Kaip priimti kritiką  (Skaityti 2453 kartai) Spausdinti

1 B


Vanesa  Birželio 23, 2013, 16:32:38

Kaip teigė Elbert Hubbard, vienintelis būdas išvengti kritikos yra nieko nedaryti, nieko nesakyti ir būti niekuo. Tačiau netgi vadovaudamiesi šia garsia fraze nesate visiškai garantuoti, kad išvengsite kritikos. Ar kritikuojami jaučiatės pikti, įžeisti, pilni apmaudo, neįvertinti ir atstumti? Net ir tie, kurie į kritiką nekreipia dėmesio arba visos kritinės pastabos jiems tarsi „nuo žąsies vanduo“, paprastai sunkiai ją priima, ypač tada, kai kritikuoja svarbus asmuo.

Dauguma žmonių norėtų reaguoti į kritiką ramiai, bet tik nedaugeliui tai pavyksta. Paprastai kritika sukelia gynybinę reakciją, ir dauguma žmonių reaguoja į ją pykčiu, šitaip tarsi rodydami kritikuotojui, kad jis palietė skaudžią vietą. Kartais įsižeidžiama ar supykstama, ir taip užkertami bet kokie keliai toliau bendrauti.

Vis dėlto, nors kritika niekam nėra maloni, ji gali padėti, o ne žeisti, jei mokėsime ją oriai priimti.
Kaip tai padaryti? Daugelis pasakytų, jog reikia suvaldyti susierzinimą, mėginti save įtikinti, kad
tai nežeidžia jūsų jausmų arba net tariamai sutikti su pareikšta kritika. Tačiau taip pat svarbu
savo adresu išgirstamą kritiką laikyti asmeninio augimo priemone, tai yra galimybe rinktis, o ne
sutikti su reikalavimais. Kad tai pasiektume, turime įgyti įgūdžių, kurie priverstų mūsų mintis,
jausmus ir veiksmus tarnauti mums, o ne prieš mus, t.y. turime:

 - galvoti apie kritiką kaip apie naują informaciją, kurią reikia objektyviai įvertinti;
 - produktyviai išnaudoti kritikos sukeltas emocijas;
 - imtis būtinų veiksmų elgesio pokyčiams įgyvendinti.

Jeigu šimtą žmonių apklaustumėt, ką reiškia kritika, absoliuti dauguma atsakytų, kad tai – destruktyvi, priešiška arba žeminama pastaba. Dauguma žodynų kritiką aiškina kaip trūkumų iškėlimą; žodžio kritikuoti sinonimai dažnai yra kaltinti, smerkti, peikti, priekaištauti. Todėl nenuostabu, kad kritika laikomas asmeninis užsipuolimas arba žeidžiantis gėdingo elgesio komentaras. Mūsų reakciją į kritiką lemia tai, kaip ją vertiname, ir atvirkščiai, todėl pirmiausia turime išmokti kritiką vertinti kitaip.

Mintys

Pirmasis žingsnis yra naujas, pozityvus požiūris į kritiką. Pamėginkite pabaigti sakinį: „Kai aš esu  kritikuojamas…“.

Štai kelių žmonių atsakymai: „Aš stengiuosi išsiaiškinti – kodėl. Galbūt kitas žmogus mato situaciją kitaip negu aš, ir visai ne todėl, kad vienas iš mūsų klysta“. „Aš stengiuosi įsiklausyti. Kritika man daug pasako apie patį kritikuotoją, kaip jis mąsto, ko tikisi“. „Aš suvokiu, kaip kiti mane mato“. Kai vertiname kritiką šiuo požiūriu, galime pradėti suvokti informaciją, kurią ji mums teikia, o ne leisti tai informacijai mus „išjungti“.

Antrasis žingsnis – vadinamosios vidinės kalbos pakeitimas girdint kritiką. Būtent ji dažnai ir yra pagrindinis klaidingo kritikos vertinimo veiksnys. Vieno tyrimo metu sociologas paprašė kelių šimtų žmonių užrašyti savo mintis, kurios kyla, kai jie yra kritikuojami. Dažniausi atsakymai buvo tokie: „Nemaniau, kad viskas bus taip blogai“, „Dabar tai jau tikrai jis mane atleis“, „Kada jis pagaliau baigs kalbėti“, „Negaliu šito pakęsti, turiu sprukti iš čia“. Nė vienas iš šių teiginių neturi nieko bendro su išsakytos kritikos turiniu. Tai tiesiog instrukcijos pačiam sau nerimauti, pykti, bijoti ir nusiteikti priešiškai. Konstruktyvus kritikos vertinimas priklauso nuo mūsų sugebėjimo pereiti prie teigiamos vidinės kalbos, pavyzdžiui: „Neprivalau įrodinėti savo vertės, tai nėra
išpuolis prieš mane“, „Atidžiai klausykis: tai, ką ji sako, gali būti naudinga“, „Pasistenk išsiaiškinti, ko šis žmogus nori, kad nepakartotum tos pačios klaidos“, „Atsipalaiduok, nėra reikalo ginčytis“. Yra keletas būdų savo vidinės kalbos turiniui pakeisti:

