Kriminalinė Lietuva  (Skaityti 145683 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 5 ... 9 B


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:38:40

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 4 dalis

 Nuo pat savo gyvavimo pradžios Panevėžio „tulpiniai“ ne tik nesiskaitė su aplinkiniais – jie negailėjo ir savų. Tuo metu, kai „šmikiniai“ buvo sodinami už grotų, „tulpiniai“ klestelėjo. Pirmiausia jie sugebėjo uždirbti iš kontrabandos.

 Sienos tada buvo bemaž nesaugomos, tad iš Lietuvos keliavo spalvotieji metalai, o į Lietuvą – didžiuliai furgonai alkoholio. Pelnas buvo neapsakomas. Dalį jo „tulpiniai“ panaudojo prasidėjusiai privatizacijai.

 Tad naujos kartos mafiozams jau nebereikėjo reketuoti kioskų ar turgaus prekiautojų. Jie tapo UAB‘ų prezidentais ar direktoriais, vaikščiojo kostiumuoti, mielai bendravo su policijos pareigūnais.

 Na, o senieji „tulpinių“ grupuotės steigėjai buvo trumpam susodinti už grotų ir to užteko, kad būtų nustumti į nuošalę.

 Dar 1991-aisiais klestinčią G. Steponavičiaus firmą ėmė reketuoti R. Kavaliauskas-Kavioras. Iš firmos vadovų už tariamą apsaugą jis pareikalavo 50 000 dolerių. 10 000 Kavioras gavo, tačiau likusios dalies mokėti verslininkas nenorėjo. Verslininkai netgi svarstė, ar nebūtų pigiau pasamdyti žudiką ir taip visiems laikams atsikratyti prievartautojo...

 Tos kalbos pasiekė ir R. Kavaliauską. Jis daug nedelsė ir puolė pirmas – pirmiausia apiplėšė firmos biurą. Po mėnesio tas pats pastatas vėl buvo apsuptas „tulpinių“ ir apšaudytas, per langus į vidų skriejo granatos.

 Dar po kelių dienų – 1992 metų sausio 9 dieną – „tulpiniai“ R. Kavaliauskas, V. Kirklys-Mutka, V. Tuzovas-Psichas ir P. Sereikis-Paškė įsiveržė į S. Steponavičiaus butą, sumušė patį verslininką ir ten buvusius du jo draugus, susišlavė rastus pinigus. G. Steponavičius, matydamas, kad Paškė švaistosi pistoletu, nėrė pro duris ir per kaimyno buto langą iššoko į gatvę. P. Sereikis nusivijo iš paskos, o matydamas, kad nepavys – šovė. Laimei, nelabai taikliai, tad bėgantį vyrą tik nesunkiai sužeidė.

Subliuško reketo byla

 Tačiau po biuro sprogdinimo policija jau ėmė lipti „tulpiniams“ ant kulnų. Netrukus pagrindiniai gaujos nariai – Kavioras, Mutka ir Paškė – buvo suimti. Psichas sugebėjo pasprukti į Rusiją, tačiau po klajonių sugįžo ir pats atėjo į prokuratūrą.

 Tardymo pradžioje visi nukentėjusieji ir liudininkai davė parodymus prieš juos terorizavusius gaujos narius, tačiau bėgant laikui, padėtis ėmė keistis. Kai Aukščiausiasis Teismas pradėjo nagrinėti šią bylą, pasirodė, kad nukentėjusieji „nebeturi jokių pretenzijų“, o kai kurių išvis buvo neįmanoma surasti. Pats G. Steponavičius tuo metu sėkmingai plėtojo verslą Maskvoje ir nematė jokios prasmės liudyti Vilniuje. Tuo labiau kad jam Lietuvoje niekas negarantavo saugumo.

 Byla akivaizdžiai subliuško. R. Kavaliauskas buvo pripažintas kaltu tik dėl trijų šovinių laikymo ir nuteistas 2 metams laisvės atėmimo. Pagal Amnestijos įstatymą bausmė buvo sumažinta dar 7 mėnesiais. Na o V. Tuzovas, P. Sereikis ir V. Kirklys šioje byloje buvo išteisinti, kadangi „vadovautis nukentėjusiųjų parengtinio tardymo metu duotais parodymais nėra pagrindo, nes jie buvo prieštaringi ir nuolat keitėsi“, – teigiama nuosprendyje.

 Teismo dieną V. Tuzovas dar sugrįžo į kamerą, nes anksčiau buvo teistas už policininko sumušimą ir dar buvo likę pora mėnesių neatliktos bausmės.

 Vis dėlto, kol vyko tardymas, šie banditai nelaisvėje išbuvo daugiau kaip 2 metus. O per tą laiką Panevėžį užvaldė jaunieji „tulpiniai“: Dainius Skačkauskas, Sigitas Raišelis, Romualdas Čeponis, Virgilijus Baltušis. Su „tulpinių“ vardu netrukus imtas sieti ir dorą verslininką vaidinęs Algimantas Vertelka, „tulpinių“ gretose atsirado ir Saulius Janonis. Daugelis šių vyrų pasižymėjo klastingumu.

Kavioro sušaudymas

 Paprastai mafijos grupuotėse būna bendra kasa („obščiakas“), iš kurios finansuojamos įkalintų mafijos narių šeimos, samdomi advokatai, sudaromos geros gyvenimo sąlygos už grotų.

 „Tulpinių“ ideologija buvo visai kita. Kolonijoje atsidūręs Kavioras buvo užmirštas – niekas jam nepasiuntė nei maisto, nei kitų būtiniausių daiktų. Jau tada R. Kavaliauskas turėjo suvokti, kad jo aukso laikai baigėsi, ir ramiai pasitraukti. Tačiau jis to nepadarė.

 Sugrįžęs iš kolonijos, kurioje dar buvo laikomas autoritetu, Kavioras buvo nustumtas nuo pinigus nešusios kontrabandos. Iš pradžių jis grasino naujiesiems vadams, kad pasikvies iš Kauno „daškinius“ ir „įves tvarką“, tačiau matydamas, kad jo niekas nebebijo, jau prašė naujųjų „tulpinių“ vadų jam leisti kontroliuoti bent kelias nedideles degalines – kad „užsidirbtų bent maistui“. „Pagalvosim“, – savo buvusį lyderį pro duris dar su viltimi išleido jaunikliai. Galvojo neilgai...

 1995 metų gegužės 2 dieną R. Kavaliauskas ir kartu su juo važiavęs Egidijus Dvilevičius buvo nušauti. Projektuotojų ir Klaipėdos gatvių sankryžoje jų automobilis BMW buvo tiesiog suvarpytas – paleisti 35 šūviai išcentruotomis kulkomis.

 Po šio nusikaltimo Kavioro kartos nusikaltėliai suprato, kad iš buvusių sėbrų verčiau nieko neprašyti ir nereikalauti.

 Taip naftos, spirito, narkotikų ir prostitucijos verslas pasiliko naujosios „tulpinių“ kartos nuosavybe. Kartos, kuri žiūri į akis, šypsosi, plekšnoja per petį ar apkabina, o už akių jau rezga nužudymo planą...

Lifto susprogdinimas

 Iš pradžių bėdų turėjo ir „tulpiniai“. Kažkas buvo pradėjęs su jais karą. Net teisėsaugos pareigūnai buvo patekę į aklavietę ir nežinojo, kas į „tulpinius“ šaudo. Buvo net keliamos versijos, kad galbūt „tulpiniai“, įsisukę ir į naftos verslą, kažką apgavo ir dabar jiems keršija Čečėnijos mafija.

 1993-iųjų lapkričio 17-ąją tryliktame viešbučio „Nevėžis“ aukšte esančioje kavinėje buvo susirinkusi didelė „tulpinių“ kompanija. Kai vyrai ėmė skirstytis ir įžengė į liftą, šis sprogo. Žuvo D. Kecioris. Kartu buvę S. Raišelis ir D. Kairiūnas buvo sužeisti. Sprogimo banga išplėšė keturių aukštų lifto duris, dužo stiklai.

 Po kelių dienų buvo pasikėsinta į S. Janonį ir V. Baltušį. Jų automobilis „Porsche“ Suvalkų gatvėje buvo suvarpytas šūviais iš Kalašnikovo automato. Abiem pasisekė: V. Baltušiui į galvą kliuvo tik kėbulo skeveldros, o S. Janoniui sutrupintas kairiosios rankos dilbio kaulas.

Žudikas spėjo pasislėpti

 Praėjo keli mėnesiai. Gegužės 1-oji tais metais buvo Motinos diena.

 Nemuno ir Parko gatvių sankryžos link apie 20 valandą važiuoja tamsus automobilis BMW 520. Jame – vienas iš „tulpinių“ vadų V. Baltušis, grupuotės narys Žydrūnas Pauša (27 m.) ir Asta K. (18 m.). Nespėjus privažiuoti sankryžos, iš kažkur atsiranda kitas automobilis... Orą sudrebina ilga Kalašnikovo automato serija. Važiuojantieji BMW apsipila krauju, nevaldomas automobilis užšoka ant šaligatvio, numuša stulpelį, iš inercijos dar pavažiavęs, sustoja prie gyvenamojo namo...

 Praėjus vos porai minučių, šalia jau stovėjo švyturėliais mirksintis policijos automobilis. Netoliese patruliavę policininkai išgirdo šūvius ir kaipmat prisistatė į įvykio vietą, tačiau žudiko jau ir pėdos buvo spėjusios ataušti.

 Sužeistieji buvo skubiai nugabenti į Panevėžio respublikinę ligoninę. Visiems trims krūtinės buvo suvarpytos išcentruotomis 5,45 mm kalibro kulkomis. Ž. Paušai medikai padėti jau negalėjo – jis mirė. V. Baltušis ir Asta K. po operacijos išvežti gydyti į Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninę, kurioje prieš kelis mėnesius po sužeidimo gydėsi S. Janonis.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:42:39

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 5 dalis

 Ž. Paušos laidotuvės

 Žydrūno Paušos nušovimas ir pasikėsinimas į kitus „tulpinius“ išjudino teisėsaugą, budresni tapo ir patys „tulpiniai“.

 Ž. Pauša buvo pašarvotas Panevėžio bažnyčioje netoli prokuratūros. Stovėjimo aikštelėje išsirikiavo prabangūs automobiliai su įvairių Lietuvos miestų numeriais. Kitų miestų mafijos vadeivos suvažiavo su savo sargybiniais, laidotuvių saugumu rūpinosi ir patys „tulpiniai“. Dešimtys vyrukų su racijomis stebėjo kiekvieną, ateinantį į laidotuves. Prie karsto, ko gero, stovėjo ir tie, kurie davė komandą sudoroti „tulpinius“, tačiau kas jie, taip ir liko nežinoma.

 Šiam įvykiui tirti iš prokuratūros ir policijos darbuotojų buvo sudaryta tardymo grupė. Iškart po nusikaltimo buvo griežtai kontroliuojami išvažiavimo iš miesto keliai, bet žudikas taip ir nebuvo sulaikytas.

 Liudininkų parodymai buvo tokie prieštaringi, kad net neaišku, kokios markės mašina nusikaltėlis spruko. Minėta ir BMW, ir „Volkswagen‘as“, ir net „Žiguliai“. Vieni pasakojo, esą žudikas buvęs su kauke, kiti – kad su tamsiais akiniais. Anonimas, paskambinęs į policiją, pranešė išvis neįtikėtiną dalyką: esą šaudyta iš medžio. Policija tikrino visus skambučius, nagrinėjo visas versijas, tačiau be rezultatų.

Mįslingas „mirties eskadronas“

 Nesnaudė ir patys „tulpiniai“, nes puikiai suprato, kad juos imta naikinti, o nežinojo, kas tai daro. Juolab kad kažkas padegė vainikus ant neseniai nužudyto Ž. Paušos kapo, lyg perspėdamas, jog gaujos nariams ramybės nebus ir po žeme.

 Ramybės iš tikrųjų nebuvo: vieną naktį „Nevėžio“ viešbučio kieme po sprogimo užsidegė automobilis „Toyota 4Runner“. Buvo sužeistas artimas S. Janonio pažįstamas Andrius Lazauskas-Lazeris (24 m.) ir dvi jo draugės. Sprogimas bei gaisras apgadino dar keletą automobilių.

 „Tulpiniai“ svarstė įvairiausias versijas. Jų vadeivos net kelis kartus buvo susitikę su „Vilniaus brigados“ vadovais, nes sklandė kalbos, kad „brigadiniai“ gina apgautų maskviečių interesus. Svarstyta net versija, kad galbūt pasamdę žudikus taip keršija dėl „tulpinių“ reketo priversti emigruoti verslininkai.

 Galiausiai ligoninėje prie V. Baltušio lovos susirinkę grupuotės vadai nusprendė, kad juos naikina specialiųjų tarnybų sukurtas „mirties eskadronas“. Tuo metu „tulpiniai“ net svarstė, ar nereikėtų pasitraukti į užsienį, nes imtis kovos su specialiosiomis tarnybomis bijojo.

 Ir vis dėlto nusprendė kovoti. Ligoninėje prie lovos nutarta nužudyti Virginijų Marščionką-Maršalą ir Andrių Krivicką-Pižą. Kažkas esą girdėjęs, kaip V. Marščionka A. Krivickui sakęs: „Kiek čia liko tų „tulpinių“... Iššaudysim, ir baigtas kriukis...“

Ginklų kontrabanda

 V. Marščionka Panevėžyje turėjo nedidelę gaują, kuri vertėsi skolų išlupinėjimu, reketu ir kontrabanda. Jis gerai pažinojo tiek „šmikinius“, tiek „tulpinius“, bet nei prie vienų, nei prie kitų nesidėjo.

 Gan įdomią komandą mieste buvo subūręs ir Krašto apsagos ministerijos Kontržvalgybos skyriaus darbuotojas A. Krivickas. Operatyvininkai, stebėję grupuotes, žinojo, kad šis kontržvalgybininkas važinėja Vokietijoje vogtu automobiliu ir užsiima ginklų kontrabanda. Panevėžio mafiozai A. Krivicką vadindavo Pižu. Šalia jo sukiojosi ir Maršalas, taip pat buvęs KGB operatyvinis darbuotojas Michailas Martynovičius. Kaip tik M. Martynovičius asmeniškai pažinojo Tulos ginklų gamybos direktorių. Matyt, jis ir suorganizavo ginklų tiekimą į Lietuvą.

 Teisiant „tulpinius“, ginklų kontrabandos epizodai nebuvo sureikšminti ir apie šį faktą niekas per daug nekalbėjo. Ne vienas liudininkas sakė žinojęs, jog A. Krivickas veždavo iš Rusijos medžioklinius šautuvus ir Lietuvoje juos pardavinėdavo, tačiau teisėjai jo nužudymo su ginklų kontrabanda nesusiejo. V. Baltušis, kol dar davė parodymus prokurorams, sakė, esą nužudyti Pižą paskatinęs asmeninis nesutarimas su juo ir kerštas įtarus, kad A. Krivickas susijęs su pasikėsinimais į jį, V. Baltušį, taip pat į S. Janonį, D. Kecorių ir Ž. Paušą.

Ginklų arsenalas

 A. Krivicko nužudymą gauja suplanavo iki smulkmenų. A. Vertelkos nurodymu kontržvalgybininką kelias dienas sekė A. Lebedevas. Buvo išsiaiškinta, kokius jis turi automobilius, kokiais maršrutais važinėja, su kuo susitikinėja. Kai kas buvo net nufilmuota (vėliau ta videokasetė buvo surasta pas A. Vertelką).

 Į „operatyvinį pasitarimą“ banditai buvo susirinkę sodyboje, kuri yra važiuojant nuo Raguvėlės link Subačiaus. Buvo nuspręsta suruošti pasalą namo, kuriame gyveno A. Krivickas, kieme ir laiptų aikštelėje.

 V. Baltušis, A. Andrušaitis, A. Vertelka ir V. Dačiulis apie pusę dešimtos vakaro atvažiavo į Marijonų gatvėje esantį stadioną. Čia jau laukė broliai Valdas ir Darius Blinkevičiai, atnešę keturis automatinius pistoletus „Agram“ ir keturias radijo stotis. Beje, „tulpiniai“ per jiems priklausančią UAB „Damitra“ buvo gavę leidimus eksploatuoti 12 nešiojamųjų radijo stočių.

 Ginklus „tulpiniai“ buvo įsigiję nelegaliai ir dažniausiai juos laikė garažuose arba užkastus žemėje – bidonuose. Amunicijos turėjo tiek, kad galėjo apginkluoti nemažą armiją. Pistoletai TT ir „Berettos“, automatiniai pistoletai „Skorpion“, „Glock“, „Luger“, brauningai, pistoletai-kulkosvaidžiai „Agram“, Kalašnikovo automatai ir dar daug visokių kitokių ginklų ir šaudmenų buvo nupirkta, anot „tulpinių“, iš nepažįstamų asmenų. Tardymo metu buvo įvardintos ir kelios ginklų tiekėjų pavardės, tačiau pasirodė, kad jų jau nėra tarp gyvųjų. Dalį ginklų ši gauja pirko ir iš Alytaus nusikaltėlių. Pastarųjų bylos šiuo metu nagrinėjamos teismuose. Alytiškiai ginklais aprūpindavo ne tik vietinius banditus – tiekė juos ir į D. Britaniją.

Apginklavo policija

 Vienu metu nedaug trūko, kad „tulpiniai“ kovinius ginklus gautų legaliai. Po pasikėsinimų į juos „tulpiniai“ policijai neteikė jokios informacijos. Pareigūnai nėrėsi iš kailio, tačiau viskas buvo veltui – šūviai aidi vidury dienos, miestas vadinamas Čikaga prie Nevėžio, o rezultatų jokių. Tada ir buvo nuspręsta užmegzti kontaktus su „tulpiniais“. Policija už informaciją jiems siūlė ne tik pinigų, bet ir ginklų...

 Kriminalistai, ruošdami savo valdžiai operatyvinį planą, kaip Panevėžyje sustabdyti žudynes, jame įrašė punktą: „Reikėtų išduoti šaunamuosius ginklus asmenims, į kuriuos buvo pasikėsinta, ar turima operatyvinė informacija, kad bus bandoma fiziškai susidoroti“. Laimei, tuometiniam Panevėžio kriminalinės policijos vadui Kęstučiui Tubiui užteko proto šį punktą iš plano išbraukti. Tačiau lygiavamzdžiai medžiokliniai šautuvai V. Baltušiui ir A. Andrušaičiui vis dėlto buvo išduoti. Policija naiviai tikėjo, kad vienas ar kitas medžiojamas „tulpinis“ atsišaudys medžiokliniu šautuvu ir pagal tuos pėdsakus pareigūnams pavyks surasti šaulius.

 Aišku, „tulpiniai“ iš tokių planų tik juokėsi ir vaidino, kad jie pasitiki policija, norinčia juos apsaugoti. Jie puikiai žinojo, kad jų niekas neapgins, jei neapsigins patys, o ginklų (dargi gerokai modernesnių) turėjo daugiau nei Panevėžio policija.

