Žiauriausi pasaulio serijiniai žudikai  (Skaityti 57528 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 B


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 13:18:49

Daugelis iš mūsų pagalvotų, kad tokie žmonės egzistuoja tik filmuose. Tačiau šios istorijos atskleidžia, kad tokių žiaurių monstrų gali pasitaikyti bet kur. Kartais net serijinio žudiko vardas savaime tampa absoliutaus blogio sinonimas.

John Wayne Gacy

John Wayne Gacy kiles iš nedidelio Čikagos miestelio, dar žinomas „Žudiko Klouno“ vardu. Turėjo žmoną ir vaikų, tačiau nepaisant jo šeimyninės padėties jis persekiodavo, žudydavo ir seksualiai išnaudodavo begales nekaltų žmonių. 1972 metais jis nužudė pirmąją auką. Parsivežės namo jaunuolį, pasimylėjo su juo ir nudūrė peiliu. Jaunuolio kūną palaidojo po savo namo grindimis. Po to prasidėjo jo kitos žudynės.
Viso jis nužudė 33 žmones, 14-21 metų jaunuolius. Juos laidojo savo namų teritorijoje. Žudydamas jis vis dar buvo populiarus visuomenėje, ir netgi linksmino vaikus jų vakarėliuose, dažnai persirengdamas klounu. Daug kas po šiai dienai jį ir prisimena, kaip klouną žudiką.

Carlas Panzramas

Carlas Panzramas, priešingai negu kiti žudikai, turėjo gerą humoro jausmą ir bent mažiausią dalelytę savigraužos. Ne, jis nesigailėjo ne dėl savo baisių nusikaltimų, tačiau gailėjosi, kad apskritai buvo gimęs.
Kai Panzramui buvo paskirta mirties bausmė už žmogžudystę, jis grasino užmušti bet kurį, bandantį teismo nuosprendį pakeisti.
Nusikaltėlis parašė autobiografiją, kurioje dalykiškai aprašė 21 žmogžudystę ir 1000 berniukų išprievartavimus. Po berniuko išprievartavimo ir nužudymo jis rašė:
„Kai jį palikau, jo smegenys tekėjo iš ausų. Aš nesigailiu. Mano sąžinė rami. Miegu ramiai ir sapnuoju saldžius sapnus.“
Panzramas pats save pavadino „Pykčio įsikūnijimu“, nes nuo vaikystės jautė nenuilstantį pyktį.

Luis Garavito

Luisas, dar kitaip žinomas “gyvulio” pravarde, savo aukomis pasirinkdavo neturtingus vaikus. Laikotarpiu, trukusiu nuo 1991 iki 1998 metų, nužudė apie 140 žmonių. Žudynės vyko Kolumbijoje, kur maniakas viliodavo vaikus į apleistus laukus ir juos nužudydavo.
Vėliau kūnus panaudodavo savo psichiškai nesveikiems žaidimams – “arbatos vakarėliams”. Taip, jis tikrai su jais gerdavo arbatą. Susektas jis buvo 1999-aisiais ir pasodintas tik 22-iems metams į Kolumbijos kalėjimą.

Ted’as Bundy’s

Ted’as Bundy’s gal iš pažiūros ir atrodytų gera, draugiška ir charizmatiška asmenybė, tačiau jo simpatiškas veidas tik priedanga, po kuria slepiasi serijinis žudikas. Nuo 1974 ir 1978 metų jis nužudė 30 jaunų moterų iš JAV.
 
Be to, manoma, kad jis buvo atsakingas už daugelio moterų pagrobimus, apie kuriuos nė karto neprisipažino. Kad sugundytų savo aukas, jis apsimesdavo neįgaliu žmogumi ar įtakinga valdžios asmenybe. Kartais jis įsiverždavo į aukų namus, kai jos miegodavo ir, prieš tai išžaginęs, nužudydavo.
1979 metais, po ilgų policijos persekiojimų Bundy pagaliau buvo susektas, nuteistas ir užmuštas elektros kėdėje.

Andrei Chikatilo

Chikatilo nužudė 52 vaikus per 12 metų. Žudydamas savo pirmąją auką jis patyrė orgazmą ir suprato, kaip tokia veikla jį žadino. Sovietų sąjunga dangstė žmogžudystes, nes šios teršė valdžios reputaciją, ir todėl tėvai negalėjo tinkamai apsaugoti vaikų.
Kai gandai galiausiai pradėjo sklisti, žmonės įtarė, kad apylinkėse siautėja vilkolakis. Chikatilo buvo suimtas 1990 m. ir kaltino Sovietų Sąjungą dėl savo nusikaltimų.

Gary Ridgway

Žinomas kaip „Žalios upės žudikas“, per 1980-uosius ir 90-uosius uždusino ne mažiau kaip 71 moterį Vašingtono valstijoje. Pirmosios penkios jo aukos buvo atrastos Žalioje Upėje, kuri ir pelnė jam tokią pravardę.
 Galiausiai jis buvo suimtas ir, kad išvengtų mirties bausmės, atskleidė daugelio aukų nužudymo vietas ir slėptuves. Ridgway paimdavo prostitutes nuo kelio ar bėgių, o kad įgautų jų pasitikėjimą, rodydavo savo sūnaus nuotrauką.

Vėliau nusivežęs į atokesnę vietą jas uždusindavo. Ištisus metus žudikas buvo laisvėje ir galiausiai pagautas tik 2001 metų lapkritį. Ridgway yra gyvas po šiai dienai, tačiau nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Javedas Iqbalas

Javedas Iqbalas darė viską, kad būtų berniukų apsuptyje: statė mokyklas, akvariumus, sporto sales; vedė vyresnę mažo berniuko sesę; ir ištekino savo paties sesę už kito mažo berniuko.
Jis nužudė, kankino, išprievartavo ir sukapojo daugiau negu 100 berniukų. Maniakas buvo suimtas kelis kartus, bet tėvo turtai jį vis išgelbėdavo. 2000 m. jis galiausiai sulaukė mirties bausmės ir pripažino, kad nejaučia jokios sąžinės graužaties:
„Kiekvienam kūnui atsikratyti man prireikė tik 120 rupių (2 $).“

Dennis Rader

Tarp 1974 ir 1991 m, Dennis’as Rader’is užmušė apie dešimt žmonių Vičitoje, Kanzaso rajone. Rader buvo žinomas kaip BTK žudikas, kas reiškia, „rišti, kankinti, užmušti.“ Jis siųsdavo laiškus, kuriuose aprašydavo savo žmogžudystes, žiniasklaidai ir valdžiai bei grasindavo, kad net nebandytų jo ieškoti, nes jų laukia toks pats likimas.
 
Pagrobdamas savo aukas jas surišdavo, kankindavo iki nualpimo, palaukdavo kol atsigaus, tuomet išnaudodavo seksualiai ir galiausiai užmušdavo. Rader buvo sugautas kai policija iš jo atsiųsto diskelio išsiaiškino informaciją apie jo dalyvavimą visuomeninėse veiklose, pasirodo jis buvo Raders bažnyčios aktyvus narys. Dennis’as buvo sugautas 2005 metais ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 13:24:13

Pirmasis žudikas  John Wayne Gacy

 Na man jis atrodo paprastas vyrukas,kuris pasirodo nebuvo toks paprastas. Šis žudikas atitiktų prototipą žudikų,kurių blogis kilo dėl šeimos. Pasirodo jo tėvas buvo piktas žmogus,mušdavo vaikus,daug iš jų reikalavo, o John jau vaikystėje pradėjo jausti trauką berniukams, apie kurią tais laikais,plius toje šeimoje,negalėjo net minties būti. Visą gyvenimą jis labai stengėsi įtikti tėvui, tačiau jam sunkiai sekėsi, nes jis nebuvo “tikras” vyras, nebuvo stiprus,sirgdavo. Jis nesidomėjo tuos,kuo turėjo domėtis “vyrai”,pvz. tėvas norėjo,kad jis žvejotų,o John mieliau su mama būdavo gėlyne. Jis slėpė savo seksualinę trauką vaikinams,  mokykloje susitikinėjo su merginomis,ėjo į šokius. Vėliau persikėlė į Springfield’ą , vedė Marlynn Myers ir gyveno aktyvų gyvenimą visuomenėje,susilaukė vaiko. Lūžis jo gyvenime buvo įvykis,kai jis nuėjo į barą su bendradarbiu , nusigėrė ir prabudo nuogas to draugo namuose (bent jau pats taip pasakoja). Vėliau jis pradėjo gyventi kitokį,negu įprasta, gyvenimą su savo žmona. įvairūs svingerių vakarėliai,parterių keitimasis ir pan. Bet tai buvo tyli veikla,oficialiai jis buvo šeimos tėvas, jau turėjo du vaikus, buvo populiarus ir žinomas, tačiau negalėjo paslėpti savo traukos berniukas. Ir jis tos traukos nesuvaldė, į namus pasikvietė berniuką, nugirdė,išprievartavo ir prigrasino apie tai niekam nepasakot, sumokėjo 50 dolerių,kad tylėtų. Tačiau vėliau vaikui pasakoju kas įvyko,jis buvo suimtas ir jam buvo pareikšti kaltinimai. Tyrimo metu atsirado kitų vaikų,kurie pasakojo,jog ir jiems buvo nutikę lygiai tas pats. Jis buvo nuteistas kalėti už tai,jį paliko šeima ir jis liko vienas. net kalėjime jis buvo populiarus,gamino ten maistą. Kalėjime jis kovojo su savo trauka vyrams reikšdamas pyktį ir smurtavo prieš kalėjime esančius gėjus. Už gerą elgesį jis buvo išleistas ankščiau,grįžo į savo motinos namus (tėvas jau buvo miręs).1972  metais jis nužudė pirmąją auką, jaunuolį parsivežė namo,pasimylėjo su juo ir nudūrė peiliu,kūną palaido po namo grindimis ,tais pačiai metais jis vedė antrą kartą.  Po to prasidėjo jo žudynės. Viso jis nužudė 33 žmones,14-21 metų jaunuolius. Juos laidoje savo namo teritorijoje .

žudydamas jis vis dar buvo populiarus visuomenėje, jis netgi linksmino vaikus jų vakarėliuose,dažnai persirengdavo klounu,daug kas jį ir prisimena,kaip klouną žudiką. Vieną kartą jis suklydo ir jį suėmė,jis tapo įtariamuoju. Jo namuose rado dingusių vaikinų daiktų,tačiau jo negalėjo nuteisti ir laikyti suimtą,nes nebuvo rasta jokių įrodimų, tačiau jis palūžo, nuėjo pas savo advokatą ir papasakojo viską,pasakė kur lavonai,buvo rasta daug lavonų,daug lavonų dalių,suirusių audinių.
 Jį nuteisė mirties bausme. Laukdamas egzekucijos parašė knygą apie savo gyvenimą,kur neigė viską,už ką buvo apkaltintas. Teigė,jog tuos laovnus specialiai užkasė kiti. Tačiau tai nepakeitė nieko. Jis mirė nuo mirtinos injekcijos.  Po mirties jo smegenys buvo išimtos,buvo tikimasi rasti kažkokių ženklų ar kažkokių išskirtinumų jo smegenyse, bet jie nieko nerado…

1992 pasirodė filmas “To Catch a Killer” pasakojantis John Wayne Gacy istoriją.

