Kosminės stotys  (Skaityti 2209 kartai) Spausdinti

1 B


Legatas  Spalio 31, 2012, 18:59:30

Kosminės pilotuojamos stotys

 "Skylab" — Pirmoji NASA kosminė stotis, egzistavusi orbitoje aplink Žemę 1973—1979 m. Stotyje dirbo trys astronautų įgulos po 3 žmones. Trečioji įgula išbuvo stotyje 84 dienas.

 „Saliut“ — TSRS kosminių pilotuojamų stočių serija, kuri buvo eksploatuojama 1971—1982 m. Paleidimui buvo naudojama raketa „Proton“. Viso buvo paleistos 7 šios serijos stotys. Stočių ekipažus sudarė 2—3 žmonės.



 „Mir“ — SSRS, vėliau Rusijos pilotuojama kosminė stotis, paleista 1986 m. „Mir“ buvo patobulintas orbitinės stoties „Saliut-7“ variantas. Ilgis — 33 m. Vėliau prie stoties prijungti dar keli blokai. Kosmonautai į stotį buvo pristatomi erdvėlaiviais „Sojuz“, kroviniai — automatiniais erdvėlaiviais „Progres“. Stotyje pastoviai gyvendavo 2—3 kosmonautai. Nuo 1995 stotį lankė JAV "Shuttle" tipo erdvėlaiviai, kas 4 mėn. keičiantys stotyje gyvenantį JAV astronautą. Stoties orbita buvo palaikoma 320—350 km aukštyje. 2001 m. kovo mėn. "Mir" buvo uždaryta, sudeginta atmosferoje, o nuolaužos nukrito į vandenyną.



Tarptautinė orbitinė stotis
 (International space station — ISS)

Tarptautinė orbitinė stotis (TOS) — tai ambicingiausiais tarptautinis kosmonautikos projektas. Stoties idėja atsirado dar 1984 m. kai JAV prezidentas R.Reiganas paskelbė, kad amerikiečiai kurs naują orbitinę stotį. Iki tol orbitinių stočių statyboje daugiau patirties turėjo rusai, paleidę stočių „Saliut“ seriją. Amerikiečiai tenkinosi stotimi Saulei stebėti — „Skylab“. Tačiau amerikiečiai pirmavo daugkartinių kosminių laivų „Shuttle“ kūrime.

 Tačiau rusai vėlgi laimėjo lenktynes — 1986 m. paleista žymioji stotis „Mir“, o JAV tais pačiais metais pergyveno shuttle „Challenger“ katastrofą.

 Dar po kelių metų tarptautinė situacija pradėjo kardinaliai keistis. Lietuvai išklibinus TSRS pamatus, prasidėjo socialistinio bloko žlugimas. Taip 1991 m., kartu su TSRS egzistavimu, baigėsi ir šaltasis karas, tuo pačiu ir įtemptos varžybos kosmose.

 Nenuostabu, kad 1993 m. pasirašytas susitarimas tarp JAV ir Rusijos dėl bendros kosminės stoties kūrimo. Prie bendradarbiavimo prisijungė ir ES šalys, Kanada, Japonija, Brazilija ir kt. Kiekviena valstybė atskirai nebūtų sugebėjusi finansuoti tokio grandiozinio projekto.

 1998 m. prasidėjo stoties surinkimo orbitoje darbai. Stoties pagrindą sudaro du pagrindiniai JAV ir Rusijos segmentai. Pilnas stoties surinkimas nebaigtas iki šiol. Tai nutiko dėl įvairių priežasčių, bet pagrindinės — finansinės. Rusija apskritai pradeda atsilikti kosminiuose tyrimuose, o JAV daugiausia lėšų skiria naujo daugkartinio kosminio laivo kūrimui bei Mėnulio programai. 2003 m. dar viena shuttle „Columbia“ katastrofa apskritai užkirto kelią amerikiečiams patekti į stotį savarankiškai.

 Planuojama, kad statybos pabaigoje TOS masė sieks net 470 tonų! Stotis skrieja maždaug 400 km aukštyje. Ne taip ir aukštai, jeigu būtų autostrada nutiesta aukštyn, su automobiliu ją pasiektume greičiau nei per 4 val. Soties dydį apibūdinti sunku dėl jos formos. Paprasčiau kalbėti apie atskirų komponentų dydžius. Pvz., vienas pirmųjų blokų rusiškas „Zaria“ yra 12,6 m. ilgio ir 4 m. diametro.

 Kosminės ekspedicijos stotyje pastoviai dirba nuo 2000 metų. 2006 m. kovo 31 d. darbą pradės jau 13-oji tarptautinė ekspedicija. Pastoviai stotyje darbuojasi 2—3 astronautai. Sutrikus finansavimui, stotyje kartais apsilanko ir kosmoso turistai („bilieto“ kaina apie 20 mln dolerių).

