Šimtus metų sklando žavios legendos apie neįžengiamose Amazonės džiunglėse dingusį miestą. Pasak gando, mieste gyvena paslaptingi baltaodžiai, kurie kultūra toli lenkia vietines indėnų gentis. Šie savanoriškoje izoliacijoje gyvenantys „dingusio miesto saugotojai“ valdo techninius stebuklus, turi nepriklausomų nuo ugnies šviesos šaltinių bei kitų patogumų, kurie gamtos vaikams nežinomi.
Nuo tų laikų, kai ispanai ir portugalai užkariavo Pietų Ameriką, daugybė tyrinėtojų bandė surasti tą paslaptingąjį miestą Brazilijos džiunglėse.
Labiausiai tuo domėjosi britų pulkininkas Persis E. Foketas. Nuo 1906 m. iki 1925 m. jis organizavo keletą ekspedicijų ir rinko medžiagą apie tą miestą, kuris, jo nuomone, buvo Amazonės intako Rio Ksingu aukštupyje. Jis buvo įsitikinęs, kad senoviniuose miškuose slepiasi daugiau
tokių miestų, saugančių nepažįstamos senovės reliktus.
Pulkininko P. Foketo drąsą ir užsidegimą galima įvertinti lik prisiminus, kad dar iki jo pavojingose Brazilijos džiunglėse žlugo daugybė ekspedicijų. Net mūsų dienomis nuodingos gyvatės ir vabzdžiai, dažnai patvinstančių upių klasta, nuodingos priešiškai nusiteikusių indėnų strėlės ir neįžengiamas miškas — rimtos kliūtys, griaunančios sensacingų atradimų ieškotojų viltis. Rio de Zeneire, vienoje antikvarinių daiktų parduotuvėje pulkininkas P. Foketas atrado senovinį dokumentą, kuriame buvo aukso ieškotojo Francisko Raposo užrašai.
Šis norėjo surasti legendomis apipintas Muribeko kasyklas. Po ilgų ir nesėkmingų ieškojimų nuotykių ieškotojas atsidūrė prie neįveikiamos kalnų grandinės Rio Ksingu rytuose. Vienas jo palydovas, rinkdamas malkas laužui, aptiko beveik užaugusią štolnę, kurioje lindėjo kažkoks žvėris. Tai sužinojęs F. Raposo kitą rytą su vyrais išsiruošė jos apžiūrėti. Po trijų valandų varginančio kopimo grupelė pasiekė kalno viršūnę. Kai jų akys priprato prie šviesos, nustebę jie pamatė apačioje, slėnyje, didelį miestą.
Pasiekus tą bevardį miestą, jų nuostaba dar padidėjo. Pro tris akmenines arkas, kurių kiekviena, pasak F. Raposo, svėrė 350 tonų, jie priėjo vienintelį įėjimą. Ant vidurinės arkos nežinomais rašmenimis buvo kažkas užrašyta. Vyrai ėjo gatvėmis, kurios kažkada buvo kruopščiai išgrįstos, iš abiejų pusių stovėjo akmeniniai namai. Tačiau viską buvo apraizgę tankūs augalai. Daugelį kolonų puošė skulptūros, kurios F. Raposo priminė demonus. Pagaliau jie priėjo centrinę aikštę. Didžiulėje juodoje kolonoje buvo iškaltas sėdintis vyras, ranka rodantis į šiaurę.
Nuotykių ieškotojai apleido nežinomą miestą ir nuėjo prieš tėkmę. Ten susidūrė su indėnais, kurie sekė paskui juos. Kai F. Raposo su draugais pastebėjo persekiotojus, šie pabėgo. Keisčiausia, kad indėnai buvo baltaodžiai! Prancūzų etnologas ir tyrinėtojas profesorius Marselis
Homas taip pat pasakojo apie baltaodžius indėnus. Septintajame dešimtmetyje, statant Amazonės greitkelį, prie Rio Bakaja pastebėta baltaodžių, raudonbarzdžių indėnų gentis.
Grįžkime prie pulkininko Persio Foketo. Jis stengėsi Brazilijos džiunglėse surasti legendinį miestą su tokia aistra, kuri labiau primena beprotybę. 1925 m., prieš pat ekspediciją, jis pareiškė esąs įsitikinęs sėkme: „Ar mes sėkmingai grįšime, ar mūsų kaulai liks ten pūti, viena aišku: turi būti rastas antikinės, o gal priešistorinės, Pietų Amerikos mįslės įminimas. Senieji miestai bus atrasti ir mokslininkai galės juos tyrinėti. Aš žinau,
kad šie miestai egzistuoja, neabejoju jų buvimu nė akimirkos. Kodėl? Dalį tokio miesto mačiau, todėl ir jaučiu būtinybę vėl ten vykti“.
Liko tik šie atkaklaus tyrinėtojo žodžiai. Pats pulkininkas Persis Foketas pradingo netrukus per 1925 m. ekspediciją. Vėliau rado jo dienoraštį, kuriame jis užrašė, kad „savo“ ilgai ieškota miestą tikėjosi rasti per dvi savaites. Ar jį rado, nežinome ir dabar. Koks jo likimas, – ar jis buvo pagautas ir nužudytas, ar žuvo nuo „paprastų“ Amazonės „žaliojo pragaro“ pavojų? Vėliau sklido gandai apie „seną baltaodį vyrą“, kurį džiunglėse nelaisvėje laikė karingos gentys. Pulkininko P. Foketo dingimas — viena iš didžiausių XX a.atradimų istorijos paslapčių.
Dar norėčiau papasakoti apie atradimą, kuris buvo padarytas 50 m. po britų karininko dingimo. 1975 m.gruodžio 30 d. NASA tyrimų ir žvalgybinis palydovas LANDSATII padarė daugybę pietinės Peru dalies džiunglių nuotraukų. Jose, kai kurių archeologų nuomone, matyti
piramidės, kurių aukštis prilygsta didžiajai Egipto Gizos piramidei. Vietovė beveik neprieinama. Kada atsiras bebaimis, panašus į pulkininką Persį Foketą, tyrinėtojas, kuris išdrįs leistis į neįžengiamą Pietų Amerikos „žaliąjį pragarą“?
Nesamonės. Nuskrendi su lėktuvu arba iškerti mišką. Jeigu milžiniški miško plotai eikvojami tik šiaip dėl medienos, lai iškerta dėl atradimų ar pan. O šiaip ir pati istorija neįtikėtina, nes pasaulyje nemanau akd dar like yra baltųjų dėmių (taip vadinamos vietos, kurios dar nėra ištirinėtos). Tyrinėti mums liko tik milžiniškus vandenynų plotus, urvus ir kosmosą.
1. Su lektuvu dziunglese nenusileisi, su malunsparniu – taip pat.
2. Tokio neistyrinetu vietu yra labai daug, pasidomek truputeli.
3. Iki tu dziungliu dar tukstancius myliu kirstis reiketu, kol pasiektum reikiama vieta.
4. Miskas ir dziungles yra labai skirtingos sandaros, dziunglese yra daugybe medienai netinkamu augalu.
5. Ar bent isivaizduoji kiek daug dziungliu iskirsti reiketu, kad pasiekti ta vieta?
6. Kur reiktu deti visa iskirsta, bet nereikalinga augalija?
7. Kaip reiketu tai iskirsti kai nuolat pakyla ir nusileidzia upiu vanduo, siaucia liutys ir sausros?
Visai įmanoma. Matosi iš oro, kad įviariose
džiunglėse net piramidžių yra, o jų ras dar daugiau…
Šiaip ne Foketas jis, o Fosetas 🙂