Įdomybės  (Skaityti 75712 kartai) Spausdinti

1 2 3 ... 8 B


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 12:08:34

Mažai kam žinomi Robinzonai

Ramiajame vandenyne esantis Chuano Fernandeso archipelagas išgarsėjo robinzonadomis. Daugeliui žmonių labai gerai žinomi Aleksandro Selkirko nuotykiai, kuris vienas pats Mas a Tjeros saloje pragyveno daugiau nei keturis metus. vėliau šio jūreivio nuotykiai buvo panaudoti Danielio Defo knygoje „Robinzonas Kruzas”. Tačiau dar prieš Selkirką archipelage ¡vyko dvi nepaprastos istorijos.

 1540-ais metais į Peru plaukė ispanų laivas „Glorija”. Vandenyne kilo didžiulė audra, laivas paskendo, o iš visos komandos gyvas liko tik jūreivis Pedras Serano, kuriam pavyko nusitverti sudužusio laivo atplaišas. Keletą valandų jūreivis buvo vėjo ir srovių blaškomas po vandenyną, jo jėgos baigė visiškai išsekti, tačiau jūreivis už gyvybė kovojo iš visų jėgų. Pagaliau jūra pasigailėjo nelaimingojo jūreivio ir išmetė jį į sausumą. Sukaupęs paskutines jėgas jūreivis nušliaužė toliau nuo vandens ir neteko sąmonės.

 Kai Serano atsigavo, virš jo galvos švietė skaisti saulė, dangus buvo giedras, jūra nurimusi. Prieš jūreivio akis atsivėrė nelabai džiuginantis vaizdas – sala buvo 8 km ilgio smėlio lopinėlis, kuriame nebuvo gėlo vandens ir jokios augmenijos. Visoje pakrantėje matėsi išdžiūvę vandens augalai ir vandenyno į krantą išmestų medžių nuolaužos.

 Vienintelis Serano turtas buvo ant diržo kabantis peilis. Jūreivis nusprendė, kad likimas jo pasigailėjo tik tam, kad jis patirtų dar didesnes kančias. Mas a Tjeros sala, kurioje vėliau teko gyventi Selkirkui, palyginus su šiuo žemės lopinėliu buvo tikras kurortas.

 Bado kankinamas ispanų jūreivis ėmė raustis pakrantės smėlyje, tačiau aptiko tik keletą neskanių ir sūrių krevečių. Ėmė kankinti troškulys, tačiau šiame Dievo užmirštame kampelyje geriamo vandens nesimatė. Serano iki pat vakaro smėlyje kasė duobė, tikėdamasis dugne pamatyti drėgmę. Viskas veltui… Jau sutemus jūreivis pamatė, kad iš vandenyno į krantą išlipo keletas didžiulių vėžlių, norėdami padėti į smėlį kiaušinius. Jūreivis kelis vėžlius apvertė ant nugaros ir jie nebegalėjo judėti. Po to jiems perpjovė gerkles ir atsigėrė gyvūnų kraujo. Ryte vėžlių mėsą supjaustė gabaliukais ir išdėliojo juos ant kranto, kad išdžiūtų saulėje.

 Pasirodė, kad vėžliai reguliariai atplaukdavo į salą. Iš jų kiautų jūreivis pasigamino talpas, į kurias rinko lietaus vandenį. Kad vanduo neišgaruotų, vėžlių kiautus su vandeniu įkasdavo į smėlį, uždengdavo tuščiu kiautu ir užpildavo smėliu.

 Dienomis saloje nepakeliamai kaitindavo saulė. Norėdamas apsaugoti odą nuo nudegimų Serano daug laiko praleisdavo vandenyje. Visą laiką jo galvoje sukosi mintis apie ugnį. Metras po metro jis ištyrinėjo visą salą, tačiau nerado jokio daikto, kuriuo galėtų įskelti žiežirbą. Jūreivis pradėjo akmenų ieškoti jūros dugne. Tačiau ir tenai buvo vien tik smėlis. Galiausiai, po ilgų paieškų, jam pavyko dideliame gylyje pastebėti keletą smulkių akmenų maždaug pusės mylios atstumu nuo kranto. Rizikuodamas gyvybe Serano paniro ir iškėlė akmenis nuo jūros dugno.

 Smarkiai spurdančia širdimi jis surinko sudžiūvusius vandens augalus, trenkė per akmenį bukąja peilio puse, iš po peilio iššoko kelios žiežirbos. Vandens augalai ėmė smilkti, pagaliau jie užsidegė, o virš salos pakilo dūmų stulpas. Iš džiaugsmo Serano ėmė šaukti ir verkti. Jo maisto racionas pasipildė kepta ir virta vėžliena. Jūreivis pakrantėse sukrovė sudžiūvusių vandens augalų ir medžių krūvas, kad galėtų laiku juos uždegti ir dūmais paduoti signalą pro šalį plaukiančiam laivui, jei toks būtų plaukęs. Tačiau horizonte nesimatydavo nė vienos burės.

 Iš krante surinktų medžių šakelių ir tuščių vėžlių kiautų Serano susirentė sau šiokią tokią trobelę, kurioje galėjo slėptis nuo saulės ir lietaus. Taip praėjo trys metai.

 Vieną rytą, prasibudęs po naktį siautėjusio štormo, jis patraukė link duobės su vandeniu, norėdamas atsigerti. Ir sustojo, tarsi įkastas. Krante buvo kitas žmogus – apsirengęs marškiniais ir kelnėmis! Pamatę vienas kitą jie iš siaubo ėmė rėkti ir leidosi bėgti į skirtingas puses. Žmogus su rūbais jūreiviui pasirodė tarsi velnio atsiųstas, o šiam nuogas ir plaukais apžėlęs jūreivis pasirodė panašus į nematytą žvėrį. Tačiau išgirdęs, kad „laukinis žvėris” bėgdamas garsiai meldžiasi ir prašo Dievo pagalbos, nepažįstamasis sušuko: „Jeigu esi krikščionis, sustok!”

 Įvyko toks retas atsitikimas, kuriam nėra analogų visoje jūreivystės istorijoje -praėjusią naktį nuskendo dar vienas ispanų laivas ir vienintelis išsigelbėjęs jūreivis buvo bangų išmestas į tą pačią salą!

 Jūreivių džiaugsmui nebuvo ribų. Dabar jie juk buvo dviese. Jie kartu gaudė vėžlius, rinko išmestus į krantą vandens augalus ir medžių atplaišas, gamino maistą. Vakarais jūreiviai ilgai kalbėdavo įvairiausiomis temomis ir vis svajojo sugrįžti namo.

 Kai visos temos pokalbiams buvo išsemtos, nelaimės draugai per dieną persimesdavo tik keliomis frazėmis. Tarp vyrų prasidėjo pykčiai ir barniai dėl visiškai nereikšmingų smulkmenų, kurie peraugdavo į įžeidinėjimus. Nusibodę vienas kitam jūreiviai pasidalino salą į dvi lygias dalis ir kiekvienas ėmė atskirai gyventi savo „valstybėje”.

 Praėjo keli mėnesiai, kol salos gyventojai suprato visą dėl smulkmenų kylančių barnių beprasmybę toje situacijoje, kurioje jiems teko atsidurti. Vyrai susitaikė, paspaudė vienas kitam ranką ir vėl ėmė kartu gyventi.

 Praėjo dar keletas metų. Vieną dieną horizonte pasirodė laivo burės. Serano su draugu uždegė signalinius laužus, norėdami dūmais atkreipti dėmesį. Iš laivo buvo pastebėti į dangų kylantys dūmai, kapitonas įsakė pasukti link salos. Kai iš laivo buvo pradėtos nuleisti valtys, draugai apsiverkė iš džiaugsmo.

 Nors tai buvo ispanų laivas, tačiau susitikimas su juo salos gyventojams vos netapo tragedija. Priartėję prie kranto, laivo jūreiviai jame pastebėjo du garuotus ir visiškai nuogus padarus, kuriuos palaikė nelabaisiais. Valtis netikėtai apsisuko ir ėmė plaukti atgal link laivo. Keistieji padarai parpuolė ant kelių ir ėmė garsiai melstis. Šiek tiek padvejoję ispanų jūreiviai vėl pasuko į salą.

 Po dviejų mėnesių ispanų laivas, iš salos paėmęs du vyrus, išmetė inkarą Sevilijos uoste. Deja, Serano nelaimės draugas namo neparplaukė, nes mirė pakeliui nuo nervinio sukrėtimo. O Pedras Serano gimtinėje tapo didvyriu. Minios žmonių norėjo pamatyti žmogų, kuris nedidelėje saloje išgyveno septynis metus! Pasakojimai apie jūreivį pasiekė sostinę. Karaliaus įsakymu jūreivis buvo nugabentas į Madridą. Išklausęs Serano pasakojimą, karalius jam padovanojo 4000 uncijų aukso!

 Serano nusprendė persikelti į Peru ir patirti visus gyvenimo džiaugsmus, kurių jam neteko patirti, kai daug metų gyveno negyvenamoje saloje. Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti – Serano mirė pakeliui į Ameriką laive, kuris tuo metu plaukė netoli nuo Chuano Fernandeso archipelago.

Antroji istorija

 1687-ais metais praeityje garsus anglų piratas Edvardas Devisas savo laive uždraudė visus azartinius lošimus. Tačiau penki jūreiviai, aistringi žaidėjai, nepakluso kapitono įsakymui ir slapta vis susirinkdavo išmesti kauliukus. Kartą juos bežaidžiančius aptiko pats Devisas, kuris baisiai įtūžo ir įsakė nusikaltusius jūreivius išlaipinti Mas a Tjeros saloje.

 Jūreiviams buvo palikta visko, kad jie galėtų išgyventi. Kadangi jiems nereikėjo rūpintis dėl savo gyvybių, jie toliau galėjo užsiimti savo aistra. Tiesa, jūreiviai neturėjo pinigų, iš kurių būtų galėję lošti. Tačiau tai nebuvo kliūtis. Vyrai pasidalino salą į penkias lygias dalis ir ėmė lošti iš savo valdų. Lošimo statymuose buvo saloje esantys upeliai, įlankos, paukščių perėjimo vietos, medžiai, urvai, viršukalnės ir slėniai. Lošiama buvo kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto iki nakties, be jokių poilsio dienų. Pralošusiam žaidėjui tekdavo eiti į medžioklę ir kitiems ruošti maistą, kad taip galėtų užsidirbti žemės sklypą ir jį vėl panaudoti lošime. Žaidimas nutrūkdavo tik tada, kai kartais į salą išsikeldavo ispanai ir ieškodavo joje anglų piratų. Nors vyrai ir buvo įsitraukę į azartinį lošimą, tačiau neprarado budrumo – stebėjo horizontą ir staigiai pasislėpdavo, jei pamatydavo nežinomo laivo bures.

 Taip praėjo trys metai ir devyni mėnesiai. Kapitonas Devisas tikėjosi, kad per tą laiką nusikaltę jūreiviai atsisakė savo įpročių. Jis priplaukė laivu prie salos ir į ją pasiuntė jūreivius pažiūrėti, ką veikia iškeldinti kauliukų mėgėjai. Šie ir toliau lošė, netgi kategoriškai atsisakė grįžti į laivą, kol nebaigtas žaidimas. Per tą laiką nė vienam lošėjui taip ir nepavyko laimėti visos salos. Tačiau šį kartą kapitonui laive trūko jūreivių, todėl jis įsakė azarto apimtus jūreivius jėga atgabenti į laivą.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 12:11:54

Kamuoliniai žaibai

Šviečiantys sferiniai fenomenai (ŠSF) pirmiausia stebina savo protinga elgsena. Dažnai žmonės juos vadina „vaiduokliškomis ugnimis” ir galvoja, kad tai mirusiųjų žmonių sielos ar piktųjų dvasių apsireiškimas. Mokslas šias ugnis vadina kamuoliniais žaibais, o ufologai jas sieja su NSO. Toks neapibrėžtumas, stebimas netgi liudininkų pasakojimuose, padaro ŠSF ypač komplikuotais ir sunkiai tiriamais.
 Nors apie ŠSF jau žinoma labai seniai, tačiau mokslininkų dėmesį šis fenomenas patraukė tik pirmoje XIX amžiaus pusėje. Būtent tada žinomas prancūzų fizikas Dominikas Arago šias šviesas pavadino „kamuoliniu žaibu” – atmosferoje susikaupusio krūvio iškrova, turinti sferinę formą.
 Tačiau 1940-ais metais mokslo priimta oficialia Arago teorija buvo suabejota -Australijos, o vėliau ir kitų šalių spaudoje pasirodė pranešimai apie daugybę susitikimų su judančiomis sferinėmis ugnimis, kurios rodė keistą susidomėjimą žmonėmis. Pasirodė, kad šios ugnys periodiškai pasirodo jau daugiau nei 100 metų. Jos buvo pastebėtos Kvinslendo provincijos pietvakarinėje dalyje, vietovėje, kurios plotas sudaro 11 tūkstančių kvadratinių mylių. Gyventojai šį fenomeną vadino „Min-Min ugnelėmis” – pagal artimiausiame mieste esančio viešnamio pavadinimą.

 Šviečiančios sferos, kurių skersmuo sudaro nuo kelių colių iki pėdos ir dažniausiai būna geltonos spalvos, turi keistą įprotį „persekioti” jas pamačiusius žmones. Pavyzdžiui, vietinis piemuo jas pamatė kapinėse šalia kelio tarp Baulijos ir Varendo miestelių. Jis sustabdė savo vežimą ir stebėjo, kaip ugnys lėtai sklando ore. Vyriškio žodžiais, jos savo forma primena moliūgą. Kai ugnelės pradėjo judėti link žmogaus, jis išsigando, paragino arklius ir nušuoliavo atgal. Vėliau piemuo tvirtino, kad „skraidantys moliūgai” jį persekiojo visą kelią atgal ir tai matė ne vienas liudininkas.

 Versija apie kamuolinius žaibus buvo iš karto atmesta. Buvo manoma, kad piemuo pamatė pelėdas, kurių plunksnose įsiveisė fosforescuojančios bakterijos. Tačiau ir ši hipotezė susilaukė didžiulės kritikos. Vietiniai gyventojai, kuriems ne kartą teko susidurti su paslaptingosiomis ugnimis, nė trupučio neabejojo tuo, kad jos susijusios su kitu pasauliu.

 Vėliau specialistai, užsiimantys anomaliais reiškiniais, ŠSF aptiko ir JAV. Techase šias šviesas vaidino Marfo ir Saratogo ugnimis, Šiaurės Karolinoje -Mako ir Rudojo kalno ugnimis, Misūryje – Hornet ugnimi. Keistos šviesos gana neretai stebimos plento, kuris vadinamas Vaiduokliškų ugnelių keliu, atkarpoje šalia Neošo miestelio.

 Liudijimai apie ŠSF ateina iš įvairių pasaulio šalių, jie pastebėti ir Anglijoje. Ten šios šviesos vadinamos „šokančiomis ugnelėmis”, „Džeku-šviestuvu”, „Mirties žvake”. Apie šias ugneles buvo žinoma dar keltams. Vienu metu paslaptingųjų šviesų atsiradimas buvo siejamas su metano dujų, kurių yra gana daug pelkėtose vietose, švytėjimu, tačiau vėliau paaiškėjo, kad keistosios ugnelės atsiranda ne tik ten. Be to, keistas šių ugnelių elgesys (susidomėjimas žmonėmis) verčia abejoti, kad jos atsirado būtent dėl metano dujų.

