Atlantida – ar ji egzistavo?

Daugelį amžių žmonijos protus jaudina mitai apie Atlantidą. Siužetai apie išnykusią civilizaciją dažnai sutinkami rašytojų – fantastų kūryboje, sukurtas ne vienas filmas apie paslaptingus šios šalies gyventojus. Mokslininkai iki šiol vis bando atsakyti į klausimą, kas iš tiesų slepiasi už Platono papasakotos istorijos.

Beveik prieš 2,5 tūkstančio metų senovės graikų filosofas Platonas (427-347 m. pr.m.e.) užrašė legendą apie Atlantidą, galingą senovės valstybę. Joje gyveno dievo Poseidono palikuonys, kurie pasiekė neregėto suklestėjimo, tačiau vėliau žuvo jūros gelmėse. Štai ką Platonas rašė apie atlantų kilmę: „Poseidonas, kuriam teko teisė valdyti Atlantidos salą, apgyvendino ją savo vaikais, kurių susilaukė su mirtingąja moterimi. Nuo jūros kranto iki salos vidurio plytėjo lyguma, kuri, jei tikėti padavimais, buvo pati gražiausia ir gana derlinga. Šios lygumos viduryje, maždaug 50 stadijų atstumu nuo jūros buvo iškilęs nedidelis kalnas.

Šiame kalne iš pradžių gimė iš Žemės gimęs Evenoras su savo žmona Lekvipe. Jų vienintelė dukra vadinosi Kleita. Kai mergina subrendo santuokai, o jos tėvai mirė, aistros apimtas Poseidonas suartėjo su ja. Jie susilaukė vaikų – penkis kartus vyriškos lyties dvynių. Poseidonas juos išaugino ir visą Atlantidos salą padalino į dešimt dalių. Pirmasis gimęs vyriausioje dvynių poroje sūnus paveldėjo motinos namą ir aplinkines valdas, kaip didžiausią ir geriausią dalį, bei buvo paskelbtas karaliumi. Kiti sūnūs buvo paskelbti archontais, kurių kiekvienas galėjo valdyti daug žmonių ir plačią šalį“.

Informacija apie Atlantidą buvo užrašyta dvejuose Platono dialoguose – „Timėjas“ ir „Kritijus“. Prieš tai pateikta citata yra paimta iš „Kritijaus“, kurio didžioji dalis skirta paslaptingos senovės valstybės istorijai ir visuomeninei santvarkai. Deja, šis dialogas ne visas išliko iki mūsų dienų. „Timėjuje“ yra pora pastraipų, kuriose kalbama apie Atlantidos buvimo vietą, tačiau pagrindinė dialogo tema neturi nieko bendro su šia sala.

„Kritijuje“ rašoma, kad atlantai buvo galinga ir karinga tauta. Jie savo valdžiai pavergdavo kitas tautas. Tačiau pavergtosios žemės savo turtais ir grožiu negalėjo prilygti jų gimtinei, nes Poseidonas buvo dosnus savo vaikams: „Daug kas buvo įvežama iš pavaldžių šalių, tačiau didžiąją dalį to, ko reikėjo kasdieniniam vartojimui, teikė pati sala. Tai buvo įvairių metalų kasyklos, kuriose buvo išgaunami ir tokie metalai, kurių dabar žinomi tik pavadinimai, o tada jie egzistavo realybėje: orichalkas anuomet jis iš tiesų buvo kasamas iš žemės daugelyje salos vietų ir vertinamas labiau už visus metalus, išskyrus auksą. Miškuose buvo pakankamai visko, ko reikia statybininkams, bei to, ko reikia naminiams ir laukiniams gyvūnams prasimaitinti. Saloje gyveno netgi daugybė dramblių, nes pašaro užteko ne tik visoms gyvoms būtybėms, gyvenusioms pelkėse, ežeruose ir upėse, kalnuose ir lygumose, bet ir šiam žvėriui, kuris buvo pats didžiausias ir ėdriausias. Visi augalai, kurie dabar auga iš žemės, ar tai būtų šaknys, žolė, mediena, dervos, žiedai ar vaisiai, – visa tai puikiai augo saloje“.

