Kriminalinė Lietuva  (Skaityti 131719 kartai) Spausdinti

1 2 3 ... 9 B


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:06:31

Sveiki visi!
Tikiuosi patiko mano keletas straipsniu apie zeuriausius serijinius zudikus is viso pasaulio.Jis po truputeli vis bus papildomas.
Tu straipsniu ikveptas nusprendziau apsviesti jus apie musu Lietuvos garsius kriminalinius autoritetus.Tokius kaip Henrikas Daktaras ir jo grupuote,Daskiniu ir Princus.
Tikiuosi jums patiks :)

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:11:17

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 1 dalis

 „Akistata“ vėl atvertė Kauno Daškinių lyderio Remigijaus Daškevičiaus žūties bylą. Žurnalisto praktikoje neretai nutinka taip, kad pasijunti tiesiog negalįs negrįžti prie istorijų, apie kurias, atrodo, viskas jau pasakyta.

 Ateinančių metų lapkritį sukanka lygiai dešimt metų, kai buvo įvykdyta tikriausiai pati garsiausia ir profesionaliausiai parengta užsakomoji žmogžudystė Lietuvoje – vienintelis snaiperio paleistas mirtinas šūvis pakirto anuomet ryškią mūsų šalies sporto asmenybę Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą 32 metų R. Daškevičių.

 Tačiau Žaliakalnio rajono senbuviai jį prisimena ir vadinamą vienu stambiausių visos šalies nusikaltėlių šulų – Kauno Daškinių gaujos lyderį, pagarsėjusį Daškės pravarde.

 Lietuvoje nebuvo laikraščio ar naujienų portalo, kuris nors trumpai nebūtų apie jo žūtį užsiminęs. Spaudos žurnalistai ne vienerius metus kėlė vieną už kitą fantastiškesnes versijas. Solidesni leidiniai analizavo situaciją, tačiau pateiktos išvados nebuvo guodžiančios.

 Kas tai – eilinė mafijos pasaulio kareivio žūtis ar specialiųjų teisėsaugos tarnybų suplanuota žmogžudystė? Pirmais nepriklausomos Lietuvos metais kriminaliniame pasaulyje, o vėliau ir legaliame versle bei sporto pasaulyje sublizgėjusio kauniečio žūties paslaptis iki šiol neatskleista.

Tyrimas intensyviai vyksta?

 Atrodo, kad pastarosiomis savaitėmis Kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros darbuotojai sutelkė visas pastangas, kad iki šios sukakties R. Daškevičiaus artimuosius, buvusius draugus ir bendražygius, taip pat visuomenę pasiektų gera žinia apie šio anuomet visuomenę šokiravusio nusikaltimo tyrimo išvadas.

 Žvelgiant į liūdnai pasibaigusį Daškės gyvenimą, susidaro įspūdis, kad nuo snaiperio kulkos neapsaugo nei ginkluoti „torpedos“, nei budriai aplinką stebintys asmens sargybiniai, nei garsus vardas kriminaliniame pasaulyje tarptautiniu mastu.

 Rengiant šį publikacijų ciklą šių eilučių autoriui ne kartą teko bendrauti su aukščiausiais artėjančių permainų nuotaikomis gyvenančios Vilniuje, Rinktinės gatvėje, esančios Generalinės prokuratūros darbuotojais. Tiek oficialiai, tiek neoficialiai bendraujant kaskart apie visuomenėje primirštos, tačiau galutinai neatskleistos R. Daškevičiaus žmogžudystės tyrimo medžiagos užkulisius, prokurorai griežtai atsisakė kalbėtis apie šią bylą.

 Pasidomėjus, ar esama bent kokių nors naujienų tamsiausia pastarojo dešimtmečio byla tapusioje dramatiškoje istorijoje, nepanorėję būti įvardinti Vilniaus prokurorai atsakė: „Šiomis dienomis intensyviai vykdomas ikiteisminis tyrimas Daškės nužudymo byloje. Tiriamos įvairios nužudymo versijos. Atsakyti į pateiktus klausimus nėra galimybės, kadangi tyrimo versijų, procesinių veiksmų atlikimo detalių, aplinkybių paviešinimas, viešas tam tikrų galimų versijų vertinimas gali pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Žinių ar kalbų nenorėtume komentuoti. Bet jei bet koks darbas nevyktų, dabar nešnekėtume šia tema“.

 Po tokių Kauno pedofilijos byloje ne kartą viešai visuomenės ir žiniasklaidos nulinčiuotų prokurorų žodžių būtų galima teigti, kad jau prasidėjo tam tikri judesiai Daškės nužudymo byloje.

 Penktadieniais pasirodysiančiuose „Akistatos“ numeriuose atskleisime dar nežinomus ne tik kadaise Kaune klestėjusios kriminalinės Daškinių gaujos, bet ir mįslingos R. Daškevičiaus žūties bylos faktus. Gretinant ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje surinktus faktus, šio žurnalistinio tyrimo autoriui pavyko atkurti kraują stingdančią to meto įvykių chronologiją.

 Siūlome skaitytojams pasinerti į tamsiausią Žaliakalnio šešėlinio pasaulio valdovų gyvenimo rojų.
 Senieji autoritetai kapuose

 Kadaise Kauno kriminalinį pasaulį valdę ir nerašytų banditų taisyklių laikytis vertę šulai – šiandien galutinai išblaškyti. Kauno mafijos legendos Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius-Goga, Arikas Pastuškovas atsidūrė už grotų. Kiti senieji šulai tarsi susitarę įkandin Jono Bielskio pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu, ėmė uoliai teikti parodymus prieš buvusius bendražygius ir tyliai pasitraukė į pogrindį.

 R. Daškevičius, Ramūnas Kuzminas-Ramaškė, Rimantas Ganusauskas-Mongolas, Kęstutis Jurša, Algirdas Žemaitis-Kukas nužudyti per tarpusavio kovas dėl įtakos ir garbės.

 Viena charizmatiškiausių senosios Kauno mafijos asmenybių yra laikomas R. Daškevičius. 

 Amžinoji ramybė – prestižinėse kapinėse

 Gedinčių žmonių minia tyliai žengė prestižinėse Kauno Petrašiūnų kapinėse. Procesijos priešakyje ėjo juodais drabužiais apsirengę jaunuoliai, nešini baltu karstu, o už jų – keli šimtai laidotuvininkų.

 Atrodė, kad tą apniukusią 2001-ųjų lapkričio 28-osios popietę kapinių, kuriose ilsisi daug iškilių asmenybių – poetų, kompozitorių, išeivijos atstovų – 10-ajame kvartale susirinko žmonės išreikšti savo paskutinės pagarbos R. Daškevičiui, kuris jiems simbolizavo dešimtąjį dešimtmetį.

 Legendiniai bokso pasaulio atstovai, buvę „Žalgirio“ komandos žaidėjai, sporto žurnalistai, menininkai, svarbiausių pogrindinių verslo grupių vadovai, Arvydo Sabonio krepšinio centras – visi prisidėjo prie gedinčios R. Daškevičiaus šeimos.

 Buvo ir grupė kitų garsių jo pažįstamų iš kriminalinio pasaulio scenos, kauniečiams geriau žinomų pravardėmis: Kukas, Laurytė, Storas, taip pat anų laikų Kauno pogrindžio milijonieriai – Semionas Bulatovas ir Rolandas Skopas.

 Laidotuvėse gausiai dalyvavo ir televizijos žurnalistai, beveik visų Kauno laikraščių atstovai.

 Labiausiai į akį krito tai, kad skyrę garbingą vietą nužudytam prieštaringos reputacijos kauniečiui Petrašiūnų kapinėse, miesto ir šalies sporto organizacijų atstovai laidotuvėse nedalyvavo.

 Be Kūno kultūros ir sporto departamento vadovų iniciatyvos, be Kauno savivaldybės pritarimo R. Daškevičius nebūtų galėjęs būti palaidotas šiose kapinėse. Petrašiūnai yra ta vieta, kurioje amžinojo poilsio atgula žmonės, nekeliantys abejonių savo veikla ir nuopelnais Lietuvos istorijai. Pagrindinis motyvas Daškei skiriant vietą istorinėse kapinėse buvo tai, kad jis esąs daug nusipelnęs Lietuvos sportui.

 Per R. Daškevičiaus laidotuves, kurios labiau panėšėjo į milžinišką atsisveikinimą su žymiu Kauno veikėju, Edmundas Bilinskas, Daškės našlės Gelijos motinos Dalios Drazdauskienės gyvenimo draugas ir dukters tėvas, prie kapo duobės ištarė žodžius, jog žada toliau tęsti mirusio Lietuvos bokso federacijos vadovo pradėtus kilnius darbus.

 „Vėliau viena televizija iškreiptai pateikė šią mano kalbą. Žiūrovams galėjo pasirodyti, jog aš ketinu pratęsti tamsius Remigijaus darbus. Bet iš tiesų aš turėjau omeny, kad padėsiu įgyvendinti visas neišsipildžiusias jo šeimos svajones. Deja, taip ir nesuspėjau, nes netrukus patekau į šią įstaigą“, – gurkšnodamas kavą prieš keletą metų Pravieniškių kolonijos vadovo darbo kabinete apsilankiusiems žurnalistams aiškino jau 7 metus už grotų kalintis E. Bilinskas, tarp senosios Daškinių kartos atstovų vadinamas Edma.

 Kai kurių dalyvaujančiųjų nuostabai, prieš nuleidžiant į kapo duobę buvo atidengtas R. Daškevičiaus karstas. Visi norintieji galėjo prieiti ir atsisveikinti su velioniu. Po kelių minučių karstas buvo nuleistas į duobę, ir duobkasiai ėmėsi darbo. Susirinkusieji paliko ąžuolinį kryžių, kalną gyvų gėlių ir įspūdingo dydžio vainikų su užrašais „Remigijui – draugai“, „Liūdi Žaliakalnis“ ar „Nuo bokso veteranų“.

 Jį mylėjo daugelis žmonių, šimtai jam buvo dėkingi. Per jo laidotuves ašaras vos sulaikė stambaus sudėjimo odiniais švarkais vilkintys vyrai, bokso pasaulio veteranai nuoširdžiai kalbėjo šiltus žodžius. Prieš mirtį R. Daškevičius daugeliui buvo padėjęs – rėmęs bokso klubus, mokėjęs premijas patyrusiems ringo kovotojams, apmokėjęs jų gydymo sąskaitas. Ir daugeliui buvo nesvarbu, kas slepiasi už šio dosnaus rėmėjo pečių.

Ambicijos kainavo daug gyvybių

 Tuo metu, kai Daškė buvo laidojamas Petrašūnių kapinėse, tik ką iš įkalinimo įstaigos sugrįžęs H. Daktaras Vilniuje buvo apklausiamas prokurorų. Juos domino Henytės ryšiai su Daškinių vadeiva, jo nužudymo aplinkybės.

 Tąsyk Kauno Daktarų autoritetu laikytas H. Daktaras prokurorams atsakė, jog tuo metu, kai jis buvo laisvėje, R. Daškevičius atliko bausmę kalėjime, o kai šį paleido, netrukus jį patį pasodino. Todėl jie nebuvę pažįstami ir niekada neturėję bendrų verslo reikalų.

 Tačiau kai kurie surinkti faktai leidžia manyti, kad buvo metas, kai Kaune šiedu asmenys ir abiejų sėbrai nuožmiai kovojo dėl vietos miesto kriminalinėje orbitoje. „Prisiminus anuomet klestėjusias Daktarų ir Daškinių gaujas, galiu pasakyti, kad pastarieji buvo priskiriami ypač aukštai vertinamam nusikaltėlių sluoksniui. Trumpai – tai buvo kitas, gerokai aukštesnis organizuoto nusikalstamumo lygis“, – sakė vienas laikinosios sostinės kriminalinio pasaulio specifiką neblogai išmanantis Kauno apygardos prokuratūros veteranas.

 Paprašytas prisiminti anų laikų nuotaikas Kauno nusikaltėlių gretose, šiuo metu Lukiškių kalėjime įkalintas H. Daktaras autoriui viename savo laiškų atvirai dėstė: „Kaune tais laikais visi buvo vadai ir tokio vienvaldžio lyderio nebuvo. Kai 1991-ųjų pabaigoje sugrįžau iš Sibiro, daugelis mane pažinojo ir gerbė. Kartais paklausdavo mano nuomonės, bet darydavo, kas ką panorėję. Jeigu būčiau buvęs vienvaldis lyderis, seniai mane būtų nušovę kaip Bakaną (Gintautą Bakanauską), Stankę (Vaidotą Stankevičių), K. Juršą, Paūką-Sašką (Aleksandrą Paukovą) ar Daškę, kurie nebuvo linkę eiti į kompromisus. Tokius anksčiau ar vėliau sunaikindavo“.

 H. Daktaras: „Jeigu būčiau buvęs vienvaldis lyderis, seniai mane būtų nušovę kaip Daškę ir kitus“

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:16:42

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 2 dalis
 Stengėsi išlikti Nr. 1

 Kas jis, prieš 9 metus snaiperio šūvio pakirstas R. Daškevičius-Daškė, pagrindinis tuometinės Bokso federacijos ir Kauno Daškinių gaujos žmogus? Kokia buvo jo vaikystė ir jaunystė, kokioje šeimoje jis brendo, kas per draugai jį supo gatvėje ir mokykloje?

 Tai labai svarbūs klausimai, nes vienos reikšmingiausių XX amžiaus kriminalinio pasaulio įžymybių nužudymas galėjo būti padarytas, įtraukus į jį ne tik tiesioginius užsakovus ir vykdytojus – Daškinių gaujos narius, – bet ir žinomus verslininkus.

 R. Daškevičius, žmogus, kurį iki šiol daugelis prisimena ne tik sporto pasaulyje, bet ir iš Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos operatyvinių įskaitų, gimė 1968 metų gruodžio 11-ąją.

 Įdomus sutapimas: Kauno Daktarų žvaigždė Henrikas Daktaras gimė lygiai 11 metų anksčiau ir viena diena vėliau (1957-ųjų gruodžio 12-ąją).

 Atrodo, kad Daškė nuo gyvenimo pradžios buvo „užkoduotas“ bet kokia kaina siekti lyderio pozicijų. Artimi Daškės draugai „Akistatai“ pasakojo, jog jis visada akcentuodavo, kad gyvenime gali būti tik pirmas.

 Paskutiniais gyvenimo metais R. Daškevičiaus telefono numeris baigėsi trimis vienetais, tokie pat skaičiai puikavosi ir jo prabangaus „Mercedes-Benz“ numeriuose. Su žmona Gelija ir dviem sūnumis jis gyveno pirmajame aukšte Kauno centre, Griunvaldo gatvėje.



 Žaliakalnio vaikas

 R. Daškevičius buvo paprastas Žaliakalnio vaikas, augęs sunkiai dirbusio statybininko šeimoje, ne vienerius metus gyvenęs kartu su tėvais K. Vasiliausko gatvėje.

 Jo motina ilgą laiką buvo ligota, todėl negalėjo dirbti įprastų darbų, bet šeimoje išliko kaip malonaus būdo namų šeimininkė. Moteris labai rūpinosi savo trimis vaikais – Remigijumi, vėliau talentingu drožėju tapusiu broliu Artūru ir seserimi, ilgą laiką Jungtinės Karalystės sostinėje Londone gyvenusia verslininke.

 Pats R. Daškevičius visą gyvenimą linko prie sporto ir muzikos. Jo vaikystė prabėgo ne valkataujančių alkoholikų ir gatvės chuliganų aplinkoje, o prestižine laikytoje Kauno zonoje – Žaliakalnio rajone, kuriame nuo tarpukario laikų buvo įsikūrę nemažai kultūros, politikos, visuomenės, sporto veikėjų, karininkų.

 Pirmosios dabartinio Žaliakalnio teritorijos prie miesto buvo prijungtos dar XIX amžiaus antroje pusėje. Kauno administracinę teritoriją sudarė centrinė miesto dalis su Senamiesčiu, Naujamiesčiu ir Žaliakalniu. Maždaug 1919 metais sparčią plėtrą pradėjusiame Žaliakalnyje namus projektavo žinomi architektai.

 Ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje Žaliakalnyje išaugo daug įvairių šiandieninį Kauną reprezentuojančių statinių. Tarp jų – Sporto halė, Prisikėlimo bažnyčia, „Žalgirio“ sporto aikštynas, Dainų slėnis, Aukštesniosios technikos mokyklos rūmai, universitetinių klinikų kompleksas.

 Šis Kauno rajonas išsiskiria ir didžiulėmis žaliosiomis zonomis. Didžiausia jų – Ąžuolynas, apėmęs 30 ha plotą. Tai vienas iš nedaugelio Europos miško parkų miesto centre. Netoliese – Zoologijos sodas ir Vytauto parkas.



 Bokse neturėjo lygių

 Jaunąjį Daškevičių visi vadino Remyga – Žaliakalnio gatvės kalba tai reiškė išdykusį kiemų vaiką ir mokyklos blogiuką. Nors buvo smulkaus sudėjimo, įnirtingai už save kovodavo. Vienas jo bendraklasis, pasakodamas apie kiemų peštynes, kai Remigijus dar buvo mažas, prisiminė, jog jis buvo gabus kovotojas.

 2001-ųjų pavasarį R. Daškevičius bendraudamas su žurnalistais sakė, jog boksu susidomėjo būdamas 8 metų. Tuo pat metu pusantrų metų lankė ir plaukimą. Paskui atsidėjo vien boksui. Pagrindinė motyvacija lankyti bokso treniruotes – tam, kad galėtų apsiginti gatvėse ir mokyklose nuo vyresnių Žaliakalnio jaunuolių.

 Pamažu išryškėjo ringo kovotojo dvasia, todėl paauglystės metais R. Daškevičius buvo triskart Lietuvos jaunimo ir jaunių bokso varžybų čempionas, o Sovietų Sąjungos jaunimo turnyre užėmė penktąją vietą.