 Svarbiausi faktai:

Gimė 1942

Mirė 1994 nuo mirtinos injekcijos

Žudė  1972–1978

Aukų skaičius 33

Aukos  jauni vyrai

Faktai nėra 100 proc. tikri, vienus girdėjau filme, kitus radau internete,tad gali būti klaidų,kurių tikiuosi nėra.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 13:35:07

Luis Garavito

Luis Garavito – galbūt ne toks žymus, kaip kai kurie šiame sąraše esantys jo kolegos, tačiau jis – ne ką mažiau žiaurus. Gimęs 1957 m. sausio 25 d., šis „Žvėrimi“ vadinamas vyras buvo vyriausias iš septynių brolių. Visą vaikystę jam teko kęsti tėvo priespaudą – Garavito būdavo skriaudžiamas tiek fiziškai, tiek emociškai. Negana to, jau teisme vyras pasakojo buvęs seksualiai išnaudojamas, tačiau savo skriaudėjo neįvardijo.

 Tolimesnės jo gyvenimo detalės nėra tikslios, tačiau išsivystęs maniakiškas polinkis žudyti esti tiesiog gąsdinantis. Garavito pelnydavo vaikų pasitikėjimą, siūlydamas šiems nesunkius pavienius darbus, už kuriuos atsilygindavo pinigais, saldainiais arba narkotikais. Vėliau su kuriuo nors iš jų vyras išeidavo pasivaikščioti, o kai vaikas nuvargdavo, jį surišdavo, žiauriai kankindavo, išprievartaudavo ir perpjaudavo gerklę. Dauguma jo aukų buvo rastos be galvų.

 Garavito kruopščiai parodė policijos tyrėjams visus, daugiau nei 170-ies vaikų, kapus, plačiai išsibarsčiusius po Kolumbiją. Nepaisant to, pareigūnai įsitikinę, kad žudikas gali būti daugiau, nei 300 mirčių kaltininkas.

 Garavito buvo sugautas 1999 balandžio 22 d. Ir, nors jis prisipažino kaltu dėl 140 vaikų nužudymo, tebevyksta tyrimas dėl dar 172 vaikų mirties daugiau, nei 59-iuose Kolumbijos apygardose. Bausmė už 138 žmogžudystes siekia 1853 metus ir 9 dienas. Tačiau dėl Kolumbijos įstatymų apribojimų, niekas negali būti įkalintas ilgiau, nei trisdešimčiai metų. Negana to, kadangi vyras pats padėjo surasti aukų kūnus, bausmė buvo sumažinta iki 22 metų kalėjimo. Garavito laikomas pačiu blogiausiu serijiniu žudiku istorijoje, pasiglemžusiu daugiausiai gyvybių už bet ką kitą.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 13:44:58

Gary Ridgway

Vyrui, kuris prisipažino esąs "Grin Riverio žudikas", per 15 metų Sietlo apylinkėse nužudęs 48 jaunas moteris, ketvirtadienį paskirta kalėjimo iki gyvos galvos bausmė be teisės prašyti paleisti pirma laiko. Mirties bausmės jis išvengė sutikęs padėti policijai surasti aukų kūnus. Anksčiau sunkvežimių dažymu vertęsis 54 metų Gary Ridgway (Geris Ridžvėjus), kuris Grin Riverio žudiku buvo pramintas dėl to, kad kelių nužudytų moterų kūnus buvo įmetęs į Grin Riverio upę, beveik nerodė jokių jausmų, kai teismo salėje savo pyktį ir gedulą liejo jo aukų artimieji, tačiau verkė prieš teisėją Richardą Jonesą (Ričardą Džounsą) ir sakė, kad gailisi sukėlęs tiek skausmo.

"Gailiuosi, kad nužudžiau visas tas jaunas ponias, - sakė G.Ridgway nusiimdamas akinius, kad nusišluostytų ašaras. - Stengiausi prisiminti kaip galėdamas daugiau, kad padėčiau detektyvams jas surasti. Gailiuosi dėl to siaubo, kurį įvariau bendruomenei".

G.Ridgway, kuris anksčiau prisipažino, kad žudė dėl sumišusių geismo ir neapykantos moterims jausmų, minėjo, kai stengėsi liautis žudęs ir sakė, kad tai buvo kaip nesėkmingi alkoholiko bandymai nebegerti.

"Ilgą laiką mėginau išmesti iš galvos tuos dalykus", - sakė G.Ridgway.

Kai kurie liudytojai atleido G.Ridgway, o kiti linkėjo jam keliauti į pragarą už jų seserų, dukterų ir motinų nužudymą per precedento neturinčią tokių nusikaltimų virtinę.

"Jis eis į pragarą, ten jam vieta", - sakė Carol Estes (Kerol Estes), kuri teigė, kad G.Ridgway sugriovė jos gyvenimą 1982 metų rugsėjį nužudęs jos dukterį Debrą, kuri yra aštuntoji žinoma jo auka.

G.Ridgway tyrimo metu prisipažino pasmaugęs 48 moteris, daugiausia - nepilnametes prostitutes ir iš namų pabėgusias merginas, taip užsitarnaudamas siaubingą didžiausio Amerikos istorijoje žudiko maniako vardą.

"Nužudžiau tiek daug moterų, (kad) man sunku suskaičiuoti", - sakoma G.Ridgway pareiškime, kuris praėjusį mėnesį buvo perskaitytas Sietlo teisme.

"Sutinku, kad visas žmogžudystes įvykdžiau pagal bendrą schemą ar planą, - sakoma pareiškime. - Planas buvo toks: norėjau nužudyti tiek moterų, kurios, kaip maniau, yra prostitutės, kiek tik galiu".

"Prostitutes savo aukomis pasirinkdavau dėl to, kad daugumos jų nekenčiu ir nenorėjau joms mokėti už seksą", - tuo metu sakė G.Ridgway, kuris prisipažino nujautęs, kad apie jo aukų dingimą nebus iš karto pranešta, o galbūt ir išvis niekas jų nepasiges.

"Rinkausi prostitutes, nes maniau, kad galiu nužudyti jų kiek tik noriu ir nebūsiu sučiuptas", - rašė G.Ridgway.

Jis buvo suimtas 2001 lapkritį ir apkaltintas septyniomis iš žmogžudysčių, kurios Sietlo apylinkėse buvo įvykdytos nuo 1982 liepos iki 1984 metų vasario.

Žudikas buvo areštuotas radus naujų DNR įrodymų, kurių neturėta 1984-aisiais, kai jis pirmą kartą buvo apklaustas kaip šios bylos įtariamasis.

Iš pradžių G.Ridgway pareiškė esąs nekaltas, bet vėliau pasirodė, kad kaltintojai šioje byloje sudarė susitarimą, nors ir žadėjo to nedaryti.

Priemiestyje gyvenęs darbininkas prisipažino, kad daugumą aukų nužudė savo namuose, kai kurias - savo sunkvežimyje.

"Dažniausiai jų vardų nežinojau, - savo pareiškime rašė buvęs JAV karinio jūrų laivyno jūrininkas. - Jas mačiau pirmą kartą gyvenime".

Pranešama, kad G.Ridgway, kuris buvo vedęs tris kartus ir turi 28 metų sūnų, prisipažino įvykdęs mažiausiai dvi žmogžudystes, kurios anksčiau nebuvo siejamos su Grin Riverio byla, ir sakė, kad kai kurias Grin Riverio žudikui priskiriamas žmogžudystes įvykdė ne jis.

Teisėsaugos pareigūnai mano, kad jis galėjo nužudyti daugiau kaip 100 moterų.

Sudarytas susitarimas pribloškė nužudytų moterų giminaičius, kurie pasipiktino tuo, jog tartasi su vienu liūdniausiai pagarsėjusių Amerikos žudikų.

G.Ridgway teismui papasakojo, kad norėdamas įgyti aukų pasitikėjimą, rodydavo joms savo sūnaus nuotrauką. Kaip parodė tyrimas, prieš atsikratydamas lavonais jis dar atlikdavo nekrofilijos aktą, nors nuo nužudymo kartais būdavo praėjusios kelios dienos.

Kaltinamojo advokatas tvirtina, kad jo klientas "dėl įsiūčio būdavo kaip nesavas". Jis esą patyrė pirmosios žmonos, kuri jo nesulaukė iš armijos, neištikimybę.

Antroji G.Ridgway žmona pasakojo, kad mylėdamasis jis elgdavosi keistai: vesdavosi ją į mišką, o kartą vos jos nepasmaugė. Dažnai jis namo grįždavęs vėlai, visas šlapias ar purvinas.

Grin Riverio žmogžudystės buvo didžiausias neatskleistas tokio pobūdžio nusikaltimas. G.Ridgway prisipažinimas lėmė, kad jis bus nuteistas dėl didžiausio žudiko maniako nusikaltimų skaičiaus per visą JAV istoriją.

Čikagos žudikas Johnas Wayne'as Gacy (Džonas Veinas Geisis) 8-ajame dešimtmetyje buvo nuteistas už 33 vyrų ir berniukų nužudymą, o Tedas Bundy (Tedas Bandis) prisipažino nužudęs daugiau kaip 30 moterų, tačiau buvo nuteistas tik dėl trijų žmogžudysčių, už kurias jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

Daugiausiai žmonių nužudžiusiu JAV nusikaltėliu daugelis laikė Henry Lee Lucasą (Henrį Li Lukasą), kuris prisipažino nužudęs mažiausiai 200 aukų. Tačiau buvo įrodyta, kad daug tų žmogžudysčių įvykdė ne jis. H.Lee Lucasas buvo nuteistas už 16 žmogžudysčių, ir 2001 metais mirė kalėjime.
 Šaltinis: BNS

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 13:50:05

Javedas Iqbalis

 Javedas Iqbalis Mughalis (1956 – 2001 m.) buvo serijinis žudikas, kilęs iš Pakistano provincijos Punjabo sostinės Lahore. Jis tvirtino per 18 mėn. laikotarpį nužudęs 100 berniukų.

 1998 m. birželį vyras buvo suimtas už seksualinį poros berniukų išnaudojimą, kuriems buvo sumokėjęs pinigus. Netrukus, paleistas už užstatą ir apimtas keršto troškimo, pakistanietis pradėjo žudyti. Iqbalis susipažindavo su vaikais gatvėje, pelnydavo jų pasitikėjimą, o tuomet – apsvaigindavo narkotikais, išprievartaudavo ir pasmaugdavo. Vėliau supjaustydavo kūną į gabalus ir sumesdavo juos į kubilą, sklidiną vandenilio chlorido rūgšties. Kai tik palaikai suskystėdavo, atsikratydavo jais išpildamas į kanalizaciją. Tai tęsėsi tol, kol kaimynai nepradėjo skųstis tvaiku.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 14:03:38

Jeffrey Dahmer (g. 1960) – “Nepavojingas pedofilas – zombių tėvas"

Tikslus Dahmerio aukų skaičius nežinomas – jis svyruoja apie 17 vyrų ir berniukų. Nors jo žmogžudystės ypatingai kraupios – sodomija, nekrofilija, kūno dalių išniekinimas ir net kanibalizmas – pirmąją savo auką – 19-metį tranzuotoją – jis pasirinko net “romantiškai”. Jaunuolį Dahmeris pasakojo nužudęs po pakvietimo į namus, kadangi “nenorėjęs, kad jis išeitų”.