 Dabar jau jokia paslaptis, kad ginklų apsčiai turėjo ir A. Krivicko kompanija.

 Nors V. Baltušis oficialiai tardomas sakė, esą A. Krivickui kerštavęs dėl asmeninių motyvų ir dėl šaudymo į „tulpinius“, tačiau „Akistata“ iš operatyvinių darbuotojų turėjo žinių, kad karas tarp „tulpinių“ ir kontržvalgybininkų ir prasidėjo dėl įtakos sferų pasidalijimo ginklų kontrabandos srityje. Kol ir vieni, ir kiti dalijosi pelnu, buvo ramu, o kai visą pelną panoro sau pasilikti Pižo kompanija, ji dėl to skaudžiai nukentėjo. Tik buvęs KGB darbuotojas M. Martynovičius, kai jo automobilis buvo apšaudytas, susirinko savo žaislus ir movė iš Lietuvos. Jis liko gyvas, o visi kiti buvo nusiųsti į aną pasaulį.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:46:13

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 6 dalis

 Pasala

 Taigi grįžkime į tą 1994-ųjų liepos vakarą, kai „tulpiniai“, pasidaliję ginklus ir radijo stoteles, išsiskirstė Marijonų gatvės rajone. Broliai Blinkevičiai turėjo stebėti kelią ir per raciją pranešti, kad Žalias pasirodė gatvėje ir tuoj įvažiuos į namo kiemą. Darius turėjo stebėti Marijonų gatvę iš stadiono pusės, o Valdas – tą pačią gatvę iš parko pusės. Nors A. Krivickas tuo metu jau važinėjo raudonu kabrioletu  „Audi 80”, anksčiau jis buvo turėjęs žalios spalvos BMW, todėl banditai tarpusavyje jį vadino Žaliu.

 Laiptinėje, ginkluoti „Agram‘ais“, įsitaisė V. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis. Tik V. Dačiulis, irgi ginkluotas automatiniu ginklu, laukė prie garažo. Buvo apie vienuolikta valanda vakaro, tad nepažįstamų vyrų vaikščiojimą matė ne vienas namo gyventojas. Vėliau jie girdėjo ir šūvius, kai kas matė ir nubėgančius šaulius, tačiau tuo metu jų parodymų neužteko, kad surastų įtariamuosius.

Dvi žmogžudystės

 A. Krivickas tą vakarą buvo pirtyje pas savo brolį Liną. Čia taip pat buvo jo draugė Marina, klasės draugas Vilius, taip pat V. Marščionka ir Marius Kačkys – dar nepilnametis A. Krivicko kaimynas. Pirmas, pabuvęs apie pusvalandį, iš pirties išėjo Linas.

 Po vidurnakčio namo susiruošė ir kiti. V. Marščionka liko sutvarkyti pirties, o A. Krivickas sėdo prie savo kabrioleto vairo. Šalia jo klestelėjo Vilius, užpakalyje įsitaisė Marina ir Marius. Pirmiausia į Bitės gatvę Audrius nuvežė savo klasioką.  Šiam išlipus iš automobilio M. Kačkys persėdo į priekį. Kabrioletas pasileido Nemuno gatve, netrukus įsuko į Marijonų gatvę.

 Tuo metu sėbrams, buvusiems pasaloje, D. Blinkevičius per raciją pranešė: „Žalias atvažiuoja,  – ir dar pridūrė. – Važiuoja trise“. Buvusieji pasaloje sujudo, ant veidų užsimaukšlino juodas kaukes, išsitraukė ginklus. A. Vertelka išbėgo iš laiptinės ir pasislėpė už kieme stovinčio automobilio. Netrukus vasaros nakties tamsą praplėšė kabrioleto šviesos... A. Vertelka pakilo iš savo vietos ir ėmė šaudyti į priekinį jo langą. Matyt, šaudė taikliai, nes A. Krivickas sukniubo ant vairo, o nevairuojamas kabrioletas sustojo, atsitrenkęs į kieme stovėjusius „Žigulius“. M. Kačkys irgi buvo nušautas iš karto. Tik Marina, pamačiusi iš tamsos išnyrantį šaulį, spėjo pasilenkti ir tai išgelbėjo jai gyvybę.

 Kabrioletui besitrenkiant į kitą mašiną, iš laiptinės išbėgo V. Baltušis ir A. Andrušaitis. Šaukdami ir keikdamiesi, pribėgę jiedu irgi ėmė šaudyti. V. Baltušiui vos spėjus nuspausti gaiduką, jo ginklas užsikirto. Po kelių šūvių užsikirto ir A. Andrušaičio „Agram‘as“.

 Banditai, pamatę, kad automobilio priekyje sėdintys vyrai nebegyvi, dėjo į kojas. Jie perbėgo Marijonų gatvę, per stadiono teritoriją nusileido prie Nevėžio ir nubėgo tilto link. Pirmas skuodė V. Baltušis, iš paskos – A. Andrušaitis su A. Vertelka ir kiek atsilikęs V. Dačiulis. Prie upės banditų keliai išsiskyrė: V. Baltušis ir A. Andrušaitis perbėgo Respublikos tiltą, dar pabėgėjo kelis šimtus metrų, sukišo į dumblą ginklus ir nusirengę perplaukė upę. Po to nuėjo į „Žalgirio“ sporto klubą. Tuo metu laikrodis rodė 2 val. 30 min. Dar po 20 minučių į klubą įėjo ir A. Vertelka su V. Dačiuliu. Klube visas ketvertas išbuvo iki ryto, o po to išsiskirstė.

 Broliai Blinkevičiai namo patraukė tada, kai pamatė į Marijonų gatvę atvažiuojančius greitosios pagalbos ir policijos automobilius.

Mirtis motinos akyse

 Galima sakyti, kad M. Kačkys buvo sušaudytas tiesiog motinos akyse. Išvažiuodamas į pirtį, jis kieme, prirakinęs prie vamzdžio, paliko savo dviratį. Tuo metu, kai į kiemą įvažiavo A. Krivicko kabrioletas, motina kaip tik buvo išėjusi paimti dviračio. Moteris matė, kaip šaudydami prie automobilio bėgo trys vyrai – vienas iš priekio, kiti du iš laiptinės. Užpuolikai abiem rankomis laikė nedidelius ginklus, šūvių garsai buvo duslūs.

 Kai banditai spruko iš kiemo, moteris šaukdama puolė prie automobilio. Nuo jos šauksmo ir dūžtančių stiklų pabudo ir kiti kaimynai. Vaizdas, kurį jie išvydo, buvo sukrečiantis. Tiek A. Krivickas, tiek M. Kačkys buvo tiesiog suvarpyti kulkų. Panašiai atrodė ir kabrioletas. Jo stogas buvo pakeltas, tad žudikams niekas netrukdė šaudyti iš visų pusių. Vėliau ekspertai nustatė, kad į A. Krivicką pataikė 19, o į M. Kačkį – 4 šūviai.

 Patobulinti ginklai

 Atliekant balistinę ekspertizę paaiškėjo, kad buvo šaudyta iš Kroatijos gamybos pistoleto-kulkosvaidžio „Agram 2000“. Ekspertams buvo keista, kad nusikaltimo vietoje nerasta šovinių tūtelių. „Agram‘ai“ buvo gaminami su garso slopintuvais, tačiau kriminalistinėje praktikoje nebuvo žinoma, kad tokiam ginklui specialiai būtų gaminami tūtelių surinktuvai. „Tulpinius“ čia būtų galima pavadinti net išradėjais – jie savo ginklams turėjo pasisiuvę specialius tūtelių gaudytuvus.
 „Agram‘as“ nusikaltėliams gan patogus, nes jo ilgis tik 33 centimetrai, tad labai lengva paslėpti po drabužiais. Vilioja nusikaltėlius ir šio ginklo svoris – vos pustrečio kilogramo.
 Ilgą laiką buvo manoma, jog tai JAV specialiųjų tarnybų smogikų ginklas. Vėliau paaiškėjo, kad šį devinto kalibro pistoletą-kulkosvaidį sukonstravo kroatų inžinierius Ivanas Vugrekas iš Zagrebo. Pilietinio karo buvusioje Jugoslavijoje metu „Agram‘us“ su duslintuvais naudojo kroatų žvalgybinės-diversinės grupės. Pasibaigus karui, automatinius pistoletus imta štampuoti pogrindyje. Tai pigiai padaroma ir tarp banditų labai paplitusi prekė.

 Beje, maždaug po mėnesio V. Baltušis ir A. Andrušaitis ištraukė iš nendrių savo paslėptus „Agram‘us“ ir, nuvažiavę į klubą „Agatas“, juos išlydė. Tačiau visų nusikaltimų pėdsakų vis tiek nesuslėpė.

 Pareigūnas kontrabandininkas

 Tuoj po A. Krivicko nužudymo Panevėžio kriminalistai jau neslėpė, kad Krašto apsaugos ministerijos pareigūnas Panevėžyje vertėsi ir ginklų kontrabanda. Dabar sunku atsekti, ar tai daryta su KAM Kontržvalgybos tarnybos žinia, ar tai buvo kontržvalgybininko „papildomas uždarbis“. To meto Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius po savo darbuotojo žūties sakė, jog šis dalyvavo slaptoje policijos organizuotoje operacijoje, kad išaiškintų nelegalią prekybą ginklais. Ministras net gyrėsi – girdi, kol kas tik į jų pareigūnus šaudo mafija. O tai turėjo reikšti, kad jie dirba geriau nei policija ar prokuratūra.

 Su A. Krivicku siejamas ir dar vienas mįslingas įvykis. Manoma, kad su jo pagalba Saulius Janonis buvo gavęs Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus išduotą pažymėjimą, draudžiantį tikrinti jo pateikėją. Tad su šiuo pažymėjimu tuo laiku „tulpinių“ lyderiu vadinamas  S. Janonis įveikdavo ne vieną kliūtį – sustabdę policininkai jo automobilį tuoj pat paleisdavo. Ir tik po verslininko K. Mančio nužudymo S. Janonį sulaikę klaipėdiečiai pabandė išsiaiškinti, ar tikrai KAM išdavė tokį pažymėjimą. Pasirodo, pažymėjimo blankas buvo tikras, o antspaudas ir parašas – padirbti. Žinoma tik tiek, kad S. Janonis artimai bendravo su A. Krivicku, tad kas dabar galėtų paneigti, kad ne jis ir parūpino tą pažymėjimo blanką.
 Apie to meto kontržvalgybininko darbą Panevėžyje „Akistata“ pabandė sužinoti ir Krašto apsaugos ministerijoje. Gautas atsakymas, kad visa informacija apie vyresniojo leitenanto A. Krivicko vykdytas tarnybos užduotis yra įslaptinta ir negali būti teikiama. Pavyko sužinoti tik tiek, kad ministro įsakymu 1994 metų sausio 6 dieną A. Krivickui buvo pareikšta padėka už pagalbą sulaikant nusikalstamą grupuotę Panevėžyje.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:49:49

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 7 dalis

 Kerštas už automobilį

 1994 metų gegužės mėnesį Vilniaus ligoninėje mirė telšiškis Arūnas P. Buvo įtariama, kad jis Panevėžyje iš saugomos automobilių aikštelės buvo pavogęs „Mercedes‘ą“. Šis prabangus automobilis priklausė Panevėžyje gerai žinomam verslininkui Juozui Jėčiui. Kalbėta, kad pastarasis susijęs su „tulpiniais“, bet šios kalbos ir liko kalbomis.

 Taigi pavogtojo automobilio ieškojo didelės policijos pajėgos. Šiaulių kriminalistai iš savo slaptų pranešėjų sužinojo, jog toks automobilis stovi keli kilometrai už Telšių, viename garaže Eigirdžių kaime. Tuoj pat buvo sulaikytas garažą nuomojęs Arūnas P. (25 m.). Į istorinę Žemaitijos sostinę išvyko Panevėžio kriminalinės policijos darbuotojai A. V., V. K., R. M. (pavardės redakcijai žinomos, tačiau jų neminime, nes tai seni įvykiai). Ten jie rado J. Jėčių. Pakeliui į Panevėžį šis verslininkas pabendravo su kriminalistais ir susitarė, kad šie leistų jam pabendrauti su vagišiumi...

 Štai čia į areną ir išeina „tulpiniai“. Pareigūnai jiems perdavė įtariamąjį, o šie nusivežė jį į lapyną prie Velžio... Nelaimingajam teko patirti aibę kankinimų: jis buvo kabinamas už rankų, už kojų, spardomas, negailestingai daužomas beisbolo lazdomis. Lupinėdami nagus, net šeši budeliai reikalavo, kad Arūnas prisipažintų, jog pavogęs „Mercedes‘ą“, o vagystę užsakę „šmikiniai“.

 Visus kankinimus „tulpiniai“ filmavo, tad kasetėje buvo užfiksuotas ir prisipažinimas. Beje, kasetė paslaptingai dingo, bet po daugelio metų atsirado kriminalinės policijos šefo K. Tūbio priimamajame.

 Sudaužytas telšiškis atsidūrė areštinėje, o netrukus – ir Panevėžio ligoninėje. Su bičiuliais atvykęs sumuštojo brolis pasirūpino, kad jis skubiai būtų pervežtas į kitą miestą. Telšiškiai visiems skelbė, kad Arūną P. gabena į Kauno medicinos universiteto klinikas, tačiau nuvežė į Vilniaus 6-ąją ligoninę. Prie dirbtinio inksto prijungtam vyrui skubiai reikėjo inksto persodinimo operacijos. Draugai sugebėjo surasti donoro inkstą Maskvoje, tačiau pargabenti jo į Vilnių nebesuspėjo – Arūnas P. mirė. Prieš mirtį jis suspėjo papasakoti saviškiams, kas jį mušė ir kankino, be to, pasakė, kad viskas buvo filmuojama.

 Vėliau Arūno P. brolis bandė ieškoti teisybės, tačiau po pokalbių su „tulpiniais“ niekam apie tai pasakoti neturėjo jokio noro. Už įtariamojo perdavimą banditams buvo nuteisti tik jį vežę policininkai.

Direktorius nekaltas

 Tačiau po kurio laiko Panevėžyje atsirado žmogus, – o tai buvo Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vadovas Gintautas Sereika, – kuris pasiryžo įrodyti, kad nusikaltimą organizavo J. Jėčius.

 1996 metų vasario 8 dieną viešbučio „Nevėžis“ direktorius J. Jėčius buvo sulaikytas. Jau kitą dieną Vilniaus apygardos teismas patvirtino prevencinį jo sulaikymą 60 dienų. (Tuo metu galiojo įstatymas, kuris leido prevenciškai sulaikyti žmogų ryšium su banditizmu, nusikalstamu susivienijimu ir asmens terorizavimu.) Dar po mėnesio buvo atnaujinta Arūno P. nužudymo byla, o J. Jėčiui pateiktas kaltinimas kaip nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis vykdytojui.

 Verslininkas už grotų praleido net 15 mėnesių. Ten prarado daug sveikatos, susirgo nepagydoma liga, o galų gale buvo išteisintas ir paleistas – prokurorui nepavyko surinkti J. Jėčiaus kaltės įrodymų.

 1996 metų gruodžio 30 dieną J. Jėčius Lietuvą apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui. Kaip žinia, ten bylos nagrinėjamos metų metais, tad jos pabaigos verslininkas nesulaukė. Už grotų buvo palaužta sveikata, jo giminės sakė, kad nelaisvėje jis dargi buvęs sumuštas. 1999 metų balandžio 9 dieną J. Jėčius mirė.

 Pareiškėjo našlė, norėdama tęsti bylą, kreipėsi į teismą. Strasbūre jai buvo išaiškinta, kad jeigu pareiškėjas miršta bylos dėl suėmimo neteisėtumo nagrinėjimo metu, įpėdiniai arba artimieji giminaičiai iš principo gali tęsti bylą jo vardu.

 Teismas Strasbūre

 J. Jėčiaus byla buvo viena iš pirmųjų bylų, kai Europos Žmogaus Teisių Teisme nagrinėtas nuskriausto Lietuvos piliečio skundas prieš savo šalį.

 J. Jėčiui, o vėliau jo žmonai teisme atstovavo vilnietis advokatas Kęstutis Stungys, o Lietuvos interesus gynė tuometinis teisingumo viceministras Gintaras Švedas. Jis bandė įrodyti, kad Lietuvos teisėjai ir prokurorai turėjo teisę įtariamąjį laikyti suimtą 14 mėnesių ir 26 dienas, nes J. Jėčius buvo kaltinamas nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis. Be to, dalis jo suėmimo buvo pagal tuo metu galiojusį Prevencinio suėmimo įstatymą.

 Tačiau Strasbūro teisėjai buvo kitokios nuomonės: jie manė, kad įtarimas, jog J. Jėčius įvykdė nužudymą, iš pradžių galėjo pateisinti jo suėmimą, bet jis negalėjo būti „reikšmingas ir pakankamas“ pagrindas laikyti jį suimtą beveik 15 mėnesių, ypač kai šio įtarimo nepagrįstumą įrodė teismas, išteisinęs įtariamąjį.

 J. Jėčiaus advokatas prašė, kad Lietuva jo ginamajam sumokėtų 256 878 litų kompensaciją už dėl kalinimo prarastą uždarbį, 8600 litų – už papildomą maistą, 1500 litų – už vaistus, taip pat 191 600 litų už kalėjime patirtas moralines ir fizines kančias. Mūsų Vyriausybė teigė, kad visos šios sumos yra per didelės.

 Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgęs į visus įrodymus, nustatė, kad valstybė J. Jėčiui per 3 mėnesius turi sumokėti 60 000 neturtinei žalai atlyginti ir dar 40 000 litų bylinėjimosi išlaidoms padengti. Pinigai buvo sumokėti našlei J. Jėčienei.

 Po to, kai J. Jėčiui pavyko laimėti prieš Lietuvą, skundai į Strasbūrą pasipylė kaip iš gausybės rago. Daug kas tikėjosi gauti milijonus, tačiau mažai kas juos gavo. Kol kas daugiau už J. Jėčių yra prisiteisęs tik Arvydas Stašaitis – 104 880 litų. Tiek pat, kiek ir J. Jėčiui, Strasbūro teismas priteisė Adolfui Šleževičiui, 1993–1996 metais buvusiam Lietuvos ministru pirmininku. Visiems kitiems priteistos pinigų sumos buvo gerokai mažesnės.

 Reikia atminti, kad parašyti skundus į Strasbūrą kainuoja nepigiai. Advokatų, kurie specializuojasi rengti bylas Žmogaus Teisių Teismui, yra tik keli, o jų paslaugos kainuoja net iki 40 000 litų ir brangiau.

Konkurentai irgi nesnaudė

 Tais 1993–1998 metais Panevėžyje veikė ne tik „tulpiniai“. Automobilių vagystėmis, reketu ir skolų išlupinėjimu vertėsi irgi žiaurūs „žemaitukai“. Jie kariavo su žlugusią „centro“ grupuotę pakeitusiais „šmikiniais“.

