Kriminalinė Lietuva  (Skaityti 131302 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 ... 9 B


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 19:24:19

Daškė. Šiurpi tikrovės kronika 15 dalis

 Neįvykdyta keršto akcija kapuose

 Remigijaus Daškevičiaus-Daškės žūtis Vilniuje 2001-ųjų lapkričio pabaigoje sukėlė didelį rezonansą – tikriausiai tokio nebūta nė po vieno iš daugelio iki šiol įvykdytų kriminalinio pasaulio autoritetų nužudymų.

 Nepraėjus nė parai, visų Vilniaus ir Kauno operatyvinių grupių nariai pradėjo masinę R. Daškevičiaus aplinkos žmonių sulaikymo operaciją. Daugeliui ji visgi buvo netikėta. Pavyzdžiui, iki šiol tam tikruose sluoksniuose Daškės mirties užsakovu laikomą Rolandą Dromantą-Ilgą kriminalistai ir kaukėti „Aro“ automatininkai kitą dieną po Daškės žūties išsivežė iš A. Sabonio sporto centro, kuriame jis mėgdavo sportuoti.

 Praėjus parai, daugelis sulaikytųjų jau buvo paleidžiami iš tardymo izoliatorių Vilniuje bei Kaune. Jie sėdėjo savo automobiliuose ir nervingai rūkė cigaretes, tikriausiai laukė savo draugų. Tuo metu kriminalistų operacija, nukreipta prieš Daškinių gaują, sukėlė daug triukšmo.

 „Sugrįžę į laisvę nutarėme, kad jei Remigijaus laidotuvėse pasirodys Ilgas ir Rublis (Robertas Užukauskas), juos iškart „diskvalifikuosime“. Buvo nuspręsta abu nužudyt per pačias laidotuves kitų Remigijaus draugų akivaizdoje. Ar taip būčiau pasielgęs? Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad taip. Šiai užduočiai buvo paruoštas specialus ginklas, turėjau kelis vyrus, kurie buvo pasiryžę mane pridengti. Remigijų tikrai mylėję draugai iki šiol įsitikinę, kad būtent abu minėti asmenys bene labiausiai buvo suinteresuoti jo mirtimi“, – šių eilučių autoriui pasakojo anksčiau Daškinių gaujai priskirtas, šiuo metu su Kriminalinės policijos biuro pareigūnais bendradarbiaujantis vyriškis.

Ramybės nedavė klausimai

 Praėjus keletui dienų po šūvio greta sostinės italų restorano „St. Valentino“, kriminalinis Kauno pasaulis, tebeištiktas šoko, lydėjo Lietuvos bokso federacijos prezidentą R. Daškevičių į paskutiniąją kelionę.

 Prie laidojimo rūmų Jonavos gatvėje vieni po kito kasdien atvažiuodavo žvilgantys vakarietiški automobiliai – „Mercedes-Benz“, BMW ir „Audi“, iš jų lipdavo stambaus sudėjimo vyrai, vilkintys juodais prabangiais paltais.

 Daškę palaidojo prestižinėse Petrašiūnų kapinėse, brangiame, keliolika tūkstančių dolerių kainuojančiame baltos spalvos karste. Po laidotuvių surengtose šermenyse „Sandijos“ motelyje ne kartą iškildavo klausimas: „Kas išdrįso?“ Tikriausiai ne vienas tą dieną atsisveikinusiųjų su Daške mintyse savęs klausė: „Kas kitas? Kieno eilė po R. Daškevičiaus?“ Klausimų buvo daug, bet niekas iš dalyvaujančiųjų šiose laidotuvėse negalėjo į juos atsakyti.

Susiskaldymas Daškinių gaujoje

 Šio žurnalistinio tyrimo autoriui buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) darbuotojas pasakojo, kad po R. Daškevičiaus laidotuvių nusikaltėlių pasaulyje įsivyravo keista ramybė. Bet netrukus tarp jo aplinkos vyrų kilo nesutarimų ir dėl įtakos sferų, ir dėl įvairiais būdais sukaupto nemažo turto.

 Ypatingai sukruto anksčiau Daškės pripažinimo nesulaukę jaunosios kartos atstovai. Vieni ėmė šlietis prie vienų, o kiti – prie kitų vadeivomis norinčių tapti vyrų. R. Daškevičiaus žmonos Gelijos motinos Dalios Drazdauskienės sugyventinis Edmundas Bilinskas-Edma arba Edmukas kartu su Deividu Uščiausku-Slieku pradėjo intensyviai persekioti R. Daškevičiaus skolininkus. Kartu su jais neretai būdavo ir Giedrius Polita bei Darius Mačianskas-Mačka.

 Tuo tarpu Algirdas Antanynas-Antonis, Vidmantas Mickevičius-Kryžius, Rublis ir kiti vyresnio amžiaus gaujos nariai ėmė pritarti Daškės pavaduotoju laikyto R. Dromanto idėjoms.

 Neutraliausiai stengėsi laikytis bene didžiausius turtus tais metais valdę šešėliniai verslininkai Valdas Jakutis ir Rolandas Skopas.

 Skirtingose barikadų pusėse atsidūrę Daškiniai nesutarė dėl Vilniaus „Pergalės“ kino teatro, legendinio Kauno Žaliakalnio „Kauko“ restorano akcijų, Daškinių pagrindiniu biuru virtusių patalpų Kauno centre, S. Daukanto gatvėje, taip pat dėl Partizanų gatvės gale esančios pirties, kurios didžioji akcijų dalis tuomet priklausė Edmai.

 Tuo metu Kaune kulkos persekiojo ne tik ištikimus Daškės bendražygius, bet ir konkurentus.

Krauju aptaškytos turto dalybos

 2002 metų sausio 4 dieną po Kauno centre įvykusio aštraus ginčo su E. Bilinsku ir D. Uščiausku Antonis tik per plauką liko gyvas.

 Po keleto metų į Vilniaus apygardos teismą besiramsčiuodamas lazdele atėjęs A. Antanynas tvirtino, kad nepamenąs į jį tąsyk šovusių vaikinų nei veidų, nei vardų, todėl nenorįs klaidinti pareigūnų. Tačiau už šią šūviais pasibaigusią „strielkę“ (nusikaltėlių pasitarimą) teismas D. Uščiauskui skyrė 8 metus, o E. Bilinskui – 7 metus laisvės atėmimo.

 2002-ųjų vasario 20 dieną Palangoje buvo apšaudytas R. Skopas. Nors tąsyk į jo visureigį BMW X5 buvo paleista net 12 šūvių, tik viena kulka kliudė jam ranką.

 Tų pačių metų balandžio 19 dieną Vilijampolėje penkiais šūviais buvo nužudytas Šato gaujos lyderis Artūras Šatas, o praėjus keletui dienų, balandžio 24-osios vakarą, grįždamas iš sporto klubo, prie savo namų devyniais šūviais į galvą buvo nušautas V. Mickevičius.

 „Netikėtai praturtėję buvę R. Daškevičiaus draugai, tarp jų ir Ilgas, nepanoro dalytis su Daškės jaunimu – E. Bilinsku bei D. Uščiausku. Jie net pareiškė, kad jokių pinigų negavo, pasiuntė po velnių ir liepė nekvaršinti jiems galvos. Tačiau, kaip rodo tų metų kruvinosios grumtynės, jaunimas neatlyžo ir kovojo iki paskutiniųjų. Žinau, kad šį karą pasyviai stebėjusius Kauno nusikalstamo pasaulio veteranus ypač pribloškė netikėta Kryžiaus mirtis“, – pasakojo 8 metus Kauno ONTT dirbęs teisėsaugininkas.

 Jo žiniomis, būtent E. Bilinskas tuo metu Gelijai padėjo išsikovoti nemažą jos nužudytam vyrui priklausančio turto dalį. Jis Daškės našlei talkino susigrąžinant daugiau nei 100 000 litų už Vilniuje parduotą „Pergalės“ kino teatrą, įspūdingą triratį motociklą ir „Mercedes- Benz“ automobilį.

 2002 metų liepos 28-osios popietę Palangoje priešais vieno prašmatnaus restorano langus automatais ginkluoti „Aro“ kovotojai ir Kauno ONTT kriminalistai sulaikė E. Bilinską, D. Mačianską ir G. Politą. Pas pastarąjį pareigūnai rado pistoletą „Sig Sauer“, o kitų kauniečių mašinose buvo aptikta rankinė su užtaisytu revolveriu bei neperšaunama liemenė, ant kurios puikavosi NATO simbolika.

„Nuskausmintas“ Lūpdažis

 2003-ųjų pavasarį nuo E. Bilinsko ir kelių jo sėbrų ypač nukentėjo buvęs artimas Daškės bendražygis Redas Ivanauskas, pravarde Lūpdažis.

 Tąsyk Daškinių smogikai – G. Polita bei Jordis Raslavičius (neseniai išleistas iš kalėjimo, tačiau vėl policijos intensyviai ieškomas dėl senų nusikaltimų) iš kinų restorano Kauno centre R. Ivanauską jėga atvežė į pakaunėje stovintį apleistą namą. Čia jį sumušė, atėmė naują „Audi A8“ automobilį ir liepė pasirašyti iškart du skolos raštelius, kad jis yra skolingas per 40 000 JAV dolerių. Nors R. Ivanauskas visuomet didžiavosi savo pažintimis su įtakingiausiais Kauno banditais, po šio susidorojimo niekas jo nesiryžo ginti.

 Buvę Daškiniai teigia, kad iki šiol vieno jų bute yra saugoma vaizdajuostė, kurioje pagrobtas R. Ivanauskas pasakoja apie šios gaujos narių ir įtakingų šalies politikų bei verslininkų bendrus sandorius.

 Netrukus į laisvę ištrūkęs Lūpdažis kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su kurį laiką jį verbavusiais teisėsaugininkais ir išskrido į Čikagą (JAV).

 Operatyvininkų duomenimis, prieš keletą metų grupė Čikagoje gyvenančių lietuvių, vadovaujamų Lūpdažio, atrado tikrą aukso gyslą. Prisidengdami statybų verslu, jie sudarė kelis fiktyvius sandėrius ir pasinaudojo išperkamosios nuomos bendrovių paslaugomis – paprašė finansuoti išsimokėtinai perkant brangius automobilius ir statybų techniką. Taip ši grupė įsigijo keliasdešimt įvairių transporto priemonių. Tarp jų − traktorius „Bobcat“ ir „Caterpillar“, prabangius visureigius „Porsche“, „Hummer“, „Audi Q7“, „Mercedes-Benz“.

 Išperkamosios nuomos bendrovėms patikėjus lietuvių nusikaltėlių istorijomis ir sutikus finansuoti minėtas transporto priemones, šios keltu būdavo atplukdomos į Lietuvą. Mūsų šalyje jos dar kartą būdavo parduodamos išperkamosios nuomos bendrovėms, o vėliau išgabenamos ir darsyk perparduodamos Rusijoje, Ukrainoje ar kitose šalyse.

 2004 metų balandžio 23 dieną prie savo namo Kaune vartų buvo nušautas bendrovės „Italiana International“ prezidentas V. Jakutis. Karštais pėdsakais sulaikyti žudikų, kaip jau įprasta, nepavyko. Nusikaltimas buvo įvykdytas vidury dienos prie jo namo Sukilėlių prospekte. Kai brolio lydimas V. Jakutis išėjo iš namų ir pasuko prie automobilio, pribėgo jaunas vyras ir iš pistoleto V. Jakučiui į kūną bei galvą paleido šūvių seriją. Mirtinai sužeistas verslininkas griuvo ant asfalto.

 Kalbama, kad prieš mirtį V. Jakutis buvo rimtai susikirtęs su Ilgu dėl dalyvavimo paslapties apgaubtame „Alitos“ alkoholio gamybos kompanijos privatizavimo procese. Todėl ši versija daugeliui atrodo bene įtikinamiausia prisiminus V. Jakučio mirtį.

Skirtingi Daškinių likimai

 Šių metų pradžioje R. Dromantas ir R. Užukauskas atsidūrė už grotų dėl to, kad spaudė kaunietį verslininką atsisakyti maisto papildų verslo. Abiem gresia įkalinimas už reketą, o nuosprendį žadama skelbti jau rugsėjo 6 dieną.

 Kovo mėnesį Vilniaus apygardos teisme buvo atversta kokaino kontrabandos byla, kurioje minimas už išpuolį prieš Antonį bei verslininkų Zokų pagrobimą bausmę baigiantis atlikti E. Bilinskas. Jo gyvenimo draugė D. Drazdauskienė teigia, esą E. Bilinskas nepaleidžiamas dėl to, kad esama suinteresuotų asmenų, norinčių jį ilgus metus laikyti belangėje. „Bet aš esu tikra, kad šioje byloje korumpuoti pareigūnai nieko nesufabrikuos ir Edmundas netrukus sugrįš į laisvę. Gana jau tenai laikyti nekaltą žmogų, juk savo jis jau atsėdėjo. Jam jau laikas mėgautis gyvenimu laisvėje bei auginti vaikus. Mes dažnai su juo bendraujame ir telefonu, nes jam leidžiama paskambinti į namus. Jis man sakė, kad daugiau niekada į tą patį šūdą nebris“, – „Akistatai“ kalbėjo D. Drazdauskienė.

 G. Polita bendradarbiauja su teisėsauga ir, kaip pats sako, bando iš visų jėgų kabintis į gyvenimą. Jis nenorįs turėti reikalų su teisėsauga, todėl stengiasi gyventi padoriai.

 R. Skopas sunkiai versdamasis gyvena Vilniuje. Jis atsiribojęs nuo buvusių draugų.

 Atsėdėjęs beveik 5 metus, birželio pabaigoje D. Mačianskas-Mačka pirma laiko buvo paleistas į laisvę.

 Kauno kriminalistų žiniomis, Mačka gyvena prabangiai. Atlikdamas bausmę Pravieniškių kolonijoje jis buvo vienvaldis lyderis, todėl įtariama, kad išėjęs į laisvę jis gavo solidžią „kompensaciją“ iš laisvėje buvusių sėbrų bendros kasos. Jis nuolat pastebimas Kaune važinėjantis vienintele visame mieste naujausia itin prabangia 7-osios serijos BMW mašina. Mačka kartkartėmis su buvusiais draugais susitikinėja užmiestyje veikiančiose užeigose.

