"Baisioji“ tarybinės kosmonautikos paslaptis  (Skaityti 1957 kartai) Spausdinti

1 B


Legatas  Lapkričio 01, 2012, 16:48:55

Klausimas, ar J. Gagarinas tikrai buvo pirmasis tarybinis kosmonautas, keliamas nuolat. Štai ir prieš to istorinio skrydžio 40-metį „Interfaksui“ kažkoks Michailas Rudenko, pasivadinęs OKB-246 inžinieriumi- eksperimentatoriumi, pranešė, kad 1957-59 m. iš Kapustin-Jaro kosmodromo buvo paleistos balistinės raketos, kurias pilotavo lakūnai Ledovskich, Šaborinas ir Mitkovas. Visi jie žuvo, o jų pavardės niekada oficialiai nepaminėtos. Atseit, jie atliko vadinamuosius suborbitinius skridimus, t.y. neapskrieti žemę, o skristi parabole. Beje, jie, atseit, buvo paprasti lakūnai, neturėję jokio specialaus pasiruošimo. Įdomiausia, kad pirmieji kaltinimai apie kosmonautų žuvimo faktų slėpimą buvo iškelti dar iki J. Gagarino skrydžio. Štai kosmonautų būrio vadovo generolo-leitenanto Nikolajaus Kamanino prisiminimų knygoje, iš esmės dienoraščių publikacijos, 1961 m. vasario 12 d. įrašas“
 „Po raketos paleidimo į Venerą vasario 4-ą daugelis Vakaruose laiko, kad mes nesėkmingai į kosmosą paleidome žmogų; italai netgi tarytum ‚girdėjo‘ dejones ir trūkinėjančią rusišką kalbą. Visa tai prasimanymai be jokio pagrindo. Iš tikro mes atkakliai dirbame prie garantuoto kosmonauto nusileidimo. Mano nuomone, mes netgi pernelyg atsargūs dėl to. Visiškos sėkmingo pirmojo skrydžio į kosmosą garantijos nebus niekada, o tam tikrą rizikos dalį pateisina uždavinio didingumas...“

Vasario 4 d. starto tikrai nepavadinsi sėkmingu. Tai buvo pirmas bandymas pasiųsti automatinę stotį į Venerą. Raketa-nešėja „Molnija“ (Žaibas) iškėlė stotį į kosmosą, tačiau neįsijungė greitinantis blokas ir stotis liko Žemės orbitoje. TSRS vyriausybė pagal nusistovėjusią „tradiciją“ nepanoro oficialiai pripažinti nesėkmės ir TASS visam pasauliui pranešė apie sunkaus palydovo paleidimą bei iškeltų uždavinių įvykdymą. Nenuostabu, kad toks slapukavimas buvo puikus visokiausių gandų ir prasimanymų šaltinis. Pavyzdžiui, A. Buškovas knygoje „Rusija, kurios nebuvo“ pateikia vaikystėje girdėtą istoriją: atseit, tarp G. Titovo (1961 m. rugpjūčio 6 d.) ir A. Nikolajevo (1962 m rugpjūčio 11 d.) įvyko dar vienas startas – daugiaviečio laivo su trimis kosmonautais. Atseit, laivas patyrė avariją ir nukrito nuošaliame Totorijos ATSR kampelyje, o pilotai žuvo. Aišku, nutikimas įslaptintas, o liudininkai pasirašė pasižadėjimus tylėti.

O pirmasis žinomas pranešimas, skirtas „raudonojo kosmoso aukoms“, buvo paskelbtas 1959 m. gruodį Italijos telegrafo agentūros „Kontinentalis“. Tai buvo kažkokio aukšto rango čekų komunisto pareiškimas, kad 1957 m. Tarybų Sąjungoje buvo paleista keletas balistinių raketų. Vieno tokių startų metu 1959 m. lapkričio 1 d. žuvo pilotas Aleksejus Ledovskis (atkreipkite dėmesį į pavardžių panašumus). Kartu agentūra paskelbė dar trijų „žuvusių“ kosmonautų pavardes: Sergejus Šiborinas (žuvo 1958 m. vasario 1 d.), Andrejus Mitkovas (žuvo 1959 m. sausio 1 d.) ir Marija Gromova (žuvo 1959 m. birželio 1 d.). Beje, Gromova žuvo ne skrydžio metu, o bandomojo orbitinio lėktuvo su raketiniu varikliu avarijoje.

