Teleportacijos vietos  (Skaityti 2493 kartai) Spausdinti

1 B


Legatas  Gruodžio 29, 2012, 16:49:16

Neseniai britų mediumė Dama Forsait padarė pareiškimą, šokiravusį anglų visuomenę. Ji pranešė, kad rado įėjimą į paralelinį pasaulį. Jos atrasta realybė yra mūsų pasaulio kopija tik be problemų, ligų ir be jokios užuominos į agresiją.
 
Kreivų veidrodžių šalis
 
 Prieš Forsais atradimą įvyko serija paslaptingų paauglių dingimų mugės juoko kambaryje Kento mieste. 1998 metais iš ten neišėjo iškart keturi jauni lankytojai. Po trijų metų pradingo dar du. Paskui dar. Policija nusivarė nuo kojų, bet pagrobtų vaikų pėdsakų neaptiko.
  - Šioje istorijoje daug kas paslaptinga. – sako Kento detektyvas Šonas Merfis. – Pavyzdžiui, visi pradingusieji buvo pažįstami tarpusavyje, o dingimai įvyko paskutiniais mėnesio ketvirtadieniais. Greičiausiai ten medžiojo serijinis maniaks.
 
 Pagal Merfio versiją, nusikaltėlis pranikdavo į juoko kambarį per kažkokį slaptą įėjimą, kurio, visgi, operatyvininkai negalėjo surasti. Kaip ir kitokių žudiko veiklos pėdsakų. Po kratų balaganą teko uždaryti. Kaip bepaimtum, gaunasi, kad ieškomi paaugliai tarsi ištirpo ore. Uždarius paslaptingą patalpą, dingimai liovėsi.
 
 - Išėjimas į kitą pasaulį buvo viename iš kreivų veidrodžių. – tvirtina Forsait. – Įjungti jį buvo galima, pagal viską sprendžiant, tik iš anos pusės. Matyt, kažkas atsitiktinai atidarė jį, kai pirmieji pradingėliai buvo šalia. O paskui į spąstus pakliuvusieji paaugliai išsivedė pas save ir savo draugus.
 
 Kreivus veidrodžius matė ir Ernstas Muldaševas, tirdamas Tibeto piramides. Veidrodžiais tos didžiulės konstrukcijos pavadintos dėl nepaprastai lygaus jų paviršiaus. Jų veikimo zonoje Muldaševo ekspedicijos nariai jautėsi nelabai gerai. Kai kurie matė save vaikystėje, kai kurie tarsi persikėlė į nepažįstamas vietas. Kaip mano mokslininkas, tokių “veidrodžių”, stovinčių arti piramidžių, dėka galima pakeisti laiko tėkmę ir valdyti erdvę. Seni padavimai pasakoja, kad tokie kompleksai buvo naudojami perėjimui į paralelinius pasaulius ir, Muldaševo nuomone, to negalima laikyti visiška fantazija.
 
Teleportacijos zonos
 
 Rimtai apie paralelinius pasaulius kalbėti imta paskutiniame XX amžiaus ketvirtyje, kai paswtebėtų NSO skačius viršijo milijoną. Mokslininkai visiškai teisingai pastebėjo, kad jei tokių liudijimų būtų dešimtys, tai versija apie svečius iš kitų planetų dar išlaikytų kritiką. Bet esant tokiam kiekiui vien tik oficialių stebėjimų iš viso pasaulio, tai visiškai nerealu. Kuo mūsų planeta tokia įdomi kaimynams? Ir negi tarpgalaktiniai skridimai jiems yra tolygūs savaitgalio piknikams? Vadinasi, jų “aerodromas” greičiausiai randasi Žemėje. Tačiau kur?
 
 - Egzistuoja hipotezė, kad mūsų Visata yra ne trimatė, o vienuolikos išmatavimų. – sako rašytojas fantastas ir mokslininkas, visuomeninio šviečiamojo centro “Kosmopoisk” (Kosminė paieška) vadovas Aleksandras Kazancevas. – Ji gali talpinti savyje tris trimačius pasaulius, atskirtus dviejų pereinamųjų išmatavimų. Ir visi trys pasauliai, vienas kito nematydami, sudaro tartum tris namo aukštus – tris planetas. Viename – mes, kituose dviejuose – jau “svetimi”.
 
