Žiauriausi pasaulio serijiniai žudikai  (Skaityti 53667 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 B


cdrw  Lapkričio 16, 2012, 09:43:41

Romas Zamolskis



Gali būti, kad ieškomiausias dešimtmečio nusikaltėlis Romas Zamolskis šiandien gyvas, kardinaliai pakeitęs išvaizdą ir gyvena ramų gyvenimą. O gal jis – neišaiškintų nusikaltimų autorius? Pareigūnams jo mįslės nesiseka įminti.

Jubiliejiniai metai

Žmogus chameleonas, maskavimosi meistras, pavojingas, ginkluotas psichikos ligonis, gudrus ir agresyvus – tai tik keletas Romo Zamolskio apibūdinimų. Labiausiai ieškomo šalies nusikaltėlio mįslė taip ir liko neįminta. Sukanka dešimt metų, kai jis dingo kaip į vandenį.

Prieš dešimtmetį, ko gero, nebuvo žmogaus, nežinojusio, kas yra R.Zamolskis ir ką jis padarė.

Buvęs Rokiškio psichiatrijos ligoninės Specialiojo režimo skyriaus pacientas R.Zamolskis 2001-aisiais paspruko iš ligoninės, subūrė gaują ir šiurpino Lietuvą sunkiais nusikaltimais. Taip skambėtų į vieną sakinį sudėtata tuo metu kraują stingdžiusi istorija.

Zamo (tokia jo pravardė – red. past.) siautėjimo laikotarpiu kone visuose įžūlesniuose ar ginkluotu grasinimu kvepiančiuose nusikaltimuose buvo jaučiamas jo šešėlis. Vien nuo žinios, kad užsimaskavęs R.Zamolskis gali būti visai šalia, visuomenę krėtė šiurpas.

Sustabdytas iškart šaudavo

Teisėsaugininkai apie šį nusikaltėlį sakydavo: jis tobulai užsimaskuoja, nuolat keičia išvaizdą, gyvenamąją vietą, jį labai sunku identifikuoti. Aišku buvo viena – gatvėje atsitiktinai sustabdytas policijos pareigūnų R.Zamolskis iš karto šauna.

"Tuo metu buvo pasitelktos labai didelės policijos pajėgos, buvo labai svarbu rasti ir sulaikyti tą asmenį. Jis buvo pavojaus šaltinis. Mes žinojome, ką jis buvo padaręs, ir nujautėme, ką gali padaryti. Jo pragyvenimo šaltinis buvo nusikaltimai – plėšikavimas, žudymas", – dešimtmečio įvykius prisiminė anuometis generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius.

Visuomenė dar nepamiršo

Žiauriai nužudytos aukos, pasikėsinimai nužudyti, apiplėšimai. Bylos tomai buvo pildomi vienas po kito, bet tikslaus nusikaltimų skaičiaus niekas negali įvardyti iki šiol.

"Specialiai nesistengiame priminti apie R.Zamolskį. Tai galų gale yra ir paieškos taktika. Kartais mums naudingiau mažiau afišuoti ieškomą asmenį. Kai reikia, naudojamės ir žiniasklaida. R.Zamolskio paieškos mes neapleidę, bet aktyvi paieška kaip ir nevyksta", – paaiškino Kauno vyriausiojo policijos komisariato asmenų paieškos skyriaus viršininkas Kęstutis Galinis.

Prieš keletą metų mirė Kauno rajone gyvenusi garsaus nusikaltėlio motina. Namas neliko tuščias, bet R.Zamolskis jame taip pat nepastebėtas.

K.Galinis tikina, kad visuomenė skandalingojo nusikaltėlio tebebijo. "Prieš porą savaičių gavome informacijos, kad pastebėtas asmuo, panašus į R.Zamolskį", – konstatavo paieškos viršininkas.

Zamo epopėja

R.Zamolskis nuo 1996 m. ketverius metus Kauno apygardos teismo nutartimi buvo gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje specialiojo režimo skyriuje. Jis buvo pripažintas nepakaltinamu, kai įkliuvo dėl žmogžudysčių, plėšimų, pasikėsinimų į policijos pareigūnus.

Zamas buvo nuteistas už Kauno Daktarų grupuotės nario Gintauto Bakanausko brolio Dariaus nužudymą. Gydomas ligoninėje jis buvo teisiamas ir už anksčiau įvykdytą nusikaltimą – su grupe bendrų jis nužudė prostitutę bei kitos teisiamosios įmotę.

Tačiau 1999 m. gruodį Rokiškio psichiatrų komisija Panevėžio apygardos teismui pasiūlė sušvelninti gydymo sąlygas agresyviais veiksmais pasižyminčiam ligoniui. Teismas rekomendaciją patenkino ir skyrė tolesnį R. Zamolskio gydymą Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis.

Paprasčiausiai išėjo

Žiegždrių ligoninėje tuo metu pavojingų visuomenei pacientų niekas nesaugojo. Todėl 2001 m. sausį R.Zamolskiui visai nesunku buvo pasprukti į laisvę. "Jis paprasčiausiai išėjo iš skyriaus", – prisiminė Žiegždrių psichiatrijos ligoninės buvusi direktorė Valdonė Matonienė.

Įkvėpęs laisvės oro, psichikos ligonis ėmėsi žygių. Buvo skelbiama, kad R.Zamolskis subūrė gaują, tačiau V.Grigaravičius kiek kitaip skirsto sėbrų vaidmenis. "Nusikaltimus organizuodavo jo bendrininkas, tačiau kai situacija tapdavo rimtesnė, į pirmą planą išeidavo R.Zamolskis. Jis atrodė labiau mąstantis, analizuojantis. Paskui jo bendras buvo nušautas", – prisiminė komisaras.

Durys buvo neužrakintos

R.Zamolskio vartais į laisvę tapusi Žiegždrių psichiatrijos ligoninė pasikeitusi neatpažįstamai. Jos pavadinimas pakeistas į Marių ligoninės. Atlikta pastato rekonstrukcija. Grotuoti langai likę vos keliuose korpusuose.

Tokių, kaip R.Zamolskis, tuo metu ligoninėje buvo apie 30. "Jis išsiskyrė ūgiu. Tuo metu vyko akademiko A.Tiganovo iš Maskvos kursai, tai R.Zamolskį demonstravo per tuos kursus. Pats akademikas jį apžiūrėjo dėl psichopatologijos", – prisiminė psichiatrė V.Matonienė. R.Zamolskio ūgis – beveik du metrai.

"Jie buvo penki ar keturi toje penktoje palatoje", – dabar jau tiksliai nebeprisiminė V.Matonienė. Ant palatos lango buvo grotos. Tačiau jų plėšti net neprireikė. R.Zamolskis paprasčiausiai išėjo pro neužrakintas skyriaus duris. Beje, paprastai jos būdavo rakinamos.

