Žiauriausi pasaulio serijiniai žudikai  (Skaityti 63175 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 B


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 18:41:57

Vyrų žudikės: gražios ir negailestingos

 Celeste Beard, suorganizavusi vyro žmogžudystę, paveldėjo 11 mln. dolerių. Dar 1 mln. dolerių vyro turto ji suspėjo prašvilpti, kol jis dar buvo gyvas. Dažniausiai damos žudo, norėdamos pataisyti savo finansinę padėtį, bet to neužtenka – jos tikisi surasti moterišką laimę, širdies gilumoje suprasdamos, kad tai kai kas daugiau, negu vyro kreditinė kortelė, rašo Kommersant.ru

Nelygiavertė santuoka

 Kodėl moterys žudo? Dažnai dėl tų pačių priežasčių, kaip ir vyrai – dėl pinigų. Beje, merkantiliniais interesais reikalas paprastai neapsiriboja. Didelį atgarsį turėjusių moterų žudikių teismo procesų istorija pasakoja, kad moterys linkusios žudyti dėl meilės, o tiksliau, dėl jos nebuvimo. Štai, pirmosios plačiai nuskambėjusios bylos, kuriose figūravo moterys žudikės, buvo susijusios su šeimos ir santuokos klausimais.

 1840 metais Prancūziją sukrėtė Marie Lafarge byla – ši moteris buvo taip nepatenkinta santuoka, kad nusprendė pasitelkti į pagalbą arseniką. Marie Fortune Kappel gimė 1816 metais Paryžiuje Napoleono gvardijos karininko šeimoje. Mergina buvo išauklėta kaip aukštuomenės dama ir galėjo pasigirti solidžiu kraičiu – 90 tūkst. frankų. Marie buvo protinga, apsiskaičiusi, gražiai dainavo ir puikiai grojo fortepijonu. Tačiau Paryžiaus nuotakų mugėje jos laukė vieni nusivylimai.

 Marie tėvas mirė 1828 metais, motina – 1835 metais. Mergina apsigyveno savo mirusios motinos sesers namuose. Ši buvo ištekėjusi už Prancūzijos banko generalinio sekretoriaus. Ta šeima buvo viena iš turtingiausių ir įtakingiausių šalyje, tad Marie teko gyventi neturtingos giminaitės teisėmis. Mergina atsidūrė Paryžiaus aukštuomenės tarpe, kur jos 90 tūkst. frankų kėlė vien tik nepiktą pašaipą. Be to, ji nebuvo gražuolė, tad tikėtis palankių vedybų buvo sunku. Problema dar buvo ir ta, kad mergina perskaitė tiek daug meilės romanų, kad stačiai negalėjo nesvajoti apie laimę ir meilę. Ji dievino George Sand knygas ir buvo įsitikinusi, kad moteris turi teisę pati lemti savo likimą.

 Marie atsidūrė keblioje padėtyje, kadangi turtingi ir garsūs jaunikiai ja nesidomėjo, o negarsius ir santykinai neturtingus atstumdavo ji pati. Teta norėjo ištekinti Marie už jos guvernantės brolio, kuris padarė puikią valdininko karjerą, bet merginai toks pasiūlymas atrodė žeminantis – jai reikėjo romantiško herojaus ir, pageidautina, turtingo. 1839 metais Marie sukako 23 metai, bet ji vis dar buvo netekėjusi. Giminaičiai nutarė griebtis paskutinės priemonės ir slapta kreipėsi į vedybų agentūrą.

 XIX amžiuje vedybų agentūros turėjo visus šiuolaikinių pažinčių tinklalapių privalumus ir trūkumus. Šeimą sukurti pageidaujantys žmonės pateikdavo paraiškas, kuriose galėjo pranešti apie save bet kokias žinias, kurių, aišku, niekas netikrino ir niekas nebuvo atsakingas už jų tikrumą. 29 metų buržua iš Limouseno provincijos Charlesas Lafarge puikiai tą žinojo ir nusprendė pataisyti pašlijusią savo materialinę padėtį naudingomis vedybomis. Jo tėvas savo laiku buvo nusipirkęs buvusio vienuolyno pastatą, kuriame įrengė nedidelę liejyklą. Charleso anketoje vienuolynas virto šeimos pilimi, o liejykla, buvusi ant bankroto slenksčio – geležies apdirbimo gamykla, nešusia 30 tūkst. frankų pelno per metus. Savo turtą Ch. Lafarge įvertino 200 tūkst. frankų, „pamiršęs“ užsiminti apie didžiules skolas. Marie globėjai nutarė, kad Ch. Lafarge yra geras pasirinkimas ir ją ištekino, nežiūrint į tai, kad jaunikis turėjo blogas manieras ir nereprezentabilią išvaizdą. 1839 metų rugpjūčio 10 dieną įvyko vestuvės, ir laimingi sutuoktiniai išvyko į Limouseną.
 Atvykus į naujas valdas Marie laukė didelis nusivylimas. Pasirodė, kad pilis – seni griuvėsiai, vyro giminaičiai ir draugai atrodė ir elgėsi kaip tikri kaimo stuobriai, o ir jis pats buvo ne ką geresnis. Vyro neturtas taip paveikė Marie, kad ji užsidarė savo kambaryje ir atsisakė atlikinėti žmonos pareigas, pagrasinusi nusižudysianti ar pabėgsianti į Turkiją. Šarlis prisiekė, kad prie jos nesilies, kol nepataisys savo finansinės padėties, ir išvažiavo į Paryžių kredito. O tuo tarpu Marie iš vaistininko nusipirko arseniko.

 Ch. Lafarge grįžo namo 1840 metų sausį, taip ir neradęs kredito. Tuo metu jis jau sirgo, o liga prikibo po to, kai jis paragavo žmonos į Paryžių atsiųsto pyrago. Marie rūpinosi vyru, bet į gėrimą jam vis įberdavo kažkokių baltų miltelių. Šarlio giminaičiai tai pastebėjo ir, įtarę negera, ėmė slapta kaupti maisto, kurį Marie duodavo savo vyrui, pavyzdžius būsimai ekspertizei. Sausio 13 dieną Ch. Lafarge mirė. Skrodimas parodė, kad mirties priežastis buvo apsinuodijimas arseniku, o ir maisto likučiuose buvo rasta tų pačių nuodų pėdsakų.

 M. Lafarge teismo procesas tapo sensacija Europoje. Daugelis Paryžiuje užjautė Marie ir tvirtino, kad ji nekalta. Tarp karštų nuodytojos šalininkų buvo pati George Sand, kurios romanai taip patiko M. Lafarge. Rugsėjo 19 dieną M. Lafarge buvo pripažinta kalta ir nuteista katorgos darbams iki gyvos galvos. Karalius Louis Philippe pakeitė katorgą kalėjimu iki gyvos galvos. 1852 metais Napoleonas III sužinojo, kad kalinė serga džiova, ir dovanojo bausmę. M. Lafarge išėjo iš kalėjimo ir po kelių mėnesių mirė. Iki paskutinės minutės ji tvirtino esanti nekalta.

 Neprabėgo nė metai po M. Lafarge mirties, kai įvykiai tolimajame Glazge davė pagrindą dar vienai garsiai nunuodijimo bylai. 1853 metais į gimtąją Škotiją iš privačios mokyklos Londone grižo 17-metė Madeleine Smith. Merginos tėvas buvo turtingas verslininkas, tad Madeleine galėjo viską sau leisti. Tuo pačiu ji baisiai nuobodžiavo ir iš nuobodulio vis skaitė meilės romanus. Vienas to meto žurnalas pateikė išsamią jos padėties jaunųjų panelių charakteristiką: „Jos turi daug laisvo laiko, bet nežino, kuo užsiimti; daug pinigų, bet nėra jų kur dėti; daug pramogų, bet jokių vilionių ar darbo“. Po dvejų panašaus gyvenimo metų Madeleine susigalvojo naują ir labai patrauklų žaidimą – meilę.

 1855 metais Glazge pasirodė jaunas ir labai žavus prancūzas Pierre Emile L'Angelier. Jaunuolis atvyko iš Prancūzijos mokytis prekybos, ir netrukus nusprendė įsikurti Škotijoje. Glazge jis įsidarbino prekybos firmoje, kur gaudavo gana kuklų atlyginimą – 50 svarų sterlingų per metus. Didžiąją dalį tų pinigų jis išleisdavo tam, kad atrodytų kaip džentelmenas. Jis siuvosi drabužius pas geriausius miesto siuvėjus, o paskui išdidžiai slampinėjo gatvėmis. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu jis susipažino su Madeleine, kuri jį iš karto įsimylėjo. Vėliau viename iš laiškų mylimajam Madeleine parašė: „Aš visada svajojau apie tris dalykus: pirmas – pabėgti iš čia, antras – ištekėti už prancūzo, trečias – kad mano sužadėtinis turėtų tokius ūsus, kaip tavo“. Akivaizdu, kad Emile tiko pagal visus parametrus.