Tačiau pagrindinis stoties paleidimo tikslas — kosminiai tyrimai. Jeigu pirmajam kosmonautui J.Gagarinui 1961 m. tereikėjo ramiai išlaukti, kol kosminis laivas apskries Žemę, tai dabartiniai astronautai privalo turėti ne tik stiprų kūną, bet ir žvitrų protą. Kiekvienos ekspedicijos metu atliekama aibė tyrimų ir eksperimentų, kurie būna užsakyti tiek valstybinių institucijų, tiek privačių kompanijų (papildomos pajamos). Atliekamus tyrimus būtų galima išskirti į tokias pagrindines grupes:

 — medicininiai ir biologiniai tyrimai, biotechnologiniai eksperimentai;

— geofiziniai Žemės planetos tyrimai;

— naudingų išteklių žvalgyba iš kosmoso;

— medžiagų tyrimai, naujų technologijų bandymai;

— kosminių spindulių tyrimai;

— švietimo ir humanitariniai projektai;

— kosminių energijos sistemų kūrimas ir bandymai;

— tyrimai pagal užsakymus (farmaciniai tyrimai, reklaminės kompanijos ir kt.).

 2005 m. pabaigoje Europos kosminė agentūra ESA pradėjo įgyvendinti projektą SURE. Šio projekto tikslas, leisti naujoms ES narėmis (taip pat ir Lietuvai), pasinaudoti galimybę užsakyti atlikti eksperimentus TOS. Tam reikia paruošti ir ESA pateikti specialią paraišką.

 TOS galima pamatyti ir Lietuvos padangėje. Aplink Žemę ji apskrieja per 1,5 valandos. Todėl Saulei nusileidus arba prieš aušrą ją galima išvysti kaip žėrintį šviesulį, greitai judantį pietuose.

Prisijungęs


cdrw  Lapkričio 01, 2012, 09:45:18

Paskutinis sakinys patiko, kad galima ja isvysti. Speju buvo palaikyta ir nso... kitas dalykas, tai kazkaip keista. Rusai visa laika pirmavo kosmoso lenktynese ir tada boom. JAV issiverzia i prieki. Kazin ar del to, kad zlugo TSRS ar JAV gavo nauju technologiniu ziniu is ateiviu kokiu...