"Visi kaltino ligoninę, kuri paleido R.Zamolskį į laisvę ir neužtikrino visuomenės saugumo. Apie tai, kad čia nebuvo sąlygų tokiems ligoniams prižiūrėti, niekas negalvojo. Tik gerokai vėliau išsikovojome, kad tokių pacientų čia nebūtų", – pasakojo buvusi Žiegždrių ligoninės direktorė.

"Be jokios abejonės, R.Zamolskio perkėlimas iš Rokiškio sustiprinto režimo psichiatrijos ligoninės buvo klaida", – pripažino V.Grigaravičius.

Ligonis ar gudruolis?

Medikų išvada dėl R.Zamolskio psichikos – nepakaltinamas, jam būtinas priverstinis gydymas. Dabar jau niekas negali atsakyti, ar šis pacientas galėjo pasveikti.

"Sutikus gatvėje, nekristų į akis, kad tai – psichikos ligonis. Tuo metu išoriškai irgi nesimatė, kad jis ligonis, bet tik labai įsisenėjusią psichikos ligą galima diagnozuoti iš išvaizdos", – R.Zamolskio portretą piešė V.Matonienė.

"Ar jis psichikos ligonis, gali atsakyti tik medikai. Man neatrodė, kad jis serga kokia nors sunkia psichikos liga", – tarė V.Grigaravičius.

"Sakyčiau, buvo aktyvus", – prisiminė V.Matonienė. Tačiau ji neminėjo nei agresijos, nei buvusio paciento žiaurių išpuolių.

Abejojama, kad mintis pabėgti iš Žiegždrių ligoninės R.Zamolskiui kilo spontaniškai ir kad jis atsitiktinai rado neužrakintas duris. "Jis buvo išradingas. Tai rodo ir pabėgimas iš ligoninės, ir tie faktai, apie kuriuos mes žinojome", – nusikaltėlį vertino V.Grigaravičius.

Vėl pasiruošęs žudyti

Prieš dešimtmetį pareigūnai vos spėjo tikrinti informaciją apie tai vienur, tai kitur pasirodžiusį pavojingą nusikaltėlį. Po paskutinės fiasko pasibaigusios pareigūnų operacijos pavojingas nusikaltėlis dingo tarsi skradžiai žemę. V.Grigaravičius net buvo pareiškęs, kad per susišaudymą Panevėžyje sužeistas R.Zamolskis greičiausiai mirė.

Tačiau jau po metų komisaras viešai aiškino, kad R.Zamolskis gyvas, ginkluotas ir vėl pasiruošęs žudyti. Svarstyta, kad greičiausiai jį išgelbėjo per susišaudymą vilkėta neperšaunama liemenė, todėl galėjo būti sužeistas tik į ranką arba petį.

Pareiškimams, kad R.Zamolskis gyvas, vėl ginkluotas ir pavojingas, pareigūnai ryžosi po kelių ginkluotų apiplėšimų šalyje. R.Zamolskio pėdsakai buvo aptikti Šiauliuose. Pareigūnai itin slapta ir atsargiai rengė jo sulaikymo operaciją. Policija netgi šturmavo butą, kuriame slėpėsi banditas, tačiau paaiškėjo, kad butas tuščias.

R.Zamolskio sulaikymo operaciją netyčia sužlugdė apylinkės inspektorius, kuris ėjo į vieną iš namo, kuriame slėpėsi banditas, butų aiškintis dėl naminės degtinės neteisėto laikymo. Pamatęs uniformuotą policininką, R.Zamolskis paspruko prieš pat jo sulaikymo operaciją.

Bergždžios pastangos

R.Zamolskio pėdsakus pareigūnams vėl buvo pavykę aptikti 2004 m. spalį. Gavę operatyvinių duomenų, policininkai šio nusikaltėlio laukė Kaune, Šančiuose, kur jis turėjo susitikti su sėbru. Tačiau R.Zamolskis, matyt, nujautė, kad yra sekamas, ir į susitikimą neatėjo.

Specialiąsias tarnybas ant kojų buvo sukėlęs pranešimas Kauno greitosios medicinos stoties dispečeriui. R.Zamolskiu prisistatęs vyras grasino susprogdinti tris prekybos centrus. Buvo nustatytas taksofonas, iš kurio skambinta, tačiau – nei sprogimų, nei ieškomo nusikaltėlio.

Komisaras pripažįsta pralaimėjimą

Jo ieškoma iki šiol. "Greičiausiai jis ne Lietuvoje. Mūsų valstybė nedidelė. Taip ilgai slapstytis būtų sunku", – neabejoja V.Grigaravičius.

"Manau, kad jis gyvas, bet čia mano asmeninė nuomonė", – teigė R.Zamolskio paieškai vadovaujantis K.Galinis.

"Teoriškai įmanoma, kad jis tapo doru piliečiu, bet jo praeitis verčia tuo abejoti", – svarstė V.Grigaravičius.

Vis dėlto paieškos specialistai neneigia, kad slapstymuisi geriausias pats primityviausias variantas. Pavyzdžiui, įsidarbinti kiemsargiu. Tikimybė, kad teks susidurti su policija, – minimali: žmogus ramiai sau dirba, gal net šeimą sukūręs, tvarkingai gyvena.

Jei tokia versija teisinga, R.Zamolskis turėjo susikurti naują biografiją, naują tapatybę. "Tokiu atveju jis neišvengiamai turėjo iš esmės pakeisti savo pasaulį – atsiriboti nuo draugų, giminių. Ir, žinoma, pasikeisti dokumentus, išvaizdą", – tikimybių teoriją dėstė V.Grigaravičius.

"Jeigu jis gyvas, rezultatas 1:0 jo naudai", – pralaimėjimą pripažino buvęs komisaras.

Kruvinas Zamo šleifas:

2001 m. balandžio 17 d. Vilniuje, prie parduotuvės "Maxima bazė", R.Zamolskis ir V.Savickis peršovė Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorių Arvydą Zamenską ir pagrobė 70 tūkst. litų. Inkasatoriui per stebuklą pavyko išlikti gyvam.

2001 m. birželio 5 d. vakarą R.Zamolskis ir V.Savickis Vilniaus centre šūviais iš pistoletų sužeidė policininkus. Pareigūnams tada pavyko sulaikyti tik nusikaltėlių bendrą – 26-erių M.Čepulį.

2001 m. liepos 25 d. šie nusikaltėliai Kaune, bendrovėje "Lita-West", nušovė du vyrus.

2001 m. rugsėjo 28 d. Kaune Zamo gauja pasikėsino į dviejų policijos patrulių gyvybes. Policininkai pažino ieškomus nusikaltėlius stadione ir mėgino juos sulaikyti. Šie ėmė šaudyti. Pareigūnai liko gyvi, bet jiems nepavyko sučiupti nusikaltėlių.