 Prasidėjo slaptas Madeleine ir Emile romanas. Tais laikais merginoms buvo privalu tekėti skaisčioms, ir, sprendžiant iš visko, Madeleine nepamynė šios tradicijos. Daug faktų byloja, kad įsimylėjėliai slapta susituokė. Tačiau meilės laivas sudužo, atsitrenkęs į buitį anksčiau, negu spėjo išplaukti į atvirą jūrą. Madeleine ėmė suprasti, koks neturtingas yra jos jaunikis. Ji, žinoma, rašė Emile, kad myli jį taip pat ir už neturtą, bet mintis apie rojų būdelėje patiko jai vis mažiau.

 1857 metų sausį tėvas nusprendė ištekinti Madeleine už turtingo prekeivio Williamo Harper Minnocho. Mergina pranešė Emile, kad jie daugiau nebegali būti kartu, bet tas ir girdėti nenorėjo apie išsiskyrimą. Emile pradėjo šantažuoti Madeleine, grasindamas, kad parodys merginos tėvui jos laiškus. To Madeleine negalėjo leisti. Vasario 19 dieną ji su W. H. Minnochu buvo operoje „Lucrezia Borgia“. Opera apie įžymiąją nuodytoją Madeleine širdį pripildė ryžto. Tą patį vakarą ją aplankė Emile. Mergina pavaišino šantažuotoją karštu šokoladu, kurio paragavęs jos buvęs mylimasis pasijuto labai blogai, net liko gyvas. Kitas susitikimas su Madeleine jam baigėsi vėmimu ir skausmais pilve. Trečiojo susitikimo jis nebeišlaikė. Skrodimas parodė, kad P. E. L'Angelier praryto arseniko būtų pakakę nunuodyti 50 žmonių.

 Netrukus įvyko teismas. Madeleine laikėsi tvirtai ir neigė visus kaltinimus. Viešoji nuomonė buvo jai visiškai palanki, nors mažai kas abejojo, jog būtent ji įvykdė žmogžudystę. Žurnalistai, visuomenės veikėjai ir net dvasininkai rašė, kad nužudyti šantažuotoją ir klastingą viliotoją – tai ne nuodėmė, o daugelis laikė, kad nunuodyti prancūzą – vos ne žygdarbis. Rezultatas buvo tas, kad teismas išteisino Madeleine dėl įkalčių nepakankamumo. Nepaisant teismo nutarties, Smith'ų šeima prarado gerą reputaciją. Madeleine tėvai visam laikui išvyko iš Škotijos, o jai pačiai pavyko ištekėti tik 1861 metais. Jai aklinai užsitrenkė padoriosios visuomenės durys, tad teko suktis bohemos rate. Amžių sankirtoje, po vyro mirties, ji išvyko į JAV, kur vėl ištekėjo. Madeleine sulaukė 93 metų amžiaus ir mirė skurde.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 18:45:28

Senmergės kerštas

 Jeigu moterys, svajojusios ištekėti už turčiaus, šalino savo beviltiškus vyrus ir meilužius, pavaišindamos juos arseniku, tai senmergės, praradusios viltį ištekėti, buvo linkusios panaudoti pačią žiauriausią prievartą. O šeimyninės laimės nepatyrusių moterų problema buvo gana aštri, ypač Anglijoje. Šalyje buvo moterų perteklius: dauguma vyrų emigravo į kolonijas. Be to, daugelis merginų negaudavo kraičio, kadangi jų tėvai mieliau leisdavo pinigus sūnų – būsimų verslininkų – lavinimui. O jei bekraitė atvykdavo į Angliją iš kitos šalies, jos šansai ištekėti buvo visiškai nerealūs. Būtent toks likimas Anglijoje laukė prancūzaitės Celestina Dyude.

 Celestina gimė 1817 metais prancūzų karo laivo kapitono šeimoje. Karininkas buvo vedęs anglę, tad Celestina ir dvi jos seserys nuo mažumės kalbėjo dviem kalbomis. Pinigų trijų dukterų kraičiui kapitonas Dyude neturėjo, ir todėl visas savo santaupas jis išleido tam, kad suteiktų dukroms gerą išsilavinimą. Celestina baigė prestižinę mokyklą Paryžiuje, iš kur nedelsdama išvyko į Londoną, į karalienės Viktorijos rūmus. Keletą metų padirbėjusi karalienės tarnaitės pareigose, C. Dyude 1842 metais tapo guvernante. Rasti vietą buvo visai nesunku, juk ji turėjo pačios karalienės rekomendaciją. Viktorija rašė: „Mano nuomone, panelė C. Dyude yra puikus, romaus būdo ir bičiuliškai nusiteikęs žmogus“. Deja, karalienė neįžvelgė savo tarnaitėje būsimos sadistės ir žudikės.

 1852 metais 34 metų C. Dyude įsidarbino pas neseniai našliu tapusį daktarą Marsdeną, kuris jai patikėjo penkias savo dukteris - Alice, Rose, Mary Ann, Emily ir Lucy. Vyriausiajai buvo 13 metų, jauniausiajai – 6. 1852 metų birželį C. Dyude pervežė mergaites į Paryžių, kur atidarė kažką panašaus į pensioną daktaro vaikams. Daktaras davė jai 3 tūkst. frankų (apie 120 svarų sterlingų) pensiono reikmėms. C. Dyude turėjo spręsti atsakingą ir nelengvą uždavinį – ji turėjo atpratinti vaikus nuo „žalingo įpročio“, tai yra, nuo masturbacijos. Tais laikais su šiuo ištvirkavimu buvo kovojama pačiomis žiauriausiomis priemonėmis – nuo rankų surišimo iki klitoriaus pašalinimo chirurginiu būdu. Tačiau panelė C. Dyude stengėsi pasiekti teigiamų rezultatų gerumu ir švelnumu, kadangi širdies gilumoje tikėjosi, jog daktaras Marsdenas kada nors ją ves. Bet kai daktaras atvyko į Paryžių su jauna žmona, Celestin tiesiog pavirto raganą. Daktarui išvažiavus, mergaičių gyvenimas tapo tikru pragaru.

 C. Dyude pradėjo marinti jas badu, tarnaitė matė, kaip guvernantė daužė mergaičių galvas į sieną, mindė kulnais jų kojas, rovė nelaimingoms mažosioms pensiono gyventojoms plaukus ir po vieną uždarydavo drėgname rūsyje. Tarnai slapčia duodavo mergaitėms maisto, nes jos buvo maitinamos tik duona ir sultiniu, tačiau nesiryžo imtis kokių nors kitų veiksmų. Pertraukų tarp kankinimų metu auklėtoja gąsdino vaikus – sakė, kad net ir mirusi atsikels iš kapo ir atėjusi nužudys mergaites. Kartą ji smarkiai trenkė dešimtmetei Mary Ann, ši parkrito, ir buvo dalinai paralyžiuota. Po keleto savaičių mergaitė mirė. Kitos mergaitės tuo metu jau sirgo kokliušu ir buvo taip nusilpusios, kad joms grėsė mirtis.

 Gandai apie siaubingus dalykus panelės C. Dyude pensione pasklido Paryžiuje gerokai prieš Mary Ann mirtį. Kaimynai rašė daktarui Marsdenui, bet šis netikėjo „gandais ir apkalbomis“, kol nesužinojo apie tragediją visų smulkmenų. C. Dyude stojo prieš Prancūzijos teismą. Tuo metu mirė mažoji Lucy – prieš mirtį ji rėkė kliedėdama, kad ją vejasi guvernantė.

 Nuosprendis buvo stebėtinai švelnus. C. Dyude atsėdėjo trejus metus už netyčinį nužudymą, o po to vėl sugrįžo prie guvernantės praktikos. Prancūzijoje vis dar atsirasdavo žmonių, pasirengusių patikėti C. Dyude savo vaikus, juk karalienės Viktorijos rekomendacija vis dar gulėjo jos kišenėje.

 Senmergės neviltis, kaip manoma, taip pat buvo dvigubos žmogžudystės, sukrėtusios JAV 1892 metais, priežastis. Bordenų šeima gyveno nedideliame miestelyje Fall River Massachusetts valstijoje. Šeimos galva Andrew Borden buvo laikomas gana turtingu žmogumi, tačiau jis buvo nepaprastai šykštus. Tarkime, jis taip ir neatvėrė piniginės normaliai kanalizacijos sistemai įsirengti, tad namiškiai naktipuodžių turinį pildavo tiesiog už namo. Ponas A. Bordenas pirkdavo turguje pačius pigiausius produktus, kai kada net pašvinkusią mėsą. Jis buvo grubus, žiaurus ir paniuręs.

 Kartu su A. Bordenu gyveno jo žmona Abby ir dvi dukterys iš jo pirmosios santuokos – Emma ir Lizza. Abiems dukterims buvo per 30 metų, tad apie santuoką jos jau seniai nebesvajojo. Tragedijos išvakarėse įvyko rimtas seserų konfliktas su tėvu. Ponas A. Bordenas pažadėjo padalyti savo turtą visiems giminaičiams taip, kad dukterims būtų likę netiek ir daug. Bet tai tik buvo pradžia. 32 metų Lizzie gyvenime turėjo vienintelį džiaugsmą – ji narvelyje laikė karvelius. Kartą, grįžusi į savo kambarį, ji pamatė, kad visiems paukščiams nukirstos galvos. Tėvas pareiškė, kad nužudė juos, kadangi langas, prie kurio stovėjo narveliai, buvo į daržinės pusę. Kaimynų vaikučiai žiūrėdavo į karvelius ir visą laiką sukiojosi aplink daržinę. Maža ką jie gali iškrėsti – dar ką nors pavogs ar sukels gaisrą.

