Įdomybės  (Skaityti 67938 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 ... 8 B


Legatas  Gruodžio 26, 2012, 16:30:17

Laimės kūdikiai

1972-ais metais sausio 26 dieną Jugoslavijos aviakompanijos JAT lėktuve DC-9 sprogo bomba, kurią į lėktuvą įnešė kroatų separatistas.
 Lainerio nuolaužos į žemę krito daugiau kaip iš 10 tūkstančių metrų aukščio.
 Aviakompanijos vadovybė neabejojo – žuvo visi keleiviai ir ekipažo nariai.
 Tačiau tai nebuvo tiesa. 22-jų metų stiuardesei Vesnai Vulovič pavyko išgyventi!

 Tiesa, iš merginos lūpų sužinoti apie siaubingą atsitikimą nepavyko nei katastrofos tyrėjams, nei gydytojams – jai pasireiškė visiška amnezija. Stiuardesė neprisimena nei paties sprogimo momento, nei to, kas vyko valandą iki jo.
 Po sprogimo Vesna, laimingo atsitiktinumo dėka buvusi lėktuvo galinėje dalyje, neteko sąmonės. Ši dalis sprogimo metu atitrūko nuo lėktuvo ir 190 km/h greičiu krito ant žemės, nukrito ant kalno šlaito ir nuslydo jo paviršiumi.
 Ji penkis mėnesius išgulėjo ligoninėje, buvo atlikta keletas operacijų, kurių metu buvo atkurtos visos organizmo funkcijos. Šiandien Vesnos vardas įtrauktas į Gineso rekordų knygą, nes ji yra vienintelis žmogus, kuriam pavyko išgyventi, nukritus iš tokio aukščio.

 Kitas įvykis nutiko 1968-ais metais virš Cunos upės netoli Mončegorsko (Rusija). Medikams avarijos vietoje nebuvo ką veikti – žuvo visi lėktuvu skridę žmonės… Visi, išskyrus vieną privalomosios tarnybos kareivį. Vaikinas užėjo į tualetą, o kai atidarė duris, norėdamas iš jo išeiti, aplinkui dėjosi kažkas neapsakoma! Per pusę perlūžęs lėktuvas labai greitai krito žemėn. Kareivį apėmė siaubas ir jis tarsi prikibo prie grindų. Tik paskutiniu momentu, kai lėktuvo nuolaužos turėjo atsitrenkti į žemę, jį iš tualeto kabinos ištraukė stiprus vėjo gūsis. Kareivis, tikriausiai gimęs su „laimingais marškinėliais”, saugiai nukrito į šieno kupetą.

 Stiuardesė Galina Ušakova buvo vienintelis žmogus, likęs gyvas, kai 1976-ų m. vasario 9 d. virš Irkutsko įvyko lėktuvo sprogimas. Kai lėktuvas pradėjo įsibėgėjimą pakilimo taku, Galina keleiviams dalijo ledinukus. Staiga ji pastebėjo, kad iš jos palaidinės ištrūkusi viena saga. Ji paliko saloną ir nuėjo į tarnybines patalpas, kur norėjo įsiūti kitą sagą. Atsitiktinai adata iškrito iš rankų, ir mergina priklaupė ant kelių, norėdama ją rasti. Tuo metu Tu-104, vos atsiplėšęs nuo pakilimo tako, pasviro į šoną, sparnu užkabino žemę ir nukrito.
 Stiuardesę po lėktuvo nuolaužomis aptiko praėjus kelioms valandoms po avarijos. Tuo metu jau buvo iškabinti žuvusiųjų sąrašai, kuriuose buvo ir Ušakovos pavardė.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 26, 2012, 17:34:49

Mirties bangos

Nijmegeno universiteto (Radboud University Nijmegen) Olandijoje mokslininkų Antono Koneno (Anton Coenen) ir Tynekės van Rijno (Tineke van Rijn) kraupoki eksperimentai tyrinėjant laboratorinių žiurkių mirimo procesus, sukėlė audringas diskusijas ir privertė iš naujo susimąstyti apie… sielos egzistavimo prielaidas… Minėti mokslininkai tiesiog mėgino išsiaiškinti, ką reiškia intensyvūs elektrinio aktyvumo pliūpsniai, kuriuos mirusių organizmų smegenyse fiksuoja elektroencefalografai. Nejau „mirties banga“ vadinamas elektrinis mirusių smegenų žybsnis liudija, jog mįslingoji sielos substancija egzistuoja iš tiesų?
 Viskas prasidėjo nuo to, jog, Nijmegeno universiteto etikos komisijos pageidavimu, olandų tyrėjai mėgino atsakyti į du klausimus: kiek ilgai kankinasi mokslo vardan gyvybės netenkančios laboratorinės žiurkės ir koks būtų humaniškiausias jų numarinimo būdas? Mat medicinos tyrimų metu laboratorinės žiurkės dažnai nukirsdinamos be jokios anestezijos (nuskausminimo), kad jų biologiniai audiniai liktų neužteršti cheminiais junginiais.

 Atsakymus tyrėjai surado. Paaiškėjo, jog mažiausiai laboratorinės žiurkės kankinasi tuomet, kai (kad ir kaip žiauriai tai skambėtų) jos būna nukirsdintos: tyrimo rezultatai byloja, jog nukirsdintųjų žiurkių smegenys pusės aktyvumo netenka per 4 sekundes. Ankstesnių tyrimu metu buvo nustatyta, jog toks smegenų aktyvumo lygis pasireiškia sąmonės praradimu. Tai reiškia, jog nukirsdintos žiurkės sąmoningos būna tik/dar keturias sekundes. Tad gali būti, jog pasakojimai apie tai, jog Prancūzijos revoliucijos metu giljotinuoti asmenys sąmonę kai kuriais atvejais prarasdavo po egzekucijos praėjus tik pusei minutės, nėra laužti iš piršto.

 Tačiau keistas reiškinys, kurį olandų mokslininkai užfiksavo 25 žvėrelių mirties atveju, tyrinėjimus pasuko visai netikėta linkme. Eksperimentuotojus, švelniai tariant, nustebino smegenų aktyvumo blyksniai nukirsdintų gyvūnų galvos smegenyse. Tokie blyksniai buvo užfiksuoti dėl viso pikto pamėginus po egzekucijos keletą minučių encefalografais registruoti smegenų aktyvumą.

 Šio olandų eksperimento rezultatai priminė skandalingus rezultatus eksperimentų, kuriuos prieš keletą metų atlikinėjo kolegos amerikiečiai iš Džordžo Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto (JAV). Prieš porą metų vykdytų tyrimų metu, JAV mokslininkams mirusių žmonių smegenyse pavyko užfiksuoti audringą elektrinį aktyvumą.

 Viso pasaulio žiniasklaidos džiaugsmui, tyrėjai tuomet pareiškė, jog aptiko fiziologinį pagrindą, kuriuo galima paaiškinti mistinius regėjimus ir patyrimus, susijusius su pomirtiniais išgyvenimais. Sensacingus tyrėjų pareiškimus netrukus palydėjo ne mažiau sensacinga hipotezė: encefalogramose užfiksuota ne kas kita, o sielos atsiskyrimas nuo mirusio kūno.

 Ir štai dabar – panašus mistinis atvejis su laboratorinėmis žiurkėmis. Kas tai? Pernelyg ankstyvas optimizmas nematerialių egzistencijos aspektų atžvilgiu ar akivaizdūs požymiai, jog gyvos būtybės (pagal olandų eksperimento rezultatus išeitų, jog ir žiurkės) turi sielą?

Gyvybės požymiai po mirties

 2009-aisiais JAV tyrėjai encefalografais fiksavo septynių dėl onkologinės ligos ar širdies infarkto mirštančių žmonių galvos smegenų aktyvumą. Išgelbėti šių pacientų gyvybes buvo nebeįmanoma ir jie iškeliavo anapilin. Tačiau encefalogramų duomenys bylojo, jog, praėjus kuriam laikui po to, kai buvo konstatuota mirtis, visų nelaimingųjų smegenys tarytum „sprogdavo“: jose įvykdavo trumpalaikiai, nepaprastai intensyvūs elektrinių impulsų pliūpsniai. Tokio smegenų aktyvumo, žmogui esant gyvam, iki tol nėra pavyke.

 Iš pradžių mes nepatikėjome tuo, ką matome, – tuomet kalbėjo eksperimento vadovas, daktaras Lachmiras Čavla (Lakhmir Chawla). – Mes pamanėme, jog encefalogramose užfiksuoti žybsniai galėjo būti susiję su tyrėjų mobiliaisiais telefonais ar kita netoliese veikusia elektronine aparatūra. Tuomet pasirūpinome, jog tokių dirgiklių eksperimento metu neliktų. Tačiau netikėtas anomalijas aparatūra fiksavo ir vėlesnių stebėjimų metu.“

 Medikai tuomet surizikavo suformuluoti prielaidą: galbūt keistasis smegenų aktyvumas yra susijęs su ryškiais regėjimais, apie kuriuos pasakoja kai kurie klinikinę mirtį patyrę, tačiau vėliau į gyvenimą sugrįžę pacientai.

 Tikintieji tokiuose eksperimento rezultatuose, žinoma, netruko įžvelgti įrodymų, jog siela iš tiesų egzistuoja. Nesvarbu, kad tie „įrodymai“ – labai trapūs ir ginčytini. Juk daugiau panašių, diagnostine aparatūra užfiksuotų atvejų nėra ir nebuvo. Tiesa, egzistuoja tam tikra hipotezė, jog galimo sielos atsiskyrimo nuo mirusio kūno procesas primena elektros kondensatoriaus iškrovą: mirties momentu „išsikrauna“ maždaug 90 proc., o likę 10 proc. „išsikrauna“ po mirties praėjus nuo devynių iki keturiasdešimties dienų.

„Mirties bangos“ smegenyse – ne daugiau nei elektra?

 Laboratorinės žiurkės galvos smegenyse žybsnis įvyksta po nukirsdinimo praėjus maždaug 50 sekundžių ir trunka maždaug 10 sekundžių. Žmonių atveju smegenys pomirtinį „žybsnį“ generuoja maždaug trečią-ketvirtą minutę po to, kai sustoja širdis ir į smegenis nebetiekiamas kraujas (tai prilygsta atvejui, kai galva atskiriama nuo kūno). Žmogaus smegenų žybsnio trukmė – nuo pusės minutės iki trijų minučių.

 Mokslininkai užregistruotas anomalijas pavadino „mirties bangomis“ ir dabar mėgina išsiaiškinti, ką jos galėtų reikšti. Žinoma, hipotezė apie sielą, kuriai išeiti iš kūno reikia šiek tiek laiko, atrodo gražiai. Šiuo atveju gal net būtų galima „toleruoti“ ir žiurkių atvejį, iškėlus prielaidą, jog vis dėlto pomirtiniame pasaulyje vietos yra ir joms. Šiuo aspektu gana logiškai atrodo prielaida, jog „didesnė“ žmogiškoji siela nuo kūno atsiskiria maždaug per tris minutes, o „mažesnė“ žiurkiškoji – per dešimtį sekundžių.

 Žvelgiant iš kur kas materialistiškesnių pozicijų, mirštančių žmonių ir gyvūnų smegenyse fiksuojamas efektas liudija tik tai, jog egzistuoja tam tikras su fiziologiniais mirštančių smegenų procesais susijęs reiškinys.

 „Smegenų aktyvumo žybsnius smegenyse, į kurias nebeteka kraujas, galima paaiškinti ir be jokios mistikos, – įsitikinęs L. Čavla. – Neuronai organizme sudaro elektros grandinę. Pristigus deguonies, neuronai praranda elektrinį potencialą ir tiesiog „išsikrauna“ ūmiai ir vienu metu – nelyginant lavina.“

 „Panašu, jog mirštančiose smegenyse iš tiesų stebimas elektrinio neuronų potencialo kolapsas, – sutinka vienas iš olandiškojo eksperimento autorių A. Konenas. – Juk „gyviems“ neuronams būdingas nedidelis neigiamas krūvis, o neuronų įtampa siekia maždaug 70 milivoltų. Įtampą neuronai generuoja pro ląstelės membraną, jos išorėn „pumpuodami“ teigiamą krūvį turinčius kalcio jonus. Žuvusių neuronų poliariškumas labai greitai pasikeičia iš „minusinio“ į „pliusinį“. Galbūt kaip tik tai ir sukelia reiškinį, kurį vadiname „mirties bangomis“.

 Kitaip tariant, lyg ir nieko antgamtiško – elektros reiškiniai ir tiek.

Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio

 „Mirties banga“ liudija, jog smegenys iš tiesų mirė, ir neuronų aktyvumo atkurti nebeįmanoma, – tvirtina A. Konenas. – Užfiksavus tokią „bangą“, galima laikyti, jog toliau grumtis dėl paciento gyvybės nebėra jokios prasmės. „Mirties banga“ yra savotiška riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.“

 „O ką, jei aktyvumo žybsnis liudija titaniškas smegenų pastangas atgaivinti sustojusią širdį? – su kolega ne visiškai sutinka Pensilvanijos universiteto (Filadelfija, JAV) reanimatologas Lensas Bekeris (Lance Becker). Šis mokslininkas yra linkęs manyti, jog „mirties banga“ galimai signalizuoja apie tai, jog neuronai tik laikinai nutraukė savo darbą, o ne „sugedo nepataisomai“. Galbūt prikėlimas iš mirusiųjų įmanomas ir peržengus šią „ribą“?

 „Mane kadaise mokė, jog smegenyse, kuriose nebelikę deguonies, įvyksta negrįžtami pokyčiai, – pasakoja L. Bekeris. – Tačiau dabar žinome, jog viskas vyksta toli gražu ne taip. Eksperimentų metu mokslininkai atgaivina kiaules, kurių širdys neplaka visas penkiolika minučių. Beje, kokios nors žalos smegenims po tokių prikėlimo atvejų užfiksuoti nėra pavykę. Tad koks čia galėtų būti kritinis laikotarpis, kol kas niekas tiksliai nežino.“

O kurgi šviesa tunelio gale?

 Mirtį patyrę žmonės prisimena gana skirtingus priešmirtinius išgyvenimus – apie juos esame rašę. L. Čavla neatmeta galimybės, jog žybsnių metu mirštančios smegenys sąmonėje generuoja keisčiausius vaizdinius, pradedant šviesa tunelio gale, baigiant jau mirusių asmenų apsireiškimu ir akimirksniu prabėgančiais viso gyvenimo prisiminimais. Gana tikėtina, jog galingi elektriniai impulsai kuriam laikui gali sukrėsti mirštančiojo psichiką, taip pat joje glūdinčias ilgalaikę ir trumpalaikę atmintį. Galbūt tai ir gali paaiškinti tuos atvejus, kai priešmirtinius išgyvenimus patyrę žmonės prisiminė, kaip prieš jų akis akimirksniu praskriejo visas jų gyvenimas ar „aplankė“ seniai mirę artimieji.

 Tiesa, L. Čavlos pacientai iš mirusiųjų pasaulio nebegrįžo. Ir jų pasakojimų apie pomirtines patirtis išklausyti nepavyko. Kaip kad iki šiol nėra pavykę „pataikyti“ ir elektroencefalografais užregistruoti klinikinę mirtį patyrusių ir vėliau atsigavusių žmonių smegenų impulsus. Tad tokios mokslininko prielaidos kol kas nėra patikrintos.

 Pomirtinius išgyvenimus jau senokai tyrinėjantis Kentukio universiteto mokslininkas Kevinas Nelsonas (Kevin Nelson) abejoja, jog tokie išgyvenimai galėtų būti susiję su „mirties bangomis“. Šį reiškinį lydintys neuronų poliariškumo pokyčiai, jo žodžiais tariant, dažnai vyksta ir epilepsijos priepuolių metu. Tačiau juos patyrusieji nieko panašaus į pomirtinius išgyvenimus neprisimena. K. Nelsono įsitikinimu, nei „mirties bangų“, nei priešmirtinių regėjimų fenomeno negalima laikyti išaiškintu.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 29, 2012, 10:23:05

Du mėnuliai

Švedijos žurnalistai prieš šešetą metų lygiame kelyje įvykusią tragediją pavadino “dviejų mėnulių mįsle”. Tuomet tiesiame ir tuščiame kelyje apsivertus ir užsidegus mikroautobusui žuvo vairuotojas ir penkios keleivės – gastrolių į Malvę važiavusios striptizo šokėjos. Katastrofos priežasties nustatyti nepavyko, – rašo “Vakaro žinių” priedas “Geras!”.

Du mėnuliai…

 Viena iš merginų – 23-ejų Brigit Meke mirė tik kitą dieną po tragedijos ir iki paskutinio atodūsio kliedėdama vis kartojo: “Du mėnuliai… Du mėnuliai…”
 Neseniai spaudoje prisiminta ši paslaptinga istorija. Maždaug pusę antros nakties Malmės kelių policijos budėtojas užregistravo skubų iškvietimą iš paprastai ramaus magistralės ruožo už 28 kilometrų nuo miesto.
 Į įvykio vietą atvykę pareigūnai rado kelkraštyje stovinčią tojotą ir sulamdytą volvo, apvirtusį ratais aukštyn. Jo vairuotojas, pasak policininkų, kliedėjo: pasakojo, kad jį aplenkė mikroautobusas, paskui dangų nušvietė žalsva pašvaistė ir vidury kelio lyg iš po žemių išdygo kelios nuogos merginos: “Sustabdyti jau nespėjau. Mašina susimėtė, girdėjau, kaip į jos šonus bumbsi kūnai. Tai buvo tikros skerdynės: nelaimingų šokėjų kraujas užliejo visą priekinį stiklą…”

Šoko ištiktas vairuotojas vis tvirtino, neva merginos šokusios kažkokį erotinį šokį, o jis nespėjęs sustabdyti, mašina apvirto, ir viskas, ką jis atsimena, – tai juodame danguje pakibusius du mėnulius.

Miražas arba haliucinacija

 Tojotos vairuotojas ir jo žmona pasakojo ramiau, ne taip emocingai, bet irgi kliedėjo apie du mėnulius ir kažkokias šmėklas. Dolphas ir Martha Backai, kurie ir iškvietė policiją, teigė važiavę lėtai, mėgaudamiesi nakties peizažu.

 Poros automobilį pralenkus volvo, danguje netikėtai atsirado dar vienas mėnulis, smaragdinė pašvaistė nušvietė plentą, o ant jo sušmėžavo keistos permatomos figūros, greičiausiai moteriškos… Staiga juos aplenkusios mašinos šviesos ėmė blaškytis kelyje, pasigirdo baisus džeržgimas, švytėjimas bemat užgeso. Po kelių sekundžių antrasis mėnulis nublanko ir irgi dingo iš dangaus skliauto.

 Policija neneigia, kad eismo nelaimė įvyko lygiai toje pat vietoje, kurioje prieš šešetą metų sudegė mikroautobusas su striptizo šokėjomis. Tačiau visa kita jie vadina miražu ar kolektyvine haliucinacija – juk jokių lavonų ar kraujo kelyje nebuvo, kaip ir krauju užpilto volvo priekinio stiklo, apie kurį taip įtikinamai pasakojo volvo vairuotojas. Bet dėl visa pikta paslaptingas kelio ruožas buvo pažymėtas įspėjamaisiais ženklais.
 Mirtis kelkraštyje

 Pats laikas panašų ženklą statyti ir netoli Ukrainos Černigovo miesto. Čia, kaip tvirtina vairuotojai, pastaruoju metu naktimis galima išvysti nuogą šmėklą. Tiesa, ji po ratais nepuola, – stovi sau ramiai šalikelėje ir laukia. O kai sustoji…

 Du profesionalūs Briansko tolimųjų reisų vairuotojai Andrejus ir Kirilas nusprendė drauge patraukti į sezoninius darbus Ukrainoje. Vieną naktį krovinį vežęs Andrejus pamatė grakštų moters siluetą. Tiesa, jį nustebino tai, kad moteris buvo nuogut nuogutėlė, o šaltame gražiame jos veide švietė raudonos lūpos.

 Buto, kuriame apsistojo vaikinai, šeimininkė, įspėjo, kad tai – šmėkla, nelaboji dvasia. Esą prieš porą metų keli vairuotojai išprievartavo vietinę merginą, nužudė ir įmetė į griovį. Nuo tada ji ir vaidenasi.

 Andrejus nesuskubo įspėti reise buvusio Kirilo, nors pats šeimininkės žodžiais ir nepatikėjo. Ir šit Kirilas dingo. Tarsi skradžiai žemę prasmego. Tik ketvirtą dieną pavyko mašiną rasti miške. Pats Kirilas atrodė baisiai: sulysęs, apžėlęs, išsprogusiomis akimis. Jau vėliau, šiek tiek atsigavęs, jis papasakojo sustojęs pavėžėti moterį, kuri nuoga stovėjo kelkraštyje šaltą naktį…

Lenktynių su vilkolakiu

 Dar paslaptingesnė istorija nutiko Tambovo srityje. Vietos vairuotojas pasakoja, kad praėjusią vasarą sunkvežimiu vežiojo grūdus į elevatorių, o kartą užtrukęs grįžo namo gūdžią naktį.
 Staiga priekyje, pasak jo, vidury kelio išdygo arklys. Vyras įjungė tolimąsias šviesas, nuspaudė garsinį signalą, bet gyvulys nejudėjo iš vietos. Dmitrijus (toks buvo vairuotojo vardas) tikino esąs drąsus žmogus, bet tąsyk kažko išsigandęs.

 Mašina greitai artėjo, o arklys tebestypsojo vidury kelio. Vairuotojui nusprendus apvažiuoti gyvulį, šis staiga atšoko į kelkraštį ir ėmė šuoliuoti greta.

 “Kas per velniava!” – nusikeikė Dmitrijus ir žvilgtelėjo pro atvirą langą. Arklys šuoliavo šalia, žvilgčiodamas… ilgų blakstienų įrėmintomis mergiškomis akimis! Nemalonus šaltukas persmelkė vairuotojo kūną, o kumelė, netikėtai garsiai sužvingusi, iškišo baltus dantis.

 Persigandęs žmogus iš visų jėgų spaudė greičio pedalą, sunkvežimis tirtėjo, atrodė, dar truputį – ir subyrės į šipulius. Bet Dmitrijus, matydamas, kad persekiotojas neatsilieka, greičio nemažino. Jis jau neabejojo, kad su juo lenktyniauja ne paprastas arklys.

 Beprotiškos lenktynės truko apie pusvalandį. Priekyje pasirodžius kaimo žiburiams, keturkojis lengvai aplenkė mašiną, atsigręžė ir be vargo įšoko į kėbulą! Mašina sudrebėjo lyg nuo smūgio. Grįžtelėjęs vaikinas išvydo kėbule… jauną nuogą panelę, mojančią jam pirštu. Žmogų sustingdė nenusakomas siaubas: dantys barškėjo, pabalę pirštai spaudė vairą, o koja spaudė greičio pedalą.

 Įvažiavęs į kaimą jis sustabdė taip staiga, kad mašina vos neapvirto. Iššokęs iš kabinos, Dmitrijus neišvydo nė gyvos dvasios.

 Jis iki šiol negali tvirtai pasakyti, ar visa ta velniava buvo iš tiesų, ar jam tik pasivaideno.
 Protas atsisako suvokti tai, kas nutiko tą gūdžią naktį…

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 29, 2012, 12:19:41

Neįtikėtini sutapimai

1992 metais prancūzų dailininkas Renė Šarbono pagal Rusano merijos užsakymą nutapė paveikslą “Žana d’Ark ant laužo”. Pozavo jauna studentė Žana Lenua. Tačiau kitą dieną po to, kai drobė buvo patalpinta salėje, universiteto laboratorijoje sprogo reaktyvai. Ten buvusi Žana nesugebėjo ištrūkti iš patalpos ir sudegė gyva.
 Psichologas Klodas Arno daugiau kaip 20 metų tiria priežastingumo ryšių tarp įvykių paslaptis.
 - Esu surinkęs tūkstančius faktų, kai žmonės yra paslaptingai persekiojami ne tik situacijų ir aplinkybių, bet ir skaičių, vardų, pavardžių, datų. – sako profesorius. – Pavyzdžiui, australų akušerė pavarde Triplet, kas išvertus reiškia “trigubas”, gimė kovo 3 dieną, gyvena name nr. 3 trečiame aukšte.
 Misis Triplet ištekėjo tris kartus ir pagimdė tris vaikus. Maža to, užpraeitais metais ji trečią kartą darbe priėmė trynukus… O štai Amerikoje, Luizianoje, tris vyrus nuteisė mirties bausme už žvėrišką nužudymą turint tikslą apiplėšti Klaivą Doritą, gyvenusį Stilroud Pleiso gatvėje.

 Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmogžudžių pavardės buvo Stilis, Roudas ir Pleisas… Ne per seniausiai Indijoje sprogo du keleiviniai traukiniai, buvo 220 aukų. Nuorūka, išmesta vieno keleivio per langą, nukrito šalia netoliese einančio vamzdyno būtent toje vietoje, kur pratekėjo dujos. Keisčiausia tai, kad į orą išlėkė traukiniai, važiavę maršrutu Madrasas-Delis ir Delis-Madrasas ir turėję analogiškus numerius. Specialistų manymu, tokių sutapimų tikimybė yra lygi nuliui…
 Kartą didysis Marčelas Mastrojanis buvo pakviestas į vakarėlį. Linksmybių įkarštyje aktorius pašoko ir uždainavo visų užmirštą senovinę dainą “Sudegė tas namas, kur buvau toks laimingas”. Nespėjo jis baigti dainos, kai jam pranešė telefonu, kad sudegė jo vila Mentonoje.
 Budapešto gyventojas Djerdis Šerfezis iškrito pro dešimto aukšto langą ir nukrito ant apačioje ėjusio Laslo Karvašo. Lygiai po metų lygiai toks pats atvejis pasikartojo su tais pačiais personažais, ir vėl abu liko gyvi.
 Tragikomiškas incidentas neseniai įvyko Sofijoje. Vagis Milko Stojanovas sėkmingai apšvarinęs turtingo piliečio butą ir kruopščiai susidėjęs “trofėjus” į krepšį, nutarė, kad būtų greičiau, nusileisti lietvamzdžiu pro langą, išeinantį į tuščią gatvelę. Kai nusileido iki antro aukšto, pasigirdo policininko švilpukas. Pasimetęs vagišius neišsilaikė ant vamzdžio ir nulėkė žemyn.
 Kaip tik tuo momentu šaligatviu pėdino kažkoks vyrukas ir Milko užgriuvo tiesiai ant jo. Atskubėję policininkai abiems uždėjo antrankius ir išvežė į nuovadą. Paaiškėjo, kad vyrukas, ant kurio užgriuvo vagišius, buvo butų vagis, kurį po daugybės nesėkmingų mėginimų pagaliau pavyko susekti. Įdomiausia, kad tas antrasis vagis irgi turėjo vardą ir pavardę Milko Stojanovas.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 29, 2012, 14:56:10

Inkų lobis

XVI-o amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje nedidelis ispanų būrys, kuriam vadovavo Fransiskas Pisaras, užkariavo inkų imperiją. Ji valdė pasakiškus turtus – didžiąją dalį savo turtų inkams pavyko paslėpti, tačiau ir likusi dalis, atitekusi konkistadorams, leido Ispanijai tapti viena iš svarbiausių pasaulio valstybių.
 Praėjo apie 60 metų. Buvusioje inkų imperijos teritorijoje, kuri tuo metu buvo vicekaralystė, tarnavo kareivis Chuanas dc Valverdė. Jis į šiuos kraštus pateko dar būdamas labai jaunas, tikėdamasis praturtėti tolimose užjūrio žemėse. Lankydamasis Piljaro mieste, esančiame netoli tarnybos vietos, Valverdė susipažino su indėnų lasasakos genties vado dukra ir po kiek laiko su ja susituokė.
 Ispanai su vietiniais gyventojais elgėsi žiauriai ir negailestingai. Indėnai neturėjo jokių teisių. Chuanas kaip galėdamas gynė indėnus. Genties vadas, norėdamas išreikšti savo padėką ir padėti jaunai šeimai, atskleidė didžiulio lobio, paslėpto Lianganačio kalnuose, paslaptį.

 Sunki kelionė į kalnus, kurių viršūnės bolavo tolumoje, truko keletą dienų. Nepaprastai pavargę vadas ir kareivis pagaliau pasiekė kelionės tikslą – ežerą su nepaprastais skaidriu vandeniu. Indėnas nuvedė Valverdę į didelį urvą, kur prieš kareivio akis atsivėrė nepaprastas vaizdas – visas urvas nuo apačios iki pat viršaus buvo užpildytas auksu, sidabru, brangakmeniais.

 Keliautojai pasiėmė brangenybių, kiek galėjo gabenti, ir sugrįžo namo. Vėliau Valverdė su uošviu dar keletą kartų keliavo į urvą ir kiekvieną kartą parsigabendavo brangenybių.

 Chuanas į savo tėvynę Ispaniją grįžo labai turtingu žmogumi. Jis nusipirko ištaigingą dvarą ir gyveno, nejausdamas jokių nepriteklių. Iki šiol nežinoma kada ir kokiu tikslu Valverdė apie paslėptą lobį papasakojo Ispanijos karaliui Pilypui II. Su karaliaus sekretoriaus pagalba, nes pats buvo neraštingas, sudarė savotišką vadovą, kuriuo remiantis buvo galima rasti lobio buvimo vietą. Šis vadovas buvo pavadintas “Valverdės kelių vadovu”.

 Nenuostabu, kad karalius susidomėjo buvusio kareivio pasakojimais. Inkų turtai galėjo žymiai papildyti Ispanijos iždą. Vietininkams, buvusiems netoli Piljaro, buvo išsiųstas Valverdės “vadovas”. Prie jo buvo pridėtas karaliaus įsakymas organizuoti ekspediciją ir surasti lobį. Ekspedicija buvo surengta gana greitai, ji iškeliavo į nurodytą vietą, tačiau niekaip nepavyko aptikti urvo. Praėjo apie 200 metų. 1790-ais m. į Piljarą, kuris tuo metu jau buvo nedidelis miestelis, atvyko ispanų botanikas Anastasio Guzmanas. Išgirdęs pasakojimus apie lobį, jis organizavo keletą ekspedicijų į Lianganačio kalnus. Guzmanui aptikti urvo irgi nepavyko, tačiau jis sudarė šio neištirto krašto tikslų žemėlapį.

 Kitas žmogus, susidomėjęs “Valverdés lobiu”, buvo žinomas anglų keliautojas Ričardas Sprusas. Tai įvyko praėjus maždaug pusei amžiaus po Guzmano ekspedicijos, o tiksliau – 1857 m. apie lobį Sprusas sužinojo visiškai atsitiktinai. Vienas vietinis gyventojas turėjo Guzmano sudarytą žemėlapį, o vietiniame archyve buvo aptikta “Valverdés kelių vadovo” kopija.

 Pasirodo, kad brangenybės buvo paslėptos ne tik urve, bet ir ežero, esančio netoli urvo, dugne. Apie tai aiškiai buvo užsiminta Valverdés “Vadove”. Kreipdamasis į būsimą lobių ieškotoją, Valverdė taip rašė: “Tu pamatysi tris Lianganačio kalnus, sudarančius trikampį, kurio viduje ant ežero šlaito tyvuliuoja žmogaus rankomis sukurtas ežeras. Į šį ežerą inkai metė auksą, skirtą savo vyriausio valdovo išpirkai”.

 Pats  Ričardas  Sprusas lobio neieškojo. Jis grįžo į Angliją ir Londono Karališkoje geografų draugijoje perskaitė pranešimą, kuriame pateikė savo išvadas. Jis netgi pateikė rekomendacijas tiems žmonėms, kurie norės užsiimti lobio paieška. Tokiu žmogumi tapo jaunas austras Touras de Koosas.  Jis ėmė nuosekliai studijuoti senuosius dokumentus, saugomus Ispanijos archyvuose ir susijusius su Chuanu de Valverde. Tik po to Koosas nuvyko į Ekvadorą, kur organizavo trejas ekspedicijas į Lianganačio kalnus.

 Pirmosios dvi ekspedicijos buvo nesėkmingos. Koosui ir jo pakeleiviams niekaip nepavyko aptikti ieškomo ežero. Nei Valverdes “Vadovas”, nei smulkus Guzmano žemėlapis nepadėjo, nes per tą laiką buvo pasikeitęs kraštovaizdis kalnuose: užaugo naujas miškas, o kalnuotos vietovės reljefą pakeitė žemės drebėjimai, nuošliaužos ir potvyniai.

 Tik trečiuoju bandymu Koosui pavyko pasiekti ieškomą ežerą. Netoli vandens telkinio ekspedicijai pavyko aptikti brangenybių – iš gryno aukso ir sidabro pagamintų taurių, papuošalų. Tai tik patvirtino, kad inkų lobis – ne mitas ir ne prasimanymas. Per didelius vargus, įveikdamas visas kliūtis, Koosas su ekspedicija grįžo į Piljarą.

 Koosas ruošėsi organizuoti dar vieną, šį kartą geriau paruoštą, ekspediciją, aprūpinta povandenine įranga, tačiau baigėsi pinigai. Teko grįžti į Europą. Rastos brangenybės pasitarnavo puikiu užstatu kreditoriams. Įranga buvo nupirkta, tačiau tuo metu Koosas susirgo ir greitai mirė. Visas sėkmingos kelionės prie ežero paslaptis nusinešė su savimi į kapą.

 Žinoma, ir po Kooso mirties buvo organizuojamos ekspedicijos į Lianganačio kalnus. Lobių ieškotojams buvo labai sunku. Arkliai ir mulai tik kelias dienas sugebėdavo keliauti nepraeinamomis vietomis, todėl greitai visas krovinys atsidurdavo ant ekspedicijos narių pečių. Medžioklė šiuose kraštuose buvo neįmanoma, todėl visą maistą tekdavo neštis su savimi. Ir dar – didžiąją metų dalį kalnuose lijo šaltas stiprus lietus, kuris sukeldavo potvynius.
 Vos tik lėktuvai tapo pakankamai patikimi, juos ėmė naudoti Lianganačio kalnų žvalgybai iš oro. Tačiau oro ekspedicijos dėl šiuose kraštuose esančio sudėtingo klimato yra gana rizikingos. Pvz. vienos amerikiečių ekspedicijos lėktuvas buvo priverstas nutūpti. Nors avarijos vieta buvo žinoma, tačiau tik po 7 savaičių pavyko pasiekti nukentėjusius ir juos išvesti iš kalnų.

 Vienas iš žinomiausių inkų lobio ieškotojų buvo anglas Džordžas Dajotas -karo jūrininkas, trečio rango kapitonas. Praėjusio amžiaus 3-iame dešimtmetyje jis išgarsėjo Brazilijoje dingusio anglų keliautojo Foseto paieškomis. Dajoto susidomėjimą indėnų lobiu sukėlė susitikimas su Ričardo Spruso anūku. Šis savo ruožtu supažindino Dajotą su olandų jūreiviu Adamu Blake, kuris turėjo kai kurią Spruso ekspedicijos medžiagą.

 Vos tik baigėsi Antrasis pasaulinis karas, kai Dajotas išskubėjo į Ekvadorą. Jis jau buvo pakeliui link trokštamo ežero, tačiau persikėlimo per vieną tarpeklį metu susilaužė koją. Ekspedicijai teko grįžti atgal, tačiau Dajotas nepasidavė. Pasveikęs jis organizavo dar vieną ekspediciją. Tačiau lemtis ir šį kartą buvo negailestinga. Kapitonas kalnuose sunkiai susirgo ir visiškai išsekęs buvo pargabentas į Piljarą. Dajotas apsigyveno Ekvadore, tikriausiai tikėdamasis vieną dieną pasiekti ežerą su brangenybėmis, tačiau jam taip ir nepasisekė įgyvendinti savo tikslo.

 1969 m. rudenį į Piljarą atvyko amerikiečių architektas Karlas de Saladė (jo tėvas buvo ekvadorietis). Jis irgi nusprendė išbandyti sėkmę. Saladė atsigabeno akvalangą ir kitą įrangą, skirtą povandeniniams tyrimams.

 Kaip ir visiems ankstesniems lobių ieškotojams, Karlui teko įveikti sunkų kelią. Pirmosios ežero paieškos metalo ieškikliu buvo nesėkmingos, tačiau ieškotojo entuziazmas neišblėso. Tačiau prasidėjo daugiadienė liūtis, viskas buvo užlieta vandeniu, prasidėjo potvynis. Apie tolimesnį darbą nebebuvo net kalbos.
 “Praėjus savaitei po siaubingos kelionės per kalnus ir audringas upes, lietų ir purvą, – vėliau prisiminimuose rašė Saladė, – mes pagaliau pasiekėme Piljarą, kur aš atsiguliau su 40-ies laipsnių temperatūra”.

 Inkų brangenybių paieškos vyksta ir šiandien. Ypač aktyvūs yra švedai, pvz. Stelanas Merneris – ištaigingo restorano savininkas. Be jokių abejonių, žmonėms anksčiau ar vėliau pavyks aptikti paslėptą lobį.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 29, 2012, 16:15:59

Atėnų psichiatrijos ligoninė

Ligonines dažnai supa visokie pasakojimai apie vaiduoklius, paranormalius reiškinius ir kitas baisybes. Ypač sunki padėtis su psichiatrijos ligoninėmis, o jei dar užtiksit kur tokią apleistą įstaigą, atrodo, jos viduje galit tikėtis Silent Hill vertų pramogų. Neretai, ypač beprotiškosiose JAV, tokiose vietose organizuojamos ekskursijos, tad sunku pasakyti net, ar iš tiesų tai „karšti taškai“, ar koks vertelga sukūrė, o gal persūdė kokią istoriją… Viena iš tokių žinomesnių minėtose JAV vietų – Metropolitan ligoninė Masačiusetse. Ten 1978 m. vienas pacientas (dabartinis Bridgewater ligoninės gyventojas) išmėsinėjo kitą ligonį, o atminimui pasiliko 7 jo dantis.
Savaime suprantama, tokią vietą iškart pamėgo sekiotojai paskui vaiduoklius ir siaubo istorijų mėgėjai. Gan populiari ir daugybę kartų degsi Dixmonto ligoninė. Arba Chestnut Lodge – istorinis pastatas, žinomas kaip privati psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurios pagrindinė paskirtis buvo pensionas – viešbutis, taip pat kentėjęs dėl neaiškių gaisrų. 1878 m. duris atvėrė Denverio ligoninė, kuri ne tik gydė, bet ir ruošė slaugytojus, turėjo patologinių tyrimų laboratoriją. Gerai nežinau kas ten dėjosi, bet ši ligoninė itin mėgstama popkultūros, ji figūruoja kai kuriuose žaidimuose (Painkiller) ar knygose (Project 17), 2001 m. joje nufilmuotas siaubo filmas „Session 9“. 1908 m. pirmąjį pacientą priėmė Pennhursto ligoninė ir mokykla, per kelerius metus ji buvo perpildyta. 1916 m. įstaigos vadovai susiprato bent jau moteris atskirti nuo vyrų ir taip bent dalinai išvengti nepageidaujamų nėštumų. Ligoninė pripažinta kalta pažeidinėjant pacientų teises, sako, joje aktyviai vaidenasi. Jaunimas į tokias vietas eina išbandyti drąsos, vieni teigia nieko nepastebėję, kiti dievagojasi iš siaubo ir matytų vaizdinių vos neišprotėję.

 Aš šį kartą išsamiau paanalizuosiu tik vieną JAV ligoninę. Fox Family Channel savo laidele “The Scariest Places on Earth“ ją taip pat buvo užkabinusi.

 1874 metų sausio 9 d. Atėnuose (Athens, Ohajus) pradėjo veikti psichiatrijos ligoninė. Originalaus pastato architektas – Levi T. Scofield iš Klivlendo. Statybos pradėtos 1868 m. Pirmasis pacientas buvo Thomas Armstrong iš Belmonto.

 Daugybę metų ligoninė teikė gausybę įvairų paslaugų ir glaudė įvairiausius žmones – nuo pilietinio karo veteranų ar vaikų iki pavojingų ligonių. Ligoninė pagarsėjusi dėl daugybės joje atliktų lobotomijos procedūrų ir paranormalių reiškinių.

 Ligoninės pavadinimas keitėsi mažiausiai 9 kartus. Praėjus 2 metams po jos atidarymo ji buvo žinoma kaip Atėnų ligoninė psichiškai nesveikiems. Vėliau ji vadinta Atėnų psichikos ligonių prieglauda, Pietryčių Ohajo psichikos centru, Atėnų psichikos sveikatos centru, Atėnų psichikos sveikatos ir protiškai atsilikusių centru ir t.t. „Nusibaigus“ originaliai ligoninės struktūrai, ji pervadinta į „The Ridges“.
 Nors ligoninė nebuvo savarankiškas objektas – ji priklausė valstybei – jos teritorijoje buvo ferma, dirbamų laukų ir sodų, šiltnamių, pieninė, pirmais metais netgi atvažiuodavo parduotuvė. Daugelį metų Atėnuose ši įstaiga buvo pagrindinis darbdavys. 1960 Ohajo universitetas įsigijo dalį ligoninės teritorijos savo absolventų išleistuvėms, ta proga sunaikino vietinį baseiną ir keturis labai kruopščiai prižiūrėtus ežerus. 1980 m. ligoninė jau pradėjo jausti, kad artėja paskutinioji. 1980 m. R. Reaganas, taupydamas biudžeto lėšas, uždarė daugybę tokių valstybinių ligoninių. Daugelis ligonių paprasčiausiai paleisti į gatves ir suformavo malonią Atėnų benamių visuomenę. 1990 metais dalis originalių pastatų pradėjo griūti dėl remonto trūkumo ir nebebuvo naudojami – tad jų atsisakyta. Beveik visi ligoninės pastatai pertvarkyti ir naudojami Ohajo universiteto. 2001 m. baigti pagrindinio pastato renovacijos darbai, dabar jis žinomas kaip muziejus.

 Ligoninės pastatas – gigantiškas, pati jo koncepcija žavi. Projekto idėja buvo tokia, kad pacientai turėjo jaustis lyg namuose, norėta humaniškesnio požiūrio į gydymą, negu tais laikais praktikuoti šaldymas ar spardymai į galvą. Ne tokie ligoti pacientai laikyti arčiau centro, kur buvo administraciniai pastatai ir darbuotojų būstai. Tai turėjo juos skatinti bendrauti ir kontaktuoti su žmonėmis. Pavojingi pacientai laikyti atokiau.

 Atėnų pastate buvo 544 pacientų patalpos. Ligoninei atsidarius, joje įsikūrė apie 200 ligonių. Daugumos raminimui naudota rekreacinė veikla – piešimas, šokiai, piknikai. Buvo galima eiti į bažnyčią. Kai kurie pacientai dirbo fermose ir soduose. Teritorija buvo tokia graži, kad ir paprasti gyventojai ten eidavo pasivaikščioti ar iškylauti. Slaugytojai mokėsi ligoninės viduje ir galėjo ten gyveni. XIX a. pab. ši ligoninė pripažinta viena geresnių JAV – dėl progresyvių strategijų, žmonų pasitikėjimo ir veiksmingo gydymo.

 Ligoninė vis populiarėjo. Ligonių skaičius nuo poros šimtų 1900 m. pradžioje išaugo iki beveik 2000. taip atsitiko todėl, kad ten pradėta siųsti praktiškai bet ką. Tėvai į Atėnus gabeno maištaujančius paauglius, vaikai – pagyvenusius tėvus, galų gale kaip laikina prieglauda įstaiga priglausdavo benamius. Pacientų kambariai persipildė, prastėjo darbuotojų gydymo kokybė. Individualizuotos priežiūros ir dėmesio sumažėjimas lėmė, kad ligoninės metodai smuko iki pačių primityviausių, pradėta naudoti kankinimus. Pacientai nuolat būdavo „niūchinami“ ir verčiami grupėmis ant paprasčiausių gultų miegoti patalpose, kurios anksčiau buvo skirtos vienam žmogui. Viena slaugė būdavo atsakinga už daugiau kaip 50 ligonių. Pacientai braižydavo palanges ir sienas, vienas garsesnių užrašų – „Aš niekada nebuvau pamišęs“. 1970 – 1980 m. pacientu ten buvo nuteistas prievartautojas Billy Milligan, kentėjęs nuo daugelio asmenybės sutrikimų („viename kūne daug sielų“) – tačiau kaip teigiama, ten jam labai mažai pagelbėta. 1988 m. jis išleistas, dabar gyvena Kalifornijoje, kuria filmus ir vis dar kenčia nuo asmenybės sutrikimų.

 Istoriniai ligoninės dokumentai rodo, kad ten taikytos dabar jau abejotinos teorijos apie psichikos ligas ir sunkių gydymų praktikavimą (pvz., lobotomija). Pagrindine vyrų beprotybės priežastis laikyta masturbacija – bent jau atsižvelgiant į 1876 m. metinę ataskaitą. Antra dažniausia priežastis – nesusitvardymas ir palaidas gyvenimo būdas. Pirmus tris ligoninės veikimo metus 81 vyrui ir 1 moteriai diagnozuota psichinė liga, sukelta masturbacijos, 56 vyrams ir 1 moteriai – liga dėl nesusitvardymo ir pan. Per pirmus tris ligoninės darbo metus moterims pacientėms pagrindinės psichikos ligų priežastys buvo „dėl gimdymo“ (951), „klimaksas“ (32), „mėnesinių sutrikimai“ (29). Froidas ten būtų džiaugęsis. Pagrindinė pamišėlių hospitalizacijos priežastis pirmaisiais metais – epilepsija. Pirmųjų metų ataskaitoje minimi 31 vyras ir 19 moterų, kuriem psichikos ligą sukėlė epilepsija.
 Sklando legendos, kad ligoniai ten būdavo mušami ir kankinami, kažkiek jų buvo ir nužudyta. Gydymo metodai „baisiaisiais metais“ buvo savotiški. Pacientus nardindavo į ledinį vandenį ir laikydavo ten gan ilgą laiką, kartais – suvyniotus į paklodes, kad negalėtų spurdėti. Kai kuriems pacientams, mirkomiems cisternose, leisdavo elektros srovę. Tiesa, populiaresnės buvo sūryme pamirkytų elektrodų aplikacijos – elektrošoko terapija. Jos metu ligoniui duoda įsikąsti gumos gabalėlį (kad nesusižalotų liežuvio), pajungia elektrą ir kepina. Daugiau apie šį gydymą galite sužinoti žiūrėdami filmą (ar skaitydami knygą) „One Flew Over the Cuckoo’s Nest“.