 Kad ir kaip stengėsi mokytojai ir tėvai, jaunasis R. Daškevičius susidėjo su išdykaujančių Žaliakalnio vaikėzų kompanija. Nuo mažumės jis buvo nepaprastai ištikimas savo draugams. Jau tada užsimezgė R. Daškevičiaus pažintys su kauniečiais, vėliau tapusiais Lietuvos sporto ir verslo įžymybėmis.

 „Boksavausi apie devynerius metus, tačiau tik šis sportas užgrūdino mano charakterį, sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis bei išmokė pakovoti už save. O kai pakliuvau į policijos rankas, žurnalistai vis nepamiršdavo paminėti, kad esu buvęs boksininkas. Ir tie dažni paminėjimai kenkė ne tiek man, kiek pačio bokso įvaizdžiui“, – paskutiniais savo gyvenimo metais R. Daškevičius guodėsi žurnalistams.

Sportininkų bataliono laikai

 Vienas buvęs Kauno organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (ONTT) pareigūnas „Akistatai“ prisiminė, jog dar būdamas 16 metų Daškės ir Remygos pravardėmis išgarsėjęs jaunuolis kontroliavo visą Žaliakalnį.

 „Jaunystėje jis išgarsėjo muštynėmis ir vagystėmis, o vėliau kriminaliniame pasaulyje prasiskynė kelią į aukščiausią nusikaltėlių lygą. Tačiau Daškė iki pat gyvenimo pabaigos neatsikratė aklo, sunkiai suvokiamo užsispyrimo bei begalinio noro lyderiauti, todėl jis savo elgesiu primena vieną fašizmo pradininkų Benitą Musolinį. Nestebina ir tai, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais kaunietis nesiklausė net jį akylai saugojusių apsaugininkų“, – teigė ne vienerius metus Daškinių veiklą atidžiai stebėjęs operatyvininkas.

 1983–1986 metais Kauno Žaliakalnyje ir aplinkiniuose rajonuose pradėjo itin įžūliai siautėti grupuotė, suburta Vytauto Matusevičiaus-Mato, tarnavusio sovietų desanto kariuomenės sportininkų batalione, ir kitų garsių atletų, vėliau žvėriškai nužudytų – vieno geriausių sovietinėje Lietuvoje dziudo meistrų Vaidoto Stankevičiaus, pagarsėjusio Smauglio ir Stankės pravardėmis, bei Gintauto Bakanausko-Bakano. Du pastarieji, irgi susiję su sovietiniais desantininkais, vėliau prisidėjo prie pirmosios Žaliakalnio Daškinių gaujos sudėties.

 Sovietmečiu GRU (karinės žvalgybos) karininkai aktyviai remdavo Kaune pusiau legaliai veikusius atletinės gimnastikos bei Rytų kovų klubus, ieškodami naujokų specialiosios paskirties būriams. Netrukus ne tik karatė ar kultūrizmo mėgėjai, bet ir aukštus titulus užsienio bei Sovietų Sąjungos varžybose pelnę boksininkai bei imtynininkai papildydavo jaunas, fiziškai stiprias, įžūliai veikusias Kauno nusikaltėlių gaujas.



 Č. Jezersko globotinis

 1987 metais pašauktas į sovietinę armiją R. Daškevičius išvengė tarnybos atokiausiuose Sibiro arba Vidurinės Azijos regionuose. Tokia laimė jaunam boksininkui nusišypsojo patarpininkavus tuomet garsiam ir įtakingam „Žalgirio“ krepšininkui. Šis, dabar dirbantis vyriausiuoju treneriu viename Rusijos klubų, tada pasirūpino, kad jo pažįstamą Remygą priglaustų tuometis sovietų armijos karininkas Česlovas Jezerskas.

 Netrukus R. Daškevičius buvo perkeltas į Kaune esantį mokomosios desantininkų divizijos vadinamąjį sportininkų batalioną.

 Apie šiuos batalionus sklido įvairios kalbos. Į juos patekdavo tik rinktiniai lietuvių tautybės jaunuoliai, pasižymintys išskirtiniais fiziniais, psichologiniais sugebėjimais. Kaip gerai išmanantys vietos topografiją, lietuviai dar tarnybos metu privalėjo atlikinėti įvairius slaptus pavedimus. Po tarnybos armijoje geriausieji iš jų būdavo siunčiami mokytis į KGB arba GRU.

 Tarnaudamas armijoje R. Daškevičius įsitraukė į sportą ir ėmė aktyviai treniruotis pas triskart pasaulio sambo čempioną, dabartinį generolą Č. Jezerską. Įvaldęs imtynių techniką, Daškė netrukus tapo Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų artimos kovos čempionu.

 Paklaustas apie pažintį su Daške, pernai nesėkmingai prezidento rinkimuose dalyvavęs Č. Jezerskas šio žurnalistinio tyrimo autoriui neslėpė pažinojęs šį veikėją. Tačiau sakė negalėjęs atsiriboti nuo žmonių, su kuriais kartu tarnavo, sportavo ir dalyvavo varžybose. „Anuomet mano vardu daugelis prisidengdavo, todėl kartais būdavau minimas ne itin maloniose istorijose, − prisiminęs praeitį kalbėjo vienas Lietuvos armijos kūrėjų Č. Jezerskas. – Pasitaikydavo, kai mane supainiodavo su sūnumi Dainiumi (D. Jezerskas prieš keletą metų savo noru pasitraukė iš gyvenimo, – aut. past.). Jis buvo ne itin maloniose istorijose pagarsėjusių kauniečių vaikinų bendraamžis“.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:22:11

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 3 dalis

 Kauniečių pamėgtas Ąžuolyno parkas sovietmečiu buvo nusikaltėlių konfliktų arena.

Gaujų karai Ąžuolyne

 „Yra toks populiarus posakis: „Jei Kauną apjuostum spygliuota viela, visi žinotų, už ką sėdi". Tokiais žodžiais pasakojimą apie sovietmečio Kauno kriminalinio pasaulio ištakas pradėjo Juozas Rimkevičius, buvęs kovą su pirmosiomis Lietuvoje suklestėjusiomis nusikaltėlių gaujomis paskelbusios Vidaus reikalų ministerijos operatyvinių darbuotojų specialios grupės narys.

 Maždaug 1985–1986 metais banditų susirėmimai Kaune kildavo dėl daugybės priežasčių. Tačiau dažniausiai kumščių kietumą jauni kauniečiai iš įnirtingai konkuruojančių miesto gaujų išbandydavo dėl įtakos sferų dalybų arba dėl jaunosios ir vyresnės kartos nusikaltėlių konfliktų.

 Pagrindinės tais metais besikuriančių Žaliakalnio Daškinių ir Vilijampolės Daktarų susidūrimų priežastys buvo nesutarimai dėl teritorijų dalybų. Tiesa, šie susidūrimai buvo vietinės reikšmės ir nesukėlė plataus masto kovų, kurios būtų pasiglemžusios ir gyvybių.

 Kaip teigė šių eilučių autoriui vienas Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) veteranas, bene pirmasis didelis santykių aiškinimasis įvyko 1985-ųjų kovo mėnesį Ąžuolyno parke. Šiame „mūšyje" dalyvavo per 80 jaunų vyrų.

 Pasakojama, kad pasibaigus šiam susidūrimui Žaliakalnio sportininkai išmušė akis keliems būsimiems Vilijampolės gaujos bosams, artimiausiems paties Henriko Daktaro sėbrams. Tuo tarpu mažiau nukentėjusieji vilijampoliečiai nuo karingai nusiteikusių žaliakalninių turėjo skubiai sprukti netrumpą atkarpą – nuo Ąžuolyno parko iki pat Jonavos gatvės.

Turtingų šeimų vaikai

 „Kaunas nuo seno buvo vertelgų sostinė. Būtent dėl to, kad šiame mieste mažiausiai buvo paisoma tarybinės santvarkos taisyklių dėl „gamybos įrankių priklausymo liaudžiai" – kiekvienas stengėsi užsidirbti papildomai ir kai kada ne visai teisėtais būdais. Tokia dvasia buvo auklėjami vaikai ir jiems susiformavo savitas supratimas apie įstatymus ir tvarką. Be to, kenkti valdžiai, nekęsti jos atstovų (konkrečiau – teisėsaugininkų), grobstyti valstybinį (t. y. niekieno) turtą buvo savotiškas prestižo reikalas", – prisiminė nuo eilinio milicijos darbuotojo iki policijos vyresniojo komisaro, valdybos viršininko Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje iškilęs ir nemažai prie Lietuvos policijos atkūrimo prisidėjęs J. Rimkevičius.

 Pašnekovo teigimu, tais laikais Žaliakalnio nusikaltėlių gaujų vadeiva tapo Remigijus Daškevičius, puikus sportininkas ir protingas vaikinas. Reikia pažymėti, kad kaip sportininkas Daškė gana sveikai gyveno ir uoliai „pumpavo" raumenis. Jis pabrėžtinai vengė bet kokių svaigalų – net ir tabako.

 Tuo tarpu su R. Daškevičiaus bičiuliais pakovoti nevengdavę H. Daktaro pasekėjai laisvalaikio vakarus mėgdavo leisti Kauno restoranuose ir naktiniuose baruose.

 „Pirmosios dar pavadinimų neturėjusios Žaliakalnio gaujos buvo susiformavusios iš aktyvių sportininkų: imtynininkų, boksininkų, Rytų kovų menų meistrų. Daugelio jų biografijos skyrėsi nuo skurdžioje, riboto mąstymo žmonių aplinkoje išaugusių Daktarų veikėjų. Dauguma Žaliakalnio vyrų buvo iš neblogai materialiai apsirūpinusių šeimų, išsilavinę. Tiesa, „kaunietiškų" – vartotojiškų pažiūrų – vaikinai, – pasakojo J. Rimkevičius.

 – Ir Vilniuje, ir Kaune, ir turbūt kituose Lietuvos miestuose tokios jaunimo gaujos, susibūrusios gatvių ar rajonų principu, tarpusavyje konkuravo ir konfliktavo. Tai buvo įvaizdžio dalykas. Netgi skyrėsi jų apranga, manieros, susibūrimo vietos. Kai gaujos pradėjo vykdyti rimtesnius nusikaltimus, ta jų tarpusavio kova ir konkurencija ypač sužiaurėjo. Tuo metu gaujose iškilo akivaizdūs lyderiai, kurie išsiskyrė savo fizine jėga ir sumanumu".

Įtakingasis Vania

 Anuomet Kaune Žaliakalnio vaikinus daugelis laikė klasikiniais neleistinai suįžūlėjusiais banditais. Tipiški jauni išsišokėliai, netikėtai atėję nugalėti šalies mafijos sostinės lyderius Daktarus – šiuo klausimu ir vyresnės kartos ilgapirščiai, ir milicija buvo vienos nuomonės.

 Jaunieji Daktarai Daškę ir jo sportininkus kriminaliniame pasaulyje pasitiko ne ypač draugiškai. Naujokus ne kartą įvairiais būdais bandė pastatyti į vietą, bet praėjus kuriam laikui paaiškėjo keletas intriguojančių aplinkybių.

 Remiantis teisėsaugos veteranų pasakojimais, jau tada jaunuosius Daškinius globojo ne kas kitas, o Jonas Bielskis, Kaune anuomet geriau žinomas kaip Senelis arba Vania. Tais laikais J. Bielskis buvo laikomas autoritetu, būdavo savotišku tarpininku.

 Ne kartą pasitaikė, kai jauniesiems Daškės parankiniams pakakdavo pasakyti Vanios vardą, kad žiaurūs konkurentai ne tik iš Vilijampolės, bet ir iš kitų Kauno mikrorajonų juos paliktų ramybėje.

Saviškius atpažinti – žalias raištis

 Kaune iki šiol sklando kalbos, jog pirmosios nuožmios kovos dėl išlikimo tarp vilijampoliečių ir žaliakalninių vyko Ąžuolyno parke, netoli dabartinio S. Dariaus ir S. Girėno futbolo stadiono.

 Sutemus į muštynes prie sporto komplekso kartkartėmis susirinkdavo per šimtą agresyviai nusiteikusių vaikinų. Čia grupės jaunų vyrų iš Vilijampolės ir Žaliakalnio kiemų susirinkdavo apsiginklavę kas kuo: lazdomis, grandinėmis, metaliniais strypais, o kai kada – ir peiliais. Susirinkusiųjų veidai nežadėdavo nieko gero – iš jų trykšte tryško pyktis ir agresija.

 Po pirmųjų kruvinų susirėmimų Ąžuolyne Daškės vyrai ateidavo ant kairės rankos pasirišę specialius žalius raiščius. Toks ženklas buvo naudojamas tam, kad įsisiautėję ar sunkiai sužeisti grumtynių dalyviai bent pagal raiščius galėtų atskirti saviškius nuo priešininkų.

Kovotojų spalvos

 Žaliakalniniai buvo įsitikinę, kad muštynėse, kaip ir sporte, galioja tokie pat garbės principai – tarkim, reikia santykius aiškintis be papildomų įrankių ar nemušti gulinčiojo – todėl į kautynes ateidavo vilkėdami sportiniais kostiumais.

 „O „slabadiniai" nepaisydavo jokių taisyklių. Jie apsirengdavo vatinukais, užsidėdavo ausines kepures, kurios leisdavo slopinti smūgius, atsinešdavo muštynėms skirtų įrankių", – apibūdino ankstyvosios kartos Kauno mafijos kovotojų aprangos detales J. Rimkevičius.

 Daugelio vilijampoliečių vien išvaizda tais laikais sukeldavo siaubą bet kuriam, išvydusiam juos tamsioje ir ištuštėjusioje gatvėje: pykčiu žaižaruojančios akys, įmantrios „zekų" tatuiruotės. Jų apranga būdavo pritaikyta bet kurią akimirką įsiplieskiančioms muštynėms. Plačios kelnės nevaržydavo judesių smūgiuojant kojomis, netrukdydavo, jei tekdavo skubiai bėgti. Ne mažiau svarbios anų laikų banditams masinėse muštynėse buvo odinės striukės – jos sušvelnindavo priešininkų smūgius, padėdavo atlaikyti peilių dūrius.

 Išskirtinis vilijampoliečių bruožas buvo plikai skustos galvos – kad tiems patiems milicininkams nebūtų už ko sugriebti.

Pasyvūs stebėtojai

 Šių eilučių autoriaus kalbintiems buvusiems teisėsaugininkams susidarė įspūdis, kad tais laikais Kauno milicijos vadovai nenorėjo kištis į dar gatvės chuliganais laikytų Daktarų ir Daškinių muštynes. Atrodo, jie nematė reikalo uždrausti „kariauti" konfliktuojantiems miesto rajonų kiemų chuliganams.

 „Kai milicininkai sužinodavo, kad vyks muštynės, atvažiuodavo, prie Ąžuolyno parko pastatydavo „voronoką" ir pasyviai stebėdavo kumščiais santykius besiaiškinančius jaunuolius. Tada jie nenorėjo tramdyti siautėjančių chuliganų. Siekė, kad apie šias kovas nepasklistų kalbos visame Kaune. Kai kurie tvarkdariai tikėjosi, kad be jų įsikišimo per trumpą laiką vienas kitą išžudys aršiausi miesto banditai. Deja, tokioms jų iliuzijoms nebuvo lemta išsipildyti. Kaip atskleidė vėlesnių metų kriminaliniai įvykiai, būtent iš mušeikų Ąžuolyne vėliau išaugo ryškūs ir ilgus metus šalies gyventojus šiurpinę gangsteriai", – pasakojo vienas anuomet ypač svarbių Kauno bylų tyrimuose jaunuosius banditus apklausdavęs tardytojas iš Vilniaus.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:26:17

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 4 dalis
 Choreografas A. Stravinskas atskleidžia sovietinio Kauno naktinio gyvenimo paslaptis.

Garsaus kolektyvo šokėjas

 Kauniečio choreografo, lietuviško breiko pradininko Algio Stravinsko, draugų dažniau vadinamu Stravu, didžiausios šlovės metai praeityje, bet jo sukurtų šokių pasirodymų senais vaizdo įrašais ir šiandien žmonės gali mėgautis apsilankę internetinėje vaizdo klipų bei filmų bibliotekoje „Youtube“.

 1987 metais Kauno sporto halėje A. Stravinsko pastangomis buvo surengtas bemaž pirmasis tuometinėje Sovietų Sąjungoje breiko čempionatas. Tačiau staigi karjeros griūtis A. Stravinsko breiko grupės šlovės metais jos įkūrėją buvo nubloškusi į patį gyvenimo užribį. Praėjus kuriam laikui, A. Stravinskas atsitiesęs iš gimtojo Kauno persikėlė į Vilnių, dirba mokytoju Balio Dvariono muzikos mokykloje ir kartkartėmis surengia pasirodymus uždarų vakarėlių publikai.

 Tarp 1985–1989 metais Kauno restoranuose „Žalias kalnas“, „Orbita“ ir „Trys mergelės“ moderniais šokiais naktinėse programose publiką pakerėjusios A. Stravinsko suburtos grupės šokėjų vienu metu pasirodydavo ir pats R. Daškevičius.

Gyvenimas – niūrioje aplinkoje

 Sužinojus, kad po bokso R. Daškevičiaus antroji aistra buvo šokiai, o jo mokytoju yra buvęs A. Stravinskas, ilgą laiką kirbėjo mintis: o kaip susiklostė tolesnis pastarojo likimas? Ieškant sovietmečiu garsaus Kauno naktinio gyvenimo veikėjo, prieš kiek laiko teko atsidurti Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje, esančiame nemaloniai atrodančiame bendrabutyje, kurį vadina socialiniu būstu. Aplink jį sukinėjosi nemalonios išvaizdos žmonės. Čia bene vienintelė sostinės vieta, kurioje nepatariama vaikščioti atsitiktiniams praeiviams.

 Netoliese yra narkologijos centras, tad jį palikę, tačiau kvaišalų troškulio nė trupučio nenumalšinę narkomanai netgi vidury dienos užpuldinėja žmones, kad susirinktų pinigų dienos dozei. Su tokiais išpuoliais kaskart tenka susidurti ir 56 metų A. Stravinskui.