 Keturių „žemaitukų“ nusikaltimas Palangoje buvo pašiurpinęs visą Lietuvą. 1996-ųjų pavasarį dingo dvi jaunos palangiškės... Policija nustatė, kad merginas pagrobė Panevėžio „auksinis jaunimas“ – R. Sutkus, N. Cechanavičius, V. Šidagis ir E. Pauliukonis. Šie, jausdami, kad pareigūnai eina jų pėdomis, movė iš Lietuvos, tačiau pasislėpti nepavyko. Jie buvo sulaikyti Rusijoje ir deportuoti į mūsų šalį, o tardomi parodė, kur miške užkasti nukankintų merginų lavonai...

 Tuo metu manyta, kad „žemaitukai“ nužudė ir su „šmikiniais“ siejamus brolius N. ir D. Stirbius. Vienas jų buvo nušautas, o kitas – pervertas plieniniu strypu. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai „tulpinių“ darbas.
 Kentėjo ir patys „žemaitukai“. Keli jų buvo pasodinti už grotų prevencine tvarka, keli įkalinti už merginų nužudymą, keli buvo nužudyti.
 Na o „šmikiniai“ buvo įdomūs tuo, kad buvo pasiskirstę kariniais laispniais, vadino vienas kitą generolais, leitenantais. Bemaž atvirai „apsaugą“ siūlančius gaujos narius policija susodino už grotų. Buvo sulaikytas ir pats Šmikis – G. Korotkovas. Visa grupė „šmikinių“ buvo nuteista palyginti labai švelniomis bausmėmis už vagystes, mat prokurorams nepavyko įrodyti organizuotos gaujos egzistavimo.
 Iš kolonijos buvęs „šmikinių“ vadas į Panevėžį negrįžo – apsistojo Vilniuje. Senojo „amato“, žinoma, nemetė. Įkliuvo 2004-aisiais, kai kartu su dar vienu panevėžiečiu – Kęstučiu Vaitiekūnu – įsibrovė į namą Fabijoniškių gatvėje ir apiplėšė šeimininką. K. Vaitiekūną teismas nuteisė kalėti 4 metus, o G. Korotkovą ¬– 4 su puse metų.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:53:15

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 8 dalis

 Palydint į paskutinę kelionę nušautą sėbrą, trys panevėžiečiai, stovėdami prie karsto, net nenujautė, kad po keleto valandų patys pavirs lavonais.

 Dabar, kad grįžtume prie „tulpinių“ nusikaltimų, kuriam laikui teks persikelti į Biržus. Ten vieną 1994-ųjų rugsėjo šeštadienį pokštelėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybės siūlą, bet ir tapo dar žiauresnio nusikaltimo preliudija.

„Pašto karvelių“ vadeiva

 Iki 1993 metų pavasario Biržuose ir rajone veikė viena organizuota nusikaltėlių grupuotė, vadinta „pašto karveliais“. Gauja specializavosi vogti, be to, perparduodavo vogtus daiktus. Palaikė ryšius su Panevėžio, Rygos, Šiaulių, Kauno ir kitų miestų mafijos struktūromis.

 Gegužės mėnesį į Biržus iš Vokietijos sugrįžo Sigitas Bareika-Cibė. Policija turėjo operatyvinių duomenų, kad gyvendamas Vokietijoje S. Bareika su bendrais vogdavo automobilius ir gabendavo juos į Lenkiją.

 Grįžęs Cibė iš karto ėmėsi vadovauti „pašto karveliams“, nuo kurių tuo metu atsiskyrė ir pradėjo savo veiklą Virginijaus Jonaičio-Žibčiko gauja. Tačiau ši gauja, kurią daugiausiai sudarė nepilnamečiai, didesnės įtakos nei Biržuose, nei aplinkiniuose miestuose neturėjo. Iš paties Žibčiko yra pasityčioję ir Kauno mafiozai, ir tie patys „tulpiniai“.

 S. Bareikos grupuotė veikė aukštesniu lygiu. Ryšiai su Šiaulių „princais“, Kauno „daktarais“, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos gangsteriais leido Cibei nesunkiai tapti Biržų mafijos vadeiva. S. Bareikia buvo keletą kartų teistas (pirmą kartą – dar 1978 metais už vagystę), kartais bylos prieš jį nuslopdavo, o kartais teismai jį išteisindavo. Pavyzdžiui, 1990 metais balandžio mėnesį Biržų teismas S. Bareiką pagal kelis Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos baudžiamųjų kodeksų straipsnius nuteisė 4 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Tačiau Aukščiausiojo Teismo prezidiumas šį nuosprendį panaikino ir perdavė teismui iš naujo nagrinėti, nes baudžiamosios bylos dokumentus iš Biržų teismo buvo pavogę ir sunaikinę „pašto karveliai“. Byla buvo atkurta, tačiau kopijos Aukščiausiojo Teismo netenkino, taigi Cibė triumfuodamas paliko Šiaulių tardymo izoliatorių.

Granata į antrą aukštą

 Buvo įtariama, kad S. Bareika teikė informaciją Šiaulių „mafijos tėvu“ save vadinančiam V. Antonovui, kai tas ėmė reketuoti Biržų įmones. Dabar kalbintas V. Antonovas sakė, kad prisimena Cibę, kaip ir kitus „pašto karvelius“, tačiau 1993 metais V. Antonovas jau buvo sulaikytas ir su S. Bareika-Cibe nebendravo.

 O štai visi tuo laiku Biržuose įvykdyti sprogdinimai buvo siejami su Cibe. Daugelis Biržų verslininkų Cibės grupuotei mokėjo duoklę už tai, kad leistų ramiai dirbti.

 Tačiau kažkam S. Bareika-Cibė atsistojo skersai kelio. 1994-ųjų sausio 1-osios naktį kažkas į jo namą Vytauto gatvėje švystelėjo granatą. Ji įkrito į antrąjį aukštą, į kambarį, kuriame buvo kompiuteris, televizorius. Nuo sprogimo lengvai nukentėjo S. Bareikos žmona Erika. Nuo skeveldrų ją išgelbėjo nuvirtęs stalas, tad moteris atsipirko blauzdos nubrozdinimu. Paties Cibės tuo metu namuose nebuvo. Sugrįžęs kiek vėliau, jis dėjo daug pastangų, kad panaikintų visus pėdsakus ir kad šis įvykis nebūtų užregistruotas policijoje. Tai jam pavyko – įvykis liko netirtas. Pats S. Bareikia tikriausiai jautė, kas norėjo jį, ko gero, tik pagąsdinti.

Kulka į širdį

 Po pusmečio, rugsėjo 17-ąją, šeštadienį, S. Bareika-Cibė kartu su Jonu Dzielziu išvyko pasivažinėti po miestą. Grįžo abu tuoj po pusiaunakčio. Sustojęs prie savo garažo, esančio pirmajame namo aukšte, durų, S. Bareika prisiminė pamiršęs namuose raktus ir nuėjo durų link paskambinti, kad laiptais nusileistų žmona. J. Dzielzis liko stovėti prie automobilio.

 Tuo momentu nakties tylą ir suplėšė šūviai. Kažkas maždaug iš penkių metrų atstumo, pasislėpęs už gyvatvorės, šaudė į Cibę. Sužeistas vyras dar spėjo perbėgti į kitą gatvės pusę ir sukniubo kaimyno kieme. Aplink jį didėjo kraujo klanas.

 Po penkių minučių atvyko greitoji ir nedelsiant nuvežė S. Bareiką į ligoninę. Kartu važiavo ir kulkų išvengęs J. Dzielzis, ir sužeistojo žmona Erika. S. Bareika dar buvo nepraradęs sąmonės, automobilyje vis keikėsi, tačiau tai jau buvo priešmirtiniai keiksmai. Cibė mirė ligoninės priėmimo skyriuje. Viena kulka jam buvo pataikiusi tiesiai į širdį.

Liudininkų neatsirado

 Biržų kioskelininkai lengviau atsikvėpė, o štai policijai prasidėjo darbymetis. Į talką vietiniams sekliams atvyko pagalba iš Generalinės prokuratūros.

 Įvykio vietoje už gyvatvorės rasta vienuolika 9 mm šovinių tūtelių. Pagal tik specialistams žinomus požymius buvo nuspręsta, kad šaudyta iš „Uzi“ automato plačiu puslankiu, nes į nušautąjį pataikė tik dvi kulkos. Nebuvo kontrolinių šūvių į galvą, tad manoma, kad tai ne samdomo žudiko darbas.

 J. Dzielzis galėjo žinoti, kas užsakė nužudymą, apie tai galėjo žinoti ir S. Bareikos žmona, tačiau liudininkai tylėjo lyg vandens į burną prisisėmę. Pusvalandis po vidurnakčio iš šeštadienio į sekmadienį dar nėra toks laikas, kad visi miegotų, o prieš Bareikų dviaukštį mūriuką stovi penkių aukštų daugiabutis. Pro jo langus Cibės nušovimo vieta – kaip teatro scenoje. Vis dėlto „niekas nieko nematė“.

 Ši byla taip ir liko neištirta. Dabar, kai jau išaiškinti daugelis to metų gaujų darbelių, nieko naujo apie S. Bareiką nepaaiškėjo.

 O jo šeimai tai buvo ne pirmoji netektis. 1990 metais autoavarijoje žuvo Cibės brolis Rimas, o prieš kelis mėnesius buvo miręs ir tėvas.

Prabangios laidotuvės

 S. Bareikos-Cibės laidotuvės tuo metu buvo tikrai įspūdingos. Laidotuvių dieną prie rūmų, kur buvo pašarvotas nužudytasis, viena po kitos suko prabangios mašinos su Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio registracijos numeriais. Tuo laiku išskirtinių numerių nusipirkti dar nebuvo galima, užtat pagal numerį buvo galima nustatyti, iš kokio miesto automobilis. Atvyko svečiai net iš Latvijos ir Estijos. Gatvė prie laidojimo rūmų prisipildė kramtomąją gumą žiaumojančių kvadratinių vyrukų. Daugelis mafijos vadeivų atvažiavo su asmens sargybiniais. Biržuose neatsirado ir automobilio, kuris galėtų vežti prabangų karstą. Tam buvo pasamdytas baltas „Cadillac‘as“ iš Kauno.

 14 val. 30 minučių kortežas pagrindinėmis miesto gatvėmis pasiekė kapines. Dar už valandos ant S. Bareikos kapo buvo sudėtos gėlės, vainikai. Giminės ir artimieji išvyko į kavinę „Apasčia“ gedulingų pietų, o daugelis velionio „kolegų“ pasuko namų link.

 Iš pastarųjų mus labiausiai domina balta „Mazda“ su Panevėžio registracijos numeriais: BPA 242. Joje sėdėjo panevėžiečiai Pavelas Sereikis-Paškė (40 m.), jo asmens sargybinis Gintaras Tamošiūnas (25 m.), Kęstutis Kalunda (20 m.) ir Gintas Maskoliūnas (27 m.). Operatyvinėse policijos suvestinėse pažymėta, kad šiuo automobiliu buvo atvykę Panevėžio „tulpiniai“.

Dar trys lavonai

 Šis automobilis pasuko Panevėžio link, tačiau iki šio miesto neprivažiavo. Apie ketvirtą valandą netoli Panevėžio ir Pasvalio rajonų ribos, ties Sereikonių kaimu, dideliu greičiu važiuojančią „Mazdą“ atsivijo kitas automobilis. Iš jo į „Mazdą“ ir buvo paleista šūvių serija... Nevaldoma „Mazda“ išvažiavo į priešingą eismo juostą ir rėžėsi į pakelės medį. Suknežintos mašinos nuolaužose rasti trys lavonai: P. Sereikos, G. Maskoliūno ir G. Tamošiūno.

 K. Kalundai pavyko likti gyvam – kulka tik pataikė į kaklą. Vėliau apklausiamas jis teigė miegojęs ir nieko nematęs, tačiau tai mažai tikėtina. Šios versijos jis laikėsi visą laiką. Tiesa, kartą tardymo metu buvo prasitaręs, kad pažino vieną iš Šiaulių. Bet tai buvo jau po keleto metų.

 Šį įvykį tirti ėmėsi Pasvalio rajono ir Generalinės prokuratūros pareigūnai. Tuo metu buvo manoma, kad norėta nužudyti P. Sereikį, galbūt dar ir G. Maskoliūną, nes du likusieji į policijos akiratį nebuvo patekę.

 Teisėsaugai žinomiausias buvo P. Sereikis-Paškė. Jis buvo kelis kartus teistas, dalyvavo „tulpinių“ veikloje. Apie G. Maskoliūną policininkai turėjo tik operatyvinių duomenų – iki sušaudymo šis dziudo imtynių sporto meistras teistas nebuvo. Sekliai jį buvo pastebėję tarp skolų išlupinėtojų.

 Įvykį tyrę pareigūnai nustatė, kad P. Sereikio ir kitų nužudymas buvo kruopščiai suplanuotas. Tačiau tuo metu buvo keliamos tik versijos. Žudikai paaiškėjo tiriant „tulpinių“ bylas. Dabar jau aišku, kad du sušaudytieji tapo atsitiktinėmis aukomis.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:55:30

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 9 dalis

 Šie banditai negailėjo nei savų, nei svetimų. Jausdamiesi nebaudžiami, jie šaudė visus iš eilės. Tačiau nusikaltimų pėdsakus kruopščiai paslėpdavo.

 Praėjusiame „Akistatos“ numeryje rašėme, kad vykdami iš Biržų, iš Sigito Bareikos-Cibės laidotuvių, buvo sušaudyti Pavelas Sereikis-Paškė (40 m.), Gintaras Tamošiūnas (25 m.) ir Gintaras Maskoliūnas (27 m.). Kartu su jais važiavęs Kęstutis Kalunda (20 m.) liko gyvas. Užsiminėme, jog teisėsauga nustatė, kad šios žudynės buvo kruopščiai suplanuotos ir kad du sušaudytieji tapo atsitiktinėmis aukomis.

 Dabar jau aišku, kad „tulpiniai“ (o tiksliau – Virginijus Baltušis ir Algimantas Vertelka) planavo nužudyti Virginijų Marščionką-Maršalą ir G. Maskoliūną, nes manė, kad V. Marščionka, taip pat A. Krivickas ir G. Maskoliūnas, naikina „tulpinius“. Kai Biržuose buvo nušautas S. Bareika-Cibė, „tulpinis“ V. Baltušis iš karto pagalvojo, kad Cibę pažinoję V. Marščionka ir G. Maskoliūnas dalyvaus jo laidotuvėse. Nutarta kelyje iš Biržų į Panevėžį surengti pasalą ir juos grįžtančius iš laidotuvių nužudyti.

 Tuoj pat imtasi planuoti nužudymą. Pirmajame pasitarime dalyvavo V. Baltušis, A. Vertelka, Audrius Andrušaitis ir broliai Valdas bei Darius Blinkevičiai. Kad operacija pasisektų, buvo nuspręsta įtraukti ir daugiau vyrukų. Tuoj pat sėdę į automobilį, S. Baltušis, A. Andrušaitis ir A. Vertelka apžiūrėjo kelią, numatė pasalos vietas. Užpuolimo vieta buvo pasirinkta idealiai: nors kelias M-12 – taip tuo metu vadinosi automagistralė „Via Baltica“ – gana judrus, bet parinktą vietą iš vienos pusės užstojo beržynėlis, o iš kitos – medžių alėja. Specialiai užpuolimui buvo pavogtas automobilis „Mitsubishi Galant“. Taip pat buvo sutarta su biržiečiu Virginijumi Jonaičiu-Žibčiku, kad šis praneš, ar į S. Bareikos laidotuves atvažiavo G. Maskoliūnas ir V. Marščionka.

Trys valandos pasaloje

 Laidotuvių dieną, apie 11 valandą, S. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis „Mitsubishi Galant‘u“ atvažiavo į sutartą vietą pušyne netoli kelio Panevėžys–Pasvalys.

 Kaip jau buvo įprasta, banditai turėjo racijas ir buvo iki dantų ginkluoti. S. Baltušis turėjo Kalašnikovo markės automatą ir pistoletą, A. Vertelka – pistoletą ir šautuvą „Winchester“, o A. Andrušaitis – tik pistoletą.

 Pagalbininkai broliai Blinkevičiai ir Artūras Vyšniauskas į pušyną atvažiavo „Žiguliais“, o Vygantas Dačiulis kartu su Dariumi Burinsku-Žvyga – autobusiuku „Fiat“. Šie tuoj pat gavo komandą važiuoti už Pumpėnų miestelio ir stebėti kelią. Kiti du automobiliai liko stovėti miško keliuke, kuris ėjo palei pušyno kraštą.

 Pirmas S. Baltušiui paskambino Žibčikas – pranešė, kad ir G. Maskoliūnas, ir V. Marščionka dalyvauja laidotuvėse.

 Maždaug po 3 valandų sučirškė racija. V. Dačiulis pranešė, kad baltos spalvos „Mazda“ jau atvažiuoja. Palaukę, kada „Mazda“ pravažiuos pro juos, iš paskos nušvilpė ir pasaloje laukę banditai. Už vogto automobilio vairo sėdėjo A. Andrušaitis, šalia jo – V. Baltušis, užpakalinėje sėdynėje – A. Vertelka. Pagal planą jiems iš paskos turėjo važiuoti ir broliai Blinkevičiai bei A. Vyšniauskas, tačiau kelias valandas pastovėję „Žiguliai“ neužsivedė, nusėdus akumuliatoriui.

 Už Pumpėnų „Mitsubishi“ ėmė lenkti „Mazdą“. Kai automobiliai susilygino, V. Baltušis per atidarytą priekinį keleivio durelių langą ėmė šaudyti į „Mazdą“ iš kalašnikovo. Iš pradžių – į vairuotojo vietoje sėdėjusį G. Maskoliūną, paskui – į kitus. Šaudė, kol baigėsi šoviniai. „Mazda“ po šūvių išvažiavo į priešingą eismo juostą ir trenkėsi į medį kairiajame kelkraštyje.

Kontroliniai šūviai

 Šauliai tuoj pat apsisuko, privažiavo prie medį „apglėbusios“ „Mazdos“ ir sustojo kelkraštyje. V. Baltušis iššoko iš automobilio ir pribėgęs šovė į galvą prie vairo sėdėjusiam G. Maskoliūnui, po to, apibėgęs „Mazdą“, paleido kontrolinį šūvį į galvą ir Paškei. Tuo pačiu metu A. Vertelka šaudė į vaikinus, sėdėjusius ant užpakalinės sėdynės. Tik kai įsitikino, kad visi „Mazdoje“ jau nebegyvi, vėl sušoko į savo automobilį ir nurūko Pasvalio link.

 Tuo metu iš tos pusės, jau užsivedę devintuką, važiavo broliai Blinkevičiai ir A. Vyšniauskas. Pamatę savo vadus, jie apsisuko ir nusekė jiems iš paskos. Netoli Subačiaus A. Andrušaitis persėdo į „Žigulius“, o V. Baltušis ir A. Vertelka nuvažiavo į negyvenamą sodybą. Vogtąjį „Mitsubishi“ nuvairavo į klojimą, nuardė kai kurias plastmasines dalis, po to supjaustė autogenu ir padegė. Sudegino ir visus rūbus, su kuriais važiavo žudyti, išlydė ir nusikaltime panaudotus ginklus. Vėliau per kelias dienas kai kurias likusias detales užkasė, kai ką išmėtė pakelėse ar paskandino Nevėžyje.

