Mesopotamijos civilizacija  (Skaityti 4790 kartai) Spausdinti

1 B


Legatas  Lapkričio 01, 2012, 09:11:34

Mesopotamijos civilizacija


Nuodugnesni Mesopotamijos tyrimai pradėti Neapolio pirklio Pjetro de la Valės. Dvylika metų jis buvo susizadėjęs su dailia mergina, turtingo pirklio dukra, tačiau tėvai ją isleido uz kito. Paniekintas ir skaudziai įzeistas, jaunuolis ryzosi ieskoti nusiraminimo kelionėse. Pirmiausia jis nukeliavo į Jeruzalę. Vėliau jaunasis pirklys aplankė Konstantinopolį, Kairą, isvaiksčiojo skersai ir isilgai Mesopotamiją. 1660-1663 m. buvo isleisti P. de la Valės "Kelionių aprasymai", kuriuos sudarė jo laiskai ir pranesimai. Jis pirmasis į Europą 22522d320w parvezė dantirasčio pavyzdzių ir, priesingai daugelio mokslininkų nuomonei, spėjo, kad brūksneliai yra ne ornamentas, bet senovinis rastas.

XIX a. pradzioje mokslininkai jau turėjo pakankamai dantirasčio pavyzdzių, todėl buvo galima bandyti issifruoti paslaptingąjį rastą. Tai, ko nesugebėjo padaryti daugybė mokslininkų, pavyko Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mokytojui Georgui Frydrichui Grotefendui. Zmonės jį laikė keistuoliu, nes jis mėgo spręsti galvosūkius. 1802 m. į G. F. Grotefendo rankas pakliuvo vienas tekstas is Persepolio, kurį issifruoti stengėsi daugelis mokslininkų, tačiau veltui suko galvas. G. F. Grotefendas vieną vakarą aludėje susilazino, jog jis perskaitysiąssiuos paslaptingus zenklus. Remiantis loginiais samprotavimais jam pavyko issifruoti devynis senovės persų dantirasčio zenklus. Tik po kelių desimtmečių, 1836 m. norvegas Kristianas Lasenas ir prancūzas Ezenas Biurnufas surado ekvivalentus visiems dantirasčio zenklams. Tuo pat metu savarankiskai molines lenteles "prasnekino" ir anglų diplomatas Persijoje Henris Roulinsonas. Praėjo dar keletas desimtmečių, ir 1869 m. prancūzų lingvistai pasauliui paskelbė: daugelio Mesopotamijoje atkastų lentelių tekstai parasyti sumerų kalba. Uzmirstasis Sumeras buvo tarytum naujai atrastas. Vėlesni archeologiniai radiniai įrodė, kad pries tris tūkstančius metų pr. Kr. Sumero civilizacija buvo pasiekusi gana aukstą lygį.


"Juodagalvių" įsitvirtinimas Mesopotamijoje


Nėra abejonių, kad jau VI tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamijoje būta sėslių zmonių gyvenviečių. Yra zinoma, kad IV tūkstantmečio pirmoje pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno sumerai, tauta, vadinusi save "juodagalviais". Visi ligsioliniai mėginimai rekonstruoti seniausią sumerų istoriją, kultūrą dar nepajėgia isaiskinti jų kilmės. Spėjama, kad jų protėvynė buvusi Iranas arba jie atsibastę is Vidurinės Azijos. Per keletą simtmečių čia susikūrė imperija, kurią sudarė 12 miestų valstybių, glaudziai susijusių politiniais, prekybiniais, ideologiniais rysiais. Miestų valstybių sudėtingi tarpusavio santykiai ir isugdė "sumerų civilizaciją".

Mesopotamijos siaurėje tuo pačiu metu, IV tūkstantmetyje pr. Kr., apsigyveno semitų klajoklių - akadų - gentys. Tarp sumerų ir akadų gyvenamų zonų atsirado platus ruozas, kuriame gyveno ir vienos, ir kitos genties zmonės.