 1892 metų rugpjūčio 4 dieną A. Bordenas grįžo namo ir prigulė ant kušetės pailsėti. Pabusti jam nebuvo lemta. Kažkas, paėmęs didelį mėsininko peilį, subadė jo kūną. Lygiai taip pat mirė ir jo žmona Abby. Žmogžudystės metu namuose buvo tik Lizza ir kambarinė. Įtarimas iš karto krito ant L. Borden, bet įrodyti, kad ji čia prikišo nagus, taip ir nepavyko. Galų gale, A. Bordeno nekentė visas miestas, tad motyvų susidoroti su juo turėjo daugelis. Ir vis dėlto, amerikiečiai neabejojo, kad kalta buvo įniršusi senmergė L. Borden. Jos vardas tapo tėvažudystės simboliu ir yra net įamžintas vienoje iš tradiciškai niūrių vaikiškų skaičiuočių. Seserys Borden gavo didelį palikimą, bet taip ir neištekėjo. Lizza mirė 1927 metais, palikusi 1 mln. dolerių.
 Pelningas strichninas

 ХХ amžiuje moterys tapo mažiau priklausomos nuo vyrų, tačiau tokia nepriklausomybė vertė jas daugiau galvoti apie gyvenimo materialiąją pusę. Kai kurioms damoms pinigų turėjimas darėsi pagrindiniu egzistavimo tikslu, o visi kiti potraukiai nueidavo į antrą planą. Viena iš pirmųjų XX amžiaus moterų, nusprendusių papildomai užsidirbti iš žmogžudysčių, buvo Amy Archer-Gilligan, slaugos namų, įsikūrusių Konektikuto valstijoje, savininkė.

 1907 metais 39 metų Amy ir jos vyras James Archer įsteigė slaugos namus nedideliame Vindzoro miestelyje. Juose už nedidelį mokestį galėjo prisiglausti pagyvenę žmonės, kurie buvo deramai prižiūrimi. Pacientai, kurie mokėjo pinigus kiekvieną mėnesį, galėjo ilgus metus džiaugtis ramia senatve. Tačiau tie, kurie per neatsargumą sumokėdavo didelę sumą už daugelį mėnesių į priekį, netrukus mirdavo, atlaisvindami vietą naujiems gyventojams.

 1910 metais J. Archer paklojo didelę pinigų sumą ir apsidraudė gyvybę. Netrukus jis mirė. Po trejų metų Amy ištekėjo už Michaelio Gilligano, kuris taip pat apsidraudė gyvybę ir mirė praėjus trims mėnesiams po vestuvių. Tuo metu pacientų giminaičiai ėmė pastebėti, kad senelių prieglaudoje darosi negeri dalykai. Įtarimų kilo, mirus vienam iš pacientų – Franklinui Andrewsui. Šis sveikas ir gyvenimo džiaugsmo kupinas seniokas netikėtai pajuto skausmą skrandyje ir tą pačią dieną mirė. Mirusiojo giminaičiai perskaitė jo dienoraštį ir sužinojo, kad A. Archer-Gilligan prieš pat jo mirtį pareikalavo, kad jis sumokėtų už keletą mėnesių į priekį, ir jos reikalavimas buvo įvykdytas. F. Andrewso kūnas buvo ekshumuotas – pasirodė, kad mirties priežastis yra arsenikas.

 Policija ir toliau vykdė ekshumacijas, tad veikiai priėjo išvadą, kad abu A. Archer-Gilligan vyrai mirė nuo tų pačių nuodų. Atrodo, kad nunuodijusi pirmąjį vyrą, Amy įgavo polinkį žudyti. Nuo 1907 iki 1910 metų jos įstaigoje mirė 12 senelių, o nuo 1911 iki 1916 - 48. Ir visi jie prieš mirtį apmokėjo už gydymą. Teisme buvo įrodyta, kad A. Archer-Gilligan pasiuntė į aną pasaulį penkis žmones. Ji buvo nuteista mirties bausme, bet vėliau bausmės pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Žudikė sulaukė 94 metų amžiaus ir mirė 1962 metais beprotnamyje.

 Panaši istorija nutiko Pietų Afrikoje praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Medicinos sesuo Daisy de Melker tris kartus buvo ištekėjusi ir visus tris kartus – už vandentiekio darbuotojų. 1923 metais jos pirmasis vyras Williamas Cole'as apsidraudė gyvybę ir netrukus ūmai mirė. Daisy paveldėjo 1795 svarus sterlingų ir gavo draudimo atlyginimą. 1927 metais mirė jos antrasis vyras – Robertas Sproutas, palikęs 4 tūkst. svarų sterlingų. 1931 metais Daisy ištekėjo už Sydney de Melkerio, kuriam pavyko išgyventi. Užtat nepasisekė jos sūnui iš pirmosios santuokos, 20-mečiui Rhodes Cole. Jaunuolis nuolat reikalavo iš motinos pinigų ir grasino atsiteisiąs iš jos tėvo palikimą, kai tik jam sueis 21 metai. Rhodes mirė, nesulaukęs pilnametystės, kai išgėrė puodelį motinos paruoštos kavos.

 R. Cole'o mirtis sukėlė įtarimų. Kūnas buvo ekshumuotas, ir patologai anatomai konstatavo, kad jame aptiko strichnino. Dviejų D. de Melker vyrų palaikuose buvo rasta arseniko, tačiau įrodyti, kad jiems numirti „padėjo“ žmona, pasirodė neįmanoma. D. de Melker buvo nuteista už savo sūnaus nužudymą ir pakarta.
 Blondinių era

 A. Archer-Gilligan ir D. de Melker visą gyvenimą stovėjo prie skurdo slenksčio ir žudė savo artimuosius, kad neprarastų kuklios gerovės. Antroji XX amžiaus pusė padovanojo pasauliui naują moters žudikės tipą. Šios damos žudė tam, kad leistų pinigus brangiose parduotuvėse visokiems niekučiams. Jos, panašiai kaip ir XIX amžiaus moterys, taip pat žudė iš meilės, tiktai tai buvo meilė „šopingui“.

 Spauda praminė Daną Gray išlepinta žudike, kadangi ji žudė tam, kad nereikėtų atsisakyti įprasto vartojimo lygio. Dana gimė 1957 metais Kalifornijoje. Jos šeima nebuvo labai turtinga, bet Dana vis tiek įprato gauti tai, ko jai norėjosi. Jeigu jai neduodavo kišenpinigių, ji juos paprasčiausiai pavogdavo iš tėvų, ir viskas laimingai pasibaigdavo. Kaip ir daugelis kitų jaunų žmonių, Dana svajojo vieną kartą praturtėti, kad galėtų įsigyti gražių daiktų, kuriuos ji galėjo matyti pas turčius, gyvenančius pertekliuje saulėtoje valstijoje.

 Dana užaugo graži ir sportiška mergina. Ji pasiekė puikių rezultatų šuoliuose su parašiutu, burlenčių sporte ir kitose Kalifornijai būdingose sporto šakose. 1987 metais Dana ištekėjo už verslininko Williamo Gray'aus, kuris turėjo keletą parduotuvių Canyon Lake miestelyje. Dana nusprendė, kad jos svajonė pagaliau išsipildė, ir ėmė su didele palaima švaistyti vyro pinigus. 1993 metais W. Gray nuskurdo ir tuojau pat išsiskyrė su savo nelaimių kaltininke. Akimirksniu Dana neteko ir namų, ir statuso, ir kredito kortelės, ir tai ją be galo prislėgė.

 1994 metų vasario 14 dieną Dana turėjo susitikti su buvusiu vyru – tikriausiai, ruošėsi prašyti jo pinigų. Williamas į susitikimą neatėjo ir įtūžusi Dana nuėjo aplankyti kaimynę – 86 metų Normą Davis. Rytą senutė buvo rasta kraujo klane. Vienas peilis styrojo jos gerklėje, kitas – krūtinėje. Dingo kredito kortelė.

 Vasario 28 dieną Canyon Lake buvo įvykdyta dar viena žmogžudystė. 66 metų June Roberts buvo pasmaugta telefono kabeliu, jos kredito kortelė taip pat dingo. Kol detektyvai dirbo nužudytosios namuose, D. Gray vaikštinėjo po parduotuves ir pirko viską, kas jai patiko.

 Su trečiąja auka nepasisekė. D. Gray užėjo į antikvariatą ir užpuolė pardavėją – 57 metų Dorindą Hawkins. Dana mėgino pasmaugti D. Hawkins, bet šiai pavyko išgyventi, ir ji policijai apibūdino užpuolikę. Dabar policininkai žinojo, ko reikia ieškoti, bet kol nusikaltėlė atsidūrė už grotų, gyvybės neteko dar viena senutė. D. Gray pasmaugė 87 metų Dorą Beebe ir surengė grandiozinį ,,šopturą“, apsiginklavusi, kaip jau buvo įpratusi, nužudytosios kredito kortele. Netrukus po to Dana buvo sulaikyta ir stojo prieš teismą. Dabar D. Gray sėdi Kalifornijos moterų kalėjime – ji buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos be teisės paduoti malonės prašymą.