Laukė mirties

 Kai žudikų automobilis pasišalino iš įvykio vietos, čia tuoj pat ėmė rinktis žmonės. Važiuojantieji pro šalį stojo pažiūrėti avarijos, tačiau kraupo pamatę, kad jauni vyrai sušaudyti. Šaudymą, o vėliau ir trenksmą panašų į sprogimą girdėjo Sereikonių kaime gyvenanti Albina G., Stanislovas R., Regimantas T. ir kiti žmonės. Vienas senukas susirinkusiems ir bandantiems suteikti pirmąją pagalbą žmonėms pasakojo, kad jis girdėjo šūvius, riksmus ir aimanas, paskui matė, kad privažiavo kitas automobilis, o iš jo iššokę kaukėti vyrai šaudė iš pistoletų. Išsigandęs žmogus skubiai užsidarė name ir prie žudynių vietos atėjo tik tada, kai jau prisirinko daugiau žmonių. Netrukus atlėkė ir greitoji, policija aptvėrė įvykio vietą.

 Tuo metu prie įvykio vietos buvo sustojęs ir dar vienas automobilis, kuris gal ir galėjo sudominti policiją. Juo iš laidotuvių grįžo Vitalijus Tuzovas-Psichas, V. Marščionka-Maršalas, kiti panevėžiečiai. Beje, kaip tik Psichas, galima sakyti, ir išgelbėjo gyvybę V. Marščionkai: jį iš laidotuvių Biržuose G. Maskoliūnas kvietė važiuoti kartu, bet ten buvęs Psichas atkalbėjo. Kaip tik šiam G. Maskoliūnas po A. Krivicko-Pižo mirties buvo prasitaręs: „Padėjo Pižą, padės ir mane“. Tad V. Tuzovas ir V. Marščionka puikiai suprato, kas nužudė jų pažįstamus. Žudynių vietoje jie net neišlipo iš automobilio – žvilgtelėję pro langą, nurūko Panevėžio link.

Bloga nusikaltėlių atmintis

 Tą patį vakarą V. Tuzovas dar sugrįžo į Biržus. Kartu su Ričardu Sparnausku ir Viktoru Dudėla išgėrė už nužudytuosius, o naktį ėmė „daryti tvarką“. Vyrai greitai išsiaiškino apie paslaptingąjį Žibčiko skambutį, tad jam pirmajam ir kliuvo. Nuo įsisiautėjusio Psicho nukentėjo ir V. Jonaičio-Žibčiko brolis, ir dar keli vyrukai.

 Nežinia, ką per naktį būtų dar pridirbęs V. Tuzovas su parankiniais, jei jų nebūtų sulaikiusi policija. V. Tuzovą sutramdyti pasisekė tik po perspėjamų šūvių.

 Vis dėlto jie buvo apkaltinti tik pažeidę viešąją tvarką, nes gatvėje pasirodė neblaivūs. Jau kitą dieną visi trys buvo paleisti, nors viena auka buvo taip suspardyta, kad vaikino nepažino net artimieji.

 Žibčikui ligoninėje buvo konstatuotas smegenų sukrėtimas ir susiūtos kelios žaizdos galvoje, tačiau gultis į stacionarą jis kategoriškai atsisakė. Nesikreipė ir į policiją. Beje, apie tai jis pats pasakė „tulpinių“ teisme. „Man namuose buvo sutrenkta galva, todėl aš neatsimenu, kas mane sumušė, – teisme liudijo V. Jonaitis. – Žinau tik tiek, kad dėl šio įvykio policijos buvo sulaikyti R. Sparnauskas, V. Tuzovas ir V. Dudėla, nes jie buvo netoli mano namų“. Neprisiminė Žibčikas ir ar tą dieną skambino V. Baltušiui.

 Užtat tai prisiminė pats V. Baltušis. Prisiminė 2002-aisiais, kai ėmė duoti parodymus, vėliau – per papildomą apklausą po metų, taip pat parodymų patikrinimo vietoje. Teismo posėdžiuose V. Baltušis jau atrodė sugniuždytas ir palaužtas, sutrikusia atmintimi. Kažkada buvęs „erelis“ atrodė kaip apipešiotas viščiukas.

 Užtat A. Vertelka viską neigė nuo pat pradžios iki pabaigos. Jis niekada neprisipažino kaltu ir visą laiką įrodinėjo, esą kaltinimai jam fabrikuojami. A. Vertelka sakė, kad negalima tikėti ir V. Baltušio parodymas, nes įkalinimo įstaigoje jam esą nuolat duodami narkotikai ir taip veikiama jo psichika.

 Panašiai elgėsi ir A. Andrušaitis. Jis, kaip ir A. Vertelka, sakė, kad V. Marščionką pažinojo tik iš matymo, o nušautųjų net nepažinojo ir su jais nebuvo susitikęs. Tačiau teismui įrodymų pakako. Apie trijų vyrų nužudymą papasakojo ne tik V. Baltušis, bet ir Valdas Blinkevičius, parodymus davė kiti liudininkai, ekspertai.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 11:57:51

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 10 dalis

 Kad žudytų, „tulpiniams“ nereikėjo įrodymų ar motyvų. Užtekdavo mažiausio įtarimo, ir Virginijaus Baltušio galvoje jau regzdavosi naujas nužudymo planas.

Sprogmenys iš Rusijos

 1994 metų rudenį ir žiemą Panevėžyje įvykių nestokota. Praėjus kiek daugiau nei savaitei po Paškės kompanijos sušaudymo, Parko gatvėje iš automato buvo apšaudytas SAAB 9000. Juo važiavę Andrius Lazauskas, V. Šidagis ir A. Matulis buvo lengvai sužeisti.

 Spalio 13 dieną Tulpių gatvėje sprogo BMW, kuriuo naudojosi vienas iš „tulpinių“ asmens sargybinių. Žmonių aukų tuomet buvo išvengta.

 Na, o Virginijui Baltušiui ir kitiems „tulpinių“ viršūnių nariams vis nedavė ramybės ta mintis, kad po Panevėžį dar gyvas vaikšto Virginijus Marščionka-Maršalas. Šis taip pat jautė, kad „tulpiniai“ jo ramybėje nepaliks, todėl saugojosi kaip tik įmanydamas: kiekvieną kartą sėsdamas į automobilį jį atidžiai apžiūrėdavo, nenakvodavo namuose. Tačiau išsisaugoti medžiojamam yra nelengva. Ypač tokiame nedideliame mieste, kur vienas kitą pažįsta, žino, kas ką veikia. Tuo labiau kad „tulpiniai“ sekė vos ne kiekvieną Maršalo žingsnį.

 Šį kartą V. Marščionką buvo nuspręsta susprogdinti. Saulius Janonis susisiekė su pažįstamais rygiečiais, kad šie atvežtų sprogmenų. Iš Rygos į Panevėžį atvažiavo tardymo taip ir neišaiškintas Sergejus, atvežė sprogmenis su nuotolinio valdymo įranga. Tą patį vakarą Sergejus juos paruošė, pamokė, kaip naudotis. Jiems betriūsiant, paskambino Maršalą sekęs Vigantas Dačiulis ir pranešė, jog pastarasis kartu su verslininku Algirdu Stundžiumi mikroautobusu „Toyota“ nuvažiavo į verslininko butą ir liko ten nakvoti. „Tulpiniai“ nusprendė nepraleisti progos ir vieną kartą pabaigti su Maršalu.

 Apie ketvirtą ryto Sergejus kartu su Audriumi Andrušaičiu privažiavo prie mikroautobuso. Vyrams užteko akimirkos, kad prie „Toyotos“ pritvirtintų sprogmenis... Kai jie vėl įsėdo į savo „Audi“, A. Andrušaitis iš karto raportavo V. Baltušiui, kad Marščionkai jau parengtas kelias į pragarą.

 Kiek pavažiavę, A. Andrušaitis ir Sergejus sustojo ir liko sekti mikroautobusą. Tik aštuntą ryto atvažiavo pamaina. Projektuotojų gatvėje sustojo pilkos spalvos automobilis „Ford Escort“. Jame sėdėjo S. Janonis ir V. Baltušis. Pastarojo rankose buvo sprogmenų valdymo pultelis, o sustota tokioje vietoje, iš kurios matėsi užminuotas mikroautobusas.

Sprogimas Ramygalos gatvėje

 Tą vakarą, kai „tulpiniai“ ruošė mirtį V. Marščionkai, jis, A. Stundžius, Ingrida A. ir Eglė Š. šventė Ingridos gimtadienį. Vakarojo ilgokai, tačiau aštuntą ryto jau sukilo, nes ruošėsi į mugę.

 Dar po valandos visi keturi išgužėjo į lauką. Po šaltos nakties automobilis lyg tyčia neužsivedė, tad vyrai gerokai pavargo bestumdydami. Pagaliau variklis suburzgė ir kompanija sulindo į vidų. Prie vairo atsisėdo A. Stundžius, šalia – Ingrida, o V. Marščionka su Egle įsitaisė ant užpakalinės sėdynės. A. Stundžius iš vakaro buvo gerokai padauginęs, jautėsi išgėręs, tad užvažiavus į degalinę, prie vairo persėdo Ingrida. Privažiavus Ramygalos gatvėje esantį kioską, A. Stundžius paprašė sustoti, nes labai troškino ir vyras sugalvojo nusipirkti alaus.

 Alkoholis, matyt, buvo sumažinęs ir Maršalo budrumą, nes ir šis nepastebėjo, kad visą laiką paskui juos važiavo pilkas S. Janonio automobilis.

 Ingrida ėmė stabdyti automobilį. Tuo metu šalia S. Janonio sėdėjęs V. Baltušis paspaudė mygtuką... Tą akimirksnį pasigirdo sprogimas ir „Toyotą“ apgaubė dūmai. Sprogimo būta stipraus – buvo ne tik nuplėštas automobilio priekis, bet ir išdužo keleto namų, šalia kurių sustojo mikroautobusas, langų stiklai, išlėkė langų rėmai ir durys.

 Sprogimo banga iš „Toyotos“ išmetė ir priekyje sėdėjusius Ingridą bei A. Stundžių. Moteriai lūžo koja, trūko sausgyslės, buvo sužalotas ausies būgnelis, tačiau ji liko gyva. O štai A. Stundžiui nepasisekė – jam buvo nutrauktos kojos, sulaužyti kaulai. Vyrą dar gyvą greitoji pagalba nuvežė į Panevėžio ligoninę, tačiau po kelių dienų jis mirė. Dar viena niekuo dėta auka...

 O Maršalas ir vėl liko gyvas. Apkvaitęs nuo sprogimo, jis nieko nelaukė ir kartu su taip pat nenukentėjusia Egle movė iš sprogimo vietos. Tada jam dar buvo likę gyventi 2 metai ir 4 mėnesiai...

 Movė iš Panevėžio ir sprogdintojai. V. Baltušis ir S. Janonis kuriam laikui apsigyveno Vilniuje – ten, Baltupių mikrorajone, S. Janonis nuomojosi butą. Jau važiuodami per radiją jie išgirdo, kad Panevėžyje susprogdintas verslininkas A. Stundžius. Banditams beliko tik riebiai nusikeikti ir laukti kitos progos.

Angelas neišsaugojo

 Tų progų ieškota nuolat. Atrodė, jog kelis kartus beveik stebuklingai mirties išvengusį V. Marščionką-Maršalą angelas sargas globoja ir toliau. 1995 metų spalio mėnesį Nemuno gatvėje buvo apšaudytas BMW. Prie šio automobilio vairo sėdėjusiam V. Marščionkai kulka pataikė tiesiai į galvą, tačiau dėl kietos kaukolės Maršalas vėl liko gyvas...

 Ir vis dėlto mirtis V. Marščionką pasivijo 1997-ųjų metų balandį. Tuo metu jis dingo iš Panevėžio... Jo likimas paaiškėjo tik tada, kai parodymus ėmė duoti Dainius Skačkauskas-Skačkė.

 Pasak D. Skačkausko, su juo susitikęs vienas iš „tulpinių“ vadeivų Romualdas Čeponis nusivežė jį į netoli Panevėžio esantį „Agato“ sporto klubą, kur jau laukė V. Baltušis, A. Vertelka, A. Andrušaitis, S. Janonis ir Valdas Blinkevičius. Ten D. Skačkauskas ir sužinojo, kad sumanyta V. Marščionką „sulaikyti“. D. Skačkauskui buvo pavesta prireikus surakinti Maršalą antrankiais.

 Pagal sugalvotą planą gaujos nariai dviem automobiliais nuvažiavo prie Arimaičių ežero. V. Marščionką prie šio ežero „tulpinių“ prašymu buvo pakvietęs vėliau į pareigūnų pasalą patekęs ir nusišovęs samdomas žudikas Alvydas Juodris, pravarde Benas. Šis Maršalą sugundė pasiūlęs nebrangiai pirkti didelį kiekį narkotikų, tačiau nurodytoje vietoje nepasirodė.

 Kai V. Marščionka apgręžė automobilį ir jau ruošėsi grįžti, nuošalioje vietoje pasislėpęs S. Janonis apie tai radijo ryšiu pranešė netoliese buvusiems ir policininkų uniformas vilkėjusiems bendrininkams. Veidus kaukėmis užsimaskavę banditai, įjungę švyturėlį, išvažiavo ant kelio ir sustabdė nieko blogo neįtariančio Maršalo automobilį. V. Baltušis, vaidindamas „Aro“ pareigūną, ištraukė vairuotoją iš mašinos ir paguldė ant kelio, o prišokęs D. Skačkauskas surakino antrankiais. Surakintą auką gaujos nariai parsivežė į „Agato“ klubą ir ten pradėjo egzekuciją...

 V. Marščionka buvo kankinamas prirakintas prie vamzdžio kambaryje antrajame aukšte. R. Čeponis jau kruvinai sumuštam nelaimėliui replėmis išrovė dantis ir tomis pačiomis replėmis žnaibė krūtinę. Vėliau Maršalas buvo paguldytas ant polietileninės plėvelės, o jo galva įkišta į maišelį... Jį nušovė pats V. Baltušis. Paleisdamas šūvį tiesiai į galvą, jis ištarė: „Už visus draugus“. Tai sakydamas jis turėjo mintyje nušautus „tulpinius“ D. Kecorių, Ž. Paušą ir kitus, taip pat pasikėsinimą į jį patį.

 V. Marščionkos kūnas buvo supjaustytas metalui skirtu pjūkliuku. D. Skačkauskas nupjovė ranką, A. Vertelka – kojas, A. Andrušaitis – galvą. Kūno dalis egzekucijos dalyviai sudėjo į maišelius ir sukrovė į lauke, maždaug už 200 metrų, stovėjusią metalinę spintą. Spintoje sukūrus laužą, nužudytojo palaikai buvo sudeginti, o pelenai išberti į Nevėžio upę.

Nevilties šauksmas

 Už tai, kad papasakojo apie šį nužudymą, D. Skačkauskas liko apkaltintas tik nusikaltimo slėpimu, neteisėtu laisvės atėmimu, pareigūno vardo pasisavinimu ir savivaldžiavimu. V. Baltušiui, A. Vertelkai, A. Andrušaičiui už tai buvo skirtas įkalinimas iki gyvos galvos.

 Tai buvo pirmas „tulpinių“ teismas, kuriame V. Baltušis dar davė parodymus. „Esu kalčiausias. Aš nevertas gyventi“, – tokiais žodžiais teisme savo pasakojimą pradėjo vienas iš žiauriausių „tulpinių“. Jis kalbėjo labai tyliai, nuolat šnirpštė nosį. O išvedamas po vieno teismo posėdžio, trenkė surakintomis rankomis sau per kelius ir užbaubė. Bet tas beviltiškas riksmas buvo tada, kai visagalis banditų vadeiva jau sėdėjo kameroje. O iki tol dar buvo pilnas žmogžudysčių kelias...

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:00:29

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 11 dalis

 Panevėžio nusikaltėliai visą laiką ieškojo ryšių su teisėsauga, žiniasklaida, buvo prisikasę net iki prezidentūros.

Globėjui sentimentų nejautė

 O dabar vėl reikia sugrįžti į 1994-uosius, kai buvo susprogdintas Algirdas Stundžius, o Virginijus Marščionka-Maršalas eilinį kartą išvengė mirties.

 Spalio pradžioje į laisvę buvo išleistas „tulpinių“ veteranas Romas Kavaliauskas-Kavioras. Grįžęs jis visiems apsiskelbė, kad padedamas Kauno „daškinių“ Panevėžyje įvesiąs tvarką. Kavioras griežė dantį ant buvusių draugelių, kurie jį buvo paprasčiausiai metę. Sėdėdamas kolonijoje, iš saviškių jis negavo nei šiltesnių rūbų, nei skanesnio maisto. R. Kavaliauskas net įtarė, kad jo slaptavietės Maskvoje adresą policijos pareigūnams šnipštelėjo ne kas kitas, o Virginijus Baltušis.

 Nors tik Kavioro dėka šį tuo metu jauną „tulpinį“ pripažino visi Lietuvos nusikalstamo pasaulio autoritetai, tačiau V. Baltušis savo globėjui jokių sentimentų ar dėkingumo nejautė. V. Baltušis išvis buvo labai pasipūtęs, konkurentus vadino driskiais ir net atsisakydavo dalyvauti gaujų susibūrimuose – „strielkose“.

 Taigi suįžūlėję ir finansiškai sustiprėję „tulpiniai“ nebesiskaitė su niekuo ir pragyvenimo šaltinio buvusiam vadeivai pasiūlė pasiieškoti kitur.

Kraujas automobilio salone

 Beveik metus ieškojęs savo vietos ir niekur nepritapęs Kavioras pagaliau pareikalavo, kad jam kaip kokia pensija už buvusius nuopelnus būtų perleista kelių nedidelių degalinių kontrolė. Nors pajamos, gaunamos iš šių degalinių, tebuvo menkutė išsikerojusio gaujos biznio dalelė, tačiau jaunieji „tulpiniai“ nepanoro skirtis ir su ja.

 1995 metų gegužės 2-ąją, apie vienuoliktą ryto, automobilis BMW 528, kurį vairavo Egidijus Dvilevičius, o šalia vairuotojo sėdėjo Romas Kavaliauskas, sustojo prieš Klaipėdos ir Projektuotojų gatvių sankryžoje esantį šviesoforą. Šalia stovėjo tuščias maršrutinis autobusas, kurio salone buvo tik dvi pietauti važiavusios kontrolierės. Netikėtai dideliu greičiu atlėkė ir, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, šalia BMW sustojo baltas „Ford Sierra“. Pasak liudininkų, jame sėdėjo du vyriškiai, ant galvų užsimovę rudas megztas kaukes. Per „Ford‘o“ langą išlindo Kalašnikovo  automato vamzdis ir nuaidėjo kelios šūvių serijos. Kaip jau įprasta, buvo šaudoma išcentruotomis kulkomis. Po to žudikų automobilis dideliu greičiu nurūko Šiaulių link.