 - Keiskite savo įsitikinimus. Vidiniai teiginiai priklauso nuo mūsų įsitikinimų sistemos. „Kritika reiškia, kad aš – nevykėlis“ – štai vienas iš dažniausių klaidingų mūsų įsitikinimų, lemiantis negatyvius vidinius teiginius. Norėdami pakeisti įsitikinimų sistemą, pasistenkite vertinti kritiką kuo tiksliau.

 - Keiskite savo mąstymo būdą. Dauguma žmonių daro tokias mąstymo klaidas, kaip „viskas arba nieko“, „arba – arba“, yra linkę perdėti problemą arba remtis klaidingomis prielaidomis, kurios lemia neigiamas mintis. Taigi, užuot galvoję „šis žmogus mane visada kritikuoja“, performuluokite šį teiginį: „Šis žmogus mane kartais kritikuoja“. Keisdami savo mąstymą iš „viskas arba nieko“, užuot sakę „Viskas, ką padariau, yra blogai“ arba „Nepadariau nieko gero“, sakykite: „Kai ką padariau blogai, bet visa kita buvo gerai“. Prisiminkite, kaip dažnai vartojate negatyvius teiginius? Daugiau pozityvių teiginių leis jums pereiti prie konstruktyvesnių veiksmų.

Jausmai

„Kaip jaučiuosi kritikuojamas(-a)? Baisiai! Džiūsta burna, širdis pradeda stipriau plakti, o kvėpavimas tampa paviršutiniškas“. „Mane išmuša raudonis, atrodo, kad viskas viduje tarsi kunkuliuoja, tuo metu norisi tarsi skradžiai žemę prasmegti“. „Po išsakytos kritikos jaučiuosi toks(-ia) be energijos ir išsekusi, kad negaliu nieko daryti, ir turi praeiti kokia valanda, kol viskas grįžta į savo vėžes“. Tai – tipiški atsakymai žmonių, paprašytų apibūdinti, ką jie jaučia, kai yra kritikuojami. Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra minimos ne tik neigiamos emocijos, bet ir fiziologinės reakcijos. Kiekviena emocija susideda bent iš dviejų komponentų: fiziologinio sujaudinimo ir pavadinimo, kuriuo esame išmokę jį įvardinti. Įdomu, kad mūsų fiziologinės reakcijos (pulsas, kvėpavimas,
raumenų įtempimas) tiek pykstant, tiek ir įsimylėjus yra panašios, tik pirmu atveju mes jas vadiname neigiamomis emocijomis, o kitu atveju – teigiamomis. Vadindami susijaudinimo simptomus neigiamais, nebetenkame galimybės konstruktyviai priimti kritiką. Tačiau kontroliuodami savo emocijas ir tai, kaip jas pavadiname, laimėtumėte du dalykus: pirma, išsakyta kritika neatrodytų tokia skaudi, antra, emocinę energiją galėtumėte nukreipti produktyvia linkme.

Kaip kontroliuoti savo jausmus? Sutelkite dėmesį į savo fizines reakcijas, o ne jų pavadinimą. Pajutę staigų širdies pulso padažnėjimą ir skruostus užplūdusį raudonį galite sakyti: „Aš pykstu“, bet verčiau pasistenkite atskirti sujaudinimo simptomus, ir laikykite juos paprasčiausiomis fiziologinėmis užuominomis, kad netrukus galite prarasti emocinę kontrolę. Vadindami sužadinimą pykčiu, jūs nulemiate ir savo būsimus žodžius ar veiksmus: tarkim, imate ginčytis, šaukti arba gąsdinti kitą žmogų. Jeigu sužadinimo simptomus pavadinsite nerimu arba baime, greičiausiai neklausysite sveiko proto, būsite pasiruošę kuo greičiau sprukti iš susidariusios
situacijos arba supyksite ant savęs už abejojimą savo teisumu. Pavadindami kilusį sujaudinimą neigiamai, leidžiate sau suprasti, kad situacija – nebekontroliuojama. Tuo tarpu atpažindami sujaudinimo simptomus, bet nepriklijuodami jiems emocinės etiketės, paversite juos ankstyvaisiais atpažinimo ženklais, įspėjančiais, kad jūsų organizmas reaguoja, bet jūs galite tas reakcijas suvaldyti.