 „Akistatos“ žiniomis, kriminalistams ir prokurorams jau pavyko atskleisti galutines R. Daškevičiaus nušovimo detales. Manoma, jog artimiausiu metu bus pateikti kaltinimai keliems šios žmogžudystės organizavimu įtariamiems asmenims.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 08:37:48

Na apie Daskinius baigiau straipsniukus tikiuosi patiko,lauksim kada administracija ides foto :)
Galbut rytoi idesiu straipsni apie kita garse lietuvos grupuote :)

~~~

Siandiena pateiksiu jums keleta straipsniu,apie "Vilniaus brigados" grupuote jos narius ir organizuota nusikalstama veikla.
Tikiuosi patiks :)

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 08:38:27

"Vilniaus brigados" pėdsakais: valstybė prieš mafiją

 Nepriklausomybės metais užaugusi jaunoji Lietuvos karta jau neprisimena, kaip buvo kuriama mūsų šalies demokratija, kokios aukos sudėtos ant laisvosios spaudos aukuro. Daug kas ir iš vyresniųjų pamiršo, nuo ko prasidėjo žodžio laisvė mūsų šalyje.

 Prieš devynerius metus, spalio mėnesį, visą Lietuvą sukrėtė tragiškas įvykis. 1993 metų spalio 12 dienos rytą vieną laikraščio "Respublika" leidėjų ir žurnalistų, Vitą Lingį, pakirto samdomo žudiko kulka.

 
Už žurnalisto Vito Lingio nužudymą nuteistas buvęs „Vilniaus brigados“ narys Igoris Achremovas


Ši žiauri žmogžudystė tapo įvykiu, privertusiu teisėsaugininkus ryžtingai ginti tuomet dar jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus. Iškilo grėsmė ne tik žmonių gyvybėms, bet ir teisinės sistemos ateičiai, demokratijai bei žodžio laisvei. Po visą Lietuvą sukrėtusios žmogžudystės valstybė tiesiog privalėjo imtis griežtų veiksmų.

 Įvardinta "Vilniaus brigada"

 Vitas Lingys buvo nužudytas prie savo namų - Fabijoniškių mikrorajono pakraštyje, prie automobilio, kuriuo ketino važiuoti į darbą. Šauta buvo iš visai arti: du kartus į pakaušį, trečią kartą - į nugarą. Jau devintą valandą šalies sostinėje prasidėjo policijos operacija "Voratinklis", blokuoti visi keliai, vedantys iš miesto. Tą pačią dieną tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pasirašė nutarimą, pagal kurį speciali operatyvinė grupė, dešimtys pareigūnų ėmėsi tirti šį kraupų nusikaltimą.

 "Asmeniškai pradėjau šią bylą kontroliuoti, nes man, generaliniam šalies prokurorui, tuo metu reikėjo išsaugoti valstybės saugumą", - praėjus devynerius metams po kraupaus įvykio sako Artūras Paulauskas. Anot jo, jau pirmomis savaitėmis po žmogžudystės pradėjo aiškėti, kad žurnalisto nužudymo kaltininkai gali būti tuo metu Vilnių kontroliuoti siekusi nusikalstama grupuotė.

 Dar anksčiau už prokurorą "Vilniaus brigadą" įvardijo "Respublika". "Vito Lingio nužudymas - mafijos ir korumpuotų politikų bandymas nutildyti spaudą", - laikraščio žurnalistai neišsigando visai Lietuvai paskelbti aiškiai suformuluotą poziciją. Viešai informuota, kad V. Lingys kuravo Teisėtvarkos skyriaus darbą ir kad dauguma "Respublikos" rašinių apie mafiją buvo jo organizuoti. Neradusi kito būdo nutildyti žurnalistą, "Vilniaus brigada" pasirinko kulką.

 Operatyvūs veiksmai

 V. Lingio organizuotame straipsnių cikle apie mafiją buvo užkabinti ne tik nusikalstamų grupuočių, bet ir verslo bei politikos sluoksnių atstovai. Lietuvos policijos apginklavimo skandale, kurį tuo metu aprašinėjo žurnalistai, mirgėjo Belgijos firmos "M&S International NV" pavadinimas, jos atstovo Aleksandro Aizenštato, buvusio šios firmos atstovybės Lietuvoje vadovo Juozo Gudaičio, Izraelio verslininko Dovydo Kaplano pavardės. Ne kartą buvo minimas ir vadinamasis "Vilniaus brigados" įkūrėjas Borisas Dekanidzė. Informaciją apie skandalą V. Lingiui teikė buvęs Vidaus reikalų ministerijos Kontržvalgybos valdybos viršininkas Henrikas Margenis.

 Per dvi savaites po žmogžudystės teisėsaugos pareigūnai atliko kratas H. Margenio, D. Kaplano ir kitų veikėjų butuose, rado nemažai juos sudominusių dokumentų, atskleidusių daug įdomių faktų policijos apginklavimo istorijoje. Per kratas D. Kaplano bute buvo rasti dokumentai, kuriuose nurodytos visai kitokios sumos nei oficialiuose ministerijos ginklų pirkimo važtaraščiuose. Šio ginklų pirkimo metu dingo daugiau kaip 100 000 JAV dolerių, kuriuos valstybė buvo skyrusi ginklams įsigyti. Vilniaus prokuratūra nedelsdama ėmėsi tirti šią istoriją.

 "Bylos tyrimo operatyvumui ypač padėjo tai, kad policija palaikė tvirtus ryšius su Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriumi", - sakė A.Paulauskas. 1993 metais generalinis prokuroras savo įsakymu patvirtino Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir Kovos su korupcija skyrių sukūrimą. A. Paulauskas ir dabar mano, kad šis sprendimas buvo vienas iš svarbesnių žingsnių, padėjusių rimtus pamatus kovai su organizuotu nusikalstamumu ir galų gale lėmusių "Vilniaus brigados" eliminavimą.

 Įtariamieji sulaikomi

 Žmogžudystės organizavimu įtartas Vilniaus nusikalstamo pasaulio autoritetas B. Dekanidzė tuo metu ilsėjosi Latvijos sostinėje Rygoje. Sankciją suimti nusikaltėlį generalinis prokuroras davė iš karto, vos tik tiriant įvykį pradėjo galutinai aiškėti žmogžudystės aplinkybės.

 "Pamenu, kaip tuo metu nenorėjome informuoti visuomenės, nes visi nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai dar buvo laisvėje", - teigė A. Paulauskas. Anot jo, atvejis, kai nusikaltėlį teisėsaugos pareigūnai suėmė Latvijos teritorijoje, buvo pirmasis Lietuvos istorijoje. "Vėliau teko susilaukti ir kritikos, ir skundų, tačiau tada reikėjo veikti ryžtingai", - prisimena A. Paulauskas.

 Operatyvių veiksmų dėka buvo sulaikyti ir kiti prie žurnalisto nužudymo prisidėję asmenys - I. Achremovas, V. Slavickis ir B. Bobičenka. Po šių svarbių sulaikymų ginti B. Dekanidzės stojo žymus verslininkas, jo tėvas Georgijus Dekanidzė, pasitelkęs stiprią advokatų komandą. Gruodžio mėnesį pasklidus gandams, kad nusikaltimo organizatoriams ir vykdytojams bus pareikštas oficialus kaltinimas, buvo bandyta išlaisvinti B. Dekanidzę iš kalėjimo. Už tai vyriausiajam Vilniaus prokurorui buvo siūloma tūkstančiai dolerių.

 "Vilniaus brigada" plėšė ir žudė

 Pirmąją šio žymaus teismo proceso dieną policija nuo pat ankstyvo ryto užtvėrė prieigas prie Aukščiausiojo Teismo pastato. Nuo pastato buvo nugabenti ten stovėję automobiliai, salėje buvo susirūpinta ypatingu saugumu - įrengtos tvorelės, kiekvienas į salę patenkantis asmuo privalėjo pateikti Aukščiausiojo Teismo pirmininko išduotą leidimą ir būdavo patikrinamas, ar neturi ginklų bei kitų draudžiamų įsinešti daiktų. Pagrindinio teisiamojo B. Dekanidzės tėvas G. Dekanidzė ir jo žmona Tamara buvo tiesiog išprašyti iš teismo rūmų.

 Teismo salėje į du geležinius narvus susodintų nusikaltėlių ginti stojo garsiausi Lietuvos advokatai, tarp jų - J. Sviderskis, K. Stasiulis ir Č. Derameris. Priešingoje barikadų pusėje įsitvirtino aukščiausią rangą turintys valstybės teisėsaugos pareigūnai ir asmeniškai bylos tyrimui vadovavęs valstybės kaltintojas Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.

 "Tokio aukšto lygio teismo proceso Lietuvoje dar nebuvo. Bręstanti valstybė pirmą kartą išdrįso duoti rimtą atkirtį organizuotam nusikalstamumui ir suteikė progą patikėti, kad laisvo žmogaus teisės laisvoje valstybėje privalo būti apgintos", - prisimindamas šį itin sudėtingą teismo procesą sakė A. Paulauskas.

 Operatyvininkų surinktų duomenų jau pakako generaliniam prokurorui pareikšti kaltinimus "Vilniaus brigados" nariams dėl minėtos grupuotės nusikalstamos veiklos. Teisme apklaustų liudytojų parodymai buvo nukreipti prieš "Vilniaus brigados" vadeivas B. Dekanidzę ir I. Tiomkiną. Liudytojai teigė, kad "Vilniaus brigada" norėjo atimti iš Lietuvos ir Vokietijos įmonės "Baltimpo" prezidento Semiodo Dielniko automobilių verslą. B. Dekanidzė reikalavęs, kad S. Dielnikas perduotų jo žmonėms visą verslą arba sumokėtų 50 000 JAV dolerių. Vienas iš liudytojų, Z. Mackevičius, su V. Slavickiu buvo susitikęs su B. Dekanidze ir prašė pastarojo palikti ramybėje S. Dielniką, tačiau "Vilniaus brigados" bosas įsakęs verslininką nužudyti.

 Pasak A. Paulausko, daugelis byloje išaiškėjusių faktų demaskavo sudėtingą "Vilniaus brigados" struktūrą ir ištraukė į dienos šviesą nusikaltimų organizatorius. "Teismo metu atsiskleidė ištisa nusikaltimų virtinė, pasibaigusi žurnalisto nužudymu", - teigė A. Paulauskas. Visą Lietuvą šokiravo šiurpių nusikaltimų detalės ir su nusikaltimais susijusių garsių žmonių pavardės.

 Teismui - svarbūs dokumentai

 Įsibėgėjus teismo procesui, A. Paulauskas teisėjams pateikė pluoštą dokumentų, liudijančių apie "Vilniaus brigados" egzistavimą. Dokumentai buvo gauti iš Vidaus reikalų ministerijos bei Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro. Atskirą pažymą apie "Vilniaus brigados" egzistavimą prie bylos prisegė ir buvęs Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius. Eksministras teisme pasakojo, kad pažymoje panaudota visa informacija, gauta iš Žvalgybos ir kontržvalgybos departamento, specialiųjų tarnybų ir KAM informatorių pranešimai. Nors V. Lingio žudikai teisme ir bandė įtikinėti apie "brigadą" žiną tik iš kalbų, pateikti dokumentai aiškiai įrodė, kad "Vilniaus brigada" - ne kažkokia mistinė organizacija, o reali, turinti ryšius ir struktūrinius padalinius nusikaltėlių gauja.

 Tris šūvius į žurnalisto nugarą ir galvą paleidęs žudikas I. Achremovas teisme aiškiai išdėstė V. Lingio nužudymo aplinkybes. 1993 metų spalio 3-iąją, likus vos savaitei iki V. Lingio mirties, I. Achremovas buvo Latvijos mieste Jūrmaloje, kur susitiko su B. Dekanidze. I. Achremovui B. Dekanidzė pasakė: "Turėsite padaryti "šlapią" reikalą (žargonu - žmogžudytę), antraip patys prarasite gyvenimą". Tada viloje žudikui buvo parodytos dvi nuotraukos ir duotas popieriaus lapelis, kuriame buvo užrašytas adresas, mašinos modelis, spalva ir valstybinis numeris. I. Achremovui buvo praneštas netgi tikslus laikas - 8 valandos 30 minučių, kuomet V. Lingys paprastai išeidavo į lauką pavedžioti šuns. Nusikaltimui įvykdyti buvo duotas dešimties dienų terminas.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 08:43:29

Prieš devynerius metus nužudyto žurnalisto Vito Lingio bylos tyrimas atskleidė daugybę iki tol nežinomų faktų apie Lietuvos sostinę kontroliavusios nusikalstamos grupuotės veiklą. Bene plačiausiai nuskambėjęs Lietuvoje teismo procesas demaskavo "Vilniaus brigados" struktūrą ir į dienos šviesą ištraukė nusikalstamo pasaulio garsenybes.

 Vieno iš laikraščio "Respublikos" leidėjų ir žurnalistų Vito Lingio nužudymas iškart susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Operatyvių teisėsaugos pareigūnų dėka buvo sulaikyti šio nusikaltimo organizatoriai, "Vilniaus brigados" nariai - B. Dekanidzė, I. Achremovas, V. Slavickis ir B. Bobičenka. Teismo salėje į du geležinius narvus susodintų nusikaltėlių ginti stojo visa eilė garsiausių Lietuvos advokatų. Priešingoje barikadų pusėje - valstybės kaltintojas, tuometinis generalinis Lietuvos prokuroras Artūras Paulauskas.

 Žudikas gailėjosi

 Teisme ir V. Slavickis, I. Achremovas liudijo prieš B. Dekanidzę, davusį komandą nužudyti "Respublikos" žurnalistą. Nepaisant netgi to, kad I. Achremovui, jau būnančiam Lukiškių tardymo izoliatoriuje, buvo grasinta: jei šis duosiąs parodymus prieš "Vilniaus brigadą", nukentėsiąs ne tik jis pats, bet ir jo artimieji.