 Įvykio vietoje gausiai susibūrę žmonės apšaudytame automobilyje pamatė kruvinus R. Kavaliausko ir E. Dvilevičiaus kūnus. Pastarasis dar gargaliavo, tačiau tai jau buvo agonija. BMW salonas ir lubos buvo nutaškyti krauju ir Kavioro smegenimis.

 Maždaug po pusantros valandos ties Ukmergės ir Jonavos rajonų riba miške buvo aptiktas degantis automobilis – tas pats baltas „Ford Sierra“. Kažkas dar matė nuo jo nubėgantį vyriškį. Anot ekspertų, automobilis buvo sportinis, sustiprintu rėmu, galingu šešių cilindrų ir daugiau kaip 200 arklio jėgų varikliu.

 O tuo metu teismo medicinos ekspertai skaičiavo žaizdas abiejų nužudytųjų kūnuose. Vyriškiams buvo peršautos širdys, plaučiai, galvos. Kiekvienas jų buvo pervertas 10–14 kulkų. Išcentruotos kulkos buvo įgrūdusios į žaizdas Kavioro ant kaklo nešiotos masyvos auksinės grandinėlės dalis. Tuoj po įvykio prie BMW iš kažkur atsiradęs Vitalijus Tuzovas-Psichas labai ieškojo ant tos grandinėlės kabojusio kryžiaus, bet policija jau buvo jį paėmusi kaip daiktinį įrodymą.

 Po kurio laiko Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka pasirašė sankciją suimti Pavelą Darčianovą. Jis buvo vienas iš įtariamųjų Kavioro nužudymo byloje. Tuo metu net manyta, kad P. Darčianovas gali būti nužudytas arba slapstosi Rusijoje. Jis gerai pažinojo R. Kavaliausko reketuojamus verslininkus, turėjo su jais reikalų, tad galėjo reketininką ir nužudyti. Tuo labiau kad po nužudymo jis dingo lyg į vandenį.

 Vėliau P. Darčianovas atsirado, tačiau jam jokie kaltinimai nebuvo pateikti.

„Tulpiniai“ paėmė valdžią


 Po R. Kavaliausko-Kavioro nužudymo pritilo ir kiti jo kartos banditai. Jie suprato daugiau negu aiškų „tulpinių“ atsakymą į Kavioro pretenzijas ir pajuto, kad ką nors išsireikalauti iš jų tiesiog neįmanoma.

 Kitos miesto gaujos taip pat pripažino, kad spirito, narkotikų, prostitucijos ir naftos verslas priklauso tik „tulpiniams“.

 Atsikirsti visagaliams „tulpiniams“ nedrąsiai pabandyta 1995 metų pradžioje – buvo susprogdinta Nemuno gatvėje esanti „Damitros“ parduotuvė. Jos akcininkai buvo S. Janonis, V. Baltušis ir kiti „tulpiniai“. Tačiau tai buvo viskas, ką galėjo padaryti konkurentai. Jų vis dar būta, tačiau jiems „tulpiniai“ buvo palikę ne tokias pelningas verslo sritis.

Pietūs pievelėje

 Tų metų Panevėžį terorizavusių gaujų panorama būtų nepilna, nepaminėjus gaujos, kuriai vadovavo Saulius Bironas-Siūlas.

 „Siūlinių“ gaujos dėmesio objektas buvo miesto turgus. Jo prekiautojai mokėdavo nuolatines duokles, tad gaujos pelnas per mėnesį siekdavo maždaug 5000 dolerių.

 1994-aisiais pagrindiniai gaujos nariai buvo suimti ir apkaltinti. Vienas iš „siūlinių“ sutiko duoti parodymus prieš savo sėbrus, todėl liko liudytoju. Trys nukentėję turgaus prekiautojai tapo įslaptintais liudytojais.

 Teismo metu išaiškėjo precedento neturintis atvejis, nuskambėjęs per visą šalį. Suimtieji S. Bironas, S. Butkevičius-Čigonas ir S. Leonavičius-Solė tiesiai iš teismo salės buvo nuvežti į Vilniuje esantį Markučių parką ir niekieno netrukdomi vaišinosi su sėbrais... Malonų pikniką gamtoje nutraukė Valstybės saugumo departamento pareigūnai, o konvojaus policininkams teko taip pat sėsti į kaltinamųjų suolą.

 Trys minėtieji „siūliniai“ už turto prievartavimą gavo po 4 metus laisvės atėmimo. Kiti gaujos nariai buvo nuteisti tik už chuliganizmą ir įkalinimo bausmių išvengė. Po keleto metų už verslininko reketavimą 3 metams nelaisvės buvo pasiųstas dar vienas „siūlinis“ – D. Grinka.

 Vėliau, jau sugrįžęs iš kalėjimo, S. Bironas ėmėsi senų darbelių, tačiau su „tulpiniais“ jų keliais nesusikirto. „Siūliniai“ išplėtė savo veiklą ir ėmė reketuoti tuo metu nelegaliai Anglijoje ir Vokietijoje dirbančius tautiečius, prostitutes.

Prezidento malonė

 Tuo laiku plačiai nuskambėjo ir dar viena byla, kurioje minėta net Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko pavardė.

 1994-ųjų rudenį parke peiliu buvo nudurtas Alvydas G. Jis buvo nesutikęs „tulpiniams“ mokėti duoklės ir už tai paaukojo gyvybę. Tačiau nei tardymo metu, nei teisme jokių ryšių su „tulpiniais“ įrodyti nepavyko – buvo nustatyta, kad Alvydą iš chuliganiškų paskatų nudūrė Giedrius Grybė. Girdi, susitiko parke, nepatiko veidas ir dūrė peiliu į pilvą. Už tyčinį nužudymą teismas G. Grybei atseikėjo 12 metų nelaisvės.

 Po kurio laiko prezidentas Algirdas Brazauskas patenkino G. Grybės malonės prašymą, ir šiam žudikui jau vėrėsi kolonijos vartai... Bet iki galo neatsivėrė – apie tai parašius žurnalistams, kilo skandalas, ir prezidentas atšaukė dekretą.

 Aišku, neįtikėtina, kad A. Brazauskas būtų buvęs gavęs kyšį už su „tulpiniais“ sieto nusikaltėlio išlaisvinimą, tačiau kažkas iš tų, kurie ruošė popieriukus prezidentui, tikriausiai pasipinigavo. Panevėžyje tuo metu iš verslininkų net buvo renkami pinigai G. Grybei išlaisvinti.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:03:54

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 12 dalis

 „Tulpiniai“ visą laiką stengėsi atsikratyti konkurentų, bet negailėdavo ir savų – ne vienas buvęs sėbras dingo be pėdsakų. Iš pradžių jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus banditai žudė gana triukšmingai, paskui ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo be pėdsakų.

 Dalis nužudytųjų „tulpiniams“ buvo neparankūs tuo, kad nuo seno buvo bendravę su Vilniaus ar Kauno nusikalstamomis grupuotėmis, o vaikinai iš Tulpių gatvės šešėlinį Panevėžį ketino valdyti vieni, su niekuo nesidalindami, be jokios svetimųjų įtakos. Kitus „tulpiniai“ žudydavo dėl mažiausio įtarimo ar tiesiog „sportinio malonumo“.

Dingo be pėdsakų

 Vieną 1993 metų rudens dieną Virginijus Baltušis, važiuodamas su Algimantu Vertelka ir Žydrūnu Pauša, pastebėjo, kad juos lyg ir seka Aurimas Glebovas. Buvo nuspręsta juo atsikratyti...

 Kadangi A. Glebovas neįtarė, kad „tulpiniai“ ruošia jam egzekuciją, pakviestas pasikalbėti be jokio išgąsčio atsisėdo į A. Vertelkos vairuojamą „Mercedes‘ą“. Šalia vairuotojo sėdėjo Ž. Pauša, užpakalinėje sėdynėje – V. Baltušis ir A. Glebovas. Automobilis pasuko į aikštelę prie senojo parko Draugystės alėjoje. Pokalbis buvo labai trumpas – vienu momentu, kai A. Glebovas nusigręžė nuo V. Baltušio, šis užmetė jam ant kaklo virvutę ir ėmė smaugti. Jaunas vyras priešinosi, tad į pagalbą atskubėjo Ž. Pauša. Jis nusijuosė diržą ir, apvyniojęs A. Glebovui apie kaklą, kitą galą padavė V. Baltušiui. Dabar traukė abu. Kol smaugiamasis sudrebėjo priešmirtinėje agonijoje, diržą traukti teko 10 minučių.

 Kai A. Glebovas jau nebekvėpavo, „Mercedes‘as“ pasuko Žaliosios girios link. Apieškoję nužudytojo kišenes banditai paėmė automobilio raktus, auksinę grandinėlę, apyrankę, o lavoną paslėpė po šakomis.

 Kitą dieną trijulė sugrįžo į mišką, iškasė duobę ir joje užkasė A. Glebovo lavoną. Prieš tai nuvilko ir sudegino jo rūbus, techninį automobilio pasą. Nemanykite, kad banditai sau pasiliko grandinėlę ir apyrankę – jas išlydė.

 Nužudytojo kūno surasti taip ir nepavyko. A. Vertelka neigė žudęs A. Glebovą, Ž. Pauša pats po metų buvo nušautas, o V. Baltušis vietos, kur užkasė nužudytąjį, neatsiminė.

 Beje, šis epizodas teisme taip ir liko neįrodytas, nors iš pradžių V. Baltušis apie šį nužudymą viską smulkiai papasakojo.

Pagrobimas vidurdienį

 Panašiai atsitiko ir su Dainiaus Kurpavičiaus nužudymu.

 V. Baltušis buvo „išskaičiavęs“, kad D. Kurpavičius gali būti prikišęs nagus prie Ž. Paušos nušovimo. Vieną 1995-ųjų gegužės dieną V. Baltušis, A. Vertelka ir Audrius Andrušaitis, važiuodami su Romualdo Čeponio BMW 535, pastebėjo gatve einantį D. Kurpavičių... Juodas BMW tyliai pririedėjo prie jo, atsidarė užpakalinės durelės, ir V. Baltušis su A. Andrušaičiu žaibiškai įsitraukė D. Kurpavičių į automobilį. Nors buvo pats vidurdienis, pagrobimo niekas nepastebėjo.

 Iš pradžių pokalbis vyko gan taikiai – banditai pasiūlė pačiam D. Kurpavičiui papasakoti, už ką buvo nušautas Ž. Pauša, kas užsakė šio „tulpinio“ žmogžudystę. Kai D. Kurpavičius bandė atsikalbinėti, esą nieko apie tai nežinąs, V. Baltušis smogė jam kumščiu į veidą. D. Kurpavičius apsipylė krauju, o „tulpiniai“ griebėsi išbandyto „ginklo“ – diržo. Automobilis tuo metu važiavo Tulpių gatve, kai V. Baltušis bei A. Andrušaitis, apvynioję kaklą diržu, įsirežę tempė už jo galų. Po 10 minučių Dainius nurimo... Sustoję A. Mickevičiaus gatvėje esančioje aikštelėje, vyrai pasitarė ir nusprendė lavoną vežti į mišką. Šį kartą automobilis pasuko Upytės keliu ir sustojo miške už Ėriškių. R. Čeponis automobilyje turėjo kastuvą, tad pasikeisdami iškasė duobę ir lavoną užkasė. Kaip jau buvo įprasta, drabužius, batus sudegino netoli duobės. Ir D. Kurpavičiaus lavono vėliau rasti nepavyko.

 Situacija labai panaši. R. Čeponis po kurio laiko buvo nušautas, o nei A. Andrušaitis, nei A. Vertelka neprisipažino žudę.

Kamarado sudorojimas

 1996 metų vasario mėnesį Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje buvo sužeistas ir po kontrolinių šūvių į galvą mirė prieštaringos reputacijos verslininkas Viktoras Dementavičius-Kamaradas. Jis, be kita ko, buvo pagrindinis garsaus triatlonininko Vidmanto Urbono rėmėjas, dažnai važinėjęs su juo į varžybas.

 Kamaradas visiškai pateisino savo pravardę, nes draugavo su daugybe įvairiausių sluoksnių žmonių. Puikiai jautėsi tarp nusikalstamo pasaulio banginių ir dažnai būdavo „taikos angelu“ sprendžiant įvairių gaujų tarpusavio konfliktus. Esama duomenų, kad Kamaradas palaikė draugiškus santykius ir su Kauno „daktarais“. Po mirties rastoje jo užrašų knygelėje aptikti įrašai liudijo, jog ne vienas panevėžietis jam buvo skolingas įspūdingas sumas.

 Nemažai draugų V. Dementavičius turėjo ir tarp policijos pareigūnų, prokurorų ir net teisėjų. Kalbama, kad labai dažnai su pastarųjų pagalba jis numarindavo ne vieną bylą, padėdavo iš kalėjimo ištraukti vieną ar kitą nuteistąjį.

 Tačiau yra ir kitokia nuomonė – atseit V. Dementavičius buvo policijos informatorius ir už tai su juo buvo susidorota. Bent po nužudymo manyta, kad „tulpinių“ vadeivos jį siejo su „mirties eskadronu“ ir už tai nušovė. Bet kol kas tai tik versijos, nes „tulpiniams“ šis nužudymas „neprilipo“.

 Keleto kavinių Panevėžyje ir Sankt Peterburge savininkas V. Dementavičius vadovavo ir nelegaliai saugos firmai, tik jos legalizuoti net ir per savo ryšius nesugebėjo, nes būta duomenų, kad Kamaradas ne tik skolina, bet su savo apsauginiais ir „išmušinėja“ skolas.

 V. Dementavičiaus pavardė buvo minima ir buvusio policininko A. Gromovo byloje. Šis nuteistas 5 metų laisvės atėmimo už tai, jog grasindamas nužudyti reikalavo 4000 JAV dolerių iš minėtojo nušauto kontržvalgybininko A. Krivicko-Pižo. Šnekėta, kad Pižas buvęs skolingas Kamaradui, tačiau tai nebuvo įrodyta.

 V. Dementavičius-Kamaradas buvo siejamas ir su vėliau nužudytu policijos inspektoriumi Sergejumi Piskunovu. Jiedu gan artimai draugavo ir galbūt net turėjo bendrą nelegalų verslą. Sklandė kalbos ir apie tai, kad Kamaradas kartu su S. Piskunovu turėjo tuometinį Panevėžio kriminalinės policijos komisarą Kęstutį Tubį kompromituojančios medžiagos ir bandė šį pašalinti iš pareigų. Tačiau visa tai ir liko kalbomis, o šiandien tarp gyvųjų nebelikę ir inspektoriaus S. Piskunovo.

„Tulpinukai“ ir apsimetėliai

 1995 metų spalio pabaigoje buvo apiplėšta parduotuvė „Sporto pasaulis“. Į ją įsiveržę keturi kaukėti peiliais bei pistoletais ginkluoti plėšikai sumušė ir surišo du pardavėjus, o tada pagrobė prekių už 12 000 litų. Bėgančius nusikaltėlius pastebėjo ir pradėjo persekioti komisaras inspektorius E. Šidlauskas. Vienas iš kaukėtųjų užpuolikų, M. Keturakis, du kartus į jį šovė ir sužeidė. Tačiau komisaras sugebėjo išmušti ginklą iš bandito rankų ir jį sulaikė.

 Po kelių dienų už grotų nukeliavo ir M. Keturakio brolis Tomas, ir S. Lebendenka, ir G. Dubikaitis.

 Už ginkluotą plėšikavimą M. Keturakiui buvo skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, o jo bendrai nuteisti kalėti po 6 metus. Galima sakyti, kad tai buvo nuteisti jaunieji „tulpiniai“.

 Tačiau Panevėžyje būta ir ne vieno apsmetėlio. Kadangi verslininkai bijojo „tulpinių“ kaip velnias kryžiaus, tai kai kurie reketininkai ar plėšikai sakydavo, esą jie priklausantys „tulpiniams“.

 Tokie apsimetėliai buvo nuteisti už „Baltojo popieriaus“ direktoriaus reketavimą. Prisistatę „tulpinių“ gaujos nariais, Vaidas P., Arūnas B. ir Valdas B. iš jo už „stogą“ pareikalavo 1000 dolerių. UAB‘o direktorius, pabūgęs „tulpinių“, iš pradžių mokėjo duoklę, tačiau kai buvo dar ir sumuštas, kreipėsi į policiją. Šie reketininkai buvo nubausti 4–5 metų laisvės atėmimo bausmėmis.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:08:58

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 13 dalis

 Įtarimai sugyventinės vyrui


 Tą 1996-ųjų birželio 14-osios vėlų vakarą Diana Š. dar buvo virtuvėje ir matė, kaip į namo kiemą įvažiavo jos pažįstamo Dangirdo Stirbio baltos spalvos BMW. Kad į kiemą įvažiavo automobilis, girdėjo ir jos vyras Egidijus, kuris kitame kambaryje žiūrėjo televizorių. Vos sustojus automobiliui, pasigirdo kažkokie duslūs garsai – lyg kas smūgiuotų metaliniu daiktu. Diana žvilgtelėjo pro langą, tačiau kieme buvo tamsu ir nieko nesimatė. Moteris tik lyg išgirdo, kad kažkas nušoko nuo tvoros ir nubėgo Kęstučio gatve. Tai jai sukėlė įtarimą, kad kieme kažkas galėjo atsitikti, nes nesigirdėjo, kad kaimynas būtų išlipęs iš BMW ir nuėjęs į namus.

 Diana jautė, kad reikėtų nueiti iki to automobilio, tik viena nedrįso. „Egidijau, einam pažiūrėti, ar kas neatsitiko Dangirdui“, – pakvietė moteris savo vyrą. Šis nedelsdamas pakilo nuo fotelio ir išėjo į kiemą. Žmona liko stovėti prie durų, o Egidijus nuėjo link BMW. Prieš tai, kad būtų drąsiau, dar pasikvietė kaimyną Irmantą. Jiedu beveik vienu metu pamatė, kad vairuotojo durelės praviros ir pro jas kyšo kojos. Žvilgtelėję automobilio vidun vyrai išvydo, kad D. Stirbio galva nusvirusi į ten, kur yra vieta keleivio kojoms. Nei pašauktas vardu, nei pajudintas D. Stirbys neatsiliepė. Tada Irmantas, padedamas Egidijaus, pabandė ištraukti kaimyną iš automobilio. Sekėsi sunkiai, nes vyrai nenorėjo užgauti, o kai ištraukė, suprato, kad jis jau nebegyvas. Tik tada ir pastebėjo galvoje paliktą kulkos žaizdą...

 Greitoji atvyko netrukus, tačiau medikų pagalbos jau nebereikėjo. Vyrai padėjo įkelti kūną į automobilį, o patys dar ilgai aptarinėjo nelaimės priežastis. Išsiskirstė nusprendę, kad, ko gero, D. Stirbį bus nušovęs pavydus jo sugyventinės Editos vyras.

Susiejo su sprogdinimu

 Tikroji D. Stirbio nužudymo priežastis paaiškėjo gerokai vėliau – tada, kai teisėsaugininkams parodymus ėmė duoti Virginijus Baltušis. Jis ir papasakojo, kad D. Stirbys irgi buvo vienas iš tų, kuriuos „tulpiniai“ įtarė susprogdinus „Nevėžio“ viešbučio liftą. Mat vieną kartą buvo matę, kad D. Stirbys juos seka, be to, žinota, kad jis bendravo ir su Virginijumi Marščionka.

 Susidoroti su D. Stirbiu buvo labai paprasta. Vieną birželio pavakarę V. Baltušis kartu su Audriumi Andrušaičiu palūkuriavo D. Stirbio jo kieme. Kai grįžęs namo Dangis – taip jį vadino pažįstami ir draugai – atidaręs mašinos dureles ruošėsi išlipti, į jį abu beveik vienu kartu ir šovė. Iššovę perlipo tvorą ir nubėgo į garažą. Ten paslėpė ginklus, o iš ryto išvažiavo į Vilnių.

Vilą ardo laikas

 Banditai ne vien tik rūpinosi bizniu, reketavo ir šaudėsi. Kartais susirinkdavo ir pasilinksminti. Panevėžio rajono Ėriškių kaime „tulpiniai“ buvo įsigiję poilsio kompleksą – pirtį su mansarda ir rūsiu. Iš pradžių jį buvo privatizavęs Ėriškių žemės ūkio bendrovės laikinasis vadovas Antanas Čepas. Tai jis padarė per kelis statytinius, tačiau vietiniai puikiai žinojo, kas už šių žmonių slypi. Aukcione, kuriam vadovavo Ėriškių žemės ūkio bendrovės pirmininko pavaduotojas Romualdas Sirevičius, pirties pardavimo kaina pakilo iki 20 milijonų investicinių čekių, nes pirtį norėjo privatizuoti ir Ėriškių bendrovė. Po aukciono A. Čepas priekaištavo R. Sirevičiui, esą šis labai užkėlęs pirties kainą, nes tais 1993 metais 20 milijonų, kad ir investicinių čekių, buvo dideli pinigai.

 Taigi A. Čepas pirtį pirko ne sau, o paprašytas iš Panevėžio atvažiavusių vyrukų. Tie ėriškiečiai, kurie padėjo A. Čepui nupirkti pirtį, vėliau buvo labai nepatenkinti, nes juos vietiniai vadino banditų statytiniais. Netrukus pirtis iš tikrųjų atsidūrė „tulpinių“ rankose. Šie sodybą užregistravo vieno iš banditų Sigito Raišelio tėvo Stanislovo vardu. Kai jau „tulpiniai“ buvo susodinti ir prasidėjo jų teismai, Stanislovas Raišelis kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą ir nurodė, kad 2002 metais Ėriškių kaime areštuotas namas ir žemės sklypas iš tikrųjų jam nepriklauso, o buvo tik įsigyti jo vardu.

 Ta pirtis, vadinta „tulpinių“ vila, dabar kaip rakštis Panevėžio rajono savivaldybei. Kol nesibaigę visi „tulpinių“ teismai, savivaldybė įpareigota ją saugoti, nes ten įvykdyta ne viena žmogžudystė. Vilos apsaugai jau išleista per 100 000 litų, tačiau išsaugoti visko nepavyksta. Kol „tulpiniai“ šeimininkavo Panevėžyje, prie vilos žmonės net prieiti bijodavo, o dabar grobia, ką tik gali pagrobti. Dingo metaliniai vartai, lentos, kiti daiktai. O ir pačią nenaudojamą vilą ardo laikas. Stogas aplūžęs, vėjas išvertęs nemažai medžių, pūva grindys, laiptai.

Rūpinosi poilsiu

  „Tulpinių“ siautėjimo laikais toje viloje liejosi alkoholis, skambėjo dainos ir moterų juokas. Vos nusipirktą sodybą „tulpiniai“ pirmiausia aptvėrė aukšta betonine tvora – kad niekas nematytų, kas ten vyksta. Kaimiečiai matė tik medžių viršūnes ir raudoną namo stogą. Tie vartai, kurie dabar pavogti, irgi nebuvo tokie paprasti. Ko gero, vos ne toną sveriantys metaliniai vartai važinėjo ant bėgių. Kai „Aro“ pareigūnai šturmavo pastatą, iš ugniagesių buvo pasiskolinę sunkiasvorį sunkvežimį, kad išverstų vartus.

 Aplink savo vilą „tulpiniai“ buvo privatizavę apie pusantro hektaro žemės ir apsitvėrę iš trijų pusių. Ketvirtoji buvo Dubulių tvenkinys. Čia „tulpiniai“ sau ir savo panelėms buvo įrengę smėlio pliažą, o vedusieji galėjo atsivežti ir vaikus. Šiems buvo įruošta žaidimų aikštelė, į vandenį buvo galima nusileisti čiuožykla.

 Poilsiavietės vidus buvo įrengtas puikiai. Virtuvėje buvo moderni įranga, kambariuose – šiuolaikiniai baldai, pirmajame aukšte baseinas. Atsirado ir naujų statinių: sargybos namelis, poilsinė, suomiška pirtis. Kai kompleksas ištuštėdavo, po didžiulę jo teritoriją pasklisdavo pikti Kaukazo aviganiai.

Pusiau nelaimingas atsitikimas

 1996-ųjų liepos 10-ąją tame komplekse buvo švenčiamas Sigito Raišelio gimtadienis. Vyrai šventė vieni, liete liejosi svaigalai. Šalia „tulpinių“ vadų laisvalaikį leido ir jaunimas – Arvydas Gverzdys, Deimantas Kairiūnas ir kiti.

 Taip jau atsitiko, kad gerokai apgirtęs D. Kairiūnas užkabino V. Baltušį. Šis buvo tik truputį išgėręs, bet įsiuto, kad jaunimėlis negerbia vadų, ir trenkė D. Kairiūnui į veidą. D. Kairiūnas aukštielninkas krito ant asfalto. Kai jis bandė stotis V. Baltušis dar porą kartų kirto kumščiu į veidą, paskui sudavė dar ir gulinčiam.

 Palikę saviškį ant asfalto, banditai tęsė linksmybes. Ir tik rytą pastebėjo, kad D. Kairiūnas vos gyvas. Jis klūpojo persirengimo kambaryje ir sunkiai šnopavo.

 Keista, bet šį kartą V. Baltušis nedavė komandos pribaigti nelaimėlį, o atvirkščiai – kartu su Algimantu Vertelka įsikėlė jį į automobilį ir nuvežė į Vilnių, į Šv. Jokūbo ligoninę. Priimamajame pasakę, esą tokios būklės vyruką radę rytą, patys nuskubėjo ieškoti gydytojų.

 Tiek V. Baltušis, tiek A. Vertelka prie D. Kairiūno lovos prabuvo per naktį. Vėliau į ligoninę buvo užsukę ir kiti „tulpiniai“. Gydytojai diagnozavo, kad D. Kairiūnui į smegenis išsiliejęs kraujas, ir bandė gelbėti jo gyvybę. Pradėjusią gangrenuoti koją medikai nupjovė, tačiau po keturių dienų, taip ir neatsigavęs iš komos būsenos, D. Kairiūnas mirė.

 V. Baltušis ir A. Vertelka pasiėmė jį iš morgo, rūpinosi laidotuvėmis.

 Ko gero, D. Kairiūnas buvo pirmasis, nužudytas Ėriškėse. Tiesa, jis žuvo, galima sakyti, per nelaimingą atsitikimą.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:11:39

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 14 dalis

 1996-ųjų metų Kūčios Panevėžyje buvo kruvinos. Tą dieną „Svainijos“ parduotuvės savininkas nušovė keturis reketininkus. Dar keturi buvo sužeisti.

 Dabar, kad vaizdas apie tų dienų Panevėžio nusikalstamumą būtų tikras, „tulpinius“ kuriam laikui palikime ramybėje.

 1996-ųjų Kalėdų išvakarėse Panevėžyje nuaidėję šūviai sudrebino visą Lietuvą.

 Gruodžio 24 dieną, apie penktą vakaro, Panevėžyje į parduotuvę „Svainija“, esančią Molainių gatvėje, dviem automobiliais atvyko 8 mieste gerai žinomi banditai. Jie ketino atsiimti duoklę iš parduotuvės savininko Rimo Okuličiaus, kurio anksčiau vis niekaip nepavykdavo nureketuoti. Iš teisėtai laikomo pistoleto „Beretta“ R. Okuličius nušovė Vitalijų Tuzovą-Psichą, Marių Kalvelį-Chriušą, Kęstutį Barbaraušą ir Darių Augustavičių. Kęstutis Vaitiekūnas-Kestorius, Virgis Rakauskas-Pingvinas, Vidmantas Kirklys-Mutka ir Audrius Lazauskas-Lazeris buvo tik sužeisti.

R. Okuličiaus versija

 „Dar iki parduotuvės atidarymo pas mane ėmė lankytis skustagalviai ir siūlyti apsaugą, – tuoj po reketininkų sušaudymo „Akistatai“ pasakojo R. Okuličius. – Sakydavau jiems paprastai ir aiškiai: „Smuk iš čia, vaikeli“. Neilgai trukus aikštelėje prie parduotuvės buvo susprogdinta mano „Volga“. Aišku, kad šio sprogimo autoriai nebuvo išaiškinti. Po kurio laiko vėl žąsiukai ateina – „Mokėk!“ Sakau – „Nemokėjau ir nemokėsiu“. Tada pavogė mano „Passat‘ą“.

 R. Okuličius Panevėžyje buvo žinomas žmogus. Verslą pradėjo daryti, kaip ir daugelis panevėžiečių, į Rusiją veždamas sagtis diržams, laikrodžių apyrankes, šviestuvus ir kitas prekes. Iš pelno ir pasistatė parduotuvę, kuri maisto produktais ir kitomis pirmo būtinumo prekėmis prekiavo visą parą.

 Porą mėnesių prieš tas kruvinas Kalėdas „Svainijoje“ kilo mįslingas kivirčas tarp dviejų eilėje stovėjusių pirkėjų. Apraminti jaunus vyrus bandė R. Okuličiaus svainis Arūnas Stumbris. Tačiau vienas iš pirkėjų nenurimo, grasino peiliu ir jau kitą dieną atvažiavo į parduotuvę lydimas visos gaujos. Iš A. Stumbrio buvo pareikalauta 2000 JAV dolerių – už tai, kad jis drįsęs užkabinti gaujos narį. Konfliktą užglaistyti ėmėsi pats R. Okuličius, kuris gerai pažinojo ir Romualdą Kavaliauską-Kaviorą, ir V. Tuzovą-Psichą. Tad pirmiausia ir nuvažiavo pas Psichą, kurį laikė galingu žmogumi. Toliau leiskime kalbėti R. Okuličiui...

 „Psichas pažadėjo kitą dieną paskambinti. Bet nepaskambino nei tada, nei vėliau. Aš supratau, kad jis kažką rezga. Mat jei kreipiausi į jį, vadinasi, bijau, o jei bijau... Tada svainiui pasakiau – reikia eiti į prokuratūrą. Jis nuėjo, parašė pareiškimą, tačiau iš to jokios naudos nebuvo. O kai aš vėl paskambinau V. Tuzovui, tas pareiškė: „Jei kreipėtės į policiją, tada aš pasuoju“. Po kurio laiko jis mane pasikvietė pokalbiui ir pasakė, kad aš jam esu skolingas 10 000 „žalių“. Jis šnekėjo nedviprasmiškai – „Kiek tų verslininkų jau aname pasaulyje, ir niekas nežino, kas kaip...“ Užsiminė ir apie vaikus, ir kad tos parduotuvytės neretai susprogstančios. Tada pokalbio pabaigoje aš jiems pareiškiau, kad duoklių nemokėsiu, o žūdamas ir dar vieną kitą kartu į aną pasaulį nusinešiu. Po to laukiau jų kiekvieną dieną. Būdavo, paskambina ir sako: „Lauk, mes rytoj atvažiuosim“. O nevažiuoja nei tą dieną, nei visą savaitę. V. Tuzovas paskambina: „Nu, kaip ten tie pinigai?“ Manau, kad jie pirmiausia norėjo morališkai palaužti stiprų verslininką“.

 Toliau R. Okuličius pasakojo: „Tą vakarą su Arūnu sėdėjome trečiame aukšte, žiūrėjome televizorių. Staiga išgirdome, kaip laiptais bilda batai... Įsiveržė aštuoni „snukiai“. V. Tuzovas – pirmas. Praleidau juos į kambarį, pasiunčiau Arūną žemyn. Jų akys degė žvėrišku pykčiu: „Kiek mes galim pas tave žmones siuntinėti?!“ Po to kažkuris pasakė: „Duodam jam per galvą ir atimam ginklą“. Po tokių kalbų aš išsitraukiau pistoletą – V. Tuzovas eina artyn. Pradėjau šaudyti... Kas puolė, tas ir gavo. O puolė visi – vienas per kitą. Net pats nežinau, kaip pertaisiau ginklą. Kai niekas nebepuolė, liko tik vienas šovinys iš 26“.



 Įsiviliojo ir sušaudė?

 Naktį po sušaudymo į Panevėžio ligoninę buvo atgabenti A. Lazauskas, V. Kirklys, V. Rakauskas ir K. Vaitiekūnas. Pasinaudodami tuo, kad sužeistųjų niekas nesaugojo, Mutka, Pingvinas ir Lazeris persikėlė gydytis į Vilniaus universitetinę ligoninę, o iš ten po kelių dienų pabėgo, nes sužinojo, kad juos ketinama apkaltinti reketu.

 Bėgliai iš pogrindžio dar bandė susisiekti su kai kurių redakcijų žurnalistais ir perduoti jiems savąją įvykių versiją. „Akistatai“ tada pavyko pasikalbėti su sunkiai sužeistu V. Kirkliu.

 „Rimas Okuličius buvo pakvietęs praleisti pas jį Kūčių vakarą, – pasakojo V. Kirklys. – Pamatęs mus, R. Okuličius su savo svainiu sutriko. Kol jie buvo prie durų, nutarėme pažaisti biliardą. Tik nustebome, kad stalas stovėjo kampe. Norėjome patraukti į vidurį, tik staiga pasigirdo šūviai... Atsisuku – o mano draugai krenta lyg musės! Pajutęs baisų skausmą, apsipylęs krauju, kritau ant dviejų draugų, kurie jau buvo lavonai. Dar girdėjau, kaip Rimo svainis pasakė: „Žiūrėk, ten dar juda“. Vėl išgirdau šūvius. Ranka galvą bandė prisidengti Virgis Rakauskas. Po to Rimas priėjo prie manęs. Įrėmęs pistoletą į kaktą sukriokė: „Tu už mane ar prieš?“ ir paspaudė pistoleto gaiduką... Tikriausiai ginklas neiššovė todėl, kad apkaboje buvo pasibaigę šoviniai“.

 Ir kiti gyvi likę „Svainijos“ to vakaro lankytojai aiškino, esą R. Okuličius juos įsiviliojęs ir sušaudęs. Kai kuriuos esą netgi pribaigęs kontroliniais šūviais į galvą.

 Tačiau oficiali versija buvo kitokia. Tuoj po įvykių „Svainijoje“ R. Okuličius buvo paskelbtas kone tautos didvyriu, vyruku „be baimės ir prietarų“, buvo lyginamas su vesternų kaubojumi, iššaudžiusiu visą nusikaltėlių gaują. Nusikaltėliams pasipriešinusiam verslininkui ranką spaudė tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis, savo pritarimą tokiems veiksmams pareiškė ir prezidentas Algirdas Brazauskas. R. Okuličiui ir jo šeimai buvo paskirta apsauga.

Svainio savižudybė

 Praėjus vos porai savaičių po reketininkų sušaudymo, nusižudė taip pat Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų saugotas R. Okuličiaus svainis ir parduotuvės bendraturtis Arūnas Stumbris. Šis 27 metų kruvinų įvykių liudytojas netoli „Svainijos“ parduotuvės nusišovė iš savigynai išduoto pistoleto.

 R. Okuličius sakė, kad tuo metu, kai jis gindamasis šaudė į reketininkus poilsio kambaryje, A. Stumbris buvęs apačioje ir negalėjęs matyti, kas vyko trečiajame aukšte. Vis dėlto buvo įtariama, kad A. Stumbris tada buvo drauge su svainiu.

 Iki pat savižudybės A. Stumbris buvo labai neramus. Išvakarėse jam paskambinę kažkokie nepažįstamieji klausė, kodėl jis nenorįs papasakoti, kas iš tikrųjų Kūčių vakarą dėjosi „Svainijoje“. Kalbėta, kad artimiems bičiuliams A. Stumbris apgailestavęs, jog, girdi, liko gyvų liudininkų, todėl galinčios paaiškėti tikrosios įvykių aplinkybės. Esą likus kelioms dienoms iki savižudybės, A. Stumbris prasitaręs, kad „pradėjo lįsti galai“, apsilankiusiems bičiuliams esą smulkiau pasakojęs, kas vykę poilsio kambaryje trečiajame aukšte. Bet visa tai tik ir liko kalbomis.

 Dėl A. Stumbrio mirties buvo iškelta baudžiamoji byla, įtariant privedimą prie savižudybės. Vėliau ji buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties.

Abejonės

 Nors 1998-ųjų balandį ir R. Okuličiui visi įtarimai bei kaltinimai buvo pašalinti, klausimų, į kuriuos taip ir nebuvo atsakyta, išliko.

 Jau pačioje tyrimo pradžioje daug kam nedavė ramybės, atrodytų, elementarus klausimas – kodėl pas reketuojamą verslininką duoklės pasiimti vyko tokia gausi „delegacija“? Juo labiau kad dauguma tų reketininkų priklausė skirtingoms gaujoms ar netgi buvo jų vadeivos. Juk paprastai tokios „misijos“ pavedamos „torpedoms“.

 Pažymėtina ir tai, kad nė vienas iš atvykėlių neturėjo jokių ginklų, bet visi puikiai žinojo apie R. Okuličiaus turimą pistoletą. Įvairių rūšių ekspertizių išvados irgi gan aptakios ir visiškai nepaneigia kontrolinių šūvių versijos.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:14:17

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 15 dalis

 Kūčių vakarą pas „Svainijos“ parduotuvės savininką užsuko aštuoni jo pažįstami Panevėžio banditai. Septyni – reketuoti, o vienas – atsigerti arbatos.

 Nuaidėjus šūviams „Svainijoje“, teisėsauga, nors ir pavėluotai, sujudo. Dėl reketo, turto prievartavimo buvo iškelta net 11 bylų.