 Su šiuolaikinėmis rusų estrados žvaigždėmis laikomais atlikėjais Ala Pugačiova, Borisu Moisejevu vienoje scenoje anuomet pasirodydavęs A. Stravinskas, šiandien besiglaudžiantis kukliame vieno kambario būste su bendra virtuve, tvirtino, kad iš šokių pasaulio jis nepasitraukė ir vis dar kartkartėmis pasirodo. Tiesa, ne taip dažnai: kartais studentiškuose vakaruose ar neformalaus jaunimo vakarėliuose. Kaip pats sako, jis ne brangininkas – ir taip visi šiais laikais sunkiai gyvena.
 Broliai Daškiniai

 Aštuntojo dešimtmečio viduryje iš Vakarų atsirito labai energinga maištingos šokių muzikos banga. Šokių kolektyvai ėmė dygti lyg grybai po lietaus.

 „Kai paskelbiau norinčiųjų išmokti šokti breiką atranką, prie tuomečio „Senojo tresto“ pastato A. Mickevičiaus gatvėje Kaune nusidriekė milžiniška eilė jaunimo. Tais laikais atranka buvo didžiulė. Į vieną vietą mano kolektyve pretendavo per 200 žmonių. Mūsų kolektyvas kurį laiką neturėjo pavadinimo, tačiau, ko gero, buvo geriausias ir žinomiausias tarp miesto šokėjų“, – prisimena A. Stravinskas.

 Sykį vienoje naujos šokių kultūros propaguotojo paskelbtoje atrankoje pasirodė, kaip pašnekovas teigia, „du labai gražūs broliukai“. „Sužinoję, kad jų pavardė Daškevičiai, su likusiais grupės nariais juos iškart praminėme Daškiniais, o jie mane – tiesiog Stravu. Bet taip mane vadindavo tik tie, kurie gerai šokdavo, likusiems aš buvau vadovas“, – teigė A. Stravinskas.

Kultūringas, tačiau paslaptingas

 Buvo metas, kai A. Stravinsko suburtame šokių kolektyve kartu su broliais Daškevičiais šokdavo ir vėliau žinoma aktore tapusi Eglė Mikulionytė.

 „Jau pirmosiose repeticijose pastebėjau, kad broliai Daškevičiai – labai skirtingi. Artūras jau tada išsiskyrė kaip originalių idėjų nestokojantis menininkas, jis save išreikšdavo piešdamas. Nuo pirmos pažinties Remigijus man paliko kultūringo, mandagaus žmogaus įspūdį. Akivaizdu, kad jį viliojo menas, bet kažkas suklaidino, ir jis pasirinko ne visai tinkamą kelią, – pasakojo A. Stravinskas. – Jau tada buvo matyti, kad Remigijus turi nuo aplinkinių kruopščiai slepiamą paslaptį. Po kiek laiko išvydau, kad pas Remigijų į „Žalią kalną“ vis dažniau geriausiomis visame Kaune mašinomis atvažiuoja neaiškios išvaizdos jauni vyrai. Bet dėl to jam nesutrukdžiau šokti breiko naktinėse restorano programose.“

 Buvusio R. Daškevičiaus šokių mokytojo teigimu, jaunieji Daškės bendražygiai iš kriminalinio pasaulio kažkodėl privengdavo lankytis „Žaliame kalne“. Pats R. Daškevičius kartkartėmis vakarinėse programose pašokdavo, tačiau netrukus palikdavo restoraną ir patraukdavo savais keliais.

Vakaro programos – ir M. Gorbačiovui

 Anuomet restoranas „Žalias kalnas“ visoje Lietuvoje garsėjo savo architektūra, moderniu apšvietimu. Jame pasirodančių atlikėjų programos buvo žinomos visoje Sovietų Sąjungoje. Į Kauną pasižiūrėti scenoje erotiškai judančių ir kukliais sceniniais kostiumais pasipuošusių A. Stravinsko kolektyvo šokėjų atvykdavo anuomet aukščiausios sovietinės valdžios atstovai.

 „Kai Vilniuje dirbę sovietų funkcionieriai sulaukdavo garbingų svečių iš Maskvos, tą patį vakarą jie skubėdavo stebėti naktinių programų į „Žalią kalną“. Jie mūsų šokėjų pasirodymais gėrėdavosi ištisą naktį“, – prisimena A. Stravinskas.

 Į „Žalią kalną“ pamatyti A. Stravinsko šokėjų atvykdavo ir anų laikų aukščiausi valdžios šulai iš Maskvos. Tuo metu ant restorano durų atsirasdavo skelbimas, kad vyksta uždaras vakaras, todėl pašaliniai žmonės čia nepatekdavo. Tokius valdžios grietinėlės vakarėlius saugodavo nemažas apsaugos būrys. Neatmestina, kad tarp jų sukinėjosi ir KGB patikėtiniai.

 „Pamenu, kartą „Žaliame kalne“ viešėjo ir pats Michailas Gorbačiovas. Ne vienas mano auklėtinių paskui gyrėsi aplinkiniams, kad kaitinęs būsimąjį Sovietų Sąjungos vadovą, – praeities prisiminimais dalijosi Stravas. – Garbingų svečių iš Maskvos delegaciją į Kauną pasikviesdavo daugelis šiandien Seime ir Vyriausybėje atsakingas pareigas einančių asmenų. Jų patarnautojai „Žalio kalno“ administratoriams sakydavo: „Kai suvalgysime karštuosius patiekalus, iškart pakvieskite į sceną artistus.“ Tada svečiai, išvertę pilvus, bukais žvilgsniais žiūrėdavo mano grakščių šokėjų programas. Iš jų veidų buvo matyti, kad nė trupučio nesupranta apie moderniojo šokio meną...“

Naktinis banditų gyvenimas

 Kaip žinoma, pakliūti į anuomet kauniečių pamėgtus restoranus būdavo beveik neįmanoma, tačiau miesto kriminalinių „šeimų“ atstovams bet kurios durys plačiai atsiverdavo.

 Tais laikais duoklę iš „Žalio kalno“ administracijos darbuotojų rinkdavo vyresnės kartos Žaliakalnio nusikaltėliai. Būtent jie vakarais ir mėgdavo puotauti savo rajono restorane. Tačiau jie didesnių rūpesčių kitiems vakaro svečiams nekeldavo.

 Anuomet pasiturintys kauniečiai ir miesto svečiai ypač vengė vaikščioti į „Pasimatymo“ restoraną (jo patalpose dabar įsikūrusios parduotuvės ir kavinės), ypač savaitgalių vakarais, mat Kaune visiems buvo žinoma, jog „Pasimatymas“ – Daškinių gaujos banditų pamėgtas restoranas.

 Savotiški anų laikų Kauno nusikaltėlių klubai veikė ir kituose sovietiniais laikais klestėjusiuose restoranuose: „Trijose mergelėse“ ir „Vilijoje“ karaliavo Vilijampolės Daktarai, o Kauno priemiestyje Garliavoje į „Trijų milžinų“ užeigą rinkdavosi vietiniai banditai.

 „Daktarų pamėgtame „Trijų mergelių“ restorane tais laikais pasirodydavo prastesnio lygio atlikėjai ir šokėjai. Jame puotaujantys banditai mikliai sutvarkydavo apgirtusius klientus, bandančius prisiartinti prie scenoje pasirodančių atlikėjų“, – dėstė A. Stravinskas.

 Tais laikais visos Kauno banditų grupuotės restoranuose keldavo žiaurias muštynes. Anot A. Stravinsko, tie susirėmimai būdavo audringi kaip amerikiečių vesternuose, kai minios žmonių vienas kitam daužo per snukius, skraido stalai. Būta ne vienos nakties, kai prieš A. Stravinsko šokėjų grupės pasirodymus į užkulisius tyliai įslinkdavo persigandęs restorano administratorius ir ištardavo: „Matyt, kažkas netrukus įvyks...“

 „Po tokių žodžių mes, artistai, supratę, kad prasidės dideli neramumai, išsikviesdavome taksi ir skubėdavome į namus arba į kitą restoraną – numalšinti streso. Ne sykį teko girdėti, kad po naktinių programų nusikaltėliai išsiveždavo šokėjas į pirtis, sumušdavo, o galiausiai keliese išprievartaudavo“, – prisimindamas sovietinio Kauno naktinį gyvenimą, kalbėjo A. Stravinskas.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:29:22

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 5 dalis
 Breikerių gretose – ir Rublis

 Kitados garsus choreografas Algis Stravinskas prisipažino, kad sovietiniais laikais iš jo kas mėnesį 100 rublių duoklės reikalaudavo vienas anuomet klestėjusios Žaliakalnio banditų šutvės atstovas. Tačiau paprašytas prisiminti reketininko pravardę, atvirai bendraujantis A. Stravinskas negalėjo jos prisiminti.

 „Tais laikais, be manęs, reguliariai susimokėdavo ir „Žalio kalno“ administratorius. Būta kalbų, kad kai kuriems nusikaltėliams mokėdavo net restorano vadovė. Vengdavau kolegoms pasakoti, kad moku reketininkams. Be to, didelio pinigų stygiaus nejaučiau, nes šokių programas pristatydavau nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, tad per mėnesį uždirbdavau apie 300 rublių, – pasakojo A. Stravinskas. – Su iš manęs duoklės reikalavusiu reketininku susitikdavau prie „Žalio kalno“ baro. Pinigų perdavimas vykdavo tokiu principu: paprašydavau barmeno, kad jis įpiltų man 50 gramų degtinės, o paskui, pabaigęs pašnekesį su juo, barmenui ramiai pasakydavau, jog grąžą palieku artimam jaunystės laikų bičiuliui...“

 Anot pašnekovo, šokdamas A. Stravinsko breiko grupėje Remigijus Daškevičius nepasižymėjo išskirtiniais gabumais, tačiau jis vienas iš nedaugelio akimirksniu perprasdavo sudėtingus breiko elementus.

 Buvo metas, kai „Žalio kalno“ scenoje „žuvyte“ vadinamus akrobatinius triukus šėliojantiems restorano svečiams demonstravo ir kitas vėliau Daškinių gaujoje plačiai pagarsėjęs kaunietis – Robertas Užukauskas-Rublis, šiuo metu kaltinamas turto prievartavimo byloje.

Nokautas prie baro

 „Jei kas nors iš mūsiškių pasiskųsdavo, kad netoliese siautėja šiurkščiai besielgiantis žmogus, Remigijus, net nespėjus pasibaigti repeticijai, išbėgdavo iš salės, sakydamas: „Vadove, aš viską sutvarkysiu.“ Jis pasišnekėdavo su kolektyvo narius pašiurpinusiu žmogumi, tačiau kokia forma vykdavo pašnekesys, negaliu pasakyti“, – kalbėjo A. Stravinskas.

 Tačiau kartą R. Daškevičius nesusitvardęs kitų šokių grupės narių akivaizdoje nokautavo barmeną.

 „Per eilinės repeticijos pertrauką Remigijus restorano barmeno paprašė įpilti stiklinę sulčių, bet šis jam atsakė, kad neduos. Tada Remigijus peršoko per barą ir smogė barmenui. Tas bemat susmuko be sąmonės. Po šio incidento Remigijui pasakiau: „Manau, jog tu supranti, kad dabar jau viskas“, – nemalonų incidentą prisimena A. Stravinskas. – Kai kurie persigandę kolektyvo nariai nenorėjo toliau šokti su Remigijumi. Apie tai sužinoję administracijos darbuotojai bijojo skųstis milicijai, nes patys mokėdavo reketininkams, tačiau tada jie irgi reikalavo, kad Remigijų pašalinčiau iš grupės. Tiesa, net išprašytas Remigijus nenustojo domėtis mūsų kolektyvo veikla, kartkartėmis aplankydavo. Neretai pasižiūrėti, kaip ruošiamės vakaro programoms, atsivesdavo dailią panelę“.

Naktys restorano griuvėsiuose

 Sovietmečiu garsus Kauno restoranas „Žalias kalnas“ pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais nutraukė savo veiklą. Vis mažiau žmonių turėjo pakankamai pinigų, todėl naktinis gyvenimas sunyko. Ne tik paprasti darbininkai, bet ir mokytojai, gydytojai, teisėsaugininkai mėnesius negaudavo algos.

 Visoje šalyje didėjo nusikalstamumas, suklestėjo Kauno Daškinių ir Daktarų gaujos.

 „Po Sovietų Sąjungos žlugimo pamačiau, kad jau viskas: restoranas „Žalias kalnas“ užsidarė, visi mano grupės šokėjai, sunerimę dėl savo tolimesnės ateities, išsibarstė. Kai kurie dar šoko kitų miestų restoranuose, tačiau didžioji dalis patraukė ieškoti laimės į Vakarų Europos šalis. Ir man siūlė emigruoti, tačiau aš kaip pamišęs patriotas nesiryžau palikti gimtosios Lietuvos. Kad dabar man sugrąžintų tas dienas...“ – sakė A. Stravinskas.

 Suklestėjus iš patiklių miestiečių lengvai butus išviliojančių sukčių gaujoms, netgi buvusio garsaus scenos veikėjo statusas nesutrukdė iškraustyti A. Stravinsko iš buto, kai jis nebeišgalėjo padengti įsiskolinimų už komunalines paslaugas.

 „Aš apgaulės būdu netekau pastogės, todėl buvau priverstas likti buvusio restorano griuvėsiuose. Net kelerius metus teko gyventi apleistose „Žalio kalno“ tarnybinėse patalpose. Dažniausiai nakvodavau atlikėjų persirengimo kambarėlyje. Šaltas ir drėgnas naktis leisdavau užsiklojęs likusiomis restorano staltiesėmis ir užuolaidomis“, – tamsiausią gyvenimo laikotarpį prisimena buvęs garsus šokių meistras.

Paskutinis susitikimas

 Ties bedugne atsidūręs A. Stravinskas neturėjo kur prašyti paramos, todėl per vieną savo auklėtinių sužinojo R. Daškevičiaus telefono numerį. „Kartą jam pasukau ir nedrąsiai ištariau: „Remigijau, man labai reikia su tavimi pasišnekėti...“ Išgirdęs mano balsą, jis iškart pasakė: „Vadove, aš viską žinau“, – pasakojo A. Stravinskas.

 Šokių mokytojas su buvusiu auklėtiniu susitarė po kelių dienų susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės Kaune, Sukilėlių prospekte.

 „Tuo metu atrodžiau kaip varganas „bomžas“. Labai jaudinausi vieną saulėtą rytą viešoje vietoje laukdamas Remigijaus. Maniau, kad jį bus pasiekusios kalbos, jog esu nusigyvenęs, todėl jis nenorės su manimi pasimatyti. Tačiau Remigijus sutartu laiku į sutartą vietą atskubėjo lydimas keturių juodos spalvos užsienietiškų automobilių tamsintais langais. Pamaniau, kad atvyko prezidentas su gausios apsaugos palyda. Iš mašinos išlipo tik Remigijus. Matyt, kitose mašinose buvę vyrai pastebėjo, kad priešais juos stovi jokio pavojaus negalintis sukelti benamis“, – prisiminė pašnekovas.

 Išlipęs iš mašinos R. Daškevičius ištarė: „Sveiki, vadove, kaip suprantu, reikia pagalbos?“ Kiek patylėjęs A. Stravinskas atsakė: „Tikrai reikia, nes žlugo visi mano reikalai.“ Tarsi nujausdamas artėjančią jo žūtį buvęs šokių mokytojas paskui dar R. Daškevičiui sakė: „Bėk, vaikeli, bėk kuo greičiau į užsienį, nes čia jau viskas eina žlugimo link.“

 „Prisimindamas praeitį „Žaliame kalne“ jis man nuoširdžiai padėkojo už šokių pamokas. Tokie jo žodžiai mane sujaudino. Ištariau: „Aš tau esu dėkingas dėl to, kad man paskyrei laisvą minutę.“ Pasibaigus mūsų pašnekesiui Remigijus ištiesė tada man labai didelius pinigus – 1000 litų. Galiausiai atsisveikindamas pasakė: „Vadove, nenusiminkite, viskas bus gerai.“ Po to jo daugiau niekada nebemačiau“, – apie paskutinį susitikimą su R. Daškevičiumi pasakojo A. Stravinskas.

Vadina savo sūnumi

 R. Daškevičius savo šokių mokytojo neužmiršo. Buvo metas, kai kone kasdien prie „Žalio kalno“ atvykdavo Daškinių vadeivos pasiųstas jaunas vyras. Jis sunykusio restorano patalpose gyvenančiam A. Stravinskui atveždavo maisto, kartais – ir alkoholio.

 Buvęs Daškės šokių mokytojas A. Stravinskas sakė, kad tik persikėlęs į Vilnių sužinojo, jog prie italų restorano Vokiečių gatvėje durų iš priešais jį esančio namo antrojo aukšto nušautas jo buvęs auklėtinis.

 „Jei kas nors nori, tegul R. Daškevičių smerkia, bet man jis nieko bloga nepadarė, visada apgindavo mano kolektyvą. Kasmet jo mirties dieną – lapkričio 24-ąją – nueinu į restoraną, prie kurio durų Remigijus buvo nušautas. Paprašau, kad restorano darbuotojai leistų uždegti žvakelę. Aišku, kaskart jie įtariai mane nužvelgia, bet jiems sakau, kad tai buvo mano sūnus ir tokiu būdu noriu jį pagerbti. Norėtųsi kada nors nuvykti į Kauną ir aplankyti Remigijaus kapą, bet šiandien man tai būtų pernelyg brangus malonumas“, – kalbėjo sunkiai kasdienei duonai pinigų prasimanantis choreografas A. Stravinskas, atsidūręs liūdnai pagarsėjusiame bendrabutyje Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:34:08

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 6 dalis

Daktarai net kruviname mūšyje nenorėjo Daškinių pripažinti naujais Kauno lyderiais.

Užvirė kova dėl įtakos

 1989 metai pasižymėjo tolesniu Kauno kriminalinių grupuočių veiklos plitimu, padidėjusiu banditų įžūlumu ir augančiu jų veiklos meistriškumu. Tuo metu viešose vietose Kauno valdovais jautęsi nusikaltėliai šiurkščiais veiksmais siekė įbauginti visuomenę.

