Rodyti pranešimus

Čia galite matyti visus šio nario pranešimus. Matote tik tuos pranešimus, kurie buvo paskelbti jums prieinamose lentose.


Žinutės - Legatas

Puslapiai: [1] 2 3 ... 46
1
Technologijos / Egzistuoja 20% tikimybė, kad męs gyvename virtualioje visatoje
« Įrašytas: Sausio 14, 2013, 23:30:25  »
as kiek paskaites straipsniu esu apie tai plius pridejus pomirtinius isgyvenimus cia turiu galvoje klinikine mirti man toks vaizdas susidaro kad ganetinai didele tikimybe kad visa visata yra sukurta kaskieno aukstesnio proto.netgi imant nso straipsnius kur rasoma apie pagrobimus ir kitokius bendravimus su ateiveis jie teige zmonems kad yra aukstesnio isivystimo kurejas kuris uzkrete gyvibe pasaulius ir sukure visa tai ka matome.
Na pats as nelabai ikertu kas tas kurejas galetu buti bet mazdauk isivaizduoju kaip kaskoke materija kuri valdo didziuli informacijos srauta ir turi galimibe ja valdyti.na nelabai moku paaiskinti kaip tai atrodo mano galvoje :D

2
Sąmokslo teorijos / Ar Apollo igulos nusiledimas Menulyje buo klastote?
« Įrašytas: Sausio 14, 2013, 23:00:11  »
Na del siu dalyku perdauk nesigilinsiu,o kaip tada manai ar buvo bent apskride menuli? :D

3
Dvasios / Pasakojimai apie dvasias ir poltergeistus
« Įrašytas: Sausio 06, 2013, 20:56:32  »
Nuobodziaujancios sielos

Tradiciškai manoma, kad po žmogaus mirties jo siela, jo energetinė esybė, perėjusi į aukštesnį pasaulį, praranda ryšį su mūsų fiziniu pasauliu. Tačiau faktai byloja, kad kartais ir aname pasaulyje būdamos, sielos puikiai orientuojasi, kas vyksta pas mus ir anaiptol ne abejingai į tai žvelgia.

Mirtinai pavojingas karstas

 Dvasioms, matomai, būdingos tos pačios emocijos, kaip ir gyviesiems. Tai gali būti ir visaatleidžiantis gerumas, ir įžeidumas, kerštingumas ir visi kiti jausmai. Apie tai liudija paranormalūs reiškiniai, kuriuos sukelia dvasių energoinformacinis poveikis. Pakanka pateikti vieną neseną pavyzdį.

 Ryte apeidamas Kolombo centrines kapines Šri Lankoje, sargas įtarė, kad naktį kažkas pasikėsino į buvusio policijos viršininko kapą, dėl to nedelsdamas pakėlė aliarmą. Atvykę į vietą policininkai įsitikino, kad sargo būgštavimai turi pagrindą. Nors nuo palaidojimo dienos praėjo vos kelios dienos, kapas atrodė siaubingai: gėlės ir vainikai išsvaidyti ir sumindyti, žemė smarkiai įsmuko, nors lietaus nebuvo.

 Padarę prielaidą, kad kapą kažkas atkasė, tyrėjai kreipėsi į velionio gimines ir į teismą, kad gautų leidimą ekshumacijai. Kai kapą atkasė, pamatė, kad brangus karstas, kainavęs 1000 dolerių, pradingo, o kūnas guli tiesiai žemėje. Piktadarių paieškos šviežiais pėdsakais buvo be rezultatų. Tačiau po savaitės į policiją atėjo kažkokio Gunasenos dėdė ir papasakojo apie nelaimę, užgriuvusią jo šeimą. Jis pasakojo, kad neseniai giminaitis atvežė pavogtą iš kapinių brangų karstą ir paslėpė jį rūsyje po namu. O po kelių dienų visi, kas tame name gyveno, pajuto negalavimus, kurie vis stiprėja ir stiprėja. Pats giminaitis jau arti mirties. Dėdulė prašė policininkų kuo greičiau paimti mirtį nešantį karstą ir nubausti nusikaltėlį už šventvagystę.

 Po to, kai karstą atsiėmė, Gunasenos giminaičiai ėmė sparčiai taisytis. Atsipeikėjo ir pats vagišius, bet jau už grotų. Dabar jo laukia teismas ir kalėjimas.

Anapusiniai chuliganai

 paranormalių reiškinių specialistai aiškina įvykį taip vadinamais "nekrotiniai ryšiais". Jie gali užsimegzti tarp esančios kitame pasaulyje mirusiojo sielos ir materialių objektų mūsų pasaulyje. Per juos velionis gali bausti žmones, sudrumstusius jam ramybę, o tai daroma dėka negatyvių energetinių impuslų, kurie pažeidžia sveikatą. Mūsų protėviai nuo senų senovės žino apie tai, neatsitiktinai visų tautų papročiai draudžia niekinti kapus.

 Ir visgi užregistruota daug daugiau atvejų, kai mirusiųjų dvasios pagelbėdavo žmonėms, kurie buvo jiems kažkada artimi. Tai visiškai natūralu, kadangi meilė – stiprus jausmas, nepavaldus netgi mirčiai. Stulbina kitkas: aname pasaulyje sielos gali nuobodžiauti ir, kad atsikratytų nuobodulio, mėgina pasismaginti mūsų pasaulyje. Štai tik keli būdingi pavyzdžiai. Mediumė Darlin Ritgenhauz, rengusi daugelyje šalių bendravimo su mirusiais seansus, neseniai apskelbė, kad baigia savo praktiką. Moteris prisipažino, kad tokį sprendimą priimti ją privertė "chuliganiškas dvasių elgesys". Viskas prasidėjo per seansą, kuriame susitikti su mylimos tetos dvasia atėjo visa šeima – tėvas, motina ir du jų sūnūs. "Aš sunėriau rankas, užsimerkiau ir panirau į transą, kad užmegzčiau kontaktą su jiems brangiu žmogumi. - pasakojo Darlin. - Netikėtai pajutau, kad mane apsupo 4 ar 5 man nežinomų mirusiųjų dvasios. Kikendamos, jos ėmė graibyti amne už drabužių, stengdamosis juos nutraukti nuo manęs. Bandžiau sustabdyti jas, tačiau praradau sąmonę. Kodėl taip atsitiko, aš nežinau. Kai atsipeikėjau, paaiškėjo, kad visi drabužiai, kuriuos buvau apsirengusi, dingo".

 Tas pats kartojosi ir per kelis kitus seansus, nors mediumė smarkiai priešinosi. Anapusiniai chuliganai atkakliai persekiojo ją, nors paprastai mirusių žmonių esybės palankiai žvelgia į mediumus kontaktuotojus. "Kiek man pavyko išsiaiškinti, mano skriaudikai – tai jaunų žmonių sielos, bet kas tai per žmonės ir kodėl jie prie manęs prisikabino, aš nežinau. Gal jiems norisi pamatyti mane nuogą ar paprasčiausiai miršta iš nuobodulio. Žinau tik viena – daugiau niekad gyvenime nerengsiu seansų. Labai nemalonu atsipeikėti visiškai nuogai kambaryje, pilname klientų".

Vaiduoklių išdaigos

 o štai kitas pavyzdys, kaip smaginasi mirusiųjų vėlės. Policijos valdybos Šelbaivilyje, Kentukyje, darbuotojai susidūrė su paslaptingu reiškiniu savo būstinėje. Naktimis kažkas triukšmingau daužė duris, kažkieno sunkūs žingsniai grigždino grindis, savaime atsidarinėjo kartotekų stalčiai, kažkas dejavo ir sielvartingai dūsavo koridoriuose. Visa tai sukėlė pareigūnams šįtarimą, kad pastate apsigyveno vaiduoklis, ir jie kreipėsi į profesionalius vaiduoklių medžiotojus.

 Iš Luisvilio skubiai atvyko specialistų komanda, visame pastate pristatinėjo videokamerų, garso įrašymo aparatūrą, infraraudonuosius temperatūros daviklius. Juk kol vaiduoklis neatpažintas, neįmanoma nustatyti jo pasirodymo priežasties, vadinasi, imtis priemonių, kad nerami dvasia grįžtų į savo pasaulį. Tačiau superjautri aparatūra nefiksavo nieko įtartino. "Susidaro įspūdis, tartum vaiduoklis žaistų su mumis slėpynių. - pareiškė reporteriams mokslininkų grupės vadovas Tomas Kinde. - Kai tik atjungiam prietaisus, jis iškart pasireiškia. Įjungiam – jo ir pėdos ataušo".

 Kažkas panašaus nutiko ir viename Čilės sostinės Santjago muziejuje, kur vyko daiktų iš "Titaniko" paroda. Netrukus po jos atidarymo, salėse ėmė dėtis keisti dalykai. Parodos lankytojai girdėjo kažkieno balsus, kosėjimą, žingsnius, kai šalia jų nieko nebūdavo. Suprantama, kad žmonės krūpčiojo, išsigąsdavo ir dauguma skubėjo palikti pastatą. Viena sutuoktinių pora netgi tvirtino, kad jie matė moterį, apsirengusią ilga vakarine suknia, kokias nešiojo XX amžiaus pradžioje.

 Šio reiškinio liudininkais tapo ir apsauginiai bei policininkai. Prieš tai ši paroda buvo rodoma Argentinoje ir ten vyko tas pats: lankytojai girdėjo kuždesį, kuris, rodės, sklido iš eksponatų. Britų paranormalių reiškinių eksperto Džono Koulgrivzo nuomone, tai byloja apie tai, kad bekūnėms esybėms, esnčioms subtiliąjame pasaulyje, irgi gali būti nuobodu, ir jos stengiasi pasismaginti.

Ugniniai ženklai

 Nereti atvejai, kai sielos, esančios subtiliąjame pasaulyje, stengiasi daryti poveikį realių įvykių eigai. Kaip pavyzdį galima pateikti nesenus įvykius Petuchovų šeimos name Vilniuje. Penkis mėnesius namuose vyko įvairių daiktų savaiminiai užsidegimai. Be jokio išorinio poveikio užsidegdavo kėdės, foteliai, sofa, užuolaidos.

 Iš pradžių šeimos galva eduardas galvojo, kad gaisrų priežastis yra seni, atviri elektros laidai, kurie kibirkščiuoja ir padega šalia esančius daiktus. Kai usidegė ant kėdės atlošo užmestas pledas, į kurį ką tik buvo įsisupusi žmona Valentina, jai atėjo į galvą kitas paaiškinimas.

 Savaiminiai užsidegimai prasidėjo po to, kai ji su vyru nutarė parduoti namą, atitekusį jai kaip tėvo palikimas. Tačiau prieš mirtį prieš 15 metų jis kategoriškai uždraudė jai tai daryti, o gulėdamas mirties patale, pasakė, kad iš ano pasaulio stebės, kaip ji vykdo jo priesaką. Neatsitiktinai gaisrai prasidėjo po to, kai jie nusprendė nepaisyti mirusiojo valios. Tokiu būdu jis įspėja, kad nusistatęs prieš pardavimą, ir kad supleškins namą, jei jo visgi nepaklausys. Įdomiausia, kad po to, kai tik sutuoktiniai atsisakė ketinimo parduoti, užsidegimai liovėsi.

 Prie to galima pridurti, kad nuo senų laikų egzistuoja tradicija vykdyti mirštančio žmogaus valią, kitaip jo siela neturės ramybės kitame pasaulyje. Tačiau gaunasi taip, kad dvasia gali neduoti ramybės ir gyviesiems.

4
Off-Topic / Idomybès
« Įrašytas: Sausio 06, 2013, 20:00:51  »
Kas būtų žemėje be žmonių?

Pabandykime įsivaizduoti pačių radikaliausių ekologų svajones: mūsų, homo sapiens, Žemėje daugiau nebėra. Kas pasikeistų ir kas atsitiktų su mūsų planeta? O juk tokių nedidelių žemės plotelių, pasirodo, yra.
 Tai ir 30 km „mirties“ zona aplink Černobylio AE. Tai ir demilitarizuota zona tarp dviejų Korėjos pusiasalio valstybių. Tačiau pabandyti įsivaizduoti tokią žmonių negyvenamą zoną visos mūsų planetos mastu reikia nemažos fantazijos. Kaip ir bandyti prognozuoti viso gyvojo pasaulio raidos dėsnius.
 Tačiau toks žmogus atsirado: tai Alanas Vaismanas, abipus Atlanto pagarsėjusio bestselerio „Pasaulis be mūsų“ autorius.
 Rašytoju tapęs ekologas nekuria apokalipsinių vaizdų. Jis tiesiog ima ir nušluoja mus nuo planetos paviršiaus – kaip šachmatų figūrėles nuo šachmatų lentos. „Vaizdelis“ prieš mūsų akis iškyla ne koks: pasirodo, gamta, iki šiol žmonių „dėka“ buvusi kaip sunki ligonė, pagaliau atsigauna. O visa, kas dirbtina, t. y. kas sukurta žmonių, ima byrėti tiesiog akyse.

Miestai subyrės kaip smėlio piramidės

 Pasirodo, mūsų miestai – tai kaip sunkiai sergantys ligoniai: jiems kasdien reikia priežiūros. Antraip jie tučtuojau pradės irti. Nuo temperatūros kaitos gelžbetonio sienos tuoj pat ims skilinėti, visos medinės konstrukcijos supus per keliolika metų, o visa teritorija aplink milijonus namų vaiduoklių bus nuklota stiklo duženomis. Žaibai anksčiau ar vėliau apleistuose miestuose sukels milžiniškus gaisrus. Dar vėliau visas metalas virs geležies oksidu, o gelžbetonio gabalai vėl sudūlės į žvyrą ir smėlį.

 Tiesa, mūsų pastatai dings nuo žemės paviršiaus nevienodu greičiu. Visi šiuolaikiniai pastatai (ypač dangoraižiai) pirmieji pavirs smėlio ir žvyro kalneliais. O štai Egipto piramidės, Kambodžos Angkoras ar Kelno katedra dar stovės tūkstančius metų.
 Kai kuriems pasaulio miestams žmogaus nebuvimas būtų katastrofiškas vos ne kitą dieną. Mat daugelio didmiesčių metro kasdien kovoja su gruntiniais vandenimis. Sustojus jų siurbliams, į paviršių prasiveržęs požeminis vanduo užtvindytų tuos miestus per kelias savaites. Kaip, beje, ir visos šiuolaikinės pasaulio šachtos kaipmat virstų ežerais ežerėliais. O tokia šalis kaip Olandija beveik visa pasiners po jūros vandeniu. Juk didžioji dalis jos teritorijos – sausuma, žmonių atsikovota iš jūros.

 Miestų parkai tiesiog akyse virs miškų salomis, o aplinkiniai miškai per artimiausius dešimtmečius okupuos griuvėsiais virstančius statinius. Tai tik dar labiau pagreitins jų eroziją: juk medžių šaknys ardo betoną ne blogiau už šiuolaikinę techniką. Tad visa žmogaus prižiūrėta ir apleista teritorija bus akimirksniu atsikovota gamtos. Ir vos po poros dešimtmečių mūsų miestai virs miškais apaugusiomis milžiniškomis kalvomis.

Vieni gyvūnai išnyks, kiti – suklestės

 A. Vaismanas prognozuoja, kad ištuštėjusioje Žemėje pirmiausia suklestės paukščiai: jų kasmet daugės po milijardą. O štai atvirose vietovėse gyvenančių paukščių sumažės: mat miškas visuotinai susigrąžins savo pozicijas. Visa atogrąžų kraštų gyvūnija taip pat suklestės: atsikurs priešistorinės dramblių, liūtų ir antilopių populiacijos.

 O kas ištiks mūsų artimiausius (mylimus ir ne) naminius gyvūnus bei padarus? Pasirodo, „neišnaikinamosios“ utėlės išnyks per vienus metus. Tarakonai ir žiurkės sugebės išsilaikyti bent kelerius metus. Sulaukėję šunys bursis į dideles gaujas, tačiau ir tai jų neišgelbės – į miestus iš aplinkinių miškų atklydę vilkai juos išpjaus.

 Nesugebės vėl sulaukėti ir naminiu tapęs arklys ar karvė. Taigi paskui mus nuo Žemės paviršiaus turės pasitraukti ir dauguma mūsų naminių gyvūnų ir kitokių gyvių. Tiesa, bus viena išimtis. Tai katės. Jos geriausiai iš visų yra išsaugojusios medžiotojo instinktus.

 Visų mūsų išvestų naminių augalų laukia tas pats liūdnas likimas. Ir naminių braškių, ir obelų, ir kitų mūsų sukultūrintų augalų likimas bus toks pat: jie vėl sulaukės. T. y. jų vaisiai labai sumažės ir nebeturės tiek cukraus, kiek turi dabar.

 Kas labiausiai iš visos augalijos suklestės – tai Jo Didenybė Miškas. Pagal minėto autoriaus prognozes, jau po trijų šimtų metų visa Europa ir Eurazija (o tai – teritorija nuo Portugalijos iki Tolimųjų Rytų) vėl bus ištisai padengta tankiu mišrių miškų kilimu. Taip, kaip ji atrodė prieš kokius 6–8 tūkst. metų, kai pirmykščiai žmonės dar tik ėmė klajoti upių pakrantėmis.

Atsigaus po milijonų metų

 Deja, ne viską taip lengvai kaip miestus ar kanalus „suvirškins“ visagalė gamta. Juk mes po savęs paliksime tiesiog kalnus nuodų ir baisių technogeninių bombų (atominės elektrinės, chemijos pramonės milžinai ir apskritai visas branduolinis ginklas). Mums išnykus tepraeis vos keli mėnesiai, kai dėl nevaldomos branduolinės reakcijos viena po kitos ims sproginėti atominės elektrinės. Aplink jas susidarys mirtinos radiacijos zonos. Radioaktyviųjų izotopų irimas truks šimtus tūkstančių, o gal net milijonus metų. Yrantys chemijos pramonės kombinatai ilgainiui virs išdegintomis teritorijomis.

 Tikra rykšte atsigaunančiai gamtai taps milijardas tonų mūsų palikto įvairiausio plastiko. Upių srovės į vandenynų dugną sunešti tie begaliniai kiekiai plastikinių maišelių ir butelių ten išgulės ilgus šimtmečius, kol pagaliau suirs.

 Tad apibendrintai apibūdinti žmonijos paliktą pėdsaką Žemėje galima taip: tai masinis jos užteršimas, o valysis planeta mūsų paliktą purvą labai ilgai...

 * Tik po 35 tūkst. metų dirvoje ir vandenyse nebeliks mūsų iškasto į žemės paviršių švino (t. y. jis vėl nusės į giluminius sluoksnius).

 * Gal tik po kokių 100 tūkst. metų atsiras mikroorganizmų, sugebėsiančių suvirškinti visur primėtytų milijonus padangų.

 * Turės praeiti bent jau 250 tūkst. metų, kol galutinai suskils plutonis branduoliniuose užtaisuose.

 * Kai kurios nuodingos medžiagos (pavyzdžiui, polichloruoti bifenilai) nesuskils net po kelių milijonų metų.

 * Dar viena branduolinė medžiaga – uranas 238 – suskils tik po 4,5 mlrd. metų, t. y. po tiek metų, kiek dabar ir yra mūsų Žemei.

5
Žemės planeta / Senosios civilizacijos
« Įrašytas: Sausio 06, 2013, 08:58:31  »
Mokslas to nenori pripazinti

Egpto piramides seniai tiria archeologai ir ufologai, mistikai ir fizikai, ezoterikai ir matematikai, istorikai ir astronomai. Vis daugiau tyrinėtojų prieina prie išvados, kad šie akmeniniai kolosai buvo pastatyti visai ne egiptiečių. Tai kas gi jas pastatė? Kada? Kam? Tik paskutiniaisiais metais atrasta daugiau kaip 100 artefaktų, bylojančių, kad neatmenamais laikais egzistavo galinga priešegiptinė civilizacija, ant kurios likučių iškilo egiptiečių karalystė. Tačiau oficialusis mokslas tai pripažinti kategoriškai atsisako. Vienas iš projekto „Alternatyvios istorijos laboratorija“ autorių Andrejus Skliarovas pasakoja apie įspūdingiausius liudijimus, jog egiptiečiai buvo plagiatoriai.

Kas slepiama nuo turistų?

Nilo žemupyje, vakariniame krante, stovi apie 100 piramidžių. Populiariausios iš jų, rodos ištyrinėtos skersai ir išilgai, tačiau iki šiol taip ir liko mįsle tiek pačių piramidžių, tiek vidinių jų patalpų paskirtis. Glumina ir tas faktas, kad iki šiol neaptikta nė vieno aprašymo ar piešinio, susijusio su šių statinių statyba. Nors logiškai mąstant tokio masto statyba turėjo būti atspindėta vietinėse kronikose.
 


Kasmet Egipte lankosi nepriklausomi tyrinėtojai, kurie atranda vis naujų įrodymų, kad piramidės buvo pastatytos gerokai prieš pasirodanti pirmosioms egiptiečių dinastijoms. Pavyzdžiui, jei atidžiai apžiūrėti kiekvieną Chefreno piramidės pusę, pasidarys akivaizdu: jos pagrindas sukrautas ne nuožulniai,kas būtų logiška statant piramidę,, bet vertikaliai, tarsi statant sieną. Mūro paviršius kruopščiai nupoliruotas. Ant jo matyti ornamento fragmentai. Ir jis tokios kokybės, kad jam sukurti reikėtų ne primityvių, o pačių moderniausių priemonių. Tiesa, primityvaus rankų darbo pėdsakai irgi pastebimi. Tai grubūs darbai: kažkam nepatiko „architektūrinės išmonės“ ir jos buvo nukapotos. Net ne specialistas pastebės milžinišką skirtumą tarp aukštos apatinių mūro eilių kokybės ir viršutinių primityvumo. Greičiausiai faraonas įsakė suręsti piramidę ant kažkokio gerokai senesnio statinio, kuris buvo plokščias ir žemas, pagrindo.

Džoserio brokdariai

Už 15 km nuo Gizos, Sakaroje, yra taip vadinama laiptuotoji piramidė. Manoma, kad būtent ji buvo pastatyta pati pirmoji. Istorikų nuomonės sutampa, kad faraonas Džoseris statė ją keliais etapais, palaipsniui užkraudamas vis naujus anstatus. Įsižiūrėkim į juos atidžiau. Pirmoji, apatinė konstrukcijos dalis – tai vertikali siena, sukrauta iš masyvių, idealiai apdorotų ir kruopščiai suleistų blokų, tvirtai stovinčių be jokių cementuojančių skiedinių. Antras anstatas padarytas iš tokių pačių blokų, tačiau sukrautų nuožulniai, kaip statant piramides. Trečias sukrautas iš didelių, neapdirbtų akmenų. O ketvirtas – tai paprasčiausia akmenų krūva, sutvirtinta molio skiediniu. Logiškai mąstant, statytojų meistriškumas, laikui bėgant, turėtų tobulėti, o čia – akivaizdus regresas. Iš visko sprendžiant, tie viršutiniai piramidės aukštai buvo pastatyti ant kažkokios senos konstrukcijos, kuri Džoserio laikais buvo dalinai sugriauta. Iš pradžių ant jos sukrovė nubyrėjusias nuolaužas. Kai jos pasibaigė, buvo kraunami ir moliu tvirtinami stambūs akmens luitai, mėginant bent šiek tiek laikytis proporcijų. Bet tai pasirodė pernelyg sudėtinga, tad viršutinę piramidės dalį sulipdė iš po rankapasipainiujusios medžiagos, negailėdami molio.

Tokio pat „remonto“ pėdsakai akivaizdūs šalimais stovinčioje Unaso piramidėje.

Tirdami piramidę miestelyje Medum, grupė mokslininkų aptiko, kad viršutinė jos dalis yra 1000 metų jaunesnė už pagrindą. To įrodymas – storas druskos sluoksnis, o druska čia galėjo patekti tik iš podirvio vandenų tais laikais, kai klimatas regione buvo gerokai drėgnesnis. O tai – XI tūkstantmetis prieš mūsų erą, greito ledynų tirpimo epocha.

Kartais susidaro įspūdis, kad tikrieji piramidžių statytojai specialiai palikdavo šalia jų kažką panašaus į ženklus-orientyrus, susijusius su įvykiais ar reiškiniais, kurių liudininkais tapo pirmieji tų vietų gyventojai. Gizoje šalia Cheopso piramidės surado penkias taip vadinamas valčių duobes, kuriose buvo saugomi jūriniai laivai. Būtent jūriniai. Svėrė jie apie 16 tonų, ilgis – 32,3 metro, plotis – 5,9 metro, vandens talpa – apie 45 tonas. Kyla klausimas – kam šaliai, esančiai vidury dykumos, reikalingi laivai? Ir kodėl juos pasistengta išsaugoti šalia piramidžių?

Ar nėra tai tiesioginė nuoroda, kad piramidžių statybos laikais čia buvo ne smėlio, bet vandens jūra?

Dievų bunkeriai

Yra Medume dar vienas labai keistas statinys – taip vadinama Mastaba (senovinis kapavietės, kur buvo laidojami kilmingieji, variantas). Išorėje ji turi nupjautos piramidės pavidalą. Atrodo ji nelabai patraukliai, užtat slepia nuo turistų akių patį tikriausią bunkerį su galingomis akmeninėmis perdangomis. Toks statinys daug logiškiau žiūrėtųsi tarp šiuolaikinių pastatų, kad ir „šaltojo karo“ laikais.

Matyt, karas šiuose kraštuose išties vyko. Pagal padavimus, kariavo dievai. Kaip pasakoja legendos, karo metu dievas Setas pasislėpė nuo dievo Horo „po žeme“. Gal būtent tokiame bunkeryje? Panašių „civilinės gynybos įrenginių“ Egipte aptikta daugybė.

 Manetono sąrašas

Apie tuos dievus papasakojo žynys Manetonas, tapęs pirmųjų egiptiečiu, parašiusiu savo šalies istoriją graikų kalba. Jis sudarė ir Egipto karalių dinastijų sąrašą.

Egiptologai pripažįsta tik tą šio sąrašo dalį, kuri susijusi su faraonu valdymo laikais ir kategoriškai atmeta ankstesnius. Iš dykai.lt . Manetonas tvirtino, kad iš pradžių 12 300 metų laikotarpyje Egiptą valdė 7 didieji dievai: Ptahas – 9000 metų, Ra – 1000 metų, Šu – 700 metų, Hebas – 500, Oziris – 450, Setas – 350, Horas – 300. Antrojoje dievų dinastijoje buvo 12 valdovų – Totas, Maat ir 10 kitų, jie valdė šalį 1570 metų. Toliau buvo chaoso periodas, kuris tęsėsi 350 metų, kol į sostą neatsisėdo faraonas, vardu Menesas, kuris, kaip priimta manyti, ir tapo pirmuoju Egipto faraonu.

Dievų valdymo laikotarpiai vis trumpėjo. Tai galima paaiškinti tuo, kad gyvenimo Žemėje sąlygos skyrėsi nuo tų, prie kurių buvo pritaikytas jų organizmas. Egzistuoja tyrimas, kuriame smulkiai analizuojami šių būtybių mėginimai adaptuotis gyvenimui žemėje.

Ką byloja artefaktai?

Kodėl gi istorikai kategoriškai neigia, kad tie, kuriuos Manetonas vadina dievais, buvo realios protingos būtybės? O todėl, kad nėra liudijimų, kad egzistavo tokia civilizacija – pareiškia istorikai. O tuo tarpu tikrą furorą tarp technikos žmonių sukėlė fragmentas įrašo faraono Sečio šventykloje Abidose. Tarp hieroglifų ten aptiktas savotiškas technikos „katalogas“: lėktuvai, sraigtasparniai, kažkokie mechanizmai, kuriuose specialistai įžvelgia lazerinius įrenginius, ir aparatas, skirtas judėti virš žemės paviršiaus ant oro pagalvės.

Kairo muziejuje surinkta daugybė visiškai konkrečių, daiktinių įrodymų, kad Egiptas išaugo ant aukštai išsivysčiusios civilizacijos griuvėsių. Nepriklausomų ekspertų nuomone, panašius dirbinius galima padaryti tik turint aukščiausių technologijų įrengimus. Pavyzdžiui, apvali lėkštė, padalinta į tris lygius sektorius. Jos sienelės išlenktos taip, kad sudaro gėlės vainikėlį su žiedlapiais. O padarytas šis indas iš kvarco, kurio storis – pusantro milimetro. Net šiandien apdirbti tvirtą ir trapų kvarcą taip subtiliai – beveik neįmanomas uždavinys. Panašaus lygio eksponatų kairo muziejuje – apie 3000. Dauguma artefaktų slepiami nuo lankytojų akių. Milžinišką užmojį pastaruoju metu įgavo neva restauraciniai darbai, o iš tikrųjų senovės artefaktai paprasčiausiai perdirbami, pritaikomi mums peršamos tradicinės Egipto istorijos standartams. Taip paprasčiau. Ne kitaip teks pripažinti, kad egzistavo galinga priešegiptinė civilizacija. Bet tada žlugs visas šiuolaikinis istorijos mokslas. Kur dėtis be darbo likusiems „mokslininkams“?

6
Žmogaus galios / Uri Geller
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 14:39:48  »
Kitą kartą, 1971 m. gruodžio 7 d., aš tariau Andrė, kad turime kuo greičiau važiuoti į rytinį Tel Avivo priemiestį. Ten mes dar kartą išvysime kosminį laivą. Tą naktį Andrė, Airis ir aš nuvažiavome į paprastą gana tankiai gyvenamą priemiestį. Netoli mažutės atviros aikštelės išvydome žydrai baltą pulsuojančią šviesą. Ji tiesiog traukė mane. Mes išlipome iš mašinos ir išgirdome garsą, panašų į žiogų čirškimą. Vėl pajutau, kad mane traukia šviesa. Prisimenu, paprašiau savo palydovų pasilikti, o pats žengiau šviesos link. Juo labiau prie jos artėjau, juo stipriau jaučiau, kad grimztu į transo būseną. Viską mačiau lyg pro rūką, tarsi sulėtintame filme. Rodės, kad patekau į visai kitą pasaulį. Nežinau, kas įvyko, tačiau net atmosferą visai kitaip jaučiau. Man pasirodė, kad mačiau kažkokį įrenginį, bet aš neprisimenu jo formų, — buvau tarsi praradęs sąmonę. Iš to įrenginio išniro figūra, tamsi ir beformė, ir kažką įdėjo man į delną. Man pasidarė baisu. Aš leidausi bėgti prie Andrė ir Airis. Dar nepasiekęs jų, suvokiau, ką laikau rankoje. Tai buvo šratinuko balionėlis, paslaptingai dingęs iš medinės dėžutės. Andrė pasižiūrėjo į jo serijos numerį. Tai buvo tas pats skaičius, kurį jis užsirašė eksperimento metu, — Nr. 347299. To numerio pagal kontrolines eksperimento sąlygas aš lig šiol nebuvau matęs".

Kai 1972 m. Stranfordo (JAV) universitete buvo tiriami Urio Gelerio sugebėjimai, jis vėl patyrė keliasdešimt neįtikėtinų atvejų. Uris vis labiau įsitikino, kad visos keistenybės nutinka kontroliuojamos kompiuterių protų. Uris jautė, kad tos jėgos manipuliuoja juo, bet jam nepaklūsta.

O mistinis balsas vis atsirasdavo ir skambėjo tarsi sulėtintame filme. Keletą kartų magnetofono mygtukas pats spragtelėjo, lyg jį būtų paspaudusi nematoma ranka. Prieš tai atsitikdavo kas nors neįprasto (pavyzdžiui, nuo stalo ant grindų nukrisdavo peleninė arba vazelė; beje, daiktai nesuduždavo).

Balsai juostelėje — neįtikimiausias dalykas, nes juostelė arba paslaptingai dingdavo, arba susilankstydavo, įrašas išsitrindavo. Tai reiškė, kad apie šio fenomeno egzistavimą neliko jokių įrodymų, ir tik seanse dalyvavusieji yra fantastinio ryšio liudininkai. Uris norėjo gauti įrodymų ir pateikti mokslininkams.

Balsai iš juostelės skelbėlaiškus" visam pasauliui. Tie laiškai priminė mokslinės fantastikos kūrinius. Štai fragmentas vieno „laiško", kurį 1973 m. iš atminties užrašė Andrė:

„įsiminkite, kad procesas yra toks. Imkime kaip pagrindą, kad mes esame čia ir norime padaryti kažkokį konkretų daiktą. Mes darysime jūsų padedami. Bet jums, ne tik mums, teks dėl to kovoti. įsivaizduokime, kad kūdikiui gimti yra visos natūralios biologinės sąlygos. Tačiau iki kūdikio gimimo turi praeiti 9 mėnesiai. Net pasaulio didieji negimsta per sekundę. Visi jie gimė kančiose, kurias patiria kiekviena motina, irgi atėjusi į pasaulį tokiu pačiu keliu. O dabar įsivaizduokime, kad šiandien vakare aš atsisėsiu čia — tai visiškai įmanomas dalykas, — ir papasakosiu tau, kas atsitiks ateityje: viską iki mažiausios smulkmenos. Pavyzdžiui, pasakysiu, kiek kartų nusičiaudėsi, atsistosi ir atsisėsi. Visa tai įmanoma. Bet tai ne tas kelias —jis niekur neveda. Tai, ką tu darai pamažu, pats, yra teisinga. Nes tai darai kovodamas, nuolat ieškodamas, laukdamas tinkamo momento savo tikslui realizuoti...

Turime tai laikyti ilgalaikiu mūsų tarpusavio kontaktu. Labai norėtume, kad jūs dirbtumėte kartu su mumis. Jeigu pajėgsime sukurti šią technologiją, mes daug pasieksime, surasime formulę ir metodą. Bet mes suprantame, kiek tam reikia jėgų ir kantrybės. Todėl mūsų planai yra tiksliai apskaičiuoti. Ir mes norėtume, kad jūs nepagailėtumėte savo pastangų. Mes bendradarbiausime ir ateityje, tačiau svarbiausia, kad jūs to norėtumėte".

Kartais balsas „dėstė" daugiau teorinius dalykus. Antai 1973 m. jis kalbėjo:

„Ir šio, ir kosminio lygio jėgos juda ratu. O energiją joms teikia sistemos centras. Yra specialūs spinduliai... kur kosminių spindulių apvalkalas virsta jėga. Ši energija maitina kosmoso kompiuterines būtybes. Rotacijos energija gali būti panaudota už galaktikos ribų. Tačiau jos nėra čia, žemėje. Kompiuterines būtybes kontroliuoja „valdytojas" arba tas, ką žmonės vadina Dievu arba dievais. Ateityje šią pagrindinę

idėją išreikš automatikos kalba".

Uris įsitikinęs, kad būtent šie balsai galėtų pasakyti, kokia energija teka jo kūnu. Jis pasakoja:

„...klausydamasis balso, ne kartą išgirdau patvirtinimą, kad yra Dievas, nors jį aš tikiu, nesvarbu, ar girdėjau tuos įrašus, ar ne. Buvo įrašų, kuriuose vieni balsai pasakojo apie visą didžiulę ir bekraštę visatą, kiti įrodinėjo, kad žmogui labai svarbu turėti nepriklausomą sielą, treti bylojo, kad Žemę atrado kosminiai laivai, o ateityje ją aplankys dar vienas didelis kosminis laivas. Ne, tai bus tik kontaktas, bet ne Žemės okupacija. Balsai taip pat sakė, kad Žemė jau seniai stebima, nes visi visatos objektai yra susiję vienas su kitu. Todėl net menkiausias Žemėje nutikęs įvykis gali turėti įtakos visatai. Tačiau stengiamasi Žemę apsaugoti nuo susinaikinimo.

Aš nežinau, kas kalba — kažkokios būtybės ar kosminiai kompiuteriai. Man atrodo, kad tai — nežinomos formos protai. Jie tokie savarankiški, kad aš suprantu viską, ką jie sako, nes ne kartą savo žodžius patvirtino konkrečiais ir suvokiamais dalykais. Visa tai, pirmiau­sia mano paties pojūčiai, skatino nesustoti, tęsti mokslinius eksperimentus ir seansus. Žmonės turi išgirsti apie tas energetines jėgas ir kaip jų galios simbolį išvysti sulenktą raktą. Man atrodo, jog simboliai turi padėti žmonėms įsisąmoninti, kad jų laukia naujų energijos rūšių, aukštesnių protų atradimas, kontaktai su kitais visatos gyventojais. Kas žino, galbūt visa tai padės mums susidraugauti, užuot draskius vienas kitą į gabalus. Juk logiška, ar ne? Man rodos, kiekvienas astronomas teoriškai sutiks, kad visatoje egzistuoja milijonai kitų planetų, o jose galbūt gyvena protingos būtybės".

Uris Geleris rašo eilėraščius, kuriuose daug muzikos ir įvairiausių simbolių. Visi jie „ateina", kaip jis sako, „iš kažkur". Štai eilėraštis „Tą dieną":

Tą dieną pagelto vėjas.

Tą dieną nusėdo dulkės.

Dangus prasivėrė tą dieną.

Tą dieną raudonas kažkas priartėjo prie mūsų.

Ir saulė tą dieną sustingo.

Tą dieną mes žvelgėme į raudonumą.

Ir nūdiena toji diena mums pavirto.

Ir tuomet aš suvokiau baigtį.

Toji diena — pakilimo pradžia.

Virto raudonis geltoniu tą dieną.

Tą dieną mes įsidėmėjom.

Tą dieną mes pažinom.

Ir iš geltonos išsiliejo violetinė.

Lašėjo tyliai, o tyla — žėrėjo.

Pavirto violetinė į žalią.

Paskui žalia labai balta ir sidabrinė pasidarė.

Ir pagaliau sidabras virto auksu,

Kuris spalvingąja vaivorykšte pražydo.

Šis grožis kerintis nudažė rūką,

Ir jis vaivorykštėj nuskendo.

Ir taip giliai nuskendo, jog visai išnyko.

Pabiro spalvos tuštumon

Ir išsisklaidė laukuose.

Ir vėl juose išaugo gelsvos gėlės.

Girdėjome: žmonijai teks nueiti savo kelią*

Uris buvo gilaus transo būsenoje, kai jį „aplankė" šios eilės. Jis pabandė išanalizuoti kiekvieną eilutę. Štai ką jis pasakoja:

„Pirmieji žodžiai: „Tą dieną pagelto vėjas" — priminė lekiančio geltonojo smėlio audras, kurių esu matęs dykumoje. Man atrodė, kad

čia aprašyta kažkada įvykusi didžiulė katastrofa. Tas baisus vėjas, ginęs dykuma geltoną smėlį, nudažė net orą, nes dulkių kamuoliai pakilo iki pat dangaus. Paskui dulkės staiga nugulė žemę, tarsi nuojauta kažko svarbaus, greit „įvyksiančio". Ir žodžius „dangus prasivėrė tą dieną" aš suprantu taip: kažkokia nematoma galinga jėga atvėrė dangaus skliautą ir nusileido į žemę.

Žodžiu, visa ši spalvomis ir vaizdais trykštanti poema apdainuoja kosminį, visuotinį ir labai didingą reiškinį. Violetinė spalva reiškia begalybę, žalia — arba naują evoliuciją, kuri ateis į žemę, arba naujos planetos atradimą. Aš negalėjau visko suprasti. Bet supratau, kad kada nors eilėraščio prasmė taps mums aiški. Tikriausiai tik tada, kai mes patys tapsime Dievo dalele"...

7
Žmogaus galios / Uri Geller
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 14:37:31  »
Uris jau seniai svajojo nueiti į zoologijos sodą. Ir štai motina pažadėjo jj ten nusivesti. Bet kai tik jie pravėrė zoologijos sodo vartus, Uris staiga suvirpėjo ir tarė:

— Mums reikia kuo greičiau iš čia eiti.

— Uri, — nustebo mama, — juk tu visą dieną svajojai apie zoologijos sodą. Kodėl dabar nori išeiti?

— Mama, jaučiu kažką negero. Nemoku paaiškinti, kas tai, bet mums reikia kuo greičiau iš čia išeiti.

Jie buvo prie vartų, kai sukaukė sirena: pasirodo, iš narvo ištrūko liūtas. Kilo panika — žmonės rėkė, lipo į medžius, šoko į ežerą. O Uriui su motina pavojus jau negrėsė (laimei, niekas tada nenukentėjo, o liūtą greitai sugavo).

Kartą tėvas pakvietė Urį pasivažinėti šarvuočiu. Jie važiavo stačiu keliu. Staiga Uris suriko tėvui, kad šis sustotų. Tėvas labai nustebo, nes berniukas niekada nebijodavo. Vis dėlto jis pasuko į šalikelę. Tą pačią akimirką kažkas triokštelėjo ir vienas šarvuočio vikšras lūžo pusiau. Jeigu jis būtų sulūžęs važiuojant įkalne, tai šarvuotis tikrai būtų apvirtęs. Kas žino, ar Uris su tėvu būtų likę gyvi?

Po tėvų skyrybų Uris išvažiavo mokytis toli nuo namų. Mokykloje berniuko energetinės jėgos tarsi snūduriavo, nes jis labai ilgėjosi namų, nuolat buvo be nuotaikos, nusiminęs. Berniuko laimei, motina netrukus susipažino su vyriškiu, už kurio ištekėjo. Urio patėvis gyveno Kipre, ir jie visi ten išvažiavo.

Uriui patiko Kipras, nors čia politinė padėtis taip pat buvo nestabili. Jis įstojo į Tėra Santos koledžą, susirado draugų.

Keistos energetinės jėgos retsykiais primindavo save, tačiau Uris jų niekur nepanaudodavo ir niekam apie jas nepasakodavo.

Mokėsi Uris tik vidutiniškai ir kartais dėl to turėdavo problemų. Kartą per matematikos egzaminą jis įsispitrėjo į vieną iš geriausių klasės mokinių, Giunterį, tiksliau, — į jo pakaušį. Staiga savo „vidiniame ekrane" jis išvydo visus atsakymus — Giunterio atsakymus. Uris puikiai išlaikė egzaminą. Suprantama, šį patogų egzaminų laikymo būdą jis pasitelkė pagalbon dar ne vieną kartą: išsirinkdavo patį protingiausią vaikiną, įsistebeilydavo į jo pakaušį ir „išvysdavo" visus atsakymus ar sprendimus. Mokytojai manė, kad jis nusirašinėja. Egzaminų metu Urį pasisodindavo vieną, kad jis negalėtų matyti kitų moksleivių sąsiuvinių. Be to, šalia visą laiką stovėdavo vienas iš mokytojų. Tačiau Uriui jie netrukdė. Jis kaip ir anksčiau „nusižiūrėdavo" nuo geriausio mokinio visus atsakymus. Mokytojai buvo pritrenkti, o jis nedrįso jiems papasakoti, kas čia vyksta.

Viena iš mokytojų misis Agrotis ypatingai tuo susidomėjo. Kartą, kai ji per egzaminą stovėjo prie Urio stalo, šis nevalingai „sugavo" jos mintis ir pajuto, kad mokytoja sunerimusi. Jis užsimiršęs paklausė, kas atsitiko. Toks klausimas mokytoją labai nustebino. Po kelių dienų Uris paklausė misis Agrotis, ar ji gerai jaučiasi ir ką jai sakė gydytojas. Mokytoja dar labiau nustebo, nes ji niekam nebuvo sakiusi, kad vakar lankėsi pas gydytoją. Moteris pajuto, kad Uriui nutiko kažkas nepaprasto, ir nusprendė pasikalbėti su berniuku po pamokų. Uris neiškentė ir jai matant sulenkė šaukštą. Netrukus apie tai sužinojo visa mokykla. Vieni mokytojai sakė, kad berniukas turi antgamtinių jėgų, kiti teigė, kad tas įvykis buvo tik atsitiktinis sutapimas, dar kiti manė, kad tai — kažkoks gudrus fokusas.

Viena mokytoja atsinešė į mokyklą keletą senų, neinančių laikrodžių ir parodė juos Uriui. Berniukas perbraukė perjuos ranka, ir laikrodžiai sutiksėjo. Urio autoritetas mokytojų akyse dar labiau išaugo.

Misis Agrotis ir toliau domėjosi Urio magnetine jėga. Ypač jai patiko rengti telepatijos eksperimentus. Ji sudėdavo į vokus popierėlius, išmargintus skaičiais, ir prašydavo Urį juos atspėti. Ji nuoširdžiai domėjosi berniuko sugebėjimais ir niekad iš jo nesijuokdavo.

Po patėvio mirties Uris su motina grįžo į Tel Avivą. Norėdamas padėti motinai, Uris laikinai pradėjo dirbti pasiuntiniu architektų biure. Netrukus jam turėjo sukakti 18 metų, jo laukė tarnyba armijoje.

Uris tarnavo parašiutininkų dalinyje ir gavo kapralo laipsnį, nes pradėjo mokytis parašiutizmo mokykloje. Tačiau šios mokyklos jis nebaigė, nes buvo išsiųstas į veikiančiąją armiją.

Ėjo 1967-ieji. Situacija Sinajaus dykumoje ir Sueco kanalo regione vis blogėjo. Visi rengėsi karui, kuris netrukus prasidėjo. Vienos karinės operacijos metu Uris Geleris buvo sužeistas. Netrukus jį demobilizavo.

Grįžęs namo, jis pradėjo dirbti vaikų stovyklos instruktoriumi. Kaip tik darbas stovykloje tapo lemiamu Urio Gelerio gyvenimo momentu, iš esmės pakeitusiu jo likimą. Ten jis pradėjo nuoseklius ir kryptingus savo keistų energetinių jėgų seansus.

Iš pradžių Uris telepatijos eksperimentus atliko su vienu iš savo auklėtinių. Tai buvo 12—13 metų amžiaus berniukas, vardu Šimšonas Štrangas, kurį visi vadino tiesiog Šipiu. Uris rašydavo skaičius taip, kad berniukas negalėtų jų matyti, o šis kaskart visiškai tiksliai juos atspėdavo. Kitiems vaikams tokie eksperimentai nepavykdavo.

Paskui Uris pasiūlė vaikams lankstyti įvairius daiktus. Šitai pavykdavo visiems, bet Šipiui kur kas geriau nei kitiems.

Ilgainiui Uris su Šipiu tęsė eksperimentus jau dviese, laisvalaikiu. Jie vienu rankos mostelėjimu sulenkdavo vinis, priversdavo pašėlusiu greičiu suktis laikrodžio rodykles ir t.t.

Grįžęs į Tel Avivą, Šipis papasakojo savo mokytojams, kokių nepaprastų nuotykių patyrė stovykloje. Žinoma, juo niekas nepatikėjo. Tačiau mokyklos direktorius Šipiui papasakojo, kad mokykla turi fondą, iš kurio moka už sekmadieniais rengiamus vaidinimus ar koncertus. Jeigu Uris Geleris ateitų ir parodytų, ką jis moka, mokykla jam galėtų sumokėti 36 svarus. Uris sutiko — jam reikėjo pinigų. Jis pirmą kartą gyvenime pakilo į sceną ir nusilenkė žiūrovams. Iš pradžių atliko telepatijos eksperimentą. Uris, stovėdamas nugara į lentą, spėjo, ką ant jos piešė ar rašė vaikai. Be to, Šipis buvo paprašęs mokytojų, kad jie savo piešinius iš anksto įdėtų į vokus ir užklijuotų, taip pat atsineštų neinančių laikrodžių, senų raktų ir šaukštų.

Prabėgo pora valandų, bet žiūrovai nesiskirstė. Jie plojo. Tada ir buvo nulemta Urio Gelerio ateitis.
 

Uriui patiko žiūrovų dėmesys. Jis sėkmingai pasirodydavo didelėse auditorijose, nors seansai niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos Uris rengdavo su Šipiu. Uris niekada neturėjo iš anksto sumanyto plano ar scenarijaus. Jis improvizuodavo: demonstruodavo telepatinius sugebėjimus, spėdavo, ką žiūrovai užrašė ar nupiešė ant lentos; imdavosi įtaigos per atstumą; nežiūrėdamas į salę, pasakydavo, kaip apsirengę žiūrovai; priversdavo eiti laikrodį, kuris jau daugelį metų buvo sulūžęs; lankstė žiūrovų atsineštus raktus ir kitus metalinius daiktus. Paskui surengdavo spaudos konferenciją ir atsakinėdavo į nebaigiamus žiūrovų klausimus. 70—80 procentų eksperimentų pavykdavo. Uris elgėsi nepriekaištingai ir žiūrovams patiko. Apie jį kalbėjo visas Izraelis.

Vienų gastrolių metu Uris pateko į bėdą ir vos neatsisveikino su gyvybe. Štai ką jis rašo apie šį nuotykį savo knygoje:

„Kartą Šipis nusivežė mane į Eilatą, pas karo jūreivius, kuriems aš parodžiau savo eksperimentus. Išgirdę, kad žaviuosi povandeniniu plaukiojimu, jie pasiūlė mums savo akvalangus. Kitą dieną mudu su Šipiu nuvažiavome ten, kur baigiasi dykuma ir prasideda jūra. Mes aptikome puikią vietelę uolėtame šlaite ir tikėjomės, kad čia galėsime nardyti. Tačiau netrukus supratome, kad didžiulis rifas trukdys mums patekti į gilius vandenis. Perplaukti per rifą taip pat nepavyko, nes jo paviršius buvo aštrus. Pagaliau po dešimties minučių radome tiesiai į jūrą vedantį nedideli siaurą išėjimą. Juo plaukėme labai atsargiai, kad nesugadintume aparatūros, kurią mums davė jūreiviai. Ir čia aš padariau ne­pataisomą klaidą — pamiršau paženklinti tą vietą, kurioje išplaukėme į jūrą, kad paskui galėtume tuo pačiu keliu grįžti krantan.

Atrodė, kad šioje vietoje apskritai niekas nebuvo nardąs. Tai dar labiau pakurstė mus. Čia buvo gilu, vanduo net žydras — puiki vieta nardyti. Mes jau buvome nuplaukę gan toli nuo rifo, kai staiga tiesiai po mumis pamačiau mėlynąjį ryklį. Aš tuoj pat priplaukiau prie Šipio, pabeldžiau jam į šalmą ir parodžiau žemyn. Ryklys plaukė vis artyn, pradėjo sukti ratus aplink mus. Atrodė, kad jis tuoj puls. Aš išsitraukiau iš burnos deguonies vamzdelį, kad imtų kilti oro burbuliukai — buvau girdėjęs, jog jie atbaido ryklius. Tačiau didžiulis ryklys, regis, jų net nepastebėjo. Galvojau tik apie tai, kaip greičiau grįžti į krantą. Bandžiau sutelkti dėmesį į tą baisų padarą ir kaip nors jį nuvyti šalin, bet nepasisekė. Kol ryklys plaukiojo aplink mus, aš visą laiką mačiau vieną jo akį, — kraupus vaizdas.

Balionuose liko nedaug oro — gal dvidešimčiai minučių, tačiau kilti į viršų galėjome tik lėtai. Dvidešimties minučių būtų neužtekę ir, žinoma, tai nebūtų mūsų išgelbėję nuo ryklio. Mano „vidinis kompasas" sakė, kad plaukiame rifo link, tačiau mus nuo jo skyrė... ryklys. Jis plaukė vis greičiau ir buvo tik už 15 metrų. Mes turėjome povandeninį šautuvą, bet aš nemokėjau juo šaudyti. Pasidarė baisu. Pagalvojau, kad šis monstras sudraskys mūsų kūnus per kelias sekundes. Jaučiau atsakomybę už Šipio gyvybę, ir pasidarė dar sunkiau. Mintimis aš šaukiau: „Plauk! Plauk! Išnyk!"

Ryklį nuo mūsų skyrė gal penki metrai, ir jis plaukė tiesiai į mane. Pajutau tarsi stovėčiau lėktuvo duryse pasirengęs šuoliui su parašiutu. Man nieko kito nebeliko, tik nukreipti į ryklį žeberklą ir, užsimerkus iš baimės, paspausti gaiduką. Dar spėjau pagalvoti, kad jei ryklys pradės mane tempti, nes žeberklas lynu buvo pritvirtintas prie povandeninio šautuvo, aš paprasčiausiai paleisiu šautuvą iš rankų ir galbūt ryklys nuplauks kartu su juo. Bet... manęs niekas netempė. Kai atsimerkiau, žeberklas lėtai grimzdo į dugną. Ryklio niekur nesimatė. Aš apsidairiau ir nieko negalėjau suprasti.

Mes plaukėme po vandeniu dar keletą minučių, bet ryklys daugiau nepasirodė. Kaip pasiekėme rifą, išnirome į paviršių, stengdamiesi kvėpuoti kuo atsargiau. Tik dabar supratome, kaip mums pasisekė. Ir Šipis, ir aš buvome baisiai sukrėsti. Tačiau dabar mūsų laukė dar vienas išbandymas. Jau temo, ir mes niekaip negalėjome rasti tos vietos, kur išplaukėme į atvirą jūrą. Povandeninio plaukiojimo aparatūra trukdė mums perplaukti per labai aštrų koralų rifą. Balionuose liko visai mažai oro, o jūrą jau klostė naktis. Turėjome ieškoti tos pačios vietos. Aš vėl sutelkiau dėmesį, ir kažkas man pakuždėjo, kad plauktume dešiniau. Mes panirome išilgai rifo, paskui išnėrėme ir plaukėme su deguonies balionais ant nugarų. Buvo labai sunku. Jau visai sutemo, ir aš net neįžiūrėjau mašinos, stovinčios ant kranto. Plaukdami stengėmės laikytis už akmenų, todėl iki kraujo susibraižėme rankas. Pagaliau, jau visai netekę jėgų, mes radome tą mažutę landelę, kažkokiu būdu pasiekėme paplūdimį ir dar ilgai ilsėjomės ant smėlio. Aš gulėjau žiūrėdamas į dangų ir dėkojau Dievui už tai, kad, pirma, išsigelbėjome nuo ryklio ir, antra, išsikapstėme į paplūdimį."

1971 m. Andrė Pucharičius, tyrinėjęs Urio Gelerio sugebėjimus, vieno eksperimento metu jį užhipnotizavo. Uris išbuvo hipnozės būsenoje ilgiau nei valandą. Pucharičius ir jo pagalbininkai užrašė viską, ką Uris tada kalbėjo. Kai jie vėliau paleido įrašą, Uris buvo pritrenktas: jis neatpažino savo balso, paslaptingai ir monotoniškai tariančio žodžius: „Aš atėjau čia mokytis. Ir štai sėdžiu tamsoje kartu su Džokeriu (savo šunimi). Aš mokausi mokausi, tačiau nežinau, kas mane moko". Pucharičius jo paklausė: „Ko tu mokaisi?" — Tai susiję su žmonėmis iš kosmoso. Bet aš apie juos dar negaliu pasakoti." — Tai paslaptis?" — „Taip. Bet vieną dieną jūs viską sužinosite".

Hipnozės būsenoje Uris tarsi sugrįžo į vaikystę. Kai jis ėmė pasakoti apie arabų sodelį, kuriame ryškios šviesos apakintas neteko sąmonės, jo balsas pasikeitė, pasidarė labai keistas. O klausydamasis įrašo, Uris staiga šioje vietoje kažko išsigando, pajuto nesuprantamą baimę. Jis čiupo magnetofoną, išjungė ir lupte išlupo kasetę. Nė žodžio neprataręs, Uris puolė prie buto durų. Po kiek laiko jį aptiko lifte. Jis nieko neatsiminė, ką veikė paskutiniąsias minutes. Kasetė buvo dingusi, jos taip ir nerado.

Hipnozės seanso metu kambaryje buvę žmonės paskui pasakojo, kad tas Urio lūpose skambėjęs balsas buvo monotoniškas, mechaniškas, tarsi iš kompiuterio. Jis sakė, kad sidabrinė šviesa ir yra ta jėga, kurią Uris gavo arabų sodelyje. Nuo to laiko jo pašaukimas — padėti žmonėms. Balsas tęsė: „Uris negali prisiminti to, kas tada įvyko". Paskui balsas netikėtai prabilo apie Izraelio ir Egipto konfliktą. „Ateinančios kelios savaitės, — sakė balsas, — bus labai kritiškos. Žmonija stovi prie naujo pasaulinio karo slenksčio".

Po šio įvykio eksperimentų metu pradėjo dėtis keisti dalykai. Kartą Andrė įdėjo metalinį žiedą į medinę dėžutę ir uždarė ją. Jis norėjo įsitikinti, ar Uris galės sulenkti žiedą neprisiliesdamas prie dėžutės. Uris staiga tarė: „Klausyk, atrodo, kad aš galiu visai pradanginti žiedą". Taip ir buvo — žiedas dingo.

Kito hipnozės seanso metu Uris pasakė, kad jis paliko savo kūną ir skrieja plačia lyguma, kurią iš visų pusių supa kalnai. Paskui ėmė kalbėti, kad esąs pašauktas savo energija padėti pasauliui sureguliuoti Izraelio ir Arabų šalių krizę. Balsas, kuriuo jis kalbėjo, vėl buvo monotoniškas ir metalinis, skambėjo tarsi iš Anapus.

Stebuklai nesiliovė. Pavyzdžiui, tiesiog visų akivaizdoje nuo stalo dingdavo peleninė. Paskui ji staiga atsirasdavo kitoje vietoje. Be to, Uris net nepažvelgdavo į ją. Viskas įvykdavo tarsi savaime. To niekaip nebuvo galima paaiškinti.

Trečio seanso metu balsas tvirtino, kad energija, kurios turi Uris, teka iš kosminio laivo. Jis vadinasi „Spektrą". Balsas tęsė: „Tą laivą pasiuntė planeta, kurią nuo Žemės skiria tūkstantis šviesmečių. Visa tai daroma vardan taikos žemėje".

Šioje istorijoje keista tai, kad magnetofono juostelės, į kurias hipnozės seansų metu buvo įrašomas Urio balsas, kažkokiu nesuprantamu būdu dingdavo.

Paskui pradėjo dėtis štai kas (pasakoja pats Uris):

„Pasijutau turįs keistų poreikių, norų, kurių niekaip negalėjau paaiškinti. Sinajuje, kai dingo juostelė, kurioje buvo įrašytas mano pasirodymas kareiviams, aš paprašiau vadą leisti mudviem su Andrė pasivažinėti džipu po dykumą. Anksčiau aš negalvojau apie NSO, bet kai išgirdau juostelėje balsą, mano susidomėjimas jais vis didėjo. Tądien man dingtelėjo mintis, kad galime išvysti kažką nepaprasto, net tą keistą kosminį laivą. Mes iš tiesų matėme ryškiai raudoną disko formos šviesą, kuri, kaip mums pasirodė, ritosi paskui mus. Keista, bet kartu su mumis važiavę kareiviai nieko nematė. Aš neabejojau, kad tai kosminis laivas, ir buvau įsitikinęs, jog nuotraukos patvirtintų mano spėliones. Bet mes negalėjome fotografuoti (šiame rajone tai buvo uždrausta, ir teko laukti kito atvejo — gal tada pavyks įamžinti juostoje šį reiškinį.)

Keistos istorijos su magnetofonu tęsėsi. Mes įdėdavome tuščią naujintėlaitę kasetę, į kurią ketindavome įrašyti interviu arba eksperimentą. Dar nespėdavome paspausti jungiklio, o kasetė jau sukdavosi, tarsi nematomos rankos įjungta. Tada mes išgirsdavome balsą iš kosminio laivo „Spektrą". Kartais mes patys paspausdavome mygtuką, norėdami įsitikinti, kad juosta tuščia. Ir dažnai nutikdavo tas pats — mes išgirsdavome balsą. Tai galiu teigti visiškai atsakingai, nes aš pats buvau šio fenomeno liudininkas. Aš nemokėjau jo paaiškinti ir slapčia svajojau, kad nieko panašaus daugiau neįvyktų. Viena yra tikėti telepatija, tuo, kad gali sulenkti daiktus, paleisti sulūžusį laikrodį, bet kontaktas su kosmosu — tai visai kas kita. Yra riba, iki kurios mes galime viską suvokti ir su viskuo sutikti...

Tuo metu mes atlikome testus, kuriais norėjome nustatyti, ar gali dingti arba atsirasti daiktai, jei jie visą laiką bus stebimi. Andrė užsirašė šratinuko ir jo viduje buvusio balionėlio numerius. Tuomet įdėjo rašiklį į medinę dėžutę ir uždarė ją. Aš keletą minučių laikiau ranką virš dėžutės, tačiau jos neliečiau. Kai pagaliau pajutau, kad kažkas įvyko, pasiūliau Bentovui ir Andrė atidaryti dėžutę ir pasižiūrėti, ar dingęs šratinukas. Jis gulėjo dėžutėje, bet jame nebuvo balionėlio. Kur jis dingo, taip ir nesupratome. Buvome nustebę, kad dingo tik balionėlis, o ne visas šratinukas.

8
Žmogaus galios / Uri Geller
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 14:35:04  »
Uris Geleris — nepaprastai talentinga asmenybė. Jis laikomas naujausia parapsichologijos žvaigžde, kurią „atrado" amerikietis daktaras Andria Pucharičius. Šis garsus elektronikos specialistas ir medikas teoriškai numatė, kaip pritaikyti psichikos fenomenus fizikoje ir fiziologijoje, taip pat tyrinėjo gydymo remiantis žmogaus biolauku metodus.

Jau 1969 metais apie Urį kalbėjo daugelyje šalių ir žemynų. Juo susidomėjo amerikiečių kosmonautas Edgaras Mitčelas — Poetikos instituto direktorius. Jo palaikomi ir remiami pinigais, 1972 m. Kalifornijos Stranfordo tyrimų instituto mokslininkai fizikai Ch. Putchofas ir R. Targo kruopščiai ištyrė Urio Gelerio paranormalius sugebėjimus. Apie U. Gelerio seansus pirmą kartą buvo viešai prabilta Kalifornijos instituto Berklyje surengtame simpoziume. Jo metu A. Pucharičius išsamiai papasakojo, kaip vyksta seansai, kurių metu U. Geleris lankstė ir laužė metalinius daiktus, ištrindavo įrašą magnetofono juostoje, „priversdavo" daiktus dingti ir vėl atsirasti. Heigerio skaitiklis, atsidūręs jo rankose, rodydavo gyvybei pavojingą radiacijos lygį, o gausmetro (prietaiso magnetinio lauko stiprumui matuoti) rodyklė, ant kurios jis uždėdavo delną, šoktelėdavo iki padalos, rodančios skaičių, tik perpus mažesnį nei žemės magnetinio lauko stiprumas ir t.t.
 Daugelį metų Urio sugebėjimai buvo tikrinami įvairiose pasaulio laboratorijose, ir mokslininkai įsitikino, kad tai ne hipnozė, ne iliuzija, ne įtaiga, o realūs psichofiziniai reiškiniai.


 Uris Geleris aplankė daug pasaulio šalių ir rodė tai, ką sugeba. Stebint šimtams susižavėjusių žiūrovų, jis lankstė geležinius raktus, peilius ir šakutes, liesdamas juos pirštų galais arba tik pažvelgdamas. Rankiniai ir sieniniai laikrodžiai, per kuriuos Uris perbraukdavo savo ranka, sustodavo ir vėl pradėdavo eiti tik po kurio laiko.
 Reikia pasakyti, kad Urio Geierio psichokinetiniai seansai pavykdavo tik tada, kai juos stebėdavo kiti žmonės, iš kurių jis tarsi gaudavo energijos. Be to, paaiškėjo dar vienas stulbinantis efektas — žiūrovai užsikrėsdavo Urio Geierio „liga" ir patekdavo jo įtakon. Jo seansuose dalyvavę žmonės galėdavo daryti tą patį, ką darė tik U. Geleris. Tūkstančiai žmonių Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje ir Japonijoje po Urio Geierio pasirodymų patys galėjo lankstyti peilius ir šakutes. Ypač puikiai sekdavosi vaikams. Įdomu irtai, kad patalpoje, kurioje vykdavo Urio Geierio pasirodymai, dėdavosi keisti dalykai — lankstydavusi šakutės ir peiliai, skildavo puodeliai ir stiklinės, lūždavo žiedai, apyrankės ir grandinėlės. Poveikio efektas buvo vienas iš svarbiausių reiškinių, lydėjusių jo pasirodymus.
 8-ojo dešimtmečio pradžioje Europos šalyse ir JAV tapo madinga psichokinezė, t.y. sugebėjimas per atstumą veikti materialius objektus, o daugelis mokslo žurnalų, rašydami apie žmones, galinčius sulenkti metalinius daiktus, ėmė vadinti šį fenomeną „Geierio efektu".
 Atlikdami eksperimentus su U. Geleriu, mokslininkai įsitikino — ir milijonai žmonių tai matė, — kad jis gali mintimis arba tik švelniai paliesdamas pirštais priversti jo valiai paklusti gyvus ir negyvus daiktus. Uris Geleris įrodė, kad egzistuoja minties psichoenergetinė jėga, ir žmogus gali ją valdyti.

Uris Geleris gali:

— per atstumą paveikti — lankstyti, laužyti, plėšyti metalinius ir kitus daiktus, netgi įdėtus į kapsulę arba stiklinį vamzdelį;

— atpažinti, kas yra įrašyta elektroninių skaičiavimo mašinų atmintyje, ką rodo televizorius, esant nulinio intensyvumo signalui; perskaityti į dvigubą užklijuotą voką įdėtą laišką;

— parodyti, kur yra paslėpti daiktai;

— pasakyti, kuria puse apsivertė žaidimų kubiukas, pakračius uždarytą dėžutę;

— priversti judėti kompaso rodyklę;

— sutrikdyti veikiantį magnetometrą ir prietaisus, kurie gamina elektros srovę atomų radioaktyvaus skilimo metu;

— skaityti sėdinčio greta žmogaus mintis;

— palikti savo atvaizdą aklinai uždaryto fotoaparato juostoje;

— panorėjęs keisti: automatinėmis svarstyklėmis sveriamo daikto masę; radioaktyvaus spinduliavimo matavimo prietaisų parodymus; formą nitilo vielos, kuri turi savybę išlaikyti temperatūrą, buvusią prieš deformaciją; elektrinių matavimo prietaisų rodyklės kryptį;

— „pradanginti" daiktus ir vėl juos „padėti" į tą pačią vietą;

— priversti judėti sugedusio ar seniai sustojusio laikrodžio rodykles;

— skrisdamas lėktuvu surasti naudingųjų iškasenų — aukso, naftos, deimantų ir pan.

— telkinius.

Savo telepatijos ar aiškiaregystės seansus Uris Geleris aiškina taip;

„Mano prote yra „ekranas", panašus į televizorių. Jis būna visada, net tada, kai kalbu arba klausau, ką kalba kiti. Daikto ar reiškinio, apie kurį aš galvoju, vaizdas visada išryškėja „ekrane". Aš jo nejaučiu, bet iš tiesų jį matau".

O dabar šiek tiek apie jo gyvenimą.

Uris Geleris gimė 1946 m. gruodžio 20 d. Tel Avive. Jo tėvai — Ichakas ir Margareta pabėgo iš Vengrijos 1938 metais, prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Palestinoje pabėgėliai vertėsi labai sunkiai. Urio tėvas nuolat ieškojo darbo. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis įstojo į Didžiosios Britanijos armijos žydų brigadą, kuri kovėsi Libijoje, generolo Montgomerio vadovaujamos 8-osios armijos sudėtyje. Grįžęs į Palestiną, Urio tėvas pradėjo tarnauti slaptuosiuose vidaus tarnybos daliniuose. Šalyje nuolat tarpusavyje kariavo britai, arabai ir ekstremistinės sionistų grupuotės. Tokioje nuolatinio karo atmosferoje ir prabėgo berniuko pirmieji gyvenimo metai. Kai Uriui buvo treji, nutiko tai, kas jo nuomone, pakeitė visą tolesnį gyvenimą. Kas gi nutiko? Uris įsiminė visas šio jam svarbaus įvykio detales:

„Jau vakarėjo, bet dar buvo šviesu. Aš vienas žaidžiau sodelyje, kartais trumpam užsnūsdamas, kaip tai neretai nutinka mažiems vaikams. Ir staiga pajutau ausyse labai stiprų rėžiantį skambesį. Jis buvo toks stiprus, kad nustelbė visus kitus garsus. Jaučiausi be galo keistai. Tarsi staiga būtų sustojęs laikas. Net medžiai liovėsi siūbavę. Kažkas privertė mane pažvelgti į dangų. Aš puikiai prisimenu, kad jis buvo sidabrinės spalvos. Man dingtelėjo mintis: „Kas atsitiko saulei?" Ji buvo ne tokia, kokią buvau įpratęs matyti. Ryški šviesa tarsi klojo mane, leisdamasi vis žemiau. Pagaliau ji visiškai apgaubė mane. Mano galva, rodės, tuoj plyš nuo nežmoniško skausmo kaktoje, ir staiga aš netekau sąmonės. Kiek laiko taip gulėjau, nežinau. Kai atsitokėjau, tuoj pat parbėgau namo ir viską papasakojau mamai. Ji labai susijaudino ir kažkodėl supyko, o aš instinktyviai pajutau, kad atsitiko kažkas labai svarbaus.

Vėliau aš ne kartą sėdėjau sode, tikėdamasis vėl išvysti ryškią sidabrinę šviesą. Tačiau tai niekados nepasikartojo..."

Netrukus pradėjo dėtis keiti dalykai. Antai bendraudamas su motina, kurią berniukas, kaip ir visi vaikai, labai mylėjo, jis tarsi skaitė jos mintis. Motinai net nespėjus prasižioti, Uris jau pasakydavo tuos žodžius, kuriuos ji rengėsi ištarti. Kai motina žaisdavo su savo draugais kortomis, berniukas spėdavo, ar ji išlošė, be to, nesuklysdamas pasakydavo, kokią sumą.

Uris buvo šešerių, kai tėvas nupirko jam laikrodį. Tačiau dėl kažkokios nesuprantamos priežasties pamokų metu, kai berniukas nekantriai laukdavo skambučio, tas laikrodis, tarsi užjausdamas jį, visada užbėgdavo pusvalandį į priekį ir priartindavo išsvajotąją pertrauką. Uriui nupirko naują laikrodį. Bet su šiuo laikrodžiu nutiko visai neįtikėtinas dalykas: pamokų metu jo rodyklės sulinko, rodės, jos nori iššokti lauk. Visa tai paprastai nutikdavo tada, kai greta Urio būdavo kitų vaikų. Nuo to laiko vaikystėje jis laikrodžio daugiau neturėjo.

Berniukas nuolat mąstė apie kažkokius kitus pasaulius, ramybės jam nedavė keistos mintys, galbūt jį veikė tas ryškus šviesos spindulys, apakinęs sodelyje. Anot Urio, jis patikėjo Dievo buvimu anksčiau, negu apie jį išgirdo. Jis visada jautė, kad virš jo, kaip ir apskritai virš viso pasaulio, yra kažkokia aukštesnė jėga.

Pamažu Uris pats ėmė suvokti, kad su juo dedasi keisti dalykai. Kai jam buvo devyneri metai, šaukštas, kuriuo jis valgė sriubą, netikėtais sulūžo. Iš pradžių Uris tik juokėsi, bet paskui susimąstė... Juk ir tada, kai jis su motina sėdėjo kavinėje, susiraitė keletas arbatinių šaukštelių (jo ir šalia sėdėjusių). Uris prie jų net neprisilietė. Motiną ištiko šokas, ji nežinojo, ką pasakyti žmonėms. Berniukas ėmė suprasti, kad kitiems tokių dalykų nenutinka.

Uris gan anksti pajuto, kad turi nepaprastą nuojautą ir telepatinių sugebėjimų. Tai patvirtino vaikystės nutikimai.

9
Žmogaus galios / Ekstrasensiniai gebėjimai
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 12:16:39  »
Atokiame Žemaitijos kaimelyje gražiai ir laimingai gyveno šeima. Penkių sūnų tėvas, pagaliau sulaukęs dukters, krykštavo lyg mažas vaikas. Du vyresnieji jau buvo sukūrę šeimas ir džiaugėsi pirmosiomis atžalomis, kai gimė Brigita. Taip ji iš karto tapo teta vyresniems už save sūnėnams.
 Brigita buvo graži ne tik kūdikystėje. Jau j šeštokę spigindavo akimis vyresniųjų klasių berniukai. O ji pati — kazokiškai vikri, pionierių ratelių, komjaunuoliškų vakaronių aktyviausioji dalyvė. Brigita labai pasitikėdavo žmonėmis (gal net per daug), turėjo dešimtis draugų. Su artimesniais nesisekė — vienas (jau baigus mokyklą) iš pat pradžių panoro suriesti į ožio ragą, reikalavo aklo paklusnumo, kitas spaudė pinigus ir nekart nenupirko net saldainių, trečias gėdijosi pasirodyti su ja žmonėse ir bendravimą įspraudė tarp keturių sienų.

 

Tą vasarą su tėvu ėmė dėtis keisti dalykai. Toptelėdavo kokia kvaila mintis, visiškai nesusijusi su prieš tai buvusiomis, iškildavo kraupūs vaizdiniai, ausyse suskambėdavo šalia nesančių žmonių balsai. Pjaustant žiemai papuvusias ilgas lentas, jam staiga dingtelėjo: „Kam jas trumpini, juk darysi karstą!" Kitą dieną, grėbstydamas šiukšles, sodo pakrašty rado duobę, kurios forma priminė kasamas kapinėse.

-Tėte, pamatysi, blogiausia diena bus trečiadienis,— ištarė Brigita, kai jis pavargęs klestelėjo ant prieangio suolo.

„Dukrele, tu man daugiau nieko nebepasakysi",— kakodėl šovė galvon mintis. Dar nesuvokė, kad jame įsikūnija ekstrasensinės savybės. Išėjusi į gimtadienį, Brigita namo nebegrįžo.

— Motin, važiuojam tenai, jaučiu, kad jai blogai,— pasakė jis švintant.— Važiuojam tuoj pat, negaiškim nė minutės! Renkis gi vikriau! —suriko, visai nesivaldydamas. Žmona apstulbusi pažiūrėjo į nerimo kupinas vyro akis ir neprieštaraudama pašoko iš lovos.

Jie nulėkė į ten per vėlai. Paskambino, niekas neatsiliepė. Tuomet pastūmė neužrakintas duris ir atsidūrė svetainėje. Brigita kabėjo po stakta, prilaikoma odinio rankinuko dirželio. Namas atrodė kaip išmiręs. Jis puolė vienur, kitur. Ir tik trečiajame kambaryje išvydo bet kaip išsidraikiusius kūnus — ant dviejų sofų, po veidrodžio staleliu, ant kilimo, prie durų. Visi buvo girti, nes nosį užėmė vyno ar alaus tvaikas. Prie fotelio bolavo vėmalų dėmė. Sienas drebino knarkimas. Išgirdusi motinos klyksmą, iš po veidrodžio stalelio užtinusį veidą pakėlė raudonplaukė mergšė.

— Ką jūs padarėt? — sušnibždėjo tėvas.

Kai jis nukėlė dukterį ir paguldė ant sofos, vėl išgirdo keistus žodžius: „Tai tavo žudikas". Staiga atsisukęs, tarpdury pamatė liesą išstypusį šių namų šeimininką. Nors viskas labai jau turėjo priminti savižudybę, tėvas nė kiek neabejojo, jog Brigita buvo pasmaugta.

... Vaikščiodamas po mišką (jau trisdešimt metų dirbo eiguliu toje pačioje girininkijoje), jis ėmė pastebėti keistus dalykus — palinkusį medį, kuris griuvo jo akivaizdoje, kiauksinčią ir tarsi norinčią pulti lapę, kažkokį anksčiau nematytą iššiepusį dantis graužiką. Panoro viską registruoti. Susirado storą vyriausiojo anūko sąsiuvinį ir ėmė rašyti — kiekvieną dieną. Kaip švietė saulė, iš kurios pusės pūtė vėjas, kokias mašinas sutiko kely.

Trečią vakarą po laidotuvių, eiguliui begulint lovoje, pats užsiplieskė šviestuvas (jungiklis buvo tvarkingas ir niekuomet neatšokdavo) — viena lemputė, suspindusi it saulė, staiga perdegė, kitos penkios, baimingai virpėdamos, vos švietė. „Tai šeši mano vaikai",— pagalvojo. Sudardėjo stogas, pasigirdo čaiži ir širdį verianti aimana. Ir jis vėl aiškiai pamatė tarpdury išnirusį užmiegotą išstypėlio veidą. O ryte tėvas pastebėjo, kad labai išretėjo plaukai, o ant rankų pridygo aštrių šerių. Per porą mėnesių jis visiškai nupliko. Nuvažiavęs į prokuratūrą, gavo leidimą su advokatu dar kartą peržiūrėti bylą. Joje buvo daug pasikeitimų. Deja, ne tokių, kokie turėtų būti normalioje valstybėje. Nuotraukos, kurioje Brigita stovėjo tarp išstypėlio ir jo draugo, eigulys neberado. Bevartant puslapius, iškrito kita fotografija — Brigita, iki pečių užsiklojusi antklodę (tarsi ji galėtų prilipti ir pati laikytis prie vertikalaus kūno!), o iš šonų visiškai nematyti barzdoti vyriškiai. Tėvas nė kiek neabejojo, kad nagus prikišo liegardos — išstypėlio draugo sugyventinė. Ji dirbo rajono laikraščio fotokorespondente, tad sumontuoti nuotrauką moteriškei nebuvo naujiena. Negana to, pervertę dar tris puslapius, jie išvydo anksčiau neregėtą naujametinį atviruką, kuriame labai matyta rašysena buvo prikringeliuota: „Ignacai, karštai bučiuoju Tave, sveikindama su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais. Tavo meilužė Brigita".

Grįžęs namo, tėvas susirado kažkada fotokorespodentės užrašytą jos telefoną, vardą ir pavardę. Rašysena buvo ta pati. Jis suvokė, jog prieš du mėnesius smarkiai suklydo — Brigitos kūną reikėjo vežti Klaipėdon. Ir bylą pradėti tenai. Tai, kad vietiniai teisės riteriai papirkti, jam nekėlė jokių abejonių. Magnetofono kasetė, j kurią susirinkusieji įrašinėjo girtas kalbas, iš bylos irgi dingo. Jis prisiminė, kad, apžiūrėjęs Brigitos galvą, prie nugaros nerado jokios veržimo mėlynės, dirželis irgi buvo gana keistas. Ant kaklo aptiko smaugimo pirštais, o ne odinės juostelės, žymes.

Dar po keturių mėnesių ligoninėje mirė fotokorespondente, ir eigulį persmelkė mintis: tai Dievo ranka. Jis atsivertė tos dienos užrašus ir pamažu iššifravo šiurpius vaizdus: sugyventinis sugriebia korespondentę už plaukų ir keliu smūgiuoja į nosj, atsilošia ir ištiesta koja spiria jai į pilvą. Kitos dienos vakare atlekia greitoji, įtarę apendicitą, operuoja, bet nieko ypatingo neranda. Jos būklė vis blogėja, ir dešimtą dieną, pro langą įspindus raudonai saulei, moteris miršta. Taip niekas ir nesupranta, nuo ko. Oficiali mirties priežastis — įsisenėjusio apendicito komplikacijos.

Eigulio atkaklumas pačių aukščiausių instancijų klerkams buvo tarsi peilis po kaklu (bylą du kartus grąžino peržiūrėti rajonui). Keturis mėnesius išlaukęs audiencijos Vilniuje, parodęs savo užrašus ir išdėstęs kelis jau išaiškintus žmonių dingimus ar žmogžudystes, ekstrasensas išgirdo: „Tai ko jūs pagaliau iš mūsų norite? Įsisteikite padėkų knygą, tegul visi, kuriems padėjote, išreiškia savo pagarbą ir susižavėjimą jūsų talentu". Eigulys apstulbęs nepajėgė nė žodžio pratarti.

Teisybės ieškotojų ir atskleidėjų visais laikais (o ypač šiais, nepriklausomais) niekas nemėgo. Ne tik nemėgo, bet stengėsi juos izoliuoti. Tad ir jį, tarsi kokį Klimašauską, pasistengė įkišti (tiesa, ne prievarta, o apgaulės būdu) psichiatrinėn. Visa tai skambėjo maždaug taip: „Palikite savo užrašus, mes pažiūrėsim, o jus pasiųsim gydytojų komisijai, kuri oficialiai pripažintų, kad galite verstis šiuo amatu". Lyg jis imtų už savo paslaugas iš žmonių kokius pinigus. Eiguliui nė minties apie tai niekada nebuvo.

 Taip naivusis miškininkas savo noru atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tiesa, sąsiuvinio niekam nepaliko, tarsi nujausdamas, kad jis dingtų be pėdsakų — kaip nuotrauka, kasetė ar neapžiūrėtas lavono kūnas. Vietoj žadėtų tyrimų ir pokalbių su specialistais jis gavo patiems agresyviausiems psichiniams ligoniams skirtas injekcijas. Tokių vaistų, prieš kuriuos ir aminazinas atrodė kaip vieno procento boro rūgšties tirpalas prieš gryną spiritą. Bendros palatos ligoniai net ir negaunantį injekcijų eigulį būtų išvedę iš pusiausvyros—kažką bambantys užmerktomis akimis, slankiojantys pakampėmis, kilnojantys antklodes ir ieškantys paslėptų bombų, pilotuojantys kosminius XXI amžiaus pabaigos laivus, mėtantys iš užančių gyvates, draskantys nematomus voratinklius, sugraužiantys per dieną du kilogramus daktariškos dešros. Jis nevalingai net ėmė pavydėti jiems vaikiško nerūpestingumo.

Prabudęs antrąją naktj, ekstrasensas pajuto, jog lovoje jie guli trise — ligonis iš kairės, švelniai glostydamas, šnibždėjo: „Nensi, nebijok, Ronaldas šiandien vakarieniauja su Tečer", o dešinysis vokiškai šūkčiojo kariškas komandas.

— Ar jūs čia nedarot, kaip darė Sacharovui? — paklausė jis vyriausiojo gydytojo, dar prieš atiduodamas drabužius. Dabar, po trijų dienų šioje negyvenamoje saloje, mediko patikinimai atrodė tokie pat nerealūs kaip palatos sugulovų svaičiojimai.

Vėl atėjęs į gydytojo kabinetą, ant stalo pastebėjo aukščiausiosios instancijos atsiųstą raštą, kuriame nė žodžio nebuvo apie ekstrasensinių sugebėjimų tikrinimą. Pagrindinė mintis (iš to, ką spėjo peržvelgti prieš įeinant kabineto šeimininkui) — senio mergaitė nenužudyta. Atseit ko jis čia ieško šiknoj kopūstų. Paskutiniai sakiniai, kurių „ligonis" nespėjo perskaityti, matyt, nedviprasmiškai turėjo reikšti jo neutralizavimą.

Gydytojas įėjo kartu su psichologe, kuri smulkiai surašė visą eigulio gyvenimą. Ketvirtą dieną, arkliškiems vaistams jau atlikus savo juodą darbą, iškvietė profesorių, kuriam įvertinus ir buvo surašyta „centrinės nervų sistemos sutrikimo" diagnozė. Be to, vienas jaunas gydytojas pridūrė, jog būtų gerai išspręsti „šio žmogaus tinkamumo vairuoti transporto priemones" klausimą. Pajutęs pragaištingą vaistų poveikį, ekstrasensas tualete ėmė spjaudyti nenurytas tabletes.

Baigiantis antrai košmariško įkalinimo ligoninėje savaitei, atvažiavo vyriausiasis sūnus ir... nepažino tėvo. Pakalbėjęs su gydytojais, suprato, jog gražiuoju tėvo neatgaus. Tuomet paprašė išleisti savaitgaliui. Tik taip ir pavyko išlaisvinti senąjį eigulį. Jis buvo toks nusilpęs ir apatiškas, jog negalėjo net šakių pakelti. Smarkiai pykino, tarsi negaunant eilinės narkotikų porcijos. Stiprieji vaistai buvo taip sugraužę organizmą, jog teko kreiptis ligoninėn — savo rajone. Du mėnesius leido vitaminus, specialiai maitino, savaitgaliais išleisdami namo. Eigulys toliau rašė. Apie jo sugebėjimus sužinodavo vis daugiau žmonių, daugėjo ir tokių, kuriems jis konkrečiai padėjo.

66 metų buvęs rusų armijos praporščikas nužudė keturiasdešimtmetę žmoną. Tris iš keturių vaikų pasiėmė velionės brolio šeima, gyvenanti Minske. Giminės iki šiol mano, jog tai lietuviškosios mafijos darbas. Žudiką nustatyti eiguliui padėjo tai, kad jo kambario (kaip ir to, kuriame įvyko tragedija) langai žvelgė į tas pačias pasaulio šalis.

Vilniuje išėjo iš namų ir negrįžo jauna mergina. Sužinojęs jos dingimo dieną (šis dalykas jam yra pats svarbiausias, kiti duomenys neturi tokios didelės reikšmės), ekstrasensas apstulbusiems tėvams paaiškino, jog ji draugavo su vedusiu vyru, kuris skolindavosi pinigus ir negrąžindavo. Aferistai išdūmė į Maskvą ir slapstosi nuo policijos. Eigulys nuramino tėvus, kad ji gyva ir netrukus apsireikš. Tą patį vakarą mergina ir paskambino.

Kai kreipėsi, prašydami nustatyti Miltkonių skerstgatvyje rasto negyvo traktorininko mirties aplinkybes, ekstrasensas nieko negalėjo pasakyti, nes tai atsitiko treji metai prieš Brigitos mirtį. Tokiais atvejais jo sąmonė negauna jokios informacijos.

Be pėdsakų pražuvo išėjusi iš namų nėščia mergina, vis kartojusi, jog nusižudysianti. „Ar pasiėmė pinigus, dokumentus?"—pasiteiravo ekstrasensas tėvų. Paskui, žvilgtelėjęs į užrašus, pasakė, kad ji gyva ir netrukus sugrįš. Taip ir buvo. O „jaunikis" po mėnesio sutiko vesti apgautą merginą.

Vokiečių okupacijos metais buvo toks atvejis, kai už dvidešimt vokiečių belaisvių turtingi olandai išpirko iš IX forto kelis žydų vaikus. Eigulys gavo iš Izraelio laišką-prašymą surasti maždaug 1939-aisiais gimusį žmogų — tos šeimos sūnų, kuriam tada buvo dveji metai. Pasižiūrėjęs į atsiųstą nuotrauką (vyro ir žmonos), nuojautos vedamas žiniuonis nuvyko į Biržus, kuriuose vienos parduotuvės direktorius buvo žydas. Panaši jo gyvenimo istorija, tačiau gimęs dvejais metais anksčiau. Kelionė į Panevėžį irgi baigėsi be rezultatų. O vidinis balsas sako, kad ieškoti reikia Utenoje. Tai viena iš nedaugelio neatskleistų paslapčių.

Kartais eigulys įspėja tokias detales, kurios net patyrusiems kriminalistams neprisisapnuotų: nužudytas ir Nerin įmestas vaikinas vilkėjo geltona striuke su mėlynu užtrauktuku. Jo merginai, pažiūrėjęs į akis, pasakė: „Pasilik sūnų savo draugo atminimui". Tuomet ji buvo nėščia tik mėnesį ir vėliau iš tikrųjų pagimdė sūnų.

Žuvusio Kačerginėje žmogaus radimo raktas buvo arklys, figūravęs tos dienos eigulio užrašuose. Ne pats keturkojis, o jo simbolis, suprantamas tik pačiam žiniuoniui. Nukritęs nuo arklio, velionis susižalojo smilkinį. Jj paėmė pakeleivinga mašina. Pavežė iki apleistų, šiukšlinų kultūros namų. šalia šaltos, neveikiančios katilinės, ekstrasenso manymu, turėjo būti sušalęs raitelio lavonas. Ten jį ir rado giminės — beje, kraujuotu smilkiniu. Liudininkų, mačiusių tuos įvykius, nebuvo.

Savo vizijose eigulys išvydo dingusio kauniečio mirtį — peiliu subadytą kūną giminaičiai pakabino dešrų rūkykloje ir lyg šunį išrūkė. Lavono likučius ir pelenus iškratė sąvartyne. Galima įsivaizduoti, koks siaubas apėmė giminaičius, kai nurodytoje vietoje jie iškapstė apskrudusius kaulus ir velionio drabužių liekanas.

Moteris iš Klaipėdos atsiuntė vasario 16-ąją dingusio vyro jūreivio nuotrauką. Ekstrasensas nustatė, jog tą dieną laivas prisišvartavo viename Graikijos uoste. Nusiuntė vietovės brėžinį su pažymėta lavono buvimo vieta. Uosto pavadinimą patarė sužinoti pagal laivo dienoraštį. Jeigu našlė nėra turtinga, mintis apie vyro palaikus ilgus metus taip ir liks tik graži vizija.

Viename Vilniaus pakraščio rajonų buvo nužudytas septyniasdešimtmetis rusas. Dvi jo dukterys ištisas dienas veltui ieškojo išėjusio į daržą pasikasti krienų ir nebegrįžusio tėvo. Jį vadino „dievo karvyte", toks buvo ramus ir niekam neužkliūvantis. Vis kartodavo: „Mergaitės, aš gyvensiu 99 metus!" Pikti kaimynų liežuviai plakė skaudžiau už karklo vyteles: „Paslydo girtas ir prasiskėlė gaivą į kanalizacijos dangtį!" „Niekur senis nedingo, užsibuvo pas bobas. Pasigniaužys ir grįš". Jaunesnioji duktė viltingai pagalvodavo: „Tegul jis, pagrobtas marsiečių, sau sklando kažkur aukštybėse skraidančia lėkšte. Nors ir niekad jo nebepamatyčiau — svarbiausia, kad būtų gyvas". Lavoną rado po 40 dienų.

Išgirdusi apie žemaitį aiškiaregį, duktė paskambino, tikėdamasi ką nors išgirsti apie žudiką ir mirties aplinkybes. Senis papasakojo viską lygiai taip pat, kaip buvo — jos tėvą keliais smūgiais į pakaušį nužudė netoli statybų, įmetė pamatų duobėn, apkrovė šakom. Paskui, susigriebę, jog gali greitai rasti, ištraukė ir nusviedė į šalia tyvuliuojantį tvenkinį. Per laidotuves turėjo ateiti jaunas gražus šventikas ir pasakyti gražią kalbą. Tačiau žudiko (-ų) žymių aiškiaregio sąmonė neatkūrė. Matyt, čia buvo tas variantas, kai nematoma likimo ranka apsaugo jį nuo keršto. Tais atvejais, kai gali kilti grėsmė ekstrasenso gyvybei, jo sąmonę aptemdo tarsi kokia uždanga.

Viename Dzūkijos miestelyje vyras, tariamai įtūžęs nuo išsigalvotos žmonos neištikimybės (vedė ją, jau turinčią vaiką), sukapojo gyvenimo draugę kirviu. Slėpdamas nusikaltimą, nesibodėjo bet kokių priemonių — viešinčiam rajone aukštam valstybės vyrui guodėsi ir prašė padėti surasti žudiką. Paskui vietinei prokuratūrai pateikė magnetofono kasetę, kurioje esąs įrašytas pokalbis telefonu, kai nežinomas asmuo už žmonos buvimo vietos nurodymą pareikalavęs iš vargšo našlio 5 milijonų talonų. Ekspertai, atidžiai perklausę abi puses, išgirdo tik banalias „Aliukų" daineles. „Gyvulys, mus dar už nosies vedžioja",— neslėpė pasipiktinimo tardytojas. Eigulys tiksliai apibūdino žudiką, nupasakojo, kaip viskas įvyko, tačiau lavono buvimo vietos negalėjo nurodyti. Matyt, taip Dievo įsakyta — kas žino, ko griebtųsi cholerikas kūnkirtys.

Aiškindamasis iš Aukštaitijos kilusio lakūno savižudybę, žiniuonis nustatė, jog buvo dalijamasi turtu, prieš pat mirtį girdimi garsai ir kalbos, nors žmona su vaiku buvo kitame kambaryje. Velionis turėjo pistoletą, kulka pataikė į smilkinį, perlėkė kiaurai ir įsmigo į duris, iš kurių ir po šiai dienai kažkodėl neišimta. Vėl kažkas papirko prokurorą? Beje, klebonas leido karstą įnešti į bažnyčią — vadinasi, jis irgi nujautė, jog savižudybės nebuvo nė kvapo.

Visais išvardytais atvejais eigulio nustatyti ir nenustatyti žudikai tebėra laisvi.

Paskambinęs iš Alytaus susirūpinęs žmogelis pasiguodė, jog iš buto dingo 9000 dolerių. Viską išsiklausinėjęs, ekstrasensas patarė paklausti trimečio sūnaus. Ir tikrai — vaikas prisipažino užkišęs pinigus už sofos.

Sėdėdamas ant kelmo prie upelio, eigulys netikėtai pajuto, jog kažkur netoliese, gal gretimame kaime, vyksta kažkokios grumtynės, liejasi kraujas. Ir tarsi koks maišas ant dešinio peties plumptelėjo vardas—Paulius. Kodėl Paulius? Grįžęs namo pietauti, paskambino policijon ir paklausė, ar priešpiečiais nebuvo jokių muštynių, apiplėšimų. Kai budintis atsakė, jog kažkoks piktadarys miestely smogė žmogui peiliu ir paskui suspardė nėščią moterį, eigulys iš karto pasakė vardą. Jis neapsiriko — tai buvo marčios pusbrolis. Jau teistas, bet gavo tik metus.

Tą 1991-ųjų gegužės dieną, kai galvon toptelėjo mintis „Gorbačiovui liko 12 savaičių", žiniuonis pasižymėjo ir, turėdamas laiko, paskaičiavo į priekį — rugpjūčio 8-oji. Ir apskritai visą laiką ramybės nedavė skaičius „8". (Kaip vėliau paaiškėjo, aštunto mėnesio aštuntą dieną buvo slaptas aštuonių pučistų susirinkimas — nuspręsta nušalinti Gorbačiovą nuo valdžios). Norėdamas, kad Maskvą žinia pasiektų dar iki lemtingosios datos, žiniuonis liepos vidury išsiuntė perspėjantį laišką į TSRS Vidaus reikalų ministeriją. Tik neaišku, į kieno rankas jis pakliuvo.

Epilogas

Vyriausiasis eigulio sūnus pasakojo, kad po pirmosios ligoninės tėvas atrodė kaip atbukęs, išbalęs lyg lavonas. Po antrosios pastebimai atsigavo. Neįtariąs jokių beprotystės požymių, tiesa, ekstrasensu jį laikąs tik iš dalies (nes gal per greitai darąs išvadas). Kiti broliai visiškai netiki tėvo sugebėjimais, mama (bandžiusi įkalbėti mesti tą pavojingą užsiėmimą) — kaip kada. Tėvas žinąs daug Biblijos tiesų, klausė ir klausąs užsienio radijo, tad politikoje orientuojąsis neblogai, nors per daug nesikišąs.

Antrosios ligoninės gydytoja, kurią eigulys minėjo geru žodžiu, kategoriškai teigė, jog dingusių žmonių ieškotojas— labai rimtas, „mūsų kontingento" ligonis, ir mašiną jam leidę vairuoti tik iš pasigailėjimo. Seminare Klaipėdoje net paskaitą apie jį, kaip tipišką beviltišką depresininką, skaitė.

Sūnus, išgirdęs šiuos persakytus žodžius, apmaudžiai tarė: „Kaipgi — juk jie iš pirmųjų, nugydžiusių tėvą ir bandžiusių paversti jį neveiksniu, gauna vaistus, premijas ir privilegijas. Negi kritikuos ar abejos jų išvadomis? Varnas varnui (o dar didesniam) akies nekerta".

10
Žemės planeta / Žiauriausi pasaulio kalėjimai
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 11:20:33  »
Liūdnai pagarsėjęs Gvantanamo kalėjimas, kuriame nepavydėtinomis sąlygomis laikomi terorizmu įtariami asmenys, naujojo JAV prezidento Baracko Obamos įsaku bus uždarytas vėliausiai po metų. Tačiau tai toli gražu nėra vienintelis kalėjimas, kurį humaniškumo sumetimais reikėtų uždaryti. Žurnalas „Foreign Policy“ nusprendė pažvelgti į žiauriausias pasaulio įkalinimo įstaigas.

La Sante (Prancūzija)

Sąlygos. Tai yra paskutinysis Prancūzijos sostinėje Paryžiuje vis dar veikiantis kalėjimas, kuris netoli Montparnaso buvo atidarytas dar 1867 metais. Jame kalėjo įvairiausi žmonės – nuo siurrealisto poeto Guillaume'o Apollinaire'o iki legendinio žudiko Carloso „Šakalo“. Kalėjimo pavadinimas, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia sveikatą, skamba ironiškai, turint omenyje kalinimo sąlygas. Čiužiniuose knibždėte knibžda utėlės, o kadangi kaliniams per savaitę leidžiama vos dukart nusimaudyti po šaltu dušu, odos ligos įkalinimo įstaigoje yra labai paplitusios. Perpildytos kameros, žiurkių gausa, prievartavimai ir kalinių šeimų žeminimas yra ypač paplitę.

1999 metais La Sante kalėjime būta 124 bandymų nusižudyti, o tai yra net 5 kartus daugiau nei visoje Kalifornijos kalėjimų sistemoje tais pačiais metais. Šie faktai tapo žinomi tik 2000 metais, kai kalėjimo darbuotoja Veronique Vasseur išleido bestseleriu tapusią knygą, kurioje detalizavo kalėjime vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Knyga sukėlė visuomenės nepasitenkinimą, o įžymūs asmenys pradėjo kampaniją, kuria siekta priversti valdžią pagerinti kalinimo sąlygas. Tačiau tebuvo padaryta labai menka pažanga. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pasmerkė Prancūzijos kalėjimų sistemą, tą patį 2008 metais padarė ir Prancūzijos teisingumo ministerija. Tačiau pažangos nematyti.

Juodasis paplūdimys (Pusiaujo Gvinėja)

Sąlygos. Organizacija „Amnesty International“ įkalinimą šiame kalėjime, kuris yra vulkaninėje saloje, pavadino „lėta, užtęsta mirties bausme“. Kankinimai, tarp kurių dažnai pasitaiko žmogaus kūno dalių deginimų, sumušimų, prievartavimų, yra itin dažni ir brutalūs. Maisto daviniai yra tokie maži, kad kaliniai neretai yra priversti be maisto ištverti iki 6 dienų. Nemaža dalis kalinių miršta tiesiog iš bado. „Amnesty International“ taip pat teigia, kad kaliniams nuolat nesuteikiama būtiniausia medicininė pagalba, jų neleidžiama lankyti ir artimiesiems.

Kalėjimas pasaulyje išgarsėjo praėjusiais metais, kai britas Simonas Mannas buvo nuteistas kalėti 34 metus už tariamą sąmokslą nuversti Pusiaujo Gvinėjos vyriausybę. S. Manno teisininkai, baimindamiesi, kad klientas gali būti kankinamas ar net nužudytas, siekė, kad vyras būtų išleistas atlikti bausmės į savo šalį, tačiau nesėkmingai.

Vladimiro centrinis kalėjimas (Rusija)

Sąlygos. Šis kalėjimas buvo pastatytas dar Jekaterinos Didžiosios valdymo metais. Jame tuomet buvo kalinami politiniai kaliniai. Dabar kalėjime daugiausia yra uždaryti itin žiaurius nusikaltimus įvykdę asmenys. Tarp pačių žymiausių kalėjimo kalinių buvo tokie asmenys kaip Stalino sūnus Vasilijus Džiugašvilis, disidentas Natanas Šaranskis, Francis Gary Powersas – amerikietis pilotas, kurio lėktuvą U-2 rusams pavyko numušti 1963 metais. Po II pasaulinio karo sovietai iš „išvaduotoje“ Lenkijoje buvusių nacių mirties stovyklų susirinko tenykščių kalinių uniformas, kurias panaudojo kaliniams Vladimire aprengti. Šiandien kalinių uniformos tebėra tokio paties dizaino kaip nacistinėse mirties stovyklose. Sovietinėje eroje šis kalėjimas tapo vienu iš disidentų persekiojimo simbolių.

Šiandien kalėjimas dar, be viso kito, yra paverstas ir muziejumi. Lankytojai nėra įleidžiami pas kalinius, tačiau jiems aprodomos specialiai atlaisvintos patalpos, kurios esą atskleidžia kalinimo sąlygas. Be to, demonstruojami kai kurie žymiems kaliniams priklausę daiktai. Tačiau, nepaisant visų muziejų, kalinimo sąlygos išlieka itin nepavydėtinos. Kaliniai vienoje kameroje yra priversti gyventi po šešis, o prižiūrėtojai su jais elgiasi itin žiauriai. Kalėjime itin paplitęs ŽIV ir tuberkuliozė.

„Stovykla 1391“ (Izraelis)

Sąlygos. Oficialiai „Stovykla 1391“ neegzistuoja, tačiau žiniasklaida ne kartą skelbė faktus apie kalinimo sąlygas šioje vietoje. Raudonajam Kryžiui draudžiama lankyti kalinius, kurių dauguma nė neturi jokio supratimo dėl to, kur yra laikomi ir kada gali tikėtis būti paleisti. 1391 dažnai vadinamas „Izraelio Gvantanamu“, tačiau, priešingai nei tikrasis Gvantanamas, tai nėra kalėjimas, esantis užjūrio bazėje. Šis kalėjimas yra kiek mažiau nei valanda kelio nuo Tel Avivo.

Kalėjimą įkūrė dar britai, kurie kalindavo žydus bei arabus, rengiančius sąmokslus prieš kolonijinę valdžią. Tačiau tik 2004 metais senus žemėlapius studijavęs Izraelio istorikas suprato, kad kalėjimas vis dar veikia. Atradimas, kad Izraelis turi slaptą kalėjimą terorizmu įtariamiems asmenims kalinti ir tardyti, susilaukė plataus atgarsio žiniasklaidoje. Kaip ir Abu Graibe šiame kalėjime, kuriame daugiausia laikomi musulmonai, seksualinis pažeminimas ir prievartavimai dažnai naudojami kaip tardymo technika. Tačiau buvę kaliniai teigia, kad izoliacija ir netikrumas yra pačios blogiausios kankinimo priemonės. „Tu pradedi galvoti, kad kalėjimas egzistuoja tik dėl tavęs, kad nieko kito jame nėra“, – žurnalui „Newsweek“ teigė vienas kalinys.

Šiaurės Korėjos gulagas (Šiaurės Korėja)

Sąlygos. Kim Jong-ilo įkurtoje gulago sistemoje yra laikomi iki 200 tūkst. žmonių. Viename iš jų – Haengyonge – kali daugiau nei 50 tūkst. asmenų. Dėl vieno asmens padaryto nusižengimo į kalėjimą yra siunčiamos ištisos šeimos ar net visi kaimynystėje gyvenantys žmonės. Kai kuriose stovyklose kasmet miršta apie ketvirtadalį kalinių. Tačiau juos greitai pakeičia nauji kaliniai. Dauguma gulago stovyklų yra įkurtos pasienyje su Kinija ir Rusija. Kaliniai turi kęsti tiek nežmonišką elgesį, tiek atšiaurias oro sąlygas.

Beveik viskas, kas yra žinoma apie šią kalėjimų sistemą, mūsų ausis pasiekė iš asmens, sugebėjusio pabėgti iš įkalinimo stovyklos. Štai Shin Dong-hyuk 1982 metais gimė stovykloje Nr. 14 po to, kai jo tėvai buvo įkalinti vien už tai, kad turėjo giminių, kurie pabėgo iš šalies. Visą savo gyvenimą jis gyveno stovykloje, tačiau 2006 metais sugebėjo pabėgti. Shinas dar matė, kaip apsaugininkai nužudo jo tėvus, kurie taip pat bandė bėgti. Kol kas Shinas yra vienintelis žinomas asmuo, pabėgęs iš stovyklos Nr. 14.

11
Žmogaus galios / Vangelina
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 10:46:19  »
„Į mano (Krasimiros Stojanovos) klausimą, ar mato konkrečius žmones — pavidalą, išorę, vaizdą, aplinką, —ji man atsakė: „Taip".
 — Kokj laikotarpį: praeitį, dabartį ar ateitį? — Ji atsakė, jog mato visus tris laikotarpius: „Be jokio skirtumo".
 — Ar tas regėjimas labai abstraktus, tik kaip informacija apie asmenybę, ar konkretus? —Atsakymas: „Ir kaip informacija, ir konkretus".
 — Ar turi žmogus savo „kodą", per kurį galima sužinoti jo gyvenimą? — Ji neatsakė į šį klausimą.
 — Kaip ji mato konkretaus žmogaus ateitį savo seansų metu: ar išryškėja tik svarbiausi įvykiai, ar jo gyvenimas praeina pro ją kaip kino juostoje? — „Aš matau gyvenimą kaip kino juostoje".
 — Ar skaito mintis? — „Taip".
 — Kokiu atstumu? — „Nėra skirtumo".
 —Ar skaito užsieniečių mintis ir kokiu pavidalu pateikiama informacija? — „Taip. Paprastai girdžiu balsą, kalbos barjero nėra".
 — Ar klausantis radiją girdėta informacija gali sukelti „matomą" vaizdą? —„Taip".
 — Ar jos aiškiaregystės jėga priklauso nuo žmogaus fizinės ir psichinės būsenos tuo momentu? — „Ne".
 — Jeigu ji žmogui nuspėja nelaimę ar net mirtį, ar jis gali šito išvengti? — „Ne, nieko pakeisti negali nei Vanga, nei tas žmogus".
 — O žmonių grupei, gyvenvietei, miestui, valstybei? — „Ne".
 — Ar žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties „individo energijos", ar jis gali ką nors pakeisti? — „Ne. Kiekvienam griežtai nubrėžtas jo gyvenimo kelias".
 — Kaip ji sužino pagrindinę lankytojo gyvenimo problemą? — „Mato „pavidalą" ir girdi „balsą".
 — Ar jaučia, kad jos aiškiaregystės talentas yra užprogramuotas aukštesnių jėgų? —„Taip".
 — Kokių? — Ji neatsakė.
 — Kaip ji priima jas? — „Dažniausiai girdžiu balsą".
 —Ar yra jas mačiusi? — „Taip. Tai permatomos figūros, primenančios žmogaus atspindį vandenyje".
 — Ar gali jos materializuotis? — „Ne".
 — Kieno noru — jų ar Vangos — gali prasidėti kontaktas? — „Dažniausiai jų".
 — Ar ji gali klausinėdama patikslinti įvairius duomenis apie jas? — „A/e. Sunku. Jos atsako labai miglotai".
 — Ar ryšys vienpusis, t.y. įvyksta jų noru? — „Dažniausiai taip".
 — Ar žmogų sudaro keleto tarpusavyje susijusių kūnų — eterinio, fizinio ir protinio — simbiozė? — „Taip".
 — Kaip mato mirusį žmogų — jo pavidalą, jį jaučia ar kaip nors kitaip? — Ji mato „pavidalą" ir girdi „balsą".
 — Ar kontaktuojant miręs žmogus rodo susidomėjimą, ar tik atsako į klausimus? — „Ir atsako, ir pats užduoda klausimus".
 — Ar išlieka asmenybė po mirties? — „Taip".
 — Kaip ji suvokia mirtį? — „Tik kaip fizinę pabaigą".
 — Ar vyksta atgimimas? — Ji neatsakė.
 — Kuris stipresnis — giminystės ar dvasinis ryšys? — „Dvasinis ryšys yra stipresnis".
 — Ar egzistuoja aukštesnio proto junginiai? — „Taip".
 — Tarkime, kad žmonės — protų bendrija, esanti tam tikroje evoliucijos pakopoje. Ar yra lygiagretus aukštesnis protas? — „Taip".
 — Iš kur kyla tas aukštesnis protas — iš kosmoso, iš senovės civilizacijų Žemėje ar iš Žemės ateities? — „Iš kosmoso".
 —Ar egzistavo Žemėje prieš mus didelės civilizacijos? — „Taip".
 — Kiek jų buvo? — Neatsakė.
 — Ar galima mūsų civilizacijos protinį išvystymą prilyginti vaiko protui? —„Taip".
 — Ar yra visatoje toks protas kaip mūsų civilizacijos? — Neatsakė.
 — Ar įvyks susitikimas su kitų civilizacijų atstovais? — „Taip".
 — Ar yra Žemės atmosferoje „skraidančių lėkščių"? — „Taip".
 — Iš kur jos? — ,,Iš planetos, kurią jie vadina „Vanfim" (arba ji taip girdinti jos pavadinimą, ji yra trečia planeta nuo Žemės". — Jokio kito paaiškinimo ji nedavė.
 — Ar yra įvykęs abipusis (telepatijos ar koks nors kitas) kontaktas su jais? — „Ne. Jie patys vadovauja kontaktams".
 Nuostabiausia tai, kad Vanga labai lengvai galėjo persikelti iš tolimos praeities į tolimą ateitį.
 Netoli Prepečanės kaimo, tarp Sandanskio ir Petričiaus miestų, yra Rupytė. Ji garsi savo šiltaisiais šaltiniais. Vietovė apsupta Kožucho kalnų, o jų papėdėje driekiasi išdžiūvusios Strumos upės vaga. Tenai Vanga turėjo mažutį namelį, kuriame mėgdavo poilsiauti ir priimdavo lankytojus.
 Kasmet, spalio 15 d. (pagal slavų kalendorių, šv. Petro dieną) ji sukviesdavo šimtus svečių ir paruošdavo vaišes. Vanga aiškino, kad šios šventės kilmė tokia: „Šią dieną, spalio 15-ąją, prieš tūkstančius metų išsiveržęs ugnikalnis. Ugnies lava palaidojo didelį miestą ir tūkstančius nekaltų žmonių. Jie buvo augaloti, stiprūs, rengėsi plonais ir blizgančiais kaip folija drabužiais. Tie žmonės buvo labai išsilavinę. Kiekvieną naujagimį jie išmaudydavo per miestą tekėjusios upės auksinguose vandenyse. Miesto vartai buvo papuošti dideliais paauksuotais sparnuotais gyvūnais. Čia, šioje vietoje, stovėjo trys didžiulės šventyklos. Lava, kuri prarijo šį miestą, dabar siunčia mums šiltus garus, kad ga­lėtume jais gydytis. Tai — nekaltų žuvusių žmonių atodūsiai. Prašau visų — ir ateityje minėkite šią dieną ir pagerbkite visus mirusiuosius visais laikais".

12
Žmogaus galios / Vangelina
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 10:45:04  »
Padavimai ir legendos pasakoja apie moteris atsiskyrėles, moteris, žmonių vadinamas šventosiomis, moteris — žiniuones ir užtarėjas, moteris, palaimingai gyvenusias ir palaimingai mirusias. XX, technikos, amžius padovanojo mums dar vieną padavimą, dar vieną legendą. Tai mitas apie nuostabią moterį — aiškiaregę ir žiniuonę, troškusią padėti žmonėms, įžvelgusią pačias slapčiausias jų sielos kerteles, apie aklą pranašę Vangeliją. Ji buvo ne paprasta žiniuonė ar būrėja, bet mokėjo mums nematomais kanalais keliauti per žmogaus gyvenimą: jo praeitį, dabartį bei ateitį ir nepaprastai tiksliai pasakoti.
 Aiškiaregė Vanga (1911—1996) buvo ir yra Bulgarijos įžymybė. Jos vardas Vangeliją ilgainiui virto Vanga — taip ją šaukdavo namiškiai. Žmonės žiniuonę vadino Močiute Vanga. Jos sugebėjimai, populiarumas, lankytojų minios sukūrė daugybę legendų, ir dabar sunku atskirti, kur tiesa, o kur — išmonė. Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova sa­vo knygoje „Aiškiaregė Vanga" įtikinamiau ir tiksliau pasakoja apie šios moters gyvenimą. Šiuo šaltiniu daugiausia ir paremtas šis pasakojimas.

 Vanga gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicoje, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Gimė dviem mėnesiais anksčiau, sulipusiais rankų ir kojų pirštais. Niekas nežinojo, ar mergaitė gyvens, bet ji liko gyva ir buvo pavadinta Vangeliją — gerų žinių nešėja.
 Vangelijai buvo tik treji, kai antrąkart gimdydama mirė jos motina. Vangos tėvas Pandė Surčevas labai išgyveno dėl dukters ateities. O ji augo guvi, mėgo bendrauti. Jai labai patikdavo žaisti ligoninę; ji visada būdavo daktare. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo tėvas vėl vedė. Kurį laiką šeima gyveno gan pasiturimai, tačiau laimė truko neilgai: naujoji valdžia atėmė iš tėvo jam priklausiusį žemės sklypelį. Pandė tapo piemeniu. Į namų duris pasibeldė skurdas, iš kurio šeima daugelį metų negalėjo išsikapstyti.
 Kartą, būdama 12 metų, Vanga su kitais vaikais lakstė netoli kaimo. Diena buvo darganota, ir vaikai išvydo danguje keistą debesį. „Audra", — dingtelėjo jiems. Bet tai buvo ne audra. Smarkus šaltas vėjas, įnirtingai plėšdamas tik ką išsiskleidusius medžių lapus, gainiodamas ant vieškelio dulkių kamuolius, susisuko į viesulą ir atūžęs iki vaikų pagriebė Vangą. Atsidūrusi šėlstančio viesulo nasruose, ji pajuto, kaip kažkieno delnas palietė jos kaktą, ir... neteko sąmonės. Atsitokėjo jau ant žemės. Skaudėjo galvą ir smėlio pribertas akis.
 Vangą surado lauke, užverstą akmenimis ir šakomis. Ją parvedė namo, stengėsi palengvinti jos kančias, tačiau niekas negelbėjo. Vakarop mergaitės akys pritvinko kraujo, o paskui jų rainelė pabalo.
 Vangą parodė gydytojui, kuris pasakė, kad regėjimą gali išgelbėti tik skubi operacija. Mergaitė iškentė dvi operacijas, tačiau jos nepadėjo. Vanga apako. Ji puolė į neviltį, meldė Dievą pagalbos, tačiau stebuklas neįvyko.
 1925 m. Vangą išsiuntė į Zemuno aklųjų namus. Čia ji daug ko išmoko: skaityti Brailio raštą, groti pianinu, taip pat megzti, virti, tvarkyti namus. Visa tai vėliau jai labai pravertė.
 Aklųjų namuose Vanga praleido trejus metus. Ją aplankė ir pirmoji meilė. Jos išrinktasis — taip pat aklas tų namų auklėtinis — pasiūlė jai savo ranką. Vanga nesitvėrė džiaugsmu. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską savaip. Vangos pamotė mirė gimdydama ketvirtą kūdikį. Vanga turėjo grįžti namo padėti tėvui ruošoje ir auginti vaikus. Ji atsi­sveikino su savo pirmąja meile.
 Namie Vanga rado baisų skurdą. Brolis Vasilas buvo tik šešerių, Tomė — ketverių, o jauniausioji, Liubka, — dvejų metukų. Akla Vanga tapo jiems motina, užtarėja, namų šeimininke. Vanga greitai ir gražiai mezgė. Tai išgirdusios aplinkinių kaimų moterys ėmė nešti jai vilnas. Už darbą atsilygindavo smulkiais daiktais ar senais drabužiais, kuriuos Vanga išardydavo, o iš siūlų megzdavo rūbelius vaikams. Vanga ėmė ir austi. Ji nemėgo sėdėti be darbo ir niekam iš namiškių neleisdavo tinginiauti. Jų namai, nors ir labai skurdūs, visada buvo švarūs ir tvarkingi.
 Tose vietovėse yra įdomus paprotys. Jurginių išvakarėse merginos meta į ąsotį įvairiausius savo daiktus, o kitą dieną iš jų buria likimą. Ąsotį merginos paprastai statydavo Vangos kieme, o Vangai dažnai, galbūt iš gailesčio, pasiūlydavo būti „orakule". Rytą Vanga traukdavo iš ąsočio daiktus ir spėdavo savo draugių likimą. Paprastai visa, ką ji nuspėdavo, pasitvirtindavo. Tai buvo keista, bet tuomet dar niekas nė neįtarė, kad Vanga turi aiškiaregės dovaną.
 Kartą iš bandos, kurią ganė Vangos tėvas, dingo avis. Žmogus baisiai nusiminė, nes bijojo netekti darbo. Vanga jam tarė: „Neširsk, tavo avis — pas Atanasą iš Monospitovo kaimo". Tėvas nustebo, nes jis nepažinojo tokio žmogaus, juo labiau jo negalėjo pažinoti Vanga. Kai Pandė paklausė dukters, iš kur ji žino, kad avis nuklydo ten, Vanga atsakė, jog sapnavusi. Ji dažnai sakydavo, kad sapnuoja įvairius dalykus, ir visi jos sapnai išsipildydavo. Tėvas nuėjo į Vangos nurodytą kaimą ir iš tikrųjų Atanaso kieme rado avį.
 Kasdien Vanga su seserimi Liubka eidavo parsinešti vandens iš šulinio, esančio toliau nuo kaimo, laukuose. Kol Liubka pripildavo ąsočius, Vanga prisėsdavo ant akmens. Kartais ilgai taip sėdėdavo tyli, nejudėdama, nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyko aplinkui. Kartą Vanga nutilo ilgiau nei paprastai. Graudžiai verkė persigandusi Liubka. Staiga Vanga prašneko:
 „Nebijok,nieko baisaus neatsitiko, tik aš kalbėjausi su vienu žmogumi. Tai buvo raitelis, jis atjojo prie šulinio pagirdyti žirgo. Aš atsiprašiau jį už tave, kad nepasitraukei jam iš kelio, nes tu jo nematai. Raitelis man kalbėjo: „Matai tą baltais smulkiais žiedeliais žydinčią žolelę prie šulinio? Tai „žvaigždžių žolė", ji gelbsti nuo daugelio ligų".
 Liubka apsidairiusi pamatė, kad iš tiesų aplink šulinį tos žolelės gausu. Ji dar labiau išsigando. Be jų su Vanga, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, ji nematė jokio raitelio...
 1940 m. lapkričio 8 d. Vangos tėvas mirė nuo gangrenos. Vaikai liko visiški našlaičiai. Netrukus po laidotuvių Vangos broliai iškeliavo ieškoti darbo, o Vanga ir Liubka kuriam laikui liko vienos. Baigėsi 1940 metai. 1941-ųjų pradžioje Vanga vėl išvydo raitelį.
 „Jis buvo aukštas, rusvaplaukis ir dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio šarvais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytavo balta uodega ir kasė kanopomis žemę. Raitelis sustabdė žirgą prie Vangos vartų, nušoko nuo jo ir pasuko į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje pasidarė šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: „Greitai pasaulis susimaišys ir daug žmonių dings. Tu būsi čia ir pranašausi apie gyvuosius ir mirusius. Nebijok! Aš stovėsiu šalia ir tau sakysiu, ką šnekėti žmonėms!"
 Vanga paklausė sesers:
 — Liubka, ar matei, kaip iš mūsų kiemo išjojo raitelis?
 — Koks raitelis? — nesuprato ta. — Ar žinai, kuri valanda? Turbūt sapnavai?
 — Nežinau, gal ir sapnavau. Bet tai labai keistas sapnas.
 1941 m. balandžio 6 d. vokiečių kariuomenė peržengė Jugoslavijos sieną. Po kelių dienų kaimynai užsuko į Vangos kiemą pasižiūrėti, kaip seserys laikosi, bet apstulbę sustojo ant slenksčio ir nedrįso užeiti į vidų. Vanga buvo neatpažįstamai pasikeitusi:
 „Vanga stovėjo mažo kambarėlio kampe, prie uždegtos lempelės ir kalbėjo skambiu, tvirtu ir kategorišku balsu. Atrodė labai silpna, bet dvasiškai pakili ir nepaprastai susijaudinusi. Jos išblukusi, daug kartų taisyta, bet ir vėl per plati suknelė negalėjo paslėpti didžiulės įtampos jos kūne. Iš nereginčių akių dvelkė tuštuma, bet jos veidas buvo toks pasikeitęs ir toks dvasingas, jog atrodė skleidžia šviesą. Ir vis kalbėjo, kalbėjo. Iš jos lūpų sklido ne jos balsas, kuris stulbinančiai tiksliai vardijo vietoves ir įvykius, mobilizuotų vyrų vardus, tuos, kurie sugrįš iš karo, ir tuos, kuriems atsitiks nelaimė... Tai tęsėsi daug dienų, ir beveik visus metus Vanga visiškai nemiegojo. Vangos išvaizda taip stulbino, jog žmonės norėjo klauptis priešais ją ant kelių. Vyrai, kuriems sakė, kad liks gyvi, iš tiesų grįždavo jos nurodytu laiku."
 Garsas apie Vangos aiškiaregystę greitai apskriejo apylinkes, ir į jos kiemą ėmė plūsti minios žmonių. Netrukus ji išgarsėjo ir kaip puiki įvairių ligų gydytoja. Gydė daugiausia vaistažolėmis.
 Nepaprastai tiksliai Vanga nurodydavo valstiečiams, kur ieškoti nuklydusiu gyvulio, ir tie jį visada surasdavo.
 Žmonės Vangą minėjo su pagarbia baime. Į ją kreipdavosi su įvairiausiais klausimais. Ji padėdavo visiems. Taip atsirado legenda apie Vangą. Kai kurie žmonės bijojo jos pranašysčių ir kaltino ją bendravimu su antgamtiniu pasauliu, raganavimu. Kiti tikėjo jos aiškiaregystėmis.
 „1942 m. balandžio 8 d., — pasakoja Liubka, —pas mus atėjo močiutė Tina, mūsų sena bičiulė, kuri pasakė Vangai, kad ją aplankys labai svarbus svečias. Nepaaiškino, kas jis, ir išėjo. Netrukus sugrįžo su vyriškiu, vidutinio ūgio, praplikusiu, su ūsais, pilkų akių, apsivilkusiu pilku švarku ir golfo kelnėmis. Jis paprašė Vangą skirti jam truputį laiko. Paklausiau močiutės Tinos, kas yra tas žmogus. Ji sušnibždėjo, kad tai Bulgarijos caras Borisas III. Labai nustebau, nes man ir į galvą nešovė, kad mūsų skurdžius namelius gali aplankyti caras. O Vanga atsistojo įprastoje vietoje kambario gale ir, dar nespėjus carui prabilti, prašneko labai griežtu balsu: „Auga tavo valstybė, tu labai išplėtei jos valdas, tačiau būk pasiruošęs vėl sulįsti į riešuto kevalą." Ir pakartojo: „Būk pasiruošęs!" Paskui pridūrė: „Nepamiršk datos — rugpjūčio 28-osios!"
 Caras daugiau nieko neklausinėjo ir išėjo labai sutrikęs. Jis mirė 1943 m. rugpjūčio 28 d.
 1942 metais Jugoslavijos ir Bulgarijos siena buvo atvira, ir pas Vangą ėmė plaukti žmonės iš Petričiaus ir kitų vietų.
 Vieną dieną pas ją atėjo intendantų pulko kareivis Dimitras Guščerovas. Jo brolį apvogė ir nužudė. Liko trys našlaičiai vaikai ir serganti žmona. Dimitras buvo labai sutrikęs. Staiga Vanga išėjo ant slenksčio, pašaukė jj vardu ir tarė:
 — Žinau, ko atėjai. Tu nori, kad aš pasakyčiau, kas nužudė tavo brolį. Gal po kiek laiko ir pasakysiu, bet turi man pažadėti, kad niekada nekeršysi, nes tai nereikalinga. Tu gyvensi ir būsi žudikų mirties liudininkas.
 Dimitras Guščerovas buvo suglumintas to, ką pasakė Vanga. Paskui jis dar kelis kartus buvo atėjęs pas Vangą, ir jie abu kalbėdavosi.
 Balandžio 20-ąją Vanga pasakė seseriai, kad Dimitras prašo jos rankos ir kad greitai jos abi išvažiuos gyventi pas jį, į Petričių. Taip ir buvo. 1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su Dimitru.
 Nelengva buvo jaunai šeimininkei vyro namuose. Jos anyta nepritarė sūnaus pasirinkimui, bet Vanga užgniaužė savy nuoskaudą ir gana greitai parodė, ką sugeba. Nuo vaikystės ji nebijojo sunkumų ir skurdo. Netrukus namai nušvito švara bei tvarka. Šeima gyveno kaip dauguma to meto žmonių.
 Tačiau tai truko neilgai. Žmonės sužinojo, kad Petričiuje apsigyveno aiškiaregė, ir ėmė srautais plūsti prie jos durų. Jie tikėjosi, kad Vanga jiems padės, pagydys. Vangos vyras, nors labai ją gerbė, buvo nepatenkintas, nes manė, kad ištekėjusi ji turi nutraukti tą veiklą ir tik rūpintis namais bei šeima, kaip ir visos kitos moterys.
 Tuo metu pradėjo mobilizuoti atsarginius. Dimitrą išsiuntė į Graikiją. Išlydėdama Vanga vyrui pasakė tik tiek: „Saugokis vandens". Iš tikrųjų tie, kurie grįžo gyvi, buvo iškankinti maliarijos ir kepenų ligų, kuriomis susirgo, gerdami tenykštį pelkių vandenį. 1944 metais Dimitras grįžo namo visai paliegęs, iškankintas maliarijos ir neturėjo jėgų dirbti. Jis pasitaisė tik 1945-aisiais.
 O Vangos kieme grūdosi žmonės, ieškodami jos pagalbos.
 Štai vienas tų laikų atsitikimas. Moteris mugės metu pametė savo trejų metų dukrelę. Visur jos ieškojo, bet veltui. Motina niekaip negalėjo nusiraminti ir nuėjo apie savo dukrą pasiteirauti Vangos. Ši papasakojo, kad mergytę pavogė čigonai, ir praeis daug metų, kol motina netyčia išgirs apie savo dukrą ir ją suras. Taip ir buvo. Prabėgo 22-eji metai. Vieną 1962-ųjų dieną moteris, važiuodama j Blagojevgradą, Kresnos stotyje išgirdo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie netolimame kaime gyvenančias čigonų šeimas, kurių jaunesnioji marti visai nepanaši j savo motiną, nes yra rudaplaukė ir mėlynakė. Suvirpėjo moters širdis: ji šitiek metų laukė, kada išsipildys Vangos pranašystė. Ji nedelsdama nuvyko j tą kaimą, lengvai surado namą ir pamatė rudaplaukę marčią. Pasirodė, nuojauta jos neapgavo. Anyta prisipažino prisimenanti, ką jai pasakojo marčios motina. Iš tikrųjų prieš daugelį metų mergaitę jai atidavė kiti čigonai, kurie lankėsi netoli Petričiaus esančiame kaime, mugėje. Čigonė mergaitę užaugino ir išleido už vyro. Moteris jau neabejojo, kad prieš ją — dingusi duktė. Motina pasiūlė dukrai vykti į gimtąjį kaimą ir pamatyti tą vietą. Nuvažiavusi „čigonė" prisiminė, jog turėjo broliuką, atpažino kiemą ir namą. Susirinko beveik visas kaimas, susitikimas buvo labai jaudinantis, ir visi verkė.
 Karo pabaigoje tuose kraštuose susiformavo partizanų brigada. Vangos brolis Vasilas nutarė tapti partizanu. Tada jam buvo 22-eji. Van-ga, išgirdusi tokį brolio sprendimą, prašė jį pasilikti. Ji sakė: „Neik, nužudys tave 23-ejų metų!" Bet brolis nepaklausė ir išėjo.
 1944 m. spalio 8 d. Vasilas, išminuotojų grupės vadas, susprogdino tiltą prie Furkos kaimo. Atlikęs užduotį, Vasilas pasislėpė kaime pas draugą. Vokiečiai suėmė visus kaimo žmones ir uždarė juos cerkvėje. Kartu su visais buvo suimtas ir Vasilas. Vokiečiai paskelbė įsakymą, kad jei per valandą kaimo žmonės nepasakys, kur slepiasi sprog­dintojas, jie sudegins cerkvę kartu su žmonėmis. Visi žinojo, kad Vasilas susprogdino tiltą, bet tylėjo. Supratęs beviltišką padėtį, Vasilas išėjo iš minios ir prisipažino: „Aš susprogdinau!" Jį išvedė į cerkvės kiemą ir žmonių akyse ėmė kankinti. Vokiečiai kišo jam į ausis įkaitintas geležis ir jau pusiau gyvą sušaudė. Sudarkytą lavoną paliko gulėti ant žemės kaip įspėjimą kaimo žmonėms. Vasilas žuvo spalio 8-ąją. Tą dieną jam sukako 23-eji...
 1947 metais Vangos vyras, pastatęs naują namą, sunkiai susirgo. Jį kankino stiprūs skrandžio skausmai. Bičiulis jam patarė po truputį gerti degtinę. Tačiau jis pamažu įprato ir neklausė nei gydytojų, nei žmonos. Vanga nyko nuo sielvarto ir nerimo, o naktimis verkė. Vėliau prasitarė seseriai, kad jos vyrui nėra išsigelbėjimo. Slėpė tai nuo visų.
 O žmonės su savo rūpesčiais grūdosi jos kieme. Niekas nė neįtarė, kokia tragedija vyksta jų namuose.
 Po 12 metų, 1962-aisiais, Dimitras mirė nuo cirozės ir vandenės. Kai vyrą ištiko agonija, Vanga suklupo prie jo lovos, iš jos nereginčių akių liejosi ašaros, ji kažką šnabždėjo. Po vyro mirties Vanga liovėsi verkusi ir tuoj pat užsnūdo. Ji miegojo iki pat laidotuvių. Paskui pasakė: „Aš jį palydėjau iki vietos, kuri jam skirta".
 Kitą rytą Liubka viską paaiškino žmonėms, susigrūdusiems prie vartų ir net neįtariantiems, kas įvyko, ir paprašė išsiskirstyti. Tai išgirdusi, Vanga sušuko: „Nevaryk jų, visus priimsiu. Esu jiems reikalinga!"
 Nuo to laiko ji visą gyvenimą ryšėjo juodą skarelę.
 O žmonės vis ėjo ir ėjo. Tuo metu Vanga kasdien priimdavo po 120 žmonių. Pasak spaudos, 1976 m. pas ją apsilankė 102 tūkst. žmonių. Būdama 80-ies, Vanga kasdien priimdavo po 10—15 žmonių, kiekvienam skirdama 3—4 minutes.
 Kiekvienas lankytojas, ateidamas pas aiškiaregę, atsinešdavo gabalėlį cukraus, prieš tai 2—3 dienas palaikęs jį po pagalve. Paėmusi į rankas cukraus gabaliuką, kuris tarsi būdavo sukaupęs viską apie žmogų, Vanga nusakydavo jo praeitį ir ateitį. Vietoj cukraus galėjo būti kvarcinis laikrodis (kvarco kristalai taip pat kaupia informaciją) arba papuošalai su rubinu. Aišku, laikrodis ar papuošalai po seanso būdavo grąžinami savininkui.
 Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova ne kartą užduodavo tetai klausimų, į kuriuos ši atsakydavo. Tuos atsakymus Krasimira Stojanova išsaugojo. Kai surinko juos, išėjo savotiška anketa. Štai ji:

13
Off-Topic / Idomybès
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 09:47:21  »
Tolimiausia gyvenama vieta pasaulyje

 (Pasaulyje yra ir dar labiau nutolusių, tačiau negyvenamų vietų. Tuo tarpu Tristan Da Cunha (liet. Tristanas da Kunja) yra tolimiausias iš visų apgyvendintų planetos kampelių. Čia gyvena net 270 gyventojų - nepaisant to, kad pašto laivas pas juos atvyksta tik kartą per metus. Sala turi savo radijo stotį, parduotuvę, nuostabią laukinę gamtą ir netgi veikiantį ugnikalnį.

 Kai britai Napoleoną ištrėmė į Šventosios Elenos salą (angl. St. Helena island), jie tuo pat metu aneksavo arčiausiai esančių salų grandinę. Taip buvo norima apsisaugoti nuo galimų prancuzų bandymų išvaduoti savo valdovą. Tiesa, viena smulkmena - kas norėtų keliauti 2430km audringomis ir pavojingomis jūromis, net jei tikslas būtų išvaduoti patį imperatorių? Taip, tai tiesa - Tristan Da Cunha salos nuo arčiausiai esančio žemės masyvo - Šventosios Elenos salos - yra nutolusios per 2430 kilometrų.

 Sala yra tokia maža, kad kartografai netgi negali jos pasižymėti savo žemėlapiuose dėl per mažos jų skiriamosios gebos. Ji yra Pietų Atlanto vandenyne, tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Ši vulkaninės kilmės liekana yra nuošaliausia gyvenama vieta planetoje, „nugalėjusi“ netgi tokius konkurentus kaip Antarktida ir Šiaurės Polius. Viena iš archipelagą sudarančių salų netgi vadinama „Nepasiekiamąja“ (angl. „Inaccessible“).

Sostinė: Edinburgh of the Seven Seas (liet. Septynių Jūrų Edinburgas);
 Kalba: Anglų;

Populiacija: 270;

Religijos: krikščionybė (anglikonai ir romos katalikai);

Piniginis vienetas: Svaras sterlingų (GBP).

Tristan Da Cunha populiacija - 270 labai izoliuotų nuo likusio pasaulio žmonių. Ūkis remiasi žvejybos pramone. Klimatas subtropinis, sezoniniai temperatūros svyravimai nedideli, o atostogoms ši vieta būtų ideali, jei ne įspūdingi atstumai ir akmenuotas ir uolėtas landšaftas. Vienintelis gabalėlis dirbamos žemės yra šiaurės vakariniame salos pakraštyje, o likusi dalis yra kalnuota ir uolėta.

 Grupė salų yra viršūnės didžiulių vulkaninės kilmės povandeninių kalnų, kurie Pietų Atlanto dugne susiformavo maždaug prieš milijoną metų. Jos įsikūrusios labai aktyvaus ugnikalnio kalderos pakraštyje. 1961 metais netoli Edinburgh of the Seven Seas miesto esančioje viršukalnėje prasidėjo išsiveržimas, ir visa bendruomenė buvo evakuota į Angliją. Po 2 metų atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad žala padaryta minimali, ir gyventojams buvo leista sugrįžti.

 Salos gyventojams dažnai tenka susidurti su stipriu Atlanto audrų siautėjimu: kartą 190km/h stiprumo vėjo gūsiai tiesiog nunešė visas besiganančias karves ir avis iš laukų tiesiai į vandenyną... Galima tik įsivaizduoti, ką jautė ir ką galvojo žmonės, žvelgdami pro langą ir matydami skriejančius nelaimingus gyvulius ir dingstančius siautėjančiose bangose.

1811 pats save pasiskelbęs vietiniu valdovu Jonathan‘as Lambert‘as žemes pavadino Islands of Refreshment (Atgaivos salos) pavadinimu. Jis pats save paskelbė salų grupės valdovu ir vieninteliu savininku, tačiau „soste“ sėdėjo neilgai - jis nuskendo bežvejodamas prabėgus vos metams.

 Dabar saloje veikia savitarnos parduotuvė, radijo stotis, keturias dienas per savaitę transliuojanti „World Service“ programą, kavinė, video parduotuvė ir baseinas. Tristan‘as su pasauliu dabar susietas telefono ir fakso ryšiu - jais galima pasinaudoti administratoriaus ofise, o kartą per metus čia atplaukia vienintelis pasaulyje pašto laivas „RMS St. Helena“. Šis laivas atplukdo ne tik paštą, bet ir konservuotą maistą, naujus video įrašus, knygas, žurnalus, medicinos reikmenis ir atsitiktinius lankytojus.

 Bedarbystė čia praktiškai nežinoma - mokyklą baigusiems vaikams, tiek mergaitėms, tiek berniukams garantuojami darbai, netgi jei būtent jiems prireikia sukurti naujas darbo vietas. Pastaraisiais metais mergaitės vis dažniau pradėjo siekti geresnio išsilavinimo - savo studijas jos dažniausiai tęsia Šventosios Elenos saloje. Pati sala moteris įvardija kaip sparčiai stiprėjančią savo intelektualinio elito dalį.

14
Žemės planeta / Senosios civilizacijos
« Įrašytas: Sausio 05, 2013, 09:35:23  »
Kas galejo pastatyti egipto didziasias piramides?

Su kuo mums asocijuojasi Egiptas? Teisingai, su didžiosiomis piramidėmis. O ką mes apie jas žinome? Kaip paaiškėjo, ne tiek jau ir daug – apie tai liudija vis nauji ir nauji faktai.Kaip žinoma, trys piramidės Gizoje Cheopso, Chefreno ir Mikerino) bei Sfinksas buvo pastatyti Senosios karalystės pradžioje (2800-2250 m. pr. Kr.). tačiau šie statiniai turi gana keistų tiems laikams savybių, pavyzdžiui, bandant išauginti piramidėje granato kristalus (naudojamus lazerių technikoje), mokslininkams jau pirmo eksperimento metu netikėtai sudegė visi platinos iridžio tigliai, į kuriuos buvo dedama šichta. Paaiškėjo, kad apdorota šichta piramidėje gauna papildomą, nesulyginamą su apskaičiuotaja energiją tiesiog iš niekur…


Kas gi galėjo pastatyti tokius statinius – nejau egiptiečiai? Greičiausiai, visgi, ne jie – piramidės buvo pastatytos naudojantis žiniomis, kurios senovės egiptiečiams buvo paprasčiausiai neprieinamos. Kas gi tai per žinios?

Kai mokslininkai ėmė tirti Cheopso piramidės padėtį, paaiškėjo, kad piramidės diagonalė absoliučiai tiksliai atitinka meridianą. Ir šios krypties atitikimas teoriniam Šiaurės ašigaliui (o ne Poliarinei žvaigždei) siekia 4 minutes ir 30 sekundžių – toks tikslumas buvo neprieinamas net Paryžiaus observatorijos statytojams, praėjus tūkstančiams metų. Bet labiausiai stulbinanti mįslė yra ta, kad piramidžių išsidėstymas Gizoje tiksliai atkartoja trijų pagrindinių Oriono žvaigždžių išsidėstymą (iš viršaus apačion – Mintako, Alnilamo, Alnitako). Atsitiktinis sutapimas? Astronomai nesutinka.

Mokslininkų nuomone, linija, kurią nubrėžia trys mažos piramidės šalia Mikerino piramidės, rodo dangaus ekvatoriaus padėtį piramidžių statybos laikais (dangaus ekvatorius – tai apskritimas, kurio plokštuma yra statmena Žemės sukimosi ašiai). “O kodėl būtent jos, o ne trys tokios pat mažos piramidės šalia Cheopso piramidės?” – sarkastiškai gali paklausti informuotas skaitytojas. O todėl, kad tos trys mažylės sudaro kitą liniją – liniją tarp žiemos ir vasaros saulėgrįžos taškų. Astronominiame koordinačių tinklelyje ši linija yra statmena dangaus ekvatoriaus linijai. Ir išties, trys mažosios piramidės, esančios šalia Cheopso, iš tikrųjų sudaro liniją, kuri yra statmena trijų mažesnių Mikerino piramidžių sudaromai linijai…

“Taip. – nusišaipys skaitytojas. – bet šiuo metu dėl precesijos (Žemės ašies apskritas judėjimas) dangaus ekvatoriaus linija eina aukščiau!” Ir vėl bus beveik teisus. Tiesa, dėl precesijos cikliškumo, dvi dangaus ekvatorių linijos bus identiškos pavyzdžiui, 2318 metų gruodžio 22. arba… 23 602 metais pr. Kr., t.y. prieš 25 920 metų iki nurodytos datos (precesija turi būtent tokį periodiškumą). Ne faktas, žinoma, kad piramidės buvo pastatytos būtent tais laikais, bet jų statytojai turėjo kaip minimum žinoti apie šią datą, vadinasi, jie disponavo daugybe astronominių duomenų…

23 602 metai pr. Kr. Ar bet kokia kita data su 25 920 metų intervalu? Tačiau žmogaus evoliucijos teorija, išdėstyta biologijos ir istorijos vadovėliuose, protestuoja. Tais laikais nebuvo kam statyti piramides ir stebėti žvaigždes – senovės žmonės tais laikais buvo susirūpinę išgyvenimu naujame nesvetingame pasaulyje. Arba… Egzistavo kita, daug labiau išsivysčiusi civilizacija? Ar tai įmanoma? Pasirodo, įmanoma.

Šiuo metu dauguma specialistų mano, kad žmogaus pirmtakas buvo australopitekas. Jų kaulų liekanų amžius siekia tris milijonus metų.

2001 metais Ndžamenos universiteto aspirantas Achunta Džim-dub-malbajė rado hominido kaukolę Čado Respublikos pietuose. Kadangi kaukolė pateko tyrinėtojams labai blogame stovyje, čia pat kilo ginčai dėl jo priklausomybės seniausiems dviemis kojomis vaikščiojantiems žmogaus protėviams. Tačiau po to, kai buvo rasti keli trūkstami fragmentai (žandikaulis ir viršutiniai dantys), žurnalas nature paskelbė, remdamasis tuo, kaip kaukolė susisiekė su stuburu, kad Sahelanthropus visiškai tiksliai buvo dviem kojomis vaikščiojanti būtybė. Be to, jo veido kaulai ir dantys yra artimesni mūsiškiams. O radijo anglies analizė pastūmėjo žmonijos amžių beveik dvigubai – šiai kaukolei buvo maždaug 7 mln metų…

Panašių “bombų” būta ir anksčiau, bet jų, dėl visiems labai gerai žinomų priežasčių, mokslas “nepastebėjo”. Pavyzdžiui, Kalifornijoje geologai rado žmogaus skeletą, kurio amžius 5 mln metų, o Italijoje rasta homo sapiens kaukolė, kuriai 7 mln metų. Tad ar galėjo žmonija startuoti gerokai anksčiau, negu mes manome? Ir jeigu taip, tai kur pradingo civilizacija, kuri paliko apie save tik fragmentiškus duomenis?

Ne taip seniai hidrologai, tyrinėdami Sfinkso skulptūrą, aptiko ties jo pjedestalo pagrindu erozijos pėdsakus, liudijančius, kad Sfinksas ilgą laiką stovėjo vandens tėkmėje. Bet kas gi tai buvo per tėkmė? Nejaugi Nilas išsiliedavo taip plačiai ir tokiam ilgam laikui? Vargu, sako mokslininkai. Tokiu atveju lieka tik viena versija – Pasaulinis tvanas.

Versijų apie jo kilmę yra nemažai, tačiau absoliučiai aiškus vienas dalykas – tvanas sukėlė negrįžtamus geofizinius, hidrologinius ir klimatinius pakitimus planetoje ir, kaip pasekmė – žmonija buvo nublokšta atgal į akmens amžių. Žmonių skaičius planetoje smarkiai sumažėjo.
 Kad suprastume, dėl ko kilo pasaulinis tvanas, apžvelkime vieną iš teorijų – tą, kurią sukūrė M. Visingas. Pasak šios teorijos, 8499 metų pr. Kr. Birželio 5 dieną didžiulis asteroidas, kurio masė apie du milijardai tonų, įsirėžė į Šiaurės Atlantiką, pramušdamas žemės plutą. Nuo smūgio aukštyn, į 20 km aukštį pakilo išsilydžiusios magmos fontanas. Didžiulės masės vandens, akimirksniu išgaravusio susilietus su magma, išblaškė magmą atmosferoje po didžiulę teritoriją. Pakilę į aukštutinius atmosferos sluoksnius pelenai sukėlė aktyvią atmosferos sluoksnių kondensaciją, kas ir sukėlė žmonijos istorijoje nematytos apimties ir trukmės liūtis. Tuo pt metu dėl temperatūrų ir slėgio skirtumų kilo uraganas, kurio jėgą tiesiog sunku įsivaizduoti. Vandens banga, kurios aukštis siekė ne mažiau kaip 10 kilometrų, sukelta asteroido smūgio, nuvilnijo per planetą, nuplaudama viską savo kelyje. Dulkių koncentracija ore privedė prie to, kad Žemė ilgiems šimtmečiams paniro į šaltį ir tamsą. Nedaugelis išgyvenusiųjų (daugiausiai tie, kurie atsidūrė aukštikalnių rajonuose) buvo priversti pradėti viską praktiškai nuo nulio, praradę viską, ką buvo pasiekusi jų civilizacija…

15
Off-Topic / Idomybès
« Įrašytas: Sausio 04, 2013, 20:23:05  »
Kaip senovėje majai apdirbdavo akmenį?

Ar galima sugriauti monolitinę uolieną? Žinoma, galima. Yra du paprasti būdai – pavertimas milteliais arba įkaitinimas. Tačiau abu šie būdai reikalauja gigantiškų energijos sąnaudų. Tam, kad „suskystintum“ uolieną, reikalinga baisinga temperatūra. Ir architektai, ir archeologai iki šiol nesupranta, kokiu būdu Andų aukštikalnių gyventojai nutašė milžiniškus statybinio akmens luitus taip, kad jie sutaptų vienas su kitu be mažiausio plyšelio – tarp jų nepralenda net peilio ašmenys.

Ilga siena Kuske sudėliota iš kelių šimtų tūkstančių beformių luitų ir siena gavosi ideali. Bet kuris šiuolaikinis inžinierius, architektas ar matematikas sąžiningai jums pasakys, kad nežino, kaip tai buvo padaryta. Ir niekas to nežino.

O ką, jei mūsų protėviai žinojo būdą, kaip suminkštinti akmenis? Jie suminkštindavo paviršių iki plastilino konsistencijos ir paskui formavo nepakartojamą savo mėgstamos dievybės atvaizdą. Ar galėjo taip būti? Niekas negali pasakyti tiksliai, tačiau Pietų Amerikos indėnai tvirtina, kad toks procesas egzistavo.

Pulkininkas Persis Fosetas buvo britų karininkas ir užsiėmė topografiniu fotografavimu, XX amžiaus pradžioje jį dažnai kvietėsį įvairių lotynų Amerikos šalių vyriausybės, kad patikslintų valstybines sienas. Kad atliktų šiuos darbus, jam teko surengti 8 ekspedicijas. Iš paskutinės jis nebesugrįžo, kas davė pagrindą visokiausioms prielaidoms ir legendoms. Jo jauniausias sūnus Brajenas Fosetas paskelbė tėvo dienoraščius, kurie kimšte prikimšti stulbinančios informacijos. Štai, pavyzdžiui, jis rašo, kad miškuose Peru ir Bolivijos Andų šlaituose gyvena mažas paukštelis, jis suka lizdus nedideliuose, idealiai apskritose kiaurymėse ant uolų, stovinčių prie kalnų upių ir upelių paviršiaus. Fosetas ėmė stebėti paukščius ir atkreipė dėmesį, kad kai jie tupia ant uolų, tai kiekvienas paukštelis laiko snape augalo lapą ir paskui pradeda trinti uolos paviršių apskritais judesiais, kol lapas nesusidėvi. Paskui vėl nuskrenda ir grįžta su tokiu pačiu lapu ir procesas kartojasi. Po maždaug keturių tokių operacijų paukščius ima lesti akmenį ir, norite tikėkite, norite – ne, bet akmuo tiesiog akyse irsta. Po kažkiek laiko susidaro idealiai apskrita kiaurymė, pakankamai didelė, kad paukštis galėtų ten susisukti lizdą.

Pulkininkas Fosetas atkreipė dėmesį į dar su įdomius reiškinius, susijusius su šia tema. Apie pirmą jam papasakojo žmogus, atlikęs kelionę per neliestus miškus palei Pirenės upę Peru. Jam apšlubo arklys, teko nulipti ir vestis jį už pavadžio. Kai jis pasiekė savo kelionės tikslą, pastebėjo, kad pentinai surūdijo beveik kiaurai. Nustebęs jis parodė pentinus savo draugui ir tas paklausė, ar nesibrovė jis per tankius žemaūgius krūmus su mėsingais lapais. Tas atsakė teigiamai ir tada pažįstamas pasakė, kad tai būtent jie „suėdė“ pentinus, pridūręs: „Šiais augalais naudojosi inkai akmeniui apdoroti“.

kitas Foseto pastebėjimas dar įdomesnis. Jis ir keli kiti europiečiai ir amerikiečiai išeiginę dieną patraukė apžiūrėti senovės kapaviečių. Jie pasiėmė su savimi vietinį gyventoją, kuris turėjo atlikti kasinėjimus ir įsimetė į krepšius kelis butelius stipraus alkoholinio gėrimo, gana populiaraus toje vietovėje. Greitai kasinėjimo vietoje vienas iš kelionės dalyvių gerokai prisisiurbė ir ėmė kabinėtis prie indėno. Jau vakarėjo, o pasigirti nebuvo kuo, išskyrus iškastą didelį molinį butelį. Jis buvo patikimai užkimštas, ir jame dar buvo likę kažkokio skysčio. Galiausiai visi nutarė jį atidaryti. Butelyje rado tirštą, juodą, tamprų ir nemaloniai kvepiantį skystį. Apkaušęs kompanionas nutarė, kad reikia padegustuoti ir pasirinko šiam darbui vargšą indėną. Tasai pauostė, išblyško, pašoko ir pamėgino pabėgti, tačiau nuobodžiaujantys amerikiečiai sučiupo jį ir privertė gerti. Nelaimingasis priešinosi kaip pašėlęs, galiausiai sugebėjo ištrūkti ir pabėgo į krūmus. Susirėmimo metu butelis nukrito ir sudužo, o jo turinys išsiliejo balute ant akmens. Greitai skystis išnyko, o vietoje jo visas akmuo pasirodė esąs padengtas kažkokia medžiaga, primenančia molį ar kažkokią pastą, kurią galima buvo formuoti ir lipdyti iš jos viską, ką tik nori, tarsi iš plastilino ar karšto vaško.

Tai ar egzistuoja sultys augalo, kuris gali ištirpdyti tvirtą uolieną, netgi granitą? Ir ar išties senieji naujojo Pasaulio gyventojai darė iš to augalo ekstraktą ir minkštino akmenis, iš kurių statė savo neįtikėtinas piramides, pilis, šventyklas, stulbinančius bareljefus, skulptūras ir kitus ikikolumbinės Amerikos meno kūrinius, ramiausiai dirbdami pirštais, o ne mėnesių mėnesiais tašydami akmenis kaip europiečiai? Ir ar buvo indėnai vieninteliai, kurie atrado šį būdą?

Puslapiai: [1] 2 3 ... 46