 "Nors tada ir nebuvo įstatymo, kuris sušvelnintų nusikaltime dalyvavusių liudininkų bausmes, turėjau padaryti sudėtingą sprendimą - priversti nusikaltimo vykdytoją liudyti prieš organizatorius", - teigė A. Paulauskas. Pasak jo, nusikaltėliui buvo duota reta galimybė rinktis: mirti arba prisipažinti ir išsaugoti savo gyvybę.

 Tris šūvius žurnalistui į nugarą ir galvą paleidęs žudikas I. Achremovas teisme aiškiai išdėstė V. Lingio nužudymo aplinkybes. 1993 metų spalio 3-iąją, likus vos savaitei iki V. Lingio mirties, I. Achremovas buvo Latvijoje, Jūrmaloje, kur susitiko su B. Dekanidze, pavedusiu nužudyti žurnalistą. Žudikui buvo parodytos dvi nuotraukos ir duotas popieriaus lapelis, kuriame buvo užrašytas adresas, mašinos modelis, spalva ir valstybinis numeris.

 Kitą dieną I. Achremovui B. Dekanidzės siųstas žmogus perdavė polietileninį paketą - jame buvo du pistoletai (vienas didesnis, kitas mažesnis). Susitikęs su savo sėbrais B. Bobičenka ir V. Slavickiu, I. Achremovas išdėstė reikalo esmę, tačiau pastarieji pradžioje nenorėjo prisidėti prie nusikaltimo. Visgi po griežtų "Vilniaus brigados" boso nurodymų spalio 12 dienos rytas nusidažė krauju.

 I. Achremovas aiškino, kad V. Lingio jiedu su V. Slavickiu laukė kitoje namo laiptinėje. Kai V. Lingys norėjo atidaryti mašinos bagažinę, I. Achremovas iššovė. Kiek buvo šūvių - žmogžudys teigė neprisimenąs. Jo teigimu, jis V. Lingio nepažinojo, lietuviškų laikraščių neskaitė, kadangi nemokėjo lietuvių kalbos. Teisėjo paklaustas, kodėl taip ilgai delsė nurodyti nusikaltimo užsakovus, I. Achremovas atsakė, kad žmogus, atėjęs į Lukiškių tardymo izoliatorių, pranešė, jog jeigu tai pasakysiąs, būsią susidorota su jo artimaisiais. Paklaustas, kaip ryžosi šauti į žmogų, žmogžudys atsakė: "Suprantu, kad padariau didžiulį nusikaltimą, bet aš pabijojau. Man reikėjo šauti į Dekanidzę, o ne į Lingį".

 B. Dekanidzės versija

 Daugiausia kaltinimų teisme buvo pateikta B. Dekanidzei, tačiau nė dėl vieno iš jų teisiamasis neprisipažino esąs kaltas. "Susidūrėme su labai gerai organizuota ir daugelį lygių bei struktūrinių padalinių turinčia nusikalstama grupuote, užmezgusia stiprius ryšius ir valdančią milžiniškus pinigus", - prisimindamas teismo procesą pasakojo A. Paulauskas.

 Tardymo pradžioje B. Dekanidzė teigė apskirtai negirdėjęs V. Lingio pavardės. Paklaustas, kokie ryšiai jį sieja su I. Achremovu ir kitais teisiamaisiais, vienas iš "Vilniaus brigados" bosų ciniškai atrėžė: "Restoraniniai". Teisme B. Dekanidzė sakė nežinąs, kas yra "Vilniaus brigada", anot, jo - tai gandais grįsti operatyviniai duomenys.

 Pagrindinis daugelio nusikaltimų organizatorius neišsigando pateikti ir savo V. Lingio nužudymo versijos. Anot jo, kažkoks žmogus jį kartą perspėjo, kad Lietuvoje egzistuoja finansinė ir politinė grupė, nusistačiusi prieš žydų biznierius. Esą ši grupė stengiasi išstumti žydų verslininkus iš Lietuvos. B. Dekanidzė taip pat aiškino, kad su I. Achremovu jis buvo susitikęs Latvijos paplūdimyje, tačiau kalbėjo tik apie 5 000 dolerių dydžio skolą. B. Dekanidzės teigimu, visi teisiamieji vieningai susitarę duoti prieš jį parodymus iš savanaudiškų paskatų.

 Teisme apklausiamas pagrindinio įtariamojo B. Dekanidzės tėvas G. Dekanidzę, ėmė dėstyti, kad byla nuo pat pradžių buvo suklastota. "Norėčiau, kad teismas atkreiptų dėmesį į tai, apie ką kalbame aš ir mano advokatai: byla suklastota, o liudytojai, duodantys parodymus prieš mano sūnų, turi blogą reputaciją visuomenėje ir yra iš nusikaltėlių pasaulio. Tad pareiškiu, kad mano sūnus visiškai nekaltas", - taip teisme tvirtino B. Dekanidzės tėvas.


B.Dekanidzė

 Vėliau buvo bandymų dirbtinai sukurti B. Dekanidzei alibį. Į liudytojų apklausas, baimindamiesi Lietuvos teisėsaugos, neatvyko du žymūs su "Vilniaus brigada" susiję verslininkai iš Izraelio - Dovydas Kaplanas ir Dovydas Kacas. Didelę reikšmę bylos eigai turėję jų parodymai teismui buvo pateikti raštu.

 A. Paulauskas prašė teismo skirti mirties bausmę

 Įsibėgėjus teismo procesui A. Paulauskas pateikė teisėjams pluoštą dokumentų, liudijančių apie "Vilniaus brigados" egzistavimą. Dokumentai buvo gauti iš Vidaus reikalų ministerijos bei Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro. Atskirą pažymą apie "Vilniaus brigados" egzistavimą prie bylos prisegė ir buvęs Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius. Buvęs ministras teisme pasakojo, kad pažymoje panaudota visa informacija, gauta iš Žvalgybos ir kontržvalgybos departamento, specialiųjų tarnybų ir KAM informatorių pranešimai. Nors V. Lingio žudikai teisme ir bandė įtikinti apie "brigadą" žiną tik iš kalbų, pateikti dokumentai aiškiai įrodė, kad "Vilniaus brigada" - ne kokia nors mistinė organizacija, o reali, turinti savo ryšius ir struktūrinius padalinius nusikaltėlių gauja.

 "Prieš jus - pavojingiausios Vilniaus grupuotės "Vilniaus brigada" vadeiva ir trys jos nariai. Jie ilgą laiką veikė nebaudžiami, tačiau viskam ateina pabaiga ir reikia atsakyti už viską. Šiandien yra ta diena", - savo kaltinamąją kalbą pradėjo A. Paulauskas. Prokuroras teigė, kad teisme visi teisiamieji nenoriai kalbėjo apie "Vilniaus brigadą" ir tvirtino apie ją sužinoję tik iš laikraščių, tačiau duodami parodymus patys atskleidė nusikaltimų vykdymo mechanizmą. "Gaujoje egzistavo pavaldumo ir hierarchijos principai, teisiamieji bijojo nevykdyti nurodymų", - teisme teigė A. Paulauskas.

 Išsamią "Vilniaus brigados" nusikaltimų panoramą vaizdingai nupasakojusio A. Paulausko kalboje atsispindėjo "slaptas" nusikalstamo pasaulio gyvenimas. "Vilniaus brigados" bosai puikiai suvokė, kad žiaurus nusikaltimų vykdymas priveda prie liepto galo, todėl jie buvo nusprendę suartėti su verslininkais, užsiimančiais nelegaliu verslu: vengiančiais mokėti mokesčius ir įvairiais būdais "plaunančiais" pinigus.

 Kaltintojas teigė, kad teisiamieji gyvenimo tikslu laikė nusikaltimų vykdymą, todėl jie yra pavojingi visuomenei žmonės, tačiau pripažino, kad I. Achremovas, nužudęs žmogų, padėjo atskleisti šį nusikaltimą ir dėl to gali sulaukti nuolaidos.

 Valstybės kaltintojas prašė teismą B. Dekanidzę pripažinti esantį kaltą dėl nusikalstamos gaujos organizavimo, turto prievartavimo, neteisėto ginklo laikymo, rengimosi nužudyti S. Dielniką ir dėl V. Lingio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis (nužudymas žmogaus, vykdančio pilietinę pareigą) ir skirti jam išimtinę - mirties bausmę. I. Achremovui generalinis prokuroras siūlė kalėjimą iki gyvos galvos, o V. Slavickiui ir B. Bobičenkai skirti po 15 metų kalėjimo. "Byla parodė, kad yra viena tiesa. Tai V. Lingio tiesa. Jokio kompromiso su nusikaltėliais negali būti ", - teigė prokuroras.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 08:46:17

1993 metais nužudyto žurnalisto Vito Lingio byla sutelkė tuomet dar jauną nepriklausomą Lietuvos valstybę kovai su organizuotu nusikalstamumu. Šios bylos nagrinėjimas tapo rimtu išbandymu ne tik teisėsaugos sistemai, bet ir visai šalies demokratijai.

 Visa to meto spauda šiam tragiškam įvykiui nušviesti skyrė pirmuosius puslapius. Pradėti rengti straipsnių ciklai informavo visuomenę apie žmogžudystę, jos įvykdymu įtariamus nusikaltėlius ir užsakovus. Grėsmingos antraštės pirmuosiuose svarbiausių dienraščių puslapiuose, nuotraukos iš įvykio vietos bei Vito Lingio laidotuvių, virtusių piliečių protesto prieš mafijos savivalę akcija, - visa tai liudijo, kad byla nebus užglaistyta ir pamiršta.

 Peržengtos visos ribos

 Žurnalisto nužudymo bylą asmeniškai kontroliuoti pradėjęs tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas teigė, kad V. Lingio nužudymas yra nauja riba. "Už jos jau yra pavojinga. Anksčiau buvo galima pasakyti kokius nors nužudymo motyvus arba paaiškinti, kad neįsipainiojęs į blogus santykius liksi gyvas, o dabar ta riba peržengta. Šiandien žurnalistas, rytoj - prokuroras, poryt - teisėjas ar Seimo narys", - šių kraupių žodžių prieš devynerius metus nepabijojo ištarti A. Paulauskas. Anot jo, iš karto buvo aišku, kad nužudymo motyvus reikia sieti su mafijos bandymu užkirsti demokratinio žodžio laisvę.

 Autoritetingas žurnalistas nuo pat savo karjeros pradžios domėjosi teisėtvarkos ir organizuoto nusikalstamumo temomis. "Respublikoje" V. Lingys kuravo šioms temoms skirtą skyrių. Išsamūs rašiniai apie nusikalstamų grupuočių veiklą ne sykį užkliuvo jų nariams, o dienraščio reporteriams ir redaktoriams buvo grasinta. Todėl didžioji visuomenės dalis iškart po V. Lingio nužudymo šią bylą siejo su nusikalstama "Vilniaus brigados" grupuote ir jos vadeiva Borisu Dekanidze.

 "Respublikos" redakcijos darbuotojai po V. Lingio nužudymo informavo visuomenę, kad dienraščio Teisėtvarkos skyriaus darbuotojai nuo pat jo įkūrimo pradžios susiduria su jiems daromu moraliniu ir fiziniu spaudimu. Vitui Lingiui teko patirti didžiausią spaudimą - jam buvo ne tik grasinta, bet ir pasikėsinta į nuosavybę: Ukmergės rajone, nuošalioje vietoje esantis V. Lingio vasarnamis sudegė iki pamatų. Žurnalisto žmona Laima vėliau liudijo, kad vyrą dėl galimo pavojaus buvo nedviprasmiškai įspėjęs ir VRM Kontržvalgybos valdybos viršininkas Henrikas Margenis.

 Nuo pat susikūrimo "Respublika" spausdino ypač daug straipsnių apie mafijos grupuotes Lietuvoje. Kauno "Daktarų" gaujos veikla buvo nušviečiama įvardijant konkrečius faktus ir asmenis, nevengiant paminėti organizuotų nusikaltėlių ryšių su valdžios atstovais ir įvairių lygių teisėtvarkos pareigūnais. Tuo metu sudėtinga buvo įvardinti, kurie verslininkai, teisėsaugininkai ar nusikaltėliai yra mafijos rėmėjai, o kurie - jų aukos. Visa tai bandė išsiaiškinti V. Lingys ir "Respublika", kurios darbuotojams nusikaltėliai anonimiškai grasino, šantažavo bei kėsinosi į jų turtą ir gyvybę.

 Po pasikėsinimo į Teisėtvarkos skyriaus redaktorių Virginijų Gaivenį 1992-ųjų sausį dienraščio leidėjai norėjo įkurti Saugos biurą, tačiau specialiu tuometinio AT Prezidiumo nutarimu tokių tarnybų veikla buvo uždrausta. Kai kurie aukščiausieji valdžios pareigūnai tuo metu viešai neigė organizuoto nusikalstamumo egzistavimą Lietuvoje, nors spauda visuomenei jau buvo pateikusi nemažai medžiagos, liudijančios apie aktyvią grupuočių veiklą.

 Tačiau "Respublikoje" ir toliau buvo spausdinami straipsniai apie Belgijos firmą "M(S International NV", jos veikėjus I. Litvaką, M. Kaplaną, B. Dekanidzę bei jų įtartinus sandėrius. Buvo viešinami vis nauji kompromituojantys ir tiesiog skandalingi faktai apie buvusį vidaus reikalų ministrą P. Valiuką, ginklų ir technikos pardavimus Lietuvos policijai bei VRM, pastarosios institucijos sandorius su D. Kaplanu ir kita informacija iš visos šalies nusikalstamų struktūrų gyvenimo. Žinoma, toks aktyvus žiniasklaidos dėmesys mafijos veikėjams nebuvo parankus. Jie siekė, kad įbauginta visuomenė tyliai toleruotų jų veiklą. V. Lingys nesutiko su šiais reikalavimais ir galiausiai su juo buvo susidorota.

 Po žiauraus, visą Lietuvą sukrėtusio nusikaltimo pagaliau buvo viešai prabilta apie nusikalstamų grupuočių veiklą ir jų sąsajas su verslininkais bei politikais. V. Lingio bendražygiai patys bandė įvardinti įtariamuosius, tačiau jų ratas buvo pernelyg platus konkrečiai apkaltai. Tačiau visi žurnalistai vienbalsiai kaltino Vilnių valdančią nusikaltėlių organizaciją "Vilniaus brigada".

 "Aš galiu pasakyti, kad bus daroma viskas, jog nusikaltimas būtų išaiškintas", - iškart po nusikaltimo visuomenei žadėjo generalinis prokuroras. Ir savo pažadus įvykdė. Operatyvių teisėsaugos pareigūnų dėka buvo sulaikyti šio nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai "Vilniaus brigados" nariai B. Dekanidzė, I. Achremovas, V. Slavickis ir B. Bobičenka. Teismo salėje į du geležinius narvus susodintų nusikaltėlių ginti stojo garsiausi Lietuvos advokatai. Valstybei šiame teisme atstovavo teisėjai ir pagrindinis valstybės kaltintojas - Lietuvos generalinis prokuroras.

 B. Dekanidzė ciniškai tyčiojosi

 Teismo metu V. Slavickis ir I. Achremovas liudijo prieš B. Dekanidzę, davusį komandą nužudyti "Respublikos" žurnalistą. Tris šūvius žurnalistui į nugarą ir galvą paleidęs žudikas I. Achremovas teisme aiškiai išdėstė V. Lingio nužudymo aplinkybes. B. Dekanidzė iš tiesų Latvijos mieste Jūrmaloje užsakė šią žiaurią žmogžudystę, suteikė visą informaciją, o vėliau netgi atsiuntė ginklą, kuriuo ir buvo paleistos žurnalistą nužudžiusios kulkos. Paklaustas, kaip ryžosi šauti į žmogų, žmogžudys atsakė: "Suprantu, kad padariau didžiulį nusikaltimą, bet aš pabijojau. Man reikėjo šauti į Dekanidzę, o ne į Lingį".

 Teisme B. Dekanidzė sakė nežinąs, kas yra "Vilniaus brigada", anot jo - tai gandais grįsti operatyviniai duomenys. Pagrindinis daugelio nusikaltimų organizatorius neišsigando pateikti ir savo V. Lingio nužudymo versijos. Anot jo, kažkoks žmogus kartą jį perspėjo, kad Lietuvoje egzistuoja finansinė ir politinė grupė, nusistačiusi prieš žydų biznierius. Esą ši grupė stengiasi išstumti žydų verslininkus iš Lietuvos.

 Nusikaltėlių vadeiva teisme pareiškė, kad nesijaučia esąs kaltas dėl jam pareikštų kaltinimų. Generalinį prokurorą, pasakiusį kaltinamąją kalbą, B. Dekanidzė ciniškai vadino artistu, kuris kalba ne kaip kompetentingas teisininkas, o kaip mitingų dalyvis. Anot teisiamojo, viskas daroma vien norint įtikinti, kad V. Lingio žudikai susilaukė atpildo. "Prokuroras paprašė mirties bausmės. Žinokite, kad iš ano pasaulio man bus įdomu stebėti, kaip, nurimus aistroms, lietuvių tauta susipažins su tikrais šios baudžiamos bylos, kurią visą turi mano tėvas, duomenimis ir kaip įvertins generalinio prokuroro vaidmenį", - savo paskutinėje kalboje teigė B. Dekanidzė.

 Visgi po beveik du mėnesius trukusio teismo proceso teisingumas Lietuvoje triumfavo. Aukščiausiasis Teismas B. Dekanidzei paskyrė išimtinę mirties bausmę sušaudant, I. Achremovui - kalėjimą iki gyvos galvos, V. Slavickiui - 14 metų, B. Bobičenkai - 13 metų ir 3 mėnesius laisvės atėmimo. Tai buvo pirmasis ir pats rimčiausias smūgis organizuotam nusikalstamumui, po kurio viena įtakingiausių nusikaltėlių grupuočių Lietuvoje - "Vilniaus brigada" - buvo išsklaidyta.

 Dabartinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, prieš devynerius metus buvęs pagrindiniu kaltintoju šioje byloje, sutiko pasidalinti mintimis apie bylos tyrimą ir eigą.

 "Valstybė stojo ginti piliečių"

 - A. Lingio nužudymo byla dėl daugelio aplinkybių buvo išskirtinė. Ar teisėsaugos sistema tuomet dar jaunoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai profesionali išaiškinti tokią bylą?

 - Pamenu, kai buvo įvykdytas šis nusikaltimas, trečius metus dirbau Lietuvos generaliniu prokuroru ir buvau patvirtinęs Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir Kovos su korupcija skyrių sukūrimą. Tiesą sakant, jei ne šios struktūros, net neįsivaizduoju, kokiu būdu būtų išaiškintas šis, o vėliau ir daugelis kitų nusikaltimų. Tokie skyriai buvo įkurti didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje - būtent 1993 metais. Ir dabar manau, kad tokių skyrių įkūrimas buvo vienas rimčiausių žingsnių, padėjusių tvirtus pamatus kovai su organizuotu nusikalstamumu ir galų gale lėmusių "Vilniaus brigados" eliminavimą.

 - Kas padėjo ir kas trukdė bylos tyrimui?

 - V. Lingio bylos tyrimas pateko dabartinio generalinio prokuroro Vytauto Klimavičiaus vadovaujamo Vilniaus skyriaus atsakomybėn. Labai padėjo tai, kad jie jau buvo išnarplioję daug sudėtingų nusikaltimų kartu su Vilniaus miesto policijos komisariatu, kuriam tuo metu vadovavo komisaras V. Leipus. Šis skyrius turėjo ypač daug informacijos apie Vilniaus gaujas.

 Situaciją vienu metu komplikavo po V. Lingio nužudymo prasidėję mitingai, kuriuose žmonės reikalavo mano atsistatydinimo. Mat tuo metu įvyko rinkimai, naujoji valdžia prokuratūroje siekė perimti valdžią. Tačiau aš buvau paskirtas pagal įstatymą, iš esmės atkartojusį laikinąjį pagrindinį įstatymą - Konstituciją. Ją priėmus senoji prokurorų skyrimų tvarka nebegaliojo ir nebuvo naujos, įteisinančios prokurorų atleidimo ir paskyrimo procedūrą. Aš pats ją kūriau dvejus metus.

 - Ar jautėte visuomenės spaudimą?

 - Žinoma, ant mūsų pečių krito atsakomybė už valstybės saugumą. Šiam nusikaltimui išaiškinti buvo pasitelkta labai daug asmenų. Vyko aukščiausio lygio susitikimai, kuriuose dalyvavo tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas, tuometinis ministras pirmininkas, teisingumo ministras, saugumo tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos atstovai. Bręstanti valstybė pirmą kartą išdrįso duoti rimtą atkirtį organizuotam nusikalstamumui ir suteikė progą patikėti, kad laisvo žmogaus teisės laisvoje valstybėje turi būti apgintos.

 V. Lingio nužudymo bylos tyrimą iškart pradėjau kontroliuoti asmeniškai. Prokuratūroje ir pas komisarą vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavau ir jiems vadovaudavau. Policija turėjo labai daug informacijos apie nusikalstamą pasaulį, tad labai greitai neliko abejonių, kad tai "Vilniaus brigados" darbas.

 - Kokia reali grėsmė buvo kilusi šią bylą tyrusiems pareigūnams? Ar pats nebijojote "kišti rankos į avilį"?

 - Mano kaip generalinio prokuroro pagrindinės funkcijos buvo administracinio pobūdžio, aš paprastai bylų netirdavau. Tačiau V. Lingio byla buvo išskirtinė - mafijos įžūlumas ir noras kontroliuoti visas įmanomas veiklos sferas Lietuvoje, pradedant teisėtvarka ir baigiant žiniasklaida, buvo peržengęs visas ribas. Žmonės dar nebuvo spėję atsipeikėti po sovietinės okupacijos grėsmės, kai juos užgriuvo kriminalinės savivalės banga.

 Teisminiame šios bylos procese dalyvavau kaip valstybės kaltintojas, nors būdamas generaliniu prokuroru palaikiau labai mažai kaltinimų. Tai padaryti mane paskatino ir V. Klimavičiaus, ir visos policijos prašymas. Mes nuo pat pradžių suvokėme, kokia reikšminga bus V. Lingio byla kovai su nusikalstamumu ir teisėtvarkos ateičiai Lietuvoje. Be to, buvo gauta pakankamai signalų apie tai, kad "Vilniaus brigada" ir su ja susiję asmenys ieško paperkamo ar įbauginamo žmogaus. Tokio, kuris neatsilaikytų.

 Iš pradžių argumentavau, kad negaliu dalyvauti dėl besibaigiančios savo kadencijos. Sakiau jiems visiems, kai susirinko mano kabinete: išeisiu į gatvę ir banditai man taikysis sutraiškyti galvą. O aš net pistoleto neturiu. Manau, kad tai buvo normali reakcija. Ypač suprantama žmogui, kuris turi šeimą, vaikų. Tuomet V. Leipus sakė, kad nebijočiau, kad pistoletą gausiu, ir aš sutikau.

 - Ar bylos tyrimą galima laikyti operatyviu?

 Bylos tyrimo operatyvumui ypač padėjo tai, kad prokuratūra palaikė tvirtus ryšius su Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriumi. Bendromis pastangomis iš tiesų buvo nuveikta labai daug.

 Sudėtingiausia, kad tiriant V. Lingio nužudymą nebuvo galimybių gilintis į kitus sudėtingus "Vilniaus brigados" nusikaltimus. Jau pirmosiomis tyrimo dienomis, atlikus kratas įtariamų asmenų butuose, paaiškėjo ir tam tikrų finansinių machinacijų detalės. Čia buvo įpainiota korupcinė ginklų pirkimo istorija, kai šimtai tūkstančių valstybės pinigų nutekėjo į tam tikrų komercinių-kriminalinių struktūrų vadovų kišenes. V. Lingys domėjosi šiomis machinacijomis ir ryšiais tarp korumpuotų pareigūnų bei mafijos bosų. "Respublika" spausdino jo rašinius, o daug kam dėl to svilo padai. Tuo metu grasinimai, reketas ir santykių aiškinimasis pistoletais buvo verslininkų kasdienybė ir ne kiekvienas išdrįso priešintis.

 Iš tiesų Lietuvoje tai buvo pirmoji byla, susijusi su mafija, kuri buvo apraizgiusi ir verslininkus bei politikus. Iki šiol ji išliko viena reikšmingiausių bylų visoje mūsų teisėtvarkos istorijoje.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 09:38:06

Cia pateikiu video gal kam patiks :)

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 10:25:43

V.Lingio žudikas I.Achremovas išleistas į laisvę

Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo 18 metų kalėjęs Igoris Achremovas antradienį išleistas į laisvę. Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija neskundžiama nutartimi nusprendė, kad "egzistuoja visos sąlygos" lygtiniam I.Achremovo paleidimui.

Vilniaus pataisos namų direktorius Arvydas Ižička sakė, kad I. Achremovas gali būti išleistas iki vidurdienio. Taip ir buvo padaryta: iš Vilniaus pataisos namų I. Achremovas išėjo apie 11.50 val.

"Įstatymas numato, kad mes privalome jį paleisti pirmoje dienos pusėje. Tai priklauso nuo to, kada jis susiruoš. Jis yra dirbantis asmuo, privalo priduoti savo darbo vietą, atsiskaityti su įstaiga ir tada bus paleistas", - BNS antradienį sakė Vilniaus pataisos namų direktorius Arvydas Ižička.

I. Achremovo prie pataisos namų durų laukė artimieji: du vyrai ir moteris, dar pora žmonių buvo prie pataisos namų vartų stovėjusiame „Peugeot 307".

Išėjęs I. Achremovas pasisveikino su laukusiais ir greitai sėdo į automobilį, vengdamas žurnalistų klausimų.

Teismas atkreipė dėmesį, jog būdamas už grotų, jis tik vieną kartą buvo baustas, 16 kartų skatintas už gerą darbą ir elgesį, pasižymi "gera emocine pusiausvyra", yra mandagus.

Teismą įtikino kalinio pasikeitimas

Žurnalistą nušovęs I. Achremovas atleistas nuo 6 metų 6 mėnesių 11 dienų bausmės, jis privalės 4 kartus per mėnesį registruotis gyvenamosios vietos Pataisos inspekcijoje.

I. Achremovą paleisti nusprendusi teisėjų Daivos Kazlauskienės, Loretos Ulbienės ir Jūratės Damanskienės kolegija pažymėjo, kad „nuteisto asmens lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos – tai nėra visiškas atleidimas nuo paskirtos bausmės ar neatliktos bausmės „dovanojimas" – asmuo, paleistas lygtinai iš pataisos įstaigos, yra prižiūrimas ir stebimas, jam gali būti nustatomi įvairūs įpareigojimai, griežti suvaržymai ir net menkiausias pažeidimas gali nulemti lygtinio paleidimo taikymo panaikinimą ir asmens grąžinimą į pataisos įstaigą likusios bausmės atlikimui".

„Darytina akivaizdi išvada, kad visos lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygos egzistuoja, todėl tikslinga nuteistojo I. Achremovo atžvilgiu pritaikyti lygtinį paleidimą, nes teismas priėjo neabejotinos išvados, jog nuteistojo I. Achremovo asmenybės progresas bausmės atlikimo metu yra akivaizdus, bausmės paskirtis atlikta, o jos tikslai toliau gali būti užtikrinami prižiūrint nuteistąjį I. Achremovą neizoliuotą nuo visuomenės", – neskundžiamoje nutartyje pabrėžė teisėjų kolegija.

Teismas taip pat pabrėžė, kad vien tik padaryto nusikaltimo sunkumas, jo pobūdis ar pavojingumas negali būti pripažįstamas pagrindu, dėl kurio asmeniui nebūtų taikomas lygtinis paleidimas – padaryto nusikaltimo sunkumas nekinta visos atliekamos laisvės atėmimo bausmės metu ir netgi neišnyksta pilnai atlikus visą laisvės atėmimo bausmę.