 Celeste Beard istorija ne mažiau šokiruojanti. 1995 metais senstantis Teksaso milijonierius Stevenas Beardas sutiko savo gyvenimo meilę – 32 metų Celeste, triskart išsiskyrusią dviejų vaikų motiną. Stotinga blondinė pavergė S. Beardo širdį ir netrukus įsimylėjėliai atšoko vestuves.

 S. Beardas buvo telekompanijos KBVO, kuri buvo įsikūrusi Ostine, bendraturtis. Jo turtas buvo vertinamas 12 mln. dolerių. Ir Celeste, atrodo, buvo pasirengusi visus juos prašvilpti. Ji nuolatos užsisakinėjo naujus rūbus, o batelių turėjo tiek, kad ištisus metus kiekvieną dieną galėjo avėti vis kitais. Per vieną pasivaikščiojimą po parduotuves ji išleido 50 tūkst. dolerių. Apsipirkimo kelionė į Kiniją 1998 metais sutuoktiniams kainavo 100 tūkst. dolerių. Per ketvertą bendro gyvenimo metų S. Beardo turtas sumažėjo 1 mln. dolerių ir jis pradėjo nerimauti dėl likusių milijonų. Vyras apribojo Celeste išlaidas iki 10 tūkst. per mėnesį. Tai sukėlė jos įniršį. 1999 metais ši blondinė sugalvojo žiaurų planą.
 Bibliotekininkė Treisė Tarlton buvo tikra Celeste priešingybė – stambi, negraži, vargšė lesbietė. Celeste lengvai suviliojo nelaimingąją storulę ir ši dėl mylimosios buvo viskam pasiruošusi. Vieną dieną Celeste pasakė, ką reikia padaryti, kad jos abi būtų laimingos amžinai ir Treisė viską padarė.

 1999 metų spalio 2-osios naktį S. Beardas pabudo nuo skausmo ir beprotiško skausmo ir su siaubu pamatė, kaip jo žarnos per didžiulę žaizdą pilve veržiasi į paviršių. Milijonierius paskambino į greitąją pagalbą ir pralemeno: „Mano viduriai iššoko iš pilvo. Mano pilvas susprogo.“ pasirodo, kažkas šovė senoliui į pilvą. Gydytojai ilgai kovojo dėl S. Beardo gyvybės, jis lyg ir pradėjo taisytis, tačiau 2000 metų sausio 21 dieną mirė.

 Policija gan greitai aptiko „trenktos Treisės“, kaip ją vadino Celeste dukterys, pėdsaką. Balistinė ekspertizė parodė, kad nusikaltimo ginklu tapo šautuvas, kuris priklausė Tartlton. Tyrėjai buvo beveik tikri, kad dėl žmogžudystės kalta Celeste, tačiau Treisė užsispyrusi tylėjo. Tuo tarpu C. Beard ėmėsi vyro kreditinių kortelių. Nuo spalio iki gruodžio, kol dar Stevenas buvo gyvas, apsipirkimams ir įvairioms pramogoms ji išleido 570 tūkst. dolerių.

 2001 metų vasarį Tarlton buvo nuteista už žmogžudystę ir buvo pasodinta į kalėjimą. Celeste nelaimei, kaliniams buvo leista skaityti laikraščius. Po 18 mėnesių buvusi bibliotekininkė perskaitė, kad jos mylimoji penktą kartą ištekėjo, bet šį kartą jos sutuoktiniu tapo jaunas barmenas. Kankinama pavydo, Tarlton paprašė iškviesti ją į apklausą ir pareiškė: „Aš tai padariau vardan Celeste.“

 Teismas pripažino C. Beard kalta dėl vyro nužudymo ir nuteisė iki gyvos galvos. Šiuo metu „šopingo“ gerbėja sėdi kalėjime ir į laisvę galės išeiti ne anksčiau 2043 metų.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 20:14:24

Londono žudiko istorija

Džekas Skerdikas – liūdniausiai išgarsėjusi paslaptinga nusikaltėlio figūra. Šio karalienės Viktorijos laikų žudiko istorija per daugiau nei 120 metų buvo taip apipinta mitais, kad sunku nustatyti, kur yra tiesa, o kur tiesiog prasimanymai.

Aukos – prostitutės

 Viskas prasidėjo 1888 m. rugpjūčio 31 dieną, kuomet buvo nužudyta Mari Ana Nikols. Ji ankstyvą rytą rasta pasmaugta netoli „London“ ligoninės. Antroji auka – Ani Čapman, kurios kūnas aptiktas ankstų 1888 m. rugsėjo 8-osios rytą galiniame kieme prie įėjimo į 29 Hanburio gatvę, Spitalfieldse. Elžbieta Straid ir Katerina Edaus buvo nužudytos rugsėjo 30-ąją, o Marija Džein Keli nužudyta lapkričio 9-ąją. Visos penkios moterys buvo prostitutės.

Iki šiol neaišku, ar jos pažinojo viena kitą. Neaišku ir tai, kiek moterų iš tiesų buvo nužudyta. Manoma, kad jų buvo penkios, tačiau skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą nužudytųjų skaičių… Aišku tik tai, kad žudikas buvo išskirtinai žiaurus. Savo aukas jis smaugdavo tol, kol jos mirdavo arba prarasdavo sąmonę, tuomet perpjaudavo joms gerkles ir pasiėmęs dalį vidaus organų palikdavo kūnus ant žemės.

Koks jis?

Tyrėjai ne kartą iškėlė prielaidą, kad žudikas – su medicina susijęs asmuo. Jis ypač gerai valdė peilį: žinojo, kaip atlikti tikslius mirtinus pjūvius, mokėjo išpjauti vidaus organus nepažeisdamas aplinkinių organų. Vienai iš nužudytų prostitučių buvo išpjauta gimda, kitai – gimda ir kairysis inkstas, o trečiai – širdis. Visgi, kas iš tiesų buvo Džekas Skerdikas, išsiaiškinti nepavyko. Buvo manyta, jog žudikas yra amerikietis gydytojas Tomas Kreamas. Jis buvo apkaltintas ne vienos prostitutės nužudymu ir už tai nuteistas mirti pakariant. Prieš pat mirtį jis prisipažino esąs Džekas Skerdikas, tačiau jo tiesa įrodyta nebuvo. Tarp įtariamųjų buvo patekęs ir karališkosios šeimos narys – karalienės Viktorijos anūkas princas Albertas. Jis ne kartą naudojosi Londono prostitučių paslaugomis, dėl to pasigavo sifilį ir susirgo smegenų liga. Buvo manoma, kad princas savo aukas žudydavo karietoje, o po to tiesiog išmesdavo į gatvę. Įtariamųjų ratas buvo didžiulis, tačiau policija negalėjo įrodyti nė vieno jų kaltės ir labai menka tikimybė, kad tikrasis žudikas bus kada nors atskleistas.

Džeko Skerdiko laiškai

Tuo metu, kai buvo įvykdytos minėtos žmogžudystės, žudikas Džeko Skerdiko vardu raudonu rašalu pasirašė keliuose policijai ir laikraščiams adresuotuose laiškuose, kuriuose žadėjo ir toliau „pjaustyti kekšes“. Tokiu būdu to meto visuomenė išgirdo Džeko Skerdiko vardą. Laiškų autentiškumas niekada nebuvo įrodytas: kartą laišką parašė šlovės ieškantis žurnalistas, kartą papokštauti, o gal pagąsdinti panoręs londonietis ir dar daugelis norinčiųjų prisiimi pagarsėti spėjusio žudiko „garbę“. Visgi bent kelis kartus rašė ir tikrasis Džekas Skerdikas. Kartą kraupų siuntinį gavo Džordžas Luskas, tuo metu dirbęs vietinėje linčiuotojų organizacijoje „Whitechapel Vigilance Committee“. Siuntinyje buvo ne tik žudiko laiškas, bet ir žmogaus inkstai. Laiške buvo parašyta: „Iš pragaro. Pone Luskai, siunčiu Jums pusę konservuoto vienos moters inksto. Kitą pusę aš išsikepiau ir suvalgiau, buvo labai skanu. Jei tik šiek tiek palauksite, atsiųsiu Jums kruviną peilį, kuriuo jį išpjoviau. Parašas. Pone Luskai, pagaukite mane, kai galėsite.“ Vėliau tyrimai parodė, kad inkstas priklausė Katerinai Edoves, kuri buvo nužudyta 1888 m. rugsėjo 30-ąją.

Susidomėjimas neblėsta

Dar ir šiandien besilankantieji Londone turi galimybę aplankyti vietas, kuriose Džekas Skerdikas įvykdė kraupiausius savo nusikaltimus. Štai Commercial ir Fournier gatvių kampe veikia „The Ten Bells“ aludė, žyminti žudiko „darbų“ vietą. 1976–1988 m. ji buvo vadinta „Jack the Ripper“ (liet. Džekas Skerdikas) vardu, tačiau 1988 m. alinei grąžintas pirminis, istorinis „The Ten Bells“ pavadinimas, mat nebuvo leista, kad užeiga vadintųsi žudiko vardu. Nors pastato išorė rekonstruota, alinės interjeras likęs toks pat, kaip ir prieš šimtą metų, o ant vienos sienos net kabo visų žudiko aukų sąrašas.