1988 Jeffrey buvo sulaikytas už tai, kad seksualiai priekabiavo prie trylikmečio. Už tai jis dešimt mėnesių dirbo specialioje darbo stovykloje. Tiesa, tais laikais Amerikoje pedofilams gyventi buvo daug saldžiau – atlikus bausmę, nebuvai įtraukiamas į seksualinių nusikaltėlių duomenų bazę. Tad jis įtikino teisėją, kad jam reikia psichologinės pagalbos, ir buvo paleistas anksčiau. Štai tuomet ir prasidėjo žmogžudysčių serija.

Čia pasitarnavo ir policija. Vienam keturiolikmečiui pavykus pasprukti, jis buvo rastas besiblaškantis po gatves – nuogas. Jeffrey Dahmeris paaiškino policijai, kad tai – devyniolikmetis jo meilužis, ir jie susipyko begerdami. Neklausydami berniuko protestų, policininkai atidavė jį žudikui. Jis, žinoma, įvykdė žiaurią egzekuciją.

Suėmus žudiką, pasirodė, kad jis tenorėjęs sukurti zombių armiją.

Prisijungęs


Lucky  Lapkričio 08, 2012, 15:19:00

Patinka man tokie straisniai, jie būna įdomūs ir įtraukiantys.. :) Gaila, bet apie daugelį „veikėjų“ jau skaičiau anksčiau.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 15:36:26

Andu pabaisa

Jau penekri metai, kai mazos Ekvadoro, Kolubijos ir peru mergaites yra saugomos tevu labiau uz savo aki. Nerimas pasetas pasleidus is kalejmo baisiausia siu laiku zmogzudi, serijini mergaiciu zudika, iki sioj neisisklaido. Tenyksciai zmones kiekviena diena prisimena, kad gali pasipilti nekaltas kraujas….

Pedro Alonzo Lopezas Ekvadoro gavo maziau nei po menesi uz kiekviena mergaite kuria nuzude trijose Prietu Amerikos salyse. Taciau dabas jis laisvas- salyje, kurioje zudikas buvo ikalintas, nera mirties basumes. Valdzia lopeza paleido po 18 metu kalejmo.

1980-aisiais Lopezas, pravarde Andu pabaisa, pagarsejp, kai sokiruotiems Ekvadoro pareigunams parode 53 auku kapus. Visos emrgaiets buvo 9-12 metu.

Po devyniu menesiu lopezas buvo pripazintas kaltas del to, kad vien Ekvadore nuzude 110 emrgaiciu. Jis taip pat prisipazino atemes gyvybes dar 240 be zinios dingusiu mergaiciu Peru ir Kolumbijoje.

Lopezui tebesedint Ekvadoro kalejme siu eiluciu autoriui zudikas dave viena vieninteli interviu savo gyvenime.

Norint susitikti Andu pabaisa reikejo atlikti kai kurias proceduras. Pedro Alonzo Lopezas buvo laikomas Ambato kalejimo skyriuje, pacioje kalno virsuneje. Sioje pasatato dalyje, be lopezo nebuvo daugiau ne vieno kalinio- ir ju ir zudiko saugumo tiksliais. Teigiama jog uz Lopezo galva bet kruiam asrgui ar kaliniui butu skirta 25 tukt. JAV doelriu premija- tokia suma surinko jo auku seimos. Kalejme FHM komanda nuodugniai apieskojo, paskui lauke trys apsaugos uztvaros. Nusiave bautus ant pristu galiukunutipenome kolidoriumi ir pro mazyti grotuota langi zvilgtelejom I Lopezo cele. Pabaisa sedejo ant grinduatsiremes I siena, milziniskos rankos buvo nukarusios nuo keliu. Ant sienos virs jo kabejo isblukusios laikrasciu iskarpos apie jo teisma. FHM grizo I kalidoriasu gala, ijunge blykste ir fokusavo vaizda pro fotoaparato acute ant grotuoto langelio. Vienas sargybinis susnypste- jie mego gasdinti zudika, nes bijojo jog ji bet kruia sekunde gali uzmusti. Pabaisa apime enrima. Jis piktaisuurzge, pripuole prie langelio ir tvirtai isikibo I grotas. Kaip tik tada buvo padaryta primoji nuotrauka: joje matyti ituzes zudiko veidas be igalingos rankos

Kita diena FHM grizo drauge su kaljimo virsininku. Pro maza langeli ir kameros tarpduryje mus stebejo pistoletais ginkluoti sargai. Sioje patalpoje LOpezas buvo kalinamas 12 metu visiskoje vienatveje. Kalejmo virsininkas Victoras Lascano, stovedamas kitoje grotuotoje langelio puseje, prostate FhM Lopezui. It kvailiai isteisiame ranka- norejome pasisveikinti su pabaisa

Lopezas atrode nsutebes. Tirkiasuiai niekas nebuvo jo palietes nuo tada, kai 1980-aisiais zudikas buvo ikalintas. 3-eriu Lopezas buvo zudes emrgaites trejus metus. Pabaisa idemiai zvelge aksi tada ciupo rank air rpadejo spasutii, jo didziule letena, taip sugniauzdavo mergaiciu kaklus, kad kaikurioms net isokdavo akys, adbar visa ejga nukreipe I FHM. Ranka visiskai ntirpo ir jeigu ant pirsto butu buves ziedas, jis butu luzes. Pirstu galiukai pradejo pustis kaip mazi raudoni balioneliai, sprogstantys nuo kraujo. Jau nroejomesurikti is skausmo, bet pabasia nustojo spausti ir nusisypsojo. Ir kaip tiktada nusprende duoti interviu. I kameros vidu Lopezas pakviete ir kaljimo virsininka. Iskeles viena aslyga: jeigu kartu uzeis ir nuostabi musu pokalbi vertinusi virsininko dukra. Priziuretojui jis paiskino nelietes moters tuzina metu, tedel interviu zadejo duoti tik tuo atveju, jeigu gales paglostyti jo dukros rankas. Trumpam netekome zado. Pabaisos kameroje buvo trise. Sargybinaii laike nukreipe pistoletus pro grotas. Jeigu butu asudoma tikejomes akd musu nesuzeis. Mergina drasia isitiese rankas, o Lopezas jas labia aistringai paliete. Ar jis griebs aj uz gerkles ir nuzudys? Praejo kelios akimirkos. Tada Lopezas atitrauke ir rankas ir pradejo kalbeti. Pasake akd priziuretojo dukters amzius amzdaug 26 metai, ir jis jos enegidzia. Ji esanti jam per sena. Nuolat priziurymas pistoeltu akiu Lopezas atsake I visus klausimus, kuriu neikas iki tol nebuvo uzdaves. Ka jaute zudydamas? Kodel zude? Kodel rinkosi tik mazas mergaites? Kaip kiti vyrai skutasi, prausiasi ir valgo, Lopezas regulairiai zudydavo. Dbvi, kartais tris mergaites per savaite. Ir taip kiekviena menesi trejus metus. Nedideleje kalejimo kameroje serijinis zudikas sake: “Esu iskiliausais XX amziaus zmogus. Niekas man neikada neatleis”.

Lopezas apprastai mazas mergaites rasdavo tuguje. Pabaisa ajs suviliodavo parastai pazadehjes koki niekutiavyzdziui- koki kisenini veidrodeli. Po to nusivesdavo I nuosalais vietas kur is anksto paruosdavo kapus. Kartais negilioje duobeje jau guledavo senesne auka. Lopezas uzliuliuodavo mergaites savo glebyje- selniai kaip mylintis tevas. Tada saulei tekant jas isprievartaudavo. “pasirodzius sviesai as susijaudinadvaujega mergaite priversdavau uzsiimti seksu, sugniauzdavau jos kakla, kai saule aptekedavo mergaite apsmaugdavau. Man buvo svarbiausia matyti jos akis. Nesu nieko nuzudes nakti. Tamsoje tai daryti berprasmiska. Turejau mergaites stebeti diena, kai sviesu”.

Lopezas sake, kad aukos mirdavo per 5-15 minuciu. “buvau labia atidus. Su emrgaitemis rpaleisdavau daug laiko, kad isitikinciau jog jos sities negyvos. Naudodavau veidrodeli- norejau nsutatyti ar jos vis dar tebekvepuoja”. Pabaisa perpjaudavo auku riesus ir gerkle, kad paziuretu ar kraujas nebeulsuoja. Jei emrgaites dar budavo gyvos lopezas jas pribaigdavo. “kartais turedavau dvigubai nuzudyti- sipteli lopezas,- tos emrgaitesniekada nereke, ens nesitikejo, nes nesitikejo jog atsitiks kas nors blogo, jos buvo tokios nekaltos:

Lopezas papasakojo kaip jam pavykdavo ivilioti aukas I spastus. “ vaiskciodavau turguje ieskodamas mergaites, kurios veidas, zvilgsnis butu ypatingi. Ji turejo butu grozio, bei nekaltybes simbolis. Paprastai tai buvo geros dukros akrtu su mamomis besirupinancios namais. Nusiziuretaja sekdavau kartais net dvi ar tris paras- laukdavau akimirkos kol ji bus palikta viena. Is rpadziu iteikdavau grazuti, spindinti niekuti, tada prikalbindavau nueiti i miesto krastapaiimti dar viena jos mamai.

Zudikas taip pat prisipazino norejes isprievartauti ir nuzudyti turistu vaikus. “daznai sekdavau atvykeliu seimas- norejau pagrobti ju nuostabais blondines mergaites. Taciau man neikada ennusisypsojo sekme. Ju tevai buvo per daug demesingi”. Lopezas su mergaitemis rezisuodavo makarbiskus spektaklius: paramstydavo aukas kapo duobeje itr u jomis snekuciuodavosi. FHM ir sokiruotai vertejai jsi sake: “Mano mazosios drauges mego kompanija. Daznai vienoje duobeje susodindavau tris keturias mergaites ir su jomis kalbedavau. Tai buvo tarsi vakarelis. Deja emrgaites negalejo judeti, todel netrukus man nusibosdavo ir as iseidavau ieskoti kitu..”

Lopezas taip pat paaiskino kdoel rinkdavo tik labia jaunas mergaites: “tai tarsi valgyti paukstiena- kam rinktis sena vista kai gali megautis ajunu visciuku?”