„Nepaisant išimtinai teigiamai vertinamo nuteistojo I. Achremovo elgesio bausmės atlikimo metu, atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad jau ikiteisminio tyrimo metu I. Achremovas padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams susekti kitus gaujos narius ir teismas pripažino tai kaip I. Achremovo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tai, vertinant I.Achremovo asmenybę, patvirtina, jog jo elgesys teigiamas ne tik bausmės atlikimo metu, bet dar ir prieš priimant apkaltinamąjį nuosprendį", – pabrėžė teisėjai.

Nuteistasis įpareigotas registruotis pataisos įstaigoje, būti namuose nuo 22 iki 6 valandos ryto, išskyrus jei tai susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms.

I.Achremovas yra pranešęs, jog išėjęs iš įkalinimo įstaigos, apsigyvens pas tėvus Vilniuje.

Teismas paskelbė, kad esant menkiausiam pažeidimui, lygtinis paleidimas gali būti panaikintas, ir nuteistasis gali būti grąžintas į įkalinimo įstaigą.

Teismo nutartį antradienį išklausė tik I. Achremovo advokatas, pats nuteistasis posėdyje nedalyvavo.

I. Achremovas įkalinimo įstaigose praleido 18 metų, 5 mėnesius ir 20 dienų. Jam buvo likę kalėti šešeri metai metai, 6 mėnesiai ir 11 dienų.

Buvęs nusikalstamo susivienijimo "Vilniaus brigada" narys yra ne kartą siekęs lygtinio paleidimo, tačiau jo prašymai būdavo atmetami. Pastarąjį kartą I. Achremovas į laisvę nesėkmingai bandė išeiti pernai rugpjūtį.
 Jis buvo sulaikytas ir suimtas 1993-iųjų spalio 21 dieną ir nuo tada laikomas nelaisvėje.

Dienraščio "Respublika" žurnalistas V. Lingys buvo nužudytas 1993 metų spalio 12 dieną Vilniuje.

Už nusikaltimą 1994-ųjų lapkritį buvo nuteisti "Vilniaus brigados" vadeiva Borisas Dekanidzė ir trys jo parankiniai - I. Achremovas, Viačeslavas Slavickis bei Borisas Bobičenka. B. Dekanidzei 1995 metais įvykdyta išimtinė mirties bausmė, o V. Slavickis ir B. Bobičenka pataisos namuose atliko teismo skirtą bausmę ir dabar yra laisvėje.

Žurnalistą nušovusiam I. Achremovui buvo skirta mirties bausmė, tačiau tuo pačiu nuosprendžiu ji pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos. 2004-aisiais veikos perkvalifikuotos į naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnius ir vilniečiui skirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 10:33:23

Mirė Vilniaus „mafijos tėvu“ tituluotas G.Dekanidzė



Penktadienį vakare Vilniaus senamiestyje, bute Aušros vartų gatvėje, mirė kriminalinio pasaulio garsenybė Georgijus Dekanidzė. Manoma, kad mirtis nesmurtinė, jos priežastis – sunki liga, kuria jis pastaruoju metu sirgo, ir garbingas amžius („Vilniaus brigados" idėjiniu tėvu laikytas G. Dekanidzė jau ėjo aštuntą dešimtį).

Policijai apie G. Dekanidzės mirtį pranešta maždaug 21 val.

G. Dekanidzė kalėjo dar sovietų laikais. Tais laikais jis Vilniuje pradėjo burti gerai organizuotą gaują iš vietos žydų ir rusų. Grupuotė buvo patekusi į KGB akiratį – jau tada gauja buvo įtariama narkotikų kontrabanda ir kitais nusikaltimais.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai „Vilniaus brigada", kuriai tuo metu jau vadovavo ne tik G. Dekanidzė, bet ir jo sūnus Borisas, itin suįžūlėjo. Suklestėjusios ir išaugusios gaujos nariai darė, ką norėjo – prieš juos drebėjo visas miestas. Policija ir prokuratūra tuo metu buvo bejėgės. Vilniuje nuolat buvo sprogdinama, žudoma, reketas buvo tapęs „normaliu" reiškiniu. „Brigada" buvo net įsteigusi oficialią savo būstinę Tilto gatvėje, pasivadinusi „Verslo įmonių asociacija" (bendrovės būdavo priverčiamos įstoti į asociaciją ir mokėti nario mokestį – taip buvo įteisintos duoklės reketininkams).

„Vilniaus brigadai" tuo metu priešinosi vienintelė specialioji tarnyba – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius (ATAS). Parlamento apsaugininkai ne kartą buvo susirėmę su „brigadininkais", gauja, supratusi, jog atsirado stiprus priešininkas, netgi siūlė ATAS pasidalinti miestą įtakos zonomis. Įtampai pasiekus kulminaciją ATAS vadai netgi pagrasino aukščiausiems teisėsaugininkams, kad „atidarys ginklų spintas ir paleis savo vyrus į gatves", jei šie ir toliau nesiims jokių priemonių prieš „brigados" siautėjimą.

Tvirtėjant Nepriklausomybę atgavusiai valstybei, stiprėjo ir jos jėgos struktūros. Palaipsniui „Vilniaus brigadą" ėmė spausti policija ir prokuratūra. Tačiau didysis lūžis įvyko 1993-iųjų pabaigoje. Po slapto pasitarimo Latvijoje B. Dekanidzė davė nurodymą keliems gaujos nariams nužudyti apie „brigadą" daug rašiusį žurnalistą Vitą Lingį. Nurodymas buvo įvykdytas.

Po šios žmogžudystės prasidėjo „brigados" saulėlydis – gaujos nariai vienas po kito buvo kišami už grotų, buvo suimtas ir B. Dekanidzė. Jo tėvas savo viešbutyje Gedimino prospekte rengė spaudos konferencijas, kuriose dalyvavo žinomi to meto verslininkai ir teisininkai, sklandė gandai apie milžiniškas sumas, skirtas sūnaus išlaisvinimui. G. Dekanidzė ir jo bičiuliai Vakaruose bei Izraelyje klykė apie Lietuvoje klestintį antisemitizmą ir t.t.

Tačiau visuomenės susidomėjimas šia byla buvo toks didžiulis (teismo posėdžius netgi transliavo televizija), kad net ir milžiniški pinigai bei ryšiai aukščiausiuose sluoksniuose B. Dekanidzės neišgelbėjo – jis buvo nuteistas mirties bausme. Nepadėjo net grasinimai susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę, jei B. Dekanidzei bus skirta aukščiausia bausmė (apie rengiamą teroro aktą Lietuva gavo žinią iš oficialių Vokietijos struktūrų, dėl gresiančio sprogimo netgi buvo sustabdyta elektrinė).

1995 metais B. Dekanidzei buvo įvykdyta mirties bausmė. Jo tėvas pritilo, tačiau veiklos visiškai neatsisakė. Jis vis patraukdavo policijos dėmesį, pavyzdžiui, kai netikėtai numirė iš Maskvos pas jį atvykęs „įteisintas vagis" (aukščiausias Rusijos nusikaltėlių rangas).

Ir šiais laikais jis susitikinėdavo su kai kuriais buvusiais „Vilniaus brigados" vadukais (pavyzdžiui Igoriu Tiomkinu, pravarde Timocha).

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 10:54:19

KGB mafijai buvo numatę misiją

Lietuvoje vėl sužibo viltis, kad bus įmintos didžiausios praėjusio amžiaus mįslės. Mat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) specialioje interneto svetainėje pradėjo viešinti KGB slaptus dokumentus, nors taip ir nenurodė, kokie žmonės teikė informaciją specialiosioms tarnyboms.

 „Balsas.lt savaitė“ narplioja garsiausių Lietuvos mafiozų sąsajas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

 „Kai kurios pavardės liks. Bet, toli gražu, ne visos. Pagal įstatymą turime apsaugoti konfidencialumą tų asmenų, kurie nustatytu laiku buvo atėję prisipažinti į Liustracijos komisiją dėl savo buvusio bendradarbiavimo su sovietų saugumo žinybomis. Valstybė yra įsipareigojusi prisipažinusiems, kad jų duomenys nebus paskelbti“, – žurnalistams sakė LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

 „Balsas.lt savaitės“ pašnekovų žodžiais, šiandien buvę KGB informatoriai nevaržomai mėgaujasi turtingu gyvenimu, o svarbiausia – ramiai miega, nes yra tikri, kad niekada nebus įvardyti viešojoje erdvėje.

Mėgo saugumo veikėjo vilą

 Kaip teigė KBG užkulisius gerai žinantis šaltinis, saugumo darbuotojams buvo pavykę devintojo dešimtmečio pradžioje infiltruoti patikimus informatorius į garsiausias XX amžiaus šalies kriminalines šeimas – Vilniaus brigadą ir Kauno Daktarus.

 Anot pašnekovų, vienas informatorius mįslingomis aplinkybėmis nužudytas Latvijos sostinėje Rygoje 1991 metais. Kitas, sprendžiant iš patikimą informaciją valdančių teisėsaugininkų, iki šiol priklauso kažkokiam nusikalstamam susivienijimui, tačiau vis rečiau rodosi Lietuvoje.

 „Kadaise teko susipažinti su 1980–1989 metais KGB agentų surinkta byla „Gauja“. Sovietinio režimo metais Lietuvoje veikė specializuotos „beriozkų“ tipo parduotuvės, kuriose valiutiniais čekiais atsiskaitantys asmenys turėjo galimybę nusipirkti tais laikais Vakarų šalyse paplitusias importines prekes – garso, vaizdo techniką, alkoholinius gėrimus, drabužius, kosmetiką. Tuo metu Borisas Dekanidzė (Vilniaus brigados vadeiva, kuriam 1995-ųjų liepos 12-ąją paskutinį kartą Lietuvoje istorijoje įvykdyta mirties bausmė dėl žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės organizavimo – red. past.) sostinėje supirkinėjo valiutinius čekius.

 Tada jie prilygo doleriui, tačiau juos buvo galima išleisti tik minėtose parduotuvėse. Jo veiklos mastai tapo žinomi KGB, todėl jie pradėjo operatyvinio tyrimo bylą.

 Kitoje byloje, pavadintoje „Organizuoto nusikalstamumo gauja“, per kelerius metus buvo nustatyti gaujos narių ryšiai, susibūrimų vietos, vykdoma neteisėta veikla. Galimybės, kad būtent šios medžiagos pagrindu B.Dekanidzė galėjo būti užverbuotas KGB, neatmesčiau“, – kalbėjo Generalinės prokuratūros prokuroras Gintaras Jasaitis, kuriam teko tirti Vilniaus brigados lyderio įsakymu nužudyto žurnalisto V. Lingio bylą.

 Latvijos operatyvininkai iškasė, kad B. Dekanidzė dažnai mėgo linksmintis buvusio Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro Boriso Pugo viloje Rygos kurortiniame priemiestyje Jūrmaloje.

 Įdomu, kad 1991 metais Maskvoje žlugusio rugpjūčio pučo metu savo bute nusišovęs B. Pugo garsėjo spalvinga biografija: 1976-aisiais jis tarnavo KGB, o 1980–1984 metais vadovavo Latvijos KGB.

Užspaudė kompromatai?

 G. Jasaitis taip pat pareiškė, kad KGB šešėlis persekioja ir iki šiol neaiškiais maršrutais tarp Vilniaus ir Rygos besiblaškantį buvusį Vilniaus brigados smogikų būrio vadą Igorį Tiomkiną, pravarde Timocha.

 „Verta prisiminti, kad jo tėvas anuomet buvo Šiaurės miestelyje dislokuotos sovietinės divizijos vadas. Tad tam tikros sąsajos su specialiosiomis tarnybomis galimos ir per tokią prizmę. Taip pat I. Tiomkino pavardė figūravo ir minėtoje saugumiečių operatyvinio tyrimo byloje, todėl pamąstymų gali būti pačių įvairiausių, – sakė G. Jasaitis. – Tokie procesai galėjo vykti laisvai, jei, tarkime, šie asmenys buvo spaudžiami „brigadinius“ kompromituojančia medžiaga. Juk tuo metu B. Dekanidzė tebuvo spekuliantas, neteisėtai vertęsis valiutinėmis operacijomis.

 Tais laikais už tokią veiklą būdavo gana griežtai baudžiama ir inkriminuojamas pakankamai rimtas straipsnis. JAV dolerius supirkusiems, o vėliau perpardavusiems asmenims grėsė net iki dešimties metų nelaisvės bausmė.“

Padėjo apvogtiems agentams

 Kadaise KGB dirbusiam Marijonui Misiukoniui, vėliau tapusiam vidaus reikalų ministru, maždaug 1980 metais teko prašyti paties Henriko Daktaro pagalbos.

 Kartą po slaptos operacijos saugumiečiai iš Vilniaus nutarė papietauti Kauno Žaliakalnyje veikusioje kavinėje „Tartu“. Kai KGB darbuotojai smagiai kirto Kijevo kotletus, iš šalia užeigos stovėjusios tarnybinės mašinos per pravirą langą kauniečiai vagys nugvelbė brangią sekimo technikos aparatūrą.

 Gėdingai apšvarinti ir bijodami pranešti savo valdžiai KGB agentai patys ėmėsi ieškoti ilgapirščių, tačiau jiems nepavyko rasti techniką pasisavinusių asmenų.

 M. Misiukonis, nugirdęs apie į nemalonią padėtį patekusius kolegas, nusprendė viską sutvarkyti tyliai. Siekdamas greitų rezultatų, jis pasikvietė tuometį Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos valdybos skyriaus viršininką Alvydą Sadecką ir dar kelis vyrus ir jie nelaukdami nuskubėjo į Kauną.

 Atvykus aukštiems Vilniaus pareigūnams, į Kauno KGB rūmus buvo pakviestas H. Daktaras. Apie vagystę sužinojęs Henytė sėdėjo ir paslaptingai šypsojosi, tarsi laukdamas pagyrų, kad be jo Kaune ne tik nusikaltėliai, bet ir aukšti KGB šulai nepajudina nė pirštelio.