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 01, 2012, 10:02:04

Mane kas labeusiai domina tai rusu stoties "MIR" sunaikinimas.Valdzia teige kad tipo kosmine stoti sunaikino del pasibaigusios eksplotacijos ar kaskas tokio ir kad nenorejo tipo tersti aplinkos ar tai kad stotis pati nenukristu i zeme na kaskas tokio.man sitie faktai kaskaip netelpa i galva juk ji buvo kosmose ja buvo galima islaikyti oi dar belenkiek laiko plius palaikyti ja arbitoje su satlu pagalba ar panasiai plius kai susivienijo jav su rusija galejo MIR panaudoti ir prijungti prie naujosios stoties,kad ir sena daleiskime buvo taciau mano logika ji pilnai dar galejo pasitarnauti kad ir kaip tarkime saugoti kokes nors atsargas ar irengti koke nors kaip labaratorijos patalpa ar kaska panasaus,plius ta stoti po truputi galejo ir atnaujinti.Na nezinau cia tik mano pasamprotavimai taciau man cia kvepe kaskokio arba insidento nuslepimu ar dar kaskuo.ka jus apie tai manote?

~~~

Taip pat prie sios temos pridesiu truputeli fantastikos :)
Stai jums straipsniukas pamastymui ar sis statynis galetu buti relus,gal but tai butu astuntasis pasaulio stebuklas ;)

" Nealas Stephensonas turi fantastišką sumanymą. Jis įsivaizduoja 20 km aukščio plieninį bokštą, besiremiantį į stratosferos sluoksnius. Tokiame aukštyje orų faktorius, toks svarbus aviacijoje ir kosmonautikoje, būtų nereikšmingas menkniekis. Lėktuvai, užuot leidęsi ir kilę nuo pakilimo takų, švartuodamiesi prie tokių bokštų sutaupytų galybę degalų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kosminių erdvėlaivių startus į beorę erdvę.

 Arizonos valstijos universitete įsteigtas naujas Mokslo ir vaizduotės centras kviečia prie vieno stalo susėsti rašytojus ir inžinierius – kad pavyktų dar labiau praplėsti mokslo ribas. Ar įmanoma pastatyti stratosferines aukštumas siekiantį dangoraižį?

 Mokslinės fantastikos rašytojas N.Stephensonas savo idėjas naudoja ne tik savo romanuose. Kritikų audringomis ovacijomis sutikto kūrinio „Snow Crash“ („Sniego katastrofa“) autorius žengė netikėtą žingsnį ir nusprendė kartu su Arizonos valstijos universiteto inžinieriumi Keithu Hjelmstadu Finikse pradėti darbuotis tandemu ir išplėtoti realų minėto bokšto statybų projektą.

 Ir toks projektas – ne vienišas, ne išskirtinis. Jis – tik vienas iš daugelio projektų, suburtų po Mokslo ir vaizduotės centro stogu. Centro steigimo idėja – suburti menininkus, rašytojus ir Arizonos universiteto tyrėjus draugėn, kad mokslinė fantastika virstų realybe.

 „Tai, kad mums pavyko, suprasiu iš to, ar per kitus penkerius metus į mūsų rengiamus seminarus plūstels mokslininkai ir inžinieriai“, – sako E.Finnas.

 Pirmoje XX a. pusėje populiarioji mokslinė fantastika tarpgalaktinio kolonizavimo ir panašiomis temomis sugebėjo įkvėpti ne vieną generaciją vaikų, kurie užaugę tapo astronautais, raketų ir erdvėlaivių inžinieriais. Palyginimui, šiuolaikinė mokslinė fantastika tokių pasiekimų kontekste – gerokai silpnesnė.

 Arizonos universiteto projekto tikslas – iš naujo suteikti (grąžinti) įkvėpimą ne tik tiems, kurie mokslininkais taps ateityje, bet ir tiems, kurie mokslo laboratorijose uoliai triūsia jau šiandien.

 K.Hjelmstadas jau dabar analizuoja galimybes įgyvendinti N.Stephensono bokšto idėją. Preliminarūs modeliavimo rezultatai rodo, kad toks bokštas galėtų atlaikyti savo paties svorį. Tačiau lieka neišspręsta daugybė kitų klausimų. Pavyzdžiui, K.Hjelmstadui dar reikia apibrėžti, ar bokštas atlaikytų papildomą svorį, susijusį su tokių bokštų panaudojimu (lėktuvus, erdvėlaivius).

 „Toks bokštas – beprecedentis statinys, ištisais šviesmečiais pranokstantis bet ką, kas yra pastatyta Žemėje, – pabrėžia K.Hjelmstadas. – Statyti tokį reikštų imtis didžiausio statybos projekto žmonijos istorijoje.“

 Pasakojimas apie kosminį bokštą bus publikuotas „Hieroglyph“ – jungtiniame Mokslo ir vaizduotės centro bei N.Stephensono internetiniame projekte, kuriame veiks ir idėjų plėtojimui dedikuotos diskusijos. „Hieroglyph“ galės naudotis ir kiti rašytojai – talpinti jame naujus kūrinius, bendrauti su Arizonos universiteto mokslininkais. Pavyzdžiui, autorė Cory Doctorow yra parašiusi istoriją apie tai, kaip trimačius spausdintuvus būtų galima siųsti į Mėnulį, kur šie įrenginiai galėtų pradėti statyti bazes žmonėms.

 „Iki šiol santykis tarp mokslo fantastų ir mokslininkų priminė prasilenkiančius ir mažai bendro turinčius srautus, – samprotauja Tami Spector iš San Francisko universiteto. – Mokslininkai meninę kūrybą iki šiol suprasdavo kaip priemonę, kuri turi tarnauti mokslui, tačiau užsiima svaičiojimais, o menininkams (fantastikos rašytojams) mokslas tebuvo meninės raiškos priemonė.“

 Puikus to pavyzdys galėtų būti 1996–2006 m. Londone veikęs „The Welcome Trust“. Šis centras finansavo bendrus mokslo ir meno projektus biomedicinos srityje ir tam išleido apie 3 milijonus svarų. Kai nepriklausomi vertintojai 2009 m. peržiūrėjo programos pasiekimus, paaiškėjo, jog šios iniciatyvos poveikis mokslo praktikai buvo menkas.

 Yra vilties, kad įmanoma sulaukti pokyčių. Viename iš jungtinių meninių-mokslinių projektų dizainerė Helen Storey kartu su chemiku Tony Ryanu nusprendė praturtinti rūbų audinius medžiagomis, kurios valytų orą. Dabar šis tandemas kuria namuose tinkamą vartoti produktą.

 „Tai, kad mums pavyko, suprasiu iš to, ar per kitus penkerius metus į mūsų rengiamus seminarus plūstels mokslininkai ir inžinieriai“, – reziumuoja Mokslo ir vaizduotės centro direktorius Edas Finnas."

Prisijungęs