Teigiama vidinė kalba padeda nukreipti sujaudinimo simptomus produktyvia linkme. Pasakykite sau: „Išlik ramus. Giliai kvėpuok. Negniaužk kumščių“. Pamėginkite sujungti šiuos teiginius su objektyviu kritikos vertinimu. Pavyzdžiui: „Išlik ramus. Tai, ką šis žmogus sako, gali būti naudinga. Pabandyk atsipalaiduoti, niekas neketina tavęs įžeisti ar įskaudinti“. Išnaudokite savo emocijas kaip energijos šaltinį. Kiekviena neigiama emocija atima jėgų ir energijos. Prisiminkite silpnumą, tuštumą ir drebulį, kuriuos jaučiame po stipraus pykčio ar
baimės išgyvenimo. Tačiau fiziologinis sujaudinimas gali tapti teigiamos energijos šaltiniu, jei tik sugebėsime „įsikrauti“. Šį metodą dažnai naudoja sportininkai, specialiai susijaudindami, kad „įkrautų savo emocines baterijas“.

Išmokite fiziškai atsipalaiduoti. Kai jūsų kūnas atsipalaidavęs, sumažėja stresas ir išsaugoma energija. Kadangi neįmanoma pykti arba įsižeisti, kai esi atsipalaidavęs, būsite imlesni kritiškai informacijai. Egzistuoja daugybė puikių relaksacijos būdų, išbandykite vieną iš jų. Atsipalaidavę savais žodžiais pakartokite tokią mintį: „Kai būsiu kritikuojamas, liksiu toks pat ramus kaip ir dabar. Išnaudosiu kritiką savo paties asmeniniam augimui ir tobulėjimui“.

Veiksmai

Sugebėjimą konstruktyviai ir efektyviai priimti kritiką rodo pozityvus atsakas. Šie žodžiai nėra sinonimai. Konstruktyviai priimti kritiką – vadinasi, ją teisingai įvertinti, atvirai bendrauti su kritikuojančiu asmeniu, kontroliuoti neigiamas emocijas ir suvokti, kad galbūt verta pakeisti kritikuojamą elgesį. Efektyvus priėmimas reiškia, kad jūs pagaliau imatės tam tikrų veiksmų. Mes dauguma to nedarome – esame linkę vyti kritiką šalin kaip nepagrįstą, neteisingą, ją niekiname, ignoruojame, ginčijamės su kritikuotoju arba pasijuntame tokie sugniuždyti, kad nepajėgiame imtis jokių teigiamų veiksmų. Kartais atrodo, kad ką nors keisti jau vėlu. Net jeigu priimame kritiką, gali būti problemiška ją įgyvendinti. Atsakymas „tu teisus, aš klystu“ gali būti iš dalies konstruktyvus, bet toli gražu ne efektyvus.

Atsakas į kritiką reikalauja pasiryžimo veikti žodžiu ir veiksmu. Iš pradžių apžvelkime bendravimo metodus, kurie padeda keisti elgesį.

Neišsiginkite kritikos. Dažnai mes instinktyviai prieštaraujame, išsiginame atsakomybės ar stengiamės pateisinti savo veiksmus: „Ne, tai ne aš“, „Tai ne mano kaltė“ ir pan. Kai reaguojate į kritiką gynybiškai, labai sumažėja galimybių priimti ją efektyviai, nes, užuot galvoję, kaip ištaisyti elgesį, jūs paprasčiausiai jį neigiate. Kai kurie žmonės yra tiesiog „neigimo virtuozai“, bet neigimo rezultatas vargiai džiugina. Kuo labiau įgundame teisingai vertinti kritiką, tuo mažiau lieka priežasčių ją neigti.

Paprašykite daugiau informacijos. Orientacija į veiksmą reiškia duomenų ir faktų ieškojimą, o ne paprasčiausią sutikimą su tuo, kas siūloma. Kadangi ne visi žmonės kritikuoja pakankamai konkrečiai, turite paprašyti patikslinimo. Jeigu kritika neaiški ir miglota arba per daug bendra, paprašykite konkretaus pavyzdžio. Svarbu, kad jūsų klausimai nebūtų šiurkštūs ir stačiokiški. Leiskite suprasti kritikuotojui, kad tikitės jo pagalbos. Papildoma informacija naudinga nes: 1) padeda tiksliau įvertinti kritiką; 2) suteikia konkrečių jūsų kritikuotino elgesio pavyzdžių; 3) rodo jūsų susidomėjimą ir rūpestį dėl susiklosčiusios situacijos; 4) sukuria teigiamo dialogo galimybę.