Civilizacijos kūrimąsi paskatino gamtos sąlygos. Senovėje Tigro ir Eufrato zemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tesėsi daug toliau į siaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą (Sat el Arabą). Upės į lagūną tekėjo atskiromis ziotimis. Tarp jų telksojo pelkynai, ezerai, kerojo svendrių atvasynai. Sąnasinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, galima drėkinti laukus, o sulaikius - apsaugoti pasėlius nuo sausros. Perėjimas prie sistemingo drėkinimo ir buvo civilizacijos prielaida.

Seniausias sumerų miestų valstybių, arba nomų, kultūros centras buvo Nipūras. Jame stovėjo "juodagalvių" vyriausiojo dievo Enlilio sventykla. Tačiau ne Nipūras, o Uruko miestas nepaprastai traukė sumerus. Urukas - pirmasis sumerų politinis centras, pirmoji sostinė. Tai miestas, kuris pusiau legendinių valdovų Enmerkaros, Gilgameso laikais sujungė Pietų Mesopotamijos miestus valstybes. Per kelis simtus metų prie jo prisisliejo apie 80 aplinkinių gyvenviečių.. Miesto centre stovėjo sventykla - zikuratas. Vyriausioji Uruko miesto dievybė buvo deivė Inana. Sventykloje seimininkavo zyniai. Jie buvo specialiai rengiami, laikydavosi specifinių papročių. Zyniai atlikdavo pagrindines kulto ceremonijas - die­vams aukodavo aukas, numaldydavo juos, burdavo, kerėdavo.

Mums Urukas svarbus kitu reiksmingu civilizacijos pozymiu - rasto atsiradimu. Kultūriniuose Uruko liekanų sluoksniuose archeologai rado pirmąsias sumerų piktografiniu rastu ismargintas lenteles. Is daugybės sumerų rasto pavyzdzių įsitikinta, kad rastas čia atsirado dėl ūkio poreikių. Zemiski motyvai paskatino sumerus israsti rastą ir istobulinti jį taip, kad jis būtų suprantamas visiems. Uruke rastos seniausios lentelės buvo israsytos piktogramomis. Piktogramos - tai savotiski "daiktų paveikslėliai". Jie galėjo reiksti zmones, gyvulius, įrankius, bet nelabai tiko perteikti ūkiniams veiksmams. Todėl piktogramos tolydzio ėmė virsti ideografiniais zenklais. Ideogramos reiksmė jau neatitiko piesinio. Pavyzdziui, zenklas, vaizduojąs arklį, gali reiksti ir arklį, ir arimą. Dar vėliau buvo sukurti zenklai, reiskiantys kalbos garsus. Rastas virto fonetiniu. Mokslo terminologijoje įsigalėjo dantirasčio pavadinimas. Mat zenklai pagal tam tikrą sistemą buvo sudėlioti is horizontalių ir vertikalių brūksnelių. Juos nusmailinta meldo lazdele įspausdavo slapiose molio lentelėse. Dazniausiai rasydavo ant "standartinių" 32x32 cm dydzio ir apie 2,5 cm storio plytelių, kurias vėliau dziovindavo saulėje arba isdegdavo. Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje galima susipazinti su autentiskais Mesopotamijos rasmenų pavyzdziais.

Klestinti civilizacija

Sumerai turėjo rastą ir buvo linkę viską uzrasyti, todėl mokslininkai juos pavadino "biurokratų" tauta. Apie 95% dantirasčio lentelių teksto sudarė ūkinio pobūdzio dokumentai. Jais remiantis galima atkurti sumerų kasdienio gyvenimo vaizdus. Ne maziau svarbūs yra kiti 5% lentelių. Tai literatūriniai tekstai. Čia uzfiksuota seniausia pasaulyje epinė poema.