 Tačiau tai, kad net trys parduotuvėje sužeisti reketininkai paspruko, buvo didžiulė policijos klaida. Jų nesiimta saugoti ar sulaikyti, tad Audrius Lazauskas-Lazeris, Vidmantas Kirklys-Mutka ir Virginijus Rakauskas-Pingvinas dingo Europos platybėse. Teisėsaugininkų rankose liko tik vienintelis Kęstutis Vaitiekūnas-Kestorius.

Nuteisti reketininkai

 Ir per tardymą, ir teisme Kestorius buvo nuoseklus ir nepripažino savo kaltės. Tuoj po įvykio, dar gydomas ligoninėje, jis pasakojo, kad nustebo pamatęs pertvarkytą „Svainijos“ poilsio kambarį, nes biliardo stalas buvo nustumtas į pasienį. Visiems 8 vyrams suėjus į vidų, anot K. Vaitiekūno, R. Okuličius esą pradėjęs šaudyti. Trys jo sėbrai buvo nušauti, kai sugriuvę į patalpos nišą esą dengęsi nuo šūvių, o V. Tuzovas buvo nušautas iš karto.

 Tačiau šia jo versija teismas nepatikėjo ir K. Vaitiekūnui skyrė 8 metus laisvės atėmimo. Drauge su juo už turto prievartavimą iš „Svainijos“ savininkų 7 su puse metų laisvės atėmimo bausme buvo nubaustas G. Muraška, 6 su puse – A. Paltanavičius, 5 metams – A. Petraitis, 3 metams – A. Čiukčys.

 Bausmę K. Vaitiekūnas atliko Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Pasakojama, kad įkalinimo įstaigoje Kestorius beveik visą laiką studijavo Bibliją. Kolonijoje jis elgėsi gerai, neturėjo jokių nuobaudų, tad į laisvę buvo išleistas beveik 2 metais anksčiau laiko. Tačiau Biblijos studijos nuo nusikaltimų nesulaikė. 2004-ųjų žiemą K. Vaitiekūnas įkliuvo dėl plėšimo ir vėl buvo nuteistas – šįkart 4 metams laisvės atėmimo.

 Dėl „Svainijos“ įvykių K. Vaitiekūnas kreipėsi net į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), tačiau jo skundas nagrinėti nebuvo priimtas, nes dar nebuvo išnaudotos visos teisinės galimybės Lietuvoje. Savo skunde K. Vaitiekūnas rašė, kad tuoj po sulaikymo tuometiniai politikai jį pavadino reketininku, o tai galėję įtakoti teismų sprendimus. Pagal EŽTT taisykles K. Vaitiekūnas turėjo savo šalyje bylinėtis su politikais, nušalinti teisėjus ir tik tada kreiptis į Strasbūrą, o to nebuvo padaryta.

Sulaikyti Ispanijoje ir Prancūzijoje

 Gerokai ilgesnis kelias iki belangės buvo kitų trijų likusių gyvų to vakaro „Svainijos“ svečių.

 Pirmasis Ispanijoje 2001-ųjų metų pavasarį buvo sulaikytas A. Lazauskas. Tačiau dėl mūsų diplomatų nerangumo po kurio laiko iš kalėjimo jis buvo paleistas ir antrą kartą sulaikytas tik po metų. Į Lietuvą su ginkluota apsauga jis buvo atskraidintas 2003-iųjų pavasarį.

 Beveik tuo metu į Lietuvą iš Prancūzijos buvo sugrąžintas ir V. Kirklys. Šioje šalyje į teisėsaugininkų rankas jis pateko už vagystę iš parduotuvės. V. Kirklys nelaukė, kol Prancūzijoje pasibaigs jo išdavimo oficiali procedūra, ir pats pareiškė norą grįžti į Lietuvą.

Dar du nuteistieji

 Lietuvoje V. Kirklio laukė prokurorai, tyrę „Svainijos“ bylą, ir jų kolegos, aiškinęsi Vidmanto M. nužudymą. Šis vyras buvo subadytas peiliu 1996 metų spalio 27-ąją. Įslaptinti liudytojai teigė, kad tai padarė V. Kirklys, tačiau prokurorams nepavyko surinkti daugiau jo kaltės įrodymų, tad byla dėl nužudymo jam buvo nutraukta.

 O štai dėl turto prievartavimo „Svainijoje“ ir A. Lazauskas, ir V. Kirklys buvo nuteisti. Nors abu neigė, kad į „Svainiją“ ėjo reketuoti R. Okuličių, Panevėžio apygardos teismas A. Lazauską nuteisė 4 su puse, o V. Kirklį – 5 metams laisvės atėmimo. Abu nuteistieji nuosprendžius buvo apskundę Apeliaciniam teismui, tačiau vėliau apsigalvojo ir skundus atsiėmė.

 A. Lazausko pavardė dar kartą buvo sumirgėjusi spaudoje jau dėl to, kad jis su broliu turėjo valstybei sumokėti per 320 000 litų mokesčių už iš motinos paveldėtą milijoną.

Paskutinis taškas

 Ilgiausiai slapstytis sekėsi Virginijui Rakauskui-Pingvinui. Galbūt policija jo būtų ir nesuradusi, tačiau 2005 metų rugsėjį, beveik po 9 slapstymosi metų, jis pats prisistatė į Generalinę prokuratūrą.

 Kaip ir visi kiti, taip ir V. Rakauskas neigė savo kaltę – sakė esą pas R. Okuličių jis atėjęs ne reketuoti, o atsigerti arbatos. Taigi septyni vyrai ėjo reketuoti, o aštuntasis – numalšinti troškulį... Įdomiausia tai, kad teismai tuo patikėjo. Ir Panevėžio apygardos, vėliau – ir Apeliacinis teismas.

 „Akistatos“ kalbintas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras Audrius Leonavičius sakė, kad jų darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Praėjus tiek metų daug kas buvo užmiršta, parodymus pakeitė ir pats R. Okuličius. Jis susitaikė su V. Rakausku.

 Anot kai kurių šaltinių, susitaikyti buvo suinteresuoti abu. Po žudynių kalbėta, esą kai V. Rakauskas gulėjęs „Svainijoje“ peršauta koja, jam buvę bandoma į rankas įkišti peilį, kad atrodytų, jog reketininkai puolė pirmi. Tad R. Okuličius, galbūt bijodamas, kad apie tai Pingvinas neprabiltų, ir liudijo pastarojo naudai. V. Rakauskas teisme iš tikro nieko daugiau, tik apie arbatos gėrimą, ir nepasakojo, sakė esą jau viską pamiršęs, o slapstęsis dėl to, kad bijojęs persekiojimo ir pats buvęs reketuojamas.

 Taip buvo padėtas paskutinis taškas „Svainijos“ byloje. Liko galioti versija, kad R. Okuličius šaudyti ėmė tada, kai V. Tuzovas jį puolė ir nuplėšė akinius. Esą kadangi be akinių R. Okuličius blogai matęs ir dar buvęs apimtas šoko, tai šaudė į „šešėlius“, kurie artinęsi prie jo.

Jokie įtarimai nepasitvirtino

 Tokia buvo oficiali versija, tačiau Panevėžyje daug kas abejoja, ar iš tikrųjų viskas vyko taip, kaip nusprendė teisėjai. Galbūt tai buvo visiems patogi versija – R. Okuličius apšvarino Panevėžį ir jam už tai reikėjo tik padėkoti.

 Jau praeitame numeryje rašėme, kad reketuoti „Svainijos“ savininko buvo atėję kelių Panevėžio gaujų vadai ir nė vienas jų nebuvo ginkluotas. Tai gal vis dėlto ne tik Pingvinas, bet ir kiti buvo atėję pas verslininką išgerti arbatos ar draugiškai išsiaiškinti santykių?

 Teisme kai kurie įslaptinti liudytojai – Saša, Arnas Tamulionis, Zigmas Michelsonas, Edmundas, Jadvyga – sakė, esą jie jau gruodžio viduryje žinoję, kad R. Okuličius planuoja susidoroti su reketininkais. Jų žiniomis, Keša – taip tam tikruose sluoksniuose buvo vadinamas R. Okuličius – ir pats dalyvaudavęs reketuojant kitus (kaip sakė liudytojai, rinkdavęs „nalogą“).

 Kalbėta, kad Keša esąs susprogdinęs ar užsakęs susprogdinti kelis konkuruojančių su juo prekybininkų kioskelius. Vėliau dėl neteisėto sprogstamųjų medžiagų įgijimo ir laikymo, taip pat turto sunaikinimo R. Okuličiui buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau jam nuteisti pritrūko įrodymų.

 Dar buvo kalbama, esą žudynes „Svainijoje“ užsakę Psicho ir kitų gaujų teroro nebepakentę verslininkai – esą jie sumetę R. Okuličiui po 5000 JAV dolerių. Prokurorai tokią versiją nagrinėjo, tačiau įrodymų, kurie ją patvirtintų, nepakako.

 Vienu metu R. Okuličiaus bute net buvo įmontuota slapta pasiklausymo aparatūra – tikėta, jog verslininkas gali ką nors prasitarti. Tačiau šis žinojo, kad jo yra klausomasi. Pasakojama, kad R. Okuličius mėgdavęs savo svečius atsivesti prie tų vietų, kur buvo sumontuoti mikrofonai, ir rimtu balsu tyčiotis iš pokalbių besiklausančių pareigūnų. O kad bute sumontuota aparatūra, Kešai pasakė jį saugojęs Valstybės apsaugos departamento pareigūnas. Apskritai ilgainiui R. Okuličių saugoję karininkai susibičiuliavo su juo. Kalbama, kad būta ne tik bendrų pietų, bet ir puotų, pasikaitinimo pirtelėje, ir net „naktinių plaštakių“. Kai apie tai sužinojo Valstybės apsaugos departamento vadovai, apsauga buvo nedelsiant pakeista, o R. Okuličių ėmėsi saugoti ne tokie paslaugūs „Aro“ pareigūnai.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:17:09

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 16 dalis

 Nors „tulpiniams“ priklausančiose įmonėse sukosi milijonai, šie galingieji Panevėžio nusikaltėliai ir toliau dar vertėsi tiek vagystėmis, tiek plėšimais.

 Vykstant kovoms tarp grupuočių, „tulpiniai“ neužmiršo ir ruošti sau pamainą. Gaujos vadeivos, kadaise ir patys aktyviai sportavę, puikiai suprato, jog plečiant nusikalstamą veiklą, reikės vis daugiau naujų smogikų – šiems teks ne tik susidoroti su konkurentais, bet ir „neutralizuoti“ aukštyn galvas keliančius bendrus.

Komisaras neteko pareigų

 Kai Sigitas Raišelis Panevėžyje įsteigė bokso klubą „Achilas“, teisėsaugininkai tik po gero pusmečio „pastebėjo“, kad klubo prezidentas siejamas su „tulpinių“ elitu. Tuomet ir paaiškėjo, kad tarp bokso treniruotes lankančių paauglių nemažai tokių, kurie įrašyti į nusikalsti linkusių nepilnamečių sąrašus. Tada operatyvinėse pažymose ėmė šmėkščioti Egidijaus Bučio, Aleksandro Lebedevo, Ramūno Narbuto ir kitų vėliau nusikaltimus padariusių vyrukų pavardės. Daugelio jų dabar jau nėra tarp gyvųjų.

 O tuo metu „Achilo“ vadai visomis išgalėmis stengėsi, kad jų klubas būtų priimtas į miesto bokso federaciją. Tada jai vadovavęs vienas iš Panevėžio policijos vadovų Valentinas Pečininas atsisakė tai padaryti. V. Pečininas matė, kad šio klubo nariai treniruodavosi labai aktyviai, tačiau jokiose varžybose nedalyvaudavo.

 Dirbti treneriu į klubą buvo pakviestas Europos čempionas ir pasaulio vicečempionas Vitalijus Karpačiauskas. Matyt, tikėtasi, kad garsaus boksininko vardas ne tik pritrauks iš gatvės naujus būrius paauglių, būsimųjų „torpedų“, smogikų, bet ir sudarys gerą įvaizdį visuomenėje, padės legalizuotis.

 Taip ir įvyko: V. Pečininas, likus keliems mėnesiams iki pensijos, buvo atleistas iš darbo, nes buvo panaikintas jo etatas. O „Achilui“ buvo oficialiai leista naudotis gerai įrengta sporto baze. Tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ viceprezidentas A. Vasiliauskas sakė – girdi, ten sportuojantiems vyrukams ant kaktų neparašyta, kad jie nusikaltėliai.

Rakinamos durys

 Ir iš tikro ant kaktų nieko nebuvo parašyta, tačiau patekti į „Achilo“ klubą galėjo ne visi. Ir ne tik užsimaniusieji sportuoti. Treniruočių metu durys buvo užrakinamos, tad norint patekti į salę, net policijos darbuotojams tekdavo griebtis įvairių gudrybių. Klube buvo atliktos kelios kratos, tačiau rastus armatūros strypus jo vadovai įvardijo kaip sporto inventorių.

 Kartą policijai durų neatrakino „Achilo“ klube vakarojusi Sauliaus Janonio kompanija. Vis dėlto į vidų patekusiems policininkams jis aiškinosi nieko nenorėjęs nuslėpti – esą paprasčiausiai tuo metu buvęs pirtyje ir negirdėjęs beldimo.

 Dabar mes jau žinome, kad šiame klube ne vieną naktį yra praleidę „tulpinių“ vadeivos – po eilinės žmogžudystės ar kito nusikaltimo.

Prekyba naftos produktais

 Tuo metu dalis „tulpinių“ jau buvo ėmę vadintis verslininkais, UAB‘ų prezidentais, direktoriais. Štai „Valdetoje“ direktoriais lyg ir dirbo Virginijus Baltušis bei Algimantas Vertelka. Ši bendrovė prekiavo skystuoju, kietuoju ir dujiniu kuru. Naftos produktais prekiavo ir „Damitra“. Ši įmonė taip pat galėjo remontuoti televizijos ir radijo įrangą, todėl per ją „tulpiniai“ oficialiai įsigijo radijo stoteles, kurias naudodavo pokalbiams, kai vykdavo plėšti ar žudyti.

 „Valdeta“ buvo patraukusi ir Mokesčių inspekcijos dėmesį. Nustačius, kad bendraudama su Rusija ir Vakarų šalių firmomis, „Valdeta“ nesumokėjo valstybei beveik 10 milijonų litų mokesčių, buvo pradėtas tyrimas. Bet jis visą laiką buvo vilkinamas, kol galop, suėjus senaties terminui, byla buvo nutraukta. Lietuvoje įprasta, kad kur milijonai, ten teisybės nesurasi.

 O tų milijonų „tulpinių“ sąskaitose sukosi šimtai. Jiems priklausė kelios Panevėžio kavinės, parduotuvės, degalinės. Jau tada ryškėjo ir jų ryšiai su „Mažeikių nafta“. Panevėžyje visi žinojo, kad A. Vertelka yra šios didžiulės įmonės atstovas.

 Nors „tulpinių“ įmonėse sukosi didžiuliai pinigai, šie nusikaltėliai dar prisidurdavo ir kontroliuodami narkotikų prekybą, kontrabandą ar plėšikaudami. Štai tada ir prireikdavo „Achilo“ klube ruoštų „torpedų“.

 Vieną 1997 metų pavasarį „tulpinių“ gaujos „smegenų centras“ Virginijus Baltušis kartu su Audriumi Andrušaičiu ėmė ruošti planą pagrobti iš „Semos“ bendrovės vežamą spiritą.

 Kaip visuomet, operacija prasidėjo žvalgyba. Broniui Stapulioniui buvo duota komanda pasekti sunkvežimius su spiritu: kelintą valandą jie išvažiuoja iš gamyklos, kokiais maršrutais važiuoja.

 Kai po dešimties dienų šie duomenys buvo surinkti, buvo parinkta vieta už Raguvėlės, prie kelio posūkio – ten ir nuspręsta suruošti pasalą. Buvo sutarta, kad pagrobtą spiritą nupirks Kauno „daktarai“ ar kuri kita grupuotė.

Strypu per galvą

 1997-ųjų gegužės 14 dieną, tuoj po devintos ryto, „Semą“ stebėjęs B. Stapulionis, pamatęs, kad pro jos vartus išvažiavęs didžiulis KamAZ‘as su priekaba pasuka Anykščių link, tuoj pat paskambino Audriui Andrušaičiui. Pokalbis buvo trumpas: „Važiuoja“. To vieno žodžio užteko, kad pradėtų veikti nusikaltėlių sukurtas ir ne kartą išbandytas mechanizmas.

 KamAZ‘o vairuotojas Zenonas Šutinys kelią į Anykščius žinojo kaip savo penkis pirštus, todėl per daug nesidairė. Jis nepastebėjo, kad nuo pat gamyklos paskui jo automobilį seka „Audi 100“.

 Pravažiavus Raguvėlės kaimą, KamAZ‘ą pralenkė „Žiguliai“, ant kurių stogo švysčiojo mėlynos spalvos švyturėliai, o du iš jame sėdinčių žmonių buvo su policijos uniformomis. Kai tik Z. Šutinys sustabdė savo didžiulį sunkvežimį, iš „Žigulių“ iššoko uniformuotieji (iš jų vienas buvo lyg kokio „Aro“ pareigūnas su kauke) ir pribėgę prie sunkvežimio įlipo į kabiną iš abiejų pusių. „Policininkai“ nesiceremonijo ir jokių dokumentų neprašė. Vienas jų įrėmė į galvą pistoletą, o kitas tuo metu trinktelėjo vairuotojui kažkokiu metaliniu daiktu. Z. Šutinys nežinojo, kad į jo vežamą spiritą gviešiasi „tulpiniai“. Pistoletą į galvą jam įrėmė Dainius Skačkauskas, o strypu į galvą smogė kaukėtasis „policininkas“ Giedrius Liubartas.

 Netrukus sunkvežimio vairuotojas, užmetus jam ant galvos striukę, buvo įsodintas į „Žigulius“, už kurių vairo sėdėjo A. Andrušaitis, ir pasuko į mišką. Važiavo neilgai. Z. Šutinys kelio nematė, tačiau jautė, kad važiuoja žvyrkeliu. Kiek pavažiavus, „Žiguliai“ sustojo, ir Zenonui buvo liepta persėsti į „Opel Asconą“. Prie jos vairo vėl sėdo A. Andrušaitis, o D. Skačkauskas, KamAZ‘o vairuotojas ir G. Liubertas susėdo ant galinės sėdynės. Pavažiavę link Anykščių, netoli jų pasuko į kairėje esantį miškelį. Čia D. Skačkauskas ir R. Narbutas pririšo vairuotoją prie medžio, o patys apie dvi valandas sėdėjo automobilyje.

 Tuo metu už KamAZ‘o vairo sėdo Vidmantas Gudinas, o šalia jo – Ramūnas Narbutas. Pirmas Ukmergės link pajudėjęs B. Stapulionis stebėjo, ar kelyje nėra policijos. Kiek atsilikęs važiavo KamAZ‘as.