Pabaisos nusikaltimai tiesiogine to zodzio prasme isplauke I pavirsiu 1979-aisais, Ekvadore. Netoli nuo Ambato miesto, tekanti upe patvino ir isplove zeme. Ant kranto buvo rasti keturiu mergaiciu lavonai. Trys aukso buvo pasmaugtos vartojant tokai jega, kad joms net akys buvo isokusios is akiduobiu. Ketvirtojo vaiko akys buvo vis dar atmerktos sustingusios is siaubo. Po trij udienu Lopezas buvo sugautas, kai bande pavilioti dar viena auka. Laime, 10 metu mergaites motina Carlina Ramon Paveda pamate savo dukra, isikibusia pabaisai I ranka bei einancia tolyn ir rpadejo agrsiai rekti. Ituzusiu turgaus prekeiviu minia nutvere zudika ir laike, kol atvyko policija. Lopezas astkleide, kad pries tai buvo dar akrta pagautas. “peru indenai suzinoje, ka darau su ju dukromis mane suriso bei iki galvos uzkase smelyje. Jei isliejo ant manes vaisiu sirupo ir buvo apsirenge pailkti skruzdems suesti. Laime, kaip tik tuo metu dzipu atvyko amerikieciu misioniere ir prizadejo mane eprduoti policijai. Indenai amne iskase ir surista imete I dzipo gala. Taciau misioniere nuveze amne iki Kolumbijos sienos, atriso ir paleido. Tos moters nelieciau, nes ji buvo per sena”

Vis del to zudikui nepavyko isisukti nuo ekvadoro policijos. Siekdama isiaiskinti ar tikrai Lopezas nuzude visas tas upes isplautas mergaites, policija I suimtojo kamera pasodino nusikalteliu apsimetusi detektyva Pastora Gonzalesa. Jsi puikiai atsimena kameroje su Lopezu praleistas akimirkas “27 dienas beveik nemiegojau- bijojau kad busiu pasaumgtas lovoje. Sau aplink egrkle buvau apsiviniojes ranksluosti. Nepaisant sios baimes amn visdelto pavyko apsimesti prievartautoju ir priversti Lopeza isipasakoti. Jis man gyresi viena po kitos Ekavdore, Kolumbijoje ir Pero ivykdyta zmogzudyste.. tai buvo kalikiau nei baisiausias amno kosmarai”.

Prispaustas policijos destomu faktu Lopezas parode pareigunams 53 auku kapus, taciau toliau bendradarbiauti atsisake. Po keliu menesiu 1980m. pabaigoje, jis buvo pripazintas kalta del 110 emrgaiciu zmogzudysciu. Policijos teigimu, Lopezas galejo buti apklantintas 350 be zinios dingusiu mergaiciu, taciau papildomi teismai kolumbijoje ir Peru butu buve epr daug sudetinga bei per brangi uztuotis teisesaugai. Beje preis pradedamas mergaiciu medziokle Lopezas jau buvo teistas uz zmogzudyste. Kai jam buvo 18 metu, trys vyrai ji isprievartavo kolumbijos kalejime. Ten lopezas atliko bausme uz automobilio vagyste. Visiems trims savo skriaudejams jopezas perpjove gerkles. Kad bus zudikas, Lopezas sake zinojes jau nuo astuoneriu metu, “buvau septintas is 13 vaiku, pagimdytas prostitutes. Mes meigodavome dideleje lovoje uz sirmos, o mama tuo metu priimdinedavo klientus. Ji isvare mane is namu kai man buvo 8netai. Ji pagavo mane leixciancia sesers krutis. Mama nuvede mane I miesto pakrasti, bet as radau keli namo. Kita diena isodino I autobus air ismete daugiau nei uz 350 kilometru nuo namu. Ten ane rado kazkoks vyras.jis nusivede mane I apleista nama ir nuolat prievartauadvo. Tuo metu ta pati ir nusprendziau padaryti su kuo daugiau jaunu mergaiciu”” jis bande savo zmogzudystes teisinti, lygindamas save su koridos ziurovais stebinciais “ties akimirka”, kai kovoejs bulius ar matadoras zvelgia mirciai I akis “sekundes kai laikydavau rankas ant mazos emrgaites kaklo, buvo dieviskos. Ziueradvau joms I akis ir matydavau kaip akzkokia sviesa, kibirkstele staiga uzgesdavo. Tik zudikai supras, ka turiu mintyje. Mirties akimirka paevrgia ir zadina jausmus. Kada nors kai mane paleis, vel tai pajusiu. Busiu laimingas galedamas zudyti. Tai mano- misija”

Tikriasuiai epr 18 kalejime praleistu metu Pedro Alonzo Lopezas labiasuiai baiminosi, kad bus eprduotasKolumbijos etisesaugai. Sioje salyje mirties basume yra iteisinta taigi Lopeza butu iskart susaude. Taciau taip neatsitiko ir gyvas kosmaras buvo paleistas laisven…

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 16:04:37

77 žmones nužudęs Andersas Behringas Breivikas serga paranojine šizofrenija ir yra nepakaltinamas. Tokia šią savaitę dviejų Oslo psichiatrų paskelbta diagnozė ne vieną ekspertą nustebino, o daugelį žmonių ir aukų artimųjų – nuvylė.

 Juk dar visai neseniai kalbinti specialistai bemaž vieningai tvirtino: ilgas ir kruopštus sprogdinimų Oslo vyriausybiniame kvartale ir žudynių jaunimo vasaros stovykloje planavimas rodo, kad A.B.Breivikas nėra pamišėlis. 1,5 tūkst. puslapių sklandžia anglų kalba žudiko surašytas ir internete paskelbtas manifestas tik įrodo, kad jis – inteligentiškas ir savo veiksmus suvokiantis asmuo.

 Tačiau A.B.Breiviko psichologinę ekspertizę atlikę Norvegijos specialistai teigia dėl žudiko diagnozės neabejojantys. Ja visiškai pasitiki ir psichoterapeutas Olegas Lapinas, tikinantis dėl šios diagnozės buvęs tikras „nuo pat pirmos dienos“.

 „Net savižudžiai sprogdintojai nesielgia taip, kaip elgėsi A.B.Breivikas, – „15min“ sakė psichologas. – Jie vengia tiesiogiai žudyti vaikus. Yra toks jausmas kaip sąžinė. Jei asmuo jos visiškai neturėtų, jis būtų sociopatinė asmenybė, nesugebanti kitam žmogui pajusti jokių jausmų. Tuo tarpu A.B.Breiviko elgesio motyvacija buvo visiškai neadekvati. Taigi tai vis dėlto buvo kliedesys.“

Neįtelpa į žiaurumo rėmus

 Įvairūs Norvegiją sukrėtusio A.B.Breiviko pareiškimai, kaip antai reikalavimas paskirti jį šalies ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu, taip pat – reikalavimai, kad karalius Haraldas V atsisakytų posto, o Norvegijos darbininkų partijos vyriausybė atsistatydintų, labiau siejasi su didybe, ir kliedėjimu, o ne su apgalvotais veiksmais, būdingais, pavyzdžiui, teroristams.

 Net savižudžiai sprogdintojai nesielgia taip, kaip elgėsi Andersas Behringas Breivikas.

 „Vienas dalykas – padėti bombą ir pačiam susisprogdinti ar apšaudyti kitą šalį raketomis, ir visai kitas – vaikščioti ir tiesiogiai šaudyti į paauglius“, – aiškino O.Lapinas.

 Pirmuoju atveju yra tam tikras suprantamas politinis pagrindimas. T. y. aš taip elgiuosi, nes mano interesams kyla grėsmė. Tuo tarpu žūstantys civiliai – tai šalutinės aukos. „Tai adekvatus paaiškinimas, kad ir kaip jis skambėtų žmogiškumo prasme.  Politiniame mąstyme tai adekvatu. Ir aplinkiniams taip pat atrodo. Gal žiauru, bet adekvatu, – kalbėjo psichologas O.Lapinas. – Tuo tarpu A.B.Breiviko atveju viskas buvo kitaip. Jis pats asmeniškai žudė žmones ir to net nemėgino pateisinti. Jis taip elgėsi, nes manė, kad tai jo pareiga. Jis manė esąs naujasis kryžiuotis. Tai netelpa į politinio žiaurumo rėmus, kurį mes galėtume pateisinti ar suprasti.“

 Psichoterapeutas įsitikinęs – A.B.Breivikas yra negydytos šizofrenijos atvejis.

Būdinga didybė

 Šizofrenija – tai psichikos sutrikimas, kuriam būdingas savo pasaulio sukūrimas, tikrovės nepaisymas ir klaidingas aplinkos suvokimas. Be to, šizofrenija sergantys asmenys yra linkę į savęs sumenkinimą, nihilistinį elgesį arba į savęs didybę.

 „Negydoma paranojinė šizofrenija dažniausiai prasideda nuo savo ypatingumo suvokimo ir pereina į didybę – parafreniją, kai žmogus pradeda save laikyti mesijumi, pusdieviu, dievu, – kalbėjo O.Lapinas. – Aplinka tokiam žmogui niekuo negali padėti, nes jis klausosi ne aplinkos, bet savęs paties. Kartais asmuo girdi vidinius balsus, patvirtinančius jam, kad jis yra ypatingas.“ Ši liga neleidžia žmogui realistiškai suvokti savo santykio su tikrove. Ji jam padeda suvokti tik tai, kuo jis vis labiau ir labiau tiki.

 Šizofreniją perneša kai kurie genai, tačiau vien jų neužtenka. Dažnai tie genai giminėje reiškiasi kaip uždarumas, ekscentriškumas, lengvos haliucinacijos. Šiam genui keliaujant iš vienos kartos į kitą, vienoje iš jų šizofrenija tampa manifestine – pasireiškia kaip liga. „Tai susiję su tam tikra šeimos aplinka, kurią psichiatrai vadina nediferencijuotu santykiu arba susiliejimu, – kalbėjo psichoterapeutas. – Kai tarp vaiko ir motinos neįvyksta natūralus atsiskyrimas. T. y. kai vaiko vidinis pasaulis tampa lyg sumaišytas motinos vidiniu pasauliu. Kai neatskiriama, kur jis, o kur mama. Tokia psichinė susiliejimo būsena verčia tą geną manifestuoti, pasireikšti kaip ligai.“

 Po kelerių metų žmogus, kuris iš pradžių jautėsi ypatingas, jau pradeda jaustis Visatos karaliumi, Jėzumi Kristumi ar dievybės įsikūnijimu, nes vaistai šio proceso nepristabdydavo.

 Šiandien šizofrenija dažniausiai smarkiai neišsikeroja – ją pastebėjus paauglystėje asmuo pradedamas gydyti vaistais, neleidžiančiais psichozei vystytis. Po gydymo žmonės paprastai lieka su ypatingumo jausmu, tam tikromis haliucinacijomis, kliedesiu, bet ne didybe.

 „Tuo tarpu seniau, kai nebuvo vaistų, žmonės kaip ir A.B.Breivikas dažniausiai nueidavo į didybę. Po kelerių metų žmogus, kuris iš pradžių jautėsi ypatingas, jau pradeda jaustis Visatos karaliumi, Jėzumi Kristumi ar dievybės įsikūnijimu, nes vaistai šio proceso nepristabdydavo. Tai yra procesinis susirgimas. Jis vystosi, keičiasi.“

Pasižymi intelektu

 Šizofrenija sergančių žmonių intelektas dažnai būna gana aukštas. Tokiems žmonėms būdingas didelis pažangumas, ypač tiksliuosiuose moksluose. Jie turi gerą mechaninę atmintį, kai kuriuos dalykus suvokia plačiau, geriau ir tiksliau, nei šia liga nesergantys asmenys.

