Ulmešas  (Skaityti 3209 kartai) Spausdinti

1 B


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 14:43:17

Andrejus Morozovas 1974-ais metais po technikumo baigimo buvo paskirtas dirbti Krasnodaro krašto Kamyšino rajone, kuris ribojasi su Evenkų autonomine apygarda. Nuostabaus grožio gamta, žmogaus nepaliesta taiga, iš abiejų pusių supanti Jenisėjų, tiesiog apstulbino jauną specialistą.
 Žmonės, kurie visą savo gyvenimą gyvena nedideliuose kaimeliuose ir tampriai susiję su gamta, paliko gerą įspūdį atvykėliui. Rajone gyveno daug profesionalių medžiotojų, kurių ne viena karta vyrų dirbo šį darbą. Šie žmonės saugojo juos supančius turtus. Morozovui, kurio darbas buvo saugoti taigos gyvūnijos resursus, su šiais žmonėmis nekilo jokių problemų.   
 Specialisto prižiūrima teritorija užėmė daugiau kaip 1,5 tūkstančio kv.km., todėl Andrejus dažnai būdavo išvykęs. Vieną dieną, kai jau buvo vėlus 1974-ųjų metų ruduo, naujokas arkliu jodinėjo po savo prižiūrimą teritoriją. Jis nuo rajono centro buvo nutolęs apie 100 km. Diena ėjo vakarop, vaikinas pažvelgė į laikrodį ir nusprendė, kad geriausia bus ne grįžti atgal, o pasiekti už 15 km esantį medžiotojų namelį ir jame pernakvoti.

 Jis pasuko arklį, įveikė daubą ir pasuko vos matomu takeliu gilyn į taigą. Tačiau staiga arklys užsispyrė, sustojo vietoje, ėmė neramiai karpyti ausimis, prunkšti, netgi trauktis atatupstas. Morozovas apsižvalgė aplinkui, tačiau nepamatė nieko, kas galėtų kelti nerimą. Dėl visą ko nuo peties nusiėmė karabiną. Vieta buvo retai žmonių lankoma, todėl susitikti klajojančią mešką, vilką ar lūšį buvo gana didelė tikimybė.

 Tuo metu arklys vis labiau nerimo. Staiga tarp žemyn besileidžiančių eglių šakų Andrejus pastebėjo kažką judant. Vaikinas prie akių prisidėjo žiūronus ir pamatė didžiulį kažkokio gyvūno kūną, kuris buvo toks didelis, didesnis nei pačios didžiausios meškos. Morozovas ėmė atidžiai stebėti už medžių besislapstantį gyvūną ir suprato, kad tai visiškai ne meška. Nežinomo gyvūno kailis buvo ne tankus ir ilgas, kaip meškos, bet trumpas, tarsi kokios vandeninės žiurkės. Be to, kailis buvo keisto sidabrinio atspalvio. Greitai Andrejus pamatė, kad gyvūnas stovi už kedro ant galingų užpakalinių kojų, o medžio kamieną laikė apsikabinęs priekinėmis letenomis, labai panašiomis į beždžionės.
 Keistasis gyvūnas šoktelėjo ir greitai ėmė sliuogti kamienu aukštyn, neišleisdamas jokio garso. Gyvūnas keletui sekundžių išnyko iš Morozovo akiračio. Staiga jis pajuto, kad į nugarą plūstelėjo šalto oro banga. Arklys staiga šoktelėjo ir pasisuko į priešingą pusę, raitelis vos išsilaikė balne. Ir štai Andrejus visiškai aiškiai pamatė keistąjį gyvūną. Jis stovėjo prie skardžio krašto ir įdėmiai žiūrėjo į žmogų. Gyvūno išvaizda buvo tokia neįprasta, kad Morozovas kurį laiką negalėjo patikėti savo akimis. Nors padaras buvo panašus į žmogų, tik žymiai didesnis – ūgis buvo 3-3,5 metro, o krūtinės apimtis galėjo siekti 1,5-2 metrus. Būtybė turėjo ilgą uodegą, kuri nervingai judėjo, o ant galingų pečių matėsi tarsi kažkokios rutulio formos ataugos. Ypač nustebino keistojo gyvūno galva, kuri buvo ne didesnė už futbolo kamuolį ir užmauta ant ilgo ir plono kaklo. Ant kaktos matėsi du masyvūs ragai. Plati mėsinga nosis kybojo virš burnos, kurioje matėsi galingos iltys. Didžiulės akys, kurios neturėjo vyzdžių, nemirksėdamos žiūrėjo į medžioklės specialistą.

 Netikėtai padaras pritūpė, tarsi ruošdamasis šuoliui. Andrejus nesąmoningai nuspaudė karabino gaiduką, pasigirdo šūvis. Arklys pasileido šuoliais. Tik po kelių beprotiško šuoliavimo minučių Andrejui pavyko nuraminti arklį, jie pasuko link išganingojo medžiotojų namelio…
 Visą naktį už aklinai uždarytų langų girdėjosi kažkieno žingsnių keliamas triukšmas, gilūs atodūsiai, šakelių traškėjimas. Retkarčiais rastinio namelio sienos sudrebėdavo, kai kažkas į jas atsiremdavo savo galingu kūnu. Viskas nutilo tik paryčiais, Andrejus trumpam užmigo, tačiau ramiai miegoti negalėjo.

 Saulė buvo jau gana aukštai danguje, kai Morozovas išlindo iš namelio, laikydamas paruoštą karabiną. Šalia namelio nesimatė jokių požymių, kad naktį čia šeimininkavo nekviestas svečias. Andrejus nuėjo į tvartelį, kuriame vakare buvo palikęs arklį, atidarė duris. Už durų laukė nemalonus siurprizas – arklys buvo negyvas. Vyras atidžiai apžiūrėjo arklį, tačiau nepamatė jokių fizinio poveikio požymių. Atrodė, kad arklys užmigo giliu miegu…

 Šiaip taip Andrejui pavyko sugrįžti į rajono centrą. Apie keistąjį nutikimą papasakojo vienam iš vyriausių medžiotojų evenkui Ivanui Erkenui. Šis, atidžiai išklausęs jaunąjį specialistą, tik palingavo galva ir pasakė, kad tą vakarą Andrejus susitiko Ulmešą, taigos demoną. Senasis medžiotojas pasakė, kad Ulmešas – senasis taigos šeimininkas. Susitikimas su juo medžiotojui arba atneša nelaimę, arba didelę sėkmę. Žinomi atvejai, kai taigos demonas ne kartą gelbėjo baigiančius sušalti medžiotojus. Ulmešui turi būti rodoma derama pagarba, todėl dauguma vietinių medžiotojų, ypač evenkai, jam aukoja naminius gyvūnus ar dalį nušauto laimikio.

 Ivanas irgi 2-3 kartus per metus tik į jam vienam žinomą vietą taigoje nunešdavo namuose auginamų vištų, ančių ar paršelių. Taip jis Ulmešui atsidėkojo už stebuklingą išsigelbėjimą. Maždaug prieš 20 metų Ivanas Erkenas medžiojo lokį su ietimi. Tačiau atsitiko taip, kad ietis sulūžo, o didžiulis įsiutęs žvėris puolė beginklį medžiotoją. Ir štai šiuo momentu pasirodė Ulmešas. Nuo jo išvaizdos suakmenėjo ir Ivanas, ir lokys. Po kelių akimirkų siaubo apimtas žvėris pasileido bėgti. Ulmešas irgi iš karto dingo. Tai buvo vienintelis Erkeno susitikimas su taigos demonu, tačiau medžiotojas viską smulkiai prisiminė.

 Senasis medžiotojas Andrejui papasakojo dar vieną keistą legendą apie kruviną žiemos trobelę. Pasakojama, kad kas trys metai šaltomis ir rūsčiomis žiemomis iš kažkur atsiranda sena ir sukiužusi trobelė. Vargas tam medžiotojui, kuris į ją įeis ir apsistos nakvynei. Ši trobelė, tarsi koks kraugerys grobuonis, praryja nelaimingus keliauninkus, ieškančius pastogės. Pasisotinusi trobelė vėl išnyksta, į nebūtį nusinešdama savo aukas. Šioje trobelėje be jokių pėdsakų dingo Erkeno prosenelis. Medžiotojo senelis irgi vos nesumokėjo savo gyvybe, tačiau laiku pastebėjo ant nežinomos trobelės slenksčio kraują ir spėjo pasišalinti, taip išsaugodamas savo gyvybę.

 Surūkęs pypkę, senasis medžiotojas papasakojo dar vieną keistą legendą apie mėnesienoje pasirodančią medžiotojo šmėklą. Per mėnulio pilnatį vaiduoklis, apsirengęs meškos kailio apsiaustu, pasirodo kedrų miško tankmėje. Niekam nepavyko pamatyti keistojo medžiotojo veido. Tačiau kiti medžiotojai žinojo – toje vietoje, kur pasirodė šmėkla, medžioti negalima, nes šią teritoriją pamėgo medžiotojas mėnesienoje. Nesilaikančių šių taisyklių laukė neišvengiama mirtis…

 Paklausęs Erkeno patarimo, Morozovas po kelių savaičių į tą vietą, kurioje sutiko Ulmešą, nunešė nušautą kiškį. Jau po poros dienų, kasdamas duobę savo namo kieme, Andrejus kastuvu atsitrenkė į seną geležimi apkaustytą skrynią. Kai ją atidarė, pamatė, kad skrynia pilna senovinių auksinių ir sidabrinių monetų. Senasis evenkas pasakė, kad tai Ulmešas tokiu būdu jaunajam medžioklės specialistui išreiškė savo dėkingumą už paaukojimą…

 Per 20 darbo metų Andrejui Morozovui teko visko pamatyti, tačiau tik vieną kartą pasitvirtino jaunystėje girdėtos legendos. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje vieną vėlyvą vakarą važiavo automobiliu keliuku maždaug 30 km nuo Kamyšinsko. Danguje skaisčiai švietė mėnulis. Netikėtai priešais save pamatė ant kelio žmogaus figūrą. Nors buvo karštas vasaros vakaras, nepažįstamasis buvo apsigobęs šiltu kailiu su gobtuvu. Ant nugaros kabėjo senoviškas šautuvas, kokį buvo galima pamatyti tik istoriniuose filmuose. Priartėjęs prie nepažįstamojo, Morozovas atidarė savo automobilio langą ir pažvelgė jam į veidą. Andrejui per nugarą nubėgo nemalonus šaltis – po gobtuvu vietoje veido juodavo tuštuma. Morozovas pavažiavo dar kokius 50 m ir dar kartą atsisuko. Dulkėtame keliuke jau nieko nebebuvo.

Prisijungęs


Vanesa  Gruodžio 10, 2012, 15:27:34

Įdomus straipsnis :), viskas kaip iš kokios siaubo pasakos :D, o nėra jokių išlikusių nuotraukų, kuriose užfiksuotas tas keistas žvėris? :)

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 10, 2012, 16:43:41

Deja nera :( bet dazneusiai jis vaizduojamas kaip sniego zmogus nors pagal aprasyma neatitinka ;)

Prisijungęs


Vanesa  Gruodžio 10, 2012, 16:54:10

gaila :), teks pasitelkt vaizduotę :D

Prisijungęs


real  Gruodžio 21, 2012, 15:02:49

idomiai cia :) noriu į taigą

Prisijungęs


Ifyou  Gegužės 03, 2015, 22:05:08

Tikriausiai tapo milijonierium po tos skrynios radimo, o siaip jai ir egzistuoja tas demonas tai jis tikrai geras😃

Prisijungęs


Fasiras  Gegužės 03, 2015, 22:48:52

Gal ne tiek geras, kiek teisingas :)  Va radau šiokią tokią jo nuotrauką, tai tikrai panašus į Sniego Žmogų :)

Prisijungęs