 Apie kriminogeninį Lietuvos TSR foną tuo metu byloja ir 1989-ųjų kovo 27-ąją Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Organizacinio inspekcinio skyriaus parengta slapta pažyma apie kovos su organizuotu nusikalstamumu Lietuvoje būklę. Joje pažymima, kad „Vilniuje egzistuoja Vesnuškos grupė, Klaipėdoje vyksta ginčai dėl įtakos sferų tarp Gaidjurgio ir Burilianų grupuočių, Alytuje veikia Kubės grupė, Biržuose – Karveliai, o Kaune – Daškiniai...“

 Kaune dėl įtakos su žemesnio rango Vilijampolės Daktarais ir kitomis gaujomis vis dažniau pradėjo kovoti jauni Žaliakalnio sportininkai, anksčiau su teisėsauga nekonfliktavę. Remigijaus Daškevičiaus suburtas jaunimas tapo įžūlus ir absoliučiai nebesiskaitė su vyresniaisiais, kai didžiausi Daktarų autoritetai – Henrikas Daktaras, Vidmantas Siaurusevičius, Rimvydas Žilinskas, pagarsėjęs pravardėmis Taisonas ir Rimvis – Sibire atliko bausmes už lapių vagystes.

 Tais laikais Kaune klestėjo nuo Daktarų atskilę Kampiniai ir Daškiniai. Reketo klestėjimo metais R. Daškevičiaus-Daškės pasekėjai išgarsėjo savo šaltakraujišku žiaurumu. Žaliakalniniais anuomet reketuojamus Kauno verslininkus gąsdindavo netgi didžiausi jų konkurentai – vilijampoliečių gaujos veteranai.

 Atrodo, kad Daškės vyrai nesiskaitė su jokiais autoritetais. Jiems buvo tas pats, kas prieš juos: ilgametis konfliktuojančios gaujos atstovas, turintis užnugarį netgi Rusijoje, žinomas verslininkas ar aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ryšių turintis bankininkas.

Naktinės provokacijos

 Kadangi R. Daškevičiaus sėbrai veikė agresyviai, su jais netrukus pradėjo skaitytis. Jie į savo grupuotę ėmė vilioti netgi kai kuriuos įtakingus žmones iš kitų miesto gaujų. Į savo gretas Daškiniams kuriam laikui buvo pavykę prisivilioti ir patyrusius plėšikus, vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių išėjusius į aną pasaulį: Gintautą Bakanauską-Bakaną, Vaidotą Stankevičių-Smauglį, Ramūną Kuzminą-Ramaškę, Algirdą Žemaitį-Kuką, taip pat jau daugelį metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantį didžiulių aferų sumanytoją Mėjų Velonskį-Žydą.

 Devintojo dešimtmečio pradžioje Daškiniai nuolat siautėjo Žaliakalnio, Dainavos, Kalniečių rajonuose, važinėdami baltos spalvos „Žigulių“ markės devintukais užtamsintais langais, o vakarus mėgdavo leisti anuomet populiariame „Kolegų“ pramogų centre ir „Pasimatymo“ restorane.

 Dėl tokių jaunųjų banditų išsišokimų į Kauną buvo nuolat siunčiami VRM įsteigto 6-ojo skyriaus pareigūnai. Neretai prieš juos, „šeštokus“, surengdavo provokacijas, kurių tikslas buvo vienas: sukompromituoti ir atleisti iš darbo arba bent kuriam laikui nušalinti nuo konkrečių bylų tyrimų banditams neparankius kriminalistus.

 Vertas dėmesio pavyzdys: 1989-ųjų rugsėjo 25 dieną VRM Kadrų skyriuje buvo gautas piliečio E. B. pareiškimas apie tai, esą rugsėjo 23-iosios naktį naktį šeši esą girti Kauno 6-ojo skyriaus pavaduotojai, atvykę į „Pasimatymo“ restoraną, grasindami pistoletais prirėmę jį prie sienos, paskui išsivedę į lauką ir pavartoję prieš jį „fizinį smurtą“. Su panašiais pareiškimais tą pačią dieną į tuometinį Kauno Lenino rajono vidaus reikalų skyriaus viršininką kreipėsi dar du piliečiai.

 Tačiau jau tą pačią rugsėjo 23-iąją Kauno VRV viršininkas J. Liaudanskas patvirtino Kadrų skyriaus išvadą, kurioje teigiama: „1989 m. rugsėjo 22 d. Kauno VRV 6-ojo skyriaus darbuotojai Olegas Mažuika, kapitonai S. Dzunkovas ir J. Dičiūnas, vyr. leitenantas R. Pravdzinskas, leitenantas A. Pravdzinskas, jaun. leitenantas R. Nekrošius vykdė priemones išaiškinant asmenis, terorizuojančius restoranų, kavinių ir barų lankytojus bei darbuotojus... Apsilankę restorane „Žalias kalnas“, pareigūnai reketininkų nerado, todėl išvyko. Apie 0.30 val. važiuodami pro restoraną „Pasimatymas“, pareigūnai išgirdo garsą, panašų į šūvį. Susibūrę prie restorano įėjimo piliečiai, pamatę milicijos pareigūnus, išsilakstė. Pačiame restorane, ant laiptų, vyko muštynės, tačiau jų dalyviai, išvydę pareigūnus, taip pat pabėgo. Restorano lankytojai jokių pretenzijų milicijos darbuotojams nepateikė. Restorano „Pasimatymas“ darbuotojai G. ir B. pareiškė nematę jokių muštynių tarp milicijos darbuotojų ir lankytojų ir apskritai atsisako kažką aiškinti, nes ateityje nenori turėti reikalų su vadinamaisiais „reketininkais“.

 Taigi duomenys apie tai, jog tuometines Kauno gaujas tramdę „šeštokai“ vartojo alkoholį arba patys terorizavo restorano klientus, sukeldami muštynes restorano patalpose, nepasitvirtino.

Sprogmuo nutraukė rankos plaštaką

 1989-aisiais šalia „Pasimatymo“ įvykęs pirmas rimtas ginkluotas susirėmimas tarp Vilijampolės Daktarų ir Žaliakalnio Daškinių sukėlė dar nebūtą rezonansą – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio tarpusavyje konfliktuojančių banditų susirėmimų.

 Plačiai nuskambėjęs seno H. Daktaro bičiulio Vladimiro Seneckio-Turisto arba Sosiskos nesėkmingas bandymas susprogdinti priešininkus iš Daškės gaujos aplinkos įsiminė daugeliui Kauno kriminalinio pasaulio atstovų. Būtent po minėto konflikto su tuo metu Kaune autoritetingiausia Vilijampolės grupuote Daškiniai pajuto nuolatinį jėgos struktūrų dėmesį – ir ne tik 6-ojo skyriaus, bet ir saugumo darbuotojų.

 Nors tikėtina, kad konfliktų aiškinimosi vakarą prie „Pasimatymo“ buvo atvykęs ir pats R. Daškevičius, tačiau niekas iš tais laikais dirbusių kriminalistų negalėjo šio fakto patvirtinti.

 Kaip pasakojo tuomečiame Kauno Lenino (vėliau K. Požėlos) rajono vidaus reikalų skyriaus tardymo poskyryje vyr. tardytoja dirbusi Nijolė R., Turistui netekus kairės rankos plaštakos nuo savadarbio sprogmens, skirto Daškinių vyrams, Kauno traumatologijos klinikoje susirinko visas tuomet įtakingiausių vilijampoliečių žiedas.

 Nijolė R. tvirtino, kad tą vakarą palaikyti V. Seneckio su dovanomis ir gėlėmis atvažiavo ne tik jo sėbrai, bet ir jų žmonos, merginos, pasipuošusios išeiginiais drabužiais, išsikvepinusios prancūziškais kvepalais. Tą naktį klinikos koridoriuje tvyrojusi tokia įtampa, kad gerai savo darbo negalėję atlikti ne tik Turistą operavę chirurgai, bet ir jo sėbrus apklausę milicijos darbuotojai.

 „Dėl šio įvykio tyrimas nebuvo pradėtas, nes abi pusės jį nuslėpė, niekas nieko konkretaus nepranešė“, – šiandien prisimena buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) pavaduotojas O. Mažuika.
 Restoranas "Pasimatymas". Prie šiame pastate anuomet veikusio Kauno „Pasimatymo“ restorano Turistas, bandydamas susprogdinti Daškinius, neteko rankos plaštakos .
 Žudiko ieškojo tarp savų

 „V. Seneckis paliko įžūlaus, chamiško asmens įspūdį. Tais laikais Kaune Turistas siekė dominuoti bet kokia kaina, todėl nebuvo mėgstamas net tarp artimiausių draugų, – „Akistatai“ prisimena buvęs ilgametis svarbių bylų tardytojas. – Kaskart mums atvykus atlikti kratos jo namuose, pasitikdavo baisiai piktai nusiteikęs ir sūnaus nekaltumu tvirtai įsitikinęs jo tėvas. Atrodo, buvęs vienas anuomet Kaune dislokuotų sovietų kariškių.“

 Kauno ONTT veteranai prisimena, kad nuo jaunystės V. Seneckis turėjo didžiulį potraukį šaunamiesiems ginklams ir savarankiškai pasigamintiems sprogmenims. 1989-ųjų pavasarį į pirmąjį reketo žygį Vilijampolėje susiruošusių banditų automobiliuose milicijos darbuotojai surado daug metalinių strypų, o V. Seneckio mašinoje aptiko netgi įvairių savadarbių sprogdiklių ir detonatorių.

 „Kartą Turistas buvo sulaikytas su ginklu. Tačiau dėl jo pateiktos istorijos – neva jis važiavo automobiliu, jį Aleksote sustabdė nepažįstamas vaikinas ir paliko jo automobilyje ginklą – netrukus tyrimą teko nutraukti ir jį paleisti“, – pasakojo O. Mažuika.

 Iki šiol manoma, kad V. Seneckis buvo nužudytas 1993-iųjų liepą. Tuomet jis buvo pakviestas į Daktarų pamėgtą „Vilijos“ restoraną ir nebegrįžo. Kai kuriuos senus Daktarų gaujos nusikaltimus jau atskleidę ir prokurorams perdavę Kriminalinės policijos biuro pareigūnai mano, kad su šiuo, kaip ir su kitų Daktarų veikėjų mįslingu dingimu, yra susijęs Lukiškėse įkalintas H. Daktaras ir keli jau mirę asmenys.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:38:41

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 7 dalis
 Pirmasis ir vienintelis R. Daškevičiaus teistumas dėl turto prievartavimo.

Dieną – reketininkai, naktį – sargybiniai

 Vaizdas 1990-ųjų pradžioje daugeliui Lietuvoje atrodė gana niūrus, kai kada netgi baugus. Viską lėmė pernelyg didelis skirtumas tarp labai vargstančiųjų ir turtingųjų. Kaune atsirado pirmieji privačių namų kvartalai, kuriuose įsikūrė verslininkai, o prieš juos masines atakas pradėję jaunieji reketininkai persėdo į raudonos spalvos „Žigulių“ devintukus veidrodiniais langais.

 Tais laikais Kauno viešojo transporto stoteles buvo užplūdusios minios paprastų žmonių, kuriems net troleibuso bilietui pinigų ne visuomet užtekdavo. Apgailėtinoje padėtyje atsidūrė ne tik puikų išsilavinimą įgiję garbingų profesijų atstovai, bet ir sportininkai – boksininkai, imtynininkai ir sunkiaatlečiai.

 Išsvajotą nepriklausomybę atgavusios sporto asociacijos dėl labai suprastėjusios ekonominės padėties buvo pertvarkytos į mažus privačius apsaugos klubus.

 Jų nariai – aktyvūs sportininkai, tarp kurių buvo ir Remigijus Daškevičius-Daškė, naktimis budėdavo populiariausiose Kauno užeigose („Kalniečių“ disko bare, „Pasimatymo“ bei „Trijų mergelių“ restoranuose), saugodavo svarbesnius objektus.

 Naudodamiesi agresyvia išvaizda ir išskirtine fizine jėga, kauniečiai sportininkai pradėjo vis dažniau naudoti kieto kumščio taktiką, pamažu į agresyvų turto prievartavimą įtraukdami smulkius vagis ir jaunas kriminalines gaujas.

 „Jei Daškė tuo metu nebūtų turėjęs įtakingų draugų – tarp jų ir kariuomenės vadą Česlovą Jezerską, – vilijampoliečiai Daktarai būtų jį prispaudę, ir jis, kad ir kaip nenorėdamas, būtų buvęs pastatytas į vietą. Bet prispausti niekaip nesisekė – be savo ištikimų jaunuolių kompanijos ir stabilaus finansinio „stogo“, už kurį suįžūlėjusio Daškinių lyderio užtarėjai maitino kai kuriuos aukščiausio lygio Kauno teisėsaugos veikėjus, Daškė turėjo dar vieną rimtą kozirį: jis buvo Žaliakalnio veteranų Jono Bielskio, Ariko Pastuškovo ir Saturno Dubininko-Sato statytinis“, – prisimena buvęs aukštas Kauno kriminalinės milicijos darbuotojas.

Duoklės mokėtojams – speciali atributika

 R. Daškevičiaus ir jo sėbrų kontroliuojama teritorija buvo ne tik gimtasis Žaliakalnis, bet ir Kalniečių, Dainavos mikrorajonai.

 Daškiniai vieni pirmųjų Kaune ėmė naudoti įvairią mafijos jėgą simbolizuojančią atributiką. Tarkime, jie duokles mokėti sutikusiems verslininkams įteikdavo medalionus su užrašu „Aukščiausiojo malonė telaimina kelionę“. Reketininkai iš Žaliakalnio aiškindavo įbaugintiems verslininkams, kad tai juos apsaugos nuo kitų kriminalinių grupuočių – neva parodžius tokį medalioną, niekas neturės teisės reikalauti duoklės.

 Tais pačiais audringais 1990-aisiais R. Daškevičius pirmą kartą susidūrė su teisėsauga. Pirmąsyk už grotų Daškei teko praleisti tris paras – buvo įtariama, kad jis su keliais jaunuoliais sumušė jonaviškių porą. Nukentėjusieji per akistatą R. Daškevičiaus neatpažino arba, baimindamiesi pasekmių, paprasčiausiai „nenorėjo atpažinti“, ir šis po trijų parų vėl atgavo laisvę.

 Tačiau 1990-ųjų balandžio 11 dieną Daškės pasirodymas Kaune, Savanorių prospekte, tuometinio „Kauno“ kino teatro prieigose, brangiai kainavo ne tik jam, bet ir jo sėbrui Vygintui Kalteniui.

 Taigi prie „Kauno“ pareigūnai užfiksavo Daškinių ir iš Jonavos atvykusio verslininko S. Ž. susitikimą. Su reketuojamu jonaviškiu bendravo V. Kaltenis – paėmė iš jo supakuotus 500 rublių, manydamas, kad tai 6000 rublių, o pats padavė Daškinių galią simbolizavusį medalį. Šį susitikimą iš kitos gatvės pusės atidžiai stebėjo R. Daškevičius ir dar vienas asmuo.

Kriminalistai apsimetė lakūnais

 „Man R. Daškevičius pasirodė karštas, nervingas, užsispyręs. Kuomet Daškiniai pasirodė prie „Kauno“ kino, atlikome jų sulaikymą. Du ar trys pareigūnai buvo perrengti sovietinių lakūnų uniformomis, kad neišsiskirtų iš aplinkinių minios. Tais laikais iš Savanorių prospekto lakūnai autobusais dažnai vykdavo į Karmėlavoje esantį oro uostą. Susitikimo su nukentėjusiuoju vietoje buvo atliktas sulaikymas“, – prisimena buvęs Kauno kriminalinės policijos vyresnysis komisaras Olegas Mažuika.

 Anuomet šioje operacijoje dirbę kriminalistai „Akistatai“ pasakojo, kad R. Daškevičius buvo sulaikytas kartu su Česlovo Jezersko sūnumi Dainiumi (šis prieš keletą metų nusižudė).

 Abu vyrai buvo geri draugai, kartu lankė kovinės savigynos treniruotes. Daškė nemažai laiko praleisdavo Č. Jezersko šeimos namuose. D. Jezersko atžvilgiu irgi buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau greitai ją teko nutraukti ir jį paleisti iš įkalinimo vietos.

 Žiniasklaidoje ne kartą skelbta, jog į šią Daškės reketo bylą buvo įsipainiojęs ir Č. Jezersko brolis Vaclovas. Jis savo automobiliu į nusikaltimo vietą buvo nuvežęs savo sūnėną Dainių bei patį Daškę.
 Nekaltumą garantavo spalvingos asmenybės

 Narpliodamas minėtą reketo bylą R. Daškevičių apklausęs Kauno tardymo valdybos tardytojas Aleksandras Jakubauskas prisimena, kad Daškė kategoriškai paneigė jam pateiktus kaltinimus, o V. Kaltenis savo kaltę pripažino iš dalies.

 Nukentėję asmenys davė parodymus, kad R. Daškevičius iš jų buvo pareikalavęs mokėti duoklę Jonavoje, Kosmonautų gatvėje. Įtariamasis Daškė primygtinai aiškino, esą tuo metu jis sportavęs Kaune, Savanorių prospekte esančioje Aklųjų kombinato sporto salėje.

 Per tardymą Daškė detaliai papasakojo, ką veikė tą dieną, kai buvo įtariamas prievartavęs turtą iš jonaviškio. Šių eilučių autorių pasiekusiame baudžiamosios bylos Nr. 2-13 nuoraše kaltinamasis R. Daškevičius aiškino, esą pirmojo išpuolių prieš jonaviškius dieną – 1990-ųjų balandžio 6-ąją – jis apsilankęs pas Jezerskus, paskui su J. Bielskiu pietavęs „Gildijos“ restorane. Bet vėliau jis pakeitė parodymus – esą tą dieną buvo susitaręs susitikti su S. Dubininku-Satu „Elektronikos“ sporto klube.

 Apie tai, ką R. Daškevičius veikė tą dieną, tardytojams aiškino ir liudytojais tapę Č. Jezerskas, šio žmona Roma ir sūnus Dainius. Jų parodymai buvo pripažinti nenuosekliais.