Atlantidos gyventojai buvo sumanūs menininkai ir amatininkai, jie savo saloje pastatė daugybę rūmų, šventyklų, kanalų, prieplaukų ir laivų statyklų. Vyriausiojo karaliaus rūmai buvo pastatyti toje vietoje, kur kažkada gyveno pats Poseidonas su savo mylimąja. Šią vietą iš visų pusių supo žiediniai kanalai, iš kurių pirmuosius, pasak padavimo, sukūrė pats dievas. Vėliau atlantai tik pratęsė pradėtą darbą: „Pirmiausia jie nutiesė tiltus per vandens žiedus, kurie supo senąją metropoliją, nutiesė kelią iš sostinės ir atgal į ją. Nuo jūros jie atvedė platų ir gilų kanalą, kurio ilgis buvo penkiasdešimt stadijų, iki pat paties kraštinio vandens žiedo: taip jie sudarę galimybę iš jūros pasiekti šį žiedą, tarsi į prieplauką, o kanalu galėjo plaukti net patys didžiausi laivai. Kalbant apie žemės žiedus, kurie skyrė vandens žiedus, tai netoli tiltų jie iškasė tokio pločio kanalus, kad iš vieno žiedo į kitą laisvai galėtų praplaukti trimera. Šie kanalai buvo uždengti perdangomis, po kuriomis turėjo plaukti laivai – žemės žiedų aukštis buvo pakankamas…

Šiuose žieduose buvo pastatyta daugybė šventyklų įvairiems dievams, pasodinta daugybė sodų ir įrengta daugybė gimnazijų, kuriose treniravosi vyrai ir arkliai. Visai tai buvo išdėstyta atskirai vienas nuo kito kiekvienoje žiedinėje saloje. Pačio didžiausio žiedo viduryje buvo įrengtas hipodromas, kuriame vyko žirgų lenktynės. Hipodromo plotis buvo viena stadija, o driekėsi jis per visą žiedą… Laivų statyklos buvo užpildytos trimeromis ir visais prietaisais, kurių galėjo prisireikti trimerose, nes visko buvo pakankamai. Taip buvo įrengta vieta, kur gyveno karaliai.

Praplaukus tris išorines prieplaukas, nuo jūros pusės prasidėjo ratu einanti siena, kuri visame savo ilgyje nuo didžiausio vandens kanalo ir prieplaukos buvo nutolusi per penkiasdešimt stadijų. Siena baigėsi prie kanalo, kuris vedė į jūrą. Erdvė vidinėje dalyje, kurią juosė siena, buvo tankiai apstatyta, kanalas ir pati didžiausia prieplauka buvo užpildyta laivais, į kuriuos iš visur atvykdavo pirkliai, kurių buvo tiek daug, kad dieną ir naktį nenutilo kalbos, triukšmas ir bildėjimas…

Baltos, juodos ir raudonos spalvos akmenis atlantai kasė vidurinės, vidinės bei išorinės salų gelmėse, o akmenų skaldyklose, kuriose iš dviejų pusių palikdavo įdubimai, padengti tais pačiais akmenimis, buvo statomos laivų prieplaukos. Jeigu kai kurie statiniai buvo paprasti, tai kiti buvo puikiai pastatyti, derinant skirtingos spalvos akmenis, tai suteikė jiems puikumą. Sienos aplink išorinį žemės žiedą iš išorės buvo padengtos variu, kuris buvo išlydomas ir pilamas ant paviršiaus, vidinės sienos buvo padengtos alavo lydiniu, o paties akropolio sienos buvo padengtos orichalku, kuris ryškiai spindėjo“.

Jeigu tikėti Platonu, jis perpasakojo šeimos padavimą, ties kurio ištakomis stovėjo garsusis Atėnų valstybės veikėjas Solonas (640-559 m. pr.m.e.), kuris buvo Platono protėvis ir gyveno du amžius prieš filosofą. Šis gerbiamas Atėnų pilietis buvo nukeliavęs į Egiptą, kur jį svetingai sutiko deivės Neit žyniai. Ši deivė buvo tapatinama su Atėne Palade, gimtojo Solono miesto globėja. Egipto žyniai saugojo tradicijas, kurios buvo žymiai senesnės už elėnų. Jie graikų išminčiui papasakojo apie išnykusią valstybę bei apie kai kuriuos jo paties protėvių istorijos faktus.