2001 m. spalio 8 d. Panevėžyje – kruvina įkaitų drama. R.Zamolskis ir jo bendras 25 m. Virginijus Savickis apšaudė juos persekiojusius policijos pareigūnus. Sužeistam R.Zamolskiui pavyko pasprukti nuo pareigūnų.

V.Savickis su dviem įkaitais – 14-mečiu Aleksandru Špilevojumi ir 60-mete Bronislava Varnyte – buvo užsibarikadavęs jos bute. Po 15 valandų trukusios operacijos įkaitus išvadavo "Aro" pareigūnai, V.Savickis buvo nukautas.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 17, 2012, 18:00:47

Apie serijinius žudikus ir maniakus prirašyta daugybė knygų ir šimtai mokslinių darbų, prifilmuota kilometrai kino juostų ir televizijos laidų, tačiau jie buvo ir liks amžina mįslė. Kas vis dėlto verda jų smegeninėse, kad jie tarsi kokie užprogramuoti robotai žudo, žagina, kankina?

 Ispanų rašytojas J. Gomezas-Churado romane „Dievo šnipas“, kuriame nagrinėja serijinio žudiko susiformuoja, pateikia duomenis, kad šiuo metu yra žinomi 191 žudikas maniakas vyras ir 39 tokios moterys. Tarp jų žudikų iš Lietuvos nėra, nors ir mūsų šalyje jau esama nusikaltėlių, įvykdžiusių dešimtis žmogžudysčių.

 Tačiau, ko gero, nei iki gyvos galvos nuteisto vilniečio Valerijaus Januškevičiaus, nei "tulpinių" Algimanto Vertelkos, Virginijaus Baltušio, Audriaus Andriušaičio, nei klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio, kurių „sąskaitose“ – dešimtys nužudytų žmonių, negalėtume laikyti serijiniais žudikais, nes jie žudė ranka rankon, būdami gaujoje. O serijiniai žudikai į "medžioklę" išeina vieni – tai atsiskyrėliai, nesilaikantys jokių žmogiškumo normų.

 Lietuvoje kol kas serijiniais žudikais būtų galima laikyti tuos, kurie nužudė daugiau kaip 3–4 žmones. Jie galbūt būtų žudę ir toliau, tačiau policija sugebėjo užbėgti jiems už akių. Keletas tokių ir dabar atlieka bausmes, buvo ir sušaudytų, kiti jau mirę, ar nusižudę.



 Aukoms sudaužydavo galvas

 1956-aisiais pirmąją savo žmogžudystę įvykdė Antanas Ilgas-Ilgaitis. Tamsų spalio vakarą Kaune, ant Kauko laiptų, jis patykojo namo po darbo grįžtančios medicinos sesers. Kelis kartus smogęs jai į galvą lenta, nutempė už gyvatvorės ir gulinčią be sąmonės išžagino.

 A. Ilgą-Ilgaitį jau galima priskirti serijinių žudikų kastai, nes jis po pirmos žmogžudystės maždaug kas du mėnesius ką nors nužudydavo. 1956 metų gruodį sadistas nužudė iš Ramučių kaimo į Kauną pėsčiomis ėjusią Onutę, o kitų metų vasarį patykojo ir lygiai taip pat pasielgė su vieno kaimo gyventoja Jevdokija. Savo aukoms žudikas suknežindavo galvas ir negyvas išprievartaudavo. Jam nieko nereiškė žaginti negyvas moteris, o paskui jas apvogti.

 Šio žudiko sugyventinė, išsituokusi lenkė Sabina, su didžiausiu džiaugsmu sutikdavo iš nakties nusikaltimų grįžtantį savo rūpintoją. Ji skalbdavo, lygindavo ir ruošdavo parduoti kruvinus aukų drabužius, kai ką nesibodėjo ir pati apsivilkti.

 Po Kauno autobusų parko konduktorės Vandos žmogžudystės A. Ilgas-Ilgaitis buvo sulaikytas, o Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė sušaudyti.

 Nuo Kėdainių kilęs A.Ilgas-Ilgaitis, panašiai kaip ir daugelis maniakų ir sadistų, gyveno tik su motina, o savo tėvo net nepažinojo. Jis nuo pat mažų dienų vagiliavo, todėl buvo išsiųstas į internatinę mokyklą. Vėliau, dirbdamas geležinkelyje Kaune, apvogė vokiečių karininką, buvo išvežtas į Vokietiją pataisos darbams. Pabėgęs plėšikavo toliau. Galiausiai atsidūrė Lenkijoje, o siekdamas išvengti bausmės už čia įvykdytus plėšimus, sugrįžo į Lietuvą. Čia vėl buvo nuteistas kalėti. Po Stalino mirties paskelbus amnestiją, atsidūrė laisvėje.



 Senukų siaubas



 Buvo sušaudytas ir 1994-ųjų Lietuvos „įžymybė“ Antanas Varnelis. Nužudęs 6 senukus ir išžaginęs mergaitę, jis buvo tapęs tikru vienkiemių gyventojų siaubu. A.Varnelis motinos buvo paliktas dar vaikystėje ir užaugo Gelgaudiškio internate. Jis palaidotas sostinės Karveliškių kapinių 110-ajame sektoriuje, kaip ir kiti mirties bausme nubausti žudikai.

 Savo nusikalstamą kelią Antanas Varnelis pradėjo Šakių rajone kartu su tuomet dar nepilnamečiu broliu Pranu. Pirmasis nusikaltimas – 1992 metų liepą apšvarinta Šakių rajono Samuolynės kaimo gyventojo girininko Ginto Č. gryčia. Už šį nusikaltimą Pranas iškart įkliuvo, o Antanui pavyko pabėgti. Tada ir pasipylė kraupiausi nusikaltimai.

 Žudikas maniakas A. Varnelis įkliuvo po gerų metų, užklydęs į vieną Muniškių kaimo (Kauno r.) sodybą. Tomis dienomis šalies laikraščiuose mirgėjo straipsniai su įtariamo maniako nuotraukomis. Netrūko ir policijos kreipimųsi į visuomenę padėti sučiupti itin pavojingą nusikaltėlį. Į tą pačią sodybą, kurioje svečiavosi A.Varnelis, atsitiktinai užsuko du ten pat gyvenę paaugliai broliai. Jie atkreipė dėmesį į įtartino vyruko veidą, kuris pasirodė esąs labai panašus į ieškomojo Antano Varnelio... Vaikai iškart apie tai pranešė savo dėdei. Nors A.Varnelis sumelavo esąs Kavaliauskas, gausiai susirinkę kaimiečiai jį irgi atpažino ir sulaikė. A. Varnelio vatinuko kišenėje buvo rastas, kaip vėliau paaiškėjo, prieš keletą dienų nužudyto senuko turtas – auksiniai žiedai, grandinėlė, piniginė, peilis, kitų (beje, kruvinų) daiktų.