Įdomu, kad nepriklausomai nuo italų, tačiau tuo pat metų raketų pionierius Hermanas Obertas pareiškia, kad turi duomenų apie pilotuojamą suborbitinį startą Kapustin-Jaro poligone 1958 m. pradžioje, pasibaigusį piloto žūtimi. Atseit, tą informaciją jis gavo dirbdamas JAV kosmoso programai Hantsvilyje (Alabamos valstija). Vienok, jis buvo labai atsargus ir pabrėžė, kad tai girdėjo iš „svetimų lūpų“. Tuo tarpu „Kontinentalyje“ viena sensacija vijo kitą. Buvo pasakojama tai apie „mėnulio laivą“, sprogusį ant starto stalo Sibiro kosmodrome „Sputnikgrade“, tai apie ruošiamą slaptą dviejų tarybinių pilotų startą... Bet kadangi nė viena tų istorijų nebuvo patvirtinta, „Kontinentaliu“ ėmė netikėti. Tačiau „gandų fabrikas“ sulaukė pasekėjų.

1959 m. spalio mėn. žurnalas „Ogoniok“ (Ugnelė) ir vienas Maskvos laikraščių išspausdino lakūnų- bandytojų Belokobnevo, Kačuro, Gračiovo, Michailovo ir Zavadovskio nuotraukas. Kažkodėl „Associated Press“ žurnalistas nusprendė, kad tai būsimieji kosmonautai. Kadangi vėliau jų pavardės nepasirodė TASS pranešimuose, tai „logiškai“ sekė šio penketo žūtis ankstesnių startų metu. Be to žurnalistų fantazija kiekvienam jų sumąstė atskirą istoriją su neįtikėtinu detalių skaičiumi.

Taip, 1960 m. gegužės 15 d. paleidus pirmąjį laivą-palydovą 1KP, Vakarų žiniasklaida tvirtino, kad jame yra Zavadovskis, žuvęs dėl gedimo orientacijos sistemoje, dėl kurios laivas pakilo į aukštesniąją orbitą.

Mitinis kosmonautas Kačuras mirtį pasitiko 1960 m. rugsėjo 27 d. nesėkmingo laivo-palydovo starto metu. Tas skrydis turėjo įvykti per N. Chruščiovo vizitą Niujorke. Atseit, Chruščiovas su savimi turėjo demonstracinį laivo modelį, kurią turėjo su triumfu parodyti žurnalistams gavęs pranešimą apie sėkmingą skrydį ir nusileidimą.

Čia reikia pridurti, kad tarybinės diplomatinės tarnybos pačios sukūrė nesveiką „kažkokio“ įvykio laukimo atmosferą, užsiminę amerikiečių žurnalistams, kad rugsėjo 27 d. įvyks kažkas „sukrečiančio“. Kartu žvalgyba pranešė, kad tarybiniai kosminių aparatų sekimo laivai užėmė pozicijas Atlanto ir Ramiajame vandenynuose. Tarybinis jūreivis, pabėgęs tuo metu, patvirtino, kad rengiamas startas į kosmosą.

Pabeldęs batu į tribūną JTO Generalinėje asamblėjoje, 1960 m. spalio 13 d. Tarybų lyderis paliko Ameriką, tačiau nieko taip ir neįvyko. Oficialių TASS pranešimų taip pat nepasirodė. Žinoma, tokia „nutylėjimo politika“ nedelsiant atnešė savo vaisius: žurnalistai nedelsdami ištriūbijo visam pasauliui apie naują katastrofą, ištikusią tarybinę kosmoso programą. Vėliau buvo sužinota, kad tikrai rugsėjo 26-27 m. buvo suplanuotas startas, tačiau ne pilotuojamo laivo, o 1M, pirmoji automatinė Marso tyrimo stotis. Tačiau abudu bandymai, spalio 10 ir 14 d., buvo nesėkmingi dėl raketos „Molnija“ gedimų. Trečia „kosmoso lenktynių auka“ Gračiovas, atseit, žuvo 1961 m. rugsėjo 15 d. ir apie jo siaubingą mirtį  paskelbė minėtas „Kontinentalis“, 1962 m. vasarį paskelbęs „čekų korespondento“ pranešimą, pagal kurį „Vostok-3” laive buvo du kosmonautai, skrydžio data priderinta su TSKP XXII suvažiavimu, laivas turėjo apskristi Mėnulį ir grįžti į Žemę, tačiau „pasimetė Visatos gelmėse“.