1886 m. Londono Britų muziejaus asistento Dzordzo Smito dėmesį patraukė muziejaus rūsiuose laikomos dėzės su simtais dantirasčio lentelių. Mokslininkas nuvalė, sudėliojo jas ir pradėjo skaityti įrasus. Pries akis jam kaip gyvas iskilo seniausio pasaulyje liaudies epo herojus - galingasis ir taurusis Gilgamesas. Skaitydamas apie jo nuotykius bei zygdarbius, kuriuos jis atliko tėvynės labui, apie kovą ir draugystę su dievų pasiųstu pusiau zmogumi, pusiau zvėrimi Enkidu, apie nemirtingumo ieskojimą. Dz. Smitui priklauso ir kitas atradimas. Skaitydamas Gilgameso epą, mokslininkas rado uzuominų apie pasaulio tvaną. Tris kartus Dz. Smitas vyko į Mesopotamiją, kad surastų trūkstamas lenteles, kuriose Gilgamesas pasakojo apie sią nelaimę. Taip buvo paskelbta seniausia versija pasaulio tvano legendos: Dievas siunčiąs zmonėms tvaną, kaip bausmę uz blogą elgesį. Kiekvienoje tautoje esą zmonių "teisuolių", dazniausiai tai vyras ir zmona, kurie is anksto informuojami apie uzgriūsiančią nelaimę. Jie imasi priemonių issigelbėti - stato plaustą ar laivą arba lipa į aukstą kalną. Su savimi jie pasiima gyvulių, pauksčių, sėklų ir kitų būtiniausių dalykų, kuriuos nurodęs Dievas. Liūtis po nustatyto laiko baigiasi, vanduo ima slūgti, ieskoti sausumos isleidziamas paukstis. Radus sausumą, čia pradedamas naujas gyvenimas. Panasią istoriją apie Sumero Nojų - savo protėvį Utnapistį pasakoja ir Gilgamesas. Sumerų pasaulio tvano legenda turėjo realų pagrindą. Archeologai didelėje Mesopotamijos dalyje rado gryno smėlio sluoksnį, netikėtai kertantį kultūrinį sluoksnį. O tuo metu sumerai jau buvo susipazinę su jūreivyste. Pasistatyti laivą, kuriuo galėtų pasitraukti is uztvindytų sričių, jiems nebuvo sunku. Galėjo atsirasti veiklus bendruomenės vadovas - zynys, kunigaikstis ar siaip jau drąsus jūrininkas, kuris isplaukė su savo artimaisiais per sėlstančius vandenis. O paskui is lūpų į lūpas ėjo padavimas apie didelę katastrofą ir narsų jūreivį. Zmonių vaizduotė gausino smulkmenas, faktus papildė nepaprastais nuotykiais.

Be pasaulio tvano aprasymo Sumero literatūroje pasakojami ir kiti visuotiniai mitai, kuriuose vaizduojamas pasaulio ir zmogaus sukūrimas, zmogaus kova su dievais bei stichijomis. Yra uzrasyta legendų apie įvairius isradimus. Sumero rastijos paminklams būdingi bendri viso pasaulio literatūroms motyvai. Ir čia pasaulis sukuriamas is chaoso, zmogus - is molio, dangus ir zemė vaizduojami kaip visos būties tėvas ir motina, metų laikų kaita - kova tarp dievų ir pan.

Sumero civilizacijos klestėjimo laikotarpiu buvo sukurta rasytinė teisė. Seniausi Zemėje įstatymai, islikę iki mūsų dienų, yra is Mesopotamijos. Tai buvo savotiska dantirastinės literatūros rūsis. Jai pradzią davė vadinamieji valdovų įrasai jau ankstyvuoju Sumero civilizacijos laikotarpiu. Įrasuose minimi "teisingumo atkūrimo įsakai", kuriais valdovai siekė susilpninti socialinius priestaravimus: neleisti bendruomenės nariams nusigyventi, prarasti zemę. Zinomiausias Lagaso valdovo Urukaginos "Reformų" tekstas. Neaisku, kaip Urukagina tapo valdovu. Vieni mokslininkai teigia, kad jis įvykdęs perversmą, kiti - kad pries tai valdziusį karalių diduomenės taryba nusalinusi ir karaliumi paskyrusi jo giminaitį Urukaginą. Tačiau abi sios versijos is dalies paaiskina Urukaginos (2318-2312 m. pr. Kr.) reformų tikslą: valdovas siekė, socialiai sulyginti visuomenę. Pavyzdziui, viena "Reformų" teksto taisyklių alegoriskai skelbė: "Auksčiausias zynys negali įeiti į neturtingos moters sodą ir paimti is ten medį ar jo vaisius kaip mokestį". Kitais paragrafais zyniams buvo uzdrausta tarpusavyje dalytis dievo turtą, įsakyta penkis kartus sumazinti laidojimo islaidas ir t. t.