 Trumpai patylėjęs jis paprašė palikti kabinetą tuometį Kauno milicijos viršininką Juozą Grybauską ir dar kelis asmenis. Tąkart kabinete likusiems M. Misiukoniui ir A. Sadeckui Henytė tiesiai ištarė: „Na va, o su jumis kalbėsiu. Beje, kiek duosite laiko šiam reikalui?“

 M. Misiukonis pasakė: „Poros dienų, tikėkimės, užteks.“

 „Taip iš tikrųjų ir buvo – po dviejų dienų vėl pasirodėme Kaune. Į susitikimo vietą H. Daktaras atskubėjo nešinas krepšiais su saugumiečiams priklausančia vaizdo ir fotografijos įranga. Jis prasitarė, kad pavogtų ryšio priemonių vagys atsikratė įmesdami į Nerį. Tvirtino, kad aparatūra vis dar guli upės dugne, tiksliai nurodė vietą. Įdomiausia, kad jo informacija pasitvirtino“, – prisiminė M. Misiukonis.

 Šiuo metu teisiamas H. Daktaras, paprašytas prisiminti minėtą padėtį, iš Lukiškių kameros „Balsas.lt savaitei“ raštu patvirtino, kad dalyvavo šioje senokai įvykusioje istorijoje. „Tada visus pažinojau, todėl padėjau surasti brangią aparatūrą, kurią prarado tuomečiai KGB darbuotojai“, – patvirtino Henytė.

Kruvinas šleifas

 Pats H. Daktaras ir kiti jo buvę sėbrai visada kategoriškai neigė bendradarbiavę su KGB agentais. Tačiau esama duomenų, kad su Daktarų gauja sietas Edmundas Tamulis, geriau pažįstamas Algelio bei Išsižiojėlio pravardėmis, galimai nevengė teikti pikantiškų duomenų saugumiečiams.

 Vienų šaltinių teigimu, ne kartą teistas, tačiau tarp nusikaltėlių itin gerbiamas vyriškis iš pradžių gyveno Kaune, tačiau paskutiniais gyvenimo metais persikėlė į Palangą. Čia jis gyveno tarsi Italijos mafijos bosas – netoli Lietuvos pajūrio sostinės autobusų stoties iškilusiame dideliame puošniame name su dviem baseinais.

 Tuomečiai kriminalistai turėjo duomenų, kad prieš mirtį Išsižiojėlis su Rygos mafijos krikštatėviu Viktoru Abakumu rimtai aptarinėjo galimybes steigti kazino prestižiniuose buvusios Sovietų Sąjungos kurortuose – Sočyje, Jaltoje. Tačiau tokiems grandioziniams jų planams nebuvo lemta išsipildyti, mat abu buvo nužudyti.

 Kaip toliau klostėsi Išsižiojėlio likimas? Neatmestina, jog Kauno nusikaltėlius pasiekė žinios, kad jis buvo KGB informatorius. Todėl nuspręsta jo atsikratyti sumėčius pėdas – šalyje kaimynėje Latvijoje, kur 1991 metais kaunietis nuvyko į paskutinę kelionę palydėti savo gero draugo, vietinio mafijos vadeivos V. Abakumo.

 Iki šiol niekas negali, o galbūt ir nenori pasakyti, kokiomis aplinkybėmis mirė E. Tamulis. Teigiama, kad apžiūrint nužudytojo kūną buvo aptikta apie 100 durtinių žaizdų. Kiti sakė, kad būta ir šautinių sužalojimų. Žvelgiant istoriškai galima drąsiai pasakyti, kad jis bene pirmasis nusikalstamo pasaulio veikėjas, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kritęs nuo saviškių rankos.

Pažyma slepia paslaptis

 „Daugiau kaip prieš dešimtmetį man dalimis teko surinkti medžiagą. Tiesa, tai buvo draiskalai, kuriuoje būta operatyvinių duomenų apie kai kurių Vilniaus brigados veikėjų ryšius su KGB agentais.

 1987–1991 metai kai kurie sostinės nusikaltėliai dažnai be jokių suvaržymų keliaudavo po užsienio šalis. O tada judėti po Vakarų šalis buvo skirti griežti apribojimai asmenims, kurie praeityje buvo teisti ar turėjo reikalų su milicija.

 Dažnai į užsienį ypač laisvai buvo išleidžiami Vilniaus brigadai priklausę B. Dekanidzė ir I. Tiomkinas. Nenustebčiau, kad jie turėjo ryšių su KGB. Bet atmetu visas prielaidas, kad jie galėjo dirbti žvalgybinį darbą Vakarų šalyse. Tačiau jais saugumiečiai galėjo pasinaudoti rinkdami vidinę informaciją apie tam tikrus asmenis, kurie turėjo sąsajų su šešėlinio verslo veikėjais.

 Juk tuo metu KGB domino informacija apie aukso, užsienio valiutos, ginklų ir kitų pogrindinių verslų atstovų veiklą Lietuvoje ir už jos ribų. O apie šiuos bene daugiausiai duomenų galėjo būti sukaupę su jais bendravę Vilniaus brigados veikėjai.

 Maždaug 1992 metais vienas buvęs milicijos darbuotojas pasakojo, kad kadaise Georgijus Dekanidzė (B. Dekanidzės tėvas – red. past.) maždaug už 50 tūkst. JAV dolerių iš saugumo nusipirko operatyvinę medžiagą, kurioje buvo surinkti duomenys apie jį ir artimiausius aplinkos žmones.

 Tokia pat operatyvinė medžiaga buvo ir organizuotų nusikaltėlių veiklą stebinčių milicijos darbuotojų stalčiuje. Labai tikėtina, kad ji vis dar saugoma KGB archyve“, – kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 10:59:45

Buvęs nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ narys Romas Karpavičius pripažintas kaltu dėl prieš 12 metų Vilniuje įvykdytos žmogžudystės ir dėl pasikėsinimo nužudyti dabar garsų Lietuvos sportininką Vidą Blekaitį.

Penktadienį paskelbtu teismo nuosprendžiu už šiuos nusikaltimus bei neteisėtą dviejų šaunamųjų ginklų įgijimą ir laikymą nuteistajam skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė.

V.Blekaičiui jis turės atlyginti 10 tūkst. 800 litų turtinę žalą, o nužudyto Jono Vilkelio artimiesiems - 15 tūkst. 700 litų turtinę žalą.

Nukentėjusieji prašė kur kas didesnių sumų bei priteisti neturtinę žalą. Teismas neturtinės žalos nepriteisė, nes nusikaltimo padarymo metu galioję įstatymai nenumatė neturtinės žalos atlyginimo.

40-metis R.Karpavičius nuosprendžio laukė suimtas. Jis prisipažino kaltas dėl visų jam pareikštų kaltinimų.

1995-ųjų gruodžio 30 dieną Vilniuje, A.Juozapavičiaus gatvėje tuo metu veikusiame sveikatos komplekse „Delfinas“, buvo nušautas J.Vilkelis ir sužeistas V.Blekaitis. Pastarasis yra vienas žinomiausių Lietuvos galiūnų, rekordininkas, pasaulio čempionatų dalyvis, pasaulio komandinių galiūnų varžybų vicečempionas.

Pagal pasiektus rezultatus iš Birštono kilęs V.Blekaitis yra antrasis po įžymiojo Žydrūno Savicko. Įspūdingas Ž.Savicko ir V.Blekaičio pasirodymas pasaulio galiūnų dvejetų čempionate - lrytas.lt videonaujienose.

1995 metais J.Vilkelis ir V.Blekaitis dirbo apsaugininkais viešbutyje „Lietuva“.

R.Karpavičius pasakojo, kad 1995-ųjų gruodžio pabaigoje viešbučio baro apsaugininkai išvarė jo žmoną, o dar prieš kurį laiką sumušė jo pažįstamą.

Gruodžio 30 dieną R.Karpavičius atvyko į viešbutį ir nusprendė išsiaiškinti santykius su apsaugininkais.

Vėliau iš baro jis nuvyko į namus, iš ten pasiėmė pistoletą ir sugrįžo į „Lietuvos“ viešbutį. Vyras apsaugininkams pasiūlė važiuoti aiškintis santykių į barą „Delfino“ komplekse. Čia R.Karpavičius paleido šūvius į J.Vilkelį ir V.Blekaitį.

Šeši šūviai buvo paleisti į J.Vilkelį, septintasis - į pilvą V.Blekaičiui.

J.Vilkelis nuo šautinių sužalojimų mirė, o V.Blekaitis buvo sužeistas. Pastarasis po įvykio pabėgo iš baro ir kreipėsi į komplekso darbuotojus, kad jie iškviestų medikus.

R.Karpavičius po įvykdyto nusikaltimo pasislėpė. 1996 metų pradžioje buvo paskelbta jo tarptautinė paieška.

Po daugiau nei dešimties metų, 2006 metų gegužę jis buvo sulaikytas Rusijoje ir vėliau perduotas Lietuvai.

Pareigūnai išsiaiškino, kad pistoletą, iš kurio buvo nušautas apsaugininkas ir buvo sužeistas jo kolega, R.Karpavičius neteisėtai įsigijo Gariūnų turgavietėje.

Po šaudymo „Delfine“, R.Karpavičius pistoletą išmetė į šiukšliadėžę Kalvarijų turgavietėje.

R.Karpavičius pareigūnams buvo įkliuvęs ir 1994 metais.

Tuomet prie restorano „Žirmūnai“ policijos pareigūnų sustabdytame visureigyje „Jeep Cherokee“ po sėdynėmis, kur sėdėjo V.Karpavičius, ant grindų buvo rastas kovinis pistoletas.

Automobilyje taip pat sėdėjo dvi merginos ir užsienietis.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:08:00

Buvęs Vilniaus nusikaltėlių autoritetas Tadeušas Vasilevskis, pravarde Gibonas, išgyvena ne geriausius laikus – pareigūnai nustatė, kad vienas buvusių „Vilniaus brigados" lyderių duonos kąsniui užsidirbdavo platindamas narkotines medžiagas.

Ikiteisminį tyrimą atlikusi Vilniaus apygardos prokuratūra 46 metų T. Vasilevskiui pateikė kaltinimus dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir platinimo, o jam iškeltą baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.
 Tyrimo metu pareigūnai nustatė, kad Gibonas birželį iš vieno asmens už 3 tūkst. Lt nusipirko 18 g kokaino, iš kurių apie 2 g pardavė vilniečiui Modestui Anusauskui. Kitas narkotines medžiagas (apie 16 g) pareigūnai rado pas T. Vasilevskį per kratą.

Kartu su T. Vasilevskiu prieš teismą stos ir narkotines medžiagas įsigijęs M. Anusauskas.

Šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (TIK) teismo laukiantis T. Vasilevskis pirmadienio popietę buvo atvežtas į teismą – baudžiamąją bylą nagrinėti ketinanti teisėja Aušra Valinskienė svarstė, ar patenkinti valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro Remigijaus Matevičiaus prašymą ir kaltinamajam dar trims mėnesiams pratęsti suėmimą.

Prokuroras pažymėjo, kad T. Vasilevskiui gresia laisvės atėmimo nuo 2 iki 8 metų bausmė.

„Šiais metais jis jau buvo teistas dėl narkotikų įgijimo savo reikmėms ir dabar vėl turi pakankamai rimtą bylą, – teisme sakė R. Matevičius. – Manau, kad nėra išnykę įstatyme numatyti pagrindai – suvokdamas, kokia griežta bausmė gresia už jam inkriminuojamus nusikaltimus, T. Vasilevskis gali bėgti ir slėptis nuo teismo".

Bendrovėje „Auksinis asilas" vadybininku iki suėmimo dirbęs T. Vasilevskis neigė, kad paleistas į laisvę pasislėps nuo teismo.

„Niekur nesiruošiu bėgti – sunkiai serga mano tėvas, reikia jam surasti žmogų, kuris jį prižiūrėtų, – aiškino Gibonas. – Aš iš narkotikų nieko neuždirbau, laisvėje dirbau normalų darbą, galėdavau pas tėvą bet kada atvažiuoti".

Gibonas sakė, kad parduotuvėms „Vilniaus juvelyrika" ieškodavo žmonių, norinčių parduoti auksą, per mėnesį į rankas gaudavo 4-5 tūkst. Lt.

Buvusi „Vilniaus brigados" garsenybė neslėpė, kad kartais vartoja narkotikus, tačiau, nors ir pripažino jam pareikštus kaltinimus, aiškino, jog narkotikų nepardavinėjo.

„Aš jų nepardaviau, tik pavaišinau, o kad padėjo pinigus į mašiną..., – sakė T. Vasilevskis. – Jis manęs klausė, ar turiu, sakiau, kad yra ir daviau, o kai jis turės ir man reikės, paprašysiu, jis man duos. Noriu patikinti, kad kaltę visiškai pripažįstu".

Tiesa, tokie kaltinamojo teiginiai neįtikino teisėjos A. Valinskienės – ji nusprendė, kad Gibonas teismo turi laukti už grotų, jam skirtas dar dviejų mėnesių suėmimas.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:11:59

Na manau uzteks pasakoti apie "Vilniaus brigada".
Tikiuosi patiko :)
Kitoje serijoje straipsniu zadu pateikti "Tulpiniu" gaujos kriminaline veikla ir jos nusikaltimus,liudijancius straipsnius.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:27:32

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 1 dalis

 „Akistata“ pradeda spausdinti pasakojimų ciklą apie vieną žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, mes trumpai parašydavome apie jų padarytus nusikaltimus ir gautas bausmes. Šiandien galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. Tie, kurie sako esantys nusiteikę prieš smurtą ir jo propagavimą, jau gal ir teigtų, kad neverta grįžti prie šios istorijos ir aprašinėti kruvinų „tulpinių“ darbelių.