 Daugelyje tautų yra tikima, kad mirusio žmogaus siela gali pasirodyti gyviesiems ne tik žmogaus figūros pavidalu, bet ir kaip ugnelė. Jau minėta Mako ugnis dažnai atsiranda virš geležinkelio. Pagal pasakojimus, šioje vietoje žuvo signalizuotojas. Arkanzase ugnelės atsiranda toje vietoje, kur anksčiau buvo žiauriai nužudyti geležinkelio darbininkai. Tas faktas, kad ugnelės keistu būdu „pajaučia” tas vietas, kuriose žmones ištiko mirtis, sukelia mintį, kad paslaptingieji fenomenai susiję su subtiliosiomis gyvybės formomis, kurios iki šiol nežinomos mokslui.

 ŠSF dažnai pastebimi šventyklose ir laidojimo vietose. Tokios ugnelės yra pastebėtos Tibeto šventyklose, senuose požemiuose, iškastuose Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šiam fenomenui galima priskirti antikos autorių pasakojimus apie negęstančius deglus, kurie švietė šventyklose ir laidojimo vietose. Anglų archeologas T.Vordhedas pranešė apie keistosios šviesos atsiradimą viename rūsyje senose kapinėse Škotijoje. Viskas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje, kai kapinių sargas pamatė baltos šviesos juostelę, sklindančią prie vieno rūsio durų apačią. Duris, kurios buvo nedarinėjamos daug metų, atidarė ir liudininkai spėjo pamatyti, kad ant lygios sienos degė maždaug colio skersmens ugnelė. Ji švietė vos keletą sekundžių, po to išnyko, nepalikdama jokių degimo pėdsakų ant sienos. Svarbiausia – buvo visiškai nesuprantama iš kur ugnelė atsirado ir kas palaikė jos degimą. Po poros metų viskas vėl pasikartojo. Paskutinį kartą ugnelė rūsyje buvo pastebėta XX amžiaus 5-o dešimtmečio pabaigoje. Prieš atidarant rūsio duris buvo paruoštas fotoaparatas, tačiau per tas porą sekundžių, kurias ugnelė buvo matoma, nuotraukos padaryti nepavyko.

 Pastaruoju metu ŠSF vis dažniau siejamas su nežemiškomis civilizacijomis ir NSO. Tačiau yra versija, kad kamuoliniai žaibai ir kitos „protingos” ugnys – tai žemiška gyvybės forma, tik plazminė, kuri mūsų planetoje egzistuoja milijardus metų. Kiti tyrinėtojai teigia, kad ŠSF – tai ateivių darbas, o pačios ugnelės – jų plazminiai žvalgybiniai zondai. Didžiuliame archyve apie susitikimus su NSO sukaupta daug pasakojimų, kai buvo stebimi šviečiantys rutuliai (taip vadinami minkšti NSO), nuo kurių atsiskirdavo mažesni kamuoliukai. Pastaruosius visiškai nesunkiai galima palaikyti kamuoliniais žaibais.

 Yra žinomą apie nutikimą Baltijos jūroje. Iš vokiečių karinio kelto buvo pastebėtas ovalus NSO, aiškiai metalinis, kuris išleido žemyn spindulius, iš kurių tarsi iš vamzdžių išlėkė ugniniai kamuoliai, kurių dydis buvo nuo apelsino iki futbolo kamuolio. Šie kamuoliai skraidė virš bangų, keletą kartų praskrido virš denio, skleisdami sieros ir degėsių kvapą.

 Vakarų Europos šalyse jau prieš daugelį amžių buvo pasakojamos legendos apie ugneles, kurios naktimis vilioja paskui save pasiklydusius keleivius tiesiai nelabajam į rankas. Šios legendos nepaprastu būdu persipina su kai kuriomis dabartinėmis istorijomis. Paslaptingos judančios ugnelės, atsirandančios atokiose ir mažai apgyvendintose vietose, paralyžiuoja žmogaus sąmonę ir nusivilioja jį su savimi. Taip žmogus dingsta be pėdsakų. Ufologai mano, kad tai yra vienas iš būdų, kurį panaudoja ateiviai, grobdami žmones.

 Kai kuriais atvejais ateiviai Žemės gyventojus tyrinėja tiesiog toje vietoje, kur juos aptinka. Tam ateiviai panaudoja valdomus skraidančius aparatus, kurie, greičiausiai, sukurti plazmos pagrindu. Šis tyrinėjimas yra tikrai barbariškas.

 Pasaulinį atgarsį sukėlė istorija, kuri nutiko alpinistų būriui 1978-ųjų metų rugpjūčio 17 d. naktį Kaukazo kalnuose. Penkių alpinistų grupė įsirengė stovyklą ir ilsėjosi palapinėje, kai žmones pažadino į palapinę įskridęs 3-4 cm skersmens ugninis kamuolys. Viktoras Kavunenko, vienas iš palapinėje buvusių alpinistų, vėliau taip papasakojo: „Aš atsibudau nuo jausmo, kad palapinėje yra kažkas svetimas. Iš karto pastebėjau ryškų geltoną kamuolį, kuris dingo Olego Korovino miegmaišyje. Jis sušuko iš skausmo. Kamuolys iššoko iš jo miegmaišio ir ėmė skrieti ratais palapinėje, vis užsukdamas į kiekvieno alpinisto miegmaišį. Kai jis pradegino skylę mano miegmaišyje, pajutau deginantį skausmą, tarsi prisiliečiau prie atviros ugnies”. Po kelių sekundžių, kai Kavunenko atgavo amą, kamuolys vis dar skraidė po palapinę, stengdamasis paliesti visus joje esančius žmones. Vėliau vienas iš alpinistų pasakė, kad kamuolys „tarsi metodiškai vykdė kažkokią programą, žinomą tik jam vienam”. Kiekvieną kartą, kai kamuolys prisiliesdavo prie miegmaišiuose gulinčių žmonių, pasigirsdavo siaubingi riksmai. Visa tai truko neilgai. Niekas iš alpinistų nepastebėjo, kaip dingo ugninis kamuolys. Tuo metu Olegas Korovinas jau buvo miręs, o kitų alpinistų kūnuose buvo smarkių nudegimų žymės. Ligoninėje, į kurią alpinistai buvo nugabenti malūnsparniu, gydytojai pastebėjo, kad žmonėms pradeginti ne tik audiniai, bet ir kaulai – medicinos istorijoje tokie faktai nebuvo žinomi.

 Panaši istorija nutiko 20 metų prieš įvykį su alpinistais. 1958-ais metais Laplandijoje ugnies kamuolys pateko į namo vidų. Keletas viduje buvusių žmonių buvo nudeginti, o vienas žmogus vėliau nuo nudegimų mirė. Malaizijos sostinėje Kvala Lumpure 1980-ais metais raudonas ugnies kamuolys tikrąją to žodžio prasme persekiojo žmones gatvėje, juos užpuldinėjo, o vėliau ėmė deginti namus.

 Ypač tragiškas nutikimas įvyko 1977-ųjų metų vasarą. Į Fudzianio miesto (Kinija) kino teatrą seanso metu įlėkė 2 šviečiantys kamuoliai. Į ligoninę buvo paguldyta daugiau nei 200 žmonių su įvairaus laipsnio nudegimais.

 Negalima tiksliai pasakyti ar šie ŠSF turėjo kokį ryšį su ateiviais. Greičiau galima teigti, kad šių ugnies kamuolių veiksmai – tai anapusinio pasaulio piktųjų jėgų pasireiškimas. Tačiau oficialusis mokslas ir toliau teigia, kad šviečiantys kamuoliai – tai visiškai paaiškinamas fenomenas, atsirandantis dėl atmosferos anomalijų.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 13:49:14

Ateities vizijos

Nelabai seniai laikraštis „The Sun” pranešė: Londono ekonomikos mokyklos Darvino tyrimų centro tyrėjai mano, kad 3000-aisiais metais vidutinis žmonių ūgis sieks 2 m. Vidutinė gyvenimo trukmė pailgės iki 120 metų – tam padės medicinos pasiekimai.
 Išnyks skirtumai tarp rasių -visi žmonės turės vienodo atspalvio tamsoką odą. Genų inžinerija leis lengvai koreguoti išorę, todėl kiekvienas galės pasirinkti veidą ir figūrą pagal savo skonį.
 Dar po 10 tūkstančių metų žmonių civilizacija ims degraduoti. Dėl technologijos pasiekimų išnyks poreikis bendrauti. Nebebus dabar mums įprastų šeimų ir įvairių žmonių bendrijų, visose sferose įsivyraus totalus individualizmas.

Dar po 100 tūkstančių metų (jei civilizacija iki to laiko visiškai nesužlugs) žmonija bus pasiskirsčiusi į dvi genetines rases: „elitą”, kurio atstovai bus aukšto ūgio, turintys simetriškus veido bruožus ir aukštą intelektą, ir „plebėjus” – žemo ūgio, trumpomis galūnėmis, išsigimusiais veidais žmones. Pastarieji arba visiškai priklausys nuo pirmųjų, arba nuolat su jais kovos. Žmonija toliau degraduos. Nuo aukštųjų technologijų priklausantys žmonės beveik neturės jokio panašumo į dabartinius homo sapiens. Rankos, kojos ir žandikauliai beveik visiškai atrofuosis, dantys palaipsniui iškris, nes nebereikės kramtyti maisto.

Tyrėjai taip pat mano, kad sumažės ar net visiškai išnyks lyčių skirtumai. Jau šiandien žinomi atvejai, kai vyras savo krūtimis maitino naujagimius. Šri Lankoje gyvena 38-ių m. amžiaus V.Vižeranas, kurio žmona mirė gimdymo metu. Tėvui liko dvynukės, kurių jis niekaip negalėjo pripratinti prie pieno mišinėlių. Po kiek laiko nusiminusiam tėvui prasidėjo laktacija! Gydytojai tai aiškina tuo, kad vyro kraujyje padidėjo hormono prolaktino kiekis.

 Kaip teigia Britanijos medicinos universiteto profesorius Patrikas Vitmenas, moterų ir vyrų krūtų sandara yra praktiškai vienoda. Taikant atitinkamą hormonų stimuliaciją ir vyrų pieno liaukos gali imti gaminti pieną. Beje, vyrų pienas bus netgi naudingesnis už moterų, nes paprastai po nėštumo ir gimdymo moters organizme trūksta vitaminų ir mineralų.

 Šiuo metu kuriami hormoniniai preparatai, kurie padės vyrams gaminti pieną. Manoma, kad šie preparatai turės paklausą šeimose, kuriose mama neturi pieno, bei tarp vyrų, kurių kūdikiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių neteko mamos.

Ir tai dar ne visi ateityje žmonijos laukiantys pakitimai. Vyrai galės… gimdyti! Neseniai anglų profesorius Robertas Vinstonas sukūrė metodiką, kurios pagalba embrioną bus galima perkelti į vyro pilvą, o po 9 mėnesių jį išimti, panaudojant Cezario pjūvį. Nėštumo metu vyrui būtina leisti moteriškus hormonus, skatinančius pieno liaukų vystymąsi.

 Toks eksperimentas jau buvo atliktas 2002-ais metais. Amerikiečių dailininkui Li Minvėjui buvo persodintas vaisius kartu su placenta. Tačiau „tėtušiui” taip ir nepavyko tapti nėščiam.

 O švedų profesorius Matas Branstromas siūlo persodinti ne embrioną, o gimdą! Ją bus galima persodinti moterims, kurioms šis organas anksčiau buvo pašalintas, ir vyrams.

 Suprantama, reikės taikyti hormonų terapijos kursą. Tai leis atsisakyti surogatinių motinų, su kuriomis gana neretai kyla įvairių problemų, paslaugų. 2004-ais metais Branstromas atliko keletą sėkmingų bandymų su pelėmis, persodindamas joms gimdą.

 Jeigu vaikų gimdymo funkcija nebebus vien tik moterų prerogatyva, tai lyčių skirtumai ims palaipsniui nykti. Gali būti, kad genų technologija ar natūrali evoliucijos eiga mus pavers hermafroditais androginais, kuriais žmonės, pasak Platono, buvo savo istorijos pradžioje.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 15:14:05

Gyvūnai ir augalai telepatai

 Mokslininkai įtaria, o dauguma jau netgi tvirtai yra įsitikinę, kad absoliučiai visi gyvūnai ir augalai turi stipresnių ar silpnesnių telepatinių sugebėjimų. Pradžiai Jums papasakosiu apie paprasčiausią pelę:
 Prieš pusę amžiaus bandymus su pele atliko prancūzų mokslininkai Z.Meje ir R.Soven, kurie labiau žinomi Pjero Diuvalio ir Evelinos Montrdon slapyvardžiais. Mokslininkams teko sugalvoti pseudonimus, kad nebūtų viešai išjuokti po savo bandymų rezultatų paskelbimo.
 Įsigiję pelę bandymams, prancūzų mokslininkai nusprendė su ja atlikti gal šiek tiek žiaurų ir labai ilgą, tačiau gana įdomų eksperimentą. Jie patalpino pelę į dėžę su pertvarą, pro kurią pelė galėjo, nors ir gana sunkiai, pralįsti į kitą pusę. „Patalpa” buvo įrengta taip, kad
 į kiekvieną jos pusę spontaniškai buvo paduodama nestipri, tačiau jaučiama elektros srovė. Kada ir į kurią dėžės dalį bus pajungta srovė – to nežinojo net patys eksperimento sumanytojai ir vykdytojai, nes visą šį procesą valdė atsitiktinių skaičių generatorius.
 Mokslininkai to nežinojo, o štai pelė… žinojo! Žinoma, jai irgi tekdavo pajusti elektros srovę, tačiau tūkstančius kartų pelei to pavyko išvengti – ji arba suspėdavo per pertvarą išlįsti į kitą dėžės pusę, arba pasilikdavo savo pusėje – pagal aplinkybes. Kokiu būdu graužikas nuspręsdavo kurioje pusėje bus pajungta srovė, iki šiol niekas negali pagrįstai paaiškinti.

 Mes taip mėgstame savo įprastinį, „popierinį” paštą lyginti su sraigės greičiu. Tai tikriausiai visiems suprantama, paaiškinimų nereikia. Tačiau labai mažai kas žino, kad dar prieš 130 metų sraigės vos netapo paties greičiausio to meto ryšių priemonės – telegrafo – elementais. Suprantama, niekas nesiruošė niekur sraigių siųsti. Atvirkščiai, joms reikėjo būti savo vietose. Visa tai atrodė sekančiai: dešimtis ar daugiau sraigių buvo sustatoma į eilę taip, kad jos tarpusavyje liestųsi. Po to pirmoji sraigė būdavo paveikiama silpna elektros srove, kad tik sraigė nepatenkinta truktelėtų uodegą. Buvo pastebėta, kad paskutinė eilėje esanti sraigė taip pat truktelėdavo uodegą.

 O toliau buvo dar įdomiau. Po to, kai sraigių eilutė būdavo išardoma, o pačios sraigės perneštos Į kitus kambarius, netgi nugabentos Į kitas šalis – efektas išliko! Pakakdavo buvusią pirmąja eilutėje sraigę paliesti laidininku, kuriuo tekėjo silpna srovė, buvusi paskutinė sraigė iš karto sureaguodavo Į šį „smūgį”, truktelėdama uodegą.

 Informacija apie šiuos nepaprastus bandymus su sraigėmis pasirodė 1878-ais metais. Juos atliko tyrinėtojas Hugo Caimanas, kuris ir aprašė „paties lėčiausio gyvūno panaudojimo galimybę greitam ryšiui”.

 Vėliau šių bandymų pagrindu buvo pasiūlyta idėja sukurti biologinį telegrafą, kurio vienais svarbiausių elementų turėjo būti sraigės. Tam reikėjo pririnkti reikiamą kiekį sraigių, kiekvienai sraigei priskirti atitinkamą raidę, t.y. sukurti dvejus sraigių raidynus ir juos sujungti Caimano eksperimento pagalba. Po to vieną „raidyną” būtų galima perkelti kad ir į kitą žemyną ir iš tenai siųsti telegramas.