Sumero civilizacijos irimas

Pirmasis, kuriam pavyko sukurti imperiją, apimančią visą Mesopotamiją, buvo Sargonas. Istorinėje literatūroje Sargono įsigalėjimas vertinamas kaip semitų pergalė pries sumerus. Mat Sargonas buvo semitas. (Kaip jau minėta, Mesopotamijos siaurėje buvo apsigyvenusi semitų klajoklių akadų gentis.) Pats apie save jis liepęs rasyti taip:

"Motina mano buvo nekilminga, o tėvo as is viso neatsimenu. Motina, pa­gimdziusi mane, įdėjo į nendrine kraitelę ir paleido pasroviui upe. Isgriebė mane vandennesys, ismokė sodininko amato. As buvau sodininku, kai deivė Istar pamilo mane ir įteikė man karalyste".

Zodis "Sargonas" (Sarumkenas) isvertus į lietuvių kalbą reiskia "tikrasis karalius". Be abejo, jis taip pasivadino tik tapęs valdovu.

Du simtmečius valdomi akadų dinastijos (2350-2150 m. pr. Kr.), sumerai be paliovos kovojo su uzkariautojais, kraste vilnijo sukilimo bangos. Sumerai ne tik stengėsi nusimesti politinį jungą. Nesitaikstė jie ir su religinių tradicijų lauzymu. Akadų ir sumerų priestaravimų draskoma Sargono palikuonių imperija buvo skanus kąsnelis gutams - pirmai klajoklių (manoma, kaukazietiskos kilmės) bangai, uzplūdusiai Mesopotamiją. Grobis buvo nesunkiai pasiekiamas, nes kai kurie Sumero kunigaiksčiai, norėdami atsikratyti akadų, buvo pasirengę derėtis su bet kuo, net su "kalnų slibinais" - taip jie vadino gutus.

Apie 2070 m. pr. Kr. įvyko paskutinis Sumero civilizacijos pakilimas. Į valdzią atėjo vadinamoji trečioji Ūro dinastija, kuri buvo sumerų kilmės. Reiksmingiausia buvo trečioji Ūro dinastija. Jai valdant (XXI a. pr. Kr.) Ūras tapo "Sumero ir Akado" karalystės sostine. Jos pradininkas - Urnamu. Urnamu bei jo įpėdiniai sukūrė biurokratinę sistemą, neturėjusią lygių Mesopotamijos istorijoje. Ji galėjo normaliai funkcionuoti tol, kol salyje gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Tačiau simtmečių sausra, kurią sukėlė Saulės aktyvumo pokyčiai, galutinai nualino sumerų civilizaciją. O kai salį vienu metu uzplūdo elamitų ir vakarinių semitų gentys, daugelis provincijų savo noru pasidavė atėjūnų valdziai. Kraste, ar bent kai kuriose jo dalyse, kilo badas. Mesopotamija vėl virto mazų ir vidutinių valstybių konglomeratu. Kiekviena jų rungėsi dėl hegemonijos, dėl "Sumero ir Akado Karaliaus" titulo. Kovoje vis didesnį vaidmenį įgydavo atėjūnai.

Sumero kultūros renesansas

III tūkst. pr. Kr. pabaigoje prasidėjo trumpas, jau paskutinis Sumero laikotarpis, mokslininkų pavadintas "Sumero renesansu". Sio renesanso pradininkas Urnamu ėmėsi reformuoti, restauruoti ir statyti naujus "dievų namus". Jis grązino sventykloms ankstesnį spindesį ir tuo subūrė krasto gyventojus apie senuosius dievus. Vyriausias dievas Anas - dangaus karalius, įasmenino vyriskąjį pradą, jo zmona deivė Ki - zemė - moteriskąjį. Is jų rysio gimęs dievas Enlilis. Anas visada buvo garbinamas ir minimas pirmas. Jis figūravo kaip visagalė būtybė, nesikisanti į kasdienius zmonių reikalus. Visų zmogaus kūrybinių uzmojų iniciatorius, jo gyvenimo valdovas sumerų mitologijoje buvo Ano sūnus Enlilis. Sumerai labai garbino sį dievą, laikė jį viso krasto viespačiu. Enlilio sventykla Nipūre buvo svarbiausias religinis civilizacijos centras. Galingi Nipūro zyniai teikdavo valdovams karaliaus titulą, tad nenuostabu, kad Urnamu, jau pradėjęs statyti sventyklas Ūre ir Eride, ėmėsi ir Nipūro sven­tovės atstatymo. Uz tai zyniai jį slovino giesmėse, prasydami Enlilio palaimos gerajam valdovui.