Džeku Skerdiku vis dar domisi ir detektyvai. Pavyzdžiui, Trevoras Mariotas bando įrodyti, kad Džekas Skerdikas buvo jūreivis. Anot jo, tuo metu, kai buvo įvykdyta pirmoji žmogžudystė, prieplaukoje stovėjo laivas „Sylph“, kuris vėliau išplaukė į Karibus. Kaip tik panašiu laiku Nikaragvoje buvo įvykdyta žmogžudystė, labai primenanti įvykdytą Londone – nužudyta vietinė prostitutė, kuriai taip pat perpjauta gerklė, o kūnas stipriai sužalotas.

Tiesiog pramanas?
 Britų istorikas Endriu Kukas nesenai iškėlė hipotezę, kad Džekas Skerdikas iš tiesų niekada neegzistavo, o jį sugalvoti galėjo kriminalines temas rašantys žurnalistai. Istorikas įsitikinęs, kad tokį personažą sugalvojo Londono laikraščio „The Star“ leidėjai, tokiu būdu siekdami padidinti leidinio tiražą. Kai 1888 m. pasirodė žinia apie antrą nužudytą moterį, laikraščio kasdienis tiražas pasiekė 232 000 egzempliorių. Vos tik buvo suimtas pirmasis įtariamasis, susidomėjimas šia istorija greitai atslūgo, o tiražas – sumažėjo. Idėja apie laiškus rašantį žudiką vėl sužadino gyventojų susidomėjimą ir pakėlė laikraščio populiarumą.

Faktai ir įdomybės
Gydytojas Persis Klarkas, apžiūrėjęs visas penkias aukas, priskiriamas Džekui Skerdikui, nustatė, kad tris iš penkių moterų nužudė tas pats žmogus, tačiau kitas dvi nužudė visai kiti asmenys. Tomas Arnoldas, vyriausiasis policijos inspektorius, tyręs žmogžudystes Rytų Londono rajone, nustatė, kad mažiausiai vieną iš penkių moterų nužudė kitas nusikaltėlis.
Džekas Skerdikas buvo pirmasis šiuolaikinis serijinis žudikas.
Ploni plaukai, gilios pilkos akys, raudona spuoguota nosis – toks Džeko Skerdiko fotorobotas buvo sukurtas pagal liudininkų pasakojimus.
2006 m. BBC „Istorijos žurnalas“ suteikė Džekui Skerdikui visų laikų blogiausio brito titulą.
Neseniai rastas 15,23 cm peilis gali būti būtent tas šaltasis ginklas, kuriuo žudė garsusis Viktorijos laikų serijinis žudikas Džekas Skerdikas. Peilis buvo rastas tarp daiktų, priklausančių chirurgui iš Velso serui Džonui Viljamsui – jis buvo laikomas pagrindiniu žmogžudysčių įtariamuoju.
Apie Džeką Skerdiką parašyta per 200 knygų, sukurti penki pilnametražiai filmai, o internete jam skirta 200 000 puslapių.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 20:18:32

Naujoje knygoje tvirtinama, kad Džekas Skerdikas buvo moteris

 Sensacinga buvusio advokato Johno Morriso knyga sukėlė tarp istorikų didžiulę audrą: joje tvirtinama, kad liūdniausiai pagarsėjęs Didžiosios Britanijos žudikas - Džekas Skerdikas - buvo... moteris, rašo „The Daily Mail".
 62 metų autorius savo knygoje „Jack The Ripper: The Hand Of A Woman" („Džekas Skerdikas: moters ranka") teigia, jog Vaitčapelio monstru iš tikrųjų buvo tapusi Lizzie Williams, pagrindinio įtariamojo karaliaus gydytojo Johno Williamso žmona. Velse gimusi moteris esą žudė savo aukas, nes negalėjo susilaukti vaikų, o tokio motyvo įrodymas - trims aukoms išpjautos gimdos.

J. Morrisas iš Birmingamo taip pat atkreipia dėmesį, kad nė viena iš penkių nužudytų prostitučių nebuvo išprievartauta, o vienos iš jų - Annie Chapman – asmeniniai daiktai buvo išdėlioti prie jos kojų „moterišku būdu".

Šalia kitos aukos - Catherine Eddowes – lavono buvo aptiktos sagutės nuo moteriškų batelių, o nužudytosios Mary Kelly židinio pelenuose buvo rasta moteriškų drabužių – lietpalčio, sijono ir skrybėlaitės – liekanų.

„Yra daug įkalčių, kurie, paimti atskirai, nieko nesako. Tačiau sudėjus juos draugėn, pradeda ryškėti moters žudikės atvejis", - teigia autorius.

J. Morrisas nurodo ir tai, kad Lizzie vyras, seras Johnas Williamsas, Vaitčapelio rajone turėjęs abortų kliniką, buvo užmezgęs romaną su M. Kelly. Tai gali paaiškinti, kodėl su ja nužudymų virtinė baigiasi.

Lizzie Williams, kurios vardai ir mergautinė pavardė buvo Mary Elizabeth Ann Hughes, gimė 1850 metų vasario 7 dieną Velso pramonininko Richardo Hugheso šeimoje. Būdama 22 metų, ji ištekėjo už dešimčia metų vyresnio J. Williamso.

Elizabeth negalėjo susilaukti vaikų. Netrukus po paslaptingų ir šiurpių žmogžudysčių Lizzie pakriko nervai. Ji mirė nuo vėžio 1912 metais. Policija dėl žiaurių žmogžudysčių jos niekada neįtarė ir neapklausė.

Džekas Skerdikas rytiniuose Londono rajonuose siautėjo dešimt kruvinų savaičių 1888 metais. Visos penkios jo aukos - Mary Ann Nichols, Annie Chapman, Elizabeth Stride, Catherine Eddowes ir Mary Kelly - buvo prostitutės.

Kiekvienai aukai žudikas perrėždavo gerklę, o trims moterims buvo išpjautos ir gimdos. Manoma, kad maniakas buvo susipažinęs su medicina, nes mėsinėdamas aukas skalpeliu darbavosi gana profesionaliai.

Tuo metu britų policija dėl didelio atgarsio susilaukusių žmogžudysčių patikrino iki 200 žmonių, o įtariamaisiais buvo tapę dešimt asmenų.

Tarp įtariamųjų buvo atsidūręs Aaronas Kosminski, gyvenęs netoli šiurpių nusikaltimų vietos. Jis nekentė moterų, o ypač prostitučių. Vienas liudininkas neva atpažino jį kaip žudiką, tačiau tik po pusantrų metų. Taip pat paaiškėjo, jog A. Kosminski visiškai neišmanė medicinos.

Antras įtariamasis George`as Chapmanas buvo baigęs medicinos universitetą. Jis nužudė tris savo žmonas ir mėgino susidoroti su ketvirtąja. Galiausiai įtarimai jam buvo panaikinti, nes jis savo aukas nunuodydavo, o Džekas Skerdikas žudė skalpeliu. Be to, 1888-aisiais G. Chapmanui buvo tik 23 metai, o Džekui Skerdikui liudininkai davė daugiau metų.

Trečiu įtariamuoju buvo tapęs karalienės Viktorijos vaikaitis, princas Albertas Victoras. Jis buvo įtariamas dėl žmogžudysčių, nes sirgo sifiliu. Detektyvai manė, kad dėl šios ligos jis galėjo išprotėti ir įvykdyti šiuos nusikaltimus. Be to, sklido kalbos, kad princas buvo susilaukęs vaiko su moterimi iš žemiausio sluoksnio. Ji gyveno rytinėje Londono dalyje, todėl jis dažnai ten lankydavosi. Tačiau kiti istorikai nustatė, kad princo dienoraštyje yra įrašų, rodančių, kad tuo metu, kai buvo įvykdytos žmogžudystės, jis buvo išvykęs iš Londono.

Dar vienu įtariamuoju buvo laikomas amerikiečių šundaktaris Francis Tumblety, kuris gydė žolelėmis, neturėdamas licencijos. Jis buvo sulaikytas dėl vienos žmogžudystės, bet kai policija paleido jį už užstatą, pabėgo nuo persekiojimo į Jungtines Valstijas. Istorikai mano, kad jis yra nesusijęs su Džeko Skerdiko žmogžudystėmis, nes turėjo homoseksualių polinkių: tokie žmonės būtų žudę savo lyties asmenis.

 Šaltinis: www.DELFI.lt

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 08, 2012, 20:33:14

Lyg siaubo filmas...
1947 m. sausio 15 d. namų šeimininkė Betty Bersinger su savo trejų metų dukrele išėjo pasivaikščioti po Nortono avenju, Leimerto Parke, Los Angelese (JAV). Pakeliui, eidama pro apleistą sklypą skirta namo statybai, ji tarp piktžolių ir krūmų išvydo kažką boluojant. Atrodė, lyg kažkas čia išmetė smarkiai sulaužytą manekeną iš parduotuvės. Manekeno galva buvo nusukta, kūnas perkirstas pusiau ir kreivai paguldytas kažkokia nežmoniškai seksualia poza. Betty pasipiktinusi jau ėjo pro šalį, tik paskutinį kartą atsisuko ir... ir staiga suprato, jog tai visai ne manekenas, o sudarkytas moters lavonas. Sulaikiusi klyksmą ji puolė prie artimiausios telefono būdelės...
Tai buvo 22 m. pradedančios Holivudo aktorės, Elizabeth Short, lavonas. Dar gyva, už keistą juodų plaukų šukuoseną ir pomėgį rengtis tik juodai, praminta Black Dahlia (Juoduoju Jurginu), savo siaubinga mirtimi ji lyg patvirtino, jog niūri pravardė jai tinka. Lavonas buvo visas supjaustytas, burna perpjauta, kad šypsotųsi nuo ausies iki ausies. Ant rankų virvių žymės, tad tyrėjai manė, jog prieš nužudant ją dar kelias dienas kankino. (Tiesa, išprievartavimo žymių nerasta.) Baisiausia atrodė beveik perpjautas pusiau kūnas...

Deja, policijos tyrimas greitai priėjo aklavietę. Elizabeth, aišku, mėgo linksmybes, nuolat lankėsi vakarėliuose ir turėjo daug pažįstamų, tačiau patikrinus alibi tekdavo atmesti vieną įtariamąjį po kito. Tyrimo nepalengvino ir tai, jog į įvykio vietą pirmieji atlėkę fotoreporteriai paplatino žiauraus nusikaltimo vaizdus, visuomenėje kilo nesveikas ažiotažas ir atsirado minios "žudikų-savanorių", aktyviai puolusių išpažinti, jog tai jie nužudė Short. Policija ir laikraščiai buvo užversti anoniminiais laiškais ir išpažintimis, tačiau galiausiai bylos tyrimas taip ir užgęso, o nusikaltėliai niekada nebuvo rasti.

Apie šį palaptingą nusikaltimą parašytą keletą knygų, tarp jų ir 2003 m. "Black Dahlia Avenger" (Juodojo Jurgino žudikas), kurios autorius Steve Hodelis tvirtina, jog aktorę nužudė... jo tėvas, buvęs daktaras. Na, bet dabar, atrodo, tai jau mistikų, o ne kriminalistų reikalas...
 "Bėglio" prototipas?


Tikriausiai matėte puikų filmą "Bėglys" su Harisonu Fordu? Jis ten vaidiną daktarą, kurį klaidingai nuteisė apkaltinę mylimos žmonos nužudimu, o jis pabėgęs ieškojo tikrojo žudiko? Tai va - ši istorija nėra grynas scenaristų pramanas...

1954 m. liepos mėnesį Clevelendo (JAV) neurochirurgas Samas Sheppardas buvo apkaltintas žiauriai nužudęs savo 31-erių metų nėščią žmoną, Marilyn. (Tuo metu septinmetis jų sūnus miegojo gretimame kambaryje.) Sheppardas neigė savo kaltę ir viskuo kaltino tapsiaplaukį įsilaužėlį. Nežiūrint to, Samas vis tiek buvo pripažintas kaltu ir 10 metelių praleido kalėjime. Tik tuomet apeliaciją nagrinėjęs Aukščiausiasis teismas atšaukė nuosprendį, remdamasis tuo, jog "per didelis visuomenės dėmesys paveikė teismo procesą", o pakartotiniame teisme jis buvo išteisintas. Iki pat savo mirties 1970 m. Sheppardas dėjo visas pastangas, kad rastų savo žmonos žudiką. Jam nepavyko, tačiau šeima šią misiją tęsia ir šiandien. Taigi, kas ten iš jūsų pasisako už mirties bausmę?..

 Mažosios "miss Amerika" mirtis
JonBenet Ramsey atrodo gimė tam, kad būtų laiminga. Šešiametė turtingo direktoriaus Johno ir buvusios "Miss Virginija" titulo laimėtojos, Patricios Paugh duktė buvo tikra gražuolė. O mama šį jos grožį ypač puoselėjo. Gyvenanti prabangiuose namuose mergaitė turėjo pilnas spintas originalių drabužių, nuolat dalyvavo įvairiausiuose grožio konkursuose kur, jei nelaimėdavo pagrindinio prizo, bent jau gaudavo apdovanojimus už puošnumą. Bet visa tai tragiškai baigėsi per pačias Kalėdas...

1996 m. gruodžio 25 d. Ramseyjai patys lankėsi svečiuose, grįžus namo pervargusi JonBenet buvo paguldyta miegoti, o kitą rytą jos kambary nebebuvo... Užtai buvo trijų puslapių ilgio laiškas, kuriame reikalaujama 118 000 USD išpirkos ir nesikreipti į policija, arba dukra tuoj pat bus nužudyta. Vis dėlto šeima į policiją kreipėsi, o vakare, taip ir nesulaukę žadėtojo pagrobėjų skambučio nusprendė atidžiai apžiūrėti savo namą ir vyno rūsy rado mažosios JonBenet kūną. Mergaitė buvo puošniai aprengta, jos burna užklijuota lipnia juosta, o kaklą veržė virvė, su kuria ji ir buvo pasmaugta. Prie kojų voliojosi barbės naktiniai...

Po atradimo kilus sąmyšiui buvo sėkmingai sunaikinti praktiškai visi įmanomi įkalčiai galėję padėti ištirti nusikaltimą. O žiniasklaida galutinai sugriovė tyrimą, apkaltinusi (ir net labai įtikinamai) JonBenet tėvą, kad tai jis prievartavo ir nužudė dukrą. Visuomenė, aišku, linkusi klausyti žurnaliūgų (kaip kitaip pavadinti žmones, kurie, pavyzdžiui, pavogė iš fotolaboratorijos mirusios šešiametės nuotraukas ir išspausdino jas žurnalo viršelyje (taip padarė "The Globe"), tad lygi šiol daug kas kaltina mergaitės tėvus. Tie ginasi, televizija rengia reportažus, o pačią auką atrodo visi ir užmiršo... O juk tai buvo tiesiog maža mergaitė, kurią mama per daug puošė, kuri šlapinosi į lovą, tikėjo Kalėdų seniu, tačiau taip niekada ir nepasivažinėjo tais metais jo padovanotu dviratuku...

Prisijungęs


Maiklas  Lapkričio 08, 2012, 23:21:14

nusisauk bet perskaiciau

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 08:20:54

Dekoju adminui uz pagalba del fotografiju ikelimo,manau dar prireiks pagalbos ikelti foto paciu zudiku kad visi juos pamatytu ;)
bandysiu sia tema vis papildyti,jei ka rasite idomaus nesidrovekite ir patis papildyti ;)

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 08:22:15

Detektyvai paviešino 180 nuotraukų moterų, kurios galbūt tapo įtariamo serijinio žudiko aukomis, žinomo kaip „Žiaurus Miegalius“.

Nuotraukos, kuriose moterys pozuoja seksualiomis pozomis, buvo surastos Los Andžele
57 metų Lonnie Franklino name. Jis kaltinamas 10 moterų nužudymu.

Policija nežino moterų nuotraukose tapatybių, bet ruošiasi daugybei skambučių.

Detektyvas Dennisas Kilcoyne‘as pasakė: „Dabar, kai mes žinome, ką jis darė su moterimis, esame labai susirūpinę dėl visų šiose nuotraukose esančių moterų. Mes nežinome, ką sužinosime.“

Los Andželo policijos viršininkas Charlie Beckas pridūrė: „Žmonės nuotraukose nėra įtariamieji, mes net nežinome, ar tai aukos. Mums reikia visuomenės pagalbos.“

Jis pasakė, kad kai kurios nuotraukos, sukarpytos taip, kad matosi tik veidai, yra gana senos, todėl moterys gali būti pasikeitusios.

L. Franklino namuose Los Andžele po jo suėmimo buvo surasta namuose filmuotos vaizdo medžiagos, kurios trukmė – šimtai valandų.
 

160 skirtingų moterų nuotraukų, kai kurios nufotografuotos kelis kartus, beveik visos juodaodės. Jų amžius – nuo paauglystės iki 60 metų. Kai kurios šypsosi, kai kurios atrodo be sąmonės.

L. Franklinas neprisipažino dėl dešimties moterų nužudymo tarp 1985 m. ir 1988 m., ir nuo 2002 m. iki 2007 m. „Žiauraus Miegaliaus“ pravardė atsirado dėl 14 metų pertraukos tarp žmogžudysčių.

Detektyvai pasakė, kad jie atnaujins apie 30 bylų, kurios jų manymu gali būti susijusios su L. Franklinu. Policijai paskambino 75 dingusių moterų giminaičiai, baimindamiesi, kad galėjo būti daugiau aukų.

Po keleto mėnesių bandymų atpažinti moteris nuotraukose, detektyvai žengė neįprastą žingsnį ir paviešino jas, tikėdamiesi, kad jas atpažins artimieji.