Teisėjui – automatais ginkluota apsauga

 „Lietuviško reketo amžiuje tokio pobūdžio nusikaltimai Lietuvoje buvo aktualūs. Pamenu, R. Daškevičius labai impulsyviai reaguodavo į jam pateiktus teisėjų klausimus. Jau tuo metu jis išsiskyrė iš kitų nusikaltėlių, nes buvo pranašesnis intelektu. Man buvo liūdna, kad toks, atrodė, protingas žmogus buvo pirmą kartą teisiamas. Esu tikras, kad jei teisinga linkme būtų ėjęs, jis būtų pasiekęs gerokai daugiau, bet pasirinkęs kriminalinę veiklą smarkiai nuvylė artimuosius, draugus“, – kalbėjo žinomas teisėjas Vytautas Greičius.

 Šioje skandalingoje byloje, nubloškusioje Kauno reketo garsenybę R. Daškevičių į kaltinamųjų suolą, jam atstovavo advokatė V. Kūrienė – buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio motina.

 Anot teisėjo V. Greičiaus, tąsyk posėdžiuose Vilniuje apsilankydavo nemažai Daškinių lyderio draugų. „Per pirmus teismo procesus salė buvo tapusi odinių striukių mišku, todėl galiausiai nutarėme daryti uždarus posėdžius“, – prisimena V. Greičius.

 Kai kurie buvę pareigūnai, prisiminę šią unikalią bylą, pasakojo, kad pasibaigus R. Daškevičiaus teismo posėdžiams V. Greičius iš salės iki namų durų būdavo palydimas automatais ginkluotų apsaugininkų.

Griežtas nuosprendis

 1991-ųjų sausio 7-ąją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo V. Greičiaus, R. Daškevičių bei V. Kaltenį pripažino kaltais ir nuteisė kalėti 7 metus.

 Dėl tokio nuosprendžio kurį laiką nerimo aistros. Kalbėta, kad nuteistas nuožmus Kauno reketininkas, o kiti bandė įrodyti, esą Daškė įkliuvęs dėl to, jog netoliese buvo sutaręs susitikti... ketindamas įsidarbinti Kauno šiluminiuose tinkluose. Beveik visi tuometiniai Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pasirašė laidavimo raštą, prašė, kad R. Daškevičius būtų paleistas. Teismas tokių prašymų nepaisė.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:45:50

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 8 dalis

 Už grotų įsižiebusi R. Daškevičiaus ir Gelijos meilė laisvėje baigėsi vestuvėmis.

Dvikova su “zonos" lyderiais

 „Zona“ – ne laisvė, ten kiti įstatymai. Sėdėjau Pravieniškių kolonijoje, turėjau autoritetą. Mane vienas „gaidys“ prie visų įžeidė, aš jį papjoviau – kitaip pats būčiau tokiu tapęs. Jei atleidai įžeidimą, neatsakei tuo pačiu įžeidusiam „zekui“ – viskas, tu „ožys“. Tenai kaip džiunglėse: išgyvena tas, kas stipresnis“, – šių eilučių autoriui yra sakęs vienas gerai žinomas buvęs Pravieniškių 2-osios sustiprinto režimo kolonijos kalinys.

 Po nuosprendžio naujasis „zekas“ R. Daškevičius atlikti bausmės buvo išsiųstas į minėtą koloniją. Atrodė, viskas aišku – jis bokso profesionalas, nuteistas pagal „prestižinį“ straipsnį dėl reketo, todėl ten bus savas. Tačiau Daškė nebuvo sutiktas svetingai. Jau pirmosiomis dienomis jam teko dėl įtakos kautis su tuomet šioje įkalinimo įstaigoje tarp kalinių lyderiais laikytais vyrais.

 Kumščių kietumą Daškė netrukus išbandė ne tik su vietiniu „zonos“ lyderiu, kuris buvo pagarsėjęs Čialkos pravarde, bet ir su ten pat įkalintais panevėžiečiais Tulpiniais – vėliau policijos nušautu Romualdu Čeponiu bei Dainiumi Skačkausku, kuris dabar bendradarbiauja su teisėsauga.

 Kartą Daškė buvo smarkiai primuštas ir pateko į ligoninę. „Svarbiausia – priversti priešininkus atsipalaiduoti, prarasti budrumą ir per kuo trumpesnį laiką neutralizuoti lyderį. Gauja yra stipri savo vienybe – iki pirmo parklupusiojo“, – savo draugams yra sakęs Daškė.

 Netrukus šie jo žodžiai virto realybe: už Žaliakalnio garsenybę stoję bendrai keršydami žiauriai sumušė R. Čeponį.

Kolonijoje suartėjo su Ilgu

 Iš ligoninės į koloniją sugrįžęs Daškė jau buvo pripažintas naujuoju lyderiu. Jis pradėjo skriausti netgi vyresnio amžiaus ir gerokai garbingesnę padėtį kriminaliniame pasaulyje įgijusius kalinius, iš esmės pakeitė jų kasdienio gyvenimo režimą bei tradicijas.

 Kaune likę sėbrai ir įtakingiausi Žaliakalnio bosai R. Daškevičių nuolat lankė ir visais įmanomais būdais rūpinosi, kad jis kuo greičiau išeitų į laisvę. Edmundas Bilinskas-Edma su keliais draugais neretai Daškinių vadeivai atveždavo daiktų, madingų drabužių, maisto. Tarp aktyviai R. Daškevičių lankančių buvo ir Žaliakalnio nusikaltėlių autoritetas Arikas Pastuškovas. Kartą apsilankęs pas Daškę kolonijoje, vėliau savo draugams jis gyrėsi, kad kartu išgėrę dvi dėžes konjako.

 Būdamas už grotų Daškė jautėsi tarsi rūmuose – jis kada panorėjęs gerdavo brangius gėrimus, valgydavo aristokratišką maistą, net galėjo žiūrėti palydovinę televiziją.

 Buvę Kauno operatyvininkai „Akistatai“ pasakojo, kad tuo metu po savo sparnu R. Daškevičius priglaudė tenai pat bausmę atliekantį jonaviškį Rolandą Dromantą, kuris vėlesniais metais tapo žinomas Ilgo pravarde. Šis jau buvo keturis kartus teistas, tačiau nebuvo pasiekęs didžiulių aukštumų tarp kriminalinio pasaulio veikėjų – laikytas tiesiog smulkiu chuliganu iš Jonavos.

 Dar atliekant bausmę Pravieniškėse Ilgas buvo tikra priešingybė Daškei, kuris buvo griežtos rankos šalininkas ir mėgdavo demonstruoti galią bei jėgą. „R. Dromantas nuo jaunystės pasižymėjo kaip atsakingesnis, pareigingesnis už R. Daškevičių“, – taip esminius abiejų Daškinių charakterio bruožus apibūdino buvęs jų verslo partneris.
 Draugą pražudė pinigų potraukis

 1992–1994 metais pagrindiniai Daškinių konkurentai – Vilijampolės Daktarai – ėmėsi ieškoti priedangos tarp aukščiausių Lietuvos teisėsaugos pareigūnų.

 Henriko Daktaro žmonės, apsilankę pas aukštus Vidaus reikalų ministerijos darbuotojus, siūlė Daktarų atžvilgiu netaikyti prevencinio sulaikymo. Mainais už tai buvo pažadėta, kad Kaune nebus sprogimų ir žmogžudysčių.

 Verta prisiminti, jog netrukus po Daktarų apsilankymo pas aukščiausio lygio teisėsaugininkus buvo suimta nemažai aukščiausio lygio Kauno banditų. Tarp suimtųjų nebuvo nė vieno vilijampoliečių aplinkos žmogaus. Ypač negailestingi smūgiai buvo suduoti Daktarų autoriteto nepaisantiems Daškinių gaujos atstovams.

 Tuo metu laisvėje likę Daškinių gaujos nariai vertėsi kaip kas išmanė. Bene labiausiai nuskambėjo artimas R. Daškevičiaus draugas Ričardas Valionis, pravarde Varlius.

 1992 metų sausį R. Valionis susitiko su alytiškiais V. Germanu ir S. Ziniu, pažadėjęs tarpininkauti įsigyjant didelį kiekį cigarečių. Įsėdo į jų aštuntuką Kaune, Zanavykų gatvėje ir – Makarovo markės pistoletu abu nušovė...

 Vieno iš nužudytųjų kišenėje buvo rastas raštelis su Varliaus duomenimis, todėl po nužudymo laisvėje jis teišbuvo tris paras. Pareigūnai rado ir ginklą, kurį Varlius buvo užkasęs.

 Aukščiausiojo Teismo skirtą bausmę – kalėti iki gyvos galvos R. Valionis atlieka ir dabar.

 Šios dvigubos žmogžudystės tyrimo metu buvo surinkta daug duomenų apie Žaliakalnio grupuotės branduolį. Daškės artimais draugais ir bendražygiais buvo įvardinti A. Pastuškovas, Algis Stalauskas-Stalas, Gintaras Kupčiūnas-Kupčia, Arvydas Eidukaitis-Aidelis, Gintautas Bakanauskas-Bakanas, Vaidotas Stankevičius-Smauglys ir daugelis kitų.

Skandalingas paleidimas anksčiau laiko

 Atlikdamas bausmę R. Daškevičius retsykiais skambindavo E. Bilinskui į namus. Kartą telefono ragelį pakėlė jo sugyventinės Dalios Drazdauskienės duktė Gelija. „Tada man buvo tik šešiolika. Vieną dieną kažkas paskambino – malonus balsas paprašė Dalios. Pasakiau, kad supainiojo numerį. „Ką gi, tuomet tu būsi mano žmona“, – pasakė vaikinas ir padėjo ragelį. Kai pirmą kartą pamačiau Remigijų, iškart supratau, kad tai mano gyvenimo meilė“, – vieno leidinio žurnalistui yra prisipažinusi Daškės našlė.

 Plačiomis pažintimis išgarsėjusių draugų dėka Daškei visų 7 metų sėdėti neteko. 1993 metų gegužę atbuvusio du trečdalius bausmės laiko kauniečio byla buvo peržiūrėta. Daškei buvo pritaikytas Amnestijos įstatymas – nuspręsta, kad jam užteks praleisti už grotų 5 metus ir 8 mėnesius.

 1994 metų liepą suėjo terminas, kai atlikęs tris ketvirtadalius bausmės Daškė už gerą elgesį galėjo būti paleistas iš kolonijos lygtinai. Taip ir įvyko. Kilo didžiulis triukšmas, paaiškėjus, jog kolonijos administracija savo teikime Kaišiadorių apylinkės teismui paleisti R. Daškevičių padarė nemažai pažeidimų.

 „Yra žinių, kad kolonijos vadovybė paskaitė teismo nuosprendį ir nusprendė, kad R. Daškevičiaus kaltės įrodymų nėra. Teismo posėdyje nedalyvavo nei prokurorė, nei sekretorė, nors protokole pažymėta, kad jos dalyvavo. Tuomet kolonijai vadovavusiam viršininkui ši istorija kainavo papeikimą. Kaišiadorių teismo sprendimą tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas apskundė, bet 1995 metų pradžioje bylą nagrinėjant iš naujo, liko galioti senasis nuosprendis ir tuo metu R. Daškevičius galutinai ir teisėtai liko laisvėje“, – prisiminė vienas garsus prokuroras.

Daškės vestuvės

 1994-ųjų liepą grįžęs iš kalėjimo, Daškė suartėjo su Gelija, o po kelių mėnesių jų artima draugystė baigėsi vestuvėmis.

 Į Kauno rotušę pasveikinti jaunavedžių susirinko marga publika – ne tik artimieji, bet ir abejotinos reputacijos draugai R. Dromantas, E. Bilinskas, A. Pastuškovas, Algirdas Antanynas-Antonis, taip pat žemesnės grandies „torpedos“ iš Žaliakalnio.

 „Aš ilgą laiką nepritariau, kad Remigijus draugautų su mano mylimos moters dukra. Nors jis sakė, kad sugrįžęs ves Geliją, tačiau aš netikėjau jo žodžiais. Bet pasirodo, jog klydau. Sugrįžęs į laisvę, kai kuriems žmonėms jis pasirodė stebėtinai pasipūtęs, o gal per tuos kelis nelaisvės metus išsiskyrė mūsų požiūriai į gyvenimą“, – prieš keletą metų šio žurnalistinio tyrimo autoriui kalbėjo iki šiol bausmę atliekantis E. Bilinskas.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:50:31

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 9 dalis

 Depresiją skandino alkoholyje

 Remigijui Daškevičiui-Daškei sugrįžus iš kalėjimo, 1995-ųjų vasarą Henriko Daktaro valdžia buvo beribė ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Daugelis buvusių Daškės draugų per kelerius metus buvo įkūrę savo gaujas, įsitraukę į kitas grupuotes, kai kas net prisišlieję prie ilgus metus konkurentais laikytų Vilijampolės Daktarų.

 Būdamas Pravieniškių kolonijoje R. Daškevičius praleido ir pelningiausiu tarp miesto banditų laikytą privatizavimą. Kai kurie jo buvę bendražygiai, tarp jų Saturnas Dubininkas-Satas, ryškiausiai sušvito legaliame versle, mezgė pažintis su įtakingiausiais Seimo nariais, ministrais, teisėsaugininkais, verslininkais ir žiniasklaidos grupių atstovais.

 „Kaskart pirmuosiuose puslapiuose išspausdinta mano nuotrauka leidėjams padėdavo parduoti įspūdingiausius leidžiamų laikraščių, žurnalų tiražus“, – sakė „laukinio kapitalizmo“ epochoje vieną sėkmingiausių karjerų anuomet padariusių verslo elito atstovų Satas.

 Tuo tarpu R. Daškevičius labai krimtosi nepavykus įsilieti į legalių verslininkų ir Kaune siautėjančių banditų gretas. Tad sugrįžęs iš „zonos“ jis ėmė smarkiai gerti. Neretai Daškė įsiveldavo į konfliktus, kurie baigdavosi policijoje.

H. Daktaras: „Jis buvo žodžio žmogus“

 Praėjus kuriam laikui Lietuvoje prasidėjo naujas tarpusavio santykių aiškinimosi modelis – dėl pinigų ir akcijų susigrumdavo įvairiais (dažniausiai – pačiais nešvariausiais būdais) pasakiškus turtus susikrovę bendrovių savininkai, akcininkai, verslo partneriai.

 Į šiuos tarpusavio nesutarimus žinomi Kauno verslininkai vis dažniau ėmė pasitelkti pamažu atgimstančią Daškinių gaują. Tokiais atvejais už paramą R. Daškevičiui ir jo vyrams būdavo atsilyginama įspūdingo dydžio pinigais, o kai kada pasiūlydavo daryti į bendrą verslą.

 Taigi R. Daškevičius, buvęs bokso čempionas, „kietuolis“ ir žavus plevėsa, stovėjo ant naujos karjeros slenksčio.

 Netikėtai suėmus H. Daktarą, R. Daškevičius galutinai įsitikino, kad primityvus reketas, atvirai vykdoma spirito ir cigarečių kontrabanda jau tampa „nebemadingomis“ augančios šešėlinės ekonomikos veiklos kryptimis.

 Plačiai nuskambėjęs konfliktas su įtakinguoju kauniečiu milijonieriumi Sigitu Čiapu sužlugdė H. Daktaro karjerą kriminaliniame pasaulyje. Netrukus S. Čiapo dėka H. Daktaras buvo sulaikytas ir 7 metams atsidūrė už grotų. Tai galutinai pakeitė Daškės mąstyseną – jis ėmė dairytis naujos, mažesnių rūpesčių keliančios veiklos.

 „Daškė daug jaunesnis už mane. Kada jis kariavo su Slabotke (Vilijampole), aš sėdėjau Sibire, o kai sugrįžau į Lietuvą, jis sėdėjo Pravieniškėse. Buvau kelis kartus su juo susitikęs. Jis man pasirodė konkretus, žodžio besilaikantis žmogus. Man jis patiko, nors neteko su juo daugiau pabendrauti. Kiek žinau, jo pagrindinė veikla buvo biznis, o legalus ar ne, tikrai negaliu tau pasakyti, nes nežinau“, – šiemet pavasarį žurnalistui skirtame laiške rašė Lukiškių vienutėje lig šiol teismo laukiantis H. Daktaras.

Kruvinos maudynės Daškinių pirtyje

 Kai prieš keletą metų įsižiebė valdininkų, verslininkų ir sporto atstovų konfliktai dėl Kaune, Partizanų gatvės 192-ajame sklype, esančio regbio stadiono, paaiškėjo kai kurie tamsūs šios objekto praeities faktai.

 Šių eilučių autoriui, rinkusiam medžiagą šia tema, Kauno vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas Vytautas Vasilenka sakė, kad prieš pat mirtį Daškė, lydimas apsaugininkų, išdidžiai vaikštinėdavęs po stadioną ir įdėmiai stebėdavęs čia prakaitą liejančius jaunuosius regbio žaidėjus.

 Toks faktas neturėtų stebinti, nes ilgus metus apie Daškinių gaują ir jų aplinką informaciją operatyvinę informaciją kaupę Kauno kriminalinės policijos darbuotojai prisimena, kaip iškart po privatizacijos R. Daškevičiaus vyrai ūždavo Partizanų gatvės 192-uoju numeriu pažymėtoje pirtyje.

 Pasakojama, kad į šią Daškinių pamėgtą poilsio bazę neretai būdavo atvežami ir nepaklusnūs ar duoklės nenorėję mokėti Kauno bendrovių savininkai.

 „Jūs turite pasirinkimą. Dirbkite su mumis arba mes jus sunaikinsime!" – taip Daškiniai mėgdavo sakyti pasakiško pelno su banditais pasidalyti nenorėjusiems verslininkams.

 Po tokių įspėjimų Žaliakalnio gaujos smogikai nepaklusnius turčius įmerkdavo į pirties baseiną ir taip juos kankindavo, kol pastarieji neiškentę sutikdavo sumokėti nemažą savo uždirbto pelno dalį. Po to banditai ir jų kankinti verslininkai prisėsdavo prie vieno stalo ir lyg niekur nieko puotaudavo iki paryčių.