 Tačiau vis tik laidinis telegrafas pasirodė labiau tinkamesnis. O paties lėčiausio gyvūno telepatiniai sugebėjimai nebuvo nei patvirtinti, nei paneigti. Tolimesni bandymai su sraigėmis nebebuvo atliekami.

 Nors tai ne visai taip. 1933-iais metais viename Berlyno laikraštyje buvo išspausdintas Van Rosemo straipsnis, kuriame jis aprašė savo bandymus, atliktus su sraigėmis. Beje, šį bandymą gali pakartoti bet kuris norintis, tik reikia prisirinkti pakankamai sraigių.

 Štai kaip buvo vykdomas eksperimentas: Van Rosemas dviejuose atskiruose kambariuose pastatydavo dvi šachmatų lentas. Ant vienos lentos išdėliodavo sraiges-pateles, o ant kitos lentos tuose pačiuose langeliuose patinėlius. Pakakdavo rankomis perkelti vieną ar kelias pateles į kitus langelius, patinėliai iš karto imdavo neskubėdami keisti savo poziciją lentoje, šliauždami į naujus langelius, kurie sutapo su tais, į kuriuos buvo perkeltos patelės.

 Pabaigai dar papasakosim dvi mažai žinomas istorijas, kurios parodo telepatinį ryšį (kitoks terminas šiuo atveju netinka), kuris susidaro tarp žmogaus ir gyvūnų.

 Vieną iš šių istorijų aprašė amerikiečių rašytojas Denisas Bardensas knygoje „Telepatai gyvūnai”. Pagyvenusi dama išėjo pasivaikščioti prie jūros. Takelis ėjo šalia stataus skardžio. Netikėtai moteris suklupo ir nuriedėjo stačiu šlaitu žemyn. Ji gana sunkiai susižeidė, negalėjo paeiti, o mobilių telefonų tais laikais dar nebuvo. Iš namiškių greitu laiku niekas nesiruošė moters ieškoti, nes jos pasivaikščiojimai užtrukdavo gana ilgai. Taigi, damos gyvybei iškilo pavojus.

 Po kiek laiko prie gulinčios moters atskrido žuvėdra. Paukštis buvo moteriai pažįstamas – ji kartais pamaitindavo žuvėdrą duona, kai ši atskrisdavo prie jų namo. Paukštis šalia moters neišbuvo nė minutės. Kažkokiu būdu supratusi, kad vyksta kažkas blogo, žuvėdra pakilo ir nuskrido tiesiai link nukentėjusiosios namų, kur snapu ir sparnais ėmė daužyti stiklą ir palangę. Kai iš namo išėjo žmonės, žuvėdra tarsi kvietė juos sekti paskui ją ir taip nuvedė prie sužeistos savo „draugės”. Kaip žuvėdra suprato, kad moteriai reikalinga pagalba? Kol kas niekas negali atsakyti į šį klausimą.

 Ir dar viena istorija, tik šį kartą ne tokia dramatiška. Greičiau tai galima pavadinti eiliniu eksperimentu, kuriame bandomaisiais objektais buvo paprasčiausios akvariumo žuvytės. Daktaras Robertas Morisas iš Šiaurės Karolinos (JAV) universiteto, gyvūnų elgsenos tyrinėtojas, atliko štai tokį bandymą. Jis tris auksines žuveles įleido į akvariumą ir savo asistentui liepdavo labai atidžiai stebėti, kuri iš šių žuvyčių yra labiausiai susijaudinusi, o pats išeidavo iš patalpos. Po kiek laiko daktaras grįždavo į patalpą ir savo nuožiūra semtuvu išgriebdavo iš akvariumo vieną žuvytę. Įdomu tai, kad dažniausiai tai būdavo ta pati žuvytė, kurią asistentas pažymėdavo, kaip pačią neramiausią. Susidaro įspūdis, kad žuvytė jaudindavosi, iš anksto žinodama, kad bus pagauta.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 16:41:39

Sapnai virtę realybe

Istorija žino nemaža genialių idėjų, kūrėjams prisisapnavusių miegant. Juos savo knygoje „Sapno komitetas“ neseniai apibendrino amerikiečių psichologė Deidrė Barret.

Pats ankstyviausias išradimas, prisisapnavęs žmogui, priklauso XVI amžiaus pabaigai. Admirolas Ji Sunšinas komandavo Korėjos kariniam jūrų laivynui per 1592 metų Japonijos įsiveržimą į Korėją. Japonai sugebėjo nuskandinti daugybę korėjiečių laivų. Vienąsyk admirolas susapnavo pabaisą: jūros vėžlį su drakono galva, besispjaudantį ugnimi. Jokie kardai negalėjo prakirsti šio vėžlio šarvų. Atsibudęs Ji Sunšinas prisakė laivų statytojams pastatyti laivą iš storų pušinių rastų, apkaldintų geležiniais šarvais. Laivo priekis buvo drakono galvos pavidalo, iš jo nasrų šaudė patranka. Šių pirmųjų pasaulyje šarvuotų laivų flotilė atrėmė priešų antpuolį.

Jau mūsų laikais, karo Persų įlankoje metu, amerikiečių armijai prireikė didelio kiekio apsauginių liemenių, kurios gaminamos iš superatsparaus poliamidinio pluošto – kevralo. Tuo metu sugedo mašina, gaminusį šį pluoštą „Diupono“ firmoje. Kiekviena prastovos minutė gamintojams atsiėjo 700 dolerių ir galėjo kainuoti daugelio kariškių gyvybes. Inžinieriai išardė techninius įrenginius, bet negalėjo surasti gedimo priežasčių. Vienam iš inžinierių, Floidui Regsdeilui, naktį po sunkios darbo dienos prisisapnavo keistas sapnas.

Rodos, jis atsidūręs veikiančios mašinos viduje ir jo žvilgsniui atsivėrusios visokios žarnelės, spyruoklės ir vandens purkštuvai. Nubudęs jis ilgai mąstė apie savo naktinį reginį. Dingtelėjo į galvą mintis: tikriausiai vandens aušinimo žarnelės periodiškai ima ir nukrenta, užkirsdamos kelią vandens tekėjimui, ir šiluminė relė sustabdo procesą. Žarnelių viduje reikėtų įtaisyti spiralines spyruokles, kurios neleistų joms nukristi.

Atėjęs į darbą Floidas Regsdeilas pasidalijo savo mintimis su vyr. inžinieriumi. Šis tik patraukė pečiais: niekas iš specialistų iki šiol net nepamąstė, jog mašinos atsisakymo veikti priežastimi gali būti vandens atšaldymo sistema. Bet į vakarą, kai visi kiti bandymai sutvarkyti agregatą pasirodė esą nesėkmingi, vyr. inžinierius leido Regsdeilui aprūpinti atvėsinimo žarneles spiralinėmis spyruoklėmis. Naktį kevralo gamyba buvo atnaujinta. Taip vienas sapnas sutaupė Diuponui milijonus dolerių.

1782 metais Viljamas Votsas, šaltkalvis – santechnikas iš Bristolio (Anglija), sapne išrado šratų gamybos būdą. Šratai tada būdavo liejami po vieną specialiose formelėse arba būdavo gaminami karpant storą švininę vielą ir vėliau atkirptiems gabaliukams suteikiant apvalią formą. Būta dar vieno būdo: išlydytas švinas lašintas iš nedidelio aukščio į statinę su vandeniu – išeidavo lašo formos šratai. Šaltkalviui prisisapnavo lietus iš sferinės formos vandens lašų. Atsibudęs jis suprato, jog išlydytą šviną derėtų pilti iš didelio aukščio specialiame bokšte su vandens baseinu apačioje. Pakeliui švino lašai taps beveik idealios sferinės formos. Nuo to laiko šratai taip ir gaminami.
 Bet pereikime prie taikesnių išradimų.

Kai amerikiečių mechanikas Elijas Hou 1844 metais sukūrė savo pirmą siuvimo mašiną, jam labai trukdė siūlui skirta adatos skylutė. Jinai ir iš jos tebesitraukiantis siūlas neleisdavo mechanizmui lengvai siūti audinio. Su šia problema susidurdavo ir kiti siuvimo mašinų išradėjai, kartais surasdami labai keistų sprendimų. Štai Džonas Grinafas užpatentavo adatą, išaštrintą iš abiejų pusių ir su skylute siūlui per patį adatos vidurį. Specialios žnyplės sugriebdavo adatą tai iš vienos audinio pusės, tai iš kitos ir pratempdavo ją pro audinį, imituodami siuvėjos rankos judesius. Tačiau mašina dirbo kur kas lėčiau už žmogų.

Ir štai Hou susapnavo košmarą: jį paėmė nelaisvėn žmogėdros, grasindami suvalgyti, jei jis nedelsiant nesukurs siuvimo mašinos! Hou pastebėjo, jog laukiniai mosuoja ietimis, kurių antgaliuose pragręžtos skylės. Atsibudęs mechanikas tuoj pat nubraižė sistemos eskizą. Nuo to laiko visos siuvimo mašinos naudojasi tokiomis adatomis.

XX amžiaus 90–ųjų pradžioje Alanas Hjuangas, vadovavęs JAV kompanijos „Bell Laboratories“ optinių kompiuterių skyriui, kamavosi su optine schema, kuri galėtų pakeisti kompiuteryje elektroniką. Modelis, kuriame laidai būtų pakeisti pluoštiniais šviesolaidžiais, niekaip „nesiklijavo“. Ir štai čia Hjuangui kas naktį ėmė sapnuotis keistas sapnas. Virtinės darbuotojų nešdavo dviem susikertančiais koridoriais šūsnis popierių, kurie, matyt, simbolizavo sapne informaciją. Koridorių sankirtoje pastoviai susidarydavo kamštis, kadangi susidurdavo susikertantys srautai.

Bet vienąsyk tame pačiame sapne žmonės, tarsi vaiduokliai, ėmė sankryžoje be jokių kliūčių kiaurai pereidinėti vienas per kitą. Pabudęs Hjuangas suprato, jog fotonai pasižymi būtent tokiais sugebėjimais, skirtingai nuo kitų elektronų srautų, su kuriais jis buvo įpratęs turėti reikalų, kurdamas įprastas elektronines schemas. Ir jis galėjo suprojektuoti optinį kompiuterį, pasinaudodamas šia šviesos ypatybe.

Kai kurie iš knygai medžiagą rinkusios psichologės apklaustų žmonių tikino, jog sapnai reguliariai padeda jiems spręsti technines problemas. Štai optikas Paulius Gorovicas iš Harvardo (JAV), dirbęs prie didžiulio teleskopo valdymo sistemos, papasakojo, jog, iškilus sudėtingesnėms problemoms, dažnai regi sapnus, kuriuose „balsas už kadro“ pasufleruoja jam idėjas. Dažnai koks nors sapno personažas demonstruoja sprendimą vaizdiniu būdu. Šis sprendimas visada truputį skiriasi nuo to, kurį Gorovicas jau yra išbandęs praktiškai. Prie lovos prieš miegą jis paprastai deda popieriaus lapą ir pieštuką ir užrašo tai, ką regėjęs sapne, juk sapnai momentaliai užsimiršta. Jo kolegos jau priprato prie to, kad, atėjęs į laboratoriją su parengtu pasiūlymu, jis paskelbia matęs idėją „per miegus“.

Programuotojas Stefenas Beilis pasakojo, jog sapnai jam padeda kurti kompiuterines programas. Vienąsyk jis dirbo prie programos, kuri turėtų leisti kompiuterio atminčiai vienu metu spręsti kelias sudėtingas matematines užduotis. Vienąsyk per sapną jis pamatė, kaip duomenys plaukioja priešais, tik trimatėje erdvėje. Ir dar nenubudęs programuotojas suprato, kokį algoritmą dera panaudoti šiuo atveju. Sapne būta visų būtinų būsimos programos detalių. Atsibudęs Beilis sėdo prie kompiuterio ir užrašė visą reikalingą programą.

Beiliui paprastai sapnuojasi tokie „abstraktūs“ sapnai, kai jis sprendžia itin sudėtingą uždavinį. Paprastai tai įvyksta nakties viduryje, po keleto miego valandų (tai apskritai būdinga visiems sapnams), kitu gi metu jis regi įprastus buitinius sapnus, su pokalbiais ir siužetais.

Kitas programuotojas išmoko pats „iškviesti“ kūrybinius sapnus. Sunkiais atvejais jis regi save sėdintį senamadiškame kabinete su… Albertu Einšteinu. Sapne atrodo, jog Einšteinas – jo geriausias draugas. Jiedu drauge aptarinėja sprendimui nepasiduodantį uždavinį, braižo schemas, diagramas ir grafikus. Kai uždavinys būna išspręstas, atsiprašęs Einšteinas „eina miegoti“. O pabudęs programuotojas viską nuodugniai užrašo ir šis sprendimas visada pasirodo esąs teisingas.

Indijoje netgi sukurta speciali metodika, kaip sapnai gali būti panaudojami įvairiausioms problemoms spręsti. Štai Nacionalinės naftos žinybos personalas specialiai apmokomas sapne spręsti savo asmenines problemas, trukdančias efektyviai dirbti. Bet kai kurie iš darbuotojų griebiasi įsisavintų metodikų ir darbe. Vienas chemikas ieškojo fermentų, kurie tiktų žalios naftos apdorojimui. Jam prisisapnavo sunkvežimis, pilnas supuvusių kopūstų. Ryte, atnaujinęs darbą su projektu, jis staiga suprato, jog bakterijos, sukeliančios daržovių puvimą, gali sukurti jam tą patį reikalingą fermentą. Chemikas surado būdą, kaip išskirti fermentą iš supuvusių kopūstų ir sėkmingai jį panaudojo naftos apdorojimui.

Vienas inžinierius–naftininkas turėjo pagerinti naftos siurblio konstrukciją. S raidės pavidalo vamzdis dažnai užsikimšdavo. Inžinierius „iššaukė“, kaip buvo mokytas, sapną ta tema ir pamatė, kaip S raidė keičiasi į U raidę. Atsibudęs suprato, jog siurblio vamzdis gali turėti viso labo vieną linkį ir nuo to siurblys veiks tiktai geriau.

Kartais, kaip konstatuoja psichologė Deidrė Barret, sapnas pašnibžda tiesioginį sprendimą, o kartais prireikia jo aiškinimo. Sapnų galia, pasak psichologės, yra ta, kad sapne smegenys sprendžia problemą iš kitos, netradicinės, pusės – ir dažnai išsprendžia.

Australų psichologų Alano Snaidero ir Džono Mičelo nuomone, mūsų smegenys, spręsdamos kokią nors problemą, gali peržiūrėti bet kuriuos, netgi pačius netikėčiausius sprendimo variantus. Bet „aukštesni” smegenų skyriai „redaguoja“ rezultatus, atmesdami viską, kas netelpa į vadinamosios „sveikos nuovokos“ rėmus. Visa ši cenzūra sapne atsijungia ar bent jau nusilpsta, praleisdama sąmonėn „beprotišku“ variantus, kurie kartais pasirodo esantys tiesiog genialūs.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 17:14:15

Du kartus miręs ir prisikėlęs

1975 m. rugsėjo 17 d. dvidešimt penkerių metų amžiaus Denionas Brinklis (Dannion Brinkley) kalbėjosi telefonu su draugu, o virš jo namo Aikene, Pietų Karolinoje, kaupėsi audra. Netikėtai elektros iškrova prispaudė jį, perėjo jo kūnu pro batus į grindų vinis. Denionas buvo atplėštas nuo jų ir nusviestas ligi lubų, kaustomas nepakeliamo skausmo. Staiga skausmas liovėsi, ir jį užliejo „žavinga ramybė”.
 Jis apsivertė ir išvydo, jog kybo ore virš savo smilkstančio kūno. Jaunasis vyras stebėjo, kaip jo žmona stengėsi jį atgaivinti. Staiga jis vėl grįžo į savo kūną ir pažiūrėjo į ją. Po dešimties minučių prie jos prisijungė jo draugas. Denionas dar kartą atsiskyrė nuo kūno ir lydėjo juos greitosios medicinos pagalbos automobilyje į ligoninę. Pakeliui ore susiformavo tunelis, ir jis nukeliavo juo į šviesos ratą.