L. Franklinas suėmimas liepos mėnesį užbaigė 25 metų 11 žmonių mirčių tyrimą. Jis buvo susietas su nusikaltimu, naudojant naują teismo tyrimą, žinomą kaip „šeiminis“ DNR tyrimas, kai pavyzdys, paimtas iš jo sūnaus, nesusijusio su byla, buvo panašus į DNR, surastą ant aukų.

Paskutinė žmogžudystė buvo įvykdyta 2007 m. sausio 1-ąją. Policininkas pasakė, kad tarpas sutampa su laiku, kai L. Franklinas buvo neveiksnus. Visos aukos buvo surastos atvirame ore, paprastai skersgatviuose. Jos buvo nušautos, uždusintos, arba abu, dažniausiai po tam tikros seksualinės prievartos.

Dešimt aukų buvo moterys, kelios buvo prostitutės. Vienintelis nužudytas vyras Thomas Steele buvo nušautas į galvą 1987 m., kai atpažino žudiką.

E. Washington, išsigelbėjusi auka, pasakė policijai, kad vyras, vairuojantis „Pinto“, pavežė ją 1988 m. lapkritį. Ji pasakė, kad jis šovė jai į krūtinę, seksualiai užpuolė ir nufotografavo, prieš išstumdamas iš automobilio.

Detektyvas D. Kilcoyne‘as pridūrė: „Kai kurie žmonės nuliūs, kad mes parodėme jų nuotraukas. Bet jie turi suprasti, kad mes turime tai padaryti.“

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 08:59:33

Žiaurus XX a. psichopatas – Albertas Fishas

Psichopatams nerūpi kitų jausmai, jie taip pat neatsižvelgia į jokias socialines normas. Paprastai tokie žmonės atrodo egocentriški, „beširdžiai“ bei nejaučia jokios atsakomybės, nesirūpina pasekmėmis. Manoma, kad jų emocijos (jeigu išvis tokios egzistuoja) yra tik paviršutinės. Laikomi manipuliatoriais, negalinčiais išlaikyti ilgalaikių santykių su kitais žmonėmis, taip pat tikima, kad jie nepajėgūs jausti ir reikšti meilės.

Psichopatai dažnai sukelia žalą kitiems žmonėms, todėl manoma, kad jie nebūna prie pastarųjų emociškai prisirišę. Kita vertus, jiems būdingas neįžvalgumas ir elgiantis su pačiais savimi. Jiems nepavyksta pakeisti savo elgesio taip, kad ateityje išvengtų nepatogumų. Jie nejaučia užuojautos, gailėjimosi, nerimo ar kaltės dėl savo elgesio, tačiau gali imituoti kai kurias emocijas jiems naudingoje situacijoje. Būtent toks buvo Albertas Fishas – žiaurus psichopatas, kuris XX a. tenkino savo antžmogiškus poreikius.

Mušimas sukeldavo erekciją

Hamiltonas Fishas gimė 1870-aisiais. Sulaukęs tinkamo amžiaus pasikeitė vardą į Alberto, kadangi buvo nuolatos pravardžiuojamas „kumpiu ir žuvimi“ (ang. „ham and fish“). Jo tėtis mirė, kai Albertui sukako penkeri. Mama atsisakė viena auginti savo sūnų ir atidavė jį į St.Johno vaikų globos namus.

Nuolatiniai mušimai ir plakimai vaikų namuose ne gąsdindavo mažąjį Albertą, o sukeldavo erekcijas ir pasitenkinimo jausmą. Po ketverių metų, kai ponia Fish atsiėmė savo vaiką iš globos namų, šis jau buvo pripratęs stebėti apsinuoginusius berniukus viešose voniose-baseinuose.

Būdamas dvylikos metų, Albertas užmezgė pirmus homoseksualius santykius su vaikinu, kuris supažindino jį su tokiais iškrypimais kaip savo išmatų valgymas ir šlapimo gėrimas. 1890-aisiais A. Fishas susirado pastovų prostituto darbą Niujorke.

Prisiragavęs uždraustos meilės, 1898-aisiais A. Fishas vedė ir susilaukė šešių vaikų. Dirbdamas dažytoju ir turėdamas lengvą priėjimą prie vaikų, jis toliau prievartavo. Tuo metu pasičiupti vaiką gatvėje buvo pakankamai nesunku, nes arši rasinė kova privedė prie to, kad dingusių spalvotųjų vaikų niekas neskubėdavo ieškoti. Dar vienas stiprus smūgis įvyko 1917 metais, kai Alberto žmona pabėgo iš namų su juose laikinai viešėjusiu Johnu Straube.
 

Suvalgė mergaitę per devynias dienas

1928-aisiais aštuoniolikmetis Edwardas Buddas laikraštyje įdėjo skelbimą, kuriuo tikėjosi susirasti laikino darbo. Skelbimą pastebėjo Albertas. Tiesa, prieš tai apgalvojo ir savo veiksmų planą. Tais pačiais metais, sausio 26 dieną, Albertas, pasivadinęs Franku Howardu, pasibeldė į Buddų namų duris norėdamas, kaip jis pats teigė, pasamdyti jaunąjį Edwardą pagalbininku Howardo fermoje. Tiesa, išvydęs skelbimą davusį vaikiną suprato, jog nesugebės susidoroti su fiziškai stipresniu jaunuoliu. Visgi Alberto akį patraukė dešimtmetė Edwardo sesuo Grace.

Papirkęs saldžiomis dovanomis Buddų šeimą, A. Fishas pasakė, jog jo kaimynystėje vyksta gimtadienio vakarėlis ir jis mielai ten nusivestų Grace. Tėvams sutikus, A. Fishas ir mažoji jo auka patraukė link apleistos sodybos, kurioje mūsų herojus apgyvendindavo savo aukas.

A. Fishas nusivedė Grace į apleistą namelį. Kol pats namie išsirenginėjo, liepė jai pažaisti lauke. Po kurio laiko, pakvietęs mergaitę vidun, ją uždusino. Kūną sukapojo į gabalus ir, kaip pats teigė nusiųstame laiške Buddų šeimai, suvalgė per devynias dienas.

Bylą ėmėsi tirti detektyvas Willas Kingas. Po daugybės klaidingų suėmimų, W. Kingas pagaliau aptiko A. Fisho paliktą pėdsaką: laiškas, kurį žudikas nusiuntė Buddams, turėjo ypatingus vandens ženklus. Suvedęs visus galus, detektyvas aptiko A. Fisho gyvenamą vietą. Kai W. Kingas atvyko suimti maniako, kurio ieškojo ištisus šešerius metus, šiek tiek nustebo. Prieš jį stovėjo iš pažiūros nepavojingas, pražilęs senukas mėlynomis akimis. Mėginant jį suimti, iš už užančio išsitraukęs skustuvą, Albertas bandė paskersti detektyvą. Tačiau greitai A. Fishas buvo neutralizuotas ir perduotas teismui.

 Kepė aukas pagal receptą

 Pareigunams A. Fisho vaikai pasakojo matę tėvą besiplakantį save lenta, į kurią buvo prismaigstyta vinių. Labiausiai teismo medicinos ekspertus nustebino rentgeno spinduliais peršviesto Alberto kūne rastos 29 adatos, kurias jis mėgo į save smaigstyti. Taip pat A. Fisho vaikai teigė, kad tėtis, patekėjus pilnačiai, mėgdavo sukirsti didelius kiekius žalios mėsos. Jis net buvo sukaupęs literatūros apie kanibalizmą kolekciją.

Albertas mielai sutiko bendradarbiauti su policija. Jis detaliai nupasakojo Grace Budd nužudymą ir net pateikė receptą, kaip kepė savo aukas:

„Iš jo ausų, nosies, dalies veido ir pilvo pagaminau troškinį. Įpjausčiau svogūnų, morkų, ropių, salierų. Įdėjau druskos ir pipirų. Buvo skanu. Tuomet perpjoviau jo užpakalio žandus pusiau <...>, nuploviau ir, ant kiekvieno uždėjęs bekono gabalėlių, pašoviau į orkaitę. Po ketvirčio valandos užpyliau pintą vandens, kad susidarytų padažas ir pridėjau 4 svogūnus. <...> Po dviejų valandų mėsa buvo ruda ir tobulai iškepusi.“

Apklausiamas A. Fishas smulkiai atpasakojo visus savo įvykdytus nusikaltimus. Nors ir buvo nuteistas už trijų vaikų nužudymą, manoma, kad Albertas Fishas nužudė apie penkiolika ir užpuolė kelis šimtus vaikų. Jis buvo nuteistas mirties bausme elektros kėdėje, už tai nuoširdžiai dėkojo teisėjui, nes tai turėjo būti labiausiai jaudintis įvykis jo gyvenime.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 09:50:42

Britų kalėjime pasikorė "Daktaras Mirtis"

 Vienas liūdniausiai pagarsėjusių visų laikų žudikų maniakų - britų gydytojas Haroldas Shipmanas (Haroldas Šipmanas) anksti antradienį savo kameroje buvo rastas pasikoręs, pranešė kalėjimų administracija. Šis "Daktaru Mirtimi" pramintas šeimos gydytojas, kuris nužudė šimtus savo pacientų, 2000-ųjų sausį buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos dėl 15 moterų mirties 1975-1998 metais.
 Vėliau tyrimas parodė, kad jis nužudė mažiausiai 215 savo pacientų, kuriems suleido mirtiną heroino dozę. Tai jam užtarnavo daugiausiai žmonių Didžiojoje Britanijoje nužudžiusio maniako titulą.