 Jei ši hipotezė teisinga, darosi suprantama, kodėl galingiausi ir tobuliausi radioteleskopai nė karto neužfiksavo NSO, kai jie skriejo prie Žemės.
 
 - Dar 1930 metais mokslininkas Čarlzas Frotas įvedė terminą “teleportavimosi vietos”. – pasakoja ekspedicinio centro “Kosmopoisk” vadovas Vadimas Černobrovas. – Taip jis pavadino zonas, kuriose buvo pastebėti nepaaiškinami ir nematomi objektų persikėlimai erdvėje. Jos išties egzistuoja, apie jas užsimena nemažai tyrinėtojų. Tačiau mūsų mėginimai specialiai išprovokuoti teleportaciją kol kas buvo nesėkmingi.
 
 - Maskvos srityje yra taip vadinamas Silikatų urvas, netoli nuo Silikatines Platformos. – pasakoja jis. – Tarp vietinių gyventojų sklinda daugybė legendų apie paslaptingas urvo savybes. Įtikinamiausia man atrodo viena: apie tai, kaip per karą čia atostogų atvažiavo kareivis iš fronto. Savo namų jis neberado – juos seniai subombardavo, tačiau kaimynai patarė paieškoti artimųjų urve. Jo atėjimo momentu čia baigėsi eilinis bombardavimas. Iš pusiau sugriuvusio įėjimo baimingai iššliaužė vaikai ir senukai. Ir štai angoje pasirodė jo žmona. Kaip tik tuo momentu didžiulis luitas virš įėjimo sujudėjo ir ėmė slinkti. Kareivis puolė prie luito, sulaikė jo kritimą, tiesa, savo gyvybės kaina. Nuostabiausia atsitiko paskui, kai žmonės atitraukė luitą: po juo nieko nebuvo. Ir absoliučiai sausa žemė! Sielvarto iškankinta motina surengė urve paiešką – ir pati pradingo be pėdsako…
 
Spontaniškas persikėlimas
 
 Yra nuomonė, kad perėjimo į paralelinį pasaulį portalas gali atsiverti esant dideliam energijos pliūpsniui, pavyzdžiui, trenkus žaibui.
 
 - Palei Piterį, netoli nuo Sosnovo stoties, buvo toks atvejis. – pasakoja Irina Cariova, viena iš anomalių reiškinių tyrimo komisijos “Fenomenas” įkūrėjų. – Trys draugai inžinieriai išvažiavo mašina žvejoti ir pakeliui pateko į griaustinį. Kaip prisiminė Aleksandras Volžaninas, vairavęs mašiną, eilinis žaibo blyksnis jį apakino, mažina tapo nevaldoma, nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi užpakalinėmis durelėmis į didelę pušį. Sėdintis prie tų durelių Semionas Elbmanas buvo sužeistas stiklo šukių. Volžaninas ir kitas jo draugas Sigaliovas nenukentėjo. Tačiau ką daryti toliau, nežinojo. Ir staiga Sigaliovas pastebėjo netoliese nedidelį kaimišką namuką. O Volžaninas paskui prisiminė, kad anksčiau jo čia niekad nematė.
 
 Draugai pasuko prie namuko. Duris atidarė nedidukė išdžiūvusi senutė, kuri, netarusio nė žodžio, įsileido nekviestus svečius. Pamaitino juos sriuba, išvalė Elbmanui žaizdą, paskui paklojo visiems trims ant grindų. Nuvarginti keliautojai greitai užmigo, o ryte pasijuto gulintys po atviru dangumi. Namukas su senute išnyko, liko tik pušis ir sudaužyta mašina palei ją.
 
 Ufologė Tatjana Faminskaja, nemažai laiko paskyrusi geoaktyvių zonų (vietų, esančių virš žemės plutos tektoninių lūžių) tyrimui, tvirtina, kad tokiose vietose neretai vyksta spontaninės teleportacijos, kadangi realybė ten būna nestabili. Miestelio Novyj Byt rajone kažkas panašaus nutiko, jos žodžiais tariant, su viena vietine gyventoja Lidija Nikolajeva. Ji rinko miške grybus, ir staiga pajuto lengvą dūrį širdies srityje. Moteris išgėrė tabletę ir čia pastebėjo esanti šalia apleistos cerkvės, maždaug už 5 km nuo namų. Ji pažvelgė į laikrodį – jos vaikštinėjimas truko apie 15 minučių. Užtat atgalinis kelias truko daugiau kaip dvi valandas.
 