 1960 m. vasario 4 d. nesėkmingas startas į Venerą sukėlė naują gandų bangą. Atsiliepė du italų broliai- radiomėgėjai Džudika-Kordiljos, prie Turino įsirengę nuosavą radijo stotį, tvirtinę, kad jiems pavyko pagauti telemetrinius širdies plakimo signalus bei trūkčiojantį mirštančio kosmonauto kvėpavimą (apie tai žr. daugiau >>>> ). Šis įvykis siejamas su atseit žuvusiu kosmonautu G. Michailovu. 1965 m. laikraštis „Corriere della Sera“ pratęsė šią istoriją pranešę tris keistų signalų iš kosmoso perėmimo „faktus“.: 1960 lapkričio 28 d., radijo mėgėjai išgirdo Morzės signalus, prašančius pagalbos anglų kalba; 1961 m. gegužės 16 d. pavyko pagauti trūkinėjančią moters kalbą rusiškai; 1962 m. gegužės 15 d. buvo įrašyti trijų rusų pilotų (2 vyrų ir moters) pokalbiai, kai pro trikdžius buvo galima išgirsti „Sąlygos blogėja... kodėl neatsakote?... greitis krenta... pasaulis niekada apie mus nesužinos...“ Nurodomi ir žuvusieji: Aleksis Gracovas, moteris buvo vardu Liudmila, o iš trejeto – įvardintas tik A. Belokonebvas. Vėliau ši informacija išplito ir į kitus leidinius. Tarp minimų aukų pasitaikydavo ir realių žmonių, dirbusių kosmoso programoje, pavardžių, pvz., P. Dolgovas paskelbtas žuvusiu 1960 m. spalio 11 d. „Vostok“ katastrofos metu (iš tikro šis pulkininkas žuvo 1962 m. lapkričio 1 d. šokdamas parašiutu iš 28,6 km aukštį pakelto stratostato „Volga“ – trūko šalmo antveidis). O ar tikrai Gagarinas skrido? Vengrijoje išleista I. Nemene knyga „Gagarinas – kosmoso melas“, kurioje įrodinėjama, kad „Vostok“ skrido keliomis dienomis anksčiau, o jame buvo žinomo konstruktoriaus sūnus Vladimiras Iljušinas. Nusileidus jo būklė buvo tokia prasta, kad niekaip nebuvo galima tokio parodyti pasauliui. O Vladimiras tais pačiais metais pateko į sunkią automobilio avariją. Kai tiesa išaiškėjo, žuvo ir Gagarinas (daugiau skaitykite: Legendinio tėvo legendinis sūnus).

Tai ne vienintelis atvejis, kai Iljušinas minimas pirmuoju kosmonautu. 1961 m. balandžio 11 d. :Dayly Worker“ Maskvos korespondento D. Ogdeno žinutėje rašoma, kad balandžio 7 d. laivu „Rusija“ aplink Žemę apskrido lakūnas-bandytojas V. Iljušinas. Tarybiniai organai tai paneigė ir pranešė, kad 1960 m. birželį Iljušinas pateko į autoavariją ir turėjo ilgai gydytis: pradžioje savo šalyje, o vėliau Kinijoje. Tačiau tuo niekas nepatikėjo ir 1964 m. Iljušinas pateko į Gineso rekordų knygą kaip pirmasis kosmonautas.

1999 m. Eliotas Ch. Haimofas sukūrė „dokumentinį“ filmą apie V. Iljušiną. Jis kurtas 5 m. ir jam išleista 0,5 mln. dolerių, tačiau tai atsipirko, nes jį nusipirko stambios TV kompanijos. Atseit, V. Iljušinas tikrai startavo 1961 m. balandžio 7 d, triskart apskrido Žemę, tačiau neteko ryšio ir turėjo laivą valdyti rankiniu būdu, nusileido Kinijoje, kur buvo suimtas. Tik po metų perduotas TSRS. Filme nepateikiama jokių įrodymų ir viskas remiasi trimis interviu.

Pastaba: generolas Vladimiras Iljušinas, sulaukęs 82 m. amžiaus, mirė 2010 m. kovo 1 d.

 Visus gandus apie tarybinę kosmonautiką nuo 6 dešimtm. ėmėsi sisteminti amerikietis Džeimsas Obergas, paskelbęs straipsnį “Kosmoso šmėklos” (1975). Nors ir aršus antitarybininkas, tačiau pranešimus atrinko labai skrupulingai ir išvadas darė labai atsargiai. Neneigdamas buvusių „baltųjų dėmių“, jis teigia, kad istorijos apie žuvusius kosmonautus tėra fantazijos ir perdėto saugumo vaisius.

