Meksikos raganos

Giliai tikinčioje katalikiškojoje Meksikoje gyvuoja savotiškas mitologinis skraidančių žmonių kultas, tačiau tikrai anaiptol ne angelų. Ir, skirtingai nei kituose pasaulio kampeliuose, sparnuotieji humanoidai čia jau yra nusinešę ne vieną gyvybę.

Užpuolimų liudininkai tas būtybes vadina raganomis arba demonais – ispaniškai „brucha“, ir mano juos esant priešiškai nusiteikusius prieš žmones bei ieškančius, kaip jiems pakenkti.

Baigiantis 1967-ųjų vasarai toks sparnuotas svečias užsuko į vieną automobilių stovėjimo aikštelių greitkelyje į Mechiką. Tą naktį aikštelės sargas Chosė Padrinas išgirdo keistus gergždžiančius garsus, sklindančius nuo cisternos su degalais. Vyras nusprendė, kad kažkas iš vietos gyventojų susigundė nugvelbti kibirą kitą benzino, todėl, pasiėmęs seną šautuvą, išėjo į lauką tvarkos daryti.

Bet vos pasukęs už savo budelės kampo sargas kone nenualpo iš baimės: tiesiai į jį spoksojo dvikojė sparnuota pabaisa. Gerų poros metrų ūgio būtybės sparnai buvo platūs, aštrūs kojų nagai čia susigniauždavo, čia vėl atsileisdavo braižydami kažkokią geležį, veidas su ryškiai raudonomis akimis buvo perkreiptas įniršio.

Kai pabaisa žengė į priekį, nubudęs savisaugos instinktas pažadino Chosė iš stingulio. Sargas žaibiškai nėrė atgal į savo budelę ir įsispraudė į patį nuošaliausią kampą. Dar kurį laiką vyras girdėjo girgždesį, o paskui – kaip visai šalia pastato suplasteno milžiniški sparnai. Sulaukęs aušros, Chosė labai atsargiai išlindo iš savo slėptuvės ir daugiau niekada į darbą aikštelėje nebegrįžo.

1984 metais du turistai kopė į garsų Meksikoje Siera de la Silos kalną. Pakeliui jie pastebėjo išlakų medį, kurio kamieno viena pusė buvo raudona nuo žemyn tekančio kraujo. O gerai įsižiūrėję išvydo milžiniško šerno skerdeną, kybančią aukštai ant storų medžio šakų. Atrodė, kad kažkoks plėšrūnas užtempė savo grobį į medį, kad galėtų netrukdomas pasimėgauti pietumis. Buvo tik viena problema: Meksikoje negyvena plėšrūnas, turintis tiek jėgos. Taigi turistai paskubėjo dingti iš tų apylinkių.

O štai kita nuotykių ieškotojų grupė, 1991 metais keliavusi per laukinę selvą, aptiko šį tą šiurpesnio nei skerdena. Tiesą sakant, jų radinys įtartinai priminė kadrus iš visiems puikiai žinomo fantastinio siaubo filmo „Grobuonis“.

Iš pradžių jie pamatė po medžiu besimėtantį šautuvą – užtaisytą, tačiau su nuleistu saugikliu. Greta gulėjo gertuvė ir maišas daiktams. Kiek toliau paėjėję selvos taku keliautojai rado dar ir didelį medžioklinį peilį. Tada kažkuris jų atsitiktinai pakėlė akis į medžių viršūnes ir… išvydo šakose beveik sudūlėjusį kūną. Palaikai buvo tokiame aukštyje ir tokioje pozoje, kad atrodė, jog nelaimėlis nukrito ar buvo numestas iš labai didelio aukščio. Tačiau grupės vedlys – vietos gyventojas, nuo mažens žinojęs legendas apie sparnuotus demonus, – turėjo kitą versiją.

Jo nuomone, vyras prisėdo po medžiu poilsio: pasidėjo greta šautuvą, kuprinę, išsitraukė gertuvę… Ir tada jį iš už nugaros užpuolė nežinomas padaras – čiupo aštriais nagais ir ėmė kelti į orą. Tačiau jo grobis nebuvo eilinis kaimietis ir gerokai pakovojo už savo gyvybę, net spėjo išsitraukti peilį. Tikėtina, jog sužeistas demonas tiesiog paleido auką. Deja, aukštis jau buvo per didelis, kad vyras išgyventų kritimą…

2004 metų sausio viduryje skraidanti būtybė nepabūgo užpulti policijos patrulio automobilio. Tai įvyko Gvadalupės valstijos Monterėjaus miesto priemiestyje. Pareigūnas Leonardas Samanjegas patruliavo po įprastą teritoriją, kai ant jo mašinos nuo medžio nupikiravo „sparnuota ragana“.

Kad tai buvo būtent brucha, policininkas neturėjo jokių abejonių, – sakė, jog padaro veidas priminė moters. Akimirkai pakibusi ore, pabaisa juodomis akimis be vokų sumosavo sparnais ir iš visų jėgų rėžėsi į automobilio priekinį stiklą.

Pareigūnas Samanjegas suspėjo per radiją išsikviesti pagalbą. Bet atvykęs pastiprinimas rado tik suniokotą automobilį be priekinio stiklo ir be sąmonės tysantį kolegą. Medicinos ekspertizės, kurion nedelsiant buvo pasiųstas Leonardas Samanjegas, išvados parodė, kad jo kraujyje nebuvo nė lašo alkoholio ar kitų svaiginamųjų medžiagų. Tačiau iš ligoninės pareigūnas išėjo tik po psichologinės reabilitacijos kurso.

Nejaugi greta mūsų, žmonių, išties egzistuoja visa populiacija skraidančių būtybių, pasklidusių po įvairiausius planetos kampelius? Kas jie – sunku net spėlioti. Nors ir panašūs į mus, jie niekada nekontaktavo su Homo sapiens pakankamai ilgai, kad įsitikintume, jog skrajūnai sugeba mąstyti ir kalbėti kaip žmonės. Jų agresijos proveržiai labiau primena žvėriškus instinktus, tačiau kai kurie išpuoliai panašūs į sąmoningai suplanuotas atakas. Taigi skraidančių žmonių fenomenas ir toliau lieka paslaptimi. Bauginančia ir labai pavojinga.

Komentuok su Facebook paskyra: