Įdomybės  (Skaityti 75700 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 5 ... 8 B


Vanesa  Sausio 03, 2013, 16:41:05

Šiurpiausios pasaulio vietos, kuriose vaidenasi

1. Londono bokštas, Londonas, Anglija
Pasak legendos, ši tarp turistų itin populiari vieta yra viena iš labiausiai apsėsta vaiduoklių. Bokšto požeminiai kalėjimai metų metus buvo daugybės egzekucijų ir kankinimų liudininkais. Ana Bolein per pastaruosius tūkstantį metų yra tikriausiai garsiausia auka, kadangi čia 1536-aisiais jai, tuometinei Henrio VIII žmonai, buvo nukirsta galva. Daugybė lankytojų prisiekia matę jos vaiduoklį be tikslo klaidžiojantį bokšto salėse.

2. Changi paplūdimys, Singapūras
Tikima, kad čia japonų kareiviai nužudė daugybę priešininkų kinų per Antrąjį pasaulinį karą. Dauguma liudininkų sako, kad begalviai karių kūnai vis dar vaidenasi Changi paplūdimyje. Taip pat buvo pranešta, kad ten yra daug gilių kapų ir kartais netgi galima išgirsti karių aimanas.

3. Fort Gario viešbutis, Vinipegas, Kanada
Šis viešbutis pastatytas dar 1913-aisiais ir laikomas vienu iš labiausiai vaiduoklių apsėstų viešbučių Kanadoje. Viešbučio valytojai pranešė matę moters, kuri, kaip spėjama, pasikorė viešbutyje, vaiduoklį. Jie taip pat matė keistus daiktus, nuskrendančius nuo lentynų.

4.Aokigaharos miškas, Japonija
Šis miškas esantis netoli Fuji kalno yra liūdnai pagarsėjęs kaip savižudybių vieta. Tikima, kad per pastaruosius 60  metų daugiau nei 500 žmonių pasitraukė iš gyvenimo šiuose miškuose. Policija kiekvienais metais šukuoja šią vietą ieškodama kūnų. 2004-aisiais jų buvo rasta daugiau nei šimtas. Miškas yra labai tylus ir nykus, o jame vaidenasi čia mirusiųjų žmonių vėlės.

5.Abraomo lygumos, Kvebekas, Kanada
Šis žymus kovos laukas buvo Abraomo lygumų mūšio, vykusio 1759-aisiais, vieta. Lankytojai dažnai būna persekiojami čia mirusių žmonių vėlių. Buvo gauti keli panešimai apie karius lygumose ir kai kuriuose netoliese esančiuose tuneliuose. Taip pat buvo pranešta ir apie patrankos sieros kvapą, naktį sklindantį iš laukų.

6.Savana, Džordžijos valstija, JAV
Amerikos antgamtinės psichologijos institutas šį miestą laiko labiausiai apsėstu visose Amerikos Valstijose. Galima pasirinkti išvyką su gidu į vietinius namus, bažnyčias bei viešbučius, kuriuose gyvena vaiduokliai. Miestas buvo įkurtas 1700-aisiais ir tikima, kad dauguma vaiduoklių buvo pirmieji kolonistai ir vergai.

7.Rouzholo plantacija, Jamaika
Tikima, kad moteris vardu Anė Palmer, čia praktikavo vudu ir nužudė tris savo vyrus. Ji buvo žinoma kaip baltoji Rouzholo ragana, nužudžiusi savo sutuoktinius, kai šie jai pabodo. Vietos legenda pasakoja, kad Anė galiausiai buvo nužudyta vergo 1830-aisiais ir palaidota salėje. Vis dėlto, jos dvasia yra nerami ir keli lankytojai pranešė matę jos vaiduoklį klaidžiojantį po valdas.

8.Otavos kalėjimo viešbutis, Otava, Kanada
Šis viešbutis daugiau nei šimtą metų buvo kalėjimas. Kai kurie jo svečiai sakė matę tokius ganėtinai keistus atsitikimus viešbutyje, kaip drabužius numestus ant grindų ir savaime užsirakinančias duris. Žinoma kelios vaiduokliškos figūros taip pat buvo pastebėtos.

9.Salemas, Masačiusetso valstija, JAV
Šis Amerikos miestas buvo pagarsėjęs savo raganomis dar 17 amžiuje. Galima pasirinkti gido vedamas vaiduoklių ekskursijas, kurios nuves į šiurpiausias miesto vietas. Kelios raganos, kurios buvo pripažintos kaltomis per liūdnai pagarsėjusius teismus 1692-aisais, yra palaidotos vietinėse kapinėse.

10.Karališkasis pašto laivas „Queen Mary“, Longbyčo valstija, JAV
Šis įžymus laivas per daugelį metų tapo 49 mirčių liudininku. Nuo to laiko šis vandenynų laineris naudojamas kaip plaukiojantis viešbutis. Kai kurie iš jo svečių pranešė matę vaiduoklius, klajojančius koridoriais, plaukiojančius baseine ir netgi sėdinčius laivo variklio kambaryje.

Šaltinis: www.balsas.lt

Prisijungęs


Legatas  Sausio 03, 2013, 17:41:05

Peru Lobis

Japonų archeologas Izumi Šimada 1995 m. rado Peru prie Huaca Loro sikanų karaliaus kapą - kai indėnų kapavietėje 680 km į šiaurę nuo Limos 11 m gylyje kastuvas atsitrenkė į kietą pagrindą. Tai buvo 1200 kg gryno aukso lobis. Ir galimybė tirti sikanų civilizaciją, klestėjusią Anduose maždaug 800-1300 m

Kapavietėje rasti 5 cinoberiu padengti skeletai - 50 m. vyro, dviejų apie 30 m. moterų ir dviejų vaikų (6 ir 12 m.). Ant vyro kaukolės buvo 2 kg aukso sverianti kaukė su gintaro ir smaragdo kablelio formos akimis. Šonuose buvo stačiakampės plokštelės, prie kurių buvo prikabinami ausų papuošalai. Kaktos papuošimas priminė šikšnosparnį su judančiu auksiniu liežuviu - karaliaus valdžios simboliu. Skeletą dengė 2000-iais aukso plokštelių išsiuvinėtas apsiaustas, o šalia gulėjo sidabrinis durklas. Moterų skeletus puošė 22 kg sveriantys vėriniai ir auksu siuvinėtos suknelės. Kapavietėje rasta 60 ritualinių reikmenų, indų iš aukso ir sidabro, brangakmenių, perlų, kalnų kristalų.

Vyras, apsirengęs nakties dievo drabužiais, buvo palaidotas veidu į žemę, o galva persukta veidu į viršų - taip reikalavo ritualas požemio deivės Vanami garbei. Aukštą galvos apdangalas iš aukso ir sidabro buvo papuoštas ryškiaspalvėmis papūgų, ararų ir garnių plunksnomis. Kaklą puošė lazuritų vėrinys. Jis buvo ant tunikos, kurios siūlės buvo papuoštuos kūgio formos pakabukais. Auksu buvo papuošta ir pakyla, ant kurios jis sėdėjo. Prie kojų tupėjo beždžionėlė, valganti avokadą. Kojos papuoštos žvaigždžių simboliais.Dešinėje rankoje laiko aukso ir sidabro taurę su kukurūzų alumi (čiča), kuris dažnai buvo aukojamas dievams, kad dovanotų gausų derlių.

Sikanų kultūra pakeitė ankstesniąją Močė kultūrą. "Sikan" mučikų kalba reiškia "Mėnulio šventykla". Apie 700 m. sikanai Anduose sukūrė galingą valstybę, statė miestus su didingomis piramidėmis, kariavo su kaimynais. Išgarsėjo kaip puikūs deimantų šlifuotojai. Išgaudavo nemažus tam laikmečiui aukso, sidabro ir vario kiekius. Su kaimynais Ekvadore, Čilėje ir Kolumbijoje prekiavo kriauklėmis ir brangakmeniais. Sikanų monetos "naipės" buvo iš plonos skardos ir galiojo visoje Pietų Amerikoje. Rasta 1500 tokių monetų - milžiniškas turtas.

Apie 800 m. La Leche slėnio Batan Grande pastatė Poma miestą, 900-1100 m. išaugusį į regiono politinį ir religinį centrą. Batan Grande rajonas yra 25 km ilgio plačiame derlingame slėnyje, esančiame tarp Ramiojo vandenyno ir Andų prieškalnių - puiki vieta žemdirbystei. Sikanai augino kukurūzus, pupas, moliūgus, saldžiąsias bulves ir kitas kultūras. Taip pat augino ir medvilnę. Laikė lamas, šunis, antis ir jūrų kiaulytes. Sikanai įrengė ir išvystytą irigacijos sistemą - jų platūs kanalai buvo iki 45 km ilgio.

Vertėsi sikanai ir žvejyba - nuo krabų iki ryklių, tame tarpe tarp laimikių pasitaikydavo ir jūros liūtų bei Humboldto pingvinų. Piešiniuose ir ornamentuose matome, kad jie naudojosi nendriniais plaustais. Apie 1000 m. atsirado ir valčių iš balza medžio, kuriomis iš tolimesnių kraštų pradėjo atsigabenti tropikų kriauklių, smaragdų, gintaro ir kitų egzotinių dalykų.

Gyvenvietės - nuo mažų kaimelių iki miestų su tūkstančiais gyventojų. Paprasti žmonės gyvenu trobelėse, kurių pagrindą sudarė medžių šakos arba nendrės, apdrėbtos moliu. Paprastai jie ir būdavo palaidojami po savo namu ar dirbtuvėmis. Aukštuomenė statėsi didesnius namus iš nedegtų plytų su sandariais stogais ir spalvoto tinko grindimis. Jie buvo laidojami plokščiose kalvose arba greta jų. Šių kalvų viršuje greičiausiai buvo šventyklos ar apeigų vietos.

Sikanų kultūros vienas išskirtinių elementų buvo juodoji keramika. Tačiau svarbiausias jų paveldas buvo metalurgija - jų dėka didelėje Peru dalyje prasidėjo Bronzos amžius.

 Sikanų bendruomenėje buvo keturios kastos: kilmingųjų, žemesnės kilties, vidurinės klasės ir žemesniųjų sluoksnių. Beždžiones sikanai laikė šventais gyvūnais. Populiari kilmingųjų pramoga buvo papūgų medžioklė. Auksas, kaip įprasta, turėjo daugelį prasmių - ne tik rodė politinę svarbą, bet ir rodė ryšį su saule. Juk auksas vadintas ""Saulės saldumynu".

Aukščiausias sikanų dievas gyveno visatos centre, turėjo migdolų formos akis, sparnus ir aštrius nagus. Šiam dievui buvo aukojami jauni žmonės. Aukojimo vietos buvo įrengtos ant piramidžių plokštumų. Kartais vienu metu buvo nužudoma šimtas moterų. Sikanai ypatingą dėmesį skyrė mirusiųjų kultui. Būtent jų pagerbimui statė piramides, kurios ir šiandien dar iškyla iš tankiausių ir seniausių miškų.

Apie 1300 m. sikanų karalystė žlugo. Kultūrinį palikimą perėmė čimai, o vėliau inkai.

Pirmieji "oficialūs" tumiai

I. Šimada 2006 m. liepos mėn. pradėjo kasinėjimus kartu su Peru Sikanų nacionalinio muziejaus direktoriumi Carlos Elera Arevalo.

Laidojimo kompleksas 2006 m. rastas Pitipo rajone Peru šiaurėje, Pomako miške netoli Ferrenate (prie Čimbotės miesto). Kapavietę sudarė 22 kapai. 30 m ilgio piramidėje rasti jaunos 20-25 m. amžiaus moters kaulai, šalia kurių buvo sikanų dievų skulptūrėlės (120 miniatiūrinių "krisolių"), keramikos, aukso ir vario dirbiniai. Taip pat rasti kito panašaus sudėjimo asmens kaulai, kuris buvo palaidotas sėdomis, su metaline karūna, raguotos kriauklės skeveldra ir įvairiais keramikos dirbiniais, tame tarpe ir vaza.

Tarp kitų atradimų buvo 12 "tumių", apeigų peilių, kurie yra vertingas radinys, nes anksčiau tebuvo gauti tik iš kapų plėšikų. Vienas iš tumio elementų ura Naylampas, mitinis sikanų valstybės įkūrėjas, pagal legendą iškilęs iš jūros ir tapęs dievu.

Keletas laidojimo piramidžių rasta Lambayeque provincijoje.

Izumi Šimada

Izumi Šimada iš Peitų Ilinojaus universiteto yra garsus dviejų iki inkų gyvavusių kultūrų, močė ir sikanų, žinovas. Jis jau daugiau nei 25 m. kasinėja sikanų religinį centrą.

 Gimęs Japonijoje, Šimada iš pradžių susidomėjo centrine Azija, tačiau mokėsi Kornelio pas charizmatiškąjį John Murra, inkų kultūros žinovą. Vėliau, baigdamas studijas Arizonos universitete, galutinai apsistojo ties Andų civilizacijomis.

1978 m., dalyvaudamas Karališkojo Ontario muziejaus projekte, tyrinėjo šiauriausią Peru pakrantės dalį su derlingais upių slėniais, tačiau nepatraukusią archeologų dėmesio. Ten jis atkreipė dėmesį į monumentalias kraštovaizdžio struktūras - įspūdingas huakas (kalvas), kurios buvo apie 100 m ilgio ir 30-40 m aukščio. Batan Grande jis pastebėjo tūkstančius duobių, kurias iškasė kapų plėšikai. Jis neskubėjo su kapų kasinėjimais, nes norėjo parengti kompleksinę tyrimų programą apie kultūrą, apie kurią buvo žinoma labai nedaug.

1990 m. Šimada ėmė kasinėti paprastų gyventojų kapus, o 1991-92 m. atkasė tris aukštuomenės kapus. Vieną jų, esantį Huaca Loro vadino , vadino Rytiniu kapu - didelėje plokščioje kalvoje 35 pėdų gylio šachtoje. Rasta maždaug 35 m. vyro skeletas, dvi jaunesnės moterys ir du vaikai. Greta buvo apie 100 aukso dirbinių, tame tarpe įspūdingas galvos apdangalas, 3 pėdų ilgio auksinių pirštinių pora, galvos raiščiai, karūnos, apyrankės ir barškučiai. Pagal kai kuriuos požymius galima spėti, kad tas vyras buvo auksakalys.

1995-96 m. buvo atkastas kitas, Vakarinis kapas 50 pėdų gylyje. 500 kv. pėdų plote ilsėjosi 24 žmonių palaikai. Tai buvo 40 m. vyro kapas, šalia kurio buvo palaidotos dvi grupės po 9 jaunas moteris. Jų dantų, kaulų ir DNR tyrimai leido nustatyti jų sveikatos būklę ir genetinę priklausomybę. Atrodo, kad bendruomenę sudarė dvi pagrindinės etninės grupės: a) imigrantai, artimi šiuolaikiniams Ekvadoro ir Kolumbijos gyventojams; b) vietiniai, artimi šiuolaikiniams Peru gyventojams. Aukštesniam socialiniam sluoksniui priklausė tik imigrantai. Vieną moterų grupę sudarė vietinės moterys, o kitą - imigrantės.

Prisijungęs


Legatas  Sausio 03, 2013, 17:59:24

Keletas įdomių JAV įstatymų

Aidaho valstijoje draudziama zvejoti sedint ant kupranugario.
 # Baltimoreje draudziama ateiti i teatra su liutais.
 # Arizonoje darudziama guldyti asila vonioje.
 # Ciko mieste Kalifornijos valstijoje baudziama 500 US$ bauda ta , kas susprogdins atomine bomba miesto ribose.
 # Teksase draudziama saudyti bizonus is antro viesbucio auksto.
 # Alabamoje draudziama vazineti automobiliu uzrishtomis akimis.
 # Minesotoje galite papulti i kalejima uz tai kad miegate nuogas.
 # Aliaskoje draudziama metyti gyvus briedzius is lektuvo.
 # Aliaskoje draudziama zadinti miegancias meskas del to kad norite jas nufotografuoti.
 # Oklahomoje draudziama erzinti sunis.
 # Oklahomoje draudziama atsikasti kasni ne savo hamburgerio.
 # Juriko mieste ilinojaus valstijoje vyrams neshiojanties usus raudziama buciuoti moteris.
 # Geilsburo mieste ilinojaus valstijoje 1000 US$ bauda baudziami tie, kurie musha ziurkes beizbolo lazda.
 # Indianoje draudziama maudytis vonioje nuo Spalio iki Kovo menesio.

===============================================
Alabamoje gresia mirties bausme uz tai , jei sugalvosite gelezinkelio begius pabarstyti druska.
Nebraskoje galite atsidurti uz grotu , jei jusu vaikai pamaldu metu prades zhakseti.
Otumvos mieste Ajovos valstijoje vyrui draudziama pamerkti aki nepazystamai moterishkei.
Zajono mieste ilinojaus valstijoje draudziama duoti katems , shunims pridegtus cigarus.
Karmelio mieste Niujorko valstijoje galite buti nubaustas uz tai, kad isejus i miesta jusu kelnes bus kitokios nei shvarkas.
Sent-Liuise draudziama sedint ant tilto gerti alu is kibiro.
Harforde draudziama pereiti gatve ant ranku.
Oksforde Ohajo valstijoje draudziama moterims persirengineti stovint pries vyro portreta.
Niu Meksiko valstijoje moterims draudziama pasirodyti vieshumoje nenusiskutusioms barzdos.
Pensilvanijoje draudziama viename name gyventi daugiau nei 16 moteru ( manoma kad 17 moteru ir daugiau - tai bordelis ).
Micigane moteris negali kirptis plauku be vyro leidimo.
Kentukio valstijoje moterims draudziama vaikscioti greitkelyje su bikini Ishimtis gali buti padaryta , jei ja lydi 2 policininkai ir jiapsiginklavusi pagaliu.
Arizonoje vagis vages muila baudziamas tokia bausme : jis turi plauti grindis pavogtu muilu tol kol jis pasibaigs.
Alabmoje draudziama nesiotis ledus kishenese , spjaudytis prie moteru , baznycioje buti su uzhklijuotais usais.
Klaifornijoje draudziama i baseina ivaziuoti su dviraciu.
Dziaspero mieste Alabamoje vyrui draudziama mushti moteri su pagaliu , kurio skersmuo didesnis uz jo didziojo pirshto stori.
Mobilo mieste Alabamoje drauziama signalinti praeinanciom moterim, o meoterim siame mieste draudziama deveti aukshtikalnius batelius.
Gloubo mieste Arizonoje draudziama zaisti kortomis su indenais gatveje.
Konektikute draudziama dviratininkams vazineti didesniu nei 100 km/h greiciu.
Niujorko valstijoje galite buti nubaustas 25USD bauda uz tai kad nuziurinejate praeinancias moteris.
Siaures Karolinoje oralinis seksas yra nusikaltimas.
Montanoje yra skaitoma nusizengimu myletis bet kokia poza ishskyrus misionieriu.
Omaxo mieste Nebraskoje vyrams drauziama skustis plaukus nuo krutines.
Arkanzase yra istatymas kuriame parashyta : " Arkansas River upes lygis negali pakilti auksciau nei Litl Rock tiltas".
Toje pat valstijoje draudziama sekmadienias tualete shikant ziureti i dangu ...
Tobstauno mieste vyrams ir moterims virs 18 metu draudziama sypsotis jie priekyje truksta nors vieno dancio.
Blito mieste Kalifornijoje galite aveti kaubojishkus batus jei turite ne maziau nei 2 karves.
Kolorade draudziama girtam jodineti su arkliu.
Logon kaunti mieste draudziama buciuoti moteri jei ji miega.
NiuDzersyje gresia bauda uz tai jei maivysites policininkams.
Lexai mieste Nebraskoje griezhtai draudziama pardavineti baranku skylutes.

Prisijungęs


Legatas  Sausio 03, 2013, 18:36:16

Hamburgerio istorija

Po 25 metus trukusių sociologinių tyrimų ir reklamos, sumuštinis Big Mac šiandien garsus kaip peliukas Mikis ir Kokakola. jĮ galima nusipirkti visur, jis amerikietiškas kaip laisvės statula. Tai vienintelis patiekalas pasaulyje, kurio taip nemėgsta virėjai, kurį taip smerkia gydytojai ir giria pacientai. JAV širdininkų sąjungos prezidentas Filas Sokolovas kažkada yra pasakęs: “Jei jame yra kas gero, tai tik tai, kad jo dėka kardiologai tapo milijonieriais”.

 Big Mac turi savo priešų, bet turi ir gerbėjų. “McDonald” istorijos autorius Maiklas Stylas tvirtina, kad amerikiečiai perka jį ne tik dėl skonio. Valgydamas Big Mac kartu lyg išgeri tautos istorijos piliulę.

“McDonalds” istorija prasidėjo pirmoje XX a pusėje, bet jis išpopuliarėjo tik 8 dešimtmetyje, atsiradus Big Mac. 1928 metais Ričardas ir Morisas Makdonaldai atvažiavo į Kaliforniją norėdami atidaryti kinoteatrą su restoranu, bet greitai suprato, kad neišlaiko konkurencijos ir turėjo pasitenkinti užkandine drive-in, kurije pietūs patiekiami pro baro langą tiesiai į automobilį. Svarbiausia valgiaraščio dalis buvo maltas kotletas (hamburgerio prototipas) su bulvėmis ir daržovėmis. Prekyba vyko, bet ir po 20 metų Makdonaldų šeima vis dar turėjo stovėti prie prekystalio ir net negalėjo ramiai išeiti į pensiją. Ieškodami būdų nukonkuruoti kitus, 1948 metais jie nusprendė sumažinti parduodamų pietų kainą. Jie išmetė peilius, lėkštes, šakutes, atleido indų plovėją ir padažų gamintoją. Konkurentai buvo nugalėti sumažinus išlaidas ir hamburgerio kainą. Vietoj 36 ct už pietus jie pardavinėjo tik hamburgerį bandelėje už 15 ct.
 .
 Sunku pasakyti, ar “McDonald” išliktų iki mūsų dienų, jei ne Džimas Deligatis, kuris 1960 metais nupirko vieną restoraną Pitsburge. Jis ilgai eksperimentavo su priedais prie biurgerio, taupė servetėles ir gėrimus, bet viso to nepakako finansinei sėkmei pasiekti. Pagaliau jam kilo idėja perpjauti hamburgerį per pusę, uždėti ant viršaus dar vieną riekelę bandelės ir pardavinėti už dvigubą kainą. Tais laikais tai buvo 45 ct.
 .
 Deligatis ilgai negalėjo įtikinti “McDonalds” licenzijos savininkų, kad šie įtrauktų Big Mac į valgiaraštį. 1968 metais jis susitiko su stebėtojų taryba, kuriai rodė finansines ataskaitas, demonstravo reklamos galimybes. Bet direkcija bijojo atsisakyti originalios receptūros, kad neprarastų senų klientų. Tada Deligatis sušuko: “Užmušate tai, kas yra labiausiai amerikietiška – naujovių dvasią”.
 .
 1969 sausio mėnesį prasidėjo triukšminga reklaminė kampanija su patriotizmo priemaiša: “Amerika nori daugiau”. Didesnis hamburgeris turėjo parodyti didesnius amerikiečių poreikius. Nesvarbu, kad padaugėjo bandelės ir salotų, o ne mėsos. Big Mac sugrąžino “McDonald” blizgesį, bet tik kitos dvi reklaminės kampanijos užtikrino jam nuolatinę vietą JAV kultūroje ir istorijoje.
 .
 Pirmoji kampanija įvyko 8 dešimtmetyje. Jauniesiems amerikiečiams jau tada hamburgeris priminė tėvų kartą, jų provincialų konservatizmą ir karą Vietname. “McDonald” bandė keisti Big Mac įvaizdį, reklamuodamas hamburgerį jaunų žmonių rankose, lenktyniniuose automobiliuose, bet nesėkmingai. “Hamburgeris lieka hamburgeriu, bet turime aiškiai sakyti, kad parduodame puikų hamburgerį” – pasakė neseniai priimtas į darbą reklamos firmoje jaunas grafikas. Taip atsirado vienintelis tokios rūšies šūkis – 7 hamburgerio komponentų pavadinimai, sujungti į vieną žodį. Dabar reklamose buvo rodomi ne jaunuoliai, o vyresni žmonės, negalintys ištarti hamburgerio pavadinimo. Moksleiviai skanduodavo hamburgerio komponentus mokyklų koridoriuose. Kalifornijoje net surengtos pirmenybės – kas greičiau ir be klaidų pasakys “naujojo hamburgerio” pavadinimą. Žinoma, hamburgeris buvo senas, bet kitoks buvo jo suvokimas.
 .
 1977 prasidėjo naujas reklaminis puolimas “Big Mac Attack”. “McDonald” imta reklamuoti kaip vienintelę tokios rūšies amerikietišką instituciją su vienintelėmis pasaulyje profesionaliomis normomis. “McDonald” skelbė, kad nustatytos normos, kaip kepti bulves, apkepinti hamburgerius ir šluoti privažiavimo prie restorano vietą. Jo darbuotojai pirmieji ėmė darbe privalomai vilkėti vienodus kombenezonus ir privalomai šypsotis. Įvesti reklaminiai ženkliukai, kuriuos darbuotojai nešiojo įsisegę į atlapą kaip medalius. Vartotojų pasąmonėje “McDonald” susiliejo su viskuo, kas geriausia Amerikoje: darbo organizavimu, sumanumu ir ištikimybe klientui. Po to prasidėjo pasaulio užkariavimas.
 .
 “McDonald” pardavė daugiau kaip 14 mlrd sumuštinių Big Mac 66 pasaulio šalyse. Net liesėjimo beprotybė ir sveiko gyvenimo mada nesugebėjo sunaikinti jo reputacijos.

Prisijungęs


Legatas  Sausio 03, 2013, 19:12:49

4-asis išmatavimas

 Šį nuotykį patyrė Miriam Golding, išeidama iš lifto. Įvykis unikalus, kadangi jinai, greičiausiai, sutiko kitą žmogų, irgi pasiklydusį nežinomame išmatavime. Toliau pateikiamas jos detalus pasakojimas.
 -Atsiminimai apie įvykį, nutikusį man 1934 metų rudenį vis dar kelia man virpulį. Mintyse aš visada vadinu jį „stotimi“. Įdomu, kas būtų su manimi nutikę, jeigu aš kažkokiu būdu nebūčiau sugrįžusi?
 Buvau jauna mergina. Mano vyras tada dar tebuvo mano jaunikis, ir mudu gyvenome Čikagoje. Abu buvome studentai, mokėmės muzikos mokykloje ir grįžome iš dieninio koncerto. Pastebėję, kad atsargoje turime daug laisvo laiko prieš pietus jo šeimos namuose, mes nutarėme paslapmpinėti po netoliese esančią muzikos parduotuvę. Įlipome į liftą ir, kai tik atsidūrėme parduotuvėje, sėdome ant taburečių, kad paskaitytume muzikos literatūros naujienas. Aš varčiau žurnalą, kai Stenas, mano jaunikis, kumštelėjo man ir parodė į laikrodį.

+++++++++

Aš įsitikinusi, kad mudu abu grįžome prie lifto, tačiau minioje, pakeliui į apačią, mes pasimetėme. Kai nusileidau, kaip man atrodė, į pirmą aukštą, pasistengiau prasibrauti prie išėjimo, bet kažkokia jėga atstūmė mane atgal. Durys vėl užsidarė ir liftas nuvažiavo dar žemiau. Man pasirodė, kad girdžiu kaip mano vaikinas šaukia mano vardą tuo momentu, kai liftas leidosi žemiau gatvės lygio. Galiausiai išgirdau gerai pažįstamą duslų stuktelėjimą, skelbiantį senuose liftuose, kad jie pasiekė šachtos dugną, ir durys atsidarė. Norėjau pasilikti, kad pakilčiau atgal į viršų, tačiau liftininkas piktu balsu riktelėjo: „Visi išlipame!“.

Kai tik išlipau, su nuostaba pamačiau, kad esu didžiulėje patalpoje, neabejotinai rūsyje, bet tai nebuvo pastatas miesto centre. Visur buvo primėtyta dėžių. Niūrūs, suprakaitavę žmonės tempė vežimėlius arba važinėjo mažiukais karais, prikrautais lagaminų ir kitokio bagažo. Apsižvalgiusi, pamačiau didelius geležinius laiptus kampe, panašius į išėjimą, skirtą gaisro atvejui. Priėjusi prie jų, pastebėjau šviesą viršuje ir paskubėjau ten užkopti. Pasiekusi viršų, kuris išties buvo po žeme ir buvo užlietas dienos šviesa, aš apstulbau. Parduotuvės, iš kurios išėjau, nebuvo nė pėdsako. Apskritai nieko, kas ten turėjo būti, nesimatė. Mane supančioje aplinkoje nebuvo nieko neįprasto, bet ši vieta man buvo visiškai nepažįstama. Aš atsidūriau didžiulėje geležinkelio stotyje!

Visur aplinkui skubėjo minia žmonių. Kabojo įprastos lentelės: „Į traukinį“, „Laukimo salė“, „Bufetas“, „Bilietai“. Buvau taip susidomėjusi tuo,kas mane supa, kad vos neparverčiau vienos vargšės moters. Aš atsiprašiau, bet ji manęs net nepastebėjo. Aš niekur nemačiau lentelių, informuojančių apie traukinių atvykimą ar išvykimą, jokių tvarkaraščių, ir aš panorau sužinoti, kur gi pakliuvau. Tuo metu pranešėjo balsas išsiskyrė iš bendro triukšmo ir ėmė skaityti ilgą pavadinimų sąrašą. Paprastai aš retai kada suprasdavau tokius geležinkelio stoties pranešimus, o čia apskritai nesupratau nė žodžio. Sutrikusi vaikštinėjau, kol galiausiai pastebėjau informacijos būdelę. Prie jos buvo eilė, į kurią ir atsistojau. Stovėdama eilėje, pagalvojau, kad būtų, žinoma, kvaila užduoti klausimą, kur aš, tiesą sakant, randuosi, bet kai pasiekiau langelį ir paklausiau, ten sėdėjusi mergina manęs tarsi nepastebėjo. Mano kantrybė išseko ir aš nuskubėjau šalin.

Ėjau palei sieną, kol nepastebėjau rodyklės, nurodančios išėjimą į gatvę. Netrukus atsidūriau gryname ore, tačiau vis dar nežinojau, kur esu. Diena buvo puiki, šilta, dangus – žydras, be debesų, galima buvo pagalvoti, kad tai vasaros vidurys, jei ne geltoni, rausvi ir oranžiniai lapai ant medžių abipus gatvės. Priešais stotį stūksojo naujas pastatas iš raudonų plytų, panašus į bažnyčią. Gatvėje irgi buvo daug žmonių, visi atrodė sveiki ir patenkinti. Nusišypsojau keliems praeiviams, bet jie žvelgė visiškai bereikšmiais žvilgsniais. Girdėjau draugiškus balsus, bet negalėjau suvokti nė žodžio. Vieta atrodė tokia įprasta, kad aš vargiai ar buvau išsigandusi, tačiau kas gi, atsidūręs mano situacijoje, nebūtų susirūpinęs ar pasimetęs?

Be jokio tikslo klaidžiodama gatvėmis, pastebėjau priekyje baltaplaukį jaunuolį, kuris stovėjo alėjos centre, dairydamasis aplinkui. Prisiartinusi, žengiau į šoną, kad praeičiau pro šalį, ir čia jis man nusišypsojo, palietė mano ranką, tarsi norėdamas įsitikinti, kad aš tikra. Aš sustojau ir taip pat jam nusišypsojau.

Jis sutrikęs pasakė:

-Man rodos, jūs... irgi išlipote ne toje stotelėje?

Aš staiga supratau, jog kad ir kaip tai keista nebūtų, su juo nutiko tas pats, kas ir man. Mūsų bendras nemalonumas susiejo mus ir, ketindami kažką sugalvoti, mudu nuėjome toliau plačia aveniu.

-Labai keista. – tarė jis. – Aš žaidžiau tenisą namuose ir nuėjau į persirengimo kambarį persiauti batus. Kai išėjau, atsidūriau... toje stotyje.

-O kur tavo namai? – paklausiau.

-Na, žinoma, kad Linkolne, Nebraskos valstijoje. – atsakė nustebęs.

-Bet š savo... kelionę... pradėjau Čikagoje! – nustebau ir aš.

Ėjome toliau, aptarinėdami viską, ką kada nors buvome girdėję ar skaitę apie keliones laiku, teleportaciją, kitus erdvės išmatavimus, bet nei aš nei jis nenusimanėme tuose dalykuose, todėl nieko nenusprendėme.

Pastebėjome, kad žmonių gatvėje sumažėjo, priekyje gatvė kilo aukštyn. Netrukus miestas liko už nugaros. Atsidūrėme užmiestyje, priekyje matėme tamsiai žydrą ežero ar jūros plynę. Tai buvo nuostabus reginys ir mes nubėgome žemyn nuo kalvos, į smėlio paplūdimį, kur prisėdome ant didelio akmens, kad atsipūstume. Ten buvo išties gražu, šilta ir gaivu. Horizonte saulė jau leidosi link vandens ir mes padarėme prielaidą, kad vakarai – kažkur toje pusėje. Stebėdami saulėlydį, netoliese pastebėjome didelę smėlio kopą. Man pasirodė, kad girdžiu iš ten sklindančius balsus. Netikėtai išgirdau, kaip kažkas šaukia mane vardu ir, truputį pripratusi prie ryškios saulės šviesos, pamačiau savo didžiausiai nuostabai, kad viena iš merginų ant kopos buvo mano jaunikio sesuo. Su ja buvo kitos, ir visos jos mums mojavo ir šaukė.

Mano naujasis draugas staiga pašoko susijaudinęs. „Tai juk puiku! Galbūt jos – tai savotiška... kaip tai pasakyti... jungiamoji grandis“. Jis parinko reikiamus žodžius ir kol kalbėjo, nusirenginėjo drabužius, likdamas galiausiai su teniso šortais. „Einu ten! – šūktelėjo. – „jos mato ane! Jos pažįsta tave! Tai netoli, aš nuplauksiu iki ten per kelias minutes!“

Jis nėrė į vandenį ir nuplaukė. Laks nuo laiko jis šūkavo ant kopos stovinčioms ir vėl plaukė. Siluetai vis dar matėsi ant kopos ir jų balsai vis dar mane pasiekė. Tačiau tuo metu, kai jis plaukė, įvyko kažkas keisto: kad ir kaip jis stengėsi, niekaip negalėjo pasiekti kopos. Paskui, palaipsniui, kopa ėmė tolti. Galiausiai jis apsisuko ir ėmė plaukti atgal link kranto, kur krito į smėlį visiškai išsekęs. Kalbėti nebuvo apie ką. Kai mudu vėl pažvelgėm ten, kopa jau buvo išnykusi. Nebuvo nei rūko, nei dūmelio. Danguje saulė kabojo pakankamai žemai, bet buvo dar šviesu. Tačiau smėlio kopa išnyko.

Neįsivaizduoju, ką būtume darę toliau. Netikėtai mane apgaubė tamsa. Pasivaideno, kad aš tarsi pakabinta erdvėje, o paskui staiga vėl atsidūriau ant taburetės muzikos parduotuvėje! Žurnalas priešais mane vis dar buvo atskleistas. Mušė laikrodis ir tarnautojai tvarkė prekystalius, ruošdamiesi uždarymui. Aš apsidairiau, tikėdamasi pamatyti savo jaunikį, tvirtai įsitikinusi, kad jis vis dar čia, bet jo niekur nesimatė. Nutariau, kad bus geriausia, jei nueisiu tiesiai pas jį į namus. Šįkart pasinaudojau laiptais!

Kai pasiekiau jo namus, jaunikis atidarė man duris. Jis atrodė taip, tarsi nuo širdies didžiausias akmuo būtų nusiritęs. Pasakė, kad pametė mane iš akių prie lifto, o kai išlipo pirmame aukšte, negalėjo manęs rasti. Pamanęs, kad išlipau kitame aukšte, truputį palaukė, o paskui galiausiai nutarė eiti namo. Visi kiti šeimos nariai buvo jau valgomąjame ir mes nusekėme pas juos ilgai nekalbėję. Įeidama į kambarį, buvau nustebinta, pamačiusi Steno seserį su tais pačiais draugais, kurie buvo ant kopos.

Ji pasakė, nusišypsojusi: „Mes matėme jus mieste, bet judu buvote taip užsiėmę vienas kitu, kad net neišgirdote mūsų!“

Prisijungęs


Legatas  Sausio 04, 2013, 11:32:16

Nematytoji A.Hitlerio pusė

Adolfo Hitlerio ligos istorija, koduota raide „A“, arba „MF“ (Mano fiureris) priklausė didžiausioms trečiojo reicho paslaptims. Ji beveik nieko nekalba apie psichines didžiausio žudiko savybes. Tačiau papildytos vokiečių fiurerio kasdienybės potėpiais, gali apie daug ką papasakoti.

Kaip ir Stalinas, Hitleris gulėsi gerokai po vidurnakčio, o žadinti jo nebuvo galima jokia dingstimi. Pusryčiams jis išgerdavo du puodelius karšto pieno, suvalgydavo du biskvitus, truputį tarkuoto šokolado. Jaunystėje jam pakakdavo obuolio, sūrio ir puodelio ramunėlių arbatos. Pusryčių meniu fiureriui kartą ar du per savaites paįvairindavo avižinių dribsnių koše, pagardinta trintu obuoliu, riešutais ir citrina. Pietums tiekdavo „liaudišką“ maistą: karšta žirnelių sriuba, troškintos daržovės.

Mėsos buljoną Hitleris vadino „lavonų arbata“. Jis nuo 1930 metų net neprisiliesdavo prie mėsos ir žuvies, užtat mėgo virtas daržoves ir mineralinį vandenį. Specialų daržą Martino Bormanno ūkyje, kuriame buvo auginami produktai diktatoriaus virtuvei, saugojo esesininkai. Hitlerio dietologas pats prižiūrėjo, kad daržovės būtų laistomos tik iš kalnų atvežto šaltinio vandeniu.

Nors pats netoleravo alkoholio, Hitleris nedrausdavo svečiams išgerti vieną kitą taurę reinvyno ar bokalą alaus. Per kviestinius pietus savo viloje Berghofe fiureris užmiršdavo vegetariškus įžadus ir sukirsdavo dubenėlį ikros. Bet didžiąja jo aistra buvo saldumynai. Svečiuose Hitleris pripuldavo prie marmelado, reikalaudavo, kad omletą jam patiektų su medumi, uogiene, baltu sūriu ar jogurtu.

Tiesa, Fiurerio aplinkos žmonės tvirtino, kad jo vegetarystė viso labo buvo tik poza. Iki 1931 metų jis tiesiog dievino riebią kiaulieną, o krabus, vėžius ir omarus valgė iki gyvenimo pabaigos.

Austrų kariuomenės išbrokuotas

Į Austrijos kariuomenės šauktinių komisiją būsimasis fiureris buvo nugabentas sargybos ir išbrokuotas dėl „silpno kūno sudėjimo“. Pažymėta, kad būsimojo fiurerio kepenys padidėjusios, jam diagnozuotas monochordizmas – trūksta kairiojo kiaušinėlio.

Išvengęs tarnystės po Austrijos kaizerio vėliava, Hitleris į vokiečių kariuomenę užsirašė savanoriu. Čia jis aplinkinius gąsdino keistenybėmis: tai tylėdavo po kelias dienas, tai isteriškai šūkaudavo. Mūšyje prie Ipros, remiantis oficialia versija, jis nukentėjo nuo britų dujų atakos.

Betgi Pazevalko miestelyje rasta ligos istorija byloja, kad jefreitorius Adolfas Hitleris į čionykštį lazaretą atvyko sergantis sifiliu. Jo simptomus pažymėjo karo gydytojas E.Forsteris.

Asmeninis gydytojas – fiurerio budelis

Hitlerį kamavusi sunki nemiga ypač paaštrėjo karo pradžioje. Sutemus jis tapdavo panašus į vaiduoklį tuščiomis akimis, ar žmogų, prisigėrusį narkotikų. Beje, be jų irgi neapsieita.

Berlyno dermatovenerologas profesorius Teodoras Morellis, tapęs fiurerio asmeniniu gydytoju, kasdien pacientui suleisdavo sulfamidų, gliukozės, tulžies ištraukos, maitino fiurerį ir hormoniniais, migdomaisiais, narkotiniais preparatais – 28 pavadinimų vaistais.

Hitleris kasdien prarydavo po 120-150 tablečių. Nuo karo pradžios šis gydytojas išrašė fiureriui iš viso 90 skirtingų rūšių vaistų. Gydytojas, kurio šarlatano bruožai buvo akivaizdūs, laikė savo pacientą ant trumpo medikamentinės priklausomybės pavadžio.

Kai 1941 metų rugpjūtį tapo aišku, kad greitos pergalės nebus, Hitleris pradėjo skųstis silpnumu ir pykinimu. Jam ėmė tinti kojos. Po Stalingrado išryškėjo psichosomatiniai negalavimai: dienos šviesos netoleravimas, pusiausvyros praradimas. Degradacijos požymiai augo katastrofiniu greičiu: sukrypusi nugara, išsprogę akys, nepasitikinti eisena.

Prof. Karlas Brandtas, priklausęs siauram reicho gydytojų ratui, vaizdžiai charakterizavo nykstančią fiurerio energiją: „Gyvenimiškas eliksyras buvo išeikvotas metams į priekį“. Kaip baisių vokiečių pasakų personažas Hitleris kasmet senėjo ketveriais penkeriais metais. Savo, kaip viešo politiko, pralaimėjimą Hitleris suvokė tarsi visatos krachą. Anksčiau hipnozės jėgos turėjęs žvilgsnis blėso, balsas kimo. Iš lūpų kampučių nutyso seilės. Tam buvo paaiškinimas.

Tuo metu sifilį gydė arsfenaminu, kurio sudėtyje buvo ir žiurknuodžių. Iš čia ir Hitlerio sapalionės apie „nuodą, užmušantį nuodą“. Kad ir griuvena, Hitleris nepaleido iš rankų vadovavimo karinėms pajėgoms. Liguistas nepasitikėjimas – tironų sindromas – maitino mirštantį Koščėjų.

Kai profesorius Brandtas nedrąsiai pabandė nušalinti asmeninį Hitlerio gydytoją Teodorą Morellį, ar bent sumažinti jo skiriamų narkotikų dozes, Hitleris įsakė jį sušaudyti. Paskutinysis SS gydytojas Štumpfeggeris apie atmosferą, tuomet tvyrojusią bunkeryje, pasakys: „Ten nebuvo nieko tikro - tik baimė“.

Šeimyniniame guolyje – slaugė ir ligonis

Savo knygoje „Genius, Madness and the Mysteries of Syphilis“ amerikiečių tyrinėtoja Deborah Hayden tvirtina, kad daugelis simptomų leidžia teigti, jog Hitleris sirgo vėlyvos stadijos sifiliu. Jos spėlionės pagrįstos ir tuo, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais fiureris vartojo jodo.

Juo anuomet buvo gydomas pažengęs sifilis. Kiti tyrinėtojai daugelį fiurerio elgesio sutrikimų verčia Parkinsono ligai. Dar kiti fiurerio negalias sieja su bunkeriu netoli Vinnicos, kuriame radioaktyvių medžiagų koncentracija leidžiamą normą neva viršijo 500 kartų ir apdovanojo Hitlerį dar ir spinduline liga.

Bet kokiu atveju prieš savižudybę 1945 m. Hitleris jau buvo visiška griuvena. Eva Braun, kurią fiureris vedė prieš pat mirtį, buvo nestabdomo jo senėjimo liudininkė. Pradedant 1942 metais jų asmeninis gyvenimas vis labiau panėšėjo į slaugės ir ligonio.

Sprendžiant iš dviejų Hitlerio padėjėjų liudijimų rusų specialiosioms tarnyboms, vakariniai judviejų pasisėdėjimai nesibaigdavo meilės žaidimais. Beje, egzistuoja teorija, kad Hitleris labai išgyveno dėl sifilio, kurį jis vadino „žydiška liga“. Savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ A.Hitleris jai skyrė net 143 puslapis.

Visos trys moterys, su kuriomis fiurerį siejo lytiniai santykiai – sužadėtinė Mimi Reiter, meilužė Eva Braun ir pusseserė Geli Raubal, – bandė žudytis. Šis faktas pagimdė spekuliacijas apie tokį fiurerio praktikuotą seksualinį fetišą, kaip urolagnia.

Hitleris ne tik nerūkė, bet ir Vokietijoje organizavo agresyvią kampaniją prieš rūkymą. Užtat išsyk po fiurerio savižudybės darytose nuotraukose fiurerio bunkeryje visas personalas, neišskiriant nė sekretorių, traukia dūmą.

Prisijungęs


Legatas  Sausio 04, 2013, 20:23:05

Kaip senovėje majai apdirbdavo akmenį?

Ar galima sugriauti monolitinę uolieną? Žinoma, galima. Yra du paprasti būdai – pavertimas milteliais arba įkaitinimas. Tačiau abu šie būdai reikalauja gigantiškų energijos sąnaudų. Tam, kad „suskystintum“ uolieną, reikalinga baisinga temperatūra. Ir architektai, ir archeologai iki šiol nesupranta, kokiu būdu Andų aukštikalnių gyventojai nutašė milžiniškus statybinio akmens luitus taip, kad jie sutaptų vienas su kitu be mažiausio plyšelio – tarp jų nepralenda net peilio ašmenys.

Ilga siena Kuske sudėliota iš kelių šimtų tūkstančių beformių luitų ir siena gavosi ideali. Bet kuris šiuolaikinis inžinierius, architektas ar matematikas sąžiningai jums pasakys, kad nežino, kaip tai buvo padaryta. Ir niekas to nežino.

O ką, jei mūsų protėviai žinojo būdą, kaip suminkštinti akmenis? Jie suminkštindavo paviršių iki plastilino konsistencijos ir paskui formavo nepakartojamą savo mėgstamos dievybės atvaizdą. Ar galėjo taip būti? Niekas negali pasakyti tiksliai, tačiau Pietų Amerikos indėnai tvirtina, kad toks procesas egzistavo.

Pulkininkas Persis Fosetas buvo britų karininkas ir užsiėmė topografiniu fotografavimu, XX amžiaus pradžioje jį dažnai kvietėsį įvairių lotynų Amerikos šalių vyriausybės, kad patikslintų valstybines sienas. Kad atliktų šiuos darbus, jam teko surengti 8 ekspedicijas. Iš paskutinės jis nebesugrįžo, kas davė pagrindą visokiausioms prielaidoms ir legendoms. Jo jauniausias sūnus Brajenas Fosetas paskelbė tėvo dienoraščius, kurie kimšte prikimšti stulbinančios informacijos. Štai, pavyzdžiui, jis rašo, kad miškuose Peru ir Bolivijos Andų šlaituose gyvena mažas paukštelis, jis suka lizdus nedideliuose, idealiai apskritose kiaurymėse ant uolų, stovinčių prie kalnų upių ir upelių paviršiaus. Fosetas ėmė stebėti paukščius ir atkreipė dėmesį, kad kai jie tupia ant uolų, tai kiekvienas paukštelis laiko snape augalo lapą ir paskui pradeda trinti uolos paviršių apskritais judesiais, kol lapas nesusidėvi. Paskui vėl nuskrenda ir grįžta su tokiu pačiu lapu ir procesas kartojasi. Po maždaug keturių tokių operacijų paukščius ima lesti akmenį ir, norite tikėkite, norite – ne, bet akmuo tiesiog akyse irsta. Po kažkiek laiko susidaro idealiai apskrita kiaurymė, pakankamai didelė, kad paukštis galėtų ten susisukti lizdą.

Pulkininkas Fosetas atkreipė dėmesį į dar su įdomius reiškinius, susijusius su šia tema. Apie pirmą jam papasakojo žmogus, atlikęs kelionę per neliestus miškus palei Pirenės upę Peru. Jam apšlubo arklys, teko nulipti ir vestis jį už pavadžio. Kai jis pasiekė savo kelionės tikslą, pastebėjo, kad pentinai surūdijo beveik kiaurai. Nustebęs jis parodė pentinus savo draugui ir tas paklausė, ar nesibrovė jis per tankius žemaūgius krūmus su mėsingais lapais. Tas atsakė teigiamai ir tada pažįstamas pasakė, kad tai būtent jie „suėdė“ pentinus, pridūręs: „Šiais augalais naudojosi inkai akmeniui apdoroti“.

kitas Foseto pastebėjimas dar įdomesnis. Jis ir keli kiti europiečiai ir amerikiečiai išeiginę dieną patraukė apžiūrėti senovės kapaviečių. Jie pasiėmė su savimi vietinį gyventoją, kuris turėjo atlikti kasinėjimus ir įsimetė į krepšius kelis butelius stipraus alkoholinio gėrimo, gana populiaraus toje vietovėje. Greitai kasinėjimo vietoje vienas iš kelionės dalyvių gerokai prisisiurbė ir ėmė kabinėtis prie indėno. Jau vakarėjo, o pasigirti nebuvo kuo, išskyrus iškastą didelį molinį butelį. Jis buvo patikimai užkimštas, ir jame dar buvo likę kažkokio skysčio. Galiausiai visi nutarė jį atidaryti. Butelyje rado tirštą, juodą, tamprų ir nemaloniai kvepiantį skystį. Apkaušęs kompanionas nutarė, kad reikia padegustuoti ir pasirinko šiam darbui vargšą indėną. Tasai pauostė, išblyško, pašoko ir pamėgino pabėgti, tačiau nuobodžiaujantys amerikiečiai sučiupo jį ir privertė gerti. Nelaimingasis priešinosi kaip pašėlęs, galiausiai sugebėjo ištrūkti ir pabėgo į krūmus. Susirėmimo metu butelis nukrito ir sudužo, o jo turinys išsiliejo balute ant akmens. Greitai skystis išnyko, o vietoje jo visas akmuo pasirodė esąs padengtas kažkokia medžiaga, primenančia molį ar kažkokią pastą, kurią galima buvo formuoti ir lipdyti iš jos viską, ką tik nori, tarsi iš plastilino ar karšto vaško.

Tai ar egzistuoja sultys augalo, kuris gali ištirpdyti tvirtą uolieną, netgi granitą? Ir ar išties senieji naujojo Pasaulio gyventojai darė iš to augalo ekstraktą ir minkštino akmenis, iš kurių statė savo neįtikėtinas piramides, pilis, šventyklas, stulbinančius bareljefus, skulptūras ir kitus ikikolumbinės Amerikos meno kūrinius, ramiausiai dirbdami pirštais, o ne mėnesių mėnesiais tašydami akmenis kaip europiečiai? Ir ar buvo indėnai vieninteliai, kurie atrado šį būdą?

Prisijungęs


Legatas  Sausio 05, 2013, 09:47:21

Tolimiausia gyvenama vieta pasaulyje

 (Pasaulyje yra ir dar labiau nutolusių, tačiau negyvenamų vietų. Tuo tarpu Tristan Da Cunha (liet. Tristanas da Kunja) yra tolimiausias iš visų apgyvendintų planetos kampelių. Čia gyvena net 270 gyventojų - nepaisant to, kad pašto laivas pas juos atvyksta tik kartą per metus. Sala turi savo radijo stotį, parduotuvę, nuostabią laukinę gamtą ir netgi veikiantį ugnikalnį.

 Kai britai Napoleoną ištrėmė į Šventosios Elenos salą (angl. St. Helena island), jie tuo pat metu aneksavo arčiausiai esančių salų grandinę. Taip buvo norima apsisaugoti nuo galimų prancuzų bandymų išvaduoti savo valdovą. Tiesa, viena smulkmena - kas norėtų keliauti 2430km audringomis ir pavojingomis jūromis, net jei tikslas būtų išvaduoti patį imperatorių? Taip, tai tiesa - Tristan Da Cunha salos nuo arčiausiai esančio žemės masyvo - Šventosios Elenos salos - yra nutolusios per 2430 kilometrų.

 Sala yra tokia maža, kad kartografai netgi negali jos pasižymėti savo žemėlapiuose dėl per mažos jų skiriamosios gebos. Ji yra Pietų Atlanto vandenyne, tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Ši vulkaninės kilmės liekana yra nuošaliausia gyvenama vieta planetoje, „nugalėjusi“ netgi tokius konkurentus kaip Antarktida ir Šiaurės Polius. Viena iš archipelagą sudarančių salų netgi vadinama „Nepasiekiamąja“ (angl. „Inaccessible“).

Sostinė: Edinburgh of the Seven Seas (liet. Septynių Jūrų Edinburgas);
 Kalba: Anglų;

Populiacija: 270;

Religijos: krikščionybė (anglikonai ir romos katalikai);

Piniginis vienetas: Svaras sterlingų (GBP).

Tristan Da Cunha populiacija - 270 labai izoliuotų nuo likusio pasaulio žmonių. Ūkis remiasi žvejybos pramone. Klimatas subtropinis, sezoniniai temperatūros svyravimai nedideli, o atostogoms ši vieta būtų ideali, jei ne įspūdingi atstumai ir akmenuotas ir uolėtas landšaftas. Vienintelis gabalėlis dirbamos žemės yra šiaurės vakariniame salos pakraštyje, o likusi dalis yra kalnuota ir uolėta.

 Grupė salų yra viršūnės didžiulių vulkaninės kilmės povandeninių kalnų, kurie Pietų Atlanto dugne susiformavo maždaug prieš milijoną metų. Jos įsikūrusios labai aktyvaus ugnikalnio kalderos pakraštyje. 1961 metais netoli Edinburgh of the Seven Seas miesto esančioje viršukalnėje prasidėjo išsiveržimas, ir visa bendruomenė buvo evakuota į Angliją. Po 2 metų atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad žala padaryta minimali, ir gyventojams buvo leista sugrįžti.

 Salos gyventojams dažnai tenka susidurti su stipriu Atlanto audrų siautėjimu: kartą 190km/h stiprumo vėjo gūsiai tiesiog nunešė visas besiganančias karves ir avis iš laukų tiesiai į vandenyną... Galima tik įsivaizduoti, ką jautė ir ką galvojo žmonės, žvelgdami pro langą ir matydami skriejančius nelaimingus gyvulius ir dingstančius siautėjančiose bangose.

1811 pats save pasiskelbęs vietiniu valdovu Jonathan‘as Lambert‘as žemes pavadino Islands of Refreshment (Atgaivos salos) pavadinimu. Jis pats save paskelbė salų grupės valdovu ir vieninteliu savininku, tačiau „soste“ sėdėjo neilgai - jis nuskendo bežvejodamas prabėgus vos metams.

 Dabar saloje veikia savitarnos parduotuvė, radijo stotis, keturias dienas per savaitę transliuojanti „World Service“ programą, kavinė, video parduotuvė ir baseinas. Tristan‘as su pasauliu dabar susietas telefono ir fakso ryšiu - jais galima pasinaudoti administratoriaus ofise, o kartą per metus čia atplaukia vienintelis pasaulyje pašto laivas „RMS St. Helena“. Šis laivas atplukdo ne tik paštą, bet ir konservuotą maistą, naujus video įrašus, knygas, žurnalus, medicinos reikmenis ir atsitiktinius lankytojus.

 Bedarbystė čia praktiškai nežinoma - mokyklą baigusiems vaikams, tiek mergaitėms, tiek berniukams garantuojami darbai, netgi jei būtent jiems prireikia sukurti naujas darbo vietas. Pastaraisiais metais mergaitės vis dažniau pradėjo siekti geresnio išsilavinimo - savo studijas jos dažniausiai tęsia Šventosios Elenos saloje. Pati sala moteris įvardija kaip sparčiai stiprėjančią savo intelektualinio elito dalį.

Prisijungęs


Legatas  Sausio 06, 2013, 20:00:51

Kas būtų žemėje be žmonių?

Pabandykime įsivaizduoti pačių radikaliausių ekologų svajones: mūsų, homo sapiens, Žemėje daugiau nebėra. Kas pasikeistų ir kas atsitiktų su mūsų planeta? O juk tokių nedidelių žemės plotelių, pasirodo, yra.
 Tai ir 30 km „mirties“ zona aplink Černobylio AE. Tai ir demilitarizuota zona tarp dviejų Korėjos pusiasalio valstybių. Tačiau pabandyti įsivaizduoti tokią žmonių negyvenamą zoną visos mūsų planetos mastu reikia nemažos fantazijos. Kaip ir bandyti prognozuoti viso gyvojo pasaulio raidos dėsnius.
 Tačiau toks žmogus atsirado: tai Alanas Vaismanas, abipus Atlanto pagarsėjusio bestselerio „Pasaulis be mūsų“ autorius.
 Rašytoju tapęs ekologas nekuria apokalipsinių vaizdų. Jis tiesiog ima ir nušluoja mus nuo planetos paviršiaus – kaip šachmatų figūrėles nuo šachmatų lentos. „Vaizdelis“ prieš mūsų akis iškyla ne koks: pasirodo, gamta, iki šiol žmonių „dėka“ buvusi kaip sunki ligonė, pagaliau atsigauna. O visa, kas dirbtina, t. y. kas sukurta žmonių, ima byrėti tiesiog akyse.

Miestai subyrės kaip smėlio piramidės

 Pasirodo, mūsų miestai – tai kaip sunkiai sergantys ligoniai: jiems kasdien reikia priežiūros. Antraip jie tučtuojau pradės irti. Nuo temperatūros kaitos gelžbetonio sienos tuoj pat ims skilinėti, visos medinės konstrukcijos supus per keliolika metų, o visa teritorija aplink milijonus namų vaiduoklių bus nuklota stiklo duženomis. Žaibai anksčiau ar vėliau apleistuose miestuose sukels milžiniškus gaisrus. Dar vėliau visas metalas virs geležies oksidu, o gelžbetonio gabalai vėl sudūlės į žvyrą ir smėlį.

 Tiesa, mūsų pastatai dings nuo žemės paviršiaus nevienodu greičiu. Visi šiuolaikiniai pastatai (ypač dangoraižiai) pirmieji pavirs smėlio ir žvyro kalneliais. O štai Egipto piramidės, Kambodžos Angkoras ar Kelno katedra dar stovės tūkstančius metų.
 Kai kuriems pasaulio miestams žmogaus nebuvimas būtų katastrofiškas vos ne kitą dieną. Mat daugelio didmiesčių metro kasdien kovoja su gruntiniais vandenimis. Sustojus jų siurbliams, į paviršių prasiveržęs požeminis vanduo užtvindytų tuos miestus per kelias savaites. Kaip, beje, ir visos šiuolaikinės pasaulio šachtos kaipmat virstų ežerais ežerėliais. O tokia šalis kaip Olandija beveik visa pasiners po jūros vandeniu. Juk didžioji dalis jos teritorijos – sausuma, žmonių atsikovota iš jūros.

 Miestų parkai tiesiog akyse virs miškų salomis, o aplinkiniai miškai per artimiausius dešimtmečius okupuos griuvėsiais virstančius statinius. Tai tik dar labiau pagreitins jų eroziją: juk medžių šaknys ardo betoną ne blogiau už šiuolaikinę techniką. Tad visa žmogaus prižiūrėta ir apleista teritorija bus akimirksniu atsikovota gamtos. Ir vos po poros dešimtmečių mūsų miestai virs miškais apaugusiomis milžiniškomis kalvomis.

Vieni gyvūnai išnyks, kiti – suklestės

 A. Vaismanas prognozuoja, kad ištuštėjusioje Žemėje pirmiausia suklestės paukščiai: jų kasmet daugės po milijardą. O štai atvirose vietovėse gyvenančių paukščių sumažės: mat miškas visuotinai susigrąžins savo pozicijas. Visa atogrąžų kraštų gyvūnija taip pat suklestės: atsikurs priešistorinės dramblių, liūtų ir antilopių populiacijos.

 O kas ištiks mūsų artimiausius (mylimus ir ne) naminius gyvūnus bei padarus? Pasirodo, „neišnaikinamosios“ utėlės išnyks per vienus metus. Tarakonai ir žiurkės sugebės išsilaikyti bent kelerius metus. Sulaukėję šunys bursis į dideles gaujas, tačiau ir tai jų neišgelbės – į miestus iš aplinkinių miškų atklydę vilkai juos išpjaus.

 Nesugebės vėl sulaukėti ir naminiu tapęs arklys ar karvė. Taigi paskui mus nuo Žemės paviršiaus turės pasitraukti ir dauguma mūsų naminių gyvūnų ir kitokių gyvių. Tiesa, bus viena išimtis. Tai katės. Jos geriausiai iš visų yra išsaugojusios medžiotojo instinktus.

 Visų mūsų išvestų naminių augalų laukia tas pats liūdnas likimas. Ir naminių braškių, ir obelų, ir kitų mūsų sukultūrintų augalų likimas bus toks pat: jie vėl sulaukės. T. y. jų vaisiai labai sumažės ir nebeturės tiek cukraus, kiek turi dabar.

 Kas labiausiai iš visos augalijos suklestės – tai Jo Didenybė Miškas. Pagal minėto autoriaus prognozes, jau po trijų šimtų metų visa Europa ir Eurazija (o tai – teritorija nuo Portugalijos iki Tolimųjų Rytų) vėl bus ištisai padengta tankiu mišrių miškų kilimu. Taip, kaip ji atrodė prieš kokius 6–8 tūkst. metų, kai pirmykščiai žmonės dar tik ėmė klajoti upių pakrantėmis.

Atsigaus po milijonų metų

 Deja, ne viską taip lengvai kaip miestus ar kanalus „suvirškins“ visagalė gamta. Juk mes po savęs paliksime tiesiog kalnus nuodų ir baisių technogeninių bombų (atominės elektrinės, chemijos pramonės milžinai ir apskritai visas branduolinis ginklas). Mums išnykus tepraeis vos keli mėnesiai, kai dėl nevaldomos branduolinės reakcijos viena po kitos ims sproginėti atominės elektrinės. Aplink jas susidarys mirtinos radiacijos zonos. Radioaktyviųjų izotopų irimas truks šimtus tūkstančių, o gal net milijonus metų. Yrantys chemijos pramonės kombinatai ilgainiui virs išdegintomis teritorijomis.

 Tikra rykšte atsigaunančiai gamtai taps milijardas tonų mūsų palikto įvairiausio plastiko. Upių srovės į vandenynų dugną sunešti tie begaliniai kiekiai plastikinių maišelių ir butelių ten išgulės ilgus šimtmečius, kol pagaliau suirs.

 Tad apibendrintai apibūdinti žmonijos paliktą pėdsaką Žemėje galima taip: tai masinis jos užteršimas, o valysis planeta mūsų paliktą purvą labai ilgai...

 * Tik po 35 tūkst. metų dirvoje ir vandenyse nebeliks mūsų iškasto į žemės paviršių švino (t. y. jis vėl nusės į giluminius sluoksnius).

 * Gal tik po kokių 100 tūkst. metų atsiras mikroorganizmų, sugebėsiančių suvirškinti visur primėtytų milijonus padangų.

 * Turės praeiti bent jau 250 tūkst. metų, kol galutinai suskils plutonis branduoliniuose užtaisuose.

 * Kai kurios nuodingos medžiagos (pavyzdžiui, polichloruoti bifenilai) nesuskils net po kelių milijonų metų.

 * Dar viena branduolinė medžiaga – uranas 238 – suskils tik po 4,5 mlrd. metų, t. y. po tiek metų, kiek dabar ir yra mūsų Žemei.

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 09, 2013, 19:28:11

Nuodingiausi gyvūnai pasaulyje

1.Box Jellyfish - Box Medūza - registruota 5.567 mirčių nuo 1954 metų. Jų nuodai yra tarp daugiausiai nusinešusių gyvybių visame pasaulyje. Tai toksinų priepuolis, širdies, nervų sistemos ir odos ląstelių pažeidimai. Ir blogiausia dalis tai, kad nuodai yra skausmingi - patiriamas šokas, auka nuskęsta arba miršta nuo širdies nepakankamumo, prieš tai nepasiekiant kranto.

2.King Cobra - Ophiophagus Hannah - yra ilgiausia pasaulyje nuodinga gyvatė, užauganti iki 5,6 m ilgio. Ophiophagus, pažodžiui reiškia gyvatė - valgytoja, ji valgo kitas gyvates. Vienas įkandimas gali lengvai nužudyti žmogų. Ši gyvatė gali net nužudyti Azijos dramblį per 3 valandas. Tai gana plačiai paplitusi gyvatė Pietų ir Pietryčių Azijoje, gyvenanti tankiuose kalnuotuose miškuose.

3.Marbled Cone Snail - Marmūrinė kūginė sraigė - ši nedidelė graži sraigė gali būti mirtina, kaip bet koks kitas gyvūnas įtrauktas į šį sąrašą. Lašas jos nuodų yra toks galingas, kad gali nužudyti daugiau kaip 20 žmonių. Žinoma, tikrasis jos nuodų tikslas - sugauti savo grobį. Simptomai gali prasidėti iš karto, arba gali pasireikšti už kelių dienų. Tai intensyvus skausmas, tinimas, tirpimas ir dilgčiojimas. Sunkiais atvejais apima raumenų paralyžių, regėjimo sutrikimus ir kvėpavimo nepakankamumą.

4.Blue-Ringed Octopus - Mėlynasis jūrinis aštunkojis - šie aštunkojai yra labai maži - tik apie golfo kamuoliuko dydžio, tačiau nuodai yra tokie galingi, kad gali žūti 26 suaugusieji per kelias minutes, ir nėra jokio priešnuodžio. Šiuo metu jie yra pripažinti vieni iš labiausiai pasaulyje nuodingų gyvūnų. Jo neskausmingas įkandimas gali atrodyti nekenksmingi, bet mirtinai nuodai pradeda dirbti iš karto - atsiranda raumenų silpnumas, tirpimas, o po to nutrūksta ir kvėpavimas. Juos galima rasti Ramiajame vandenyne, nuo Japonijos iki Australijos.

5.Death Stalker Scorpion - žmonės tiki, kad dauguma skorpionų yra santykinai nekenksmingi žmonėms, t.y. atsiranda tik skausmas, sustingimas ar patinimas. Tačiau ši skorpionų rūšis yra labai pavojinga, nes jo nuodai sukelia intensyvų ir nepakeliamą skausmą, karščiavimą, komą, traukulius, paralyžių bei galiausiai mirtį. Nors šio skorpiono įkandimas ir yra labai skausmingas, tačiau vargu ar nužudytų sveiką, suaugusį žmogų. Didžiausia rizika - mažiems vaikams, senam, arba ligotam (su širdies liga) žmogui. Ši skorpionų rūšis yra paplitusi Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose.

6.Stonefish - gal šios žuvys ir niekada nelaimėtų grožio konkurso, tačiau neabejotinai laimėtų pagrindinį prizą už tai, kad yra pati nuodingiausia žuvis pasaulyje. Jos nuodai sukelia šoką, paralyžių, ir mirtį. Šių nuodų sukeliamas skausmas yra toks stiprus, kad geriau žmogus pasirenka galūnės amputaciją. Jei per kelias valandas nesikreipiama į gydytoją, nuodai būna mirtini. Dažniausiai žuvies nuodai skirti apsisaugoti nuo potencialių plėšrūnų. Šios žuvys gyvena atogrąžų vandenyse tai yra Ramiajame ir Indijos vandenynuose, nuo Raudonosios jūros iki Queensland Didžiojo barjerinio rifo.

7.The Brazilian wandering spider - the Brazilian wandering spider (Phoneutria) arba bananų vorai 2007 m. Gineso knygoje buvo užregistruoti kaip nuodingiausi vorai, atsakingi už daugelio žmonių mirčių. Šis voras turi stipriausius nervus paralyžuojančius nuodus iš visų vorų. Tik 0.006mg yra pakankamas kiekis, kad užmušti pele. Jie yra pavojingi, nesdažnai slepiasi dienos metu tankiai apgyvendintose vietovėse namo viduje, drabužiuose, batuose ir automobiliuose. Šio voro nuodingas įkandimas sukelia ne tik stiprų skausmą, bet ir priapizmą, kai nemaloni erekcija trunka keletą valandų, ko pasėkoje sukelia impotenciją.

8.Inland Taipan - tai nuodingiausia pasaulyje gyvatė, gyvenanti Australijoje. Viena šios gyvatės įkandimo dozė gali nužudyti 100 suaugusių žmonių arba 250.000 pelių armiją. Jos nuodai yra bent 200-400 kartų labiau toksiškas nei kobros. Šios gyvatės nuodai nuodai gali nužudyti suaugusį žmogų vos per 45 minutes.

9.Poison Dart Frog - ši varlė gyvena atogrąžų miškuose Centrinėje ar Pietų Amerikoje. Jos negalima imti į rankas. Šią varlę galima laikyti kone nuodingiausiu gyvūnu pasaulyje, nes ji yra tik 5 cm ilgio, o nuodų pakaktų nužudyti 10 suaugusių žmonių arba 20 000 pelių.

10.Puffer Fish - tai antras labiausiai nuodingas stuburinis ant žemės (pirmas yra Poison Dart Frog). Ši žuvis yra Japonijos ir Korėjos delikatesas, bet problema yra ta, kad oda ir tam tikri organai yra labai nuodingi žmogui. Apsinuodijimas šia žuvimi pasireiškia liežuvio ir lūpų atbukimu, galvos svaigimu, vėmimu, dažnu širdies ritmu, pasunkėjusiu kvėpavimu, raumenų paralyžiumi. Aukos miršta nuo uždusimo. Dauguma aukų mirė nuo keturių iki 24 val. Nėra žinoma priešnuodis. Dažniausiai apsinuodijimą, kai nepatyręs žmogus ruošia ar gaudo šią žuvį.

Šaltinis: www.ltvirtove.lt

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 09, 2013, 19:35:29

Amerikietis įvaldė balansuojančių akmenų meną be jokių klijų

Kolorado valstijoje (JAV) gyvenantis menininkas Mike Grabsas kuria nuostabius akmenų bokštus-skulptūras. Atrodo, kad jo kūriniai prieštarauja fizikos dėsniams, bet vyras tikina, kad nenaudoja jokių priemonių išskyrus gravitacijos jėgą.

M. Grabas tikina, kad balansinių bokštų „statyba“ egzistuoja jau šimtus metų. Ją praktikavo daug tautų. Tokios technikos kūrimo prasmė galėjo prasidėti nuo paprasčiausio smalsumo, o tapo „tam tikrais gydomaisiais ritualais, meditacijos forma, psichologiniu atsipalaidavimu ir menu“.
Menininkas savo balansinių skulptūrų kūrimo būdą vadina „gravitacijos klijais“. Kaip tai veikia?
Visa paslaptis glūdi paprasčiausioje fizikoje. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dalis akmenų laikosi ant smailių briaunų, iš tiesų tos briaunos ne smailios - o greičiau primena trikojį stovą fotoaparatams arba videokameroms. Kiekvienas balansuojantis akmuo į kitą remiasi trimis kojomis, todėl lengviau atrasti tokią poziciją, kad akmuo išsilaikytų ir nenukristų.
M. Grabas tikina, kad specialiai akmenų netašo, o ieško tokių gamtoje. Surasti tinkamus akmenis - tik pusė darbo. Reikia daug laiko ir patirties, kad išmoktum „pažinti“ akmenį ir žinotum, kaip jis elgiasi skirtingose padėtyse.
„Reikia išmokti pajusti menkiausius akmenų skirtumus. Net menkiausias įbrėžimas ar įskilimas veikia visą akmenį, o kiekvienas akmuo veikia visą skulptūrą. Tie skirtumai labai maži ir juos apčiuopti pavyksta tik po labai daug bandymų“, - sako pats menininkas.
Akmenų balansavimo galėtų išmokti kiekvienas, kuris tik turi daug užsispyrimo ir... laiko. M. Grabas pataria, kad geriausia pradėti nuo trijų dalių skulptūrų ir naudoti kuo didesnius akmenis. Jų svorio ir formos skirtumai lengviau pastebimi, be to, jų svoris suteikia jiems stabilumo prieš vėją ir kitas gamtos jėgas.

Šaltinis: www.technologijos.lt

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 09, 2013, 19:40:34

Atrastas vienaląstis – pusiau gyvūnas, pusiau augalas

Mesodinium chamaeleon – vienas įdomiausių iš žinomų gyvosios gamtos atstovų. Tai unikali rūšis, kuri turi tiek gyvūnams, tiek augalams būdingų savybių. Vienaląstę gyvybės formą atrado Kopenhagos universiteto (Danija) mokslininkai 2011 m. pabaigoje.

Šis gyvis gyvena jūros vandenyje netoli Skandinavijos ir Šiaurės Amerikos šiaurinės dalies krantų. Daug gyvūnų per gyvenimą patiria metamorfozes: vikšrai tampa drugeliais, buožgalviai virsta kurkiančiomis varlėmis. Jei kiekvieną jų nežinodami stebėtume atskirai, galėtume nesuprasti kad tai vienas ir tas pats gyvūnas.

Nors metamorfozės įspūdingas dalykas, bet tai tik formų kaita. Maistą jie vistiek ima iš aplinkos. Bet M. chamaeleon yra visiškai kitoks. Šio vienaląsčio didesnę raciono dalį sudaro kiti organizmai. Grobuoniškas elgesys galėtume priskirti gyvūnams, bet joks pasaulio gyvūnas kai nemedžioja nemoka pats sau pasigaminti maisto. Joks išskyrus naująją rūšį.

M. chamaeleon kūnas yra apaugęs mažais plaušeliais. Jais jis naudojasi judėdamas, bet gali panaudoti ir kaip gynybinę sieną kitiems organizmams apsaugoti. Neretai šie vienaląsčiai „susijungia“ su kai kuriais dumbliais. M. chamaeleon iš dumblių ima fotosintezės metu pagaminamą cukrų, o dumblį apsaugo nuo kitų grobuonių paslėpdamas jį tarp savo mažų plaukelių. Tam tikra prasme, tai jau galime pavadinti ūkininkavimu. Be to, tarp abiejų organizmų užsimezga endosimbiotinis ryšys - M. chamaeleon paima dalį dumblių ląstelių ir „įdiegia“ jas į savo kūną, tokiu būdu jis gali pakeisti spalvą priklausomai nuo to, kokios spalvos yra dumblis.

Tokios rūšys – grynas galvos skausmas mokslininkams, nes šie nežino prie kokios gyvosios gamtos karalystės juos priskirti ir kaip traktuoti. Atradėjas biologas Ojvindas Moestrupas mano, kad šis vienaląstis gali būti labai sena gyvybės forma ir pavyzdys, kaip atsirado mitochondrijos. Prieš maždaug 2 mlrd. metų vienaląsčiai organizmai „išmoko“ susilieti su bakterijomis ir panaudojo jas kaip energijos šaltinį. Iš to išsivystė mitochondrijos, kurios tiekia energiją visiems daugialąsčiams (įskaitant ir žmones).

Šaltinis: www.delfi.lt

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 12, 2013, 15:59:32

Sovietų Sąjungos vaiduokliai: apleisti miestai, gamyklos ir kalėjimai

Daugybė karinių ir pramoninių objektų mena buvusios didžiausios pasaulio valstybės istoriją ir šaltojo karo grėsmę. Kalėjimai, gulagai, fabrikai ir ištisi pramoniniai miestai, kariniai objektai ir tyrimų stotys – jų Sovietų Sąjungoje netrūko.
Netrūksta ir dabar, tik šiandien šie betoniniai vaiduokliai tarsi praeities šešėliai stovi apleisti, niekam nebereikalingi. Ir tik baigiančios graužti rūdys, želiantys krūmynai primena skaudų istorijos kontrastą – kadaise aukojant žmonių gerovę buvo kuriama neva pati stipriausia, labiausiai pažengusi, politiškai ir socialiai teisingiausia valstybė. Stiebėsi didžiulius pinigus kainavusios palydovinės antenos, buvo statomos gigantiškos elektrinės, dygo kaip vandens lašai panašūs pilki pramoniniai miestai, po žeme vienas po kito buvo kasami bunkeriai, kūrėsi raketų paleidimo stotys. Tačiau atėjo laikas ir raudoną vėliavą teko nuleisti. Šiandien buvusioje SSRS teritorijoje liko tik sovietinio idealizmo griaučiai – daugybė apleistų, nebegyvenamų miestų, gamyklų, karinių ir mokslinių tyrimų statinių. Tad šį kartą – apie keletą, mūsų nuomone, įdomiausių objektų.

Apleisti Sovietų Sąjungos miestai

Sovietų Sąjungos byrėjimo laikotarpiu dėl visa apimančio chaoso ir finansinių išteklių trūkumo valdžia ėmėsi štai tokių veiksmų – nustojo remti nedidelius, strategiškai „nesvarbius“ miestelius, esančius atokiuose šalies vietovėse. Kadykčanas – vienas iš daugelio nedidelių miestų, apleistų žlugus Sovietų Sąjungai. Rusijos rytuose, Magadano srityje, esanti gyvenvietė Antrojo pasaulinio karo metais buvo pastatyta gulagų kalinių rankomis. Vėliau čia apsigyveno netoliese esančių anglies kasyklų darbininkai ir jų šeimų nariai, bet žlugus Sovietų Sąjungai anglies kasyklose darbai buvo sustabdyti. Situaciją pablogino ir 1996-aisiais įvykęs sprogimas, kurio metu žuvo 6 darbininkai. Kasyklos buvo uždarytos, netrukus mieste buvo išjungta elektra ir telefonai. Miesto plėtros metais Kadykčane gyveno apie 12 tūkstančių gyventojų, 2002-aisiais jų buvo mažiau nei 900, o dar po penkerių metų liko vos 300. Dabartinėje Rusijos teritorijoje, Vorkutos regione esantis nedidelis pramoninis miestas, vadinamasis Promyšlenyj (pramoninis), taip pat nugrimzdo į nebūtį kartu su Sovietų Sąjunga. Kadaise naujakurių ant plyno lauko pastatyta gyvenvietė turėjo ir mokyklas, ir ligonines, miestas plėtėsi, buvo statomi nauji namai, nemažai jo gyventojų darbavosi greta esančioje alavo kasykloje. Žlugus SSRS, buvo nutrauktas elektros ir dujų tiekimas, telekomunikacijos nukirstos, o miesto gyventojai palikti nežinioje, negalintys net paskambinti artimiausio miesto ar kaimelio gyventojams. Galiausiai Promyšlenyj gyventojai liko ne tik be pagrindinių patogumų, darbo (kasykla nebedavė naudos), bet ir miesto parduotuvių lentynos ėmė sparčiai tuštėti, kurių, savaime suprantama, niekas nepildė. Gyventojai buvo priversti palikti pačių pastatytą gyvenvietę, namus ir tuščiomis rankomis keliauti ten, kur galėjo rasti darbo ir prieglobstį. Ir šiandien mieste daugybė buvusio miesto gyvenimą menančių daiktų: senų žaislų, knygų, rūbų, buities darbams skirtų įrankių, automobilių ir kitokio rūdijančio „turto“.
1970-aisiais įkurta Pripetė – kadaise klestėjęs energetikų miestelis, turėjęs daugiau nei 50 tūkstančių gyventojų. Černobylio jėgainės darbuotojai tuo metu gaudavo nemažus atlyginimus, miesto parduotuvėse, kitaip nei likusioje Sovietų Sąjungoje, netrūko deficitinių prekių, tad neretai miestas buvo vadinamas „socialistinio gyvenimo rojumi“. Kaip tragiškai baigėsi ši kelis dešimtmečius trukusi idilė, žinome. Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko avarijos padarinių mastą iki šiol sunku suvokti, o Pripetė dėl šių tragiškų įvykių tapo mirusia dykyne.
Istorikai teigia, kad įvykus tragedijai miesto gyventojų evakuacija nebuvo tinkamai organizuota. Palikti savo namus pasiimant pačius svarbiausius daiktus ir dokumentus žmonėms buvo įsakyta tik praėjus dienai po avarijos. Tiesa, teigiama, kad iki pat Sąjungos žlugimo Pripetės zona buvo griežtai kontroliuojama, tad beveik viskas, kas čia buvo paskubomis palikta, liko savo vietose. Dabar miesto vaizdas, trumpai kalbant, yra klaikus: pastatai nusiaubti, langai išdaužyti, viskas sugriauta ir išgrobstyta. Nepritekliaus kankinami apylinkių gyventojai nepaisė draudimų ir nelegaliai patekę į teritoriją imdavo viską, ką galėjo panešti – nuo namų apyvokos daiktų iki baldų, drabužių ir metalo. Jei kada tektų pamatyti miesto panoramą, ji būtų panaši į šią: vienoje pusėje virš miško masyvo stūkso po sarkofagu „palaidotas“ ketvirtasis Černobylio elektrinės blokas. Iš kitos pusės žvilgsnis kliūva už daugiaaukščio namo, ant kurio stogo – surūdijęs metalinis Sovietų Sąjungos herbas.
Šiandien Pripetės pastatuose radiacijos lygis nėra aukštas. Tačiau sumaniusius juos aplankyti stabdo draudimai – daugelis pastatų yra avarinės būklės. Kiek skvarbesnė spinduliuotė išliko atvirose erdvėse, ypač Pripetės atrakcionų parke, kuris turėjo būti atidarytas keturiomis dienomis vėliau nei Černobylyje nugriaudėjo sprogimas. Šiandien kai kuriose vietose radiacija nuo keliasdešimties mikrorentgenų šokteli iki kelių rentgenų, tačiau, pasak vietinių gidų, prieš kelerius metus matavimo aparatai apskritai „atsisakydavo“ ką nors rodyti. Pripetėje 1985-aisiais buvo pastatyta ir milžiniška stotis, skirta tarpžemyninių balistinių raketų lokacijai. Didelė, 150 m aukščio antena sunaudodavo tiek elektros, kad ją teko statyti prie pat Černobylio elektrinės. Tiesa, paleidimo mechanizmams buvo lemta veikti tik metus – įvykus jėgainės sprogimui, veikla buvo nutraukta, o bazė tapo apleista vieta. Laikui bėgant Pripetėje pati gamta, rodos, ėmė maskuoti pasauliui padarytus milžiniškus nuostolius. Teritorijoje nesutiksime žmogaus, tačiau čia neretai užklysta laukiniai žvėrys. Kalbama, kad daugiabučiuose gyvena vilkai, medžiai ir krūmynai vis labiau užgožia betonines konstrukcijas ir asfaltą, o apleistų ir išgrobstytų pastatų fone skamba rytinė paukščių giesmė.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga turėjo atsitiesti, o tam pirmiausia reikėjo pakankamai energijos išteklių. Energija tuo metu kaip ir šiandien buvo nafta, tik kitaip nei šiandien, rusai apie savo išteklius žinojo kur kas mažiau. Dabar juodasis auksas išgaunamas turtinguose šiaurės Sibiro regionuose, o pokariu pagrindinė ir pirmoji teritorija buvo pietinė Sovietų Sąjungos dalis, tiksliau, Kaspijos jūros regionas, kurio didžioji dalis dabar priklauso Azerbaidžanui. 1949-aisiais čia atrasta ir pradėta pumpuoti nafta – tai iš esmės pakeitė ir pasaulio geopolitinę situaciją. Kadaise naftos prisotintos Kaspijos žemės, alinamos milžiniškų gavybos darbų, sparčiai seko, tad sovietinei valdžiai teko ieškoti naujų teritorijų. Nežinia, kam kilo mintis gręžti naftą iš jūros dugno, kur jos dar buvo apsčiai, o ta proga viduryje jūros įkurti ir darbininkų miestą, tačiau tuometiniai Sąjungos lyderiai šią idėją palaikė. Vos per kelis mėnesius 42 km nuo kranto ant gigantiškų plieno blokų, siekiančių dugną, iškilo gyvenvietė, vietinių vadinta „Naftos akmenimis“.
Ir tai iš tiesų buvo miestas. Su devynaukščiais gyvenamaisiais pastatais, mokyklomis, parduotuvėmis, industriniais pastatų kompleksais, žaliuojančiomis vaikų žaidimo aikštelėmis ir net fontanais. Jei visas šio unikalaus miesto gatves sujungtume į vieną, ji būtų ne tokia ir trumpa – apie 350 kilometrų. Kadangi Sovietų Sąjunga savo pasiekimus laikė po geležine uždanga, apie tokius urbanistinius sprendimus ir tam laikmečiui aukštus inžinerinius pasiekimus mažai kas žinojo. Vėliau, atradus kitus naftos rezervus Šiaurėje, Kaspijos jūros gavybos mastus lenkusius šimtus kartų, visa industrinė sistema persikėlė į Sibirą, šį jūros miestą palikdama apleistą. Tiesa, teigiama, kad ir šiandien žmonės čia vis dar gyvena.

Apleisti kariniai objektai

 SSRS, kaip žinia, negailėjo pinigų gynybai ir įvairiems moksliniams tyrimams – nuo Ramiojo vandenyno ir Vidurio Europos kilo aukščiausios antenos, miškuose ir kitose užmaskuotose vietovėse buvo kasami gynybiniai bunkeriai, statomos karinės bazės. Žlugus Sąjungai, užmarštin nugrimzdo ir nesuskaičiuojama galybė tokių objektų. Atitekę mažoms nepriklausomoms valstybėms, jie nebegaudavo reikiamo finansavimo tolimesnei veiklai arba tiesiog būdavo nurašomi kaip nebereikalingi. Dabar šie SSRS „šedevrai“, šaltojo karo ginkluotės laikus menantys statiniai, traukia ne tik metalo „medžiotojų“ dėmesį, bet ir pogrindžio istorijų ir vaizdinių ištroškusius turistus.
Slapta povandeninių laivų bazė Balaklavoje (Ukraina) šiandien laikoma vienu didžiausių apleistų SSRS objektų. Vadintas slapčiausia ir labiausiai saugoma Sąjungos vieta, kompleksas 1961-aisiais buvo pastatytas po Tavros kalnu, kur buvo saugomi ir remontuojami povandeniniai laivai, taip pat ir branduoliniai. Įspūdingame povandeniniame uoste vienu metu galėjo tilpti iki dešimties įvairios klasės laivų, o visas kompleksas galėjo atlaikyti tiesioginį, iki 100 kT galingumo branduolinės bombos smūgį. Palyginkime: tokio stiprumo sprogimas 1945-aisiais nugriaudėjo Hirošimoje.
Balaklava – nedidelis miestelis Kryme, turėjęs savo individualų statusą ir teises iki pat šeštojo dešimtmečio vidurio, kai sovietinės valdžios buvo priskirtas Sevastopolio municipalitetui. 1954-aisiais giliai po Tavros kalnu prasidėjo „Оbjekt 825 GТС“ statybos: pagal planą „objekto“ kanalai turėjo būti beveik pusės kilometro ilgio, 8 metrų gylio, 12 metrų pločio ir 18 metrų aukščio, kad galėtų priimti ir didesnius laivus. Bendram mastelio vaizdui susidaryti: visa bazės vidinė sausumos ir vandens teritorija užima maždaug 10 000 kv. metrų plotą.
Šaltojo karo metais Balaklava buvo viena slapčiausių gyvenamųjų Sovietų Sąjungos vietovių, saugoma nuo pašaliečių. Bemaž visi miestelio gyventojai dirbo slaptoje bazėje, ir nors iš keturių šimtų civilių į visas jos teritorijas galėjo patekti tik keletas, daugelio veiklą akylai stebėjo KGB. Neretai buvo rengiamos ir slaptos darbuotojų apklausos – vienintelis teisingas atsakymas buvo „aš nežinau, kur aš dirbu, nesuprantu, ką čia veikiu; aš nieko neprisimenu“.
Net ir ne vienerius metus čia dirbantys laivų remontininkai nuolat buvo lydimi ginkluotų kareivių, stebinčių visą darbo procesą. Ne vienam jų buvo sutrikęs regėjimas, mat darbo laikas tamsiuose dokuose buvo skaičiuojamas minutės tikslumu, o gavus nurodymą tekdavo nedelsiant bėgti į lauką. Ne ką mažiau komplikuotas buvo ir darbuotojų giminaičių apsilankymas Balaklavoje. Kiekvienas norintysis privalėjo turėti svarią priežastį, įveikti nelengvą identifikavimo ir išsamaus patikrinimo procesą, o galiausiai gavę leidimą dėl savo laisvės būdavo prisaikdinti tylėti.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, bazė funkcionavo dar kelerius metus, ir nors buvo apleista, ją paskutinis rusų povandeninis laivas paliko tik 1996-aisiais. Praėjus dar keleriems metams, 2002-aisiais, buvo nuspręsta čia atidaryti Ukrainos karinio laivyno muziejų ir eksponuoti visa tai, kas liko po vietinių metalo „medžiotojų“ reidų: kanalų sistemas, pačią bazę, senas karines galvutes, ginklus ir kt. Ir visgi šiandien labiausiai stebina statinio unikalumas ir jo vidinė saugumo sistema. Bazė, kurios planavimu asmeniškai rūpinosi Lavrentijus Berija, tais laikais strateginiu požiūriu buvo tobula. Iš požeminio uosto laivai lengvai ir greitai galėjo pasiekti Juodąją jūrą. Tiesa, į uostą jie įplaukdavo ir išplaukdavo tik naktimis, todėl atliekant tokį manevrą Balaklavos gyvenvietėje būdavo išjungiama elektra. Puolimo atveju pripučiamos plūdės buvo paruoštos blokuoti kiekvieną kanalo prieigą, o viduje milžiniškos, 120 tonų svorio, 2 metrų storio durys per 40 minučių bazę automatiškai izoliuodavo nuo išorinio pasaulio. Teigiama, kad „Оbjekt 825 GТС“ buvo taip gerai aprūpintas maisto, degalų atsargomis ir reikiamais patogumais, kad žmonės čia galėjo išgyventi net iki trejų metų. Viršutiniuose aukštuose buvo įrengtos valgyklos, ligoninė, prausyklos, poilsio ir miegamieji kambariai. Bazė net turėjo vėdinimo sistemą, galingus dyzelinius generatorius, nuosavą kuro rezervuarą (jei kartais įvyktų gedimas ir nutrūktų kuro tiekimas, jis būtų tiekiamas naftotiekiais iš 4 000 tonų talpos baseinų įrengtų kalno šlaite). Po žeme buvo įrengta ir siaura geležinkelio linija, skirta gabenti branduolines galvutes. Buvusieji požeminio Sovietų uosto darbuotojai prisimena, kaip kiekvieną kartą povandeniniam laivui įplaukus į doką, vanduo prisipildydavo žuvimis. Tačiau jomis nebuvo atsikratoma, o parsinešama į miestelį ir išrūkoma. Ko gero, šis dūmelis, sklindantis iš gyvenvietės, ir buvo vienintelis, bet nesuprastas ženklas šnipams, duodantis žinią apie požeminį Tavros kalno gyvenimą.
Kad pakrančių gynyba buvo vienas iš prioritetinių Sovietų Sąjungos ginkluotės uždavinių, rodo ir dar vienas bunkeris Vladivostoke, pietryčių Rusijoje. Šis statinys iškilo siekiant rytinį šalies krantą apsaugoti nuo galimų Japonijos atakų. Vladivostokas – didžiausias miestas tolimuosiuose Rusijos rytuose, prie Japonijos jūros Amūro įlankos, kaip karinis postas įkurtas 1860-aisiais. Vladivostokas iki šiol yra vienas didžiausių ir svarbiausių uostų Ramiajame vandenyne. Nors šiandien čia esantis fortas yra apleistas, kadaise tai buvo labai vertingas (ir begėdiškai brangus) Rusijos gynybinis projektas.

Apleisti milžiniški įrengimai

Dabartinės Rusijos Federacijos teritorijoje rasime ir daug tokių apleistų objektų, kurie simbolizuoja Sovietų Sąjungos industrinius ir techninius pasiekimus arba bent norą įgyvendinti užsibrėžtus utopinius tikslus. Sunku įsivaizduoti, kaip tokios didelės investicijos buvo paliktos irti, tačiau gigantiškos palydovinės lėkštės, milžiniški karjerų kasimo agregatai, tyrimų ir bandymų stotys yra tarsi vaiduokliai ir šiandien stovi nenaudojami ir nenaikinami.
Pasižiūrėti milžiniškų ekskavatorių turistai neretai traukia prie Maskvos regione esančio Lopatinskio karjero. Iki pat 1993-iųjų čia gana pelningai funkcionavo fosfatų kasykla, kadaise vadinta viena geriausių Sovietų žemės išteklių gavybos vietovių. Tačiau po Sąjungos griūties, byrant ir Rusijos ekonominiam pagrindui, darbai buvo nutraukti. Šiandien čia galime išvysti sovietinės technikos „dinozaurus“ – vis dar neišmontuotus, yrančius, rūdimis padengtus milžinus. Prieš pat Sovietų Sąjungos skilimą Ukrainos mieste Zmiyive iškilo jonosferos tyrimų stotis, analogiška JAV inicijuotam projektui HAARP Aliaskoje. Centrinės stoties kompleksą sudarė kelios didelių parabolinių antenų grupės. Pagrindinės antenos skersmuo buvo net 25 metrų ir galėjo išspinduliuoti iki 25 MW energijos. Tačiau jaunai, ką tik nepriklausomybę atgavusiai Ukrainai tokia pažangi ir labai brangi mokslinių tyrinėjimų įranga buvo neįkandama. Todėl dabar ji, kaip ir kiti minėti objektai, sulaukia tik metalo grobstytojų ir neretai čia užklystančių turistų dėmesio.
Dar vienas merdėjančios SSRS sukurtas ir netoli Maskvos dislokuotas įrenginys – milžiniškas elementariųjų dalelių greitintuvas. Žiedinės formos 21 km ilgio tunelis yra iškastas 60 metrų gylyje, maždaug 100 km atstumu nuo greitkelio Maskva–Simferopolis. Mokslininkai jau buvo pradėję čia gabenti visą reikiamą įrangą, tačiau, kaip ir daugeliu atveju, po Sąjungos žlugimo greitintuvas tapo nebenaudojamas. Dabartinėje Rusijos teritorijoje, taip ir buvusios SSSR respublikose, be įvairių įrengimų, pilna apleistų oro, vandens ir žemės transporto priemonių. Rodos, niekam nerūpi, kad šie niekieno nuosavybe tapę lėktuvai, traukiniai ir laivai rūdydami teršia aplinką, juolab kad Vakaruose jie greitai rastų savininkus, kurie pasipelnytų „vaiduoklius“ perdirbdami ar išgabendami į metalo laužą.

Apleisti kalėjimų kompleksai

Pabaigoje – apie tas apleistas SSRS vietas, kur nei retam turistui, nei žurnalistui nėra lengva įkelti koją. Nors žodis „gulagas“ siejamas su valstybinės SSRS institucijos veikla, istorijos puslapiuose ir žmonių atmintyje jis reiškė stalinistinio režimo darbo stovyklų-kalėjimų sistemą. Dar plačiau gulagu buvo vadinama visa sovietinė represinė politika, didžiausia Rusijos istorijos gėda, paremta masiniais areštais, žmonių trėmimais, išnaudojimu ir galiausiai masinėmis žudynėmis, kurios, deja, Vakarų pasaulio nepelnytai užmirštamos holokausto šešėlyje. Visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje veikė daugybė tokių kalėjimo kompleksų, tačiau didžioji dauguma buvo Sibiro taigoje. Kiek čia mirė siaubingomis sąlygomis kalėjusių žmonių, iki šiol nežinoma: skirtingi šaltiniai, besiremdami įvairiais oficialiais dokumentais ir neoficialiomis žiniomis, pateikia skirtingus skaičius. Tačiau yra ir tokių tyrinėtojų, kurie teigia, kad gulaguose buvo nužudyta arba dėl nepakeliamų sąlygų mirė daugiau nei 40 milijonų Stalino socializmo oponentų, dažniausiai tik tariamų. Tarp jų – ir moterys, ir maži vaikai. 1940-aisiais visoje SSRS teritorijoje buvo apie 50 stovyklų ir per 400 darbo kolonijų. Šiandieniniai tokie industriniai Rusijos Arkties centrai kaip Norilskas, Vorkuta ar Magadanas – ne kas kita, o gulagų kalinių darbo vaisius. Gulagų era, trukusi daugiau nei du dešimtmečius, baigėsi kartu su Stalino valdymo pabaiga šeštojo dešimtmečio pradžioje. Nemažai tokių medinių kalėjimų tolimiausiose ir sunkiai pasiekiamose Sibiro vietose iki šių dienų stovi apleisti, likę kaip buvę – tos pačios medinės kalinių lovos, indai ir kiti daiktai. Iki tol, kol gamta jų nesunaikins, šios medinės trobos liks žiauriausio nusikalstamumo įkalčiais.

Šaltinis: www.technologijos.lt

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 30, 2013, 22:31:29

Didžiausias visų laikų lobis

1945-ųjų m. vasario 3 d., šeštadienis. Berlyne buvo įprasta darbo diena. 5 tūkstančiai pagrindinio Vokietijos banko darbuotojų, išgirdę sirenų gausmą, perspėjančią apie artėjančius bombonešius, nusileido į požeminę saugyklą – tai jie jau buvo darę ne kartą. Po bombardavimų tarnautojai grįždavo į savo vietas ir toliau tęsdavo darbus. Tačiau šį kartą grįžti nebebuvo kur – kelios dešimtys bombų sugriovė banko pastatą. Banko darbuotojai, buvę slėptuvėje, nenukentėjo.
Nenukentėjo ir daktaras Valteris Funkas, tarptautiniu mastu žinomas Reichsbanko vadovas. Taip pat išliko ir daktarui pavestos saugoti brangenybės. Tačiau paties banko – kariaujančios Vokietijos finansų centro – nebeliko, o tai tapo vienos iš labiausiai avantiūristiškų XX-o amžiaus istorijos pradžia. Reichsbanke buvo laikoma didžioji dalis Vokietijos aukso atsargų – apie 8 milijardai dolerių dabartiniu kursu – ir 2 milijardų dolerių vertės aukso lydiniai, priklausę fašistinei Italijai. Daktaras Funkas pažvelgė į rūkstančius griuvėsius ir nusprendė: banko valdantįjį personalą perkelti į kitus miestus, toliau tęsti įprastinę banko veiklą, o auksą ir grynuosius pinigus – evakuoti.

320 km į šiaurės vakarus nuo Berlyno buvo Kaizerodo šachta. Ji buvo gana atokiai nutolusi nuo visų gyvenamųjų vietovių, o jos gylis siekė 800 m. Tai buvo ideali vieta bet kokio lobio saugojimui. Į šachtą buvo 5 įėjimai, požeminiai koridoriai driekėsi 45 km – patikimesnės saugyklos, atrodė, neįmanoma surasti. Buvo nuspręsta nedelsiant į slėptuvę pervežti pagrindines Vokietijos iždo atsargas – apie 100 tonų aukso ir 1000 maišų grynųjų pinigų…

Tačiau fašistinės Vokietijos dienos jau buvo suskaičiuotos. Balandžio 4 d. šachtos apylinkes užėmė amerikiečių kariuomenė. Po 2 dienų karinės policijos būrys kaimo keliuke sutiko 2 internuotas prancūzes ir maloniai jas priėmė į savo mašiną pavėžėti iki miesto. Kai važiavo pro Kaizerodą, viena moteris netikėtai pasakė: “Šachtoje saugomas auksas”. Ši žinia nedelsiant buvo perduota aukštesniajam štabui. Generolas Džounsas išsikvietė žvalgų vada Vintersą ir davė tokią komandą: “Pulkininke, mane domina Kaizerodas. Pasiųskite savo vyrus pažiūrėti, kas ten yra”.

Įėjimai į šachtą buvo užminuoti, tačiau žvalgams be jokių nuostolių pavyko patekti vidun. Balandžio 7 d. kariai nusileido į 700 m gylį, kur aptiko slėptuvę — 550 maišų, kuriuose buvo 1 milijardas reichsmarkių. Šios slėptuvės gilumoje buvo plieninės durys, kurias teko išsprogdinti. Taip buvo aptikta dar didesnė slėptuvė, kurioje buvo 7 tūkstančiai maišų, kuriuose gulėjo sudėti 8527 aukso lydiniai bei Prancūzijos, Šveicarijos ir JAV aukso monetos. Neperšaunamose dėžėse buvo sudėti auksiniai ir sidabriniai indai, lagaminuose – deimantai, perlai bei kiti brangakmeniai, kurie buvo atimti iš koncentracijos stovyklų kalinių. Šalia riogsojo maišai su auksinių dantų protezais. Tai buvo pats didžiausias lobis, rastas per visą žmonijos istoriją. Jo bendra vertė siekė beveik 90% visos Vokietijos valstybės turto! Ir tai dar buvo ne pabaiga. Tarpusavyje persipynusiuose požeminiuose labirintuose amerikiečių kariai aptiko daugybę meno dirbinių, tarp kurių buvo paveikslai iš 15-os Vokietijos muziejų.

Balandžio 13 d. šachtoje apsilankė sąjungininkų armijos Vakarų Europoje vyriausias vadas generolas Eizenhaueris. Po šio vizito darbo ėmėsi išminuotojų kuopa, kuri visą savaitę į paviršių kėlė neįkainojamus radinius.

Iš šachtos iškeltos brangenybės buvo sukrautos į 32 sunkvežimius ir su karo policijos palyda pervežtos į Frankfurtą. Išgelbėtos brangenybės buvo patalpintos Reichsbanko vietinio skyriaus saugykloje – tai jau buvo naujos Vokietijos bankas. Tiesa, sklido įkyrios kalbos, kad pakeliui vienas sunkvežimis kažkur prapuolė, tačiau šis amerikiečių armijai metantis didžiulę dėmę faktas buvo tučtuojau oficialiai paneigtas.

Istorijos tęsinys įvyko po 35 metų. 1980-ųjų metų viduryje pasaulio laikraščiuose buvo skelbiama sensacija – buvusio karo veterano palikuonis iš mažyčio Teksaso valstijos miestelio parduoda keletą iš Vokietijos išvežtų meno dirbinių. Vienas jų ypač patraukė spaudos dėmesį. Buvęs nedidelės parduotuvėlės savininkas Džo Medoras turėjo neįkainojamą rankraštį. Paprastame drobiniame maišelyje jis saugojo Kvedlinburgo analus, parašytus IX-ame amžiuje. Šis ypač retas rankraštis buvo perpintas oda su aukso apkaustais. Specialistai mano, kad šis rankraštis parašytas maždaug 600 metų prieš tai, kai Gutenbergas atspausdino savo pirmąją Bibliją.

Kaip šis rankraštis atsirado pas Medorą? Velionio palikuonys apie tai nepasakojo, tačiau darbo ėmėsi landūs žurnalistai. Jiems pavyko Pentagono archyvuose surasti dokumentus, kuriuose buvo rašoma, kad leitenantas Džo Medoras 1945-ųjų metų balandžio mėnesį vadovavo tai pačiai išminuotojų kuopai, kuri iš pradžių kėlė į paviršių, o vėliau ir saugojo Kaizerodo šachtoje rastas brangenybes. Atsakymas į klausimą, kaip pas Medorą atsirado Kvedlinburgo analai, ėmė aiškėti. Jeigu amerikiečių laikraščiai dar santūriai rašė, kad Medoras unikalų rankraštį “pasiliko atminčiai”, tai Europos šalių spauda velionį leitenantą vadino “vagimi” ir “grobiku”.

Spaudžiant visuomenės nuomonei ir spaudai, o taip pat po ilgų ir sunkių teisinių derybų su buvusios VFR vyriausybe, Kvedlinburgo analai buvo sugrąžinti į Vokietiją. Medoro palikuonims buvo išmokėta “atradėjo premija”, o paprasčiau pasakius – 3 milijonų dolerių išpirka. “Išpirka” – nes sąlyginai unikalaus rankraščio vertė buvo įkainota 30 milijonų dolerių.

Tačiau tai nebuvo vienintelė retenybė Džo Medoro namų kolekcijoje. Šalia parduotuvės esančiame garaže buvo aptikta: 1513-ųjų metų rankraštis, IX-o amžiaus auksinė bažnytinė taurė, XIX-o amžiaus juvelyriniai dirbiniai ir iš kalnų krištolo pagaminta taurė. Štai kaip vėliau aptiktas garaže brangenybes pakomentavo Medorų šeimos advokatas: “Džo skonis buvo labai įvairiapusiškas, o požiūriai į gyvenimą – paradoksalūs. Kartą jis žmonai prisipažino, kad jo sielą graužia kaltės jausmas, o pasitenkinimą suteikia neįkainojami šedevrai”.

Tuo metu oficialusis VFR atstovas Interpole padarė pareiškimą, kad Džo Medoro poelgį laiko pačia didžiausia XX-o amžiaus meno kūrinių vagyste. Medorų palikuonių gailesčiui patyliukais parduoti brangenybes nepavyko. VFR ir tarptautinė restitucijos tarnyba pradėjo su JAV tyrimus, kurie truko apie mėnesį. Visą šį laiką spaudoje pasirodydavo skandalingi komentarai.

Galiausiai leitenanto Medoro palikuonys sutiko Vokietijai grąžinti visus pavogtus daiktus už 2 milijonus 750 tūkstančių dolerių. Berlynas buvo visiškai patenkintas tokia įvykių baigtimi, tačiau kai kurie vokiečių menotyrininkai ir politikai nepraleido pasmerkti vyriausybės už veiksmus, kuriuos galima traktuoti kaip vogtų daiktų supirkimą.

Medoro palikuonių byloje tašką padėjo Vokietijos kultūros ministras, pareiškęs: “Gaila, kad kitų brangenybių grobikų giminaičiai nėra tokie naivūs, kad viešai paskelbtų apie dingusių šedevrų pardavimą. Mes tikriausiai niekada taip ir nesužinosime apie į nežinią nugrimzdusių brangenybių likimo”.

Šaltinis: www.dykai.eu

Prisijungęs


Vanesa  Sausio 30, 2013, 22:45:09

6 neišgalvotos istorijos apie prisikėlusius iš numirusių

Jūsų dėmesiui – šešios tikros istorijos apie žmones, kurie buvo gyvi palaidoti ir stebuklingai prisikėlė iš numirusių, bei apie taip vadinamo „Lazario sindromo“ apraiškas.

1. Metju Volas (Matthew Wall), ūkininkas

1571 metų spalio 2 dieną visas Brogingo kaimas Anglijos Hartfordšyro (Hertfordshire) grafystėje lydėjo į paskutinę kelionę jauną ūkininką vardu Metju Volas. Labiausiai sielojosi velionio sužadėtinė – gražuolė mergina. Diena pasitaikė darganota, purškė lietutis.

Laidotuvių procesija jau artėjo prie bažnyčios, kurioje turėjo būti apgiedojamas numirėlis, kai staiga… Vienas iš vyrų, nešusių karstą, paslydo ant šlapių lapų. Karstas nuslydo nuo peties ir trenkėsi į žemę, bet tuojau pat buvo pakeltas, ir procesija slinko toliau. Prabėgo dar minutė, ir iš karsto pasigirdo atkaklus beldimas.

Metju Volas prisikėlė iš numirusių ir reikalavo jį išleisti!

Po šio stebuklingo prisikėlimo Metju vedė savo sužadėtinę ir laimingai su ja pragyveno dar 24 metus. O jam mirus antrą kartą, liko testamentas. Pagal jį dalis turto buvo skirta tam, kad kiekvienais metais spalio 2 dieną į bažnyčią vedantis keliukas būtų gerai nušluojamas, po to turi skambėti laidotuvių varpai, o po jų – ir vestuvių. Šios tradicijos kaime laikomasi iki šiol. Spalio antrąją vietiniai gyventojai vadina „Senuko diena“.

2. Ana Gryn (Anne Green), vaiko žudikė

1650 metais Ana Gryn buvo nuteista už tai, kad nužudė savo nesantuokinį kudikį ir kūną paslėpė savo šeimininko namuose. Moteris buvo nuteista mirties bausme pakariant ir nuvesta į kartuves. Tardama paskutinį žodį Ana pareiškė, kad yra nekalta, ir karštai meldėsi Dievui, prašydama priimti jos sielą.

Po to budelis pastūmė iš po nuteistosios kojų suoliuką ir paliko ją kyboti pusvalandžiui. Per tą pusvalandį Anos draugas „mušė moterį į krūtinę, visu kūnu pakibdavo ant jos kojų… keldavo aukštyn ir su jėga traukdavo žemyn“. Buvo manoma, kad taip galima pagreitinti mirtį ir sumažinti nelaimėlės kančias.

Po to virvė buvo nupjauta, A. Gryn kūnas paguldytas į karstą ir pakviestas daktaras, kuris turėjo ją skrosti. Bet vos tik daktaras ėmė daryti pjūvį, pasigirdo dejonė.

Yra dvi tolimesnių įvykių versijos.

Pirmoji – daktaras iš karto ėmėsi jos atšildymo, girdė įvairių žolelių antpilais ir pamažu grąžino ją į gyvenimą. Antroji – ją numetė ant grindų ir ėmė spardyti, dėl ko Ana galutinai atsipeikėjo.
 
 Tačiau abi šios versijos sueina į vieną tašką – moteris buvo pripažinta nekalta, po šio įvykio nugyveno ilgą gyvenimą, pagimdė tris vaikus, kuriems buvo pati pavyzdingiausia motina.

3. Mardžori Makkol (Margorie McCall), moteris su žiedu

Ši istorija nutiko XVIII amžiuje Airijoje. Daktaro Džono Makkolo (John McCall) žmona Mardžori įsisirgo karštlige ir netrukus mirė. Daktaras buvo gana pasiturintis žmogus ir kažkada žmonai buvo nupirkęs labai brangų vestuvinį žiedą. Palikti jį ant velionės piršto jis visai nenorėjo, o numauti nepavyko. Taip ir palaidojo su tuo žiedu.

Veikiai, tikėdamiesi pasisavinti daktaro brangenybes, Mardžori kapą atkasė kapų plėšikai. Bet nutraukti žiedą nuo ištinusio piršto jiems taip pat nepavyko. Ir tada jie nusprendė pirštą nupjauti. Kai tik aštrūs peilio ašmenys palietė velionės pirštą, Mardžori atgijo, atsisėdo savo kape ir klaikiai suspiegė.

Kapų plėšikai skradžiai žemės prasmego. Mardžori vargais negalais išsikepurnėjo iš kapo ir nukėblino namo. Tuo metu kitame miesto pakrašty našlys vyras prie stikliuko širdgėlą liejo savo giminėms, na ir bandė vertinti netikėtai atsiradusios laisvės perspektyvas. Paryčiais pasigirdo baikštus beldimas į duris. Našlys atlapojo duris ir apmirė, pamatęs ant slenksčio įkapėmis vilkinčią, žemėtą ir susikruvinusią savo žmonelę.

Šokas, kurį patyrė daktaras, buvo pernelyg stiprus. Jis krito negyvas ir buvo palaidotas kape, kuris amžinajam poilsiui turėjo priglausti Mardžori.

4. Odranas iš Jonaho, palaidotas gyvas

548 metais Škotijos Jonaho kaimo valstiečiai nusprendė prie senų kapinių pastatyti koplytėlę. Tačiau iškilo viena problema: visa, kas per dieną būdavo padaroma, naktį kažkokiu mistiniu būdu būdavo sugriaunama, ir statybininkai kiekvieną dieną viską turėdavo pradėti iš naujo.

Galų gale, vienas iš statybininkų, vardu Kolumba, išgirdo balsą, pranešusį, kad darbas gali būti sėkmingai užbaigtas tik tuomet, jei kas nors sutiks būti palaidotas gyvas po koplytėle. Kolumba turėjo sūnų (pagal kitą versiją – brolį) vienuolį vardu Odranas, kuris ir pasišovė paaukoti savo gyvybę, tikėdamasis tuo išgelbėti savo sielą.

Vienuolis buvo pasodintas į rūsio duobę ir užmūrytas – nuo tada statybos ėjo kaip iš pypkės. Netrukus koplytėlė buvo baigta.

Prabėgo dar kiek laiko. Ir Kolumba pasiilgo Odrano. Jis padarė mūre angą, ir joje tuojau pat pasirodė vienuolio galva – šis ėmė prašytis atgal į margą pasaulį. Bet Kolumba nepritarė tokiam „šiaudadvasiškumui“, greitai įstūmė Odraną atgal į duobę ir vėl užmūrijo. Savo sūnų. Arba brolį.


5. Tomas iš Kempeno (Thomas à Kempis), šventuoju nepaskelbtas vienuolis

Katalikų vienuolis Tomas iš Kempeno parašė išgarsėjusią knygą „Sekimas Kristumi“, kuri dar autoriui esant gyvam buvo labai populiari. O kai 1471 metais Tomas mirė, aukščiausioji katalikų vyresnybė jį net norėjo kanonizuoti (paskelbti šventuoju) vis už tą pačią knygą, o tam reikėjo kūną ekshumuoti.

Kai karsto dangtis buvo atkeltas, matėsi kruvini rėžiai jo vidinėje pusėje ir didžiulės rakštys po velionio nagais. Koks šventasis taip desperatiškai kovotų su mirtimi, – pagalvojo vyriausieji dvasininkai. Ir, nepaisydami neabejotino prisikėlimo iš numirusiųjų stebuklo, jie, vis dėlto, nusprendė nekanonizuoti Tomo.

6. Ng Swee Hock, brolis mušeika

2011 metų balandžio mėnesį 65 metų Ng Swee Hock iš Malaizijos Penango salos susipešė su tikru savo broliu. Ko jie ten nepasidalijo – nežinoma, bet kai Ng Swee Hock buvo atvežtas į ligoninę, ant jo kūno nebebuvo sveikos vietos. Net dirbtinio kvėpavimo aparatas nepadėjo. Vietos ligoninės daktarai vyrą bandė reanimuoti 45 minutes, bet prieš 11 valandą ryto pasidavė ir užrašė mirties laiką.

O po dviejų su puse valandos Ng pradėjo kvėpuoti…

Mokslininkai šį fenomeną vadina „Lazario sindromu“ pagal analogiją su prisikėlusiu iš numirusių Biblijos personažu. Iki šiol pasaulyje yra užfiksuota apie 40 panašių atvejų.

Šaltinis: www.dykai.eu

Prisijungęs