Ten jį pasitiko šviesos būtybė, kuri apgaubė jį meile. Ten būta ir kitų būtybių. Denionas regėjo savo gyvenimo epizodus, gyvenimo kroniką, kuri nebuvo maloni. Jis suvokė, kaip turėjo jaustis su juo bendraudami kiti žmonės tada, kai jam pritrūkdavo kantrybės, jis supykdavo arba tiesiog
 pradėdavo priekabiauti, ir pirmą kartą pajuto gėdą. Tada jo eterinis kūnas liovėsi virpėti, ir jis su būtybe ėmė kilti aukštyn energetiniais laukais, primenančiais ežerus ir upokšnius.

 Jie pateko, pasak Deniono, bažnyčių miestą … Dievas garbinamas paminklais. Pastatai buvo sukonstruoti iš stiklo, o iš vidaus liejosi šviesa.
 Denionas jautė miesto pulsą, jo galią ir iškart suvokė, jog tai vieta, kur mokomasi. Jis tikėjosi, kad jį kažko mokysią. Atsidūręs viename krištoliniame pastate, Denionas pasijuto esąs vienas. Čia buvo daug suolų, eilėmis sustatytų prieš pakylą, ir viskas aplink spinduliavo, užlieta šviesos. Netikėtai už pakylos atsirado trylika šviesos būtybių.

 Denionui pakakdavo tik pamąstyti klausimą, ir jį iškart pasiekdavo atsakymai. Po to būtybės po vieną prisiartino prie jo, ir kiekviena laikė dėžę. Kiekviena sustodavo prieš jį su atidaryta dėže, atskleisdama jaudinčius pamokslus ir scenas, pasakojančias, kas turi įvykti pasaulyje. Po potyrio
 Denionas suskaičiavo 117 įvykių, kuriuos jis regėjo atvirose dėžėse. Jis teigia, jog 95 iš jų, kaip buvo pranašauta, iš tikrųjų įvyko nuo to laiko ligi 1993 metų.

 Žvelgiant į praeitį, dabar nesunku konstatuoti, jog istoriniai įvykiai buvo išpranašauti, bet žymus AMB pojūčių tyrinėtojas daktaras Reimondas
 Mudis teigia, jog Denionas jam patikėjo tuos išpranašavimus, jiems dar neįvykus. Be kita ko, buvo išvardinta Ronaldo Reigano prezidentavimas
 JAV, Černobylio katastrofa, Sovietų Sąjungos suirimas ir konfliktai Vidurio Rytuose. Jis taip pat iš anksto sužinojo, kad 1992 m. susikurs slapta Kinijos, Saudo Arabijos ir Sirijos sąjunga Vakarų ekonomikai – iš esmės JAV- sutrikdyti. Jis sakė, kad 1995 m. branduolinis nelaimingas įvykis
 užterš vandenis žemės teritorijoje, primenančioje Norvegiją. Karas tarp Rusijos ir Kinijos ir kitos gamtos bei negamtinės katastrofos taip pat
 buvo pranašautos Deniono Brinklio. Beje, buvo ir atsižadėjimas, paneigimas: būtybės jam sakiusios, jog šie įvykiai nerą iškalti akmenyje ir
 būtinai įvyksią, tad nelaimių galėtų būti išvengta, jei žmonės pakeistų savo elgseną.

 Tryliktoji būtybė pasakė Denionui, jog jo tikslas žemėje – padėti pakeisti žmonių elgseną ir steigti centrus, kur žmonės galėtų sumažinti stresus. Po to jam buvo pademonstruoti septyni kambariai, kurių kiekvienas skirtas skirtingiems procesams. Denionas privalėsiąs juos aprūpinti įrengimais. Žinios, kurios suteiks jam tokių sugebėjimų, bus perduotos jam žemėje.

 Ligoninėje gydytojai pareiškė, jog jis miręs. Nebebuvo smegenų veiklos ženklų, taigi jie išvežė jį į koridorių. Benionas pasijuto kabąs virš savo kūno be gyvybės ženklų, kai du sanitarai atėjo jo išvežti. Jis buvo miręs maždaug dvidešimt minučių. Koridoriuje pasirodė jo draugas, ir tą akimirką Denis vėl pasijuto savo kūne, žvelgiantis į drobulę, užklotą ant jo. Skausmas kamavo jį, ir jis negalėjo pajudinti nė raumenėlio. Tada jis iškvėpė į drobulę, ir tuo momentu aplinkiniai pamatė, kad jis dar gyvas.

 Jo kūnas buvo sužalotas iš išorės ir iš vidaus. Jis sveiko labai ilgai, bet jo širdies veikla dažnai sutrikdavo. Praėjus keturiolikai metų, 1989 m. jį
 ištiko širdies priepuolis; tąkart jis mirė antrą kartą ir vėl buvo palikęs kūną. Tunelio gale jį dar kartą pasitiko šviesi būtybė. Antroji gyvenimo
 apžvalga buvo daug malonesnė nei pirmoji, nes nuo to laiko, kai jį 1975 m. buvo nutrenkęs žaibas, jis gyvendamas padarė daug gero. Tuo laiku
 jis pabuvojo oranžerijoje, kur augo milžiniškos gėlės. Ten ateidavo ir kitos šviesos būtybės. Tačiau dabar šios būtybės atrodė ne visai šviesos, bet
 labiau panėšėjo į „spindulingus žmones”. Denionui visa aplinka rodės „nepaprastai atpalaiduojanti”. Tai, kaip sakė jam viena šviesos būtybė,
 yra tas pojūtis, kurį jis privaląs pasiekti centruose ir todėl turįs grįžti.

 Po antrojo prisikėlimo Denionas Brinklis paaiškino sugebąs skaityti mintis vienu įdomiu būdu: palietęs asmenį, jis regi mintyse scenas iš žmogaus gyvenimo praeities. Tai buvo pagrindiniai emociniai scenarijai, kurie sunaikindavo tą žmogų. Gavęs tokių intymių žinių, Denionas dažnai galėdavo aptarti tų žmonių problemas ir pamėginti jas spręsti. Daktaras Mudis pats dalyvavo tokiuose iš anksto neplanuotuose pasirodymuose ir nedvejoja jų autentiškumu.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 18:22:15

Poltergeistas pastoriaus namuose

Poltergeistas kartais gali pasirodyti pačiu keisčiausiu būdu, jei jo pasireiškimą įprastais būdais vadintume normaliu. 1919 m. Svanton Novers gyvenvietės (Norfolko grafystė) pastoriaus namuose apsireiškė neįprastas „šlapias vaiduoklis”. Apie įvykį plačiai rašė Didžiosios Britanijos
 laikraščiai.
 1919 m. rugpjūčio 30 d. pastorius Hjudžas Gajus ir keli jo namuose buvę žmonės pastebėjo keistas naftos dėmes ant lubų. Po kelių dienų lašėjimas virto srove, liudininkai sakosi matę naftą trykštant iš sienų. Buvo bandoma aiškinti tuo, kad namas stovi ant naftos šaltinio. Patikrinus
 skystį laboratorijoje paaiškėjo, kad tai ne žalia nafta, o gutalinas ir benzinas. Keistojo šaltinio „galingumas”, tai buvo ištirta, – 1 litras per 10 min. Iki rugsėjo pabaigos į įvairius indus surinko 230 litrų.

 Pastoriaus name pradėjo trykšti ir kitoks skystis. 1919 m. rugsėjo 1 d. iš 13 trykštančių srovių dvi – vandens srovės, kitos metilo alkoholio ir sandalo aliejaus. Visa namo įranga buvo sugadinta, nes kylantys garai viską naikino ir ypač kenkė sveikatai. Buvo nutarta iš senojo pastato išsikraustyti.

 Pirmiausia buvo beldžiama į visas sienas ir lubas, tačiau nieko nepaaiškėjo ir darbininkai ėmėsi grubių veiksmų. Jie nuplėšė sienas ir lubas. Tačiau vėl jokių rezultatų. Rugsėjo 9 d. pasirodė iliuzionistas Osvaldas Viljamsas. Jis pasiūlė greit surasti atpirkimo ožį, tvirtino matęs tarnaitę
 taškant ant lubų vandenį. Šis paaiškinimas kėlė abejonių.

 1919 m. rugsėjo 12 d., „Times” apklausus tarnaitę, paaiškėjo, kad ji palydėjo O.Viljamsą į namą, o šis, mušdamas ir grasindamas kalėjimu, privertė ją prisiimti visą kaltę. Tačiau dar šiandien neaišku, kaip galėjo mergina nepastebėta į pastoriaus namus atboginti 230 litrų naftos ir daug
 kitų skysčių. Ekspertai dar ir dabar bando įminti „šlapiojo vaiduoklio” mįslę.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 18:46:01

Prieš ateivius panaudotas atominis ginklas?

1970 m. balandžio 24 d. tarp Maskvos ir Vladivostoko, Sibiro platybėse pradingo Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų viršgarsinis bombonešis, vykdęs slaptą užduotį. Piloto ryšys su žemės stotimi nutrūko. Į šaukinius daugiau niekas neatsakė, radaro ekranas buvo tuščias. Tuoj pat buvo pradėta didžiulė paieška. Daugiau nei 200 lėktuvų ir sraigtasparnių iššukavo apylinkę toje vietoje, iš kurios perduotas paskutinis pranešimas.

 Pirmasis apie tą įvykį papasakojo JAV žurnalistas Diksas Lesteris, jis pranešė ir apie paieškų komandos radijo pranešimus, kad jie „ten viršuje ne vieni”. Danguje yra daugiau nei 25 skraidantys objektai (NSO). Jie per aukštai, kad būtų galima prie jų priartėti.

 Žemėje kariškiai vis labiau nervinosi. Pasakojama, kad nuo Mongolijos sienos skrido šimtai šviečiančių skraidančių lėkščių, į kurias kariškiai šaudė priešlėktuvinėmis raketomis. Tačiau jos sprogdavo ore, nepadariusios žalos objektams, buvusiems visai netoli. Tarybinės karo saugumo tarnybos, remdamosi daugybe pranešimų, žymėjo įsibrovėlių skridimo kursą žemėlapyje. Visos linijos suėjo į vieną vietą, šiaurės rytuose, maždaug 1000 km nuo Mongolijos sostinės Ulan Batoro. Ta teritorija priklauso Mongolijos Liaudies Respublikai ir trikampiu ribojasi su Kinija ir Tarybų Sąjunga.

 1970 m. balandžio 26 d., po trijų dienų nuo bombonešio dingimo Vakarų korespondentai Maskvoje pastebėjo kariuomenės parengtį. Be pertraukos geležinkeliais buvo gabenami tankai ir sunkioji karo technika Sibiro link. Trys divizijos buvo paruoštos puolimui, karinių sunkvežimių kolonos, traukusios į rytus, užtvindė sostinės gatves. Sujudusius žurnalistus nuramino, kad Raudonoji Armija traukia į pavasarinius manevrus.

 Kiniečių pusėje taip pat buvo paskelbtas pavojus. Balandžio 27 d. Liaudies išsivadavimo armijos divizija, buvusi Šiaurės Korėjoje, patraukė sunkvežimiais Mongolijos pusėn. Tą pačią dieną virš Sibiro susitiko tarybinių bombonešių dalinys su būriu naikintuvų. Ši „armada” pasuko
 pietų kryptimi į vietovę Mongolijos šiaurės rytuose. Rusų žvalgybiniai lėktuvai nuolat skraidė virš Kinijos ir Mongolijos sienos, fotografavo kiekvieną kvadratinį operacijai skirto ploto metrą.

 1970 m. balandžio 28 d. naktį pradėjo veikti karo mašina. Vietovę šiaurės rytuose nuo Ulan Batoro nuolat bombardavo šimtai lėktuvų. Tą naktį danguje buvo tokia pašvaistė, kad Ulan Batoro gyventojai tikėjo, jog panaudotas atominis ginklas. Balandžio 30 d. į Mongoliją patraukė
 tarybiniai kareiviai, o Kinijos kareiviai bombarduotą teritoriją pasiekė gegužės 4 d. Tarybinė ir kiniečių žiniasklaida bandė aiškinti įvykius.

Paskelbti pranešimai apie konfliktus pasienyje. Honkonge paskelbė trumpą žinutę, kad TSRS ir Kinijos pasienio konflikto metu žuvo šimtai mongolų ir kiniečių. Tarybinis bombonešių dalinys prieš slaptą kiniečių karinę bazę panaudojo atominį ginklą.

 Minėtas JAV žurnalistas Diksas Lesteris rėmėsi ne tik Honkonge sutiktų bėglių iš Kinijos parodymais. Jis kalbėjosi su grupe studentų iš tuometinės VDR, kurie 1970 m. balandžio pabaigoje keliavo po Mongoliją. Jaunuoliai patvirtino duomenis, kuriuos D. Lesteris gavo iš Kinijos pabėgėlių.

 Studentas Manfredas Goelas pranešė, kad tarybinė kariuomenė puolė netoli Ulan Batoro esančią neatpažintų skraidančių objektų bazę. Ją sudarė kilometro ilgio tunelis ir piramidės formos statiniai. Po bombardavimo prie tarybinės ir Kinijos sienos NSO nepastebėta. Pradžioje minėtas dingęs Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų bombonešis nurašytas kaip nuostolis.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 19:23:55

Kas būtų, jeigu būtų?

Ko gero daugelis mūsų yra pasvarstęs apie tai, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei kažkada praeityje vienas ar kitas dalykas būtų įvykęs kitaip. Juk kartais kitoks pasirinkimas vėliau pakeičią viską. Taip yra ne tik mūsų asmeniniame gyvenime, bet ir istorijoje apskritai.
 Praeityje praeitis buvo laikoma ilga kelione link neišvengiamos dabarties. Bet istorikai suprato, kad dabartis nebuvo neišvengiama ir dažnai mėgsta pasvarstyti, kas būtų buvę, jei vienas ar kitas istorijos epizodas būtų susiklostęs kitaip.
 Mokslo istorijai ilgai buvo taikomi kitokie kriterijai. Buvo manoma, kad, žinioms pasiekus tam tikrą lygmenį, atradimai buvo neišvengiami. Amerika būtų atrasta ir be Kolumbo, o planetų judėjimas apie Saulę paaiškintas ir be Koperniko.
  Su tokia nuomone sutinka toli gražu ne visi. Gerą pavyzdį iš naujausios mokslo istorijos pateikia Andrew Pickeringas iš Ilinojaus universiteto. Jo manymu, fizikai įsitikino kvarkų modelio realumu tiktai todėl, kad prieš tai buvo visiškai atsitiktinai nutarta konstruoti tam tikro tipo elementariųjų dalelių greitintuvus, sukurti tam tikros rūšies dalelių detektoriai ir kita eksperimentinė įranga.

    Žurnalo "New Scientist" redakcija irgi susidomėjo tokia "virtualia" mokslo istorija. Ji paprašė keletą žymių Anglijos, JAV ir Australijos sociologų ir mokslo istorikų panagrinėti keletą tokių "kas būtų buvę, jei?" atvejų. Žemiau pateikiame tris iš tų atsakymų. Taigi, pasižiūrėkime, kas būtų buvę, jei Niutonas būtų metęs mokslą, žurnalas būtų atmetęs Einšteino straipsnį, o naciai būtų laimėję antrąjį pasaulinį karą.

Pasaulis be Niutono

    1672 m. vasario 6 d. 29 metų Izaokas Niutonas pateikė Londono Karališkajai Draugijai savo pirmąjį mokslinį straipsnį, kuriame buvo tvirtinama, jog balta šviesa yra ne kas kita kaip įvairių spalvų mišinys. Jaunasis Niutonas buvo šventai įsitikinęs savo įrodymų teisumu, todėl buvo be galo nusivylęs kritiška kolegų reakcija. Jam teko net šešis metus nesėkmingai atsakinėti į įvairiausius teorijos priešininkų argumentus, kol, galiausiai, spjovė į viską ir nutarė daugiau mokslu nebeužsiiminėti. Kitus šešis metus Niutonas atmesdavo bet kokį kvietimą sugrįžti į Karališkąją Draugiją. Didiesiems draugijos autoritetams pavyko vėl prisikalbinti jaunąjį genijų tiktai įtikinus jį, jog niekas kitas neturi matematinių sugebėjimų, reikalingų planetų judėjimo aprašymui.

    Sugrįžimo į mokslą rezultatas buvo "Principia", viena iš svarbiausių kada nors parašytų mokslinių knygų. Joje Niutonas išaiškino planetų judėjimą, potvynius, krintančių kūnų greitėjimą ir kitus mechanikos reiškinius viskam naudodamas savo sukurtą naują matematinę jėgų teoriją.

    Taigi, kaip atrodytų mokslo istorija, jei Niutonas būtų nutaręs negrįžti? Ar kiti nebūtų padarę panašių atradimų? Peteris Rovlandas, Liverpulio universiteto profesorius atsako į šį klausimą neigiamai.

    XVII a. mokslininkai dažniausiai buvo išradėjai, kurie gamtos reiškinius aiškino ne remdamiesi fundamentiniais matematiniais principais, o per analogijas su įvairiais mechaniniais prietaisais ir modeliais. Niutonas viską pakeitė. Jis suprato, kad egzistuoja abstraktūs, universalūs dėsniai, kuriems paklūsta fizinis pasaulis; po jo mokslininkai, visų pirma fizikai, jau buvo žmonės, pasiryžę atskleisti visatos paslaptis.

    Galime neblogai įsivaizduoti, koks būtų buvęs mokslas, jei jame nebūtų buvę Niutono, nes žinome, kaip jis atrodė iki XVIII a, vidurio, kol Niutono idėjos dar nebuvo visuotinai pripažintos. Net ir patys šviesiausi to laikotarpio protai negalėjo priimti už tiesą gravitacijos teorijos, negalėjo suprasti, kad obuolį ir Žemės rutulį veikia tokia pat jėga. Žymusis šveicarų matematikas Euleris aiškino planetų judėjimą pasitelkdamas dujinio eterio, užpildžiusio Saulės sistemą, sūkurius. Galiausiai Euleris pripažino abstrakčią Niutono visuotinės traukos teoriją ir sukūrė šiuolaikinę Niutono dinamikos matematinę formuluotę, bet jei to nebūtų įvykę, vėlesni matematikai be abejonės būtų sugalvoję dar sudėtingesnius modelius, aprašančius kiekvieną specifinį reiškinį.

    Jeigu nebūtų buvę Niutono, mažai kas bandytų ieškoti abstrakčių matematinių dėsnių. Kiekvienas reiškinys turėtų savo paaiškinimą, bet niekas nesistengtų sukurti teorijos, kuri aprašytų ką nors daugiau, nei jau egzistuojančius eksperimentinius duomenis. Apibendrinimai būtų laikomi betiksliu užsiėmimu, neduodančiu jokios betarpiškos praktinės naudos.

    Tokios fizikos, kokią ją šiandien žinome, tikriausiai išvis nebūtų. Tikrais mokslininkais būtų laikomi chemikai, nagrinėjantys atomus, molekules ir periodinę elementų lentelę. Būtų daug neišaiškintų reiškinių, tik ne bendrosios teorijos anomalijų - tokia teorija išvis neegzistuotų. Geriausiu atveju turėtume daugybę atskirų teorijų, leidžiančių pasiekti nežymios technologinės pažangos. Kompiuterių ir kitų sudėtingų elektronikos prietaisų niekas nebūtų išradęs, o visos XX a. antrojoje pusėje pasiektos technikos pažangos paprasčiausiai nebūtų.

Koks dar Albertas?

    Atsitiktinumai keičia istorijos tėkmę, o mokslo istorijoje tikrai nėra buvę didesnio atsitiktinumo nei tai, jog Maksas Plankas prieš 100 metų buvo vienu iš vokiečių mokslinio žurnalo "Annalen der Physik" redaktorių. Jei ne Planko įtaka, būtų sunku įsivaizduoti, kad šis žurnalas kelių mėnesių bėgyje būtų paskelbęs net keturis mokslininko-mėgėjo straipsnius, pakeitusius mūsų visatos sampratą.

    Tas nežinomasis buvo 26 metų šveicarų patentų tarnybos Berne darbuotojas Albertas Einšteinas. 1905 m. Einšteino gyvenime buvo ypatingi. Kai kas mano, jog pirmi trys tais metais parašyti straipsniai, skirti fotoelektriniam efektui, specialiajai reliatyvumo teorijai ir Brauno judėjimui, kiekvienas atskirai vertas Nobelio premijos. Ketvirtajame straipsnyje buvo padėti garsiosios lygties E=mc2 pagrindai.

    Plankas nebuvo nieko girdėjęs apie Einšteiną, kurio išsilavinimas teleido jam dirbti tik vidurinės mokyklos fizikos mokytoju. Bet straipsniai Plankui pasirodė kažkuo įdomūs, todėl jis nutarė juos spausdinti, prieš tai, beje, pasiuntęs vieną savo asistentų į Berną tam, kad įsitikintų, jog Einšteinas išties egzistuoja. Planko parama buvo labai svarbi, nes joks kitas to laiko fizikas straipsnių nebūtų priėmęs. Dar daug metų po jų išspausdinimo Plankas buvo nuolat kaltinamas leidęs tokiems "nereikalingiems" darbams išvysti dienos šviesą.

    Kas gi būtų įvykę, jei Einšteino darbai nebūtų priimti? Kai toks klausimas buvo užduotas pačiam Einšteinui, jis atsakė tikįs, jog panašias koncepcijas būtų sugalvojęs kitas fizikas. Jis netgi nurodė galimą kandidatą - Polį Lanževeną iš College de France Paryžiuje. Lanževenas 1905 m. prieš pat pasirodant Einšteino straipsnį paskelbė savo nesėkmingą bandymą sukurti specialiąją reliatyvumo teoriją.

    Negalime tikrai žinoti, ar Lanževenui būtų pavykusi specialioji reliatyvumo teorija, bet yra beveik tikra, kad bendrąją reliatyvumo teoriją, pasirodžiusią 1915 m. ir tapusią mokslo, kurį mes dabar vadiname kosmologija, pagrindu, galėjo sugalvoti tik Einšteinas. O jei Einšteinas nebūtų pasiekęs pasaulinio pripažinimo, nebūtų buvę ir jo garsiojo 1939 m. laiško prezidentui Ruzveltui, kuris dažnai minimas kaip svarbi aplinkybė, paskatinusi JAV pradėti atominės bombos sukūrimo darbus.

Rudai žalias mokslas

    1941 m. naciai nusprendė įsiveržti į SSSR ir tai nulėmė jų pralaimėjimą antrajame pasauliniame kare. Tačiau jie galėjo pasirinkti ir kitokį karo tęsimo variantą. 1999 m. paskelbtoje knygoje "Kaip Hitleris galėjo laimėti karą" Džonas Kyganas (John Keegan) nurodo tai, jog naciai galėjo nukreipti savąjį smūgį ir į Artimuosius Rytus. Netgi jei jiems ir nebūtų užimti visų naftos verslovių, Hitleris būtų kontroliavęs pakankamai didelę Europos energetinių resursų dalį ir susidariusi patinė situacija būtų privertusi dviem-trim metais anksčiau baigti karą. Tikėtina, kad tai būtų gerokai sumažinę holokausto mastą, nes Hitleris žydų genocidui galutinai ryžosi po pirmųjų pergalių Rusijoje, kurias jis interpretavo kaip kosminį savo veiklos palaikymą.

    Jei naciai būtų laimėję karą (ar bent jau nepralošę jo), kitus penkiasdešimt metų moksle būtų dominavusi ne elementariųjų dalelių fizika ir branduolinė energetika, bet ekologija. Biologinės įvairovės išsaugojimas ir tam tikras socialinis darvinizmas, paremtas rasine higiena, būtų tapę vyraujančiomis koncepcijomis.

    Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, kad nacizmo sėkmė galėtų atnešti pasauliui ką nors gero. Bet iš tikrųjų, po nacių pralaimėjimo daug jų mokslininkų pradėtų tyrimų perėmė šalys-nugalėtojos. Hitlerininkų vystyta rasinės higienos ideologija skyrė labai didelį dėmesį žmogaus santykiui su jį supančia aplinka. Raciniai higienistai, pavyzdžiui, manė, kad pasaulio nelaimės kyla iš neteisingų bandymų kitaip nukreipti natūralios atrankos sąlygotus efektus. Jų nuomone vakcinos dirbtinai sustiprindavo kūną. Kadangi istoriškai vakcinų tyrimai lydėjo imperijų plėtimosi sukeltą žmonių maišymąsi, rasinės higienos šalininkai darė išvadą, kad natūraliai gali išlikti tiktai stabilios ir "švarios" populiacijos. Galiausiai tai būtų atvedę prie masinės imunizacijos, kurią naciai laikė stabdančia natūralią atranką, uždraudimo.

    Bet kitoms prevencinės medicinos šakoms dėmesys, tikriausiai, būtų padidėjęs. Radiacijos, asbesto, sunkiųjų metalų, alkoholio ir tabako įtakos žmogaus sveikatai tyrimai būtų progresavę sparčiau. Naciai taip pat būtų skatinę ekologiškų maisto produktų gamybą, vegetarizmą ir liaudies mediciną bei uždraudę vivisekciją. Dar daugiau, nacių prieraišumas prie aplinkosaugos ir žemės resursų tausojimo būtų anksčiau aktualizavę šiltnamio dujų išmetimo į atmosferą ir alternatyviųjų energijos šaltinių tyrimus.

    Naciai taip pat būtų pirmieji įsijungę į kosmoso tyrimus. Jie būtų supratę, kad į kosmosą pasiųsti žmonės gali padėti išsiaiškinti astrofizikos ir aeronautikos ribas ir išplėsti reicho įtaką į kitas planetas ar į orbitines stotis.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 11, 2012, 08:12:22

Nepaprastas radinys

 1991 metų rugsėjį 10500 pėdų aukštyje, kertant siena tarp Austrijos ir Italijos, alpinistai aptiko iš ledyno kyšantį kūną. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad žmogus buvo miręs nelabai seniai, nes palaikai buvo gerai išsilaikę.

Praėjo keturios dienos kol buvo pareikštos teisės į radinį. Bandant ištraukti palaikus iš ledo jie pradėjo tirpti.

Tada buvo suvokti visi faktai apie šį radinį. Vyras, kurio lavonas buvo rastas, buvo 5 pėdų ir 4 colių ūgio, jo batai ir apranga buvo ne šio ar kurio nors iš vėliausių amžiaus. Jis buvo mumifikavęsis ir taip gerai išsilaikęs, kad net jo akių obuoliai buvo sveiki.

Radiniui buvo duotas vardas Ecis (Oetzi), jis gyveno Bronzos Amžiuje, tarp 3500 ir 1000 metų prieš Jėzų Kristų. Pasakojimas, kuris ėmė atsiskleisti yra neįtikėtinas, bet tai tiesa. Palaikai buvo pergabenti į Pietų Tirolio Archeologijos Muziejų (The South Tyrol Museum) Italijoje. Ecis laikomas specialiai pagamintoje šaltoje kameroje, kurioje palaikoma -6° C temperatūra ir 98% santykinė drėgmė.

Iš pradžių buvo spėjama, kad jis žuvo, nes užmigo arba nukrito ir sušalo iki mirties. Tačiau viskas buvo kitaip. Motulė gamta atliko tikrą žygdarbį išsaugodama šį vyrą lede. Tikriausiai ledynas ji pasiglemžė neužilgo po jo mirties. Visi jo vidaus organai buvo išsilaikę. Mokslininkams tai davė daug naudos!

Iš skrandžio tyrimo žinoma, kad žmogaus paskutinis valgis susidėjo iš neraugintos kvietinės duonos, žolių ir mėsos. Žinoma, kad jis buvo prarijęs žiedadulkę nuo panašaus į skroblą medžio, kuris žydi nuo kovo iki birželio ir auga daug šiltesniame klimate nei tas, kuriame Ecis buvo rastas Alpėse. Tai reiškia, kad jo paskutinė kelionė truko mažiausiai 6 valandas pėsčiomis.

Tai buvo žmogus, kuris žinojo, kaip keliauti tomis sunkiomis ir kupinomis pavojų Bronzos Amžiaus dienomis. Prie jo buvo rasti daiktai, kurių egzistavimas tais laikais atrodo neįmanomas. Jis turėjo medicininį rinkinį, kurį sudarė du grybai ir medžio anglis. Abu augalai turi gydomųjų savybių, ypač virškinimui.

Ecis taip pat turėjo rinkinį ugniai kurti, pritvirtintą prie juosmens diržu. Rinkinį sudarė piritas ir medžio anglis. Kuras tikriausiai buvo pušis, melsvoji kanadinė eglė arba guoba. Žmogaus įrankiai taip pat atrodė kaip stebuklas. Prie savo diržo jis turėjo dviašmenį durklą, įkištą į gražiai nupintas makštis. Jis mokėjo medžioti, dirti odą, ir dar šį durklą naudojo mėsai pjaustyti.

Ginklų arsenalą sudarė sulūžusios strėlės ir šešių pėdų lankas, kuris dar buvo kūrimo stadijoje. Amuniciją susidėjo iš dvylikos nebaigtu iečių ir dviejų gatavų strėlių. Lankas buvo nepanaudojamas, todėl padaryta prielaida, kad savo kelionėje jis sutiko priešiškus žmones, laukinius žvėris, arba abu.

Ecio apranga buvo puikiai padaryta, kaip ir batai. Jis dėvėjo tris sluoksnius gerai susiūtų rūbų, o viršutinis sluoksnis padarytas iš supintų žolių ir buvo panašus į tai, ką pavadintume apsiaustu ar paltu.

Ant jo kūno buvo 47 tatuiruotės. Taip, tatuiruotės. Ir ne tik tai. Tatuiruočių vietos privers jus stabtelti ir susimastyti. Tatuiruotės ant jo kojos ir nugaros sutampa arba yra arti tikslių akupunktūros taškų. Iš rentgeno nuotraukų mokslininkai nustatė, kad Ecis sirgo artritu. Ar įmanoma, kad šis senovės žmogus ir jo kultūra jau naudojo akupunktūrą tūkstančius metų prieš tai, kada kiniečiai ją ištobulino?

Taip pat žinoma, kad jo sveikata buvo ne per geriausia, nes jo gaubtinėje žarnoje buvo rasta kirmėlių. Tai suteikia mums informacijos apie žmogaus mirtį. Tomografijos dėka tai buvo išaiškinta. Jo mirtis buvo kažkokio susirėmimo pasekmė. Maždaug 1 colio ilgio strėlė buvo rasta jo kairiajame petyje. Strėlės įsmigimo kampas rodo, kad Ecis buvo pašautas iš apačios. Strėlė sužalojo jo nugarą, nukirto nervus ir kraujagysles jo rankoje bei galiausiai įstrigo tarp mentės ir šonkaulio. Jokie gyvybiškai svarbūs organai nenukentėjo, todėl tikėtina, kad jis mirtinai nukraujavo… Skausminga mirtis.