 „Tačiau šis instrumentas dažnai nelabai pritaikytas. Šizofrenikui paprastai sunku jį taikyti, nes jo kliedesiai jį nuolat perkelia kur nors kitur, – aiškino psichoterapeutas. – Tai reiškia, kad jie intelektą pradeda naudoti iliuziniams tikslams ir labai daug dėmesio skiria tam, kad gyventų pasaulyje, kurį įsivaizduoja. Jie žino daugiau, nei gali pritaikyti.“

 Pasak O.Lapino, šizofrenija netrukdo asmeniui veikti. „Šizofrenikai savo bute gali turėti schemų, planų, ir gali kurti tam tikrus planus daugybę metų. Paranojikai apskritai neretai daug metų dirba įvairiose valstybinėse tarnybose ir yra laikomi pakankamai metodiškais žmonėmis. Tačiau namuose jie realizuoja savo psichotinius planus“, – aiškino psichoterapeutas.

Garsiausi išprotėję žudikai

Edas Geinas (1906–1984 m.). E.Geinas, kaip manoma, nužudė dvi moteris, tačiau jo šiurpus elgesys su savo aukomis netruko įsikūnyti ne viename siaubo filme. 1945-aisiais mirus motinai, E.Geiną pamažėle apsėdo mintys apie moters anatomiją. Jo draugui Gusui prasitarus apie eksperimentus, kuriuos jis norėtų atlikti su moterimis, abu vyrai ėmė iškasinėti kūnus. Tai jie darė dešimtį metų, o jų eksperimentai darėsi vis keistesni. Iškasti kūnai būdavo apipjaustomi, o jų dalys parsinešamos namo. Policija E.Geino namuose rado kaukolių, žmonių galvų, užšaldytų organų, nosių. E.Geinas pripažintas nepakaltinimu ir visą likusią savo gyvenimo dalį praleido psichiatrinėje ligoninėje.

Davidas Berkowitzas (g. 1953 m.). Šis vyras tikėjo, kad jį persekiojo į šunis įsikūniję velniai. Išgirdęs lojančius šunis D.Berkowitzas būdavo įsitikinęs, kad jam liepiama žudyti moteris. Iš viso jis Niujorke nužudė šešias moteris, dar septynias sužeidė. Žudikas buvo nuteistas 365-iems metams kalėjimo.

Albertas Fishas (1870–1936 m.).  A.Fishas domėjosi kastracija, lankydavosi viešnamiuose, kur prašydavosi būti plakamas ir mušamas. Jis į visą savo kūną, įskaitant genitalijas, smeigdavosi adatas. Atlikę rentgeną specialistai vyro kūne rado 27 adatas. Būdamas 55-erių A.Fishas ėmė patirti haliucinacijas. Jis įtikėjo, kad Dievas įsakė jam kastruoti jaunus berniukus. Vyrui buvo diagnozuota religinė psichozė. Teigta, kad dėl jos jis žalojo ir žudė žmones. A.Fishui skirta mirties elekros kėdėje bausmė.

Zodiako žudikas (žudė 1968–1969 m.). Zodiako žudiku pramintas asmuo Kalifornijos valstijoje, JAV, nužudė penkis asmenis ir du sužeidė. Šio žudiko nepavyko sulaikyti. Su išoriniu pasauliu jis bendraudavo San Francisko laikraščiams siųsdamas užkoduotus laiškus. Viename iš jų buvo perskaityta tokia žudiko žinutė: „Man patinka žudyti žmones, nes tai labai smagu. Tai smagiau nei žudyti laukinius žvėris miške, nes žmogus yra pats pavojingiausias žvėris. Žudymas mane jaudina. Tai net geriau nei seksas“. Kai kurių jo siųstų žinučių taip ir nepavyko iššifruoti.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 16:21:11

Taikos, meilės ir saulės miestas San Franciskas XX a. 7 deš. tapo vienų kraupiausių žmogžudysčių scena.

 Nuo 1968 m. gruodžio iki 1969 m. spalio mėn. serijinis žudikas-maniakas, pravarde „Zodiakas“, nužudė mažiausiai 5 žmones ir du sunkiai sužeidė. Žudikas nuolat siuntė laiškus spaudai ir policijai, kuriuose grasino tęsti žudynes, rašė apie aukas (teigė, kad nužudė 37 žmones, bet kūnai niekada nebuvo rasti), bei, kas įdomiausia, siuntė šifruotas žinutes.

 Dviejų išgyvenusių aukų parodymais buvo paruoštas žudiko fotorobotas, visgi jo sučiupti nepavyko. „Zodiakas“ laiškuose teigė, kad iššifravus jo žinutes paaiškėtų ir jo asmenybė. Deja, dalis tebeliko neiššifruota iki šiol.

 Pirmosios trys koduotos žinutės buvo sudarytos iš įvairių simbolių, kurių kiekvienas atstojo kažkokią raidę. Bet dešifruotojams buvo pateiktas ir papildomas uždavinys – dažnai naudojamos raidės, pvz. „e“, buvo priskirtos keliems skirtingiems simboliams. Tai apsunkino visos žinutės "nulaužimą", bet nebuvo neįmanoma. Negaišdami laiko spėlionėms, dešifruotojai sugalvojo remtis žodžiais „žudyti“ ar „žudymas“ (angl. „kill“ ir „killing“) kurie galėjo būti maniako tekste. Tokia taktika padėjo iššifruoti pirmąsias tris žinutes. Sujungus šias žinutes, buvo gautas tekstas apie tai, kokį malonumą patyrė žudikas, vykdydamas nusikaltimus, buvo minimos „aukštesnės“ jėgos, motyvavusios jį žudyti, bet nei žodelio apie jo ar jos indentitetą.
 Trijų dešifruotų žinučių vertimas: „Man patinka žudyti nes tai daug smagiau nei žudyti miško gyvūnus nes žmogus pavojingiausias gyvūnas žudyti yra labiausiai mane jaudinanti veikla tai geriau nei patirti orgazmą su mergina geriausia žudymo dalis yra ta kad kai aš numirsiu ar atgimsiu rojuje ir tie kuriuos aš nužudžiau taps mano vergais aš neatskleisiu savo vardo nes bandysite mane sustabdyti ir atitraukti nuo mano pomirtinių vergų rinkimo“

 Istorija apie „Zodiaką“ jau buvo pasklidusi po visą JAV, apie tai dažnai rašė didžiausi šalies laikraščiai. 1969 m. spalio mėnesį spauda gavo dar vieną koduotą žinutę, tačiau šioji, nors buvo ir trumpesnė, bei iš pirmo žvilgsnio panaši į ankstesniąsias, naudojo visiškai kitokį šifravimo metodą. Šios užduoties Federalinių tyrimo biuro (FTB) ekspertams įveikti jau nebepavyko.
 Dabartinis FTB kriptoanalizės skyriaus vadovas Danas Olsonas newscientist.com teigė, kad ši žinutė tebėra Nr. 1 jo skyriaus prioritetų sąrašuose. FTB dabar gauna apie 20 – 30 laiškų su galimais sprendimais, bet nei vienas dar nepasitvirtino.

 Net ir dabar, pasitelkiant kompiuterines technologijas, žinutės įveikti vis dar nepavyksta. Be abejo, nuolat kyla diskusijų ar ji iš viso turi prasmę? Gal žudikas tiesiog tyčiojosi? Ar tai tebuvo maniako kliedesiai?

 Kodai, kriminalai, paslaptys, žudikas-maniakas – ko gi daugiau norėti Holivudui, scenarijus tarsi ant lėkštutės. 2007 m. buvo išleistas ir gana nemažo populiarumo sulaukęs filmas „Zodiakas“.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 16:52:29

Verslininkas – serijinis žudikas
 200 žmogžudysčių priskiriama amerikiečiui, žinomam kaip Henris Holmsas. Tai buvo gudrus sukčius, talentingas verslininkas, daugpatys ir pirmasis serijinis žudikas Amerikoje. Šis žmogus, siekdamas amerikietiškos svajonės, nesirinko būdų norėdamas praturtėti.

Naujasis misteris Holmsas

Hermanas Vebsteris Madžetas gimė 1861 metais Niu Hemšyto apylinkėse. Jo tėvai buvo labai tikintys, tačiau tai netrukdė Hermano tėvui pamėgti taurelę ir sūnų auklėti bizūnu ir kumščiais. Berniukui kliūdavo ir mokykloje. Vieną kartą vyresni draugai sužinojo, kad jis labai bijo namo, kuriame gyvena vietos gydytojas. Buvo kalbama, kad gydytojas laiko spirituotų žmogaus organų kolekciją, o pieškambaryje – tikrą skeletą. Vieną dieną vaikėzai jį pasigavo ir per prievartą įgrūdo į tuos namus.

Šaukiantis ir besipriešinantis berniukas buvo įbruktas tiesiai skeletui į glėbį. Jį ištiko baimės priepuolis. Laimei, tuo metu į namus grįžo šeimininkas.

Kitą kartą Hermanas susidūrė su mirtimi, kai jo vienintelis draugas Tomas nukrito nuo laiptų ir susilaužė sprandą. Atrodo, nuo to laiko jis turėjo nepakęsti visko, kas susiję su mirtimi. Tačiau nutiko priešingai. Nuo to laiko jį visą laiką traukė prie visko, kas susiję su mirtimi. Jis pradėjo gaudyti įvairius gyvius ir juos skrosti. Jam patiko jų priešmirtinės konvulsijos. Netrukus berniukas išmoko taip pjaustyti šunis ir kates, kad kuo ilgiau tęstųsi jų agonija.

Žinoma, kad vaikai, kurie preparuoja gyvūnėlius, neretai tampa puikiais gydytojais. Madžetas taip pat įstojo į Mičigano medicinos mokyklą, tačiau netapo chirurgu, bet vaistininku. Tiesa sakant, jam visai nesinorėjo gydyti žmonių. Jis svajojo praturtėti, o tam reikėjo nuosavo verslo. Jo galva buvo pilna komercinių idėjų ir joms realizuoti jam buvo reikalinga parduotuvė, o ne operacinė. Jis nė kiek neabejojo savo dalykinėmis savybėmis. Jis lengvai įgydavo žmonių pasitikėjimą, buvo patrauklus, skoningai rengėsi ir įtaigiai kalbėjo. Turėjo tvirtą valią ir valdingą charakterį.

Verslo sėkmei trukdė tik viena aplinkybė: jis neturėjo pinigų ir sulaukti didelio palikimo nesitikėjo. 1878 metais jis vedė Clarą Lovering, tačiau ji didelio kraičio neatsinešė, todėl problema niekur nedingo. Pinigų buvo dar mažiau, nes praėjus dviems metams po vestuvių Clara jam pagimdė sūnų.

Taigi, laikui bėgant jam gimė planas, kaip išsikapstyti iš keblios padėties. Tas planas reikalavo nemažai išradingumo ir aiškiai kirtosi su įstatymu. Todėl Madžetas nusprendė dėl viso pikto pasikeisti pavardę. Jis tapo Henriu Hovardu Holmsu. Tai buvo kur kas skambiau, nei jo ankstesnė pavardė, tarsi sudaryta iš dviejų ne itin malonių žodžių — "purvas" (mud) ir "neužauga" (midget).

1886 metais naujai gimęs ponas Holmsas atsirado Čikagoje ir ėmėsi įgyvendinti savo grandiozinius planus. Su šiuo vardu jis ir pateko į kriminalistikos istoriją.