Pakruojo vampyras

 1996 metų kovo 1 dieną Šiaulių apygardos teismas kalėti iki gyvos galvos nuteisė Robertą Jemeljanovą. Tuo laiku jam buvo 20 metų. Teisme buvo įrodyta, kad Robertas nužudė Pakruojo rajono Dūčių kaimo gyventoją Teodorą, pasmaugė to paties rajono Plento kaimo gyventoją Valeriją, užmušė Vytautą iš Kalpokų kaimo ir pasikėsino nužudyti Oną iš Linkuvos. Tačiau būta įtarimų, kad R. Jemeljanovas nužudė ir daugiau žmonių, tad kiek pražudytų gyvybių ant jo sąžinės, žinojo tik jis pats.

 Aplinkiniai žinojo, kad su Robertu gerti pavojinga. Pasiekęs atitinkamą „kondiciją“, jis mušdavo kitus, bet negailėjo ir savęs – ne sykį bandė pasikarti, pjaustėsi rankų venas, pilvą.

 Niekam ne paslaptis buvo ir tai, kad Robertas mėgo kraują. Jis viešai demonstruodavo šį savo potraukį – susipjaustęs rankas siurbė savo kraują, o kartą šokiuose perrėžė vienam vaikinui veidą ir puolė laižyti iš žaizdos tekantį kraują. Daug kas manė, kad R. Jemeljanovo polinkis į vampyrizmą buvo paskatintas noro išsiskirti iš kitų, sukelti aplinkiniams baimę.

 R. Jemeljanovas turėjo abu tėvus, tačiau augo daugiau su motina, nes tėvas įkalinimo vietose už įvairius nusikaltimus praleido daugiau kaip 30 metų. Beje, paskelbus nuosprendį, Roberto tėvas buvo teismo salėje ir samprotavo, kad toks nuosprendis jo sūnui – labai nedidelė bausmė. Jis sakė, kad tai ir šansas gyventi, ir tikimybė kada nors išeiti į laisvę.

 Vis dėlto šitas žmogžudys į laisvę jau nebeišeis – jis Lukiškėse pasikorė. Bekriokiantį pakaruoklį pastebėjo prižiūrėtojas, ištraukė iš kilpos, perdavė kalėjimo ligoninės medikams, tačiau po savaitės R. Jemeljanovas mirė.

Betoninis kapas

 Tikriausiai psichologai Mindaugo Daunoro irgi nepriskirtų žudikų maniakų kategorijai, bet jį paminėsime vien dėl to, kad jo likimas panašus į Roberto. Mindaugas, matyt, nepakėlė sąžinės graužimo ir Lukiškėse nusižudė. Jam tuo metu buvo 23 metai. Už tai, kad žiauriai nužudė savo patėvį, motiną ir jaunesniąją sesutę, jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

 1995-ųjų balandžio 12-ąją M. Daunoras kreipėsi į Biržų policiją ir pareiškė, esą prieš 12 dienų motina, patėvis ir sesuo išvažiavę į Latviją ir dingę. Policija užvedė paieškos bylą, bet tarp įtariamųjų pateko ir jis pats.

 Vieną gražią dieną Biržų kriminalistai atvyko į M. Daunoro namus daryti kratos. Buvo patikrinti ir šalia namo esantys lietaus kanalizacijos šuliniai. Trys buvo tušti, o ketvirtasis - iki pat viršaus užbetonuotas. Kai betoną ėmė ardyti, Mindaugas sunerimo, išblyško, jo kaktą išmušė prakaitas. Sudaužius betono šarvą, pasirodė patėvio, vėliau – motinos ir sesutės lavonai...

 M. Daunoras prisipažino užklupęs šeimos narius miegančius. Pirmiausia suknežino kaukolę patėviui, vėliau subadė motiną. Sesutė bandė bėgti, tačiau brolis pasivijo ją ir pasmaugė dirželiu. Vėliau ekspertai nustatė, kad dešimtmetė buvo užbetonuota šulinyje dar gyva.

 Žudikas teisinosi, esą patėvis savo žiauriu elgesiu išprovokavęs tai, kas įvyko. Iš tikro patėvis buvo griežtas, spaudė prie darbo ir nedarė posūniui jokių nuolaidų. O tai vyrukui nepatiko.

Kodėl jie žudė?

 Tai sunkiai įmenama mįslė. Dauguma čia mūsų aprašytųjų – psichopatai. Psichiatrai sako, kad „rakto“, dėl ko jie įvykdė tiek nusikaltimų, reikėtų ieškoti jų praeityje, vaikystės vingiuose, nuoskaudose. Visi jie neturėjo tėvo, o jei ir turėjo, jo nematė, tad patiems visą laiką teko kovoti už savo būtį. Jie nuo vaikystės įsikalė mintį, esą prievarta ir smurtas – teisėta.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 17, 2012, 18:10:29

Antanas Varnelis - žudikas nekalto vaiko veidu

 1992-ųjų gruodis. Lietuvos gyventojai išgąsdinti ir sukelti ant kojų. Visi laikraščiai, radijas, televizija skelbia kraupią žinią – po vienkiemius vaikšto maniakas ir žudo pagyvenusius žmones. Vėliau per televiziją bus rodoma ir laikraščiuose spausdinama jo nuotrauka, smulkiai aprašomos visos šešios įvykdytos žmogžudystės, trys pasikėsinimai nužudyti, trylikametės išprievartavimas, plėšimai. Tačiau tai bus vėliau, kai jį pagaus. Iki tol pagrindiniai šalies dienraščiai rašo: „Po vienkiemius vaikšto žudikas“, „Šiandien prasidėjo maniako medžioklė“, „Maniakas nesurastas, bet yra žinoma, kad gali klajoti Šiaulių rajone“. Būkite budrūs. Visas aukas jis užmuša kirviu per galvą, visas aukas apiplėšia. Jis nuožmus ir šaltakraujis. Kelmės rajone, nužudęs auką, užvertė ją šiaudais ir dar kelias naktis ant jų miegojo. Raseinių rajone, vienoje sodyboje, nužudęs dvi senutes ir suradęs šampano, dar keletą dienų gėrė tuose pačiuose namuose“. Kas jis, pirmasis serijinis žudikas, nepriklausomoje Lietuvoje gąsdinęs ne tik vienkiemių gyventojus? Pasak vieno laikraščiuose cituoto policijos komisaro, tai jau ne žmogus, tai – vilkas. Kaip buvo nustatyta žudiko tapatybė? Kaip jis buvo sugautas ir teistas? Žudikas nekalto vaiko veidu.