 Bene įdomiausios operacijos – lobotomijos. Jei matėt jau minėtą „Skrydį virš gegutės lizdo“ („One flew over the cuckoo’s nest“) su įstabiai vaidinusiu Nicholsonu, nebūsite tokie pasimetę – po keleto elektrokovulsinių terapijų herojui galų gale atliko tą lobotomiją. Jos metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys, dėl to prastėja žmogaus mąstymas, emocinė smegenų skiltis praranda ryšį su kitomis. Lobotomijai naudodavo etanolio injekcijas, operacijas (atvirasis būdas – atverdavo kaukolę ir pjaustinėdavo, uždarasis itin populiarus, vadinamas transorbitaline lobotomija – operuodavo per akiduobes).

 Anksčiau lobotomija buvo plačiai taikoma psichiatrijoje ir šakės jums būtų buvę, jei būtumėt sirgęs šizofrenija ar depresija, o taaaip. Beveik pusė pacientų pasveikdavo ar jiems pagerėdavo, kitiems būdavo įvairiai, 4 proc. mirdavo. Dėl šios operacijos žuvo daug žmonių, tačiau išgyvenusių dalis iš tiesų prarasdavo šizofrenines ar depresines tendencijas. Taip pat jie pamiršdavo daug kitų dalykų, dauguma kentėdavo dėl šalutinių tokių operacijų poveikio. Dalis pasinerdavo į katatoniją.

 1960 m. lobotomija buvo pasmerkta kaip barbariškas gydymo būdas. Ją pakeitė psichotropiniai vaisai (Thorazine). Dabar jos atseit atsisakyta, tačiau kai kuriais sunkiais atvejais ji taikoma ir išsivysčiusiose valstybėse (žiūrint ką vadinsim išsivysčiusiomis, na jei išsivystymo lygis priklauso nuo to, kiek bigmakų suvalgo vidutinis gyventojas, tada taip, išsivysčiusiose). Beje, bene pirmieji ar vieni pirmųjų lobotomijos atsisakė sovietų gydytojai.

 Na, o kur baisesnės, kraupesnės istorijos, šiais laikais juk vien su lobotomija nieko neišgąsdinsi. Viskas gerai, Atėnų ligoninė turi tikrą keistą mirties istoriją. Taigi, ten gydėsi tokia 54 m. amžiaus moteris Margaret Schilling. Sako, kad ji sirgo gana sunkiai, tad jai buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Dar pasakojama, kad ji buvo kurčnebylė, tačiau šito niekas nei patvirtino, nei nepaneigė, nors, turint omeny istorijos baigtį, toks variantas pilnai tikėtinas.

 Taigi, 1978 m. gruodžio 1 d. moteris dingo. Ji greičiausiai žaidė slėpynių su viena iš ligoninės darbuotojų. Slaugė ar kas ten žaidimą veikiai pamiršo, o Margaret – ne… Kadangi ji pasislėpė visai neblogai, dingusios pacientės paieškai teko suformuoti paieškos grupę, o kad ieškojimas būtų sėkmingesnis (būtų suvaržytas išdykėlės judėjimas) veikiai užrakinti ir visi užkaboriai – tačiau pastangos vaisių nedavė.

 1979 m. sausio 12 dieną moterį aptiko sargas Clarence Allison. Jis užlipo į vieną iš nebenaudojamų viršutinių aukštų ir užmetė akį į kažkurią palatą. Tas aukštas kažkada buvo naudotas sunkiems, infekuotiems pacientams, o pastaraisiais metais buvo visai apleistas, taigi ir nešildomas. Sargas turėjo gerokai nustebti, kai ant betoninių grindų prie lango išvydo jau apirusį moters lavoną, o šalia padėtus tvarkingai sulankstytus drabužius.
 Kaip moteris įstrigo ketvirtame aukšte, vis dar svarstoma – gal ją užrakino išsiblaškiusi slaugė, o gal ji ten įkalinta prasidėjus paieškai… Žiemos Ohajuje nėra pernelyg šiltos, taigi šaltis, alkis ir silpna širdis moterį greit įveikė. Pagalbos ji nesišaukė – gal dėl psichikos ligos, o gal iš tiesų buvo kurčnebylė… Šiaip ar taip, apleistoje palatoje ji mirė viena, o jos kūnas ten pragulėjo kelias savaites.

 Na gerai, mirė tai mirė, nelaimingas atsitikimas. Tačiau jos kūnas paliko žymę. Va dėl tos žymės į Atėnus ir veržiasi žmonės – jie apžiūrinėja tą ženklą ir net palikinėja prie jo gėles. Kad būtų dar įdomiau, pasakojama, kad po pastatą naktimis klaidžioja tos Margaret dvasia.

 Grįžtam prie dėmės. Tai va, ji ganėtinai kokybiška. Joje matyti plaukų ir drabužių raukšlių žymės. Dėmės neįmanoma išvalyti (beje, dar pasakojama, kad dėmės iš pradžių nesimatė – ji atsirado bandant tą betoną išplauti). Didžiausi skeptikai teigia, kad tą dėmę šiaip kas nors nupaišė. Ne tokie skeptikai, bet vis dar mokslininkai, o ne mistikai, kalba apie kūno irimą, saulės šviesos poveikį, anaerobines bakterijas ir į betoną įsigėrusius kūno riebalus. Mokslininkų ne mistikų garbei galima pasakyti, jog ištyrus vietą, kur gulėjo tas lavonas, iš tiesų rasta kūno riebalų likučių. Dar pasakojama apie kažkaip su irimu susijusį kalcio palmitatą ir tos vietos plovimui naudotą 20,5 proc. fosforo rūgštį. Et, turistam tai matyt nelabai įdomu, kas norės patys pažiūrėt į lavono paliktą žymę, užsukit kada į Atėnus Amerikoj.

Legendose dar ganėtinai populiari ir Wilson salė (legenda teigia, kad yra kažkokios pentagramos, kuri atsiranda kažką pabraukius ligoninės žemėlapyje, centre). Ji priklauso Ohajo universitetui, ten gyvena linksmi studentai ir dar ten yra toks kambarys 428, kurio durys uždarytos ir netgi užplombuotos (kita teorija teigia, kad kambarys paverstas katiline, aš tiesos nežinau, ten nebuvau). Priežastis paprasta – kambaryje glaudžiasi vaiduoklis. Anksčiau ten gyvendavę studentai skųsdavosi dėl beldimo į sienas, nepaklusnių durų, netgi pro sienas besisunkiančio kraujo… kai kurie dievagojosi regėję ir patį vaiduoklį. Dar pasakojama, kad tame kambaryje mirė viena visokiom astralinėm projekcijom užsiiminėjusi studentė. Šito niekas nepatvirtino, nors bendrabutyje kartą tikrai mirė studentas, tiesa, vyriškos lyties ir dėl natūralių priežasčių, o ne užpultas vaiduoklio ar šiaip dėl kokios panašios nesąmonės.

 Atėnų ligoninę supa trejos kapinės. Jos gražios, tylioje vietoje, tačiau krūva antkapių vis viena atrodo itin apleisti ir liūdni. Dabar ten jau sutvarkytas pėsčiųjų takas, kas leidžia mėgautis subtiliu kraštovaizdžiu.

 Seniausios iš kapinių vadinamos Senosiomis, jos yra arčiausiai ligoninės. Atėnų ligoninėje gydėsi bei ir mirė daugybė žmonių. Dalis pacientų negalėjo sumokėti už laidotuvių išlaidas ar neturėjo šeimos, tad visiems laikams liko šioje vietoje. Ant antkapių matyti tik numeriai. Nedaug jų turi vardus ir datas, tokie nupirkti pacientų šeimos ar artimųjų. Visus kitus nupirko valstija. Taip pat kapinėse palaidoti keli pilietinio karo veteranai. Taip atsitiko todėl, kad po karo daug karių kentė nuo potrauminio streso sindromo, o tada žmonės nelabai žinojo kaip susidoroti su šia problema, todėl veteranus siųsdavo į gydyklas. Iš tiesų daugelis žmonių su psichiškos problemoms, dėl kurių nereikia hospitalizuoti (pvz., depresija) tada būdavo grūdami ligoninėn ir kartais likdavo ten iki dienų galo. Šiuo metu kai kas iš Ohajo universiteto rezidentų dirba, kad atkurtų kai kuriuos iš senųjų antkapių ir taip būtų prisiminti tie žmonės, kuriems šioje vietoje teko praleisti visą gyvenimą. Taip pat jie dirba tam, kad nuvalytų psichikos ligos gėdą, kai kurie iš savanorių darbą naudoja, kad patys susidorotų su savo problemomis.

 Pasakojama, kad kapinėse vaidenasi. Antkapiai visur išdėstyti linijomis, išskyrus vieną mažą skyrių, kur sustatyti ratu. Kai kas teigia, kad tai – raganų sąlėkio vieta, kur jos rengia visokias okultines apeigas, o realistai sako, jog tai tik vandalų pokštas. Istorijomis apipinta ir nedidelė kapų, esančių prie miško, dalis. Pasakojama, kad žmonės ten kartais mato šviesas ar girdi klyksmus. Na, visai nekeista, kodėl kartais kokie žurnalistai ar vaiduoklių medžiotojai užsuka į Atėnus. O kiek tose istorijose tiesos, težino patys vaiduokliai.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 29, 2012, 17:00:59

J.Washington pranašingas regėjimas

Kalbama, kad Džordžas Vašingtonas patyrė pranašingą regėjimą Fordžo slėnyje, kur jam simboliškai atsivėrė Jungtinių Valstijų ateitis. Senuose užrašuose apie šį regėjimą Veslis Brenšou perpasakoja tai, ką jam papasakojo Entonis Šermanas, revoliucinės armijos kareivis. Šermanas matė, kad kartą Vašingtonas išėjo iš štabo nepaprastai išblyškęs. Jis persako žodžius, ištartus Vašingtono:
 „Aš nežinau, ar tai priskirtina mano įaudrintam protui, ar dar kažkam, bet tą dieną, kai sėdėjau už to paties stalo, įsigilinęs į depešas, kažkas patalpoje suneramino mane. Atitraukęs žvilgsnį nuo laiško, aš pamačiau nepaprasto grožio moterį, kuri stovėjo tiesiai priešais mane. Buvau apstulbintas, kadangi išvakarėse pasirūpinau, kad manęs netrukdytų. Prireikė kažkiek laiko, kol atgavau kalbos dovaną ir paklausiau jos, ko ji atėjo.

 Pakartojau savo klausimą tris ar keturis kartus, bet taip ir negavau atsakymo, paslaptinga moteris tik pakėlė į mane akis. Pajutau keistą jausmą, užliejusį visą mano kūną. Norėjau atsistoti, tačiau lankytojos žvilgsnis atėmė iš manęs valią. Mėginau dar kartą kreiptis į ją, tačiau liežuvis buvo it paraližuotas. Naujas jausmas, paslaptingas, galingas, neatremiamas užvaldė mane visą. Viskas, ką galėjau padaryti – tai beprasmiškai spoksoti į nepažįstamąją. Palaipsniui mane supanti atmosfera tartum nušvito. Mane supantys daiktai darėsi vis labiau permatomi, ėmė nykti, kai tuo tarpu jos bruožai darėsi vis aiškesni. Pajutau, tarsi būčiau priešmirtinėje būsenoje, ar, tiksliau pasakius, patyriau tai, ką, kaip aš manau, patiria mirštantysis. Negalvojau, nemąsčiau, nejudėjau – visa tai atrodė neįmanoma. Tik suvokiau, kad atidžiai žvelgiu į savo viešnią.

 Paskui Vašingtonui aiškiai iškilo regėjimas, kupinas simbolikos. Tik simbolika buvo mažiau užmaskuota nei Biblijos Apokalipsėje. Regėjimas išpranašavo tris dideles krizes.

 Pirmasis išbandymas – karas už nepriklausomybę. Jis aprašytas šitaip:

 „Tuo metu pamačiau tamsų, niūrų sutvėrimą, kuris tarsi angelas stovėjo, ar, tiksliau, sklandė tarp Europos ir Amerikos. Pasėmęs delnais vandens iš okeano, jis dešine ranka pašlakstė Ameriką, o kaire – Europą. Iškart iš tų šalių pakilo juodi debesys, kurie susitiko okeano viduryje. Kurį laiką jie nejudėjo, o paskui lėtai nuplaukė į vakarus, kol neapgaubė Amerikos savo purvinomis klostėmis. Dabar pro jį laikas nuo laiko prasiskverbdavo ryškūs žaibo blyksniai ir aš išgirdau duslias dejones ir Amerikos žmonių šauksmus“.

 Antras išbandymas – pilietinis karas.
 
 „Mačiau kaip grėsmingas vaiduoklis artėja prie mūsų šalies. Jis skrido lėtai ir sunkiai virš kaimų, gyvenviečių ir galiausiai virš miestų, kurių gyventojai išsirikiavo mūšiuo vieni prieš kitus. Paskui pamačiau šviesų angelą, ant kurio galvos puikavosi šviesos karūna, ant kurios buvo užrašyta „Susivienijimas“. Jis nešė Amerikos vėliavą, kurią iškėlė virš atskirtų nacijos dalių, ištardamas: „Atsiminkite, jūs – broliai“. Tuo pačiu momentu gyventojai metė ginklus ir susivienijo aplink vėliavą.“

 Trečias išbandymas, aprašytas regėjime, matomai dar neprasidėjo, jei apskritai kada nors prasidės. Jame pasakojama apie situaciją, kai į Ameriką įsiveržia užsienio kariuomenė ir karas vyksta Amerikos teritorijoje.

 „Paskui mano akys išvydo baisią sceną. Iš kiekvieno kontinento – Europos, Azijos ir Afrikos – pakilo tiršti tamsūs debesys, kurie paskui susiliejo į vieną ir šioje masėje žybčiojo tamsiai raudona šviesa, dėka kurios pamačiau ordas ginkluotų žmonių, kurie, judėdami kartu su debesiu, žygiavo žeme ir plaukė jūra į Ameriką, kurios teritoriją iškart aptraukė debesys. Ir aš galėjau matyti, kaip tos didžiulės armijos niokoja šalį, plėšia ir degina gyvenvietes, miestus ir kaimus, kurie statėsi mano akyse.“

 Tačiau nežiūrint į šį niūrų paveikslą, regėjimas baigėsi optimistiškai: „Kol šviečia žvaigždės ir dangus siunčia drėgmę žemei, tol gyvuos respublika“.

 Po šio regėjimo Vašingtonas padarė tokią išvadą apie reikšmę to, ką jam teko patirti:

 „Sulig tais žodžiais moteris išnyko. Aš pašokau ant kojų ir supratau, kad man atsivėrė Amerikos gimimas, vystymasis ir likimas. Jos jėga – vienybėje, o pražūtis – susiskaldyme“.

Prisijungęs


Vanesa  Gruodžio 30, 2012, 14:36:15

Dvylikametis genijus

Jacob Barnett – dvylikametis genijus. Būdamas vos dviejų metukų, jis buvo socialiai atstumtas ne tik tarp savo bendraamžių, bet ir tarp šeimos narių. Jam diagnozuotas Aspergerio sindromas. Tėvai Jacob’u rūpinosi kaip žmogumi, sergančiu švelnia autizmo forma: gydė jį specialiomis terapijomis bei leido į mokyklą, kurioje leidžia mokytis tik tokius dalykus, kurie vaikams labai patinka.  Barnett nuo pat mažų dienų domėjosi astronomija, o visas namie turėtas knygas apie žvaigždes jis skaitė keliasdešimt kartų.

Dar būdamas trejų metukų amžiaus, Jacob sugebėdavo sudėti galvosūkį iš 5,000 dalių. Neilgai trukus jam pripažino keistą ligą – Aspergerio sindromą (švelni autizmo forma). Tačiau praėjus keliems metams jis savarankiškai išsistudijavo visą mokykos matematikos, algebros ir geometrijos  kursus vos per dvi savaites.
Jacob pradėjo lankyti įprastą mokyklą, tačiau joje jis nuobodžiavo. Barnett šeima, pasikliaudama psichologų patarimais, išleido jį į Universitetą. Jacob tapo laisvuoju klausytoju Indianos Universitete (Purdue University Indianapolis IUPUI). Čia jis gilinosi į astronomiją ir aukštąją matematiką. Berniukas, ruošdamasis į studijas, vidurinės mokyklos kursą (matematiką, algebrą, geometriją, trigonometriją ir kita) išmoko vos per dvi savaites. Jis ne tik įsisavino visą pateiktą medžiagą, jis labai gerai išlaikė ir valstybinius egzaminus. Barnett studentu tapo būdamas dvylikos metų.
Jacob stengiasi kuo daugiau išmokti lankydamasis aukštosios matematikos užsiėmimus. Ne vienas bendramokslis samdo repetitorių, tam, kad galėtų tinkamai įsisavinti pateiktą medžiagą. Dabar jis dirba su Reliatyvumo teorija ir kelia jai alternatyvias gaires.

Jacob IQ yra 170, tai aukščiausias kada nors vaiko turėtas intelekto koeficientas visoje istorijoje.

Barnett stengiasi palaikyti ryšį su visais buvusiais klasiokais, bei universiteto draugais. Jį domina ne tik mokslas, bet ir kitos „žmogiškos“ pramogos: video žaidimai, šokių pamokos, video filmai ir pan.

Šaltinis: www.oops.lt

Prisijungęs


Vanesa  Gruodžio 30, 2012, 15:41:29

Rūkyto kumpio skonio ledai ir kitos įdomybės apie ateities maistą

Ką valgysime po 50 metų? Tokį klausimą iškėlė Mokslo ir Meno seminarai – interaktyvūs, tarpdisciplininiai seminarai, kurių metu yra apjungiamos skirtingų mokslo sričių žinios su menais, technologijomis, amatais ar sportu.

Kauno technologijos universiteto Maisto technologijos katedros profesorius Rimantas Venskutonis pasakojo apie tai, kad ateities maistas neišvengiamai turės būti sveikesnis, nes tą leis padaryti tiek naujos technologijos, tiek didesnis žinių bagažas. Be to, ateities maistas priklausys mokslo ir meno sintezei. Gal pasivaišinsite kiaušinio skonio ledais?

Maistas iš esmės atlieka 3 funkcijas:

- Pirmoji. Mityba: aprūpinti mitybai būtinomis medžiagomis

- Antroji. Organoleptinės ir/ar sociokultūrinės savybės

- Trečioji. Papildoma vertė: nauda sveikatai

Pasak prof. R. Venskutonio, jeigu mes ir toliau valgytume žalią maistą, kasdien reikėtų valgyti apie 10 valandų per dieną, kad galėtume palaikyti įprasto dydžio smegenis ir normalią kūno masę. Maisto gaminimas tikrai labai svarbus evoliucijos veiksnys.

R. Venskutonis apžvelgė naujus ir besivystančius fizikinius apdorojimo metodus.

„Dauguma šių technologijų išsivystė iš fizikinių, cheminių, biologijos atradimų. Iš pradžių jos būdavo panaudojamos kitose srityse, na o vėliau jau „atkeliavo„ ir į maisto perdirbimą. Tai ir radarai, radijo bangos ir pan.,“ – pasakojo R. Venskutonis.

Maisto apšvitinimas radioaktyviais gama spinduliais

Šis būdas naudojamas sunaikinti bakterijas esančias maiste, t.y. pasterilizuoti ir sterilizuoti naudojamas jau beveik šimtmetį. Įteisintas per 50 valstybių. Tačiau žmonės bijo ir mano, kad maiste lieka radionuklidų ir panašiai.

Tačiau profesorius juokavo, kad „priešpiečių niekad už dyką negausi. Kadangi yra vandens, gali vykti kiti procesai – radiolizė, radikalų susidarymas (gali turėti įtakos maisto kokybei). Tokie produktai ženklinami tam tikrais ženklais. Europoje tokia technologija naudojama santūriau, o pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiama ir mėsą (jautieną, kiaulieną) paukštieną apšvitinti radioaktyviais spinduliais. O štai prieskoniai apšvitinami dažnai, ypač iš Azijos, nes iš ten dažnai būna atgabenami užteršti mikroorganizmais, o juos pasterizuoti kažkaip kitaip sunku, (pavyzdžiui, karščiu), nes yra tikimybė, kad bus prarastos jų savybės."

Didelis hidrostatinis slėgis iki 1000 megapaskalių (10 tūkst. atmosferų) ir daugiau

Įsivaizduokite, pasodiname du dramblius po 5 tonas ant plokštės, kuri remiasi į labai mažą 1 kvadratinio centimetro plotą. Galite įsivaizduoti, kokia tai jėga. Ką tai duoda? Bakterijos šito nemėgsta. Tad spaudžiant tokiu dideliu slėgiu, galima sunaikinti bakterijas. Kokia nauda maistui? Išsaugomi jautrūs ir naudingi maisto komponentai, nes procesas vykdomas neaukštoje temperatūroje. Tačiau ši technologija brangoka ir sudėtinga, tad naudojama retai. Dažniausiai naudojama JAV, vienas iš pagrindinių produktų – sultys.

Didelio intensyvumo elektros laukas

Maistas patalpinamas tarp 2 elektrodų ir veikiamas aukštos įtampos impulsais (paprastai 20 – 80 kV/cm). Kada maistas veikiamas šiuo būdu, maistas yra dielektrikas, jis šyla, kaista, žūva mikroorganizmai, tada maistas gali būti termiškai apdorojamas. Toks būdas vis populiarėja, jį renkasi įvairūs restoranai.

Pasak profesoriaus, įdomu tai, kad energijos sąnaudos 1 kilogramui bulvių, tradiciniu būdu siekia 1800 kilodžiaulių (kJ), o naudojant šį būdą (pulsuojantį elektros lauką) energijos naudojama 5–6 kartus mažiau <296 kilodžiaulius (kJ).

Procesas vyksta labai greitai. Ten daugelis maisto produktų yra ląstelių formos, o jos „perforuojamos" (subadomos) elektros lauku ir visos naudingos medžiagos iš ląstelių vidaus patenka į aplinką, t.y. to, ko mums ir reikia termiškai apdorojant maisto produktus. Išlieka visos naudingos medžiagos.

Ultragarsas

Jis plačiai naudojamas medicinoje, tačiau ir maisto pramonėje gali atlikti daug naudingų dalykų. Ultragarsas suardo ląstelių membranas ir sieneles, inaktyvuoja mikroorganizmus (sauga), palengvina skysčių pašalinimą iš ląstelių vidaus, padidina kietos medžiagos sąlyčio su skysčiu paviršiaus plotą (ekstrahavimas), taip pat naudojamas emulsifikavimui, dispergavimui, homogenizavimui, cheminių reakcijų pagreitinimui.

Vienas iš ultragarso pavyzdžių maisto pramonėje, unikali ultragarsinė giljotina skirta lipniems konditerijos gaminiams ir javainių batonėliams, produktas pjaustomas nespaudžiant pjovimo vietoje.

Ominis kaitinimas: maistas – elektrinė varža

Tinka maistui iš dalelių, dalelių skysčiuose. Be to produktas įkaista labai greitai, nėra karštų paviršių, todėl neprisvyla, maži energijos nuostoliai.

Labai svarbu, kada norima labai greitai suteikti daug šilumos produktui. Pavyzdžiui, pienui, kuris yra sterilizuotas ir jis stovi ne šaldytuvuose, jį galime ilgai laikyti. Na ir tokiu būdu, galima išsaugoti natūralias medžiagas, mažiau paveikti jo skonį ir kvapą.

Radijo dažnio bangos (300 kHz-10 MHz)

Technologijos pritaikymas maisto pramonėje dar vis tiriamas. Kalifornijos universitete sukurta įranga šviežių, paruoštų vartojimui produktų, pieno, sulčių, rūšių apdorojimui radijo bangomis (dezinfekavimas).

Liofilizacinis džiovinimas

Ypač naudingas būdas vegetarams, mat įprastai džiovinant aukštesnėje temperatūroje maistas pakeičia spalvą, nes keičiasi chlorofilas, vitaminai gali suirti ir t.t. Pirmiausia maistas greitai sušaldomas iki minusinės temperatūros, sakykim, 50 laipsnių šalčio ir patalpinamas į vakuumo kamerą. Ten apie 98 proc. vandens išgaruoja tiesiai iš ledo. Tada greitai supakuojamas į hermetišką tarą, ir vartojant atrodo kaip natūralus. Beje, ši technologija plačiai naudojama ir medicinoje, nes taip džiovinamas, konservuojamas kraujas.

Ekstruzija

Produktas suspaudžiamas mechaniškai. Perleidus per tam tikrą matricą galima gauti gražios formos produktus.

Trumpas apibendrinimas

Kol šiuos metodus plačiau pradedama naudoti sąveikaujant su maistu, profesoriaus teigimu, sauga yra svarbiausias veiksnys.

Daugiausiai dabar saugos atvejų išreiškiama nano – maistui. Vienas įdomesnių nano maisto savybių, kad skonis gali išlikti nepakitęs, tačiau galima iki minimumo sumažinti riebalų kiekį jame. O ultragarsas, energijos kaitinimas – jie jau išbandyti seniai, tad, pasak R. Venskutonio, žmonija žino, kad jie yra saugūs.

Anot jo, iš šių būdų, apdorojant maistą, pats efektyviausias yra aukšto slėgio naudojimas, tačiau iškyla kiti sunkumai. Vienas iš jų – prarandama daug vertingųjų maisto medžiagų, todėl tiriama, kaip tą praradimą sumažinti iki minimumo.

Ateities maistas – „valgymas" per odą

Moksliniuose fantastikos filmuose ir tokio žanro literatūroje ilgai rodyta ir kalbėta apie ateities maistą. Dažniausiai tai būdavo įvairios piliulės, pastos, per odą pasisavinamos maisto medžiagos. Nors iš pradžių tai buvo tik fantastika, ilgainiui panašios maisto formos tapo realybe. Įvairias piliules, pastas vartoja astronautai skrisdami į kosmosą. Nors jau vykdomi eksperimentai, kai maisto medžiagos „suvalgomos" per odą (jos itin smulkios, todėl geba būti pasisavinamos per odą) tačiau, pasak profesoriaus, šis būdas visuomenėje nebus plačiai vartojamas, tačiau gali būti nepakeičiamas ekstremaliose situacijose, pavyzdžiui, kai žmogus, patyręs vieną ar kitą traumą, negali kitaip pasisavinti maisto.

R. Venskutonis įvardija, kad ateities maistui kurti ir tyrinėti bus pasitelkiamos vis naujesnės ir pažangesnės technologijos. Tam bus pritaikytos ir kuriamos naujos medžiagos, vis daugiau bus sužinoma apie maisto medžiagų poveikį žmogaus funkcijoms ir susirgimams.

Pavyzdžiui, vis plačiau kalbama apie nutrigenomiką, kuri įvardijama kaip asmeninės mitybos ateitis. Kitaip sakant, tai genetiniais duomenimis pagrįsta mityba. Pašnekovas pateikia vaizdingą pavyzdį. „Įsivaizduokite, ateinate į restoraną ar kavinę, jus pasitinka padavėjas ir sako, kad atsižvelgdamas į jūsų genetinius ypatumus aš jums siūlau šios dienos žuvies patiekalą ir braškes, tačiau kavos jums negalima." Argi nesusigundytumėte?

Galima daryti prielaidą, kad netolimoje ateityje, sveiko maisto svarba išaugs dar labiau.

Gal rūkyto kumpio ledų?

Žinau, raukotės ir nenorite pripažinti, tačiau jau dabar galima paragauti tokių ledų. Gal net ir Lietuvoje! Tačiau molekulinės virtuvės virtuozų Lietuvoje bent jau kol kas nėra daug.

Molekulinės virtuvės patiekalai, tai kulinarijos ir chemijos harmonija, kai specialia įranga, naudojant tam tikras technologijas jungiami, iš pirmo žvilgsnio, nesuderinami produktai ar keičiama jų struktūra. Gali pasijausti labai nejaukiai ir keistai, nes iki šiol galvojęs, kad želė gali būti tik sušalusi, gali pamatyti, jog yra tokių produktų, kurie sustingsta ir karšti.

Pasak profesoriaus, „molekulinė virtuvė – tai maisto mokslo disciplina, siekianti tirti, paaiškinti ir praktiškai pritaikyti fizikinius ir cheminius komponentų pasikeitimus, kurie vyksta maisto gaminimo metu, o taip pat socialinius, meninius ir techninius kulinarijos ir gastronomijos reiškinius bendrąja prasme."

Juk ne kasdien gali pamatyti ir paragauti iš „Sprite„ ar „Coca–Colos“ gėrimo gabaliukų. Tam naudojama sferifikacija: rutuliuko formos suteikimas skysčiui. Arba gal norėtumėte paskanauti valgomo meniu, kurį atnešė padavėjas? Irgi galima.

Anot profesoriaus, molekulinė virtuvė siekia priblokšti, stebinti net ir užkietėjusius gurmanus. Juk matai vieną, valgai visai ką kitą, o skonis visai neatitinka to, ką matai.

Ledai iš azoto ir gėrimų „ikriukai"

Seminaro pabaigoje visi svečiai galėjo išbandyti savo kulinarinius sugebėjimus, įvairias namų virtuvėje nematytas, mokslu ir technologijomis grįstas gudrybes. „Mokslas ir menas" narys, biofizikos magistras Simas Janulis su kolegomis demonstravo maisto gamybą pasinaudojant azotu, kuris per kelias sekundes sušaldė bananus ir vaflius, ir iš to gavosi egzotiški ledai.

Prie kito stalo, svečiai galėjo patys pamiklinti pirštus ir pasigaminti desertą, jį šaldydami azotu. Desertui buvo naudojami bananai, kakava, kokosai, jogurtas ir kiti gardėsiai.

Prie trečiojo stalo būriavosi smalsuoliai, kurie klausėsi, kaip naudojant „želiavimo agentus„ pasigaminti „ikriukus“, apvalias sferas iš gėrimų. O vėliau ir patys naudodami švirkštą spaudė šiuos rutuliukus.

Didžiausią įspūdį lankytojams, kaip ir tikėjosi organizatoriai, darė azotas. Iš pradžių bijoję prisiartini, vėliau jau ir patys nedrąsiausi „žaidė„ su azotu, gamindami įvairius desertus, ledus. O patys kantriausi, suspaudę kvapą bandė gaminti „ikriukus“.

S. Janulis pasakojo, kad žmonių baimė naudoti chemines, fizikines, biologijos žinias virtuvėje yra nepagrįsta, tačiau tai lemia susiformavę įpročiai ir nežinojimas. Tačiau jis mano, kad po šio renginio ne vienas bandys saugiai eksperimentuoti virtuvėje.

Gal pasigaminkime azotu šaldytų ledų?

Šaltinis: www.delfi.lt

Prisijungęs


Vanesa  Gruodžio 30, 2012, 15:55:03

Kapralas Wojtekas – lokys, nukeliavęs į karą

Antrojo pasaulinio karo metu lenkai nustebino sąjungininkus, kai kariuomenės sąrašuose atsidūrė… Lokys! Gyvūnas padėjo būriui kovoti mūšiuose, o jo atminimas gerbiamas iki šių dienų.

1944 m. vasario mėn. karys Archibaldas Brownas atvyko į Neapolį, kur turėjo pasitikti iš Egipto atplaukiančius Lenkijos karius. A.Browno pareiga buvo pažymėti atvykusius ir su kiekvienu atskirai pasikalbėti, patikrinti psichologinę būseną.

„Kai jau pasikalbėjau su beveik visais kariais, supratau, kad trūksta vieno asmens – kapralo Wojteko. Pagal dokumentus, jis buvo būryje: turėjo savo numerį, atlygio knygelę, tačiau tuomet buvo tarsi dingęs be žinios“, - pasakojo A.Brownas.

Nustebęs A.Brownas paklausė kitų lenkų, kur yra Wojtekas ir kodėl jis neatsiliepia. Lenkai nusijuokė ir vienas iš jų atsakė: „Wojtekas nesupranta angliškai – tik lenkiškai ir persiškai“. Vienas karys palydėjo A.Browną prie narvo, kuriame buvo uždarytas populiariausias būrio narys – rudasis Sirijos lokys Wojtekas (vardas reiškia „Besišypsantis karys“).

Kaip vėliau paaiškėjo, 1942 m. Lenkijos kariuomenė į gretas paėmė patį neįprasčiausią karį. Ir nepaisant to, kad jau praėjo daugiau nei 70 metų, Wojteko atminimas išliko gyvas, o jo indėlis kariuomenėje laikomas herojišku.

Elgėsi kaip su žmogumi

Legenda byloja, kad Wojtekas gimė Irane. Jį, klaidžiojantį laukuose, surado jaunas berniukas. Kaip manoma, Wojteko motina buvo nušauta medžiotojų, o lokiukas dar buvo per mažas, kad savimi pasirūpintų pats. Netrukus Wojtekas buvo parduotas lenkų kariuomenei už kelias maisto skardines.

Lokys buvo priglaustas būrio, kurį sudarė iš Rusijos kalėjimų paleisti Lenkijos kariai. 1942 m. būrys buvo nusiųstas į Viduriniuosius rytus, kur turėjo padėti numalšinti besiplečiančią vokiečių kariuomenę.Wojtekas iš karto tapo karių numylėtiniu. Lokys nesipriešino žmonių rūpesčiui, nes ypač anksti neteko motinos ir jam toks dėmesys buvo gyvybiškai reikalingas.

„Kai grįždavome po sunkios dienos ir Wojtekas su mumis draugiškai pasisveikindavo, iš karto atsipalaiduodavome“, - interviu dokumentiniame filme „Wojtek – the bear that went to war“ (liet. „Wojtekas – lokys, nukeliavęs į karą“) kalbėjo karo veteranas Wojciechas Narebskis.Wojtekas tapo tikra moraline būrio parama. Visi kariai buvo ką tik grįžę iš sovietų nelaisvės ir dar buvo toli nuo artimųjų. Mažytis lokiukas jiems tapo tarsi vieninteliu džiaugsmo šaltiniu.

Tiesa, karininkai nežinojo, kaip tinkamai prižiūrėti Wojteką, todėl tiesiog dalydavosi viskuo, ką gaudavo patys. Kitas karo veteranas Augustynas Korolewskis pasakojo: „Jis gėrė alų ir mėgo cigaretes, visai kaip vyras. Vienas bokalas alaus jam nieko nereiškė... Visiškai neprigerdavo“. Galiausiai, Wojtekas pats ėmė kaulyti būrio draugų pavaišinti jį cigarete ar duoti išgerti alaus.

Legendos gimimas

Taip kariai ir Wojtekas bendravo dvejus metus. Kai 1944 m. būrys iš Egipto turėjo persikelti į Neapolį, uosto tarnyba griežtai atsisakė į laivą įleisti laukinį gyvūną, todėl grėsė gražios draugystės pabaiga.

Tačiau kariai nepaliko draugo – jie greitai gavo leidimą iš būstinės viršininko ir Wojtekas tapo oficialiu kariuomenės nariu. Lokys net gavo visus reikalingus dokumentus, kurie jam suteikė teisę plaukti laivu.

Tuomet Wojtekas jau nebebuvo mažas lokiukas. Jo ūgis stovint siekė 1,82 m, o svoris – apie 220 kg. Pagrindinė kapralo užduotis buvo nešioti sunkius daiktus, sukrautus į dėžes.

Kiekvienas būrio narys apie Wojteką pasakojo šimtus skirtingų istorijų. Galbūt ne visos jų įvyko iš tiesų, tačiau lokio pagalba suteikė jam herojaus titulą. Kariškiai net pasirūpino, kad jų būrio emblema būtų pakeista į lokį, tempiantį sunkią artileriją.

Herojaus pensija

1946 m., pasibaigus karui, Wojtekas kartu su savo būriu plaukė į Škotiją, kur jie ir dar 3 tūkst. karių buvo demobilizuojami. Buvo sprendžiamas ir klausimas, kur dėti Wojteką – palikti Škotijoje? Nugabenti į Įraną? Ar vežtis kartu į Lenkiją?

„Lenkijos komunistų valdžia norėjo, kad lokys atsidurtų Varšuvos zoologijos sode. Tačiau mano kolegos, kurie pasiliko Škotijoje, buvo griežtai prieš“, - pasakojo W.Narebskis.Naujausiais Wojteko namais tapo Edinburgo zoologijos sodas. Čia jis tapo tikra žvaigžde. Žmonės ir veteranai iš viso pasaulio būriais rinkdavosi apie lokio narvą, nes norėjo savo akimis pamatyti karo didvyrį.

Be abejonės, Wojteką lankė ir jo būrio draugai. A.Karolewskis Edinburge lankėsi kelis kartus ir pastebėjo, kad, net ir praėjus nemažai laiko, lokys vis dar suprasdavo lenkų kalbą: „Kai ištardavau jo vardą, Wojtekas atsisėsdavo ant galinių letenų ir purtydavo galvą prašydamas cigaretės“.

Wojtekas mirė 1963 m., sulaukęs 22 m. amžiaus. Lokys tapo tikru Lenkijos ir Škotijos draugystės simboliu.

2009 m. Škotijos valdžia suorganizavo specialų priėmimą, skirtą Wojteko garbei atminti.Ši unikali istorija dažnai atgimsta knygose, filmuose ir taip toliau. 2011 m. paklaustas, kas jį labiausiai sužavėjo, „Wojtek – the bear that went to war“ režisierius Willas Hoodas atsakė: „Tai, kad jis dažnai elgdavosi kaip žmogus. Wojtekas privertė mane susimąstyti, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka „žmogus“.

Šaltinis: www.kauno.diena.lt

Prisijungęs


cdrw  Gruodžio 30, 2012, 20:43:11

Na ir lokys ::) Kietas...

Prisijungęs


Vanesa  Gruodžio 30, 2012, 23:06:56

Na ir lokys ::) Kietas...
Aš ir tokio norėčiau :D, tik nepratinčiau prie alkoholio:)

Prisijungęs


Legatas  Sausio 03, 2013, 08:38:14

Na joa cia tai fainai su tuo lokiu ;) tik gaila kad po visko ikiso i zoologijos soda,galejo kaskuris namie priglausti,na nebent salygu tam nebuvo tada suprantama.

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 03, 2013, 16:01:33

Įdomūs faktai apie sapnus

sapnai - blogų sapnų matome daugiau nei džiaugsmingų: maždaug trys sapnai iš keturių būna slogūs. Sapnuojame, kad mus užpuolė gatvėje, mirties baimę, kritimo į bedugnę siaubą, negalime ištrūkti iš spąstų. Tai štai: košmarų bijoti nereikia. Mokslas priėjo prie išvados, kad iš tikrųjų košmarai mums labai naudingi! Žmonės, kurie dažnai sapnuoja ir įsimena baisius sapnus, yra linkę į kūrybą ir turi telepatijos dovaną, nors to ir nenutuokia. Bendras tokių žmonių bruožas: jie tikri "pelėdos" ir rytais labai sunkiai budinasi.

   1. Aklieji regi sapnus - žmonės, kurie apako po gimimo, gali sapnuoti vaizdais. Gimę akli nemato vaizdų, tačiau jų sapnai kupini garsų, kvapų ir taktilinių (lytėjimo) pojūčių.

   2. Mes pamirštame 90% sapnų - prabėgus penkioms minutėms po prabudimo mes jau neatmename nė pusės to, ką sapnavome, o po dešimties min. galime prisiminti tik 10% sapnų. Yra žinomi atvejai, kai poetai, rašytojai, mokslininkai sapne kūrė eiles, prozą arba sugalvojo naują mokslinę teoriją. (Pasisekė tiems, kurie susiprato prie lovos pasidėti rašiklį bei bloknotą.)

   3. Visi žmonės (išskyrus sunkius psichikos ligonius) sapnuoja, tačiau vyrai ir moterys - skirtingai. Vyrai dažniausiai sapnuoja savo lyties atstovus, moterys - abiejų lyčių atstovus maždaug vienodomis proporcijomis.

   4.Sapnai apsaugo nuo psichozės - neseniai mokslininkai atliko tokį eksperimentą:tiriamiesiems leisdavo miegoti iš viso 8 valandas, tačiau nuolat pažadindavo pradinėje sapno fazėje. Po trijų dienų visiems be išimties eksperimento dalyviams sutriko dėmesio koncentracija, pasireiškė haliucinacijos, nepaaiškinamas nervingumas ir pirmieji psichozės požymiai. Kai tiriamiesiems galiausiai buvo leista sapnuoti, mokslininkai atkreipė dėmesį, kad smegenys kompensuoja buvusį sapnų nutraukinėjimą leisdami ilgiau nei paprastai organizmui išbūti greitojo miego fazėje.

   5.Sapnuojame tik tai, ką matėme - mes dažnai sapnuojame nepažįstamus žmones, tačiau iš tiesų mūsų sąmonė nesugalvoja jų veidų. Tie veidai priklauso realiems asmenims, kuriuos mes matėme savo gyvenime, tačiau neįsiminėme.

   6.Egzistuoja keletas tipinių grupių sapnų, kuriuos sapnuoja visi be išimties: situacijos mokykloje arba darbe, bandymas pabėgti nuo persekiotojų, kritimas iš didelio aukščio, žmogaus mirtis, dantų iškritimas, skrydis, egzamino neišlaikymas, avarija ir t.t.

   7.Nevertėtų visus sapnus suprasti tiesiogiai - mūsų pasąmonė naudoja ženklų ir simbolių kalbą. Todėl neverta kiekvieną sapną, netgi labai logišką ir aiškaus siužeto, suprasti tiesiogiai. Pasąmonė siunčia mums signalus, o ne aiškias instrukcijas. Nors ai

   8.Buvę rūkaliai mato sodresnius ir realesnius sapnus nei kiti. Dažniausiai jie sapnuoja, kad vėl rūko, ir jaučiasi kalti.

   9.Išorės dirgikliai veikia sapnus - kiekvienas žmogus yra tai patyręs: sapno dalimi tampa fiziniai pojūčiai, kuriuos juntame esamu momentu. Žmonėms, jaučiantiems troškulį, pasąmonė pasiūlo stiklinę vandens. Jie bando atsigerti, vėl jaučia troškulį, ir vėl mato stiklinę vandens - ir taip toliau, kol atsibunda ir supranta, kad iš tikro nori gerti. Taigi pasąmonė sufleruoja, kad reikia atsibusti.

   10.Kol sapnuojame, esame paralyžiuoti - norite - tikėkite, norite - ne, bet mūsų kūnas sapnuojant yra beveik paralyžiuotas - tam, kad nekartotų tų judesių, kuriuos sapnuojame.

   11.Žmogus nesapnuoja tuo metu, kai knarkia.

   12.Maži vaikai nesapnuoja savęs iki 3 metų amžiaus.

   13.Nuo 3 iki 8 metų vaikai sapnuoja daugiau košmarų negu suaugusieji per visą savo gyvenimą.

   14.Jeigu jus pažadintų, kai esate greitojo miego stadijoje, prisimintumėte visas sapno smulkmenas.

Šaltinis: www.esat.lt

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 03, 2013, 16:04:18

Įdomūs faktai apie žmogų

1. Žmogus, surūkantis kasdien pakelį cigarečių, per metus išgeria pusę puodelio dervos.

2. Žmogus - vienintelis gyvojo pasaulio atstovas, gebantis piešti tiesias linijas.

3. Galvos plaukų ilgis, vidutinio žmogaus auginančio juos visą gyvenimą, siekia 725 kilometrus.

4. Blondinams barzda auga greičiau nei brunetams.

5. Šypsantis panaudojama 17 raumenų.

6. Plaučių paviršius siekia iki 100 kvadratinių metrų.

7. Žmogaus DNR turi apie 80000 genų.

8. Vyrai liliputais laikomi, jei jų ūgis mažesnis už 130 cm, o moterys - mažesnės nei 120 cm.

9. Leukocitai žmogaus organizme gyvena 2-4 dienas, o eritrocitai 3-4 mėnesius.

10. Kiekvienas žmogaus pirštas per gyvenimą susilenkia apie 25 milijonus kartų.

11. Žmogaus širdies dydis beveik lygus kumščio dydžiui, o svoris sudaro 220-260 gramų.

12. Žmoguje aptinkami tik 4 mineralai: apatitas, aragonitas, kalcitas ir kristobalitas.

13. Reiškinys, kai nuo stiprios šviesos prarandama rega, vadinamas „sniego aklumas“.

14. Bendra bakterijų, gyvenančių žmogaus organizme, masė sudaro 2 kilogramus.

15. Vaikai gimsta be kelių girnelių. Jos susiformuoja 2-6 metų.

16.Plaučių paviršiaus plotas beveik lygus teniso korto plotui.

17. Plonosios žarnos ilgis esant gyvam žmogui siekia 2,5 metro, o mirus, kai žarnos sienelių raumenys atsipalaiduoja, ji pailgėja iki 6 metrų.

18. Žmogus turi apie 2 milijonus prakaito liaukų. Vidutinio amžiaus žmogus su kiekvienu prakaito litru praranda 540 kalorijų. Vyrai prakaituoja 40 proc. daugiau nei moterys.

19. Dešinysis žmogaus plautis talpina daugiau oro, nei kairysis.

20. Suaugęs žmogus per dieną maždaug 23 000 kartų įkvepia ir iškvepia.

21. Per visą gyvenimą žmogaus organizmas pagamina 7 milijonus kamieninių ląstelių.

22. Žmogaus akis gali atskirti 10 000 000 spalvos atspalvių.

23. Žmogaus burnoje apie 40 000 bakterijų.

24. Nusičiaudėti atsimerkus neįmanoma.

25. Stubure yra 33 arba 34 slanksteliai.

26. Moterys mirksi beveik 2 kartus dažniau nei vyrai.

27. Pačios smulkiausios vyro organizmo ląstelės – spermos ląstelės.

28. Stipriausias žmogaus raumuo – liežuvis.

29. Žmogaus organizme apie 2000 skonio receptorių.

30. Mesopotamijoje už paciento mirtį gydytoją bausdavo mirtimi, o už apakimą – apakindavo.

31. Gimus vaiko kūne yra 300 kaulų. Suaugus jų lieka 206.

32. Žmogaus kūnas turi tiek riebalų, kiek reikia pagaminti 7 gabaliukus muilo.

33. Nervinai impulsai kūne sklinda 90 metrų per sekundę greičiu.

34. Žmogaus plaukas storesnis už muilo burbulo sienelę 5000 kartų.

35. 36 800 000 – metinis širdies dūžių skaičius.

36. Vyrai maždaug 10 kartų dažniau nei moterys linkę į daltonizmą.

37. Skrandžio sultys turi 0,4% druskos rūgšties (HCl).

38. Beveik pusę žmogaus kaulų yra rieše ir pėdoje.

39. Viduramžių gydytojai esant abejotinai diagnozei nustatydavo „sifilį“.

40. Mėlynakiai jautresni skausmui nei kiti.

41. Rankos pirštų nagai auga 4 kartus greičiau nei kojų pirštų nagai.

42. Per gyvenimą žmogaus oda pasikeičia beveik 1000 kartų.

43. Egzistuoja daugiau nei 100 skirtingų virusų, sukeliančių slogą.

44. Trankant galva į sieną galima netekti 150 kalorijų per valandą.

45. Suaugusio žmogaus kūne yra 75 kilometrai nervų.

Šaltinis: www.esat.lt

Prisijungęs