 Čikaga

XIX a. devintojo dešimtmečio Čikaga buvo sparčiausiai augantis Amerikos megapolis. Būtent čia atsirado pirmieji pasaulyje dangoraižiai, čia buvo pastatytos didžiausios pasaulyje mėsinės, čia susibėgo svarbiausieji Šiaurės ir Rytų Amerikos geležinkeliai — žodžiu, gyvenimas šiame mieste virte virė. Kaimynystėje su triukšmingu ir purvinu industriniu megapoliu ramiai snaudė nedidelis miestelis Inglvudas, kur gyveno pasiturintys vidurinės klasės atstovai, panorę pabėgti nuo miesto triukšmo. Būtent čia ir nutarė įsikurti Holmsas.

Vieną karštą vasaros dieną jis pasirodė daktaro Holtono vaistinėje, kuri veikė pačiame miestelio centre. Vaistinės savininkas jau mirtinai sirgo ir joje šeimininkavo jo pagyvenusi žmona. Laiku pasirodęs Holmsas buvo iš karto pasamdytas. Netrukus vaistinės šeimininkas mirė ir Holmsas pasiūlė našlei parduoti jam šį verslą. Senutė su džiaugsmu sutiko, tačiau iškėlė vieną sąlygą — ji liks gyventi savo bute virš vaistinės.

Holmsas senai įstaigai įkvėpė naują gyvenimą. Jis buvo jaunas, elegantiškas, galantiškas ir atvirai flirtavo su damomis, todėl klientų, o ypač klienčių netrūko. Misis Holton netenkino tik vienas dalykas: Holmsas niekaip jai negrąžino pinigų už vaistinę. Iš pradžių senutė dar tikėjo jo pasakojimais apie tai, kad jis tuoj tuoj sumokėsiąs, tačiau slinko savaitė po savaitės, o pinigų vis nebuvo.

Pavargusi laukti, ponia Holton įteikė ieškinį teismui, tačiau byla teismo nepasiekė. Pagyvenusi dama tiesiog dingo. Kai kaimynai pradėjo klausinėti Holmso apie senosios ponios likimą, jis nepaliaudamas tvirtino, kad ji išvyko pasisvečiuoti pas giminaičius į Kaliforniją ir jai ten taip patiko, kad nusprendė likti visam. Jaunas vaistininkas kaip visada buvo įtaigus, todėl bet kokie klausimai greitai baigėsi. Ponios Holton taip niekas daugiau ir nematė.
 Pilies šeimininkas


Įsikūręs naujoje vietoje Holmsas vėl vedė. 1887 metų sausio mėnesį jis susituokė su Mirta Belnap, tačiau pamiršo išsiskirti su Clara. Aplinkiniai žmonės nežinojo, kad jis turi dvi žmonas, todėl jokių problemų savo reputacijai jis nematė. Dabar Holmsui rūpėjo kiti dalykai: iš paprasto klerko staiga tapęs turtingu buržua, jis svajojo apie įtakingo verslininko karjerą.

Netrukus priešais vaistinę prasidėjo didelės statybos. Holmsas statė trijų aukštų neaiškios paskirties pastatą, ir niekas iš statybininkų nežinojo jo bendrojo plano. Holmsas samdydavo darbininkus bandomajam dviejų savaičių laikotarpiui, o po to sukeldavo skandalą, kaltindamas juos nekompetentingumu, ir atleisdavo, nesumokėjęs nė cento. Jeigu kuris nors iš atleistųjų imdavo per garsiai piktintis, už Holmso nugaros pasirodydavo dvimetrinė Benjamino Pitzelo figūra. Šis mušeika ir girtuoklis savo šeimininko įsakymu buvo pasirengęs suluošinti bet kurį jam neįtikusį žmogų. Ilgšis visiškai priklausė nuo Holmso ir aklai vykdė jo nurodymus.

Pastatas buvo statomas už skolintus pinigus, bet Holmsas neskubėjo jų grąžinti. Jeigu kreditoriai pradėdavo per daug nervintis, jis paprasčiausiai rasdavo naujų kreditorių, kurių pinigais atsiskaitydavo su senaisiais. Su firmomis, parduodavusioms išsimokėtinai įvairų inventorių, verslininkas apskritai elgėsi be jokių ceremonijų. Kartą Holmsas užsisakė didžiulį, nedidelio kambario dydžio, plieninį seifą. Seifą pastatė statomo namo viduje, tad netrukus jis atsidūrė tarp keturių sienų. Kai gamintojas pareikalavo pinigų, Holmsas atsisakė mokėti ir pasiūlė firmai pasiimti savo seifą, prigrasinęs teismais, jeigu jo namas dėl to nukentės. Kadangi nesugriovus namo seifo ištraukti nebuvo įmanoma, gamintojas taip ir liko musę kandęs. Kitą kartą Holmsas užsisakė išsimokėtinai baldus, tačiau ir už juos nemokėjo. Baldų parduotuvės agentai atėjo atsiimti prekių, bet niekur negalėjo jų rasti. Holmsas paprasčiausiai paslėpė visus baldus viename kambaryje, užkrovė duris plytomis ir ant viršaus užklijavo tapetus. Aferisto aukos ne kartą jį buvo padavusios į teismą, bet šiam visada pavykdavo išsisukti.

1890 metų gegužę statybos buvo baigtos, ir Inglvudo gyventojai galėjo prideramai įvertinti visą jauno vaistininko užmojo didybę. Masyvus tamsus pastatas buvo dekoruotas bokštais ir rantytomis sienomis. Gyventojai iš karto praminė pastatą pilimi. Pirmasis jo aukštas buvo skirtas parduotuvėms, o antras ir trečias buvo numatyti viešbučiui.

 Tuo tarpu Holmsas tęsė savo machinacijas. Iš pradžių jis pasiskelbė, kad parduoda vaistinę, ir netrukus pas jį atėjo kažkoks ponas Džonsas, kuris pasakė esąs pasirengęs investuoti į naują verslą visą savo nedidelį turtą. Tą dieną į vaistinę plūste plūdo žmonės, tad šiam nekilo jokių abejonių dėl būsimo sandorio pelningumo. Daugumą vaistinės „klientų“ tiesiog buvo pasamdęs pilies šeimininkas, kad šie vaidintų pirkėjus. Holmsas įtikino Džonsą, kad pats jis ketina mesti farmacijos verslą ir užsiimti savo naujuoju viešbučiu, tad šis su džiaugsmu nupirko jo vaistinę. Gavęs pinigus Holmsas atidarė naują vaistinę savo pilyje, ir visi seni klientai patraukė pas jį. Vargšelis Džonsas netrukus visiškai nuskurdo.

Kitą kartą Holmsas sumanė parduoti Kanados investuotojų grupei savo nepaprastą išradimą – „cheminį vandeninį dujų generatorių“, gaminantį apšvietimo dujas iš paprasto vandens. Stebuklingoji mašina, įrengta pilies rūsyje, iš tiesų leido burbuliukus, kurie blykčiojo žydros spalvos ugnimi prie jų prikišus degtuką. Kanadiečiai nusprendė pirkti išradimą už 10 tūkst. JAV dolerių, tačiau į šį sandorį įsikišo Čikagos dujų bendrovė. Pasirodė, kad Holmsas paprasčiausiai prie „dujų generatoriaus“ prijungė vamzdelį, kuriuo į baką su vandeniu leido dujas iš dujotiekio.
 Kada sandoris su kanadiečiais žlugo, kombinatorius pradėjo pardavinėti savo paties gamybos mineralinį vandenį, pavadintą „Liepynas“. Jis tvirtino, kad pilies rūsyje ėmė trykšti gydomasis šaltinis, ir patiklūs Inglvudo gyventojai su malonumu mokėjo jam po penkis centus už stiklinę ir po 25 centus už butelį. O iš tikrųjų tai buvo paprasčiausias vandentiekio vanduo, truputį pagardintas vanilinu ir kažkokia karčia užpiltine.

Tūkstančio lavonų namas

Pilis tapo labai keistu viešbučiu. Ilgi tamsūs koridoriai dviejuose viršutiniuose aukštuose, blausiai apšviesti dujinių žibintų, buvo tikras labirintas su aklavietėmis ir niekur nevedančiais laiptais. Antrame aukšte buvo keletas kambarių, į kuriuos niekuomet nieko neleido. Vienos patalpos buvo neįprastai siauros ir žemos, lyg kokia spinta, kitos turėjo nepaprastai gerą garso izoliaciją, dar kitos buvo apkaltos metaliniais lakštais. Ir visur buvo išvedžioti vamzdeliai, kuriais į patalpas buvo galima tiekti dujas. Viso šio dujų ūkio valdymo pultas buvo įrengtas Holmso miegamajame. Čia pat, antrame aukšte, buvo slaptos patalpos, kuriose buvo įrengti keisti tepalu ištepti loviai, vedantys į rūsį. Trečiajame aukšte be viešbučio kambarių buvo buvo Holmso kabinetas ir tas kambario didumo seifas. Seifo sienelėje buvo pragręžta skylutė, pro kurią irgi buvo galima leisti dujas.

Rūsys atrodė taip pat kraupiai. Čia stovėjo rūgšties pripiltas kubilas, statinės su negesintomis kalkėmis, skrodimo stalas su chirurginiais instrumentais ir pats tikriausias kankinimų stalas. Holmsas vėliau įrodinėjo, kad tai tik „elastingumo matavimo prietaisas“. Čia pat buvo ir krosnis, į kurią laisvai tilpo žmogus. Tokiu būdu, kuklaus vaistininko žinioje buvo tikras siaubo namas, kuriame bet kuriuo metu buvo galima paleisti žmogžudysčių konvejerį. Jo paleidimo ilgai laukti nereikėjo.

Pirmajame pilies aukšte Holmsas atidarė juvelyrinę parduotuvę ir jos vedėju dirbti nusisamdė laikrodininką Nedą Konerį, kuris turėjo žmoną Džuliją ir mažą dukrytę Perlą. Džulija tiems laikams buvo labai aukšta moteris, ir ja žavėjosi daugelis vyrų. Holmsui ji labai patiko, ir netrukus tapo jo meiluže. Po kurio laiko moteris pastojo ir pareikalavo, kad Holmsas ją vestų. Dama grasino paviešinti visas jo machinacijas, jeigu šis atsisakys. Bet Holmsas jau turėjo dvi žmonas, ir trečioji jam buvo visiškai nereikalinga. Jis pažadėjo vesti, jeigu Džulija pasidarys abortą. Operaciją Holmsas pažadėjo atlikti pats. Moteris su savo meilužiu nusileido į pilies rūsį ir iš ten daugiau nebesugrįžo. Jos ketverių metų dukra Perla taip pat dingo be pėdsakų. Užtai pas Holmsą atsirado puikus beveik dvimetrinis moters skeletas. Vienas chirurgas su džiaugsmu nupirko neregėtą daiktą už 250 dolerių.