Jo byloje parašyta: „Antanas Varnelis gimė 1971-aisiais Telšių rajone, Dadotkų kaime. Turėjo tris brolius ir tris seseris. Tėvų neatsimena, nes buvo dar kūdikis, kai šiems atėmė tėvystės teises. Augo Viešvilės vaikų namuose, mokėsi Gelgaudiškyje“.

Birutė Navikienė: Gelgaudiškio specialiosios mokyklos direktorė, buvusi Antano Varnelio mokytoja.

- Jis mėgo vadovauti. Jis mėgo, kad jo kiti klausytų. Jis norėjo būti lyderis klasėje. Ir jis būdavo tuo lyderiu savo klasėje. Bet kad šitaip pasibaigs jo gyvenimas, tai tikrai nesitikėjom. Ir mokyklai tai buvo tikras šokas. Iki Antano pas nebuvo, kad mūsų mokinys nužudytų kažką.

Toje pačioje Gelgaudiškio mokykloje mokėsi Antano brolis ir sesuo. Abu jaunesni už Antaną.

- Iš vienos pusės lyg ir, supratom, kad tai yra didelis nusikaltimas ir Antanas už tai turi būt nubaustas, - kalbėjo buvusi Antano mokytoja. - Bet iš kitos pusės mums atrodė, kad, na... jis yra vargšas vaikas. Nes jie visi buvo našlaičiai. Jie, trys vaikai iš tos šeimos, mokėsi mūsų mokykloj. Trys našlaičiai. Vaikai, kurie neturėjo nieko artimo. Ir kitąsyk pagalvoji, kad galbūt tas vaikas iš nevilties kažko griebėsi. Bet kad šitaip įvyks, tai, aišku, niekas nesitikėjo.

Iš 1993-iaisiais Aukščiausiajam Teismui rašytos Antano Varnelio charakteristikos, pridėtos prie bylos: „Berniukas buvo užsidaręs, vengė bendrauti. Būdamas dešimties pradėjo ne tik vogti, bet ir mušti silpnesnius. Nesidomėjo niekuo, išskyrus judrius žaidimus. Skriaudė tik silpnesnius už save. Nėra pakėlęs rankos prieš tą, iš kurio buvo bent mažiausia tikimybė gauti atkirtį. Žmoguje vertino tik jėgą. Nuoširdumą laikė silpnybe. Po daugybės nusikaltimų, iš kurių daugiausia vagystės, buvo teisiamas Šakių liaudies teismo. Tačiau teismas surengė spektaklį. Toks nusikalstamų veiksmų toleravimas, manome, ir atvedė Antaną iki tų nusikaltimų, apie kuriuos dabar sužinojome. Didžiausias Antano talentas – įtikinamai meluoti. Reikalui esant – suvaidinti nuoširdų vaikinuką, ligonį ar visų skriaudžiamą žmogų“.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 17, 2012, 18:12:14

Vargu ar ją pasirašę pedagogai suvokė tos charakteristikos reikšmingumą buvusio mokinio likimui, nes ir teismo medicinos psichiatrai, pripažinę Antaną pakaltinamu, ir Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, skyrusi išimtinę mirties bausmę sušaudant, ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, rašydamas baudžiamosios bylos išvadą Lietuvos Prezidento vadovaujamai malonės komisijai – visi jie žodis žodin citavo šiuos Antano Varnelio mokyklinės charakteristikos sakinius. Tais argumentais buvo pagrįsti jų sprendimai.

Albinas Murauskas: Buvęs Antano Varnelio auklėtojas, fizinio lavinimo mokytojas, teismui rašęs Antano charakteristiką.

- Taip. Jis, kur stipresnis - su tuo labai pagarbiai. Kad ir mokinys stipresnis. Su juo – labai pagarbiai... Jis man niekada nėra nieko pasakęs prieš. Pasipriešinęs, pasakęs, kad nedarys, ginčijęsis ar ko. Visada malonus. Jis gi žinojo, kad aš tada sportavau...

Dabar galima visko prisiminti ir prisigalvoti. Kas kaltas, kodėl tas vaikas toks užaugo, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip... Juk net toje pačioje mokykloje tokiom pat sąlygom augo ir į gyvenimą išėjo šimtai kitų. Iki Antano niekas iš jų nieko nežudė.

- Matyt, tas laikmetis buvo toks. Tada gal momentais ne tiek ambicija turėjo būt pedagogo, kiek reikėjo nuoširdumo. Jo auklėtojas buvo vyras, - po kone dvidešimties metų tai svarstė buvusi Antano mokytoja B. Navikienė. - Na, vyrai visada griežtesni. Į dūšias nelabai jau jie beldžiasi. Na, ir iš tikrųjų tas vaikas, jis niekada nebuvo priglaustas, kaip mes sakom. Niekada jis nebuvo pamylėtas kaip vaikas. Ar jam kas kalbėjo, kad jis taip pat yra svarbus, kad juo mes rūpinamės, kad jis yra kažkam iš tikrųjų reikalingas...

Antano Varnelio teismas prasidėjo 1994-ųjų sausio 18-ąją. Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijai pirmininkavo teisėjas Vytautas Greičius.

Teismo archyve pavyko rasti filmuotą medžiagą. Kelios to proceso valandos buvo nufilmuotos.

Antanas Varnelis: - Pamačiau, kad ateina moteriškė. Tada aš pagalvojau: suduosiu jai per galvą ir nuėjęs į namą, ką nors paimsiu.

Prokuroras: - Sakykit, jūs ten iš tiesų gėrėt ką nors, nužudęs senutes?

Antanas Varnelis: - Aš gėriau šampaną.

Prokuroras: - Šampaną gėrėt?

Antanas Varnelis: - Taip. O, ką ?

Prokuroras: - Ar normalu gerti šampaną šalia, kada žmonės yra nužudyti?

Antanas Varnelis: - Aš negalvojau, kad aš juos užmušiau.

Alvydas Jancevičius: Buvęs Aukščiausiojo Teismo atstovas ryšiams su visuomene. Tada – garsus žurnalistas, stebėjęs Antano Varnelio teismo procesą.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 17, 2012, 18:14:16

- Aš prisimenu tą unikalią atmosferą teismo salėje, liudytojus, kurie buvo fojė... Ir kitus, kurie jau buvo salėje. Net ir ten, matant A. Varnelį jau narve, už grotų, sargybos saugomam, kai kurie pagyvenę žmonės iš tikrųjų taip, na... gal jie tvardė savo neapykantą, skausmą. Bet jų akys išdavė, kad jie kažkodėl prisibijo to žmogaus, esančio narve.

Prokuroras : - Kai viena senutė pradėjo rėkti, jūs grįžot ir dar kartą mušėt ją per galvą su basliu. Ar taip buvo?

Antanas Varnelis: - Buvo.

Prokuroras: - Kodėl mušėt rėkiančią senutę, kuri dar nebuvo užmušta?