Aišku yra dar daug neatsakytų klausimų. Ecis niekada net neįtarė, kad jis padarys tokią didžiulę paslaugą tą dieną, kai įkopė į 10500 pėdų aukštį. Tą dieną jis drąsiai kovėsi, kad išgyventų, bet visa tai baigėsi tuo, kad jis liko įšalęs laike. Mirdamas ir taip gerai išsilaikydamas jis leido mums žvilgtelėti į savo protėvius ir prieš tūkstančius metų jų turėtus gabumus.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 11, 2012, 20:36:22

Asteroidas skriejantis link žemės

Neseniai atrastas 45 metrų skersmens ir 140 tūkst. tonų svorio asteroidas 2012 DA14 ateinančių metų vasarį dukart kirs geostacionarių palydovų žiedą, tad egzistuoja didelė tikimybė, jog gali būti numušti geostacionaria orbita aplink Žemę skriejantys palydovai. NASA astronomai kol kas neatmeta ir susidūrimo su Žeme tikimybės, tačiau ją dar reikia tikslinti. Asteroidą 2012 DA14 atrado LaSagra observatorijos astronomai iš Ispanijos.
 Tiksli pavojingo priartėjimo data – 2013-ųjų vasario 15 d. Nors NASA tvirtina, jog asteroido trenkimosi į Žemę tikimybė vertinama 0,031 proc., jei taip atsitiktų, Žemės paviršiuje įvyktų 2,4 megatonos sprogimas, savo galia maždaug prilygstantis 1908 m. Tunguskos apylinkėse įvykusiam dangaus kūno sprogimui, apie kurį rašėme prieš keletą dienų.

 Šiuo metu NASA tikslina asteroido skriejimo trajektoriją, tad astronomai kol kas susidūrimo su Žeme grėsmę, jei kosminė uola prieš tai kliudytų kurį nors iš geostacionarios orbitos palydovų, yra linkę vertinti atsargiai.

 „Tikimybė yra labai maža, tačiau jos atmesti negalima, – tvirtina NASA Reaktyvinių jėgų laboratorijos Pasadenoje (Kalifornija, JAV) astronomas Polas Čodasas (Paul Chodas). – Faktas tas, jog asteroidas praskries išties labai arti Žemės.“

 Kol kas galingesnių teleskopų objektyvuose asteroidas 2012 DA14 matomas kaip blankus taškelis, tačiau kitų metų vasarį, kai prie Žemės priartės 33,8 tūkst km atstumu, jis bus kur kas grėsmingesnis – kosminio luito trajektorija dusyk kirs geostacionarių palydovų zoną. Artimiausiais mėnesiais NASA mėgins tiksliai nustatyti, kur ir kaip arti atsidurs asteroidas, pasiekęs Žemei artimiausią savo trajektorijos tašką.

 „Kol kas tiksliai nežinome, kur tiksliai erdvėje yra asteroidas 2012 DA14, – atskleidžia kitas minėtos laboratorijos darbuotojas Stivenas Česlis (Steven Chesley). – Toks neapibrėžtumas kliudo tiksliai įvertinti kosminio kūno orbitą ir pateikti tikslias prognozes.“

 Nėra nė vieno NASA darbuotojo, kuris jaudintųsi, jog asteroidas 2012 DA14 smogs į Žemę, tačiau specialistai sutinka, jog pavojingai priartėjęs asteroidas gali būti matomas iš Žemės.

 „Gali būti, jog jis bus matomas net ir pro gerus žiūronus ar nedidelį teleskopą, – pritaria P. Čodasas. – Tokiam kosminiu masteliu mažam kūnui tai yra išties neįprastas dalykas.“

 Astronomai tikslina 2013-ųjų asteroido susidūrimo su planeta tikimybę, tačiau kol kas nieko nekalba apie pakartotinį 2012 DA14 vizitą 2020-aisiais. Mokslininkai aiškina, jog pirmiausia reikia sulaukti ir pamatyti, kaip arti kosminis akmuo praskries kitų metų vasarį ir kokią įtaką asteroido trajektorijai padarys Žemės gravitacija. Tuomet bus galima formuluoti preliminarias prognozes 2020-iesiems.

 Jei vis tik atsitiktų taip, kad asteroidas trenktųsi į Žemę, astronomai aiškina, jog 2012 DA14 smogtų į Antarktidą ar į ją juosiančias pietines vandenų teritorijas. 140 tūkst. tonų uolos sprogimas civilizacijos nesunaikintų, bet jei akmuo pataikytų į gyvenamą teritoriją, didžiulio aukų skaičiaus išvengti nepavyktų. Realūs ar tik tikėtini yra tokie pavojai, tačiau NASA sutinka, jog tiksliai įvardyti potencialias grėsmes yra labai svarbu.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 11, 2012, 23:37:36

Protingas banginis

 Pirmasis karo tikslams panaudoti povandeninius laivus sugalvojo Leonardas da Vinčis. Tačiau, išsigandęs didžiulio galimo potencialių povandeninio karo aukų skaičiaus, garsusis dailininkas ir mechanikas sunaikino savo kūrinio brėžinius. Keletu šimtmečių vėliau pastatyti povandeniai laivai buvo greičiau “žaisliukai” šio pasaulio galingųjų rankose, tačiau ne karine technika. Ir tik XIX-o amžiaus 7-ame dešimtmetyje federalų ir konfederatų inžinieriai sugebėjo povandeninius laivus paversti grėsminga jėga.
 Neužilgo po Pilietinio karo pradžios pietiečiai paskelbė konkursą povandeniniam laivui sukurti. Primityvios metalinės statinės pagimdė gandus apie “nematytą konfederatų jūrų ginklą”. Vienas povandeninis laivas buvo pavadintas “H.L. Hanlis” (“H.L. Hunley”) – pagal laivo statybos finansuotoją Horacijų Lousoną Hanlį (Horace Lawson Hunley). Šiam laivui pavyko karties  pagalba  pritvirtinti parako miną prie šiauriečių laivo dugno ir jį nuskandinti. Tiesa, grįžtant iš kovinės užduoties, povandeninis laivas nuskendo, tačiau pirmosios povandeninės karinės operacijos efektas buvo didžiulis. Abraomas Linkolnas asmeniškai įsakė paspartinti povandeninių laivų kūrimą Federacijos laivynui.

 1863 m. pradžioje trys šiauriečių verslininkai – Augustas Praisas, Kornelijus Bušnelis ir Oliveris Halstidas – įkūrė American Submarine Company. Jų kūriniu tapo povandeninis laivas “Protingasis banginis”. Tiesa, istorikai iki šiol nesutaria, kas būtent suprojektavo šį povandeninį laivą. Viena versija teigia, kad pagal verslininkų užsakymą tai padarė inžinierius Skovelas S. Meriemas. Pagal kitą versiją, projekto autoriumi tapo vienas iš kompanijos savininkų Oliveris Halstidas. Kad ir kaip ten būtų, tačiau būtent pastarojo “genialioms” mintims priklauso tolimesni povandeninio laivo kūrimo ir tobulinimo darbai. Tačiau laivas pagarsėjo kaip pražudęs daugiausia žmonių.

 “Protingasis banginis” buvo pirmasis tikras povandeninis laivas, pastatytas pagal originalų projektą. Pietiečių pasididžiavimas “Hanlis”, pvz., buvo pastatytas iš… garvežio katilo, o “Protingajam banginiui” buvo specialiai pagamintas plieninis korpusas. Šiauriečių povandeninis laivas buvo cigaro formos, apie 9 m ilgio, 2,74 m aukščio ir 2,13 m skersmens. Laivo vandens talpa buvo 13 tonų. Povandeninio laivo ekipažą sudarė 13 žmonių. Devyni iš jų turėjo sukti sraigtą (apie kokį nors garo variklį nebuvo nė kalbos), kas idealiausiu atveju turėjo leisti povandeniniam laivui plaukti apie 7 km/h greičiu. Reikia pasakyti, kad praktiškai greitis buvo tik truputį daugiau pusės numatyto greičio. Į ekipažą dar įėjo kapitonas, šturmanas ir du narai. Jie komandos nariais tapo dėl vienos priežasties.

 Ilgai buvo manoma, kad konfederatų “Hanlis»”nuskendo dėl savo padėtos minos sprogimo – hidrosmūgis apvertė povandeninį laivą. Tik po daug metų paaiškėjo, kad laivas paskendo, kai į vidų per atvirą liuką plūstelėjo vanduo. Tačiau, remdamiesi netikslia informacija apie katastrofos priežastis, karinio jūrų laivyno specialistai padarė išvadą, kad panaudoti miną, pritvirtintą prie karties, reiškia pamerkti povandeninį laivą žūčiai. Būtent dėl to į “Protingojo banginio” ekipažą buvo įtraukti 2 narai – jie, apsirengę specialiais kostiumais, turėjo per liuką apatinėje laivo dalyje panerti į vandenį ir rankiniu būdu pritvirtinti miną prie priešo laivo dugno.

 Povandeninio laivo valdymui buvo naudojamas vertikalus ir du horizontalūs vairai bei dvi balastinės cisternos – laivo priekyje ir gale. “Protingajame banginyje” buvo 2 balionai su deguonimi, kurie leido ekipažui po vandeniu išbūti keletą valandų. Tam, kad išlaikyti laivą vienoje vietoje, kol narai atlieka savo darbą, specialiuose povandeninio laivo įdubose buvo saugomi 2 inkarai. Tokiu būdu, “Protingasis banginis” buvo skirtas veiksmams nedideliame gylyje – iki 50 m. Beje, povandeninis laivas neatliko nė vienos sėkmingos kerinės operacijos.

 Baigti “Protingojo banginio” statybą pavyko tik pasibaigus Pilietiniam karui, 1866-ais metais. Tuo metu vieninteliu American Submarine Company savininku tapo Oliveris Halstidas – kiti du buvę kompanionai užsiėmė kitu verslu. Pagal pirminę sąmatą povandeninio laivo kaina turėjo buti 15 tūkstančių dolerių, tačiau praktiškai kūrėjas išleido apie 40 tūkstančių dolerių. Atsižvelgiant į tai, kad karas jau baigėsi, amerikiečių laivynas nepirko šio laivo (savininkas prašė už jį 50 tūkstančių), todėl Halstidas tapo nereikalingo technikos “stebuklo” savininku. Teoriškai amerikiečiai buvo pasiruošę įsigyti “Protingąjį banginį”, tačiau tik po visų bandymų, jei išradėjui pavyktų įrodyti šio povandeninio laivo efektyvumą. Visi povandeninio laivo išplaukimai į jūrą vyko pusiau oficialiame lygyje, o bandymuose dalyvavo ne profesionalūs jūreiviai, o civiliai, kuriuos Halstidas nusamdė uosto smuklėse.
 Pirmasis išplaukimas į jūrą užčiaupė skeptikus. Povandeninis laivas panėrė į maždaug 5 m gylį, o pro liuką išlindęs naras sėkmingai pritvirtino miną prie nuskandinimui skirto laivo dugno ir jį susprogdino. “Protingasis banginis” grįžo į Bruklino prieplaukos dokus, o jo veiksmus gerai įvertino 4 Amerikos laivyno karininkai, kurie stebėjo bandymą. Tačiau įsigyti povandeninį laivą laivynas nesuspėjo. Per antrąjį bandymą “Protingasis banginis” nuskendo, vos tik paliko prieplauką. Nuskendo visas laive buvęs ekipažas. Iškelti povandeninį laivą pavyko tik po kelių dienų. Panašu, kad “Protingasis banginis”, panašiai kaip ir “Hanlis”, paskendo dėl per atvirą liuką į laivo vidų įsiveržusio vandens, kurio bangą sukėlė pro šalį praplaukęs laivas.

 Jūreivius palaidojo, povandeninį laivą sutvarkė, Halstidas konstrukcijoje atliko nedidelius pataisymus, po kurių nusamdė naują ekipažą. Tačiau išplaukti į jūrą povandeninis laivas nespėjo – naktį prieš bandymus jis nuskendo pačiame uoste, maždaug 5 m gylyje. Vėl žuvo visi jūreiviai. Tragedijos priežastimi, sprendžiant pagal viską, tapo sugedęs vožtuvas, pro kurį į laivo vidų pateko jūros vanduo, kuris ėmė gramzdinti laivą. Be to, nakčiai laivo liukai nebuvo uždaromi, todėl laivas į dugną nuskendo kaip akmuo.

 Oliveris Halstidas tuo metu galutinai prasiskolino. Po to, kai povandeninis laivas buvo iškeltas, jis per pusę sumažino kainą ir bandė parduoti jį Amerikos KJL už 25 tūkstančius dolerių. Tačiau atsakingos žinybos atsisakė pirkti “Protingąjį banginį”.
 Palaipsniui rūdijantis, laivas keletą metų stovėjo Bruklino laivų statykloje. Tik 1872 m. Halstidas, atlikęs dar keletą patobulinimų povandeninio laivo konstrukcijoje, sugebėjo įkalbėti karines žinybas suteikti “Protingajam banginiui” dar vieną galimybę. Vėl buvo užverbuoti 13 savanorių. Tačiau išbandymų metu surūdijęs korpusas ėmė leisti vandenį, povandeninis laivas vėl nuskendo. Niekam nepavyko išsigelbėti…

 Tačiau Oliveris Halstidas neprarado ūpo. Jis vėl iškėlė laivą-žudiką ir dar kartą pabandė patobulinti jo konstrukciją. Ko gero, “Protingasis banginis” būtų pražudęs dar nemažai jūreivių, tačiau atsitiko įvykis, kuris ant tolimesnės povandeninio laivo “karjeros»”padėjo didelį kryžių. Kaip ciniškai rašė amerikiečių spauda, “laimei, Halstidą jo meilužės vyras nušovė anksčiau, nei jis suspėjo atlikti eilinius pakeitimus “Protingojo banginio” konstrukcijoje, o KJL vadovybė -pasiduoti norui jas praktiškai išbandyti”. Tiesa, pagal kitą versiją, Halstidą nušovė ne meilužės vyras, o vienas iš kreditorių, kuris nesėkmingai bandė atgauti skolą iš povandeninio laivo kūrėjo.

 Kad ir kaip ten buvo, 1872-ais m. “Protingasis banginis”, nusinešęs 39 žmonių gyvybes, buvo prišvartuotas visiems laikams ir tapo Bruklino laivų statyklos eksponatu. Praėjusio amžiaus pabaigoje povandeninis laivas buvo pergabentas į vieną Vašingtono muziejų, kur jis laikomas ir šiandien.
 Beje, kai kurie karo istorikai teigia, kad “Protingasis banginis” tapo apkalbų auka. Atseit, vienintelė avarija laivą ištiko 1872-ais m., kai surūdijęs korpusas ėmė leisti vandenį. Ir tada tarsi niekas nenukentėjo. Ši versija gal ir turi teisę egzistuoti, tačiau po Halstido mirties, kai “Protingasis banginis” buvo prišvartuotas, amerikiečių spauda tiesiog mirgėjo antraštėmis: “Daugiau jis nieko nepražudys!”.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 19, 2012, 20:42:15

Mitai virtę realybe

Kartais išaiškėja, kad kraupios legendos virsta realybe.

1. Įrenginys savo paties galvos nukirtimui

Legenda:

 Vienas žmogus nusikirto sau galvą, naudodamasis pakankamai sudėtingu, specialiai tam tikslui sukurtu įrenginiu.

 Skamba absurdiškai, kaip koks nors mažo biudžeto siaubo filmo scenarijus.

