pasakojimus, tampa aišku, kad viskas buvo kur kas sudėtingiau, nesupranta, o dar tiksliau – paslaptinga. Iš visko sprendžiant, kalbos apie tai, kad „šoklių“ gaujos nariai pasižymi kažkokiomis nepaprastomis savybėmis, buvo tiesa.
Pradedant 1945 m. gruodžio mėnesiu įvairiose Maskvos vietoje vakarais prasidėjo žiaurūs žmonių užpuolimai. Tuo pavojingu metu gyventojai jau buvo prie daug ko pripratę, tačiau šiuo atveju žmonės pasakojo apie kažką keistą ir žiauraus. Liudininkų pasakojimais, „šoklių“ veiklos pradžioje gatvėse veikė vienas banditas, apsirengęs tamsiais rūbais ir šokinėjantis dideliais šuoliais. Peršokęs per aukštą tvorą, jis netikėtai atsidurdavo prieš apstulbusius praeivius, juos imdavo mušti, braižyti nagais, nuplėšdavo jų rūbus, atimdavo rankines ir pabėgdavo. Ne vienas liudininkas pasakojo, kaip lengvai paslaptingasis nusikaltėlis nušokdavo nuo namų stogų ir vėl ant jų užšokdavo.
Gandai apie plėšiką pasklido žaibiškai. Valdžios vyrai irgi buvo nustebinti – jiems teko aptikėti pasakojimais, nes šokinėjantį užpuoliką matė ir milicininkai. „Šoklių“ gauja, kurią vėliau sugavo, savo veiklą Maskvoje pradėjo vėliau. Tokių gaujų, kurios pamėgdžiojo keistojo šoklio išvaizdą ir kai kuriuos elgsenos bruožus, buvo kelios. Visų jų veikla baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – suėmimais. Tačiau to negalima pasakyti apie pirmąjį „šoklį“, nuo kurio veiksmų ir prasidėjo šie dramatiški įvykiai.
Jis buvo pats keisčiausias banditas iš visų, su kuriais kada nors teko susidurti Maskvos kriminalistams. Maža to, kad užpuolikas judėjo šuoliais, niurzgėjo ir juokėsi laukiniu juoku, užpuldamas praeivius – patys jo poelgiai buvo visiškai nemotyvuoti. Atrodo, kad užpuolimai buvo vykdomi tik tam, kad sukeltų
baimę tarp žmonių. Paltus, kuriuos nuplėšdavo nuo praeivių, po to rasdavo netoli nusikaltimo vietos. Paėmęs piniginę, užpuolikas dažnai ją išmesdavo į sniego pusnį, net nepasidomėjęs jos turiniu. Visa tai nepaprastai apsunkino tyrimus. O jo nesugaunamumas, degančios akys ir neįsivaizduojami šuoliai šiems įvykiams suteikė mistinį atspalvį. Ne kartą keistasis sutvėrimas buvo pastebėtas šokinėjantis geležinkelio tilto konstrukcijomis. Ant tilto į jį buvo šaudoma, tačiau nusikaltėlis sugebėjo išnykti tamsoje. Šio bandito taip ir nepavyko pagauti. Jis išnyko 1946 m. vasario mėnesį – lygiai taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.
Praėjus daugiau kaip 50 metų šoklys pasirodė Delyje. Palyginus jo kruviną siautėjimą, kurį jis čia sukėlė, įvykiai Londone ir Maskvoje atrodo kaip vaikiškos išdaigos.