Kosmonautai iš tikro žuvo – ir iki Gagarino, ir vėliau: V. Bondarenko (1961 m. kovo 23 d. gaisro surdobarokameroje metu), V. Komarovas (1967 m. leidžiantis “Sojuz-1”), G. Dobrovolskis, V. Volkovas ir V. Pacajevas (1971 m. birželio 30 d. išsihermetinus „Sojuz-11” nusileidimo kapsulei).

Yra išslaptinti kai kurie dokumentai. Štai ištraukos iš kosmoso programos atsakingų asmenų pranešimo TSKP CK (1961.03.30):
 „...atlikta didelė mokslo-tiriamųjų, konstruktorinių bei bandomųjų darbų tiek antžeminėmis, tiek skraidymo sąlygomis, apimtis... Viso atlikta 7 laivų-palydovų ‚Vostok‘ pakilimai: 5 ‚Vostok-1’ objektų ir 2 ‚Vostok-3A’… Rezultatai … leidžia šiuo metu atlikti pirmojo žmogaus skydį į kosminę erdvę. Tam parengti du laivai- palydovai ,Vostok-3A‘. Pirmasis laivas poligone, o antras rengiamas išsiuntimui. Skrydžiui parengti 6 kosmonautai. Laivo-palydovo pakilimas bus atliktas vienam apsisukimui aplink Žemę ir nusileidimui Tarybų Sąjungos teritorijoje linijoje Rostovas-Kuibyševas-Permė... Laikome tikslinga TASS pirmąjį pranešimą iškart laivui-palydovui pakilus į orbitą dėl tokių priežasčių: a) esant reikalui palengvins greitą gelbėjimo organizavimą; b) neleis kokiai nors šaliai paskelbti kosmonauto žvalgu su kariniu tikslu...“

O štai iš TSKP CK 1961 m. balandžio 3 d. nurodymas:
 „1. Pritarti siūlymui… paleisti kosminį laivą palydovą ‚Vostok-3’ su kosmonautu; 2. Pritarti TASS pranešimo projektui apie kosminio laivo su kosmonautu Žemės palydove skrydį ir suteikti teisę, kilus būtinybei, Skrydžio komisijai padaryti pataisas pagal skrydžio rezultatus, o TSRS Ministrų tarybos Komisijai Kariniais-pramonės reikalais jį paskelbti“.

 Ir iš tikro, skirtingai nuo kitų startų, TASS pranešimas pasirodė iki J. Gagarino nusileidimo. Tarytum viskas ir gražu, tačiau ar kada mirs abejonės kirminas? Juk, tarkim italų brolių tvirtinimai daro didelį įspūdį, ar ne?

Italų dangaus stebėtojai,
J.D.Ratcliff, 1965-ųjų balandis (sutrumpintas)

Tikėtina, kad jau seniai miręs rusų kosmonautas be garso skrieja tūkstančių mylių per valandą greičiu. Tai sovietų nesėkmingo erdvėlaivio skrydžio auka. Jo kūnas, apsaugotas ledinio šalčio, galbūt šimtmečiuas suksis apie mūsų planetą.
Tokio makabriškojo klajoklio galimybę nustatė naujosios hobi bangos atstovai: radijo mėgėjai-dangaus stebėtojai... kelių šimtų dolerių vertės savadarbiais prietaisais, kurie vyriausybėms kainuoja šimtus tūkstančių. Jų palydovų ir astronautų stebėjimai stulbino net profesionalus.

Viena tokių mėgėjiškų stočių yra mažame San Manrizio Canavese miestelyje 12 mylių nuo Turino, Italijoje. Nors jų įranga yra savos gamybos (arba II pas. Karo laikų), tačiau stebėjimų konsolė neįtikėtinai tiksliai kopijuoja Kenedžio iškyšulio konsolę...

Šią stotį įkūrė broliai Achile Gian Battista Judica-Cordiglia. Jie radijo veikla susidomėjo 1949-ais gyvendami Erboje (netoli Como ežero). Achile tada buvo 16-os, o Gian - tik 10-ies amžiaus. Mintį apie Trumpųjų bangų stotį daktariškasis tėvas nukirto trumpai: "Negaiškite laiko, o mokykitės". Lengviau susitarta su motina. Tuo metu JAV kariškiai išpardavinėjo radijo įrangą už grašius (5 ct už svarą). Vaikinukai nusipirko 300 svarų...     


1959-ais šeima persikėlė prie Turino. Pradėjo skraidyti palydovai. Vaikinai kaifavo: "Tai naujas pasaulis, ir jo dalimi norime būti!" Jie didesnį dėmesį paskyrė Rusijai, nes ji buvo arčiau (ir labiau slėpė skrydžių detales). Savo stotį vaikinai pakrikštijo "Torre Bart" (Torre - bokštas ir Bert - iš nusipirktos 16 a. vilos, Villa Bertalozzona, pavadinimo).

Jie norėjo sekti palydovus, tad jiems reikėjo "paslankios" antenos. Vyriausybės tokiai įrangai skirdavo milijonus, pvz., Britanija išleido 4,5 mln. (Jodrell Bank), o JAV - 15 mln. (Tyngsloro) dlerių. Vaikinai teturėjo $30 (Turino meistrai siūlėsi pagaminti anteną už $3200). Ir jie sukūrė savo - su 4x12 pėdų dydžio ekranu, rodančiu palydovo vietą - sekantį Mėnulį; pasiklausymo konsolę su naudota įrašymo technika - palydovų signalams įrašinėti.

Neturėdami pinigų žurnalams šie mėgėjai daug ką atrado patys. Pvz., filtrą triukšmui iš kosmoso pašalinti. Jie taip pat sukūrė būdus, leidžiančius nustatyti, ar signalas ateina iš palydovo ar iš Žemės. O ypatingų gabumų reikėjo nustatant Rusijos palydovų sekimo sttočių naudojamus radijo dažnius....

Netrukus jie pajuto, kad trūksta jėgų. Į darbą įsijungė dar 15 entuziastų (visi iki 20 m. amžiaus) Jų sesuo Theresa išmoko rusų kalbą... Bet jiems ir to nepakako - jie panoro aprėpti visą planetą. - nuo Tahiti Ramiajame vandenyne per Angolą Afrikoje iki Argentinos. Taip gimė 17 stočių trumpabangininkų tinklas "Zeus". "Torre Bart" galėjo visas 24 valanda stebėti sovirtų stočių aktyvumą. Tai, ką profesionalai darė su kompiuteriais, jie paskaičiuodavo rankomis. Tikslumas buvo pavydėtinas, pvz., jie nustatė, kad "Luna-4" pro Mėnulį praskriejo 5000 mylių atstumu (iš tikro ji praskriejo 5281 mylios atstumu).

Dauguma "pilotuojamų" laivų apskriedavo aplink Žemę per 90-120 minučių. Per savo trumpą gyvavimo laiką "Torre Bart" užregistravo keletą svarbių kosmoso žinučių. Pvz., 1960-ųjų lapkričio 28 d. Buvo pagauta šifruota žinutė, pakartota tris kartus: "SOS visam pasauliui". Mėėjai Teksase ir Vokietijoje irgi pagavo tą žinutę. Tik po 3 dienų Rusija pranešė apie nesėkmę patyrusi skrydį - bet nieko neužsiminė apie žmones laive.

1961-ųjų gegužės 17 d. stotis priėmė dviejų vyrų ir moters desperatišką pokalbį: "Sąlygos blogėja - kodėl neatsakote!? Mes dūstame... pasaulis niekad nesužinos apie mus.." Tada tyla... Tuos pat žodžius pagavo Aliaskoje ir Švedijoje. Kokia jų prasmė? Niekas nesužinos, kol rusai nepasakys....

Tačiau labiausiai sukrečianti "bežodė" žinutė buvo pagauta 1961-ųjų vasario mėn. Juostose įrašytas tankėjantis perkrautos širdies plakimas (kosmonautų širdies veikla buvo stebima automatiškai) ir sunkaus kvėpavimo garsai. Broliai nuvežė juostą garsiam širdies chirurgui A.M.Dogliotti. Jo nuosprendis buvo: "Tai mirštančio žmogaus širdis". Broliai giliai įsitikinę, kad rusai lengva ranka aukojo žmonių gyvybes savo kosmoso užkariavimasm pasiekti. Galima spėti, kad buvo iki 10 mirčių kosmose.

Kai Italijos TV paskyrė broliams $3000 prizą, už kurė aplankė kosmoso tyrimo centrus Alabama, Florida, Maryland ir Texas valstijose. Ten jie apstulbino JAV mokslininkus. Kennedy iškyšulyje jie parodė juostas,kuriose buvo Glenn'o pokalbiai su Žeme. Tyrinėtojai buvo nustebę. JAV niekada iš anksto neskelbdavo radijo dažnių. Kaip vaikinai juos aptiko? "Lengvai, " - broliai šyptelėjo. - "Mes matėm Glenn'o kapsulės nuotrauką ir nustatėme dažnį pagal antenos dydį..."

Prisijungęs