Tačiau toks dalykas įvyko iš tiesų:

 2011 metais vieno iš Jorktauno gyventojų žmona išvarė savo mylimąjį iš namų. Jis prie mašinos prijungė priekabą ir sudėjo į ją visus savo turtus. Pavažiavo kelis kvartalus nuo namų ir… padegė priekabą. Atvykusi policija aptiko degančią priekabą, o patį atstumtąjį vyrą užsidariusi mašinoje. Kažkas atkreipė dėmesį į vielą, kuri blizgėjo ant vyro kaklo. Pasirodė, kad ji tęsiasi per automobilio langą ir artimiausio medžio, kuris auga maždaug už dešimties metrų. Policijos pareigūnams nespėjus sureaguoti, vyras paspaudė akseleratoriaus pedalą ir… liko be galvos.

2. Žiedas ir kapas

Legenda:

 Tikriausiai tai net ne legenda, o visas legendų ciklas, be to, dažnai naudojamas kinematografijoje. Legendos byloja, kad kažkas buvo palaidotas gyvas, ir jis/ji ne tik savarankiškai išsikasė, bet ir nubaudė visus piktadarius, praturtėjo ir ėmė laimingai gyventi.

Tikroji istorija skamba taip:

 Viskas vyko Lenkijoje. Po šešių bendro gyvenimo metų Martinas Kasprzakas nusprendė, kad jo nuotaka Mičeslava Levandovska nėra pakankamai graži. Vietoj to, kad leistų jai aptikti save lovoje su kokia nors jos simpatiška drauge, kaip pasielgtų bet kuris kitas, M. Kasprzakas surado radikalesnį būdą. Jis apsvaigino draugę, jos rankas sulipdė lipnia juosta, merginą patalpino į dėžę ir nuvežė į mišką. Ten jis merginą palaidojo gyvą ir nuvyko į artimiausią bankomatą, kuriame iš jos kortelės nusiėmė visus pinigus. Mičeslavos laimei, M Kasprzakas išsiskyrė viena gera savybe – jis puikiai nusimanė brangenybėse ir piršdamasis padovanojo jai žiedą su dideliu deimantu. Šiuo akmeniu mergina ir prapjovė lipnią juostą, kuria buvo apklijuotos jos rankos ir kojos. Vėliau ji brangakmeniu padarė angą dėžėje ir ištrūko į paviršių pro purvą ir šakas, kuriomis jos jaunikis uždengė kapą.

 Taigi, merginos, susižadėdamos reikalaukite žiedo su dideliu deimantu, ypač jei jūsų jaunikis kažkodėl namuose saugo dėžę nuo televizoriaus.

3. Klastinga žmona

Legenda:

 Vyras sutinka ypatingo grožio moterį, užsimezga romanas, vėliau seka sužadėtuvės… Po vestuvių vyras sužino, kad vedė… raganą.

Tikroji istorija:

 Beveik visus pirmus santuokos metus Shriya ir Bimalis Pateliai gyveno skirtinguose miestuose: jis – Ostine (Teksasas, JAV), ji – Dubajuje (Jungtiniai arabų emyratai). Po susivienijimo jaunoji žmona pareiškė, kad nori palepinti vyrą masažu su specialiu aliejumi, ir nusivedė jį į vonią. Ten jau buvo viskas paruošta: prieblanda, rožių lapeliai, žvakės…

Patiklus Bimalis, tikėtina, jau sėdėjo vonioje, kai pajuto, kad aliejus, kuriuo jį įtrina, įtartinai kvepia benzinu. Ir suprato, kad žvakės reikalingos ne tam, kad būtų sukurta romantiška aplinka. Kai įsižiebė ugnis, moteris pašoko iš vonios kambario ir užrakino duris.

 Jeigu ponas Patelis būtų dėmesingesnis, tai galėjo pastebėti, kad priešgaisrinė signalizacija buvo atjungta, o priešgaisriniai purkštuvai apvynioti plastikiniais maišais. Ji apgalvojo viską iki menkiausių detalių, tačiau kažkodėl skyrybų variantas jai į galvą nešovė.

 Shriya Patel buvo nuteista už tyčinį nužudymą.

4. Išprotėjęs daktaras

Legenda:

 Išprotėję daktarai, kurie dievina pjaustyti patiklias pacientes – daugelio miestų legendų ir populiarių siaubo filmų veikėjai.

Realiame gyvenime jų irgi galima sutikti:

 Glenas Takeris buvo baisus plastinis chirurgas, ir, tikėtina, net gi sadistiškai mėgavosi, bjaurodamas žmones. Vieno paciento, kuris kreipėsi dėl spazmų rankoje, gydymas baigėsi amputacija. Moteriai su krūtų implantais jis padarė kvadratinę krūtinę, nusėtą randų kaip pas Frankenšteiną.
 Kai skundų ir teisminių ieškinių susikaupė pakankamai, pasirodė žinia apie tragišką chirurgo žūtį, kuris neva paskendo plaukiojimo valtyje metu. Po metų jis buvo aptiktas Floridoje, kur iki to laiko jau spėjo subjauroti nemažai pacientų. Po to, kai ši istorija nuskambėjo per visą Ameriką, G. Takeris pareiškė žurnalistams: „Jeigu mane įspraus į kampą ir aš suprasiu, kad mano gyvenimas nebevertas nieko, aš išeisiu – bet ne vienas“.

 Jis laikėsi savo žodžio. Po kelių metų jis nusišovė, tačiau prieš tai nužudė žmoną ir net gi katiną.

5. Lavonas baseine

Legenda:

 Tokio lygio istorijos yra tiesiog sukurtos tam, kad jas pasakotų mokyklų persirengimo kambariuose: apie tai, kad mergaitė nuėjo maudytis ir vandenyje užtiko numirėlį, kuris čiupo ją už kojos!

Tiesa:

 Vienas vaikas iš Masačusetso maudėsi viešame baseine ir pamatė, kad palei vandens paviršių plūduriuoja kažkas stambaus. Pasirodo, tai buvo moters, kurios ieško policija, kūnas. Kūnas baseine plaukiojo jau tris dienas – netoliese nieko neįtariančių ir nerūpestingai besipliuškenančių vaikų. Tikėtina, jie ją net gi matė, tačiau manė, kad tai tiesiog plaukikė, kuri gali ilgai sulaikyti kvėpavimą, juk vandens svyravimas gali sukurti judėjimo iliuziją.

 Neįtikėtina tai, kad per tas tris dienas vandenį baseine tikrino du skirtingi inspektoriai.

6. Vakarėlis su negyvėliu

Legenda:

 Bet kuri istorija, kuri baigiasi taip: „ir čia išaiškėjo, kad visą tą laiką jis buvo miręs!“.

Tikroji istorija:

 Tuo laiku, kai Robertas Jungas ir Markas Rubinsonas atvažiavo į savo draugo Džefrio Džarreto namus, jis jau buvo miręs nuo perdozavimo. Kokios būklės buvo draugai nėra žinoma, tačiau jie nusprendė, kad Džefris tiesiog girtas. Tikėdamiesi, kad jis tuoj tuoj pabus, ištikimieji draugai sugrūdo draugo kūną į mašiną ir išvažiavo su juo linksmintis.

Kadangi Džefris nerodė didelio susidomėjimo užsitęsusiu banketu, R. Jungas ir M. Rubinsonas paliko jį „ilsėtis“ ant galinės automobilio sėdynės, kol patys ėjo per barus ir striptizo klubus. Kažkuriuo metu baigėsi jų pinigai ir jie „pasiskolino“ kreditinę iš Dž. Džarreto. O vėliau nusprendė savo nuobodų draugą nuvežti namo, o patys toliau tęsti vakarėlių fiestą, žinoma, draugo sąskaita. Ir tik vėliau vienam iš jų atėjo į galvą mintis, kad Džarretas visą tą laiką buvo miręs. Nepaisant gerų ketinimų, draugus nubaudė už mirusiojo kūno išniekinimą ir vagystę.

7. Kolekcionierius

Legenda:

 Holivudas mums visiems parodė, kaip turi atrodyti išprotėjęs kaimynas-žudikas: tylus, mandagus, labai išsilavinęs ir nė kiek neįtartinas.

Tikroji istorija:

 Būtent tokiu ir buvo etnografas ir lingvistas iš Žemutinio Naugardo Anatolijus Moskvinas. Visas jo butas buvo nukrautas didelėmis, žmogaus ūgio lėlėmis. Visa tai jau yra gana keista, tačiau išaiškėjo, kad viskas yra daug blogiau – po suknelėmis ir perukais operatyvių tarnybų darbuotojai rado 29 mumifikuotus mergaičių ir merginų kūnus. A. Moskvinas buvo aistringas kolekcionierius, tačiau rinko jis ne pašto ženklus ar monetas, bet mirusius žmonių kūnus, kuriuos nuo 2000 metų iškasdavo kapinėse. Beje, namo jis nešėsi ne visus kūnus – iš pradžių jis atkasdavo kapą ir jeigu jo kas nors netenkindavo, tai užkasdavo kūną atgal.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 24, 2012, 00:18:16

Jūsų dėmesiui – šešios tikros istorijos apie žmones, kurie buvo gyvi palaidoti ir stebuklingai prisikėlė iš numirusių, bei apie taip vadinamo „Lazario sindromo“ apraiškas

1. Metju Volas (Matthew Wall), ūkininkas

1571 metų spalio 2 dieną visas Brogingo kaimas Anglijos Hartfordšyro (Hertfordshire) grafystėje lydėjo į paskutinę kelionę jauną ūkininką vardu Metju Volas. Labiausiai sielojosi velionio sužadėtinė – gražuolė mergina. Diena pasitaikė darganota, purškė lietutis.

Laidotuvių procesija jau artėjo prie bažnyčios, kurioje turėjo būti apgiedojamas numirėlis, kai staiga… Vienas iš vyrų, nešusių karstą, paslydo ant šlapių lapų. Karstas nuslydo nuo peties ir trenkėsi į žemę, bet tuojau pat buvo pakeltas, ir procesija slinko toliau. Prabėgo dar minutė, ir iš karsto pasigirdo atkaklus beldimas.

 Metju Volas prisikėlė iš numirusių ir reikalavo jį išleisti!

 Po šio stebuklingo prisikėlimo Metju vedė savo sužadėtinę ir laimingai su ja pragyveno dar 24 metus. O jam mirus antrą kartą, liko testamentas. Pagal jį dalis turto buvo skirta tam, kad kiekvienais metais spalio 2 dieną į bažnyčią vedantis keliukas būtų gerai nušluojamas, po to turi skambėti laidotuvių varpai, o po jų – ir vestuvių. Šios tradicijos kaime laikomasi iki šiol. Spalio antrąją vietiniai gyventojai vadina „Senuko diena“.

2. Ana Gryn (Anne Green), vaiko žudikė

1650 metais Ana Gryn buvo nuteista už tai, kad nužudė savo nesantuokinį kudikį ir kūną paslėpė savo šeimininko namuose. Moteris buvo nuteista mirties bausme pakariant ir nuvesta į kartuves. Tardama paskutinį žodį Ana pareiškė, kad yra nekalta, ir karštai meldėsi Dievui, prašydama priimti jos sielą.

Po to budelis pastūmė iš po nuteistosios kojų suoliuką ir paliko ją kyboti pusvalandžiui. Per tą pusvalandį Anos draugas „mušė moterį į krūtinę, visu kūnu pakibdavo ant jos kojų… keldavo aukštyn ir su jėga traukdavo žemyn“. Buvo manoma, kad taip galima pagreitinti mirtį ir sumažinti nelaimėlės kančias.

 Po to virvė buvo nupjauta, A. Gryn kūnas paguldytas į karstą ir pakviestas daktaras, kuris turėjo ją skrosti. Bet vos tik daktaras ėmė daryti pjūvį, pasigirdo dejonė.

 Yra dvi tolimesnių įvykių versijos.

 Pirmoji – daktaras iš karto ėmėsi jos atšildymo, girdė įvairių žolelių antpilais ir pamažu grąžino ją į gyvenimą. Antroji – ją numetė ant grindų ir ėmė spardyti, dėl ko Ana galutinai atsipeikėjo.

 Tačiau abi šios versijos sueina į vieną tašką – moteris buvo pripažinta nekalta, po šio įvykio nugyveno ilgą gyvenimą, pagimdė tris vaikus, kuriems buvo pati pavyzdingiausia motina.

3. Mardžori Makkol (Margorie McCall), moteris su žiedu

Ši istorija nutiko XVIII amžiuje Airijoje. Daktaro Džono Makkolo (John McCall) žmona Mardžori įsisirgo karštlige ir netrukus mirė. Daktaras buvo gana pasiturintis žmogus ir kažkada žmonai buvo nupirkęs labai brangų vestuvinį žiedą. Palikti jį ant velionės piršto jis visai nenorėjo, o numauti nepavyko. Taip ir palaidojo su tuo žiedu.

Veikiai, tikėdamiesi pasisavinti daktaro brangenybes, Mardžori kapą atkasė kapų plėšikai. Bet nutraukti žiedą nuo ištinusio piršto jiems taip pat nepavyko. Ir tada jie nusprendė pirštą nupjauti. Kai tik aštrūs peilio ašmenys palietė velionės pirštą, Mardžori atgijo, atsisėdo savo kape ir klaikiai suspiegė.

 Kapų plėšikai skradžiai žemės prasmego. Mardžori vargais negalais išsikepurnėjo iš kapo ir nukėblino namo. Tuo metu kitame miesto pakrašty našlys vyras prie stikliuko širdgėlą liejo savo giminėms, na ir bandė vertinti netikėtai atsiradusios laisvės perspektyvas. Paryčiais pasigirdo baikštus beldimas į duris. Našlys atlapojo duris ir apmirė, pamatęs ant slenksčio įkapėmis vilkinčią, žemėtą ir susikruvinusią savo žmonelę.

 Šokas, kurį patyrė daktaras, buvo pernelyg stiprus. Jis krito negyvas ir buvo palaidotas kape, kuris amžinajam poilsiui turėjo priglausti Mardžori.

4. Odranas iš Jonaho, palaidotas gyvas

548 metais Škotijos Jonaho kaimo valstiečiai nusprendė prie senų kapinių pastatyti koplytėlę. Tačiau iškilo viena problema: visa, kas per dieną būdavo padaroma, naktį kažkokiu mistiniu būdu būdavo sugriaunama, ir statybininkai kiekvieną dieną viską turėdavo pradėti iš naujo.

 Galų gale, vienas iš statybininkų, vardu Kolumba, išgirdo balsą, pranešusį, kad darbas gali būti sėkmingai užbaigtas tik tuomet, jei kas nors sutiks būti palaidotas gyvas po koplytėle. Kolumba turėjo sūnų (pagal kitą versiją – brolį) vienuolį vardu Odranas, kuris ir pasišovė paaukoti savo gyvybę, tikėdamasis tuo išgelbėti savo sielą.

 Vienuolis buvo pasodintas į rūsio duobę ir užmūrytas – nuo tada statybos ėjo kaip iš pypkės. Netrukus koplytėlė buvo baigta.

 Prabėgo dar kiek laiko. Ir Kolumba pasiilgo Odrano. Jis padarė mūre angą, ir joje tuojau pat pasirodė vienuolio galva – šis ėmė prašytis atgal į margą pasaulį. Bet Kolumba nepritarė tokiam „šiaudadvasiškumui“, greitai įstūmė Odraną atgal į duobę ir vėl užmūrijo. Savo sūnų. Arba brolį.

5. Tomas iš Kempeno (Thomas à Kempis), šventuoju nepaskelbtas vienuolis

Katalikų vienuolis Tomas iš Kempeno parašė išgarsėjusią knygą „Sekimas Kristumi“, kuri dar autoriui esant gyvam buvo labai populiari. O kai 1471 metais Tomas mirė, aukščiausioji katalikų vyresnybė jį net norėjo kanonizuoti (paskelbti šventuoju) vis už tą pačią knygą, o tam reikėjo kūną ekshumuoti.