1892 metais istorija pasikartojo su Emelina Sigard, kuri iš pradžių parsisamdė pas Holmsą sekretore, o vėliau tapo jo meiluže. E. Sigard taip įkyrėjo Holmsui savo reikalavimais ją vesti, kad šis vieną kartą užrakino ją savo didžiuliame seife ir laikė tol, kol ši mirė. Aukos skeletas vėl buvo parduotas chirurgui. Emelinos likimo susilaukė dar viena mergina, vardu Lizi, kuri dirbo pilyje. Ją įsimylėjo pilies valytojas Petas Kvinlanas, kuris, atrodo, nutuokė apie daugelį Holmso darbų. Kad vaikinas nepabėgtų su Lizi, Holmsas ir ją numarino seife, o vėliau organus pardavė anatomams. Bet tai buvo tik pradžia.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 16:54:57

1893 metų gegužės 1 dieną Čikagoje buvo atidaryta Pasaulinė Kolumbo paroda, skirta Amerikos atradimo 400 metinėms. Šalia megapolio išaugo didžiulis Baltasis miestas, sudarytas iš puikių paviljonų, parkų ir prabangių parduotuvių. Čia 2,5 kv.km plote buvo sutelkti visi mokslo, pramonės ir meno pasiekimai, kuriais didžiavosi tuometinė Amerika. Į parodą plūdo tūkstančiai turistų iš viso pasaulio. Kai kurie amerikiečiai netgi pardavė savo ūkius, kad galėtų nuvykti į Čikagą ir pažiūrėti į Baltojo miesto stebuklus. Per šešis parodos veikimo mėnesius ją aplankė 27 milijonai žmonių. Visiems jiems reikėjo kažkur apsistoti, ir apsukrūs verslininkai skubėjo atidaryti naujus viešbučius prieš prasidedant parodai. Holmsas buvo tarp jų, tačiau jo elgesio su turistais metodai buvo kiek kitokie.

Žudymo būdai buvo gana įvairūs. Paprastai Holmsas nuodijo žmones chloroformu, dusino dujomis arba užrakindavo slaptuose kambariuose su garso izoliacija ir laikydavo, kol auka numirdavo iš bado. Kai kada jis žudydavo labiau įprastais būdais. Vieną viešbučio gyventoją, atsisakiusį mokėti už kambarį, jis užtalžė kėde, kitam suknežino galvą dujų vamzdžiu. Su inžinieriumi Vorneriu, išradusiu stiklo degimo krosnį, jis pasielgė kitaip.

Įsirengęs tokią krosnį savo rūsyje Holmsas prisiviliojo išradėją į savo pilį ir įkalbėjo jį įlipti į krosnangį, kad paaiškintų kai kurias technines detales. Kas nutiko po to, žudikas papasakojo pats: „Aš uždariau dureles ir įjungiau naftos ir garų tiekimą visu pajėgumu. Po kurio laiko iš aukos neliko nė kaulų“.

Kadangi žmonės paprastai buvo žudomi viršutiniuose aukštuose, Holmsas panaudojo tepalu išteptus lovius lavonams nepastebimai nuleisti į rūsį, kur jis juos galėjo netrukdomas preparuoti, tirpdyti rūgštyje, deginti negesintose kalkėse ar krosnyje. Kai kuriuos lavonus jis parduodavo prozektoriumams po 25-45 dolerius už vieną. Bet daugiausia pajamų jam atnešdavo, žinoma, plėšimas. Tarp Holmso aukų buvo keletas verslininkų ir viena turtinga našlė, tad žudikas galėjo gerai pasipelnyti. O ir kambariai jo viešbutyje atsilaisvindavo greičiau negu konkurentų, todėl žmogžudystės buvo naudingos jo verslui.

Kartą Holmsui labai pasisekė. Jo nauja sekretorė ir meilužė Mini Viljams gavo palikimą – 50 tūkst. dolerių vertės žemės sklypą. Naivi mergina perrašė turtą Holmsui, tačiau į Čikagą atvyko jos kur kas įžvalgesnė sesuo Neni, įtarusi, kad sesuo tapo aferisto auka. Holmsas pasitelkė visą savo žavesį, siekdamas išsklaidyti Neni būgštavimus. Jis vežiojo seseris į Baltąjį miestą, vaišino jas restoranuose ir su pasididžiavimu rodė savo pilį. Neni jis įsiviliojo į seifą ir nugalabijo, o su Mini susidorojo kažkokiame apleistame name Čikagos pakraštyje. Pagaliau po tiek aferų ir žmogžudysčių Holmso rankose buvo tikras turtas. Bet nekilnojamasis turtas buvo Teksase, o Čikaga knibždėjo įsiutusiais kreditoriais, pasirengusiais sudraskyti Holmsą į gabalus. Reikėjo skubiai ieškoti išeities.
 Nusikaltimas ir bausmė

1893 metų pabaigoje Holmsas apdraudė savo pilį 25 tūkst. dolerių keturiose skirtingose draudimo bendrovėse ir suorganizavo jos padegimą. Ugnis nuniokojo trečiąjį aukštą, bet apgauti draudikus nepavyko. Tyrimas nustatė, kad pastatas buvo padegtas, ir virš jo šeimininko galvos susikaupė debesys. Lapkričio 22 dieną Holmsas pabėgo iš Inglvudo kartu su savo parankiniu Pitzelu ir jo šeima. Abi žmonos neturėjo supratimo, kur jis pasislėpė.

Holmsas išvažiavo į Teksasą, kad gautų Mini Viljams palikimą, bet pakeliui vėl vedė. Džordžiana Jouk, tapusi trečiąja Holmso žmona, įsimylėjo jį iki ausų ir buvo pasirengusi keliauti kartu su vyru į pasaulio kraštą.

Pradėjęs valdyti Mini priklausiusį žemės sklypą Holmsas pradėjo statyti naują pilį, kaip ir anksčiau apgaudinėdamas kreditorius ir statybininkus. Be to, jis sugebėjo pavogti visą vagoną arklių ir nudanginti jį į šiaurę. Bet rūstusis Teksasas – tai ne išgležusi Čikaga. Vietos gyventojai veikiai sumojo, su kuo turi reikalą, ir Holmsas nešė kudašių, pabūgęs teksasiško teisingumo įvykdymo.

Dabar jis pabandė apsistoti Sent Luise. Holmsas nusipirko vaistinę, įmokėdamas nedidelę sumą rankpinigių, prisipirko vaistų skolon, skubiai juos perpardavė ir pateikė kreditoriams suklastotą nekilnojamojo turto pirkimo aktą, tvirtindamas, kad vaistinę su visomis skolomis jau nusipirko kažkoks neegzistuojantis misteris Braunas. Bet ši afera buvo labai aiški, ir machinatorių tuojau pat areštavo. Pirmą kartą gyvenime Holmsas atsidūrė kalėjime, ir dar vienoje kameroje su užkietėjusiu recidyvistu – traukinių plėšiku Merionu Hedžpetu.

Holmso padėtis buvo ne iš lengvųjų. Jis prarado didžiąją dalį savo pinigų, jam grėsė teismai Čikagoje, Teksase ir Sent Luise. Ir tada jis išklojo Hedžpetui savo naują genialų planą. Benjamino Pitzelo gyvybė buvo apdrausta tūkst. dolerių. Holmsas sumąstė rasti tinkamą lavoną, pasakyti, kad tai jo pagalbininko kūnas, ir pasiimti pinigus. Tiesa, reikėjo rasti paperkamą advokatą, galintį prasukti visą šį reikalą, tad Holmsas paklausė Hedžpeto, ar šis tokio nepažįsta. Banditas pasiūlė kažkokio Džeftos Ho kandidatūrą – šis daug kartų padėjo nuteistiesiems už kyšius. Holmsas pažadėjo Hedžpetui 500 dolerių.

Išėjęs už užstatą Holmsas, aišku, tuojau pat pabėgo iš Sent Luiso, pasiėmęs su savimi Pitzelą ir jo šeimą. Dabar jie traukė į Filadelfiją. Nusikaltėlis įtikino kompanjoną ir jo žmoną Keri dalyvauti būsimoje aferoje. Pitzelai sukandę dantis sutiko, juk ant jų sprando buvo penki vaikai, o pinigų jie beveik neturėjo.

Netrukus Filadelfijoje atsirado naujas kažkokio pono Perio patentų biuras. Po Perio vardu slėpėsi ne kas kitas, o Pitzelas. 1894 metų rugsėjo 4 dieną kontoroje rado stipriai apdegusį lavoną, panašų į Perį. Policija nusprendė, kad patentų supirkėjo rankose sprogo kažkoks išradimas, tačiau patologoanatomas laikėsi nuomonės, kad auka iš pradžių buvo uždusinta chloroformu, o po to apipilta degiuoju skysčiu ir padegta. Netrukus Filadelfijoje pasirodė Holmsas, jaunas advokatas Ho ir 14-metė Elis, Benjamino Pitzelo duktė. Ho pareiškė, kad ponia Pitzel perskaitė laikraštyje apie pono Perio mirtį ir mano, kad po šiuo vardu slepiasi jos vyras. Lavoną ekshumavo, ir visi trys užtikrintai atpažino Pitzelą. Draudimo bendrovė „Fidelity Mutual Life“ labai įtartinai žiūrėjo į visą šią istoriją, bet, matydama nelaimingos Elis ašaras, nusprendė išmokėti draudpinigius maitintojo netekusiai šeimai.

 Advokatas Ho iš karto gavo savo dalį – 2 tūkst. dolerių – ir laimingas išvažiavo atgal į Sent Luisą. Pitzelo šeimai pasisekė prasčiau. Holmsas įtikino Keri, kad pinigus turi jos vyras, ir jie greitai susitiks. Iš tikrųjų Benjaminas Pitzelas jau buvo miręs. Tai jo apdegęs kūnas buvo rastas Filadelfijoje ir atpažintas pagal visas taisykles. Holmsas neketino dalintis pinigais su Keri ir jos vaikais. Geriau jis nusprendė visus juos nužudyti.
 Nugalabyti Keri ir penketą jos vaikų vienu smūgiu buvo nelengva, todėl Holmsas nusprendė atskirti šeimą ir nužudyti visus po vieną. Jis įtikino Keri palikti su juo Elis, o taip pat atiduoti jam 11-metę Neli ir 8-metį Hovardą. Su ponia Pitzel liko tik vyriausia duktė ir kūdikėlis.

Holmsas norėjo sumėtyti pėdas ir todėl nuolatos migravo iš vieno miesto į kitą. Jis apsukriai manipuliavo trimis žmonių grupėmis. Savo trečiajai žmonai jis pasakojo nebūtus dalykus apie klastingus konkurentus, dėl kurių jam nuolat tenka keisti gyvenamąją vietą. Keri jis pažadėjo greitą susitikimą su vyru, o tas susitikimas vis neįvykdavo dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Elis, Neli ir Hovardui jis sakė, kad mama jau greitai ateis ir juos pasiims. Holmsas pasakojo Keri, kad jos vaikai mėgaujasi kelione, ir melavo apie naujus šiltus kailinukus, kuriuos jis vaikams neva nupirko. Iš tikrųjų vaikai dėvėjo palaikius drabužius ir kentėjo nuo šalčio ir bado. Būdavo, kad viešbučių, kur „dėdė Hovardas“ laikė vaikus, darbuotojai papildomai pamaitindavo nelaiminguosius. Vėliau godumas Holmsui atsirūgo. Visuose miestuose, kur jis pabuvojo, jį gerai įsidėmėjo, kadangi elegantiškas džentelmenas, vaikštinėjantis su skarmalais aprengtais vaikais, iš karto krisdavo į akis.