Sumero valdovams tekdavo rūpintis zynių palankumu. Sumero dvasinė ir pasaulietinė valdzia nebuvo susiliejusi kaip Egipte. Karalius čia netapdavo vyriausiuoju zyniu. Kita vertus, gyvenime, kur galiojo dievų įsakymai bei draudimai, zyniai, gerai ismanę visas taisykles, buvo vieninteliai valdovų patarėjai. Vieni jų rūpinosi aukomis, kiti - atpirkimo apeigomis, dar kiti - blogų ir gerų zenklų tyrimu, sapnų aiskinimu. Jiems nesvetimos buvo ir įvairios mokslo sritys - astrologija, laiko skaičiavimui praverčianti astronomija, matematika. Zyniai buvo įvaldę ir "mielą dievams" muziką, skambėjusią dangiskų jėgų garbei.

Įvairioms deivėms (Inanai, Babai, Ninlilei, Ningal) tarnavo zynės. Nieko nestebino jų "tarnyba dievams kūnu" - sventyklų prostitucija. Jos svenčiausia apraiska būdavo kasmetinė "dieviskų sutuoktuvių" apeiga, kurioje pagrindinius vaidmenis atlikdavo valdovas ir viena is auksčiausiųjų zynių.

Urnamu dėka labai ūgtelėjo Sumero teisinė mintis. Jo paskelbtas seniausias pasaulyje įstatymų kodeksas (tarp 2065 - 2046 m. pr. Kr.) gerokai pranoko vėlesnių karalių teisines nuostatas. Is Urnamu kodekso aiskiai matyti, kad pirmykstis atsilyginimo tuo pačiu - taliono - principas sumerams buvo svetimas. Sumerai nesilaikė taisyklės "akis uz akį, dantis uz dantį". Jie taikė kitokias atpildo uz padarytą skriaudą formas. Jų nuostatos daug artimesnės mūsų dienų teisingumo principams. Urnamu kodekse ryski tradicija - is ankstesnių kartų paveldėtas teisingumo principas, vėliau, deja, kitų Mesopotamijos civilizacijų pamirstas.

BABILONO CIVILIZACIJA

Babilono civilizacijos atsiradimą labiau sąlygojo socialinio pobūdzio "issūkis". Mesopotamijos miestų valdovai, suirus Sumero civilizacijai, kovojo "visų karą pries visus". Kiekvienas miestas stengėsi uzsitikrinti karingų atėjūnų amoritų paramą. Ilgainiui amoritai taip įsigalėjo, kad pradėjo kurti savas dinastijas.

Viena valdovų dinastija įsitvirtino kukliame provincijos miestelyje Babilone ("Dievo vartuose").

"Ir sunaikins viespats Babelį, graziausią visų karalysčių, puikiąją chaldėjų didybę, kaip Sodomą ir Gomorą, ir niekas jame negyvens ir niekas neapsistos per amzių amzius. Čionai tūnos tyrų zvėrys, ir namai knibzdės pelėdų; ir stručiai čia gyvens, piktos dvasios sokinės ir laukiniai sunes stūgaus jo rūmuose, ir sakalai, linksmybių menėse, ir tas laikas netruks ateiti, ir tos dienos ilgai negais!"

Tokį kraupų likimą Senajame Testamente Babilonui ispranasavo Izaijas.


Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 01, 2012, 09:13:52

Politinė Babilonijos raida

Pirmoji, Hamurabio vardu pavadinta, dinastija Babiloną ir jo provincijas valdė tris simtmečius (1894 - 1595 m. pr. Kr.). Visi vienuolika valdovų, isskyrus pirmąjį, priklausė vienai seimai, ir sostą sūnūs paveldėdavo is tėvo. Karaliai nuosekliai plėtė valstybės teritoriją ir stiprino savo politinę galybę, kuri pasiekė apogėjų sestojo dinastijos valdovo Hamurabio laikais (1792 - 1750 m. pr. Kr.). Vėliau Babilono įtakos sferos, veikiamos vidaus ir isorinių priezasčių, ėmė silpnėti. Valdant paskutiniesiems Hamurabio dinastijos atstovams, prasidėjo vadinamasis Tamsusis laikotarpis, apie kurį neisliko argumentuotų daiktinių ir rasytinių duomenų. Zinoma tik tiek, kad apie 1530 m. pr. Kr. į Babiloną buvo įsiverzę hetitai, o jiems pasitraukus, krastą valdė dar anksčiau įsibrovę kasitai.

Tiek vidaus, tiek uzsienio politikoje ypač pasizymėjo antrasis dinastijos valdovas Nabuchodonosaras II. Babilono valdos prasiplėtė iki Persų įlankos. Miestas klestėjo. Jame buvo du is septynių pasaulio stebuklų. Tai Babelio bokstas, stūksantis miesto centre, ir karaliaus rūmai su "kabančiais sodais". Pats miestas buvo apjuostas dviguba gynybine siena. Tačiau ji 539 m. pr. Kr. neisgelbėjo paskutiniojo Babilono valdovo Nabonido. Persų valdovas Kiras II įzygiavo į Babiloną ir be kovos uzėmė jį. Vėlesnė Babilonijos raida jau nebesiskyrė nuo Egipto likimo. Nabuchodonosaras surengė keliolika karo zygių. Po ilgos apgulties jis uzėmė Jeruzalės miestą (597 ir 586 m. pr. Kr.). Daugumą gyventojų zydų issivarė nelaisvėn į Babiloną. Pakito poziūris į vergus. Nabuchodonosaro laikais kai kurių vergų padėtis pagerėjo. Bet niekas nebeatsiminė Hamurabio laikų tradicijų. Garsusis Hamurabio kodeksas skelbė:

"Jeigu vyras, negalėdamas grązinti skolos, uz pinigus pardavė zmoną, sūnų ir dukterį, arba atidavė tarnauti uz skolą, tai jie turi trejus metus dirbti pirkėjo arba seimininko namuose, o ketvirtaisiais turi būti paleisti".

Tų laikų valdovai kartkarčiais isleisdavo "Teisingumo atkūrimo įsakus" ir skolas panaikindavo. Chaldėjų valdovai tų tradicijų nesilaikė.

Hamurabio laikais karinė tarnyba buvo laikoma sventa visų vyrų pareiga. Kiekvienas turėjo tarnauti kariuomenėje. Valdant Nabuchodonosarui, vyrai is tarnybos galėjo issipirkti pinigais. Todėl samdinių is įvairių tuolaikinių pasaulio krastų kariuomenė jau nesilaikė moralinių "didvyriskų amzių" karybos principų. Jie į kovą ėjo vedami pasipelnymo tikslų.

Ilgainiui tradicijų kitimas atvedė civilizaciją prie zlugimo. Paskutinis jo akordas buvo bandymas pakeisti religines tradicijas.

Asirija Babilono civilizacijos raidoje


Zlugus sumerų civilizacijai, siaurinėje Mesopotamijos dalyje is lėto formavosi semitiska Asirijos valstybė. (Semitai - tautų seima, pavadinta Nojaus sūnaus Semo vardu.) Viena jų dalis sukūrė Babilono civilizaciją. Kitai jų daliai, gyvenančiai siaurėje, buvo lemta sukurti vieną didziausių ir galingiausių senovės imperijų. Tiesa, mokslininkai retai vartoja terminą "Asirijos civilizacija", nes ne visada fizinė, karinė jėga reiskia dvasios jėgą. Asirija visą laiką, nuo pat pirmųjų valstybinių junginių susidarymo, t. y. nuo II tūkst. pr. Kr. pradzios iki zlugimo 612 m. pr. Kr., buvo Babilonijos įtakoje, jos orbitoje, - tarsi sudedamoji Babilonijos civilizacijos dalis. Pirmosios siaurinės Mesopotamijos asiriskos valstybėlės, įskaitant Asuro ir Ninevijos centrus, tiek Hamurabio laikais, tiek XIV a. pr. Kr. pradzioje oficialiai buvo pavaldzios Babilonui. XIV a. pr. Kr. antroje pusėje tarp Babilonijos ir Asirijos prasidėjo didesni ginkluoti susirėmimai. Nuolatinės kovos buvo lygiavertės: nė viena pusė neturėjo aiskaus pranasumo. Tiesa, asirų valdovai Tukulti Ninurta (XIII a. pr. Kr. antra pusė), Tiglatpalasaras (1115 - 1077 m. pr. Kr.) buvo uzėmę Babiloną, bet is to nedaug telaimėjo.

Apie X a. pr. Kr. pabaigą Asirija tapo karine valstybe. Ji mazdaug tris simtus metų prievarta ir smurtu viespatavo Artimuosiuose Rytupse. Uzkariautą Babiloną, kaip senąjį religinį ir kultūros centrą, asirų valdovai laikė neliečiamu. Jie net zmonų sau ieskojo is vietinės Babilono dinastijos. Pavyzdziui, Salmansaras III is Babilono į savo namus parvedė marčią. Garsioji Semiramidė po vyro mirties keletą metų sėkmingai tvarkė valstybės reikalus vietoj mazamečio sūnaus.

Asirų valdovai visaip siekė Babilono palankumo - pripazino babiloniečių dievus, skelbdavosi kartu Asirijos ir Babilonijos karaliais.

Asirijos karaliui Asurbanipalas sujungė  valdzią. Jis su kariuomene patraukė į Babiloną, nugalėjo brolį, bet miesto ir jo gyventojų nenuskriaudė. Tai buvo paskutinis asirų zygis į Babiloną. Greitai Babilono valdovas Nabopalasaras su medais uzėmė Asirijos sostinę Nineviją ir sulygino ją su zeme. Asirijos miestai po tragiskų 612 m. pr. Kr. nebeatsigavo ir pamazu buvo uzmirsti.

Asiriją su Babilonu siejo ne tik politinės raidos momentai. Bendri sąlyčio taskai ryskūs ir dvasiniame gyvenime. Asiriją neįnesė didesnio įnaso į senovės kultūros istoriją. Oficialios apeigos, mitologija, teologija buvo perimti is Babilono civilizacijos. Rusų mokslininkas V. Jakobsonas labai suabejojo ir Asirijos teisinės minties virsūnės - Vidurinės Asirijos įstatymų - savarankiskumu. Lyginant juos su Hamurabio įstatymais, randama nemazai panasumų, kurie leidzia kalbėti apie pirmųjų kompiliacinį pobūdį.

Apie 25 tūkst. molio lentelių ir jų nuolauzų rado anglų archeologas O. H. Lėjardas Ninevijos griuvėsiuose. Tai buvo Asirijos valdovo Asurbanipalo biblioteka. Issifravę dantirastį, mokslininkai padarė gana pesimistines isvadas. Jie nustatė, kad asirai nebuvo sukūrę savo literatūros, isskyrus valdovų karo zygių met­rasčius. Tačiau net ir sie kūriniai beveik visi rasyti ne gimtuoju dialektu, o babiloniečių literatūrine kalba. Kiti Asurbanipalo bibliotekos dantirasčių tekstai - beveik be isimties Babilono literatūros pavyzdziai arba jų pamėgdziojimai.