 Tačiau jie klysta. Prie šios istorijos grįžti verta vien dėl to, kad Panevėžyje, o ir visoje Lietuvoje, dar daug žalio jaunimėlio, kuriam „tulpiniai“, „gaidjurginiai“, „daktarai“ ir kiti žiaurūs nusikaltėliai yra „kieti bachūriukai“. Tiems jaunuoliams atrodo šaunu važinėtis juodu visureigiu, atidarinėti koja duris, skriausti silpnesniuosius, daryti bet kokius nusikaltimus, kad tik uždirbtų pinigų. Jau užaugo karta, kuri labai neteisingai suvokia, kas yra garbė, kas yra teisingumas. Tokių jaunuolių mąstymą pakeisti gal ir sunku, tačiau pasiskaitę apie buvimą gaujose jie pamatys, koks trumpas eilinių banditų gyvenimas.

 „Tulpiniai“ tam puikiausia iliustracija. Gaujos vadeivos susodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nepasigailėjo net savo giminaičių. Iš tų daugiau kaip 30 žmonių, kuriuos „tulpiniai“ nušovė, pasmaugė, supjaustė pjūklais ar susprogdino, dvi dešimtys buvo jų pačių gaujos nariai. Daugelis – dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai.

 Tad jaunimas, vis dar svajojantis apie pertekusį gėrybių mafiozų gyvenimą, turėtų rimtai pagalvoti, ar verta teptis rankas dėl skanesnio duonos kąsnio, trumpalaikės meilės akimirkos su kokia nors gražuole. Už tą trumpą netikros laimės blyksnį teks arba gultis po velėna, arba laukti mirties už grotų. Net ir tiems, kuriems galbūt nusišypso sėkmė ir jie išvengia tų dviejų giltinių, gyvenimas nebūna malonus. Nes jie gyvena nuolatinėje baimėje. Apie tai irgi sužinosite skaitydami apie „tulpinių“ gyvenimą.

Bejėgė policija

 Rašyti apie „tulpinius“ verta ir dėl jų aukų. Kad ir tas pats niekieno neauklėtas jaunimėlis, ir pražilę verslininkai perskaitę pasidarytų išvadą, jog nereikia nuolankiai žemintis.

 Kai skaitai baudžiamosios bylos puslapius, pastebi, kad „tulpinių“ pasmerktieji myriop buvo paklusnūs kaip dresiruoti šunyčiai. Jie patys eidavo mirčiai į nagus, nesipriešindavo, o nuolankiai lyg užhipnotizuoti laukdavo savo gyvenimo pabaigos.

 Net ir reketuojami verslininkai niekam nesiskųsdavo, neieškojo išeičių, o nuolankiai atiduodavo savo turtą. Antra vertus, juos irgi galima suprasti – jie paprasčiausiai neturėjo kur eiti. Tuo metu Panevėžio policija buvo bejėgė. Kiek ji buvo korumpuota, kiek apsileidusi, išsiaiškinsime vėliau, tačiau faktas – ji „tulpinių“ nusikaltimų nesiaiškindavo. Pats Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka „Akistatai“ yra sakęs, kad jei iš karto po keleto „tulpinių“ dingimo būtų buvusios atliekamos kratos, imtasi kitokių veiksmų, gauja būtų buvusi išaiškinta. Tik kai po Kiesų ir Galmino nužudymo šio tyrimo vadeles paėmė Vilniaus pareigūnai, bylos pajudėjo iš mirties taško, o „tulpiniai“ buvo įsprausti į kampą, tad netrukus tie dar likusieji gyvi buvo ir surankioti.

 Nuteisti „torpedos“

 Dabar, prieš pradėdami pasakojimą apie „tulpinių“ darbus skaitytojui priminsime, kad pirmiausia nuteisti buvo eiliniai gyvi išlikę „torpedos“. Prieš 6 metus Vilniaus apygardos teismas Sigitą Novikovą (tada jam buvo 39 metai) už trijų žmonių nužudymą ir smulkesnius nusikaltimus nuteisė kalėti 15 metų. Teisme šis vyras surado jėgų tardamas paskutinį žodį atsiprašyti nukentėjusiųjų. Jis pripažino savo kaltę dėl įvykdytų nusikaltimų.

 Kartu su juo dėl vienos žmogžudystės kalėti 10 metų griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje buvo nuteistas ir Donatas Fedčas (tuo metu 23 m.).

 Prieš tai abu jau buvo teisti: pirmasis – už išžaginimą, antrasis – už vagystes. Iš įkalinimo įstaigų buvo išėję dėl amnestijos ir lygtinio paleidimo 2000-aisiais.

 Tame pačiame teisme, apsuptas kaukėtų sargybinių ir pats savo veidą paslėpęs po kauke, sėdėjo ir vienas iš „tulpinių“ duobkasių – Dainius Skačkauskas (tuo metu 35 m.). Sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, jis padėjo atskleisti daugelį nužudymų ir taip išvengė nelaisvės. Tą kartą, kai buvo nuteisti D. Fedčas ir S. Novikovas, teismas D. Skačkauską už nusikaltimo slėpimą nuteisė 2 metams, tačiau bausmės vykdymą atidėjo.

Gaujos vadeiva – V. Baltušis



 Tokį patį nuosprendį D. Skačkauskas išgirdo ir kitoje byloje, kurią irgi išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismas. Tą kartą už nužudymus ir kitus nusikaltimus Virginijų Baltušį, Algimantą Vertelką ir Audrių Andrušaitį teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Teismas taip pat konstatavo, kad visus nusikaltimus panevėžiečiai įvykdė veikdami kaip organizuota grupuotė, kuriai vadovavo V. Baltušis.

 Dar kartą kalėti iki gyvos galvos šie trys vyrai buvo nuteisti ir šių metų gegužę. Teisme buvo įrodyta, jog V. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, A. Vertelka – 11, A. Andrušaitis – 20 žmonių. Prie 12 nužudymų prisidėjęs D. Skačkauskas vėl atsipirko 2 metų laisvės apribojimo bausme. Teisėjai pažymėjo, kad jeigu ne jo parodymai, vargu ar iki šiol būtų atskleisti „tulpinių“ nusikaltimai. Penktąjį „tulpinį“ Darių Blinkevičių prokurorai siūlė įkalinti 16 metų, tačiau teismas jam skyrė perpus mažesnę bausmę – 8 metus laisvės atėmimo.

 Paskutinės bylos medžiaga surašyta net 62 tomuose, o nuosprendis – net 296 puslapiuose. Teismas, kad įrodytų „tulpinių“ nužudymus ir kitus nusikaltimus, apklausė per 150 liudytojų ir 40 nukentėjusiųjų. Tai buvo būtina padaryti, nes iš penkių teisiamųjų kaltę pripažino tik vienintelis Dainius Skačkauskas. Teismas taip pat rėmėsi gaujos vadeivos V. Baltušio prisipažinimais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu.

Pasiilgo žmonos ir sūnaus

 Teisėsaugininkai nenoriai kalba, kaip jiems pavyko prakalbinti D. Skačkauską ir V. Baltušį. Iš tos informacijos, kurią pavyko gauti, atrodo, kad nei psichotropiniai vaistai, nei fizinis smurtas prieš gaujos narius nebuvo naudojamas.

 D. Skačkauskas-Skačkė buvo sulaikytas 2001-ųjų vasaros pabaigoje. Pasakojama, kad jis buvo vežiojamas iš areštinės į areštinę, nuolat apklausinėjamas, tačiau iš pradžių atkakliai tylėjo ir, aišku, kūrė išsigelbėjimo planus. Areštinėse kartu buvusiems sulaikytiesiems jis vis kartojo, esą nieko nepadaręs, o policija jam norinti „prisiūti“ Kiesų pagrobimą. Skačkė prašydavo, kad jei kuris iš kartu buvusiųjų anksčiau išeitų į laisvę, būtinai nuvažiuotų į Panevėžį ir aplankytų jo ką tik pagimdžiusią žmoną. Kalbama, kad jis siūlė jai kreiptis į spaudą ir papasakoti, kaip esąs skriaudžiamas jos vyras. Tačiau spaudai tylint, pareigūnams pavyko D. Skačkauską įtikinti, kad jei jis nori pamatyti žmoną ir ką tik gimusį sūnų, turi papasakoti apie gaujos darbelius.

 Būna, kad prokurorai prikalbina nusikaltėlį išduoti buvusius bendrus ir pažada už tai paleisti į laisvę, tačiau teisėjai teisia visu griežtumu ir prokurorai lieka apsimelavę. Šį kartą visos grandys dirbo ranka rankon, tad D. Skačkauskas buvo išleistas į laisvę. Kaip ypatingas liudytojas, jis saugomas pareigūnų. Teismo salėje jis pasirodydavo aprengtas tokiais pat drabužiais kaip ir pareigūnas, buvo su kauke.

Rado kruopelę žmogiškumo

 Suimtas V. Baltušis, net ir priremtas į kampą įrodymų, ilgokai tylėjo. Pasakojama, kad teisėsaugininkai subūrė legendą apie neva uždarytus ir kankinamus jo mylimąją ir vaikus. Pasirodo, kad net pats žiauriausias banditas kažkur širdies gilumoje turi ir kažką žmogiško. V. Baltušiui pagailo žmonos ir vaikų ir jis, pareigūnų žodžiais, „skilo“ – tada jam buvo leista pasikalbėti su Erika.


Algimantas Vertelka

 Kol V. Baltušis pasakojo, pareigūnai spėjo išsiaiškinti ne vieną nusikaltimą, visi parodymai buvo užfiksuoti vaizdo juostoje ir teisme tai tapo įrodymais, nes vėliau V. Baltušis palūžo ir užsidarė savyje. Teismo posėdžiuose jis atrodė apgailėtinai, sėdėjo nuleidęs galvą, susirūpinęs, kalbėjo vos girdimu balsu. Todėl ir jo giminės, ir kartu teisiamieji A. Vertelka ir A. Andrušaitis nuolat kartodavo, kad V. Baltušis esąs paverstas zombiu, pripumpuotas vaistų ir todėl esą prisiimąs svetimas nuodėmes. V. Baltušiui paskyrus ekspertizę, nustatyta, kad jis yra pakaltinamas ir gali atsakyti už savo veiksmus.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:32:54

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 2 dalis

 Pareigūnus kaustė baimė

 Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais.

 Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai. Beje, tuose pačiuose namuose augo, kaimynystėje su dabartiniais banditais gyveno ir „gerieji“, vėliau tapę vietos teisėsaugininkais. Todėl niekas nesistebėdavo, kai tarnybos metu vaikystės draugų „nuodėmes“ fiksavę policijos pareigūnai vakarais su jais susėsdavo prie vieno vaišų stalo. Toks teisėtvarkininkų bei banditų „broliavimasis“, be jokios abejonės, buvo viena iš ilgai trukusio gaujų nebaudžiamumo priežasčių.

 Antroji priežastis buvo baimė. Kaip sakė tuometinis generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas, pareigūnus kaustė totalinė baimė prieš nusikaltėlius. „Policininkas gatvėje net nusisuka, pamatęs, kad tiesiai pro jo nosį lekia kokio nusikaltėlių boso automobilis, pažeisdamas eismo taisykles. Tardytojai bijo pateikti klausimą, kuris įvarytų į kampą visiems žinomą banditą“, – nusikaltėlių klestėjimo priežastis aiškino komisaras.

Nusikaltėliai sėjo baimę

 Patys panevėžiečiai liūdnai juokavo, kad policininkai, pamatę atvažiuojančius banditus, uždegdavo žalią šviesoforo šviesą, o važiuojant tiems pro šalį, atiduodavo pagarbą.

 O situacija Panevėžyje iš tikro buvo baisi. Nusikaltėliai siautėjo ne tik sutemus. Net vidury dienos aidėjo sprogimai, buvo žaginamos moterys. Štai vienos nukentėjusiosios pasakojimas. „Apie 16 valandą užėjau į kavinę „Vingis“ išgerti kavos, – prisimena ji. – Kadangi prie bufeto buvo eilutė, nusprendžiau nelaukti ir pasukau išėjimo link. Prie tualeto durų mane pagriebė maždaug trisdešimties metų vyriškis ir įstūmė į tualetą. Prispaudė prie sienos, pagriebė už gerklės ir sušvokštė: „Rinkis – į burną, į užpakalį ar tiesiai“. Aš verkiau, prašiau paleisti, bet nepažįstamasis mane smaugė, grasino užmušti. Ten pat tualete jis mane išprievartavo. Aš išėjau iš kavinės, nemačiau, nei kur einu, nei ką darau, norėjau nusiskandinti. Kažkokie žmonės mane sugėdino, ir aš dar šoko būsenoje užėjau pas savo pažįstamą“.

 Ir tai buvo ne išskirtinis atvejis, o žiauri kasdienybė. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši mergina vėliau nuvažiavo į policiją, nusikaltėlis buvo išaiškintas ir nuteistas. Tai nebuvo „tulpinis“. Šis epizodas tam, kad padėtų suvokti, kokiomis sąlygomis formavosi žiaurūs nusikaltėliai. Tuo metu „tulpiniai“ dar buvo nekalti vaikeliai ir pinigų užsidirbdavo kitais būdais.

Pragyvenimo šaltinis – karoliai

 Pro Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato langus matosi daugelis Tulpių rajono daugiabučių, statytų bene praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. Į juos anuomet susikraustė daugybė į Panevėžio stambiausias gamyklas atvykusių dirbti darbininkų bei jų šeimos narių. Čia užaugę, geriausiais kiemo draugais buvę vaikai vėliau tapo verslo partneriais. Kai kurie jų iškilo į lyderius, kiti tapo paklusniais jų valios vykdytojais, nors ir vienus, ir kitus vienijo po daug kam netikėtų M. Gorbačiovo reformų plūstelėję lengvi pinigai.

 Dar sovietmečio eros pabaigoje atsiradusiems kooperatyvams aukso gysla tapo plastmasinių karolių, sagių, apyrankių, plaukų segtukų ir kitokių niekučių gamyba. Visa produkcija maišais būdavo gabenama į Rusiją, o ten ją realizavus, krepšiais sugrįždavo tuomet dar perkamosios galios nepraradę rubliai.