Antanas Varnelis: - Tai, kad ji šaukė...

Prokuroras: - O tai ką, jūs nesupratot mušdamas per galvą, kad užmušit ją? Ji dar gyva buvo. Kaip suprasti jūsų veiksmus?

Antanas Varnelis: - Tai, kad ji šaukė... Aš tada priėjau. Tik vieną kartą sudaviau. Ir viskas...

Byloje yra įsegtas vienas dokumentas. Netikėtas tuo, kad įsegtas būtent joje, o ne kur nors kitur. Tai – vienos Antano Varnelio nužudytos moters dukters laiškas, rašytas šalies prezidentui Algirdui Brazauskui.

 „Kreipiuosi į Jus, gerbiamas Prezidente, ieškodama atsakymo. Nejaugi mes turime būti gailestingi tiems, kurie kaip pasiutę žvėrys žudo kitus. Krauju ir ašarom aplaisto ramias Lietuvos sodybas ir galbūt vėl tykoja naujų aukų... Penktoji žudiko Varnelio auka buvo mano motina. Šeštoji – mano brolio žmona. Mes, gerbiamas Prezidente, Jus išrinkome tam, kad įstatymais gintumėte dorus žmones. Gyvybė – už gyvybę!!! Tik taip galime sudrausminti nusikaltėlius. Aš nužudytųjų mano artimųjų vardu Jūsų prašau teisingumo. Pasirūpinkite, Prezidente... Vardan visos Lietuvos žmonių ramybės“.

 Keista yra ne tai, kad tokį laišką parašė nužudytosios artimieji. O tai, kad laiškas, rašytas Lietuvos Prezidentui, neliko prezidentūroje. Jis iš šios teisėjams įtakingos institucijos buvo siunčiamas į Teisingumo ministeriją. Iš ten – Aukščiausiajam Teismui. Taip laiškas atsirado byloje. Ar tai buvo nurodymas „iš aukščiau“, kokį nuosprendį turėjo paskelbti teisėjas? Beprasmiška klausti teisėjo – kol jis neišeis į pensiją, nepasakys, o ir tada – vargu. Nuo pat pirmosios Antano Varnelio apklausos pareigūnams kilo rimtų abejonių, ar tas žmogus suprato, ką padarė? Jį reikėjo teisti ar gydyti?

Buvęs VRM Kriminalinės valdybos nužudymų prieš asmenį skyriaus vyriausiasis komisaras I. Burokas ir beveik po dvidešimties metų apie tai paklaustas, kalbėjo:

 – Jeigu nebūtų buvę tokio ažiotažo, tokio domėjimosi šia byla, jei spaudoje nebūtų pasirodžiusios tokios antraštės, to žmogaus teismas nebūtų taip griežtai nubaudęs. Jokiu būdu nebūtų... Būtų pripažinta, kad visuomenei pavojingas asmuo ir... gydymas. Viskas. Kaip galima nuteisti tokį žmogų ? Taip, jis daug nužudė. Bet jau tie faktai, kad nužudė žmogų ir tris keturias dienas, savaitę kartu gyveno... Savaitę gyventi su numirėliu... Vienkiemy gyventi, dieną naktį, ir nebijoti nieko... Teismui bylą atidavęs prokuroras Rolandas Stankevičius taip pat prisiminė, kad tuo metu visi labai karštai aptarinėjo bet kokią žinią spaudoje, pasirodžiusią apie Antaną Varnelį, jo sveikatos būklę.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 17, 2012, 18:15:38

Spaudoje sklandė tokios mintys. Buvo, man atrodo, ir kai kurių gydytojų pasisakymai, abejonės dėl jo sveikatos, psichinės sveikatos būklės. Bet man taip neatrodė.

Jį ištyrę teismo medicinos ir psichiatrijos ekspertai parašė tokią išvadą: „Nusikaltimų darymo metu lėtine psichine liga nesirgo ir neserga. Įgimta silpnaprotystė, lengvas debilumo laipsnis su asmenybės psichopatizacija. Nusikaltimų darymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti“.

- Taigi, išvada buvo tokia, kad jisai pakaltinamas ir gali atsakyt už savo veiksmus. Todėl ir buvo teisiamas, o ne gydomas,- sakė prokuroras.

Jonas Jasiulevičius: Buvęs ilgametis Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisėjas, teisęs žmogžudžius. Per savo darbo metus šiame teisme paskelbęs 15 mirties nuosprendžių. Buvęs teisėjas, pasibaigus teisėjo darbo kadencijai, pradėjo dirbti advokatu. Jonas Jasiulevičius buvo valstybės skirtas advokatas teisme ginti Antaną Varnelį.

- Aš vadovavausi psichiatrinės ekspertizės aktu, kuris buvo byloj. Jis susidėjo iš dviejų dalių. Viena dalis buvo apie tai, kad pas jį buvo įgimta silpnaprotystė. Antra dalis – nežiūrint to, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę, juos valdyti. Bet laipsnis... Kokiame laipsnyje tai galėjo daryti ? Tai nebuvo konstatuota?

Advokatas teismui pateikė prašymą skirti Antanui Varneliui pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę, motyvuodamas tuo, kad jo psichinės sveikatos būklė galėjo būti neišsamiai ištirta. Advokato manymu, svarstant, ar teisiamajam skirti išimtinę mirties bausmę, nebuvo galima priimti skubotų sprendimų.

- Jis buvo riboto pakaltinamumo, - kalbėjo J. Jasiulevičius. - O riboto pakaltinamumo atvejais daromos nuolaidos. Jis negalėjo atsakyti taip, kaip turėjo atsakyti sveikas žmogus.

Prokuroras siūlė advokato prašymo netenkinti – ekspertizė jau atlikta. Tada teisėjas paklausė paties Antano Varnelio, ar šis nori dar kartą būti ištirtas ? Teisiamasis net pasipiktino: „Nenoriu. Mane jau ten tyrė“.

1994 m. vasario 1-ąją Aukščiausiajame Teisme buvo paskelbta, kad teisėjo Vytauto Greičiaus nuosprendis yra galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.

- Iš tikrųjų, viskas labai greitai įvyko. Mes buvom pritrenkti ir šokiruoti, kad vis dėlto jam skirta pati aukščiausioji bausmė, - apgailestavo buvusi Antano Varnelio mokytoja Birutė Navikienė. – Teismas neatsižvelgė į tai, kad iš tikrųjų buvo tam tikrų aplinkybių. Kad jis turėjo intelekto sutrikimą. Kad, iš tikrųjų, jis kai kada galėjo nesuvokti kai kurių savo veiksmų.

Sužinoję, kad mirties bausme nubaustas intelekto negalią turintis vaikų namų auklėtinis, į Lietuvą atvyko Danijos televizijos žurnalistai. Jie negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Antano Varnelio istorija buvo papasakota tos šalies televizijos žiūrovams.