Platonas teigė, kad įvykiai, apie kuriuos pasakojo egiptiečiai, vyko 9 tūkstančius metų iki Solono vizito. „Timėjaus“ dialoge apie šiuos įvykius taip rašoma: „Taip laikais buvo galima persikelti jūra, nes dar buvo sala, kuri plytėjo prieš sąsiaurį, kuris jūsų kalba vadinamas Heraklio stulpais. Ši sala didesnė už kartu paimtą Libiją ir Aziją. Tuometiniams keliautojams iš šios salos buvo nesunku pasiekti kitas salas, o iš šių salų – visą priešais plytintį žemyną, kuris supo tą jūrą, kuri iš tiesų nusipelno būti taip vadinama (juk jūra šioje minėto sąsiaurio pusėje yra tik įlanka su siauru įplaukimu į jį, kai tuo metu jūra anoje sąsiaurio pusėje yra tikra jūra, kaip ir ją supančios žemės gali būti visiškai teisingai pavadintos žemynu).

Šioje saloje, kuri vadinosi Atlantida, iškilo nepaprasto didingumo ir galingumo karalystė, kurios valdžia apėmė visą salą, daugelį kitų salų ir dalį žemyno. Be viso to, šioje sąsiaurio pusėje jie valdė Libiją iki pat Egipto ir Europą iki pat Tirėnų“.

Platono nurodytais pėdsakais

Atrodo, kad Platonas mums paliko gana išsamų ir aiškų geografinį aprašymą. Tačiau iš tiesų ištrauka iš „Timėjaus“ šiuolaikiniam skaitytojui suteikia labai mažai informacijos apie tikrąjį Atlantidos dydį ir jos buvimo vietą. Visų pirma, visiškai nesuprantamas pasakymas „sala didesnė už kartu paimtą Libiją ir Aziją“. Kas konkrečiai buvo ta Libija ir Azija? Pagal paaiškinimą, kuris tradiciškai pateikiamas populiarioje literatūroje, Libija – tai graikiškas visos Afrikos pavadinimas, o Azija buvo vadinamas dabartinis Mažosios Azijos pusiasalis. Akivaizdu, kad Platonas negalėjo kalbėti apie visą Afrikos žemyną, nes tiek jis pats, tiek jo tėvynainiai, tiek istoriją papasakoję egiptiečiai turėjo labai miglotą supratimą apie Afrikos dydį.

Istoriniuose antikos veikaluose paminėtas vienintelis bandymas sėkmingas bandymas apiplaukti Afriką. Tai atliko finikiečių jūreiviai VII amžiuje pr.m.e. Istoriją apie šią ekspediciją perpasakojo Herodotas, tačiau „istorijos tėvas“ nepateikia jokių tikslesnių duomenų apie žemyno dydį. Jis tik pasakojo, kad plaukimo metu buvo daromi ilgi sustojimai, o pats plaukimas truko dvejus metus. Pakartotinų bandymų įveikti šį maršrutą daugiau nebebuvo. Visai logiška manyti, kad Libija šiuo atveju suprantama kažkuri Šiaurės Afrikos dalis, kurios ribos nubrėžtos gana tiksliai, tačiau kur konkrečiai buvo ši vieta, lieka tik spėlioti. Analogiškai reikalai klostosi ir su Azija. Suprantama, kad kalbama ne apie dabartinę Aziją. Tvirtai teigti, kad buvo kalbama apie Mažosios Azijos pusiasalį, galima tik su didelėmis išlygomis. Tai galėjo būti bet kuris kitas rytiniame Viduržemio jūros regione esantis objektas.

Kalbant apie aprašyme paminėtus Heraklio stulpus, tampa aišku, kad jie irgi nieko labai nepaaiškina. Jeigu šiuo pavadinimu buvo vadinamos, kaip įprasta manyti, Gibraltaro sąsiaurio uolos, tai iš teksto gana sunku suprasti kurioje sąsiaurio pusėje buvo ši mitinė sala – Atlanto vandenyne ar Viduržemio jūroje. Ir tai ne vien dėl to, kad Platono paminėti Heraklio stulpai nebūtinai yra Gibraltaras. Nors šis pavadinimas prigijo sąsiauriui, jungiančiam Viduržemio jūrą su Atlanto vandenynu, tačiau taip galėjo būti vadinami ir kiti graikams žinomi geografiniai objektai.

Antikai yra būdingi klaidinantys pavadinimai. Pavyzdžiui, be Bosforo, jungiančio Viduržemio ir Juodąją jūras, buvo dar Kimerijos Bosforas (dabartinis Kerčės sąsiauris). Dešimtys miestų, išsidėsčiusių palei visą Viduržemio jūros krantą, galėjo būti vadinami tuo pačiu pavadinimu. Kai kurie Atlantidos tyrinėtojai iškėlė versiją, kad Platono paminėti Heraklio stulpai galėjo būti kaip tik vienas iš Bosforu. Tokiu atveju Atlantida turėjo būti netoli Krymo. Yra sukurtos ir dar labiau egzotiškos hipotezės, bet jų nenagrinėsime.