Dėmesingai klausykite. Tyrimai rodo, kad vidutiniškai žmogus įsisąmonina tik trečdalį to, ką girdi, o įsimena tik pusę to, ką įsisąmonina. Klausyti galime beveik penkis kartus greičiau, negu kalbėti. Tuo metu, kai kritikuotojas pasako šimtą žodžių, kritikuojamojo sąmonėje „yra vietos“ penkiems šimtams. Ši vieta dažnai išnaudojama pasirengti neigimui ir atmetimui. Be to, mes linkę negirdėti to, ko nenorime, o jeigu kritiką girdime dažnai – apskritai praleisti ją pro ausis. Pasistenkite, kad jūsų emocijos netrukdytų jums atidžiai klausytis.

Paprašykite sprendimo būdų. Jūsų klausimai gali būti ir netiesioginiai („Ką jūs darytumėte manimi dėtas?“), ir tiesioginiai („Ką norėtumėte, kad padaryčiau?“ „Kaip galėčiau tai padaryti geriau?“). Kuo konkretesni jūsų klausimai, tuo geriau. Toks pagalbos prašymas yra naudingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai efektyvus veiksmas, kuris nurodo, jog yra produktyvus problemos sprendimo būdas ir jūs pasiruošę jį naudoti. Antra, vienpusį spaudimą paverčiate komandos pastangomis ir, trečia, pasitelkiate daugiau jėgos problemai spręsti. Pagaliau neliekate vienišas ir nežinantis, ką toliau daryti.

Apibendrinkite savo ir pašnekovo žodžius. Geras klausytojas nėra tikras, kad suprato viską, ką išgirdo, prieš atsakydamas jis būtinai pasitikrina. Be to, šitai padeda susitarti dėl realistiškų elgesio pakeitimo tikslų. Užuot sakę: „Stengsiuos pasitaisyti“ arba „Žadu prie to padirbėti“, pasakykite, ką ketinate daryti, kaip ir kada.

Sudarykite sutartį su pačiu savimi. Tai gali būti žodinis arba raštiškas pasižadėjimas keisti savo elgesį, jeigu manote, kad kritika jūsų adresu buvo teisinga. Svarbu, kad „sutartis“ nebūtų miglota ir būtų gana konkreti. Įsivaizduokite, kad buvote kritikuojamas dėl to, kad per daug rūkote. Jūsų „sutartis“ galėtų atrodyti maždaug taip:
 1. Konkretus cigarečių kiekis „n“, kuriuo ketinate apsiriboti per parą. Tiesiog pasakyti – „aš tiek daug neberūkysiu“ – būtų beprasmiška.
 2. Realus terminas, per kurį tikslas turi būti pasiektas. Pavyzdžiui, dviejų savaičių gali neužtekti, o šešių mėnesių – jau per daug.
 3. Apdovanojimas už pasiektą tikslą. Turite save paskatinti už sutarties įvykdymą. Tai gali būti kažkas labai paprasta ir nebūtinai brangu: tai, ko seniai norėjote, bet sau neleidote, pvz., pietūs gerame restorane, gera knyga ar pan.

Stebėkite savo elgesį ir numatykite sau dovanėles už pažado laikymąsi ir bausmes už jo sulaužymą. Pavyzdžiui, galite užsirašyti, kur ir kada jūs surūkėte kiekvieną cigaretę. Stebėdami ir registruodami savo elgesį, galėsite lengviau pastebėti jo pokyčius.

Suskaidykite elgesį, kurį ketinate keisti, į mažesnes užduotis. Pradėkite nuo tos, kurią lengviau įgyvendinti ir kurios sėkmės tikimybė didžiausia.

Sutvarkykite savo aplinką taip, kad ji padėtų jums keisti savo elgesį. Pavyzdžiui, jeigu ketinate mažiau rūkyti, stenkitės kuo mažiau būti rūkalių draugijoje.

Aptarėme konstruktyvias mintis, jausmus ir veiksmus priimant kritiką taip, tarsi jie būtų atskiri, tačiau visi šie elementai yra glaudžiai susiję ir daro įtaką vienas kitam.

Nė vienam nepatinka būti kritikuojamam, bet kritika yra neišvengiama mūsų gyvenimo palydovė. Susiduriame su ja kasdien, todėl labai svarbu mokėti ją tinkamai panaudoti.

Rasa Kučinskienė

Straipsnis iš: http://www.psichologijatau.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=229:kaip-priimti-kritik&catid=64:idrsk-pasikeisti

Prisijungęs