Mesopotamijos laimėjimai


1938 m. Vytauto Didziojo universiteto Kaune teisių fakultetas isleido A. Tamosaičio ir J. Kairio parengtą Babilonijos įstatymų sąvadą - "Hamurabio įstatymus". Hamurabis tęsė sumerų teisės tradicijas. Jis įsakė savo valdininkams surinktus ankstesnius įstatymų rinkinius perdirbti ir pritaikyti juos savo epochai. Kodekso tekstas buvo iskaltas pustrečio metro auksčio juodojo diorito steloje. Jį sudarė apie tris tūkstančius eilučių. Kolonos virsų puosė bareljefas, vaizduojantis Hamurabį, imantį is sėdinčio Saulės dievo rankų įstatymus. Įstatymų kodifikavimo tikslą geriausiai isreiskė kodekso įvadinė dalis:

"As, Hamurabis, dievų pastatytas pirmiausias karalių tarpe, nukariavau Eufrato gyventojus, įdėjau teisybę ir teisingumą į salies lūpas ir darau laimingą gyvenimą zmonėms".

Kodeksas reguliavo daugelį babiloniečių gyvenimo sričų. Jis ilgus simtmečius buvo labai vertinamas - tai patvirtina vėlesni įvairių jo paragrafų nuorasai. Beje, Babilonijos baudziamojoje teisėje vyravo atpildo (taliono) principas - "akis uz akį, dantis uz dantį".

Babiloniečiai, perėmė sumerų rastą, gerokai praplėtė jo vartojimo sferą. Jį ėmė naudoti penkiems pagrindiniams tikslams: religinių tekstų rasymui (jie parasyti sumerų kalba), administracijos nurodymų fiksavimui, įstatymų kodifikacijai, analų (metrasčių) rasymui, mokslo reikalams.

Babilonijos "atradimui" labai pasitarnavo Asurbanipalo biblioteka - milziniska molinių dantirasčio lentelių kolekcija. Nors ji priklausė asirų valdovui, tačiau didziuma tekstų buvo tiesiogiai susiję su Babilono laikotarpiu.

Galima tvirtai pasakyti, kad daugelis zinomų Babilono mitų ir epų yra sumerų kilmės. Sumerų literatūros turinys niekada nebuvo pasenęs, nes jos kūriniuose gvildenamos amzinos zmonijos problemos: gimimas, meilė, mirtis. Daugumoje Babilonijos literatūros kūrinių pakeistos tik smulkmenos, unifikuoti įvairūs epizodai. Tik siek tiek buvo perdirbtas epas apie Gilgamesą. Babiloniečiai ir patys Senosios Karalystės laikotarpiu (valdant Hamurabio dinastijai) sukūrė gan zymių mitologinių pasakojimų. Labai populiarios buvo pasakėčios, dialogai. Dialoguose kalbėdavosi du personazai, kurie stengdavosi vienas kitą pralenkti gerumu bei darbais.

Kita rastijos rūsis - moksliniai tekstai. Neaptikta nė vieno kūrinio, kuriame būtų nuosekliai pasakojama istorija. Senosios Babilonijos "istorikai" toliau plėtojo perimtus sumerų karalių sąrasus. Jie nurodydavo jau tikslesnes jų valdymo datas. Babilono autoriai maziau nei sumerai painiojo legendas su tikrove.

Įvairios gamtos mokslų sritys Babilone pasiekė nevienodą lygį. Babiloniečių astronomai pirmieji iskėlė nemaza idėjų, kurias vėliau perėmė graikų mokslininkai. Kad mes siandien zvaigzdzių grupes jungiame į zvaigzdynus ir vadinam juos tam tikrais vardais, tai is dalies yra senovės Babilono astronomų nuopelnas. Didziuosius Grįzulo Ratus babiloniečiai vadino Vezimu, jie įvardijo Varno, Gyvatės, Erelio zvaigzdynus. Regimąjį metinį Saulės centro kelią dangaus sfera (ekliptiką) jie pagal mėnesių skaičių padalijo į 12 dalių. Yra islikę babilonietiski Zodiako zenklų atvaizdai. Dauguma jų vadinti tokiais pat vardais kaip ir siandien: Jautis, Saulys, Oziaragis ir t. t.

Prisijungęs


Mantas  Kovo 04, 2013, 22:44:02

Reikia labai atsargiai rinkti informacija apie senoves civilizacijas, nes beveik viskas yra melas, galbut ne ivykiai, bet datos. Skaityti tik tokiu mokslininku knygas, kurie stengiasi daryti kazka kitaip, nei daugelis - taip galima atskirti nesaliskus zmones.

Prisijungęs