Platono dialoguose minimi ne tik geografiniai pavadinimai, bet ir aprašoma vieta, kurioje buvo sala, tačiau šis aprašymas yra labai supainiotas. Tie, kas domisi Atlantidos istorija ir atidžiai perskaitė Platono aprašymą, supranta, kad nė vienai populiariai versijai šis aprašymas idealiai netinka, nors su kai kuriomis išlygomis tinka daugeliui versijų. Jeigu teigti, kad Heraklio stulpai yra Gibraltaro sąsiauris, tai „jūra šioje pusėje paminėto sąsiaurio“, kuri „yra tik įlanka su siauru įplaukimu į jį“ yra Viduržemio jūra, o „jūra anoje sąsiaurio pusėje, kuri yra jūra tikrąja to žodžio prasme“ – Atlanto vandenynas. Šiuo atveju labai keistai atrodo žemyno, kuris supa visą „jūrą tikrąja to žodžio prasme“, paminėjimas. Apie šį žemyną pasakojama tarsi apie kažką savaime suprantamo. Netgi jei manyti, kad Solono ir Platono laikų graikai kažką žinojo apie Amerikos žemyną, tai labai abejotina, kad šios žinios buvo plačiai paplitusios. Pagal tradicinę antikos laikų sampratą Okeanas supo žemę iš visų pusių.

Jeigu Heraklio stulpus sutapatinti su Bosforu ar Dardanelais, tai „jūra tikrąja to žodžio prasme“ yra Juodoji jūra. Ji labiau tinka Platono pasakojimui, nes iš visų pusių apsupta žemyno. Tačiau Juodoji jūra yra žymiai mažesnė už Viduržemio jūrą, todėl tampa nesuprantama, kodėl pastaroji jūra vadinama įlanka. Visiškai įmanomas dalykas, kad kažkas iš perpasakojusių šią istoriją turėjo neteisingą supratimą apie geografinių objektų dydžius.

Taip pat negalima atmesti galimybės, kad tekste įsivėlė gramatinė klaida, dėl kurios buvo pasakojimas neteisingai suprastas, todėl Juodoji jūra turi būti suprantama kaip sąsiauris, o Viduržemio jūra – kaip tikroji jūra. Galų gale, Platono minimus Heraklio stulpus galima perkelti kur nors į pietinę Apeninų ar Balkanų pusiasalių dalį. Jeigu tolimoje senovėje tarp šių pusiasalių ir Afrikos pakrantės egzistavo keletas salų, tai rytinė Viduržemio jūros dalis visiškai pagrįstai galėjo būti laikoma kaip atskira jūra ar įlanka. Toks požiūris bendrais bruožais atitinka tam, kas yra parašyta „Timėjuje“, nors tinkamos vietos paieškas galima tęsti. Iš to, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad mes neturime jokios tikslios informacijos apie Atlantidos buvimo vietą, o tik turime erdvę spėliojimams.

Veiksmo laikas

Tokie reikalai su veiksmo vieta, bet mes taip pat nieko tikslaus negalime pasakyti ir apie veiksmo laiką. Tiesa, Platonas paminėjo legendinės valstybės žūties datą – 9 tūkstančiai metų prieš tai, kai Solonas kalbėjo su deivės Neit žyniais, tačiau tuo pačiu pateikiamos detalės, kurios prieštarauja šiai datai. Egiptiečių žyniai graikų išminčiui papasakojo apie atlantų karą su Atėnų gyventojais: „Ir štai visa ši sukaupta galia buvo mesta tam, kad vienu smūgiu būtų pavergtos jūsų ir mūsų žemės bei kitos žemės šioje sąsiaurio pusėje. Būtent tada tavo, Solonai, valstybė visam pasauliui parodė savo narsą ir jėgą, visus lenkdama savo dvasios stiprumu ir koviniu parengimu. Ji iš pradžių stojo vadovauti visiems elėnams, tačiau po sąjungininkų išdavystės liko viena ir jai teko vienai kovoti su priešu. Nežiūrint į tai, tavo valstybė nugalėjo šiame kare ir į viršų iškėlė karo trofėjus. Tuos, kurie dar nebuvo pavergti, ji išgelbėjo nuo vergovės, o visus kitus, kurie gyveno šiapus Heraklio stulpų, ji kilniadvasiškai padarė laisvais“.