H.Shipmanas savo pacientus vieną po kito žudė daugiau kaip 20 metų - nuo 1975-ųjų iki 1998-ųjų. 171 jo auka buvo moterys, o 44 - vyrai. Seniausia buvo 93 metų moteris, o jauniausias - 41 metų vyras.

Veikfildo kalėjimo, kuriame buvo laikomas H.Shipmanas, pranešime sakoma, kad jo kūnas buvo surastas antradienį ryte, jo 58-ojo gimtadienio išvakarėse.

Nusikaltimų tyrimas parodė, kad savo aukas H.Shipmanas žudydavo ramiai, šaltakraujiškai ir sistemingai, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu. Precedento tokiems nusikaltimams nėra buvę. Jo motyvai tebėra paslaptis - jis nuolatos atsisakydavo nurodyti bent vieną iš jų.

Tyrimo metu britų visuomenė pasibaisėjo tuo, kad gydytojas, kuris anksčiau buvo teistas dėl receptų klastojimo savo narkotikų potraukiui patenkinti, galėjo tęsti karjerą ir turėti privatų gydytojo kabinetą.

Dirbdamas vienas jis sugebėjo sukaupti savo namuose ir kabinete didžiulį diamorfino - taip mediciniškai vadinamas heroinas - kiekį.

Jis buvo sučiuptas po to, kai jo paskutinės aukos užginčijo naują motinos testamentą, kuriuo visas jos turtas buvo paliktas H.Shipmanui. Velionės palaikai buvo ekshumuoti, juose buvo rasta mirtinos heroino dozės pėdsakų.

Kaltintojai teigė, kad H.Shipmanas žudė norėdamas kaip Dievas valdyti gyvenimą ir mirtį. Kiti tvirtino, kad jį taip paveikė matyta jo motinos mirtis nuo vėžio ir vartotas heroinas skausmams palengvinti.

Kalėjimo pranešime sakoma, kad H.Shipmanas nebuvo įtrauktas į asmenų, galinčių mėginti nusižudyti, sąrašą ir elgėsi "normaliai". Pranešime taip pat nurodoma, kad tuo metu, kai mirė, H.Shipmanas kameroje buvo vienas.

 Šaltinis: BNS

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 10:04:48

Puikios reputacijos garsenybė - žmogžudys maniakas

Neseniai JAV teismas skyrė pačią griežčiausią bausmę serijiniam žudikui ir psichopatui, kuris nebaudžiamas siautėjo daugiau nei 30 metų.

Profesionalus fotografas, turėjęs nepriekaištingą reputaciją, įtariamas išprievartavęs ir nužudęs apie 130 moterų. Nužudytųjų nuotraukos buvo rastos maniako namuose per kratas.

Žudikas intelektualas

Aukščiausiasis Orandžo apygardos (Kalifornija) teismas mirties bausme nuteisė 66 metų fotografą Rodnį Alkalą, kuris kaltinamas išprievartavęs ir nužudęs daugybę moterų. Dar vasarį prisiekusieji pripažino jį kaltu 1979 metais ir vėliau nužudžius dvylikmetę Robiną Samso ir 4 suaugusias moteris.

Per kratas R. Alkalos namuose policija aptiko daugiau kaip tūkstantį moterų nuotraukų, kurias, kaip įtariama, žmogžudys maniakas laikė kaip trofėjus. Jo aukomis tapo Naujojo Hampšyro, Vašingtono, Kalifornijos, Arizonos ir Niujorko valstijų gyventojos. Prokuroras Metas Merfis teigia, kad aukų skaičius yra žymiai didesnis, tačiau kol kas pavyko įrodyti tik nedidelę dalį R. Alkalos nusikaltimų.

Baigęs Los Andželo universitetą, aukšto intelekto R. Alkala nesamdė advokato ir gynėsi pats. Dėl įvairiausių biurokratinių spragų jis net 2 kartus sugebėjo išvengti mirties bausmės. Šį kartą jo kaltė buvo įrodyta atlikus DNR tyrimus bei patoanatominę ekspertizę.

Dalyvavo televizijos žaidime

1978 metų pabaigoje, prieš įvykdydamas pirmąjį policijai žinomą nužudymą, maniakas netgi tapo TV žvaigžde – laimėjo teležaidimą „The Dating Game“ („Susirask porą“).

Žaidimo dalyviai prisimena R. Alkalą kaip malonų jauną vyrą kerinčia šypsena. Televizijos žiūrovus jis žavėjo kandžiomis, taikliomis replikomis. Televizijos žaidimo nugalėtoju jis tapo Šerlės Bredšo dėka – tai ji iš 3 pretendentų išsirinko būtent R. Alkalą. Įdomu tai, kad nors Šerlė pasirinko R. Alkalą, į pasimatymą su juo eiti atsisakė. Vėliau psichologai teigė, jog mergina, matyt, intuityviai pajuto, kad tolesnė pažintis gali baigtis blogai. Vienas iš TV žaidimo dalyvių Džedas Mailsas teigė, jog R. Alkalai jis iš karto pajuto antipatiją. To priežastys jam paaiškėjo tik teismo metu.

Kaip vėliau buvo išsiaiškinta, netrukus po to, kai tapo TV žaidimo nugalėtoju, R. Alkala žvėriškai nužudė dvylikmetę, o per 10 metų – mažiausiai dar 4 moteris: 27 metų medicinos seserį Džordžiją Viksted, 18 metų Džilę Barkomb, 32 metų sekretorę Šarlotę Lemb ir 21 metų vadybininkę Džilę Parento.

Psichologė, garsi kriminalistikos ekspertė, sudarinėjanti nusikaltėlių portretus, Peti Braun, paprašyta įvertinti R. Alkalos elgesį, sakė: „Jis žinojo, kaip elgtis ir ką kalbėti, kad patiktų moterims ir atrodytų patraukliai seksualus. Tačiau net ir žaidimo metu jam sunkiai sekėsi nuslėpti savo tikrąją prigimtį – su savo varžovais jis elgėsi negailestingai. Kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs juos suniekinti ir sutrypti. Taigi žavus jaunas vyras tikrovėje tebuvo žiaurus seksualinis grobuonis, pasiruošęs praryti savo auką.”

 Į JAV kriminalistikos istoriją R. Alkala įeis kaip vienas baisiausių žmogžudžių maniakų. Detektyvas Klaifas Šepardas jį prilygina Tedui Bandžiui.
 Įrodyta, kad T. Bandis per 5 metus išprievartavo ir nužudė 35 moteris. T. Bandžiui mirties nuosprendis buvo įvykdytas 1989 metais. Pagal jo gyvenimo istoriją yra sukurtas kino filmas „Ėriukų tylėjimas“.

Pačiu baisiausiu JAV maniaku laikomas Henris Li Lukasas. 1970 metais jis buvo nuteistas už 4 žmogžudystes, nors kriminalistai įtarė, kad jis gali būti nužudęs 200 žmonių. Jau nuteistas žmogžudys teigė, kad esąs nužudęs tris kartus daugiau vyrų ir moterų, bet manoma, jog jis melavo, siekdamas būti pripažintas žiauriausiu

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 10:10:20

Delfina ir Maria de Jesus Gonzales buvo dvi seserys iš Guanajuato miesto Meksikoje. Seserys turėjo viešnamį, kuris buvo vadinamas "Pragaro viešnamiu".

 Policija sulaikė savadautoją Josefina Gutierrez, kuri buvo įtariama jaunų mergaičių grobimu ir jų išnaudojimu. Per apklausas ji išdavė seseris Delfina ir Maria. Policijos pareigūnai rado 11 vyrų, 8 moterų ir keletą negimusių kūdikių lavonų. Iš viso buvo rasta 91 lavonas.

 Tyrėjai išsiaiškino, kad seserys merginas verbuodavo į laikraštį dėdamos skelbimus, jog reikalinga pagalba apsikuopti namuose.

 Kai prostitutės susirgdavo, prarasdavo prekinę išvaizdą arba tiesiog atsisakydavo patenktinti klientą, Delfina ir Maria jas nužudydavo. Taip pat jos nužudydavo ir klientus, kurie atrodydavo turtingi ir negailėdavo pinigų.

 1964 metais seserys buvo uteistos po 40 metų kalėjimo.

 Pagal jų istorija meksikiečių rašytojas Jorge Ibarguengoitia 1977 metais parašė knygą "Mirę žmonės" (Las Muertos).

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 12:50:54

Dekui cdrw uz pagalba  8)

Prisijungęs


Aalyah  Lapkričio 09, 2012, 16:02:24

Kelt nuotraukas su tokiais straipsniais ne nusikaltimas?

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 09, 2012, 17:14:02

Nemanau nes tokios foto yra delfi,kauno diena,balsas ir kituose laikrasciuose taip pat keletas foto istraukta is google.

Prisijungęs