Gaujos vardas atbaidė klientus

 Prieš keletą metų šių eilučių autorius žvalgėsi pirtyje, kur kadaise siautėdavo Daškiniai. Pravažiavus pagrindinius Partizanų gatvės daugiabučių kiemus, įsukus į patį galą, už keliasdešimties metrų tarp daugiabučių esančios stadiono žemės teritorija aptverta. Ją saugo tik aukšti geležiniai vartai, netoliese – sovietmečiu populiaraus Alytaus statybos tipo sargo namelis.

 Erdviame kieme stovi du namai. Pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas, kuriame veikė biliardinė, baigti statyti 1981 metais. Praėjus daugeliui metų po kraupiųjų įvykių ši pirtis nesulaukė klientų susidomėjimo, todėl sunyko ir 2005 metais galutinai nutraukė veiklą.

 Vieša paslaptis, jog daugelis kauniečių iš aplinkinių rajonų, išgirdę kraupią šios pirties praeitį, iškart atsisakydavo sumanymo joje atsipalaiduoti.

Sargo išpažintis

 Ne vienerius metus buvusią Daškinių pirtį prižiūrėjo netoliese esančiame kukliame name su šeima besiglaudžiantis sargas Vladas.

 „Kadaise dirbau vėliau liūdnai pagarsėjusios EBSW grupės privatizuotoje F. Dzeržinskio staklių gamykloje. Vienu metu ir aš buvau jos smulkiuoju akcininku, vėliau tos akcijos paslaptingai pradingo. Mano žiniomis, Gintaras Petrikas galėjo būti prispaustas banditų, todėl šią pirtį paprasčiausiai atidavė Daškiniams“, – teigė kraupią praeitį slepiančios pirties prižiūrėtojas.

 Vladas sakė, kad kurį laiką šios pirties direktoriumi buvo paskirtas R. Daškevičiaus brolis Artūras. Prieš Daškinių gaujos narių gyvenimus sužlugdžiusius „cigarečių karus“ keletą metų Partizanų gatvės pirties akcininku buvo paskirtas ir šiuo metu bausmę Pravieniškėse atliekantis Edmundas Bilinskas-Edma.

 Pašnekovo teigimu, maždaug 1995–1997 metais kone kiekvieną savaitgalį šioje pirtyje netikėtai pasirodydavo automatais ginkluoti „Aro“ pareigūnai. Įsiveržę grėsmingai atrodantys kovotojai mikliai suguldydavo besilinksminančius gangsterius ir jų svečius tiesiog veidais į žemę.

Pretenzijas pareiškė „Interbolis“

 Prieš keletą metų Kauno apylinkės teismo sprendimu stadiono teritorijoje esantis menkavertis turtas ir... keturiolika šulinių buvo priteisti mistinei Kauno bendrovei „Interbolis“. Šis teismo sprendimas suteikė abejotinos bendrovėms atstovams galimybę įregistruoti menkaverčius statinius Registrų centre ir pradėti formuoti aplink juos detaliuosius planus.

 „Interbolio“ vadovas Andrius Andriukaitis prieš keletą metų aiškino, esą žlugus F. Dzeržinskio staklių gamyklai, regbio stadiono žemė, kurioje yra ir legendinė Daškinių pirtis, buvusi privatizuota, o šiuos objektus „Interbolis“ tiesiog paveldėjęs.

 Prieš keletą metų paklaustas apie galimas sasąjas su Daškiniais, nuo 1996-ųjų veikiančios bendrovės vadovas A. Andriukaitis atsakė: „Mūsų bendrovė su R. Daškevičiumi buvo siejama todėl, kad prieš tai gyvavusios kelios mūsų antrinės įmonės turėjo prijaučiančių veikėjų šiam asmeniui“.

 Ar „Interbolio“ vadovas su pačiu Daške kada nors turėjo bendrų verslo reikalų? „Kadaise buvo kalbų apie orgijas šioje pirtyje. Pats kelissyk esu matęs R. Daškevičių, tačiau galiu užtikrinti, jog jokie reikalai mūsų nesiejo“, – į šį klausimą atsakė A. Andriukaitis. Atrodo, jis nebuvo nuoširdus iki pat galo, mat kokia konkrečiai veikla užsiima bendrovė „Interbolis“, žurnalistui jis taip ir neatsakė.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:53:55

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 10 dalis

 Vienas „Lifosos“ aferos dalyvių

 1997–1999 metais Remigijus Daškevičius-Daškė rėmėsi ne tik nepriekaištinga reputacija, puikiu taisyklių žinojimu ar būtinu tokio lygio veikėjui „atributu“ – teistumu dėl turto prievartavimo, ne tik ryšiais aukščiausiuose šešėlinės ir realios valdžios sluoksniuose. Tais metais kriminalistams pavyko užfiksuoti jo pirmuosius kontaktus su įtakingais visuomenės atstovais.

 Tarp artimų Daškės draugų buvo žinomi muzikos atlikėjai, aukšti miesto valdininkai, populiarūs sportininkai, žinomi verslo ir finansų sektoriaus atstovai.

 Tuo metu svarbiomis pažintimis sporto pasaulyje R. Daškevičių aprūpino Lietuvos moterų krepšinio lygos, Baltijos moterų krepšinio lygos generalinis sekretorius ir Kauno krepšinio sporto mokyklos direktorius Vydas Virbickas. Jis su šautine žaizda galvoje buvo aptiktas 1998 metų gegužės 23-iąją Kaišiadorių rajono miške.

 Pamažu Daškė suartėjo su slapčia iš Lietuvos pasitraukusio EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko broliu Raimondu.

 R. Daškevičius dalyvavo ir legendomis apipintame bendrovės „Lifosa“ vadovo Dano Tvarijonavičiaus ir Saturno Dubininko-Sato, pareikalavusio sugrąžinti kelių milijonų JAV dolerių skolą, konflikte. Kalbama, kad dėl šių pinigų buvo susigrūmę aukščiausi to meto visuomenės veikėjai. Tąsyk Daškė nebuvo artimas jaunystės laikų bičiuliui Satui ir paakintas tviskančių turtų spindesio netrukus susidraugavo su D. Tvarijonavičiumi.

Po pirties – audringas konfliktas

 Nuo senų laikų Kauno pirtyse įvairaus rango šešėlinio pasaulio atstovai ne tik geria ir ištvirkauja su atsivežtomis merginomis. Neretai tokie uždaro klubo pobūdžio susirinkimai neapsieina be žiaurių muštynių ar pasišaudymų, nes kartais banditai atvyksta ginkluoti pistoletais ir peiliais. Atrodo, kad pirtyse jie nesiekia apvalyti savo nuodėmingus kūnus.

 Žaliakalnio Daškiniai savo viešpatavimo metais po atgaivos pirtyse mėgdavo valandą kitą nuošaliame „Sandijos“ viešbutyje, esančiame Kaune, Jonavos gatvėje, pasidalyti tamsios veiklos planais.

 Nenorėję būti įvardyti operatyvininkai „Akistatai“ pasakojo, kad „Sandijoje“ yra reiškęsis ne vienas vėliau į aną pasaulį iškeliavęs garsus nusikaltėlis.

 Maždaug 1997 metais buvęs sovietinės Lietuvos IX spartakiados suaugusiųjų bokso čempionas, du kartus teistas su Daškiniais siejamas Gintautas Bakanauskas-Bakanas ir R. Daškevičius, gerokai išgėrę, „Sandijoje“ surengė imtynių „varžybas“. Pasakojama, kad tąsyk Bakanas susirinkusiųjų Kauno gangsterių ir prieštaringos reputacijos verslininkų akivaizdoje nesunkiai nugalėjo Daškę.

 Praėjus kelioms savaitėms, Bakanas buvo užkluptas nežinomo užpuoliko ir žiauriai peiliu subadytas pramogų centro „Kolegos“ prieigose, bet liko gyvas.

Bakano sugyventinė – D. Kedžio giminaitė

 Nors trisdešimtmetis Bakanas tarp Daškinių protu neišsiskyrė, organizacinių sugebėjimų jis turėjo. Paskutiniais gyvenimo metais jis nuo buvusių sėbrų persekiojimo saugojo S. Dubininką-Satą.

 Bakanas buvo nušautas 1997-ųjų spalio 30-osios popietę Partizanų gatvėje, kai išėjo iš sugyventinės Auksės Ibenskienės (Kauno pedofilijos istorijoje liūdnai pagarsėjusio Drąsiaus Kedžio pusseserės) buto ir artėjo prie savo „Mercedes-Benz“ automobilio. G. Bakanauskas, sprukdamas nuo ginkluotų užpuolikų, bandė slėptis, tačiau galiausiai suklupo prie tuometinės „Paparčio“ parduotuvės kampo.

 Prieš Bakaną surengta kruvina akcija daugeliui Kauno mafijos veikėjų pasirodė ne tiek baudžiamoji, kiek pamokomoji. Šiaip ar taip, vėliau tarp Žaliakalnio banditų nebeliko išsišokėlių, kurie būtų išdrįsę mesti iššūkius Daškinių lyderiams.

 Per minėtą išpuolį į ranką ir petį buvo sužalotas ir Bakano draugas, prokuroro sūnus Robertas Remeika, bandęs vytis žudikus. Dar nepraėjus nė metams, 1998 metų liepą, R. Remeika, svarbus liudytojas Bakano byloje, itin paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Rusijoje.

 Bakanas buvo palaidotas Seniavos kapinėse, šalia savo jaunesniojo brolio Dariaus, žuvusio nuo peilio dūrio 1993-iųjų gruodžio 31-ąją. Už įvairius nusikaltimus teistą Bakano brolį tiesiai į širdį vieno konflikto metu nudūrė jau daugelį metų ieškomiausiu Lietuvos bėgliu laikomas Romas Zamolskis.

Žudiką atpažino iš nuotraukos

 Kauno apygardos prokuratūros darbuotojai nuo Bakano žūties tyrimo pradžios spėjo, kad G. Bakanauską nužudė samdomas žudikas iš kaimyninės šalies. Tokie jų spėjimai galutinai pasitvirtino, kai 2004 metais Kauno prokurorai pateikė keliems Bakano žmogžudystės liudytojams įtariamo žudiko Andrejaus Kovaliovo nuotrauką. Keli jų atpažino ir patvirtino, kad tai būtent tas žmogus, paleidęs mirtinus šūvius į kaunietį.

 Praėjus kuriam laikui po Bakano žūties, Kaliningrado stadione buvo nušautas stambus verslininkas Grigorijus Pridancevas. Išaiškinta, kad šis buvo nužudytas iš to paties modelio ginklo kaip ir Bakanas – 7,65 milimetro kalibro pistoleto. Tačiau narpliojant kalinigradiečio verslininko mirtį, A. Kovaliovas paslaptingai pranyko iš kriminalistų akiračio.

Ilgo kelionės į Kaliningradą

 Samdomo žudiko iš Kaliningrado aplinkos žmonės Kauno teisėsaugai yra sakę, kad iki paslaptingo dingimo jis dažnai lankęsis Kaune, čia turėjęs gerą draugą.

 Kas tikrasis Bakano mirties užsakovas, dar nenustatyta. Bet manoma, kad žudiką pasamdė patys Daškiniai. Neatmestina, jog taip galėjo pasielgti vienas iš dviejų aukščiausio rango tos gaujos narių.

 Tokias prielaidas sustiprina ir tai, kad būtent tais metais Kaliningrade itin dažnai lankėsis su Daške rimtus reikalus pradėjęs sukti Rolandas Dromantas-Ilgas. Jis tuo metu vertėsi automobilių vagystėmis ir jų kontrabanda. Iš Kaliningrado srities Ilgo sėbrų pavogti prabangūs automobiliai per Nidos pasienio postą buvo gabenami į Lietuvą ir parduodami.

 Kartą Ilgas Kaliningrade įkliuvo ir atsidūrė vienoje kameroje su Rusijos kriminalinio pasaulio garsenybe Olegu Škiliu, kitais vietos nusikaltėliais. Ilgas kaipmat įgijo kaliningradiečių banditų pasitikėjimą. Tad jam per užmegztas įtakingas pažintis nebūtų buvę sudėtinga surasti samdomą žudiką.

Advokato gudrybė, bet neilgam

 1999 metais kriminalistus pasiekė nauji duomenys apie aktyvią kriminalinę veiklą atnaujinusius Daškinius. Kartą per vieną kratą gaujos narių pirtyje Partizanų gatvėje aptiktos maskuojamosios kaukės, ginklai, įrankiai, kuriais įsilaužiama į automobilius.

 Į Daškę vis dažniau ėmė krypti operatyvininkų žvilgsniai, tad jis kuriam laikui Kauną nusprendė iškeisti į Kaliningradą.

 „Tais laikais R. Daškevičiui buvo pritaikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Kai prireikdavo sutvarkyti kokius nors keblius klausimus, tačiau nepavykdavo, sumanėme, kad jam reikia oficialiai įsidarbinti Kaliningrade. Dėl to policininkai labai nervinosi ir pyko. Nors jam buvo paskirtas griežtas apribojimas, pareigūnai pamiršo, kad žmogui dirbti juk neuždrausi, todėl jis galėjo laisvai judėti ir kada panorėjęs lankytis Kaliningrade. Tiesa, vėliau teisėsauga jį vis dėlto pristabdė pasitelkdama kitokias prevencines priemones“, – prisiminė 1999–2000 metais Daškę teisės klausimais konsultavęs vienas garsiausių Kauno advokatų Ričardas Girdziušas.

 Kartą Kauno policininkams, nusprendusiems pritaikyti griežtus laisvės apribojimus, R. Daškevičius įteikė Kaliningrade veikiančios bendrovės „Slavgorod“ direktoriaus raštą, patvirtinantį, kad jis dirba ekonominių ryšių su užsieniu direktoriumi ir iki 2000-ųjų kovo 1-osios gyvens ir dirbs šiame mieste.

 Patikimų šaltinių teigimu, būtent tuo metu Daškė ėmė verstis klestinčiu kontrabandos verslu: įvairios nelegalios prekės buvo vežamos ir iš Lietuvos į Vakarų šalis, ir iš Rusijos į Lietuvą.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 18:58:09

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 11 dalis

 Kaliningrade atsirado ir V. Jakučio pavardė


" Gyvendamas Kaliningrade R. Daškevičius (pirmas iš kairės) palaikė glaudžius ryšius su vietiniais kriminalinio pasaulio šulais (Akistatos arch. nuotr.)"

 Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje.

 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

 Netrukus su minėtu tandemu bendrus projektus Kaliningrade pradėjo sukti ir vienas iš legendomis apipintos Kauno cigarečių gabentojų bendrovės „Tora“ savininkų Valdas Jakutis.

 „Praėjus dešimtmečiui po šių įvykių galima pasakyti, kad Ilgas, Daškė ir V. Jakutis Kaliningrade turėjo oficialų cigarečių biznį. Valdas buvo žmogus iš didžiosios raidės. Remyga (R. Daškevičius) Lietuvos kriminaliniame pasaulyje buvo pasiekęs tokį aukštą lygį, kad jo žodis neretai būdavo lemiamas. Ne kartą Remyga dėl tam tikrų verslų, kurie turėjo garantuoti šimtų milijonų dolerių pelną, buvo nuvykęs į Maskvą ir susitikęs su įtakingais verslo pasaulio žmonėmis. Su vienu Kauno milijonieriumi jis buvo sumanęs pasakišką verslo idėją, kuri jiems turėjo atnešti neblogą pasipelnymo šaltinį. Deja, nelaukta mirtis šiems žmonėms sutrukdė įgyvendinti stambius planus, – „Akistatai“ pasakojo buvęs Daškinių aplinkos žmogus, nenorėjęs atskleisti savo tapatybės, apibūdindamas jam gerai pažįstamas situacijas anų laikų cigarečių kontrabandos versle. – Bet paskutiniais gyvenimo metais R. Daškevičius tikrai „plaukė“. Jis vis dažniau tarp savų žmonių pradėjo neprognozuojamai elgtis. Kone metus dėl jam vienam žinomų žalingų polinkių aršiai konfliktavo su Ilgu. Pastarasis visada atrodė gerokai atsakingesnis, pareigingesnis už Remygą“.

Spindintis „Toros“ autoparkas

 Lietuvos spaudoje buvo skelbta, kad dar 1995-aisiais, rengiantis Seimo rinkimams, tuometinis įtakingas Konservatorių partijos veikėjas ir vidaus reikalų ministras per tam tikrus asmenis surado Vokietijoje pagarsėjusį cigarečių kontrabandos karalių Andreasą Nimpčkę bei „Toros“ bendraturtį V. Jakutį, o jiedu sutiko beveik milijonu litų paremti Konservatorių partiją.

 Vokietis A. Nimpčkė kadaise buvo įgijęs išskirtinę teisę Baltijos šalių regione verstis didmenine „West“ cigarečių prekyba.

 Anuomet „Tora“ daugeliui kauniečių buvo kone su banditais susieto verslininkų klano vardas. Kaip pamena šių eilučių autorius, tais laikais po pamokų senu girgždančiu sovietinių laikų troleibusu iš Draugystės gatvės jis leisdavosi į Kauno centrą aplankyti tenai besidarbuojančių tėvų. Kaskart šį maršrutą pertraukdavo smalsus kone visų bendrakeleivių žvilgsnis į viename Taikos prospekte esančio daugiabučio patalpose veikiančią „Toros“ būstinę. Aplinkinių dėmesį ji patraukdavo ne išskirtiniu pastato fasadu, o tuo, kad stovėdavo išrikiuoti itin prabangūs automobiliai „Mercedes-Benz“, BMW, „Audi“.

 Šiandien kai kurie praeities istorijų faktai leidžia manyti, kad anuomet šiomis mašinomis į „Torą“ atskubėdavo ne tik šios bendrovės akcininkai, bet ir jiems artimi – iš talentingų sportininkų klastingais banditais tapę Kęstutis Jurša, Vaidotas Stankevičius-Stankė arba Smauglys, Algimantas Sakalauskas-Sokolas.

 Visi jie vėliau dėl tam tikrų aplinkybių buvo nužudyti arba mirė nuo sunkių ligų, kurias sukėlė audringas gyvenimas.

Vokietis pagarsėjo beribiu godumu

 2001 metais Vokietijos teisėsaugininkai po beveik dešimtmetį trukusios medžioklės A. Nimpčkę sulaikė. Paaiškėjo, jog ilgus metus jo koncernas „Reemtsma“ įvairiausiais būdais gabeno cigaretes į Rusiją. Tačiau jos Rusijos nepasiekdavo. Kroviniai su suklastotais dokumentais būdavo gabenami į Lietuvą, o iš čia, paslėpti po įvairiais daiktais, grįždavo į Vokietiją, į juodąją rinką – taip nesumokėjus Rusijai net 75 milijonus dolerių siekiančių mokesčių!

 Dar prieš buvusio verslo partnerio sulaikymą V. Jakutis viešojoje erdvėje pareiškė pasitraukęs iš cigarečių verslo ir aptikęs naują verslo nišą. Jis teigė perėjęs į gerokai pelningesnį alkoholio verslą. Taip pat jis prasitarė, kad palankesnėmis sąlygomis pradėjęs dirbti su bendrove „British American Tobaco“.

 Tačiau sklando kalbos, kad V. Jakučio ir A. Nimpčkės unikali sąjunga galutinai iširo po to, kai nežabotas vokiečio alkis milžiniškiems pinigams galutinai supriešino tarpusavyje „Toros“ akcininkus.

Kruvinieji „cigarečių karai“

 Atsiribojęs nuo prekiautojų cigaretėmis V. Jakutis netrukus įsigijo kelias vyno gamyklas Kaliningrade bei Kaune valdžiusias įmones.

 Suvokęs, kad Kaliningrade be banditų paramos negalima „prasukti“ nė vieno didesnio su cigaretėmis ar alkoholiu susijusio sandėrio, V. Jakutis užmezgė draugiškus ryšius su šiame Rusijos mieste jau apsipratusiu R. Daškevičiumi.

 Čia R. Daškevičius ir R. Dromantas neblogai pažinojo vietinius, mat jau kurį laiką gerai sutarė su šio miesto mafijos autoritetu Olegu Škiliu.

 Netikėtai užsimezgusi R. Daškevičiaus ir V. Jakučio draugystė buvo iškart pažymėta keliomis užsakomosiomis žmogžudystėmis Kaliningrade.

 Mįsligomis aplinkybėmis buvo nužudyti keli V. Jakučio verslo partneriai – tarp jų ir cigaretėmis prekiavusių bendrovių vadovai Jurijus Volkovas bei Grigorijus Pridancevas.

 Kaliningrado milicijos darbuotojai buvo paskelbę G. Pridancevo žmogžudystės vykdytoją – Andrejų Kovaliovą. Kai kurių šaltinių teigimu, 1997 metais šis galėjo nušauti ir Daškinių veikėją Gintautą Bakanauską-Bakaną. Tačiau iki šiol niekas neišsiaiškino, kas ir kodėl užsakė kaliningradiečių verslininkų žmogžudystes.

 Šie kruvini įvykiai pradėjo neregėtą kovą, žinomą kaip „kruvinasis cigarečių karas“. Tačiau lavonų sąrašui ilgėjant, cigaretės tęsė savo kelionę, o pinigai nenustojo plaukę – nors kai kurie kalinigradiečiai ir lietuviai tapo nuožmiausiais priešais, jų atstovai vis tiek sugebėjo surasti bendrų „aukso gyslų“, dalydamiesi pasakišką cigarečių pelną.

 „Tuomet iš Kaliningrado į Lietuvą vilkikai su cigaretėmis skriedavo ištisą parą. Būdavo, kad kai kurios „fūros“ paslaptingai pradingdavo, o vėliau jas už tam tikrą mokestį išsipirkdavo tikrieji operacijų sumanytojai. Žinau, kad tokiais metodais vienas kitą „kaitindavo“ ir jūsų aprašomi asmenys. Iš cigarečių tais laikais būdavo galima susikrauti milijonus. Tad galime tiktai įsivaizduoti, kokį pelną susižeria kokaino kontrabanda besiverčiantys šių dienų Kauno narkotikų baronai“, – išpūsdamas cigaretės dūmą šio žurnalistinio tyrimo autoriui kalbėjo asmuo iš ano meto R. Daškevičiaus aplinkos.

 Tai, kad paskutiniais gyvenimo metais V. Jakutis ir R. Daškevičius buvo ne tik artimi draugai, bet ir verslo partneriai, „Akistatos“ žurnalistui patvirtino ir V. Jakučio našlė Rosita Jakutienė.
 „Taip, jie turėjo bendrą verslą. Apie tai juk iki šiol kalba nemaža Lietuvos dalis. Bet dar praėjo pakankamai nedaug laiko, kad apie tų dienų verslo užkulisius ir jų dalyvius, tarp kurių buvo ir mano vyras, galėčiau atvirai šnekėti žiniasklaidoje“, – per vieną pokalbių sakė V. Jakučio našlė Rosita.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 19:13:16

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 12 dalis

 Iš treningų – į prašmatnius kostiumus

 2000-aisiais Kauno kriminalinio pasaulio veikėjų išvaizda jau buvo pakitusi iš esmės. Jie visiškai nebepriminė ankstesniais dešimtmečiais karaliavusių bjaurios išvaizdos tipų, kurie prieš aplinkinius jautėsi gerokai pranašesni savo parudavusiais nuo čefyro dantimis, specialiomis tatuiruotėmis, „zonos“ žargonu ir griežtomis tame pasaulyje privalomomis taisyklėmis arba „paniatkėmis“.

 Naujojo tūkstantmečio kriminaliniai lyderiai, o ypač Remigijus Daškevičius-Daškė ir artimiausi jo aplinkos žmonės, stengėsi elgtis tarsi solidūs verslininkai. Jie vilkėjo elegantiškas eilutes, kalbėjo kultūringai, be nusikaltėliams įprastų žargonų – pasitaikius progai, įterpdavo kokią iš „protingų“ knygų pasiskolintą citatą.

 Kai kurie Daškiniai netgi pradėjo lankyti teatrus, kino festivalius, klasikinės muzikos koncertus. Aišku, ne todėl, kad jiems tai būtų patikę – tiesiog tai buvo madinga. Daugelis per patikimus tarpininkus susidraugavo su valdžios atstovais – nuo miesto tarybos narių iki aukščiausių šalies valdžios žmonių, kuriuos kone kasdien rodė nacionalinės televizijos žinių laidoje „Panorama“.

Svaiginantis skrydis bokso arenose

 Tuo metu Daškė pradėjo veržtis į Lietuvos bokso pasaulio aukštumas. 2000 metų kovo mėnesį jis buvo išrinktas Kauno „Gongo“ klubo prezidentu, o rudenį Klaipėdoje tapo Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentu.

 „Boksui padedu jau apie trejus metus. Padėjau Ivanui Stapovičiui ir Vidui Bičiulaičiui, kai jie skynėsi kelią į Olimpines žaidynes Sidnėjuje ir federacija jų kelionėms į atrankos turnyrus neturėjo lėšų. Turiu nemažai draugų, kurie neatsisako padėti boksui, kai paprašau. Algirdo Šociko turnyrui (jis surengtas 2001 metais, – aut. past.) suradome net 40 rėmėjų“, – viename iš nedaugelio pokalbių su žurnalistais yra sakęs R. Daškevičius.

 Kaip teigia LBF generalinis sekretorius Vytautas Sinkevičius, kad ir ką žmonės šiandien kalbėtų apie R. Daškevičių, bet būtent jis padėjo atgaivinti lietuvišką boksą. V. Sinkevičiui paliko įspūdį organizaciniai Daškinių lyderio sugebėjimai. „Remigijus nuolat rengdavo susirinkimus Bokso federacijos atstovams, o šiems pasibaigus kiekvienam paskirdavo atlikti savo funkcijas. Tik jo dėka Lietuvos boksas sulaukė susidomėjimo pasaulyje. Jei šiandien jis būtų tarp gyvųjų – mes, boksininkai, kur kas lengviau kvėpuotume“, – sakė V. Sinkevičius.

 Bokso veteranai pasakojo, kad metus LBF vadovo pareigas ėjęs Daškė už savo pinigus ne tik rengdavo varžybas, bet ir į tarptautinius čempionatus siųsdavo mūsų šalies kovotojus. R. Daškevičius dosniai rėmė ir perspektyvius naujokus, ir praeityje garsius veteranus.

Nesuspėjo pasireikšti tarptautiniame bokse

 2000 metais R. Daškevičius su grupe Lietuvos sporto veikėjų buvo nuvykęs į Sidnėjaus olimpiadą. Prieš mirtį jis atkakliai veržėsi net į tarptautinius bokso vandenis. Jis buvo išrinktas Europos mėgėjų bokso federacijos finansų komisijos nariu ir pretendavo tapti vienu šios asociacijos lyderių Rytų Europoje.

 R. Daškevičius buvo dažnai kviečiamas į įvairius pristatymus, aukštuomenės priėmimus. Jis mėgo pozuoti žurnalistams su žinomais sporto pasaulio veikėjais, tarp jų – ir buvusiu garsiu „Žalgirio“ krepšininku, tuometiniu Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi Rimu Kurtinaičiu. Pastarasis nesyk yra viešai pareiškęs, kad jam šios neva „kompromituojančios fotografijos“ – nė motais.

 Šiaip ar taip, Lietuvos žiniasklaidoje R. Daškevičiui buvo nuolat primenama jo audringa praeitis ir ryšiai su nusikaltėliais, stambiais cigarečių kontrabandininkais.

Poilsis ir susitikimai A. Sabonio centre

 R. Daškevičius mėgo itin prabangiai gyventi ir to neslėpė nuo aplinkinių. Be to, mėgdavo prisistatyti esąs verslininkas. Jis buvo specifinio Kauno veikėjų sluoksnio branduolys. Tai buvo dažniausiai vidurinių mokslų nebaigę verslininkai, apie kurių verslą ir pinigų kilmę beveik nieko nežinota.

 Yra duomenų, jog iš cigarečių kontrabandos uždirbtos įspūdingos pinigų sumos netrukus būdavo investuojamos į legalų verslą.

 Vienu metu R. Daškevičius pradėjo dirbti viešbučių tinklą turinčioje statybos bendrovėje „Saros užeiga“. Oficialiai jis tapo šios bendrovės komercijos direktoriumi, tačiau iš tiesų buvo vienas iš jos vadovų ir savininkų. Kaliningrade kartu su Valdu Jakučiu ir Rolandu Dromantu-Ilgu R. Daškevičius įsteigė vieną didžiausių tame mieste veikiančių kazino.

 Būdamas Kaune Daškė didžiąją laiko dalį mėgdavo praleisti A. Sabonio klubo kavinėje K. Baršausko gatvėje. Greta esančiame pastate iki šiol veikia „Gongo“ bokso klubas.

 Būtent anuomet veikusiame A. Sabonio sporto centre R. Daškevičius aktyviai sportavo, susitikinėjo su verslo partneriais, svarbiais bokso pasaulio žmonėmis. Čia kauniečiai pirmąsyk Daškę pamatė lydimą tvirtų apsaugininkų.

 Šio žurnalistinio tyrimo autorius ne vienerius metus praleido gyvendamas Kauno centre. Paskutiniais Daškės gyvenimo metais kelis kartus yra tekę pastebėti jį su bendrais iškeltomis galvomis vaikštinėjančius Laisvės alėja, nevaržomai besilinksminančius anuomet populiariuose „Kolegų“ bei „Combo“ naktiniuose klubuose.

Boksui – dosnus rėmėjas

 Paskutiniais gyvenimo metais Daškė su verslo partneriais savo investicijas buvo nukreipęs į Vilnių. V. Jakutis nupirko „Pergalės“ kino teatro (dabartinio „Pramogų banko“) patalpas. R. Daškevičius jose svajojo įrengti prašmatnų pramogų centrą, kuriame būtų lošimo namai ir kas vakarą vyktų bokso kovotojų varžybomis.

 Prasidėjus kruvinam „cigarečių karui“ V. Jakutis kone tris kartus „Pergalės“ pastatą už skolas buvo iškeitęs savo buvusiam bičiuliui Andriui Augūnui, o galiausiai susigrąžino ir pardavė kitiems verslininkams.

 „Aplinkiniams galėjo pasirodyti, kad Remyga galingas, tačiau nesakyčiau, kad jis buvo didelis turčius. Savo kišenėje jis nuolat nešiodavosi 10 tūkstančių JAV dolerių, kad sudarytų įspūdį savo kompanijai. Tačiau boksui jis negailėjo nė cento. Į boksą buvo investavęs daug lėšų iš savo ir artimiausių draugų sąskaitų. Nors jam brangiai kainavo šis malonumas, tačiau atrodo, kad būtent tai jam šiame pasaulyje teikė didžiausią džiaugsmą“, – „Akistatai“ prisiminė buvęs Daškės artimas draugas.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 19:17:12

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 13 dalis

 Buvo gerbiamas žmogus

 Prieš mirtį R. Daškevičių-Daškę supo visi senų laikų Kauno Žaliakalnio treniruoklių salių lankytojai, nuo sovietinių laikų rūsiuose „pumpavę“ raumenis. Kai kurie – nemenkai pasiekę įvairiose sporto šakose. Visiems jiems ne kartą buvo tekę aiškintis santykius su konkurentais iš Vilijampolės.

 Bet, kaip sakė buvę Daškės draugai, įdomiausia tai, kad kalėjimuose niekas iš jų nebuvo spėjęs pabūti. Atrodo, jų akimis, R. Daškevičius buvo žmogus, kuris sėdėjo kalėjime – tegul ir neilgai, bet vis tiek gyvenimo matęs. Be to, Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentas, o dar turintis tokius ryšius!

 Tuo metu Daškė ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrade turėjo svarų autoritetą. Jis dalyvaudavo visose stambiose šešėlinio pasaulio veikėjų sueigose, kuriose buvo svarstomos finansinės ir kriminalinės problemos.

 Išlydėdami vieni ar kiti kriminalinių gaujų vadeivos su juo elgėsi labai pagarbiai. Bet jo aplinką stebėję asmens sargybiniai „Akistatai“ pasakojo, kaip daugelis vis dėlto laidė į Daškės pusę piktus žvilgnius. Ypač tie vadinamieji „draugai“, kurie jo dėka sušvytėjo pogrindiniame pasaulyje.

Bevaisiai pokalbiai policijoje

 Paskutiniais gyvenimo metais visi Daškei skirti organizuoto nusikalstamumo užkardymo apribojimai buvo pasibaigę, tačiau patyrusių Kauno kriminalinės policijos operatyvininkų sudarytoje savotiškoje reitingų lentelėje jis buvo pačių pavojingiausių ir galingiausių Kauno mafijos veikėjų penketuke.

 Kriminalistai, nenuleidę rankų, ėmėsi verslo ir sporto asociacijų lyderiais tapusių Daškinių.

 Anuomet Daškę ir jo bendrus sekioję Kauno operatyvininkai šiandien prisimena, jog telefono pokalbių ir trumpųjų pranešimų tikrinimas apie R. Daškevičiaus ir jo artimiausių bendrų kasdienybę atskleidė nemažai, o dar daugiau – operatyvinis filmavimas.

 Teisėsaugininkai fiksavo absoliučiai visų daugiau ar mažiau įtakingų Daškinių kontaktus, savo ryšiais patikrindami tuos, su kuriais bendravo gaujos nariai. Vertingiausios informacijos, aišku, buvo gauta iš operatyvininkų šaltinių – įvairaus rango kriminalinio pasaulio šulų, kitados užverbuotų policijos.

 „Manau, kad tuo metu R. Daškevičius buvo draskomas vidinių prieštaravimų. Jis toliau norėjo išlikti vienvaldžiu lyderiu nusikaltėlių hierarchijoje, bet jį traukė ir spindintis viešasis visuomenės elito atstovų gyvenimas. Pamenu, kai paskutinį kartą jis buvo pakviestas pasiaiškinti dėl savo nevaldomo elgesio. Atvykęs jis turėjo kažkokį nusiteikimą, paprašytas atsisėsti išdidžiai atsistojo ir atsirėmė į sieną. Kadangi negalėjau nusileisti iki jo lygio, mūsų pokalbį pratęsiau irgi stovėdamas. Tada Daškę perspėjau, kad liautųsi siautėjęs ir baigtų savo tamsią veiklą, nes visa tai jį veda į tragišką finalą. Bet, atrodo, jis neatsižvelgė į tokius mano geranoriškus pastebėjimus“, – šiandien prisimena aukštas pareigas Kauno kriminalinėje policijoje einantis žmogus, kaip ir dauguma šio žurnalistinio tyrimo pašnekovų, linkęs likti anonimu.

Per stebuklą išliko gyvas

 „Prieš mirtį Remyga priešų turėjo daugiau nei draugų. Tai buvo ir verslininkai, iš kurių įmonių jo sėbrai siurbė pinigus, ir tarpusavyje kovojančių Daškinių hierarchijos viršūnių atstovai. Jis dėl tam tikrų aplinkybių susipyko ir su ištikimiausiu bendražygiu Rolandu Dromantu-Ilgu, – prisimena praeitį buvęs R. Daškevičiaus verslo partneris. – Šalia jo sukosi bene labiausiai jo pinigų gviešęsi asmenys. Kai kuriuos Remyga nešykštėdamas pinigų aprengdavo madingais drabužiais, o šie už tai jam atsidėkodavo nevaržomais pobūviais su dailiomis merginomis. Kiti, siekdami pasirodyti prieš aplinkinius, Remigijui palaikydavo kompaniją ir kartu siautėdavo restoranuose, naktiniuose klubuose. Ir viskas buvo už Remygos pinigus. Bet bendrų reikalų jie nesukdavo“.

 Kai dar 2004-ųjų rudenį „Akistatos“ žurnalistas buvo susitikęs su vienu Daškės asmens sargybiniu, šis ne veltui sakė, kad pastaruoju metu Daškė niekuo savo aplinkoje nebepasitikėjo – asmeninei apsaugai buvo pasisamdęs šešis ginkluotus apsaugininkus. Jie jį visur lydėdavo.