Pagal archeologinius duomenis Atėnų miestas atsirado ne anksčiau kaip II tūkstantmetyje pr.m.e., o pirmieji bandymai sukurti irigacinius įrenginius Nilo slėnyje buvo V tūkstantmetyje pr.m.e. Reikia pripažinti, kad graikų filosofo aprašytas karas arba yra prasimanymas, arba neteisingai nurodyta data. Suprantama, yra ir kitas kelias, kuriuo dažniausiai eina viso to, kas paslaptinga, mėgėjai – jie teigia, kad Platono paskelbta data yra neginčijama tiesa ir kaltina, kad ištisos archeologų kartos klydo, įvertindamos senųjų civilizacijų amžių.

Niekas nesiginčija dėl to, kad mūsų žinios apie senovės istoriją yra tik fragmentiškos. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai archeologiniai radiniai tiesiog kardinaliai pakeisdavo iki to laiko nusistovėjusius mokslinius teiginius. Tačiau vargu ar vienintelė data vieninteliame kūrinyje gali atsverti daugybės mokslinių tyrimų rezultatus, kurie teigia, kad prieš 11 tūkstančių metų Žemėje dar nebuvo susikūrusių valstybių, žmogus dar tik buvo pradėjęs įsisavinti žemdirbystę ir gyvulininkystę, Solono protėviai dar nebuvo pasiekę Balkanų pusiasalio, o Nilo slėnis nelabai tiko žmonių gyvenimui.

Žymiai lengviau yra teigti, kad data nurodyta klaidingai. Tai atrodo žymiai įtikinamiau, jeigu prisiminti, kokiu būdu mus pasiekė legenda apie Atlantidą. Platono dialoguose – tai pasakojimas personažo, kuris perpasakoja istoriją, kurią, būdamas dešimties metų amžiaus, girdėjo iš savo senelio. Senelis pasakoja šeimos padavimą, kurio pagrindą sudaro dviejų amžių senumo Solono pasakojimas. Solonas perduoda tai, ką išgirdo iš deivės Neit žynių, su kuriais bendravo vertėjo pagalba, nes jis pats nemokėjo egiptiečių kalbos. Žyniai papasakojo padavimą, atkeliavusį iš gilios senovės, kurio atsiradimo šaltinis mums yra visiškai nežinomas. Suprantama, kad esant tokiam „sugedusiam telefonui“, Platono pasakojime negali būti išvengta klaidų ir netikslumų. Tik tos detalės, kurios patvirtinamos kituose šaltiniuose, vertos pasitikėjimo.

Tačiau šių patvirtinimų ieškoti būtina, nes žinomas ne vienas pavyzdys, kai istorikams teko atgailauti dėl to, kad ignoravo liaudies padavimuose pasakojamas istorijas. Labai abejotina, kad istorija apie Atėnų kariuomenės ir atlantų karą atsirado tuščioje vietoje. Gali būti, kad dramatiškas pasakojimas apie šios kovos pabaigą taip pat nėra prasimanymas: „Tačiau vėliau, kai atėjo metas nematytiems žemės drebėjimams ir potvyniams, per vieną siaubingą parą visą jūsų karinę galybę prarijo suskilinėjusi žemė; tokiu pačiu būdu išnyko ir Atlantida, kuri nugrimzdo į gelmes. Po to jūra šioje vietoje iki mūsų dienų tapo netinkama plaukiojimui, nes ji labai nuseko dėl daugybės dumblo, kuris liko po to, kai sala nugrimzdo į gelmę“.

Išlikusi užuomina apie tai, kad iki Solono laikų yra netinkama laivybai jūra – tai tik dar vienas argumentas, patvirtinantis tai, kad katastrofa įvyko ne taip jau seniai, bei dar vienas svarbus požymis tiems, kurie nori surasti vietą, kur į gelmę nugrimzdo paslaptinga sala. Jeigu du su pusę tūkstantmečio nuskendusios salos likučiai trukdė plaukioti laivams, tai geologai ir šiandien gali aptikti šios salos pėdsakus. Geologiniai jūros dugno tyrinėjimai visada užėmė svarbią vietą, mokslininkams bandant nustatyti Atlantidos buvimo vietą.

Pagal: Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: