Darbas ir gyvenimo prasmė  (Skaityti 1835 kartai) Spausdinti

1 B


Vanesa  Balandžio 03, 2013, 17:09:48

Gyvename kultūroje, kurioje daug, gal net dauguma, žmonių nemato gyvenimo prasmės ar juo nusivilia dėl tariamo nesugebėjimo rasti savo pašaukimo, savo vietos, prisitaikyti.

Šis gyvenimo prasmės stygius, kuris atrodo pasiekė epideminį mąstą, veikia mūsų kūną, protą, emocijas ir jausmus.

Kai imamės veiklos, kurios prasmės nematome, visuomet kenčiame fiziškai. Pavyzdžiui, didžiausias infarkto rizikos veiksnys yra ne didelis cholesterolio kiekis kraujyje, ne judėjimo stoka, ne rūkymas ir netgi ne aukštas kraujo spaudimas. Aiškiausias širdies smūgio „pranašas“ yra pirmadienio rytas. Dauguma infarktų žmones ištinka pirmadienį tarp aštuntos ir devintos ryto. Tyrėjai laikosi nuomonės, kad infarktas pirmadienio rytą ištinka dėl to, jog tuomet žmogus pradeda darbo savaitę – darbo, kurio dirbti jam visiškai nesinori.

Psichologas Maiklas Lerneris (Michael Lerner) trisdešimt metų tyrinėjo dirbančių žmonių problemas ir nustatė, kad darbuotojai labiausiai trokšta ne didelių algų ar daugiau lengvatų. Ne. Jų giliausio liūdesio šaltinis yra darbo prasmės ir tikslo stoka.

Lerneris įsteigė judėjimą, pavadintą „Prasmės politika“, kurio tikslas – viešajame gyvenime kaip pagrindinę siekiamybę įtvirtinti prasmę, globą ir užuojautą, o ne ekonominį pelną.

K. G. Jungas tvirtino, kad sulaukus 35 metų amžiaus kiekviena emocinė krizė sykiu yra ir dvasinė arba prasmės krizė.

Erikas Eriksonas, pirmasis psichologas, kuris pareiškė, kad žmogus vystosi visą gyvenimą ir jo amžiaus vidurio krizė išsisprendžia tuomet, kai atrandamas prasmingas būdas rūpintis kitais. Jis tai pavadino „generatyviškumu“.

Prasmės įtaka emocinei sveikatai būdinga ir ankstyvoje paauglystėje, kai pasireiškia spartus intelekto vystymasis, kaip teigia Jpzefas Šiltonas (Joseph Chilton Pearce), vaiko raidos tyrinėtojas. Didžiausias paauglio poreikis yra daug kuo suaugusiojo gyvenimą atitinkantis prasmingas gyvenimas, kuris skatintų idealistinių nuostatų formavimąsi.

Jei idealizmo potencija (gal būt tai dar vadinama „rožiniais akiniais“) neskatinama realizuotis, milijonai smegenų ląstelių žūva ir jaunas žmogus nusivilia gyvenimu.

Užuot puoselėjusi idealizmą, švietimo sistema skatina paauglius rengtis įsijungti į ekonominę sistemą, besiremiančią konkurencija ir pelnu kitų asmenų sąskaita.

Užuot puoselėjusi ypatingą kiekvieno žmogaus gyvenimo būdą, sistema skatina įnirtingą darymą. Šiltonas tvirtina, kad vakarams būdinga paauglių smurto epidemija yra tiesioginis nuslopinto intelekto augimo ir užgesintos idealizmo energijos destruktyvaus proveržio rezultatas, nes prieš jaunimą atsiveriančiame suaugusiųjų pasaulyje yra matoma tiesiog per mažai tikros prasmės.

Kaip beprasmybė gali mus susargdinti, taip gyvenimo prasmės ir tikslo nuojauta gali pagydyti visose mūsų esybės srityse.

Dr. Bernis Sigelis (Bernie Sigel) atrado būdą numatyti, kuris iš jo onkologinių pacientų patirs ligos remisiją, o kuris ne, tiesiog užduodamas jiems paprastą klausimą: „Ar norite sulaukti šimto metų?“ Tie, kurie su giliu tikėjimu gyvenimo prasmingumu atsakydavo „taip“, būdavo realiausi kandidatai įveikti ligą.

Dr. Melvinas Morzė (Melvin Morse) ištyrė 350 žmonių turėjusių prie mirties buvimo patirtį. Pastebėta, kad žmonės atsigavę po priemirtinės būsenos, paprastai įgyja tvirtą ir gilią gyvenimo prasmingumo nuojautą ir daug geriau suvokia, kokia iš tikrųjų yra šio gyvenimo paskirtis. Melvinas Morzė aiškina, kad atsiradusi gyvenimo tikslo nuojauta paskatina asmens sveikimą visuose lygmenyse:
„Žmonės, kurie yra turėję prieš mirtinę patirtį, veikia fiziškai aktyviau nei likusi populiacijos dalis, valgo daugiau šviežių vaisių ir daržovių, vartoja mažiau vaistų, tokių kaip aspirinas ir kitos nereceptinės tabletės. Taip pat jie pasižymi mažesniu psichosomatinių nusiskundimų skaičiumi, mažiau laiko skiria laisvalaikiui ir jiems mažiau būdingas nedarbas nei kitoms kontrolinėms grupėms.
Taip pat jiems būdinga mažiau paslėptų depresijos ir nerimo simptomų nei bet kuriai iš kitų kontrolinių grupių. Jie daugiau laiko praleidžia vienumoje, užsiimdami asmenine veikla, medituodami ar ramiai kontempliuodami … Daugiau laiko jie skiria savanoriškam nemokamam darbui bendruomenės labui … Jie didesnę savo pajamų dalį aukoja labdarai ir neretai dirba su pagalba susijusį darbą, tokį kaip globa ar specialiųjų poreikių turinčių žmonių ugdymas.“


Apibendrinimui turbūt visai tiktų V. Franklio citata:
„… gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą, o pirmąjį būtum elgęsis taip blogai, kaip dabar ketini.“

Parengė: Edvardas Šidlaukas

Straipsnis iš: http://psichika.eu/blog/darbas-ir-gyvenimo-prasme/

Prisijungęs


eve9lin  Liepos 17, 2013, 18:09:47

Taip,taip. Daugelis tikrai neturi jokio gyvenimo tikslo todel ir buna savizudybes.

Prisijungęs