Nuolatiniai persikraustymai vedė atskirtą Pitzel šeimą į neviltį. Indianapolis, Cincinatis, Detroitas, Torontas, Ogdensburgas, Berlingtonas... Kai kada Keri ir jos vaikai gyveno per kelis kvartalus vieni nuo kitų, bet Holmsas darė viską, kad jie taip ir nesusitiktų. Netrukus mažajam Hovardui Pitzelui pakriko nervai. Vaikas pradėjo ožiuotis, ir Holmsas pasakė Elis ir Neli, kad išsiųs jį motinai. Jis pasmaugė Hovardą, lavoną sukapojo ir sudegino specialiai šiam tikslui pirktoje krosnyje. Po to atėjo Elis ir Neli eilė. Holmsas privertė mergaites įlipti į didžiulę skrynią, o tada prie jos prijungė guminį vamzdelį ir uždusino dujomis. Kūnus užkasė namo, kurį buvo išsinuomojęs porai dienų, rūsyje.

Galimas daiktas, kad afera su draudimo pinigais Holmsui būtų pasibaigusi laimingai, jei ne jo godumas. Į bendrovės „Fidelity Mutual Life“ būstinę atkeliavo laiškas iš įkalinimo vietos. Plėšikas Hedžpetas skundėsi, kad buvęs kameros draugas nesumokėjo jam žadėtų 500 dolerių. Jis detaliai aprašė Holmso planą panaudoti fiktyvų lavoną ir nurodė paperkamo advokato pavardę. Bendrovės detektyvai greitai suprato, kad lavonas nebuvo fiktyvus. Liko tik sučiupti nesugaunamąjį Holmsą, ir draudikai pasamdė Pinkertono agentūrą. Dabar nusikaltėlio gaudymu užsiėmė kriminalinė policija.

 1894 metų lapkričio 17 dieną Holmsas buvo areštuotas Bostone ir perkeltas į Filadelfiją. Jis bandė įrodinėti, kad Benjaminas Pitzelas yra gyvas ir slapstosi kažkur šiltuose kraštuose kartu su savo vaikais, bet kvotėjai juo netikėjo. Holmsas sakė, kad kažkoks Niujorko daktaras atsiuntė jam skrynioje lavoną, kurį jis vėliau panaudojo kaip neva tai Pitzelo kūną. Bet policininkai žinojo, kad sustingusį lavoną, ištrauktą iš skrynios, nebūtų pavykę pateikti kaip ką tik mirusį žmogų iš patentų biuro. Tad žudiko melas išsisklaidė kaip dūmai. Tada Holmsas sukūrė naują istoriją. Jis papasakojo, kad vaikai liko su jo meiluže Mini Viljams, kuri neva juos išsivežė į Londoną. Jis netgi pasiuntė Mini, kurią pats anksčiau nužudė, šifruotą telegramą, kurioje reikalavo grąžinti vaikus, bet mirusi moteris, aišku, neatsakė.

Tuo metu policija ieškojo lavonų, ir jai padėjo tai, kad Holmsas išsaugojo Elis laiškus, kuriuos ši rašė motinai. Pagal tuos laiškus pavyko nustatyti nusikaltėlio maršrutą ir namą, kuriame mergaitės buvo nužudytos. Rūsyje buvo aptikti suirę jų kūnai. Išgirdęs apie tai, Holmsas susimąstęs kalėjimo prižiūrėtojui sušnabždėjo: „Už tai gali ir pakarti“.

Netrukus policija atgriuvo į pilį. Radiniai šokiravo visuomenę ir pačius tvarkos sergėtojus. Rūsyje buvo aptikta žmonių kaulų, tarp jų ir ketverių metų Perl Koner. Ant seifo sienų rasta nelaimingų aukų nagų pėdsakų. Krosnies dūmtraukyje buvo likę moteriškos suknelės liekanų. Viename iš lovių kadaravo kraujuota kilpa: buvo aišku, kad kažkam ji buvo užnerta ant kaklo, o lavonas tepaluotu loviu buvo nustumtas į rūsį. Spauda tuojau pat pastatą pakrikštijo žudynių pilimi, o patį Holmsą praminė velniu.

Visa šalis įtemptai sekė bylos teisminio nagrinėjimo eigą. Nusikaltėlis desperatiškai išsisukinėjo, bet visi įkalčiai buvo prieš jį. Visi lengviau atsiduso, kai jį pripažino kaltu ir nuteisė pakarti. Bet Holmsas nebūtų Holmsas, jeigu vėl nepabandytų užsidirbti pinigų, tegu ir iš savo mirties.

Mirtininkų kameroje jis parašė „išpažintį“, kurioje vaizdingai aprašė savo žvėriškumus, o po to pardavė jos publikavimo teises spaudos magnatui Viljamui Herstui už 7,5 tūkst. dolerių. Ir, aišku, jis negalėjo neapgauti paskutinį kartą. „Išpažintyje“ Holmsas prisipažįsta nužudęs 27 žmones, tačiau joje buvo apstu melo. Jis atgailavo, kad žudė žmones, prisigalvojo bendrininkų, kurių visai nebuvo, visokiausių neįtikėtinų detalių ir aiškiai nutylėjo dalį savo piktadarybių. Todėl tikslaus aukų skaičiaus taip ir nepavyko nustatyti. Laikraščiai teigė, kad jis nužudė mažiausiai 200 žmonių. Tačiau kitais duomenimis pilyje dingo apie 50 viešbučio gyventojų. Gal būt, jeigu bausmės vykdymas būtų buvęs atidėtas, nusikaltėlis būtų pardavęs laikraštininkams antrąją „išpažintį“ su kitomis aukomis ir naujomis detalėmis, o vėliau ir trečią.

1896 metų gegužės 7 dieną Henris Hovardas Holmsas, jis gi ir Hermanas Vebsteris Madgetas, buvo pakartas. Netrukus griuvo ir jo tamsioji karalystė – dėl nežinomų priežasčių pilis visiškai sudegė. Šiandien Holmsas vadinamas pirmuoju serijiniu Amerikos žudiku, tad kalbos apie jo piktadarystes, reikia manyti, sklis dar ilgai.

Prisijungęs


Aalyah  Lapkričio 08, 2012, 18:17:14

Užsimušimas, bet perskaičiau :D

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 18:27:50

Na tikiuosi patiko ;) ikelsiu keleta mergaiciu kad linksmeu butu ;)
pabandysiu dar paieskoti ir individuoliu straipsniu ;)

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 18:33:15

Teigiate, kad moterys negali būtų žiaurios? Visi mes esame liudininkais, kai prieš keletą dešimtmečių tarp lyčių vyko karas. Tiek vyrai, tiek moterys norėjo būti lygiateisiai. Aršiausiai kovėsi silpnoji lytis. Vienos jų kreipėsi į įvairiausias organizacijas ir iststitucijas, kitos –  į pagalbą pasiteikė įvairiausias medijas. Tačiau atsirado ir tokių moterų, kurios su priešinga lytimi sumanė kovoti savais būdais. Pateikiame 10 pačių žiauriausių moterų visame Pasaulyje.

 1. Aileen Wuornos (1956-1992) amerikiečių serijinė žudikė. Aileen pragyvenimui pinigų prasimanydavo versdamasi pristitucija. 1992 metų spalį ji buvo nuteista. Jai suleista mirtinų nuodų dozė. Ši moteris nužudė net 7 vyrus, tačiau ji teigė, kad visi ją išprievartavo. Nepamirškite to fakto, jog ji dirbo prostitute.
 2. Audrey Marie Hilley (1933-1987) – dar viena amerikiečių kilmės žudikė. 1975 metais ji šaltakraujiškai iš gyvenimo pašalino savo vyrą, o po trejų metų pasikėsino į savo pačios dukterį. Manoma, kad Audrey nunuodijo savo motiną bei pamotę.
 3. Beverly Allitt (born 1968) viena iš garsiausių ir geriausiai žinomų serijinių žudikių. Nors ji buvo slaugė ir dirbo vietinės ligoninės pediatrijos skyriuje, ji nužudė net 4 vaikus, o dar 5 labai rimtai sužeidė. Vietoj to, kad rūpintųsi savo pacientais, Beverly buvo kaltinama net dėl 9 mirčių. Per 58 darbo dienas ji spėjo užpulti apie 13 vaikų, ir tik po 60 dienų nuo smurtinės veiklos pradžios ją sulaukė policija.
 4. Karla Homolka (gimusi 1970) viena geriausiai žinomų Kanados kriminalinio pasaulio lyderių. Ji buvo kaltinama jaunų merginų kankinimu, žaginimu ir net žudymu. Tarp jos aukų yra net pačios Karlos jaunesnioji sesuo. Karla savo jaunėlę pribaigė dėl savo vaikino – mirusios sesers kūną ji draugui įteigė kaip gimtadienio dovaną.
 5. Lizzie Borden (1860-1927) labai žiauriai nužudė savo tėvą ir įmotę. Serijinė žudikė buvo praminta Krioklių upės vardu, nes  ji buvo įsikūrusi ir veikė šialia Krioklio upės, Masačusetso valstijoje.
 6. Marie Noe  - dar viena amerikietė, kuri 1999 metais buvo apkaltinta net 8 savo vaikų mirtimi.Nuo 1949 iki 1968 net 8 vaikai iš 10 labai paslaptingomis aplinkybėmis mirė. Iš pradžių manyta, kad tai reta kūdikių liga, tačiau tik vėliau išsiaiškinta, jog visi 8 vaikai gimė sveikutėliai bei vystėsi taip, kaip įprastai. Du iš jų numirė dėl natūralių aplinkybių, o likusius nužudė pati motina (jei galima dar ją taip pavadinti).
 7. Mary Ann Cotton (1832-1873) – anglų kilmės serijinė žudikė, kuri gyvenimą nutraukė daugiau kaip 20 žmonių. Tarp nužudytųjų buvo ir abi jos dukterys. Mary panaudojo  nuodą arsiną ir nužudė savo pačios vaikus, kad gautų draudimo išmokas.
 8. Myra Hindley ir jos partneris Ian Brady buvo pagarsėję kaip pelkių žudikai. 1960 metų viduryje Mančesterio miesto teritorijoje (Dž. Britanijoje) Myra ir draugas grobė vaikus, juos seksualiai išnaudojo ir įvairiausiais būdais kankino. Tarp nukentėjusiųjų buvo ir vaikų, neturėjusių nė 12 metų bei paauglių (16 -17 metų).
 9. Rosemary West – britų serijinė žudikė, kuri per 1995 metus įvykdė apie 10 žmogžudysčių. Jos sutuoktinis, Fred, bendradarbiavo ir visaip kaip parėmė antrosios pusės veiklą, nepaisant to fakto, kad jis pats buvo kalėjime. Rosemary vyras nesulaukęs išteisinimo rastas kalėjimo kameroje nebegyvas, o pati Rosemary įvykdė daugiau kaip per 10 jaunų moterų žmogžudysčių.
 10. Vera Renczi, geriau žinoma kaip Juodoji Našlė, serijinė žudikė, kilusi iš Rumunijos. Vera per laikotarpį nuo 1920 iki 1930 metų nunuodijo net 35 žmones: tai buvę jos vyrai, meilužiai ir net sūnus.

Prisijungęs