 Panevėžio pirmavimą šioje srityje nulėmė čia pastatytų stambių sąjunginių gamyklų tiekėjai, per ilgus metus užmezgę tvirtus ryšius su „vyresniaisiais broliais“. Tad atsiradus poreikiui, žaliavų niekada nepritrūkdavo. Ilgą laiką plastmasės garų tvaiką galėjai užuosti kone kiekviename garaže ar sandėlyje. Naujiesiems darbdaviams darbo jėgos netrūko – karolius vėrė ar plastmasinius maišelius po darbo spaudė ir darbininkų, ir inteligentų šeimos. Taigi veiklūs žmonės, tarp kurių sukiojosi ir jaunieji „tulpiniai“, pinigų prasimanydavo be didesnio vargo.

 Vieni pirmųjų praturtėję Panevėžio verslininkai netrukus tapo ir pirmosiomis aukomis, nes jų pinigai neleido ramiai užmigti dar sovietmečiu nusikaltimais pagarsėjusiems Vitalijui Tuzovui, pravarde Psichas, Romualdui Kavaliauskui, pravarde Kavioras, Vidmantui Kirkliui, pravarde Mutka, Povilui Sereikiui, pravarde Paškė.

 Sportininko karjerą iškeitė į kamerą

 Apie Kaviorą – Romualdą Kavaliauską – verta parašyti plačiau, nes jis laikomas „tulpinių“ kūrėju. Būtent jis, atlikęs bausmę ir grįžęs į laisvę, devintojo dešimtmečio pabaigoje subūrė nusikalstamą struktūrą, reketo ir prievartos voratinkliu ilgainiui apraizgiusią visą miestą.

 1958 metais Krasnojarsko srityje gimęs R. Kavaliauskas aktyviai sportavo ir gyvendamas Lietuvoje tapo perspektyviu dziudo imtynininku. Tačiau jis pasuko nusikaltėlio keliu.

 Per vagystes ir plėšikavimus, kuriais R. Kavaliauskas užsiimdavo dar būdamas žaliu, nepatyrusiu devyniolikmečiu, išryškėję jam būdingi bruožai vėliau persidavė „tulpiniams“. Užpuolimo aukomis Kavioras pasirinkdavo senus, bejėgius, negalinčius pasipriešinti žmones. Todėl ir jis, ir jo sėbrai galėdavo tyčiotis be baimės, nerizikuodami ypatingai nukentėti. Kaviorui rūpėjo ne tiek grobis, kiek galimybė pajusti savo galią, pranašumą, galimybė pažeminti ir paniekinti savo auką.

 Vėliau, jau grįžęs iš kolonijos, jis suprato, kad nusikaltimas – ne vien malonumas pasityčioti, bet ir galimybė tapti turtingam. Kaip tik tuo metu pinigai ėmė užimti vis svarbesnę vietą mūsų gyvenime.

 Į koloniją R. Kavaliauskas tada buvo pasodintas už vagystes, plėšimus, o kartu su juo – ir Aleksas Kazlauskas, Gintautas Šiukšta, Silvestras Grabauskas ir Laimonas Sliekas. Teisėjai tuo metu buvo griežti – R. Kavaliauskui skyrė 10 metų laisvės atėmimo sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Sėbrai buvo nuteisti 3–4 metams ir tik G. Šiukšta gavo 15 metų. Kaip tik jis vieno apiplėšimo metu, susiradęs megztinį, užkimšo moteriai burną, aprišo veidą, ir ji užduso.

 R. Kavaliauskas visus dešimt metų atsėdėjo nuo skambučio iki skambučio. Tuo metu Temidė nebuvo tokia gailestinga kaip dabar, nusikaltėlių po keleto kalėjimo metų į laisvę neišleisdavo.

 1987 metais iš įkalinimo vietos sugrįžęs R. Kavaliauskas ėmė kurti naują gaują. Į ją įstojo dvejais metais už jį jaunesnis Vitalijus Tuzovas, ketveriais metais vyresnis Povilas Sereikis, o vėliau prisidėjo iš kolonijos sugrįžęs Kavioro vienmetis Vidmantas Kirklys.

 Pagarsėjo šaltakraujiškumu

 V. Kirklys, pravarde Mutka, iš kolonijos sugrįžo 1991-ųjų rudenį, nors į laisvę turėjo išeiti tik 1995-aisiais. Kartu su bendrais jis apiplėšinėdavo turtingus kolekcionierius. Tai buvo šaltakraujis plėšikas. Kartą, kai įsiveržę į vidų ir surišę šeimininką banditai krėtė kambarius ieškodami brangenybių, į duris kažkas paskambino. Tai buvo kaimynė. Vėliau ji teisme aiškino: „Į butą neįsileido pirštinėtas jaunuolis, paaiškinęs, kad jie daro nuotraukas“. Plėšikų neišgąsdino ir kita kaimynė – ši užėjusi norėjo pasiskolinti kibirą. V. Kirklys surado prašomą daiktą ir padavė jai...

 V. Kirklys išsigando tik po numizmato apiplėšimo, kai šis sutikęs gatvėje jį atpažino ir tuo tarsi pasirašė sau mirties nuosprendį. Kai po kelių dienų Mutka, sėdėdamas tuometinėje Lenino aikštėje ant suoliuko, pamatė pro šalį einantį kolekcionierių, patraukė šiam iš paskos. Kai aplink nebuvo žmonių, Mutka smogė vyrui į veidą ir nustempęs prie tvoros ėmė badyti peiliu. Išsigandęs ir sutrikęs, kaip vėliau aiškino teisme, smaigstė kur pakliuvo. Lavonas buvo rastas šalia tvoros. Nužudytajam buvo padarytos 38 durtinės žaizdos.

 V. Kirklio bausmės kelias – 15 metų nelaisvės – prasidėjo 1980-ųjų rugpjūčio 5 dieną. Po 4 metų Aukščiausiasis Teismas gavo Lukiškių kalėjimo administracijos raštą, kuriame buvo palaikomas V. Kirklio prašymas atleisti jį nuo bausmės kalėjime ir perkelti į koloniją. Tada teismas jo nepasigailėjo, tačiau vėliau laisvėje jis vis tiek atsidūrė 4 metais anksčiau. „Malonę“ pateisino su kaupu – po pusmečio jau slapstėsi dėl naujų nusikaltimų.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:35:59

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 3 dalis

 Sprogimų dirigentas

 Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai.

 Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo. Netgi artimiausius sėbrus jis laikė prispaudęs. Tada jis tikriausiai nė minties neturėjo, kad po keleto metų jį patį prispaus ir nustums į nuošalę jo buvę „torpedos“.

 Tuo laiku juos ir imta vadinti „tulpiniais“. Tie stiprūs, atletiški vyrukai vykdė visus Kavioro nurodymus.

 Kituose Lietuvos miestuose – pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune – besiformuojantis reketas greitai pasuko „protingos prievartos“ keliu – auka buvo „melžiama“ tokiu būdu, kad nesužlugtų ir toliau įstengtų „maitinti“ savo reketuotojus. Na o Kavioro gauja nustekendavo žmogų visai – iki pat galo.

 Taip Panevėžį aptraukė juodi baimės debesys. „Tulpiniai“ ėmė veikti beveik nesislėpdami – galima pasakyti, jog 1991 metais apie juos žinojo visi. Bet žmonės bijojo, policininkai – irgi. Pareigūnai viešai sakė, jog neturi įrodymų, kad bent iškeltų bylas banditams.

 Iš tikrųjų tuos įrodymus ir surinkti buvo sunku. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pinigų prievartavimą buvo galima tik tuo atveju, jei reketininkas atviru tekstu grasindavo susidorojimu. O Kavioras kalbėdavo užuominomis: „Pagalvok... Žiūrėk, kas daros – namai dega, mašinos sprogsta, į mišką išveža!.. Neduok Dieve, tau kas nors panašaus atsitiks...“ Ir žmogus nulenkdavo galvą – juk visi puikiai žinojo, kieno rankose dirigento lazdelė, reguliuojanti trotilo užtaisų orkestrą...

Nuskriaustas – sukalbamesnis

 1991-ųjų lapkričio 30-ąją per naktį Panevėžyje kone vienu metu – kelių minučių intervalais – tvykstelėjo komercinės parduotuvės ir viena kavinė. Iš ryto paaiškėjo, kad dar viena parduotuvė tą naktį buvo padegta, bet ugnis nuslopo pati. Plėnimis pavirto vertybių beveik už 700 000 rublių.

 Visų nukentėjusiųjų įstaigų savininkai pareiškė, jog niekas iš jų duoklės nereikalavo, taigi tos nakties gaisrai nėra kerštas už atsisakymą mokėti reketininkams. Ir tai buvo teisybė.

 Iš tiesų – niekas iš padegtųjų dar nebuvo gavęs reikalavimo mokėti. Tai buvo irgi vienas specifinių Panevėžio reketo bruožų. Iš pradžių auka būdavo terorizuojama – sprogimais, padegimais, rūgštimi apipiltais automobiliais – ir tik po to gaudavo reikalavimus mokėti duoklę. Kavioras manė, jog labiau apsimoka bendrauti su palaužtu, moraliai jau pasiruošusiu paklusti žmogumi, nei tuščiai eikvoti laiką, reikalaujant pinigų iš dar nenukentėjusiojo.

 Tais pačiais 1991-aisiais į vieno verslininko namą buvo įmestos net penkios granatos. Tada šeimininkas, galima sakyti, atsipirko tik išgąsčiu, tačiau po kelių mėnesių buvo rastas negyvas. Oficiali versija – neatsargiai elgėsi su pistoletu ir nusišovė...

 Į orą išlėkė ir vidurinės mokyklos patalpose veikusi kavinė, ir net miesto policijos komisariato automobilis. Policininkai tuo metu dramos teatre žiūrėjo jiems skirtą spektaklį...

 1992-ieji Panevėžyje prasidėjo susišaudymu. Vietinė mafija, ginkluota karabinais ir automatais, užpuolė bendrovę, prekiaujančią su Rusija. Nors „Geležinio vilko“ brigados kariai greitai reagavo į gyventojų skambučius, pakliuvo tik parankiniai. „Tulpinių“ vadeivos – Kavioras, Psichas, Paškė, Mutka – liko laisvėje, tačiau jų pėdomis jau ėmė eiti sekliai.

 Atsirado ir keli drąsesni verslininkai, kurie nepasidavė reketininkams. Netgi atvirkščiai: Artūras Želvys-Maskatė gavo kulką į kaktą tuo metu, kai bandė įsiveržti į „Lagetos“ savininko būstą.

Sužlugdyta „Centro“ grupuotė

 1993-ųjų balandis. Kas tomis dienomis ėjo pro Panevėžio miesto apylinkės teismą ar užėjo į jį, matė neįprastą tuo metu vaizdą: prie durų, fojė, koridoriuose – daug policininkų, ginkluotų automatais. Jie čia buvo tam, kad nagrinėjant parduotuvių sprogdintojų bylą teisiamųjų sėbrai nedarytų spaudimo liudytojams, netrukdytų teisėjams. Teisiamųjų suole sėdėjo Robertas Gedzevičius (tuo metu 30 metų), Gražvydas Račys (28 m.), Vladas Vaičiulėnas (36 m.) ir Dimitrijus Nikiforovas (31 m.).

 Į teisiamųjų suolą kaunietis R. Gedzevičius pateko dėl to, kad panevėžiečiams tiekė sprogmenis. Kaip jis pats pasakojo, 200 kovinių rankinių granatų su sprogdikliais nusipirko Kauno rajone prie Rokų gyvenvietės iš rusų kariškių. Granatas G. Račiui pardavė už 190 000 „vagnorkių“. Tomis granatomis Panevėžyje buvo susprogdintas kioskas Smėlynės gatvėje, „Lagetos“ parduotuvė J. Basanavičiaus gatvėje.

 Teisme vyrai atsisakė parengtinio tardymo metu duotų parodymų. G. Račys atsisakė net savo „nuoširdaus prisipažinimo“ Lietuvos generaliniam prokurorui. „Kaip man diktavo tardytojas, taip ir surašiau tą prisipažinimą, – taip jis atsakė į teisėjo Laimono Misiūno klausimą, kodėl jis dabar keičia parodymus. Iš tikrųjų „torpedoms“, matyt, buvo gėda prieš savo vadus, kad jie „skilo“, todėl teisme taip bandė atgauti bendrų pagarbą.

 Tačiau teisminio tardymo metu G. Račio ir V. Vaičiulėno pasakymai, esą jiems tardytojai įteigę prisipažinti, taip pat atsisakymas savo parodymų, duotų parengtiniame tardyme, teismo buvo kvalifikuoti kaip atsakomybės vengimas. Nepadėjo ir advokatų gražbyliavimas. R. Gedzevičius buvo nuteistas 5 metams, G. Račys – 6 metams, V. Vaičiulėnas – 5 metams, o D. Nikiforofas – 2 metams nelaisvės.

 Taip užbaigė egzistavimą palyginti trumpai, tačiau audringai veikusi „centro“ gauja. Taškas jai buvo padėtas, kai buvo nušautas gaujos vadeiva A. Želvys. Likę reketininkai perėjo į kitas gaujas, ten „nuplaukė“ ir 150 granatų, likusių iš Kauno siuntos.



 „Šmikiniai“ nukeliavo už grotų

 „Centro“ reketuotas rajonas neilgai gyveno ramiai. Netrukus po savo sparneliu jį priglaudė „komandos“ gauja. Ši galinga grupuotė, vadovaujama G. Korotkovo-Šmikio, dalijosi įtakos sferomis su tuo laiku jau stiprėjančiais „tulpiniais“.

 „Šmikiniai“ ne tik kas mėnesį reikalavo duoklės iš nužiūrėtų aukų, bet ir bandė tapti valstybinių įmonių akcininkais. Tačiau policija (kalbama, kad įskundus „tulpiniams“) pradėjo kovą ir su šios grupuotės nariais. Buvo areštuoti ne tik eiliniai gaujos nariai, bet ir pats G. Korotkovas. „Šmikiniams“ labai nepatiko tai, kad policija vis siuntė ir siuntė jų žmones už grotų, todėl buvo susprogdintos tardytojo G. Aleknos buto durys ir net pasikėsinta į paties V. Šulskio, Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus komisaro, gyvybę. Laimingo atsitiktinumo dėka galinga laikrodinė bomba buvo nukenksminta dar iki sprogimo.

 Nerimo ir už grotų sėdintieji – keli „šmikiniai“ Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato areštinėje organizavo masinį bado streiką.

 Vis dėlto teismų karuselė sukosi. 4–6 metų „poilsiui“ už grotų buvo pasiųsti reketininkai R. Taraba, T. Merkelis, D. Mickevičius, vėliau – Gediminas Mužas-Ryklys, Vilmantas Janušas, Arminas Ladavičius, Gediminas Dziadaravičius, Robertas Žiaugra, Dainius Narkevičius.

Prisijungęs