 Dar paslaptingesnė istorija nutiko Kratovo kaime, Ramenskoje rajone Maskvos srityje su paaugliu Saša Belikovu. Jaunuolis, nežiūrint į stiprų šaltį, išėjo į mišką ir pradingo. Jo nesėkmingai ieškojo tris paras. Ketvirtą jis pats sugrįžo.
 
 - Aš nežinau, kas atsitiko. – pasakojo jis vėliau. – Tiesiog staiga pasijutau gulintis ant sniego ir supratau, kad, matyt, praradau sąmonę prieš kelias valandas – jau pradėjo temti. Ir nubėgau link namų.
 
 Kai tik jis pasirodė ant slenksčio, mama vos neapalpo. Sūnus buvo visas kruvinas, bet greitai paaiškėjo, kad kraujas svetimas – ant Sašos kūno buvo vos keli įdrėskimai.
 
 Versiją apie geoaktyvias zonas labiausiai priimtinomis laiko ir Voronežo mokslininkas Genrichas Silanovas:
 
 - Aš giliai įsitikinęs, kad energijos išsiskyrimas iš lūžio zonų – ne vien geofizinis reiškinys. Gali būti, kad einanti nuo žemės energija – tai tiltas, kuriuo galima keliauti po paralelinius pasaulius. Štai tik naudotis mes juo dar neišmokome.

Prisijungęs


iLaimis  Balandžio 10, 2016, 01:56:34

Įdomus straipsnis.. :) Prieš porą savaičių teko susapnuoti labai įdomų sapną, sapnų niekada neprisimenu, retas atvejis, kai sugebu atsiminti ilgiau, nei vos pabudus arba iš vis neatsimenu. Taigi šiam kaip ir išskirtinis atvejis. Buvau sapne su draugu, buvome senelių name, kuriame seniau gyvenau. Mus pradėjo vytis agresyvūs vyrai, nežinau nei dėl kokios priežasties, nei ko siekdami, bet mes pabėgome. Pralaukėme nemažai laiko ir grįžome atgal, kadangi reikėjo pasiimti maisto ir kitų dalykų, jog galėtume ilgiau pasislėpti nuo jų kažkur ... Grįžome ir jie iš niekur atsirado, draugą iškarto pagavo, o aš apsisukęs pradėjau bėgti atgal, pribėgau skardį, apačioje tekėjo upė. Nieko negalvodamas šokau ir panirau į ledinį vandenį, mačiau kaip neriu gilyn ir tada kylu iš dugno, buvo labai patvinę. Nu aišku, tie žmonės toliau vijos iš kitos upės pusės, net išsitraukė automatus, pistoletus ir pradėjo šaudyti, keista, kad nepataikė... Nunešė srovė toliau ir išnirau iš vandens... Kadangi turiu panelę, pradėjo suktis mintys apie ją, pradėjo nerimauti, išpylė prakaitas, siekiau visais tikslais pamėginti atsidurti pas ją ir įvyko keistas dalykas... Sapnuojant gavau didelį smūgį į galvą su tokiu smūgio garsu ir atsiradau kažkokiam neaiškiam mieste. Pradėjau bėgti toliau, kadangi vis buvo jausmas, kad mane persekioja. Miesto gatvės buvo labai siauros, namai maži, viskas iš akmens, net gatvės juo grįstos, buvo tamsu, degė žibintai. Pasijutau kaip kažkokiam dvasių pasauly. Pradėjau bėgti toliau ir kažkaip susivokiau, kad nesu žmogaus kūne. Buvau kažkaip įsikūnijęs į dramblio kūną, lyg pusiau tikras, pusiau netikras, nemoku paaiškinti. Vėl pradėjau susivokti sapne, jog kažkas yra labai blogai ir vėl su tuo pačiu smūgiu į galvą atsiradau pas savo draugę. Aišku, kad nebūtų gera pabaiga, prieš mane atsirado ir tas vyras su šautuvu. Džiaugiuosi, kad nepabaigiau sapno ir išnirau iš sapno tada. Tokį sapną visada atsiminsiu, nes jo ta atmosfera, tas persikūnijimas, tas jausmas, kas be ko, tas smūgis su garsu, sunkiai jį įmanoma užmiršti. Tada susimąsčiau apie tas paraleles, teleportacijas, dimensijas dar labiau.

Prisijungęs