 Netrukus visi pasiekė netoli Veprių esančią buvusią karinę bazę. Ten dviem sunkvežimiais atvažiavo kauniečiai. Į šiuose automobiliuose buvusias plastikines 200 litrų talpos statines per 3 valandas buvo perpilta 15 000 litrų spirito.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:19:29

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 17 dalis

 Panevėžyje kalbėta, kad „tulpiniai“ nužudytus žmones sudegindavo katilinėje, tačiau teisme buvo įrodyta, jog nužudytųjų lavonus jie sukapodavo ir sudegindavo metalinėje dėžėje.

 Praėjusiame laikraščio numeryje istoriją apie „tulpinius“, grobusius spiritą, baigėme toje vietoje, kai 15 000 litrų „Semai“ priklausančio spirito netoli Veprių esančioje buvusioje sovietų karinėje bazėje buvo perpilta į statines.

 Tuo metu Šimonių girioje, šalia Pajuodbalių kaimo, netoli Anykščių, pririštas prie medžio kamavosi KamAZ‘o vairuotojas Zenonas Šutinys. Netoliese stovėjo ir „Opel Ascona“, kurioje sėdėjo Audrius Andrušaitis, Dainius Skačkauskas ir Giedrius Liubartas.

 Po trijų valandų vyrams buvo pranešta, kad spiritas iškrautas ir yra saugioje vietoje. Tada G. Liubartas dar kartą priėjo prie pririšto vairuotojo ir kiek atleido virves. Jaunieji „tulpiniai“ dar nebuvo tokie žiaurūs, o be to, ir nebuvo komandos, kad liudininką reikia nužudyti.

 Tad kai „Opel Ascona“ nuvažiavo, Z. Šutinys labai greitai išsilaisvino iš virvių ir nuėjo artimiausios sodybos link. Kai ją pasiekė, buvo jau šešta vakaro. Tą pačią dieną akcinė bendrovė „Sema“ kreipėsi į Panevėžio miesto policijos komisariatą ir pranešė, kad pagrobtas jai priklausantis automobilis, vežęs spiritą į „Anykščių vyną“.

 Beje, tą pačią dieną tuoj po užpuolimo kažkas paskambino į Anykščių policijos komisariatą ir pranešė, kad kelyje tarp Rūkiškėlio ir Raguvėlės automobiliai VAZ ir „Audi“ užblokavo pienovežį, o šalia vaikšto vyrai su kaukėmis... Tačiau šis pranešimas pareigūnų nesudomino.



 Visi galai vandenyje

 O panevėžiečiai policininkai ėmėsi automobilio paieškos. Po kelių dienų KamAZ‘as su priekaba buvo surastas Molėtų rajono Dubingių seniūnijoje, šalia Laumikonių kaimo. Spirito jame nebuvo nė lašo. Nebuvo ir jokių pėdsakų. Juos užmaskuoti „tulpiniai“ mokėjo gerai. Kabinoje buvo pripilta dyzelino, vairas, sėdynės – nuvalytos.

 Negalima sakyti, kad policininkai nieko nedirbo. Jiems pavyko surasti ir angarus, kuriuose buvo perpiltas spiritas, tačiau išsiaiškinti vagystę pavyko tik po 5 metų.

 Spiritas pakaunės pogrindinėse gamyklose virto degtine ir greitai buvo išgertas. Už jį „tulpiniai“ gavo 20 000 JAV dolerių. Pinigus iš kauniečių Kėdainiuose paėmęs Bronius Stapulionis tą pačią dieną „Damitroje“ juos perdavė Sauliui Janoniui. Šis pinigus padalino į keturias dalis: viena „jaunimui“ – R. Narbutui, G. Liubartui, E. Bučui, antra – B. Stapulioniui, trečia – V. Gudėnui, o likusius pasiliko sau ir kitiems „vyresniesiems“ – V. Baltušiui, R. Čeponiui, A. Andrušaičiui ir D. Skačkauskui.

 Beje, automobilis VAZ, kuriuo į užpuolimą važiavo tariami policininkai, irgi buvo sunaikintas. Vidmantas Gudėnas jį supjaustė, o A. Andrušaitis su D. Skačkausku, nuvežę į karjerą tarp Panevėžio ir Šiaulių, sumetė į vandenį.

Vis ieškojo pasikėsintojų

 Spirito pagrobimas yra vienas iš mažiausių „tulpinių“ nusikaltimų. Kuo toliau, tuo labiau nusikaltėliai žiaurėjo, vis kruvinesni darėsi jų žygiai.

 Tais pačiais metais, kai buvo pagrobtas spiritas, tik rudeniop, „tulpiniai“ ypač žiauriai susidorojo su savo spėjamais priešininkais. Virginijus Baltušis tiesiog maniakiškai vis ieškojo tų, kurie buvo susprogdinę liftą viešbutyje ir kėsinęsi į jo gyvybę.

 Tarp „įtariamųjų“ atsirado ir Gintaro Dūdos pavardė. V. Baltušio įsakymu Giedrius Liubartas ir Ramūnas Narbutas kelias dienas sekė šio jauno vyro maršrutais.

 Beje, pats G. Dūda tikėjosi, kad „tulpiniai“ gali jį nužudyti (apie tai buvo prasitaręs draugams), todėl labai saugojosi. Tačiau nuo mirties nepabėgo.

 1997-ųjų spalio 25-osios pavakare susirinko V. Baltušis, R. Čeponis, A. Andrušaitis, D. Skačkauskas, G. Liubartas, R. Narbutas ir Vaidas Jankauskas. Pastarasis buvo geras V. Baltušio pažįstamas, tad ieškodamas smogikų, vieną pavakarę V. Baltušis paskambino jam ir pasakė, kad reikės padėti sulaikyti vieną žmogų. „Tulpiniai“ buvo susekę, kad tas žmogus – G. Dūda – kiekvieną vakarą savo automobilį stato į aikštelę netoli Suvalkų gatvės. Spalio mėnesį anksti temsta, tad G. Dūdą ir buvo nuspręsta grobti šiam žingsniuojant iš aikštelės namo.

Pagrobimas ir tardymas

 Visi pasiskirstė pareigomis. G. Liubartas stebėjo, ar niekas neatvažiuoja Suvalkų gatve. D. Skačkauskas buvo paliktas lauke ir turėjo prireikus padėti pagauti G. Dūdą. Visi kiti sėdėjo mikroautobuse ir laukė.

 Maždaug po valandos D. Skačkauskas pranešė, kad visi būtų pasiruošę, nes G. Dūda tik ką pastatė automobilį. Kai jis išėjo iš aikštelės, prie jo iš lėto privažiavo mikroautobusas, atsidarė durelės ir vyras žaibiškai atsidūrė ant mikroautobuso grindų. Tuoj pat jam buvo surištos kojos, burna užklijuota lipnia juosta ir mikroautobusas nuvažiavo į „Agato“ sporto klubą.

 Klube rinkdavosi tik savi, tad čia niekas nesislapstė. G. Dūda buvo nuneštas prie didžiosios salės ir prirakintas prie tekinimo staklių.

 Prasidėjo tardymas. Tai truko apie dvi valandas. V. Baltušis vis reikalavo pasakyti, kas kėsinosi į „tulpinių“ gyvybes. Kankinamas G. Dūda sakė esą tik girdėjęs pokalbius, jog reikia nužudyti V. Baltušį, S. Janonį ir Ž. Paušą, tačiau pats nei prie viešbučio lifto sprogdinimo, nei prie „tulpinių“ apšaudymo nesąs prisidėjęs.

 V. Baltušis, nelabai juo patikėjęs, nusprendė G. Dūdą nušauti. Tam niekas neprieštaravo.

Sukapojo ir sudegino

 Tuoj pat imtasi ruošti egzekucijos vietą. Į didžiąją salę buvo atitempta vonia, ant jos padėtos kelios lentos. Ant jų kniūbsčias buvo paguldytas G. Dūda. Tai buvo paskutinės vaikino gyvenimo akimirkos... V. Baltušis šovė jam į galvą. Vieną, po to – antrą kartą. Kad būtų tikriau, dar dūrė peiliu į kaklą.

 Po to peilių ėmėsi kiti – naikinti nusikaltimo pėdsakus. Nuo lavono buvo atidalintos kojos, galva, rankos. V. Jankauskui, nepratusiam prie egzekucijų, pasidarė bloga ir V. Baltušis leido jam išeiti į lauką. Visi kiti paeiliui pjaustė kūną.

 Supjaustyti gabalai buvo sudėti į polietileninius maišus ir sukrauti į mikroautobusą. Ten pat įdėta ir geležinė dėžė, vonia. Mikroautobusas nuvažiavo prie upės. Čia buvo atvežta malkų ir dėžėje sukurtas laužas. Jame ir buvo sudeginta nužudyta auka. Degė ilgai – apie 5 valandas. Po to pelenai buvo susemti kastuvais ir supilti į upę.

Krosnis ar dėžė?

 „Tulpinių“ siautėjimo laikais būdavo pasakojama, esą nužudytų aukų kūnus nusikaltėliai sudegindavę katilinėje, kuri buvo greta apleisto „Linų pluošto“ motociklų sporto klubo. Toje seniai neveikiančioje katilinėje garo katilai buvo išmontuoti, tačiau viduje sumūrytoje krosnyje su didžiule pakura buvo deginamos šiukšlės, gamybos atliekos. Dalimis atvežtą aukos kūną sumesti į krosnį turėjo būti labai patogu, juo labiau kad čia dirbantys darbininkai nieko neįtarė, nes jiems būdavę paaiškinama, jog atsikratoma buitinių polietileniniuose maišuose supakuotų atliekų.

 Kiek tose kalbose buvo teisybės, dabar sunku pasakyti, tačiau bent kol kas apie šią krosnį teismo posėdžiuose nekalbėta. O štai kad žmonės buvo kapojami ir deginami metalinėje dėžėje, tai įrodytas faktas. Prisimenate – kiek anksčiau rašėme, kad taip buvo atsikratyta V. Marščionka-Maršalu, sukapotas ir sudegintas buvo G. Dūda, panašus likimas netrukus ištiko ir Arvydą Gaspariūną.

 Ta metalinė dėžė niekur nedingo. „Tulpiniai“ ją laikė sporto klubo teritorijoje už mėlyno medinio namuko. Teisėsaugininkai ją pasiėmė 2001 metų gruodžio 5 dieną. Ekspertai nustatė, kad joje buvo deginamos žmonių kūno dalys.



 Verslininką pasmaugė

 Praėjus geram mėnesiui po G. Dūdos nužudymo „tulpiniai“ ėmėsi verslininko Arvydo Gaspariūno. Priežastis ta pati – V. Baltušis įtarė, kad A. Gaspariūnas buvo vienas iš „grūdinių“ grupuotės vadų ir dalyvavo pasikėsinimuose į V. Baltušį ir S. Janonį.

 Nužudymo scenarijus buvo įprastas: po žvalgybos iki dantų apsiginklavę ir apsivilkę policininkų uniformomis nusikaltėliai Piniavos kelyje A. Gaspariūną „areštavo“. Tada, atsivežę į klubą, tardė, o po to V. Baltušis kartu su A. Andrušaičiu paėmė A. Gaspariūno diržą, apvyniojo jam aplink kaklą ir, traukdami už galų, pasmaugė. Paskui paguldė lavoną ant lentų, padėtų ant vonios, supjaustė, o galop nusivežę prie upės sudegino. Laužą, sukrautą metalinėje dėžėje, kurstė visi: V. Baltušis, S. Janonis, R. Čeponis, A. Andrušaitis ir D. Skačkauskas. Išardytas dalimis ir išmėtytas pakelės krūmuose buvo ir verslininko automobilis.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 10, 2012, 12:21:47

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias 18 dalis

 Nusikaltėliai išdrįso nušauti jiems trukdžiusį Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorą Gintautą Sereiką (30 m.). Tai pirmasis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje nužudytas teisininkas.

 Vėl trumpam tenka palikti „tulpinius“, nes prie prokuroro G. Sereikos nužudymo jie prisidėjo tik netiesiogiai ir jiems dėl šio nužudymo jokie įtarimai nebuvo pateikti.

 Pagal vieną iš nerašytų organizuoto nusikalstamo pasaulio taisyklių sąžiningai savo pareigas atliekantys pareigūnai nežudomi. Kyšio atsisakę teisėsaugininkai gali būti gąsdinami, padegamos jų namų durys ar sprogdinami automobiliai, bet ne daugiau.

 Todėl kai nuo žudiko rankos krito Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintautas Sereika (30 m.), žiniasklaidoje buvo keliamos ir galimos prokuroro sąsajos su nusikaltėliais, nagrinėjami galimi pinigų paėmimo iš jų ir „neatidirbimo“ atvejai (iš pastarųjų švelniausias – kad galbūt kažkoks advokatas iš savo kliento galėjo paimti pinigus kyšiui prokurorui ir juos pasisavinti, o prokurorą galėjo apkaltinti neva neištesėtais pažadais).

 Vėliau paaiškėjo, jog visuomenei pateikiama tiesa gerokai paprastesnė: žudikas esą nežinojęs, kad šauna į prokurorą.

Žudikas tykojo prie namų

 1999 metų sausio 25-osios vakarą prokuroras Gintautas Sereika po darbo apynauju nuosavu automobiliu „Nissan Sunny“ parvažiavo namo. Prie besiruošiančio išlipti pareigūno prišoko kaukėtas vyriškis ir iš karto ėmė šaudyti. Užpuolikas ištuštino visą 7 šovinių apkabą beveik įrėmęs pistoletą G. Sereikai į galvą, todėl pastarasis neturėjo nė menkiausio šanso išgyventi ir mirė anksčiau, nei žudikas iššovė paskutiniąją kulką.

 Į įvykio vietą po kelių valandų atskubėję kriminalistai surado tik 7 tuščias pistoleto TT kulkų tūteles ir nieko daugiau – nei pirštų atspaudų, nei numesto ginklo. Nebuvo ir ką nors svarbiau mačiusių liudininkų.

 Šis nužudymas Lietuvoje sukėlė neregėtą rezonansą. Prokuroro nužudymui tirti buvo sudaryta prokuratūros, policijos, Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų grupė, jai vadovauti paskirtas to meto Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovas Algimantas Kliunka. Tuometinis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia prie kolegos karsto žadėjo, kad bus sukurtos mobiliosios pareigūnų grupės iš policininkų, saugumiečių ir prokurorų, taikysiančios griežtas sankcijas nusikalstamo pasaulio atstovų atžvilgiu, ir bus balansuojama ties įstatyme numatytų griežčiausių bausmių riba.

Prokuroro žudiko paieškos

 G. Sereikos nužudymo byla buvo tiriama daugiau nei 4 metus. Pradžioje ieškota asmens, kuris 2–3 dienos po G. Sereikos nužudymo važiuodamas per mūsų valstybės sieną pranešė, jog dalyvavo nužudant prokurorą. Beveik 2 metai sugaišti tiriant versiją, jog galbūt G. Sereika nužudytas po teisinių ginčų nagrinėjant T. A. ir S. B. bylą – mat valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras buvo paprašęs šiems teisiamiesiems skirti griežtas bausmes. Kruopščiai buvo tiriamos versijos, kad G. Sereiką galėjo nužudyti prokuratūros ar saugumo darbuotojai. Dar vienas „kandidatas“ į

 prokuroro žudikus pasirodė tesąs save sureikšminti panoręs prašalaitis.

 Siūlo galas buvo stipriai sugriebtas, kai prokuroro nužudymą užsakęs ir organizavęs prisipažino verslininku prisistatydavęs 37 metų Valdas Blinkevičius, pravarde Blinkė, dalyvavęs nužudant V. Marščionką-Maršalą ir kaltintas verslininko L.  Rasiulio nužudymu.

 Su „tulpiniais“ siejamas Blinkė prisipažino, jog G. Sereikos nužudymą pavedė savo parankiniui iš Kupiškio, 8 klases baigusiam 24 metų Arūnui Varnui. Pasak A. Varno, kartą drauge važiuojant automobiliu V. Blinkevičius užsiminęs, jog reikės nužudyti „laisvai dirbti ir kvėpuoti trukdantį žmogų“. Apie tai, jog būsimoji auka – prokuroras, o jam keršijama už tai, jog nesutinka nutraukti V. Blinkevičiui iškeltą baudžiamąją bylą, Blinkė esą neužsiminęs, o A. Varnas ko nors daugiau klausinėti neišdrįsęs.

 Pats V. Blinkevičius nei patvirtinti, nei paneigti davęs tokį įsakymą teisme nebegalėjo, nes po prisipažinimo neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė Lukiškių tardymo izoliatoriaus kameroje. Vienutėje laikytas Blinkė buvo aptiktas apie pirmą valandą nakties pasikoręs ant kabelinės televizijos antenos laido, sėdėdamas ant kėdės. Nors kūną pareigūnai rado dar šiltą, įtariamojo atgaivinti nepavyko.

 Vėliau tiriant „tulpinių“ bylas paaiškėjo, kad susidoroti su prokuroru V. Blinkevičių skatino ir V. Baltušis.



 Nieko nežinojęs ir labai bijojęs

 Šiaulių apygardos teisme teisiamas Arūnas Varnas su savo advokatu tarėsi tik dėl vieno – kad nebūtų įrodyta, jog jis žinojo šaunąs į prokurorą, mat tokiu atveju jam būtų grėsęs laisvės atėmimas iki gyvos galvos. A. Varnas teisme pasakojo, kad būsimąją auką V. Blinkevičius parodė, kai jie vieną dieną važiavo automobiliu ir sustojo sankryžoje. „Va, žiūrėk, šitą vyrą reikia pašalinti“, – pasakojo A. Varnas. – Stebėjau jį, kol užsidegė žalia šviesoforo šviesa. Po kelių dienų V. Blinkevičius nuvedė mane prie namo, parodė laiptinę ir pasakė, kad prokuroras važinėja su automobiliu, kurio numeriuose trys septynetai“.

 Savo aukos A. Varnas laukė kelias dienas. Sulaukė sausio 25-osios vakare... A. Varnas teisme smulkiai papasakojo, kaip šaudė į prokurorą, pro automobilio langą įkišęs ranką su pistoletu, kaip namuose ginklą paslėpė spintoje, o kitą dieną užkasė miške, kaip degino nusikaltimo metu vilkėtus rūbus. Esą tik po žmogžudystės jis iš televizijos žinių sužinojęs, jog šaudęs į prokurorą.

 A. Varnas užsispyręs tvirtino, jog už šį kruviną darbelį V. Blinkevičius jam nežadėjęs jokio atlygio. Esą taip pat „nesavanaudiškai“, tik labai bijodamas brolių Blinkevičių, jis padėjęs supjaustyti ir sudeginti jų nužudyto verslininko L. Rasiulio kūną.

 Nujausdami, jog gali nepavykti įrodyti, kad A. Varnas žudė G. Sereiką žinodamas, kas jis toks, kaltinimą palaikantys velionio kolegos net neprašė teismo skirti bausmės iki gyvos galvos. Tad už šį tyčinį nužudymą prokuratūra prašė skirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas, sujungdamas bausmes, „numetė“ dar metelius ir A. Varnui už grotų praleisti skyrė tik 11 metų.

Prisijungęs