1999-ais m. viso pasaulio informavimo priemonėse pasirodė žinios apie nepagaunamą paslaptingą „žmogų-beždžionę“, terorizuojantį Indijos sostinės gyventojus. Pabaisa, panaši į rūko sankaupą, savo užpuolimus vykdydavo tamsoje ir naktimis, kai daugelis indų miega ant plokščių savo namų stogų, gelbėdamiesi nuo karščio. Žmogus-beždžionė užšokdavo ant namų stogų, čiupdavo žmones, juos mušdavo, subraižydavo iki kraujo, o po to pasislėpdavo tamsoje, kraupiau juokdamasis. Jau pirmosiomis keistojo sutvėrimo dienomis į policiją kreipėsi šimtai gyventojų, rodydami savo žaizdas, kurias paliko užpuolikas. Naktimis žmonės bijojo užmigti. Buvo ne vienas atvejis, kai pasigirsdavo kaimynų riksmas „Beždžionė! Beždžionė!“, apimti panikos žmonės šokdavo pro langus ar nuo namų stogų ir leisdavosi bėgti. Daug žmonių taip susižalojo, o kai kurie netgi užsimušė. Kiekvieną naktį į miesto ligonines buvo gabenami nukentėjusieji.
„Zmogus-beždžionė vienu šuoliu užšoko ant mūsų namo stogo, nors aukštis buvo apie 6 metrai, ir iš karto puolė mus žiauriai mušti“, – pasakoja Delio gyventojas Johendaras Singhas. – Atrodė, kad jis jaučia malonumą, girdėdamas mūsų riksmus ir maldavimus pasigailėti…
Kaip ir savo laiku Maskvoje, Delyje irgi atsirado plėšikų, pamėgdžiusiųjų paslaptingąją „beždžionę“. Policija pareikalavo, kad prekiautojai kaukėmis praneštų apie kiekvieną pirkėją, įsigijusį beždžionės kaukę. Taip pat buvo paskelbtas 100 tūkstančių rupijų atlygis už pabaisos sugavimą. Šių pinigų taip niekas ir negavo.
1999-ų metų pabaigoje pabaisa paliko Delį ir pasirodė į vakarus nuo sostinės kitoje tankai apgyvendintoje vietovėje. Iš Nagauro apylinkių ėmė plaukti pranešimai apie nesugaunamą į beždžionę panašią būtybę, užpuldinėjančią žmones. Ant aukų kūnų gydytojai matė dang pjautinių žaizdų, kurios tik patvirtino liudininkų pasakojimus apie šios būtybės plieninius nagus. Žmonas apėmė tokia baimė, kad dešimtys tūkstančių gyventojų paliko savo būstus ir patraukė į kaimyninius rajonus.
Šoklys išnyko 2000 metais, nors, sprendžiant iš spaudoje pasirodančių pranešimų, dar dvejus metus jis pasirodydavo įvairiose šalies vietose. Specialistai, tyrinėje keistosios būtybės poelgius, buvo labai nustebę, pamatę, kad nėra nė vienos pakankamai ryškios šio sutvėrimo nuotraukos. Ekspertai galėto tyrinėti tik piešinius, atliktus pagal liudininkų pasakojimus. Būtybė įvairiuose piešiniuose skyrėsi, taip pat buvo skirtingai apie ją ir pasakojama. Tik viena aplinkybė sutapo: tamsi subjekto galva buvo panaši į beždžionės, o kūnas – į žmogaus. Neturėdami tvirto paaiškinimo, mokslininkai po kurio laiko visą šią istoriją pavadino „masine isterija“. Mums belieka tik spėlioti, kur piktasis Džekas-šoklys pasirodys kitą kartą.
Idomu
Išgalvota 😀 arba,ne…
Saule rašo:Man labai džiugu, kai mano patirtis kažką įkvepia. Tai grįžta atigoals, nes įkvepia mane Jei turi galimybę siūlau apsilankyti pas dietologę. Taip mesti svorį ir lengviau, ir garantuotai sveikiau. O iki vasaros saugiai numesti 7 kg tikrai realu Sėkmės
nesamone kaskokia kaip vienas ir tas pats 163 metus siurpino zmones
tikras zudas pritariu
Kiec jis. 😀
wtf?
Taigi cia mano kaimyns petras! JIs musa todel kad praso paskolyt bapkiu