Praėjus kelioms dienoms po nuosprendžio paskelbimo, Antano mokytojai į Lukiškių kalėjimą atvežė dar nepilnametę Antano seserį.

- Mes gavom leidimą ir buvom palydėti į susitikimą su Antanu, - prisiminė Nijolė Janonytė. - Bet tada kontakto nebuvo. Jis dar nebuvo atsigavęs po to, kaip man dabar atrodo, po to nuosprendžio. Jis nesileido į kalbas. Ir elgėsi nelabai adekvačiai to susitikimo metu. Jis ir juokėsi, ir verkė. Ten buvo jausmų sumaištis. Baigėsi tuo, kad jis pats paprašė nutraukti tą susitikimą. Ir jį išvedė.

Antano Varnelio vardu jo advokatas parašė malonės prašymą Lietuvos prezidentui. 1994 m. rugsėjo 16-ąją šalies prezidentas pasirašė dekretą: „Nesuteikti malonės nuteistajam mirties bausme A. Varneliui“.

Rugsėjo 22-ąją Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Mindaugas Lošys parašė vidaus reikalų ministrui: „Prašau duoti nurodymą įvykdyti mirties nuosprendį“. Po šešių dienų Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo viršininkas pranešė, kad nuosprendis įvykdytas sušaudant.

Antanas Varnelis buvo penktasis iš septynių, kuriems po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo įvykdyta mirties bausmė.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 17, 2012, 20:24:47

Tevazudys

Biržų rajone, Papilio seniūnijoje, esantis Kupreliškio kaimas prieš 16 metų išgyveno sukrečiančią tragediją. 18-metis Mindaugas Daunoras itin žiauriai išžudė savo šeimą, o artimųjų palaikus užbetonavo vandens kanalizacijos šulinyje. „Panevėžio rytas“ pasidomėjo, kaip šis kaimas atrodo šiandien, kaip ir kuo gyvena jo žmonės.

Laiką kaimas matuoja „iki ir po žudynių“

Geriausiu skaudžių žaizdų gydytoju vadinamas laikas Kupreliškio kaimo žaizdų dar negydo. Per šešiolika metų žmogus užauga, pasenęs miršta, tačiau užmaršties dulkės niekaip nepajėgia užkloti anų baisiųjų dienų.

Netekčių skausmas artimiesiems šiek tiek apmalšo, bet tuokart matytų vaizdų ir pergyvento siaubo užmarštin nenugramzdino. Galbūt todėl, kad nei tuoj po tragedijos, nei dabar žmonės neturi aiškaus atsakymo į daugelį klausimų.

Tarsi iš naujo įvykius prikelia ir atvykėliai, prašantys parodyti išžudytos šeimos sodybą, aukų kapą.

Tragedijos aukos: 41 metų Jurgis Vajega, 39 metų Danutė Vajegienė ir 10 metų Rūta Vajegaitė ilsisi pačiame kaimo centre esančiose kapinėse.

Miestelio gyventojai sako tarpusavyje nekalbantys apie buvusią tragediją, bet šnekėdami apie kokius nors įvykius laiką matuoja „iki ir po žudynių“.

Gandrų daug, o vaikų mažėja

Nuo Biržų iki Kupreliškio netoli, bet keliai iki ten nekokie, 154 gyventojus turintį kaimą pasiekti įmanoma tik vingiuotais žvyrkeliais.

„Ramus mūsų miestelis, nei prieš tą tragediją, nei po jos jokių baisybių nėra buvę. Didžiausi nusikaltimai smulkios vagystės. Tai dyzeliną kam išleido, metalo laužą iš kiemo ištempė ar dviratį išbogino“, pasakojo buvusi mokytoja, dabar kultūros darbuotoja Regina Latvėnienė.

Kasmet vis daugiau namų lieka tuščių. Vienur numirė, kitur į užsienį uždarbiauti išvažiavo ar išsikraustė į miestus. Vietovė atoki, parduoti čia namus nelengva, tai ir lieka pastatai stovėti tušti, be žmonių gyvasties, tik retkarčiais šeimininkų aplankomi.

Gandralizdžių Kupreliškyje matyti ne vienas, raudonsnapiai varliautojai šią vietovę pamėgę, lizdus susisukę net technikos pilname kieme. Bet štai naujagimiais gandrai nepasirūpina kelerius metus niekam vaikelio neatnešė.

Pernai Kupreliškyje gimė tik vienas kūdikis, šiemet yra irgi tik viena besilaukianti moteris. Kaimas lyg ir nyksta.

Senbuvių ramybę jaukia naujakuriai

Darbų Kupreliškyje ne kaži kiek. Parduotuvė, gaisrinė, biblioteka. Dviaukštis mokyklos pastatas stūkso tuščias, tik vienoje klasėje bibliotekininkė skaitytojų laukia. Rudenį ji su knygomis kraustysis į bendruomenės namus, tad mokykla pavirs dar vienu vaiduokliu.

Kaimo kiemai sutvarkyti, daug kur gėlynai veša, dekoratyvūs medeliai ir vaismedžiai šakas svarina žmonės dar turi noro aplinką puoselėti.

Kaimo bendruomenei nelabai patinka naujakuriai iš pagalbinės mokyklos, atkraustyti į valdžios nupirktus namus, ir tie, kuriuos, praradusius būstus miestuose, į atokų kaimą atveža nekilnojamojo turto prekeiviai.

„Buvo ramu, kol neatkėlė tų naujokų. Jie girtauja, namus apleido ir kitokios bėdos paskui juos seka“, nenoriai ir vis akis į šalį sukdamos pasakojo kaimo senbuvės.

Žudynių vieta lyg turistinis objektas

Didžiausia ir gražiausia šventė Kupreliškyje būna liepos pradžioje, per Šventos Elžbietos atlaidus. Suvažiuoja per 200 svečių, vietiniai artistai spektaklį rodo, moterų ansamblis dainuoja, tos pačios moterys ir bažnyčios chore gieda. Vakare gegužinė iki ryto.

„Įprasta, kad bažnyčiose senutės gieda, o mūsų choras jaunas, 4050 metų giedorkos. Mūsų miestelio mastu tokio amžiaus moteris jaunomis laikome, nes jaunesnių nebelikę“, aiškina R.Latvėnienė.

Kasmet atsiranda tokių, kurie vietinių ima klausinėti apie prieš keliolika metų išžudytą šeimą, jei kaime lankosi pirmąkart, būtinai prašo parodyti aukų kapą ir žudynių vietą.

Pirmasis žudiką nuspėjo kunigas

R.Latvėnienė yra kraupiųjų žudynių kaltininko M.Daunoro buvusi mokytoja, o jos dukra mokėsi vienoje klasėje su jauniausia auka dešimtmete Rūta.

