Mokslo pasaulyje daugybe susidomėjimo kelia žymaus vokiečių geografo ir keliautojo Aleksandro fon Humbolto (Alexander von Humboldt) (1769-1859) atsiminimai apie inkų imperijos sostinės Kusko griuvėsius. A. Humboltas paliko trisdešimties tomų rašytinį palikimą. Peru valdžia specialiu nutarimu uždraudė saviems ir svetimšaliams artintis prie įėjimų į požeminius tunelius.
Dauguma jų uždaryti masyviais akmeniniais blokais ar metaliniais vartais. Kai kuriuos saugo policija. Bet mokslininkai gauna specialius leidimus. Tokį leidimą turėjo ir A. Humboltas. Jis apžiūrėjo grotus, sales, koridorius ir buvo nustebintas išnykusios civilizacijos žmonių talentingumo. Nors ispanai nusiaubė inkus ir jų turtus žemės paviršiuje, patekti į požeminį Činkano miestą jiems nepavyko.
Būdamas Peru, A. Humboltas sunkiai susirgo, jį slaugė vieno indėnų vado duktė Rut. Ji papasakojo apie požeminiuose miestuose sukauptus pasakiškus inkų turtus. A. Humboltas nepatikėjo, kaip skurstanti tauta gali gyventi ant neįsivaizduojamų turtų. Rut įtikinėjo, jog tai, kas šventa, negalima iškeisti į žemiškas vertybes. Ji tikino A. Humboltą, kad pasveikęs jis pamatys Amžinąjį medį, Amžinuosius paukščius, Amžinąsias gėles.
Kai A. Humboltas pasveiko, lydimi vedlio jie per gausios atogrąžų augalijos paslėptą įėjimą pateko į olą. Ilgą laiką ėjo visiškoje tamsoje tašytais akmenimis grįstomis urvo grindimis, vingiuodami ir apeidami uolų išsikišimus. Tai truko apie keturias valandas. Vienu momentu jie sustojo, ir vedlys titnagu uždegė fakelą. Rut sukliko, o A. Humboltas, neapsipratęs su šviesa, nesuprato kodėl.
„Aš pasijutau po medžiu, išpjautu iš švytinčio geltono metalo. Nuo jo į tamsą tįso ploni aukso siūlai. Jų buvo nesuskaičiuojama daugybė. Vedlys abejingai, nepagarbiai basa koja stuktelėjo į medžio kamieną. Nematomi varpeliai suskambo ritminga melodija, suspurdėjo ir pragydo paukščiai, puolė į šalį kažkoks panašus į šikšnosparnį auksinis žvėrelis. Rut įspėjo, kad laikas grįžti. Vedlys, paėmęs mane už rankos, paėjo kelis žingsnius į šalį. Pamačiau masyvų auksinį sostą su sėdinčiu jame nuogu auksiniu žmogumi. Rut pasakė: „Žmogdievis -mūsų ainis, aukščiausiasis žynys, jis miega ir laukia atėjimo Laiko“. „Fakelas užgeso. Kelio atgal neatsimenu. Niekada neužmiršiu to, kas užbūrė mane Činkane.“
A. Humboltu netikėti sunku, Pietų Amerikoje yra gausybė nesibaigiančių urvų su painiais labirintais. Inkų požemio miesto Činkano garbei jie vadinami činkanais.
Kiek per 20+ metu teko matyt visokiu inku ar kitu indenu auksiniu ar kitokiu dirbiniu ar statiniu, VISI JIE BUVO PRIMITYVUS IR GRUBUS, Didzioji dalis statiniu gyvenvieciu ar kitokiu sveiku protu nesuprantamu kuriniu sukurta NE INDENU o praitos civilizacijos, na ar atklydeliu is kitur su aukstu technologiniu lygiu.