 Vienas pagrindinių Daškės asmens sargybinių pastebėjo, kad tuometinis LBF vadovas buvo akylai sekamas. Jis dažniausiai važinėjo lydimas vos vienos mašinos su apsaugininkais ir tik retais atvejais būdavo palydimas iki pat durų.

 Iš pradžių R. Daškevičių saugojo šeši, o paskutinėmis savaitėmis – tik trys vėliau žlugusios privačios saugos tarnybos asmens sargybiniai. Jie neturėjo tinkamų ryšio priemonių, patikimų informatorių, o už savo rizikingą darbą per mėnesį tegaudavo tik po 2000 litų.

 Kad būtina stiprinti saugumo pajėgas, R. Daškevičius įsitikino 2001-ųjų liepą, kai automagistralėje Klaipėda–Kaunas jo automobilis „Mercedes-Benz“ buvo apšaudytas iš automato.

 Dar po trijų mėnesių nesėkmingai bandyta jį nužudyti važiuojant iš Vilniaus.

Keisti sutapimai

 Apsaugininko žodžiais, savo veidų neslėpę užpuolikai turėjo nušauti jo klientą tuo metu, kai šis sėdėjo keleivio vietoje. Jų figūros buvo atletiškos, tamsūs marškinėliai, džinsai.

 Vėliau buvęs asmens sargybinis „Akistatos“ žurnalistui prasitarė, kad kelis sykius minėtus asmenis buvo pastebėjęs važinėjančius Kauno gatvėmis, tačiau iki šiolei neturįs patikimų faktų, kieno jie užsakymus turėjo vykdyti.

 Įdomu tai, kad gerokai anksčiau pagal panašų „scenarijų“ buvo nužudytas buvęs Daškės ir Ilgo bičiulis Aleksandras Kudriašovas – Saša Litovecas.

 Šis gyveno Lentvaryje ir Kaliningrade. Vieną 1999 metų sausio vakarą, kai A. Kudriašovas su dviem bičiuliais BMW automobiliu iš Sovetsko važiavo į Lietuvą, pakaunėje jį pasivijo kita mašina. Iš jos pasipylė Kalašnikovo markės automatų šūviai. Netrukus A. Kudriašovas žuvo nuo automatų šūvių, o su juo važiavę draugai buvo sunkiai sužeisti.

Įtampa pakirto apsaugininkus

 Keletui apsaugininkų po minėtų pasikėsinimų į R. Daškevičių automagistralėje netrukus pakriko nervai, netgi teko apsilankyti pas psichologus. Galiausiai jie paliko apsaugininko darbą ir emigravo uždarbiauti į Jungtinę Karalystę arba kitas pasaulio šalis.

 Tačiau ištikimasis Daškės apsaugininkas šių eilučių autoriui tvirtino, jog abu kartus pajutęs pavojų ne tik stipriai spaudė akseleratorių, bet ir tvirtai laikė suspaudęs pistoletą. Jis bet kurią akimirką buvo pasirengęs paleisti atsakomuosius šūvius.

 Keista, bet praėjus kuriam laikui po šių įvykių, anot pašnekovo, automagistrale tarsi atsitiktinai milžinišku greičiu praskriejo ir vienas įspūdingos išvaizdos vyras iš Daškės aplinkos. Esą tai matęs ir pats Daškė. Netrukus jis pasičiupęs apsaugininko mobilųjį telefoną, surinkęs kažkokį numerį, paskambinęs ir ištaręs tiktai minėto asmens pravardę.

 „Puikiai pamenu tą vakarą. Mes su Remigijaus šeima poilsiavome Palangoje, ir netikėtai į mūsų išnuomotus apartamentus sugrįžęs Remyga visus sukrėtė išblyškusia išvaizda. Kaip dabar prisimenu, jo veidas buvo toks baltas, tarsi popieriaus lapas, o paskui negirdint mažamečiams vaikams tyliai sušnabždėjo, kad iš pravažiuojančios mašinos išlindę vyrai kelis kartus šovė į jo automobilį", – „Akistatai“ teigė Daškės šeimos draugė.

Artėjant karui

 Verta prisiminti, jog 2001-ųjų vasarą po pirmojo pasikėsinimo į Daškę netrukus buvo apšaudytas ir Ilgo automobilis. Šis įvykis policijoje nebuvo užregistruotas, tačiau apie tai Kaune buvo plačiai kalbama.

 Būtent tada Daškinių gaujoje pradėjo tvyroti įtampa: anksčiau buvę ypač artimi draugai R. Daškevičius ir R. Dromantas vis rečiau susitikinėdavo aptarti bendrų reikalų. Netrukus abu nusipirko šarvuotus „Mercedes“ ir BMW markių automobilius, paskui juos ėmė nuolat vaikščioti ginkluoti apsaugininkai.

 Iki pat tos dienos, kai šių metų sausio pradžioje buvo sulaikytas, Ilgas gyveno saugomas kiaurą parą, netgi sporto klube apsuptas keleto asmens sargybinių. Jo užmiesčio name Kačerginėje įrengti langai neperšaunamais stiklais, šarvuotos plieno durys, infraraudonųjų spindulių lazeriniai monitoriai, visi kambariai ir namo tvoros prikamšytos vaizdo kamerų.

 Pastaruoju metu Ilgas važinėjo šarvuotu 7-osios serijos BMW automobiliu. Iškart po jo sulaikymo šią per milijoną litų kainuojančią tvirtovę ant ratų panoro įsigyti šiuo metu tarpusavyje besivaidijančių Kauno gaujų lyderiai. Tačiau, „Akistatos“ šaltinių žiniomis, minėtas automobilis iki šiol stovi nenaudojamas – už grotų teismo nuosprendžio laukiančio Kačerginės „dvaro“ šeimininko garaže.

 Taigi tais 2001-aisiais Kaune pamažu brendo didelis konfliktas, kuris neišvengiamai turėjo baigtis mirtinais šūviais ir kraujo praliejimu...

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 19:20:34

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 14 dalis

 Svarbiausius rūpesčius aptarė pirtyje

 2001-ųjų lapkričio 24-ąją, šeštadienį, nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų R. Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų.

 Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.

 Dabar vieni Daškės bendražygiai tikina, kad jis norėjęs paprasčiausiai išsiperti. Kiti sako, esą šioje pirtyje jis buvęs sutaręs svarbų susitikimą su įtakingais verslininkais bei teisėsaugininkais, kad aptartų svarbų reikalą – prieš kiek laiko buvo sulaikyta kelių milijonų vertės kontrabandinių cigarečių siunta.

 Dar gerokai prieš šią „verslo nesėkmę“ R. Daškevičius ir Rolandas Dromantas-Ilgas buvo nutarę galutinai atsiskirti. Vieni Daškės bičiuliai šiandien teigia, kad tuo metu Ilgas tapęs godus ir būdavęs nesukalbamas dalijantis pelną iš cigarečių kontrabandos, o kiti – kad prisilaikęs sveikos gyvensenos ir galutinai užpykęs ant Daškės, nes šis vis dažniau svaigindavosi po kelias paras.

 Prieš mirtį nei R. Daškevičius, nei kiti asmenys negalėjo paaiškinti, kas kaltas dėl cigarečių krovinio sulaikymo ir kam reikės sugrąžinti investuotus pinigus.

Konfliktu pasinaudojo senieji veteranai?

 Šio žurnalistinio tyrimo autoriaus surinkti duomenys teigia, kad į Lietuvos ir Vokietijos pareigūnų sulaikytą stambų 5 milijonų cigarečių krovinį tada buvo investavęs ir jų bendras draugas Valdas Jakutis, kiti to meto žinomi verslininkai bei pareigūnai.

 Tuo tarpu žaibiškai praturtėjęs buvęs Daškės partneris Ilgas su senais draugais nepanoro dalytis nuostoliais. Jis per vieną susitikimų tiesiai pareiškė, kad jokių pinigų negavo, ir pasiūlė atstoti visiems laikams. Tai smarkiai įsiutino savus pinigus į šį nesėkmingai pasibaigusį reikalą investavusius R. Daškevičių ir jam ištikimus Daškinių veikėjus, taip pat V. Jakutį ir jo verslo partnerius.

 Tačiau kai kurie R. Daškevičiaus gyvenimą neblogai žinoję kauniečiai skeptiškai vertina versiją, kad Daškė buvo nužudytas galbūt dėl konflikto su buvusiu draugu R. Dromantu.

 „Šie nesutarimai Kaune buvo daugeliui žinomi. Neatmetu versijos, kad tuo galėjo pasinaudoti ir senieji kriminalinio pasaulio autoritetai. Verta prisiminti, jog prieš mirtį Remyga buvo Nr. 1 Lietuvoje. Mėnuo iki jo žūties iš įkalinimo įstaigos į laisvę sugrįžo naujos tvarkos Kaune išsiilgęs Henrikas Daktaras, kuris savo klestėjimo laikais privengė Daškės“, – „Akistatai“ pasakojo buvęs artimas Daškinių vadeivos bičiulis.

 Kad Daktarai jau seniai buvo siekę nugalabyti Daškę, apie tai šių metų vasaros pradžioje žurnalistui prasitarė ir vienas buvęs įtakingas Daktarų veikėjas, šiuo metu prieš H. Daktarą liudijantis Kriminalinės policijos biuro darbuotojams. „Neslėpsiu, kad maždaug 1997 metais aš ir dar vienas šiuo metu parodymus teisėsaugai teikiantis asmuo buvome sulaukę nurodymo nužudyti Daškę“, – sakė buvęs Daktarų atstovas.

Dažnas restorano svečias

 Remiantis artimiausių LBF vadovo bičiulių prisiminimais, lemtingą lapkričio šeštadienio pavakarę iš pirties Stirniuose įsilinksminusi R. Daškevičiaus kompanija išvyko į Vilnių. Maždaug 20 valandą prie Vilniaus ir Trakų gatvių sankirtoje įsikūrusio prabangaus italų restorano „St. Valentino“ sustojo šarvuotas Daškės BMW aklinai užtamsintais stiklais.

 Iš paskos atvažiavo kuklus, sostinės gatvėse beveik nepastebimas automobilis su ginkluota apsauga. BMW durelės atsidarė, pro jas išlipo išpuoselėtos išvaizdos Daškė. Tamsios spalvos palaidinė ir tokios pačios spalvos kostiuminės kelnės, ant rankos – brangus laikrodis, kaklą puošianti masyvi auksinė grandinė, savimi patenkinta išraiška, pabrėžtinai ryžtingi judesiai – visa tai liudijo, kad šis italų restorano klientas – neabejotinai klestintis žmogus.

 Tą vakarą į „St. Valentino“ restoraną Daškę atlydėjo jo draugai Redas Ivanauskas-Lūpdažis, Giedrius Polita ir dvi simpatiškos išvaizdos merginos.

 Restorano personalui Daškė buvo gerai žinomas svečias, nes šioje vietoje jis paskutinius 5 metus paskirdavo beveik visus svarbesnius susitikimus su draugais, verslo partneriais, bokso pasaulio žmonėmis.

 Dažniausiai Daškė savo šarvuotą BMW pastatydavo prieš įėjimą į restoraną. Vienas iš asmens sargybinių neretai likdavo automobilyje, o kiti įsikurdavo picerijoje arba lauke.

 Paskutinį vakarą R. Daškevičių lydėjo trys apsaugininkai.

Kulka Daškę perskrodė kiaurai

 Kompanija linksmai vakarojo, šnekučiavosi bendromis temomis. Maždaug 23 valandos 8 minutės R. Daškevičius su palyda išėjo iš restorano. Tą vakarą su Daške buvę draugai, kaip vėliau jie pasakojo „Akistatos“ šaltiniui, apmokėjo sąskaitą ir iš restorano į lauką neskubėdami išėjo vienas greta kito.

 Kai iki šarvuoto BMW buvo likę keli metrai, netikėtai pasigirdo šūvis...

 Net asmens sargybiniai negalėjo apsaugoti LBF vadovo nuo profesionalaus snaiperio kulkos. Vienintelis mirtinas šūvis buvo toks galingas, kad kulka kiaurai perėjo Daškės kūną ir net įstrigo restorano kasos aparate. Po šio įvykio nusikaltimo vietą apžiūrėję policininkai išsivežė ir daiktiniu įrodymu tapusį kasos aparatą. Daškė suklupo greta restorano įėjimo.

 Niekas iš jo aplinkos nesuprato, iš kurios pusės pasigirdo šūvis. „Kai kas iš šalia Remygos buvusių vyrų šiandien mano, kad žudikas galėjo šauti net iš pravažiuojančios mašinos“, – svarstė buvęs Daškės verslo partneris. Tačiau tokia Daškinių pateikta versija teisėsaugininkams sukelia kreivą šypseną.

 „Įdomu tai, kad reanimobilis su medikais prie restorano atskubėjo praėjus vos daugiau nei minutei po įvykio. Paguldytas į jį Remyga dar kurį laiką buvo sąmoningas, vėliau užgeso. Toks stebėtinai greitas medikų pasirodymas vėliau daugeliui Remygą pažinojusių žmonių sukėlė tam tikrų pamąstymų, kad jo žmogžudystę galėjo kruopščiai suplanuoti ir įtakingi asmenys su antpečiais“, – netikėčiausias Daškės žūties versijas pateikė vienas jo buvusių bendražygių, primygtinai reikalavęs neminėti pavardės.

 Iškart po šios žmogžudystės kartu su Daške buvę R. Ivanauskas, G. Polita ir abi merginos sėdo į mašiną ir spruko nuo policijos į greitkelį Vilnius–Kaunas, bet vėliau buvo sugrąžinti į sostinę ir apklausti.

 Viena šį įvykį išgyvenusi kaunietė vėliau šių eilučių autoriui prasitarė, kad viskas įvyko taip greitai, kad ji net nesuspėjusi sureaguoti. Simpatiškai merginai, ne sykį triumfavusiai ant pramoginių šokių parketo, ši netikėta R. Daškevičiaus žūtis ir vėliau automagistralėje juos besivejančių policininkų sirenų kauksmas priminė klasikinių Holivudo filmų apie mafiją scenas. „Viskas vyko kaip filme – aš net nespėjau išsigąsti“, – prisimindama to nelemto vakaro įvykius „Akistatai“ kalbėjo kaunietė.

Snaiperis paliko nužudymo įrankį

 Tą pačią naktį teisėsaugininkai nustatė, kad profesionalus žudikas, greičiausiai pasamdytas iš Rusijos, buvo įsitaisęs priešais piceriją esančiame viename iš Vokiečių gatvės 15-ojo namo trečio aukšto butų.

 Bute, iš kurio snaiperis šovė į Daškę, buvo aptiktas tvarkingai padėtas (kaip vėliau paaiškėjo, iš vienos pakaunės sodybos pavogtas) medžioklinis graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu. Šalia jo – atidarytas plastikinis ginklo dėklas, o ant grindų mėtėsi tūtelė. Atlikęs savo juodą darbą snaiperis paspruko palikęs ne tik ginklą, bet ir neužrakintas buto duris.

 „Po kriminalistų atliktos apžiūros buvo akivaizdu, kad nevaržomą gyvenimą mėgęs žudikas šiame bute kurį laiką gyveno be jokių rūpesčių“, – kalbėjo pirmosiomis Daškės žūties tyrimo dienomis dirbę operatyvininkai. Jie taip pat išaiškino, kad šis būstas kone mėnesiui buvo išsinuomotas pasinaudojus suklastotu asmens dokumentu, savininkams skambinta iš vogtų mobiliųjų telefonų.

 „Profesionalų darbas“, – iki šiol tokiais žodžiais R. Daškevičiaus nužudymą vienbalsiai komentuoja aukščiausios kvalifikacijos kriminalistai, ypatingas bylas narpliojantys prokurorai.

Kelios versijos be įrodymų

 Kas užsakė R. Daškevičiaus žmogžudystę Vilniaus centre? Tai, žinoma, pats svarbiausias klausimas, kurį mėginama atsakyti praėjus 9 metams po Daškės mirties. Tačiau ir be šio klausimo lieka daugybė neatskleistų dalykų.

 2001-ųjų gruodžio 11-ąją, praėjus keletui savaičių po Daškės mirties, Kaune buvo sulaikytas Interpolo kelerius metus ieškotas kaliningradietis Leonidas Paršukovas. Kriminalistų teigimu, šis Afganistano karo veteranas, pravarde Lionia Piterskis, yra prisidėjęs prie verslininkų bei teisėsaugininkų užsakomųjų žmogžudysčių įvairiose šalyse.

 Kriminalistų dėmesį šio vyriškio biografija ypač patraukė po Daškės žūties. Pasakojama, kad 4 metams už neteisėtą sienos perėjimą bei ginklo laikymą bausmę Marijampolėje atlikęs L. Paršukovas prieš keletą metų buvo išleistas anksčiau laiko ir tarsi ištirpo neaprėpiamose Rusijos platybėse.

 Anot šaltinių, L. Piterskis apie nužudytą R. Daškevičių atsiliepė gana skeptiškai – esą šis buvęs pasipūtęs, vaizdavęs įtakingą bosą, tačiau iš tiesų toks nebuvęs.

 Daškės artimieji mano, kad šis veikėjas be kitų asmenų pagalbos negalėjo prisidėti prie LBF vadovo nužudymo. Giminaičiai žurnalistui pateikė iki šiol nežinomą faktą. Pasirodo, tuo metu, be L. Piterskio, Lietuvoje buvo sulaikytas dar vienas Rusijos pilietis, siejamas su užsakomosiomis žmogžudystėmis.

 Netrukus pasklido gandai, esą šio asmens pargabenimas iki Lietuvos ir Baltarusijos sienos pasibaigęs itin keistai. Pasakojama, esą ruso pėdsakai tarytum išnykę šiam kertant valstybinę sieną. Manoma, kad jį galėjo tyliai likviduoti mūsiškiai pareigūnai iš specialiųjų tarnybų.

 Prieš kiek laiko ne ką mažiau paslaptingomis aplinkybėmis mirė ir pakaunės ūkininkas Vaclovas Tarasevičius, iš kurio ginklo buvo nušautas R. Daškevičius.

Prisijungęs