Kai karsto dangtis buvo atkeltas, matėsi kruvini rėžiai jo vidinėje pusėje ir didžiulės rakštys po velionio nagais. Koks šventasis taip desperatiškai kovotų su mirtimi, – pagalvojo vyriausieji dvasininkai. Ir, nepaisydami neabejotino prisikėlimo iš numirusiųjų stebuklo, jie, vis dėlto, nusprendė nekanonizuoti Tomo.

6. Ng Swee Hock, brolis mušeika

2011 metų balandžio mėnesį 65 metų Ng Swee Hock iš Malaizijos Penango salos susipešė su tikru savo broliu. Ko jie ten nepasidalijo – nežinoma, bet kai Ng Swee Hock buvo atvežtas į ligoninę, ant jo kūno nebebuvo sveikos vietos. Net dirbtinio kvėpavimo aparatas nepadėjo. Vietos ligoninės daktarai vyrą bandė reanimuoti 45 minutes, bet prieš 11 valandą ryto pasidavė ir užrašė mirties laiką.

 O po dviejų su puse valandos Ng pradėjo kvėpuoti…

 Mokslininkai šį fenomeną vadina „Lazario sindromu“ pagal analogiją su prisikėlusiu iš numirusių Biblijos personažu. Iki šiol pasaulyje yra užfiksuota apie 40 panašių atvejų.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 26, 2012, 16:22:56

Mistinė byla, kuri neatskleista iki šiol

Ši byla iki šiol saugoma Skotlend Jardo archyve kaip viena paslaptingiausių neatskleistų žmogžudysčių bylų. Nei skaitlingų policijos būrių panaudojimas, nei geriausių seklių pagalba, nei patys šiuolaikiškiausi ir įvairiausi metodai, įskaitant ekstrasensus, nepadėjo kilstelėti paslapties šydo nuo šios niūrios ir mistinės dramos…
 Vėlų 1945 metų žiemos vakarą nedidelio Anglijos kaimelio Žemutinio Kvintono gyventojus sukrėtė žvėriška jų kaimyno žmogžudystė, sujaukusi patriarchališką šio krašto ramybę.
 Atvykę į nelaimės viuetą policininkai konstatavo nukentėjusiojo mirtį, kurią sukėlė daugybiniai kūno sužalojimai, padaryti šakėmis ir kirviu. Tačiau banalus iš pirmo žvilgsnio kaimo nusikaltimas tapo ritualiniu aukojimu, kuris nėra atskleistas iki šiol.
 Žemutinio Kvintono gyventojams nužudytasis vyriškis buvo labai gerai žinomas. Negalima būtų pasakyti, kad kaimynai labai apgailestautų dėl jo mirties. Pagyvenęs fermeris Čarlzas Voltonas toli gražu nebuvo čia populiarus. Būdamas iš prigimties uždaras ir nemėgstantis bendrauti, jis gyveno varganoje šiaudų lūšnoje su savo giminaite Edita ir ūkininkavo, be to, gana dažnai padirbėdavo padieniu darbininku aplinkiniuose laukuose. Daugelis laikė Voltoną mediumu, ekstrasensu, tiesiog burtininku. Ir reikia pasakyti, kad pagrindo tam tikrai būta. Pirma – senis šokiravo prietaringus kaimynus tuo, kad kaip naminius gyvulius veisė didžiules varles. Tai buvo žymiosios nendrių rupūžės, kurios skiriasi nuo įprastų tuo, kad nešuoliuoja, bet bėgioja kaip katės ar šunys. Kalbėta, kad netgi paukščiai klauso Voltono ir gali skraidyti pagal jo nurodymus. Daugelis gyvūnų paklusdavo aiškiaregio valiai, ir tiktai šunys jo nepakęsdavo ir paniškai bijojo.

 Dar jaunystėje Voltonas domėjosi magiškais senoviniais kultais, ypač keltų druidų apeigomis. Kaip tik tuo metu ir nutiko įvykis, nulėmęs jo tolimesnius santykius su šunų giminės atstovais.

 Netoli Voltono lūšnos buvo aukštuma, pavadinta Meonu – negera vieta, vietinių gyventojų manymu. Dar jaunystėje, vaikštinėdamas kartą naktį kalvos apylinkėmis, Voltonas pamatė reginį, įstrigusį jam visam gyvenimui. Po kalvos šlaitus be garso blaškėsi juodas kaip pati naktis vaiduokliškas šuo su ryškiai degančiomis akimis. Apimtas siaubo Voltonas leidosi bėgti namo, bet smalsumas nugalėjo, ir kitą naktį jis vėl aplankė užburtą kalvą. Tris paras jaunuolis stebėjo vaiduoklį ir baigėsi tai ganėtinai liūdnai: trečią naktį šuo pavirto moters vaiduokliu be galvos, o kitą dieną mirė Voltono sesuo.

 Nuo to laiko Čarlzas užsidarė savyje ir ėmė gyventi vienišo atsiskyrėlio gyvenimą, auklėdamas našlaite tapusią dukterėčią Editą. Jis samdėsi dirbti už varganą atlyginimą, kartais piktnaudžiavo viskiu, taip kad kaimynai tiesiog numojo į jį ranka.

 Čia reikia trumpam nukrypti nuop temos, kad būtų aiškiau suprasti, kas atsitiko. Konanas Doilis, gerai žinantis istoriją, anaiptol ne atsitiktinai pasirinko savo “Baskervilių šuns” herojumi milžinišką juodą demonišką šunį su ugnimi žėrinčiais nasrais. Pasidomėkime istorija ir mes. Rytų Anglijos legendose ir mituose galima sutikti nemažai pasakojimų apie šunis – mirties pranašus. Šias būtybes vadino “juodaisiais šunimis”, ir jie paprastai aprašomi kaip veršiuko dydžio gyvūnai su ugniniais nasrais. Jų siaubingą staugimą žmonės gali išgirsti prieš pačias stipriausias audras. Tūnantys paranormaliose (kaip dabar priimta kalbėti) vietose – ant kalvų, kelių kryžkelėse, – šie šunys yra tarsi pranašingas mirties ženklas tiems, kas sutiks juos nakties metu.

 Dabar grįžkim prie savo istorijos. 1945 vasario 14 dieną Čarlzas Voltonas atsikėlė kaip paprastai anksti ryte ir išėjo į darbą laukuose, pasiėmęs šakes ir nediduką kirvį. Paskutinis, kas po to matė senuką gyvą, buvo vietinis ūkininkas, kuris maždaug vidurdienį pastebėjo Voltoną netoli Meono kalvos, kur tasai taisė gyvatvorę. Tačiau atėjo naktis, o senis taip ir neparėjo namo.

 Sunerimusi Edita kreipėsi pagalbos į kaimyną ir abu kartu išėjo ieškoti dėdės. Ir surado… Senojo Voltono kūnas kniūbsčias gulėjo po didele ieva Meono kalvos viršūnėje. Šakės buvo įsmeigtos jam į gerklę su tokia jėga, kad jų dantys giliai įsmigo į žemę. Be to, ant aukos kūno žiojėjo kryžiaus pavidalo žaizda, padaryta kirviu, o pats kirvis buvo įkirstas vyriškiui tiesiai tarp šonkaulių. Velionio veidas buvo persikreipęs iš siaubo, o tiesiai jam virš galvos nuo ievos šakų kilpoje karojo pasmaugto juodo šuns kūnas.

 Žmogžudyste Žemutiniame Kvintone susidomėjo Skotlendjardas, kuris pasiuntė į tą užkampį vieną geriausių savo seklių Roberą Febianą. Kaip nesistengė seklys sukurti kokią nors logišką hipotezę, mistinė aura vis labiau tirštėjo virš “Voltono bylos”. Pradėkim kad ir nuo to, kad jau pati žmogžudystės data kelia tam tikrų minčių. Senųjų kultų žinovai puikiai žino, kad vasario 14-oji (vasario 1 pagal keltų kalendorių) – tai pagoniškos ugnies šventės – Oimelko – diena, kai žyniai druidai atlikdavo savo kruvinus aukojimus šviežiai išartame lauke, prašydami dievų atsiųsti gerą derlių.

 Surinkusiam šykščius liudininkų parodymus Fabianui susidarė toks įvykių, nutikusių prieš nelaimę, paveikslas. Atsitiko taip, kad 1944 metų javų derlius buvo gana menkas, o ir nauji metai nežadėjo nieko geresnio šia prasme. Keli artimiausi Voltono kaimynai atsitiktinai pastebėjo, kaip tasai pakinkė savo namines rupūžes į žaislinius plūgus ir paleido jas šliaužioti laukais. Reikia pasakyti, kad panašus kenkimo būsimiems pasėliams metodas Didžiojoje Britanijoje naudojamas nuo senų laikų. Matyt. – nusprendė seklys. – kažkas iš vietinių ūkininkų nusprendė, kad tokiu būdu Voltonas burtais nutarė pakenkti savo kaimynams.

 Dėmesys buvo atkreiptas ir į tai, kad nusikaltimo vieta taip pat turėjo mistinę reputaciją. Žemutinio Kvintuno kaimelis yra Kotsvoldo vietovėje, Gločesteršyro grafystėje. Šiuose niūriuose tyruose ir pelkynuose magija ir prietarai turi šimtmečių istoriją. Kaip tik netoliese Kvintono išsidėstę žymieji Rolraito akmenys – didžiulis megalitinis statinys, panašus į Stounhendžą, bet gerokai senesnis amžiumi. Kaip sako legenda, kažkoks danų karalius kartą įsibrovė į Angliją su savo kariauna. Šiuose tyruose jis sutiko raganą ir kreipėsi į ją, klausdamas, ar gali jis užkariauti šią šalį? Būrtininkė pasiūlė žengti jam 7 žingsnius į priekį ir pasakė:

 - Jei pamatysi priekyje kaimą, tavo noras išsipildys.

 Karalius tučtuojau taip ir pasielgė, tačiau žengdamas septintą žingsnį, pamatė, kad kaimą užstoja kalva. Tuo momentu ragana sušuko:

 - Anglijos karaliumi tu netapsi. Klaupkis ant kelių ir paimk akmenį.

 Danų monarchas ir jo kariai tučtuojau pavirto akmeniniais stulpais, o rgana išnyko, pasiversdama senu medžiu.

 Pagal vieną Kotsvolde paplitusį padavimą, kiekvieną kartą lygiai vidurnaktį akmenys atgyja ir atvirsta žmonėmis. Jie ima vienas kitą už rankos ir šoka iki aušros savo keistus vaiduokliškus šokius. Jei neatsargus ar pernelyg smalsus žmogus juos pamatys, jis arba greitai numirs, arba išeis iš proto. Rolraito akmenys nuo seno garsėjo kaip vieta, kur atliekami neopagoniški šabašai, kuriuos uždraudė tik 1949 metais. Superintendantas Febianas absoliučiai tiksliai išsiaiškino, kad Voltonas ne vieną ir ne du kartus slapčia ten pranikdavo, kad stebėtų pagoniškas apeigas.

 Šiek tiek aiškumo nustatinėjant nužudymo priežastį suteikė ir tas faktas, kad Voltono kraujui leido susigerti į žemę. Reikalas čia tas, kad burtininko jėga, kaip teigia tradicija, gali būti neutralizuota kraujo nuleidimu. Viduramžiais žmones, įtartus raganavimu, pasmerkdavo lėtai mirčiai, kryžiumi įpjaudami kūną, ir tie mirdavo nuo kraujo netekimo.

 Čia Febianui nepaprastai pasisekė. Jis nusiuntė užklausą Londono kriminaliniam archyvui apie “magiškus” nusikaltimus, atliktus panašiu būdu. Ir kaip jis nustebo, kai ant rašomo stalo gulė pažyma apie 1875 metų bylą – tada Long Komptono kaime (vos už kelių mylių nuo Žemutinio Kvintono) buvo nužudyta 75 metų amžiaus Ana Terner. Tai padarė vietinis kaimo beprotis Džonas Heivudas, kurį kažkas įtikino, kad senutė yra ragana, kuri jį užbūrė. Kaip ir atvejyje su Voltonu, tai buvo nederliaus metais. Pusprotis žudikas prisipažino, kad nudūrė senutę šakėmis, o paskui kirviu padarė kryžiaus pavidalo žaizdą, einančią per moters gerklę ir krūtinę.

 Ir tai buvo viskas, ką pavyko atkapstyti Febianui. Toliau “Voltono byla” darėsi vis labiau paslaptinga. Febiano žmonės surinko daugiau kaip 3000 liudininkų parodymų ir daugiausiai girdėjo apie tai, kad, atseit, taip tam Voltonui ir reikia už jo kerėtojiškus darbelius. O štai mistikos byloje vis daugėjo ir daugėjo…

 Kartą, vaikštinėdamas po apylinkes, seklys pastebėjo, kaip per Meono kalvą nubėgo juodas šuo, kurį vijosi fermos darbininkas. Febianas nuėjo link jų, o kai šuo dingo iš akių, paklausė darbininko, kodėl jis jį vijosi. Policininko nuostabai, darbininkas su siaubu prisipažino, kad jokio šuns jis regėt neregėjęs. Tą patį vakarą vietiniu keliu važiuojanti konsteblio mašina suvažinėjo juodą šunį, o kitą rytą pakelės griovyje buvo rasta negyva karvė.

 Nežinodamas, ko griebtis, seklys nusprendė surengti pasalą ties Rolraito akmenimis ir areštuoti visus galimus tenykščių mistinių ceremonijų dalyvius. Kelias naktis viskas buvo ramu: akmenys nešoko, o ir pagoniai nesirinko. Tačiau po penkių dienų nutiko kažkas neįtikėtino.

 Operatyvininkai budėjo palei akmenys poromis – iš vienos ir kitos megalitinio statinio pusės. Vieną tamsią vasario naktį konsteblis Džonas Holdingas, būdamas savo įprastame poste, išgirdo savo porininko riksmą, o paskui – kelis šūvius. Čiupęs pistoletą, jis šoko į pagalbą kolegai ir, dideliam savo siaubui, radi jį gulintį be sąmonės ant žemės putotomis lūpomis. Holdingas apžiūrėjo porininko ginklą – revolverio būgnas buvo tuščias. Belieka pridurti, kad atgavęs sąmonę konsteblis jau niekuo negalėjo padėti tyrimui, kadangi išėjo iš proto. Vėliau jis buvo išsiųstas į nepagydomų psichinių ligonių kliniką, iš kur jau nebegrįžo.

 Prie Rolraito akmenų nieko taip ir nepagavo. Jei ir rengė ten neopagonys savo susirinkimus, tai, matyt, nugirdę apie pasalas, laikinai susislapstė.

 Po viso to jau gerokai palaužtu pasitikėjimu savimi sostinės kriminalistas grieždamas dantimis sutiko priimti iš Londono atvykstančią archeologų ir netgi ekstrasensų grupę. “Palaikymo grupė” tučtuojau ėmėsi darbo. Kol ekstrasensai tyrė nusikaltimo vietą savais metodais, archeologai atliko seriją kasinėjimų Meono kalvoje. Ekstrasensai daug prikalbėjo apie stiprų piktų astralinių esybių aktyvumą, tačiau konkrečiai niekuo padgelbėti negalėjo. Archeologams labiau pasisekė, jiems tikrai pavyko atkasti seno druidų kapinyno griuvėsius, datuojamus maždaug I-III mūsų eros šimtmečiais. Taip kad druidai išties nuo seno atlikdavo šiose vietose savo tiek ganėtinai nekaltas, tiek ir kruvinas apeigas. Tuo Skotlendjardui beliko ir baigti šią bylą ir priskirti ją neatskleistųjų kategorijai, kokia ji tebėra iki šiol.

Prisijungęs