„Kaip čia užmirši tokią tragediją? Būna, kad su dukra pasvarstom, kokia Rūta būtų buvusi, kuo būtų tapusi?“ atvirauja pašnekovė.

Iki siaubingosios dienos žudiką kaime vadino tik Mindaugėliu. Kai dingo tėvai, jis dažnai užeidavo pas savo motinos draugę Ireną Vaičiulienę, įvairių patarimų klausdavo, o kartą pasiguodė kunigą sutikęs, tas liepęs ateiti išpažinties ir būtinai pasisakyti, ką padaręs.

Tada Mindaugas drįso pasiskųsti, kad kunigas jį įtaria nužudžius savo tėvus.

„Dieve, kaip mes piktinomės tada! Sakėm, kaip gali kunigas šitaip kalbėti, jau ir taip vaikui sunku, o čia dar tokie kaltinimai jam, guodėme Mindaugą kaip išmanydamos.

Tada nė nesapnavome, kad kunigas galbūt pats pirmas nujautė, kas iš tikrųjų atsitiko tuose namuose“, anų įvykių detales prisiminė R.Latvėnienė.

Kruopščiai slėpė šeimos gėdą

Tėvažudys Mindaugas buvusiai jo mokytojai mįslė taip ir liko. Psichiatrai nustatė, kad žudikas pakaltinamas, bet aiškaus motyvo, kodėl taip žvėriškai artimiausiems žmonėms atėmė gyvybę, nei nusikaltėlis, nei teismas taip ir neįvardijo.

Mokytoja dalyvavo teisme, buvo salėje, kai skaitė nuosprendį. Iš ten grįžo taip ir nesuvokusi, kodėl Mindaugas žudė, tačiau išgirdo iki tol niekur neviešintų dalykų, ko nežinojo net artimi Vajegų šeimos draugai.

Malonus, mandagus, gabus, protingas, paslaugus tik tokie ir panašūs epitetai buvo sakomi apie jos mokinį. Tačiau paaiškėjo, kad vaikinas buvo visai kitoks, tik šeima kruopščiai slėpė jo nuodėmes.

Gobšumas ir turto troškimas spėjamos priežastys, dėl ko tėvažudys išpjovė savo šeimą.

Padegė mokyklos direktoriaus namą

Mindaugo nuodėmingų aistrų pirmi daigeliai prasikalė drastiškai: troško kompiuterio, bet tėvai jo nepirko, tada jis įsibrovė į mokyklos direktoriaus būstą, pavogė kompiuterį ir padegė namus.

Laimė, kitame medinio namo gale gyvenusi kaimynė iš karto pastebėjo ugnį, iškvietė pagalbą, tad nuostoliai nebuvo dideli.

Direktorius greit išsiaiškino, kas tai padarė, bet policijai nepranešė, nes to prašyte prašė vagišiaus tėvai.

Įvairiais būdais Mindaugas mėgino prasimanyti ir grynųjų pinigų. Kartą sugalvojo reketuoti už poros namų gyvenusį jauną vyrą, kuris vertėsi naudotų automobilių prekyba. Įteikė jam neva vienos Biržų gaujos rašytą laiškelį, kuriame buvo reikalaujama sumokėti kelis tūkstančius litų.

Prekeivis tik pasišaipė iš keverzonės ir mandagųjį Mindaugėlį pavarė šalin. Mylintys tėvai ir šį Mindaugo nusikaltimą užglaistė.

Tačiau kitas žingsnis, subrendęs jaunuolio galvoje siekiant turto, buvo kur kas kraupesnis tėvų ir sesutės žudynės.

Nelaimės vietos gyventojai šalinasi

Kupreliškio kaimas ilgas, bet neplatus. Senosios medinės trobos ir kolūkinių laikų alytnamiai išsidėstę šalia pagrindinio kelio. Centre stūkso prieš 223 metus statyta medinė bažnyčia ir kapinaitės.

Pastarosios, apjuostos šimtmečio senumo akmenų tvora, labai gražiai sutvarkytos.

Bažnyčios kieme žolę pjovęs zakristijonas 29 metų Remigijus Vaitaitis nė kiek nenustemba paklaustas, kur palaidoti Vajegos, jis smalsaujančius ne vieną kartą lydėjo prie nužudytos šeimos kapvietės.

Dažnas, atvykęs į svečius pas Kupreliškyje gyvenančius draugus ar gimines, nori pažvelgti ir į žudynių vietą buvusią Vajegų sodybą.

„Šalinasi vietiniai šitos vietos, tik atvykėlius nelaimingasis sklypas traukia“, rodydami, kur buvo Vajegų namai, sako pakely sutikti kupreliškiečiai.

Namą išsiardė ir išsivežė

Vajegų namo vietoje šiandien nebėra nė plytos. Iš tvarkingai nupjautos žolės kyšo tik betoniniai šulinėlių dangčiai.

Praėjus metams po nelaimės giminėms pavyko parduoti pastatus nusigriauti. Iš keramzitinių blokelių statytą gyvenamąjį namą ir tvartą išsiardė ir išsivežė vienas pedagogas iš Rokiškio rajono.

Labai pigiai statybines medžiagas įsigijusiam žmogui pardavėjai pasakė, kokia bėda buvo nutikusi tarp tų sienų.

„Tik neprasitarkite mano žmonai“, tada lyg juokais paprašė vyriškis.

„Būtų įdomu sužinoti, ar sekasi tiems žmonėms, ar jiems nieko blogo nenutiko“, dėl pedagogo šeimos likimo nuogąstavo Vajegų giminės.

Kad kas nors norėtų apsigyventi žudynių vietoje, nebuvo nė minties. Žemė, kur stovėjo namai, priklausė nužudytojo tėvui, šiam mirus perėjo broliui Vidmantui Vajegai.

Namo vietoje kryželis ir kelios žvakės

Buvusią namų valdos teritoriją giminės nušienauja, bet daugiau ten nieko nedaro. Vieta, kur stovėjo gyvenamasis pastatas, baigia apželti krūmais, bet ir jų iškirsti niekam ranka nekyla. Krūmokšniai stiebiasi ir iš betoninio rūsio bei garažo.

Teismo proceso metu paaiškėjo, kad žudikas ne tą pačią naktį aukas apliejo cementu. Kurį laiką kūnus jis laikė rūsyje, patėvio kūną buvo įvertęs į garaže stovėjusį karutį.

Pievoje aiškiai matyti keturi lietaus kanalizacijos šuliniai. Šiaurinėje pusėje, šalia šulinio, į kurį buvo sumestos aukos, stovi spygliuota viela aptvertas rudai dažytas kryželis. Prie jo padėta dirbtinų gėlių puokštelė ir kelios žvakelės.

Kryžių pastatė nužudytosios D.Vajegienės motina.

Svetimus vaikus mylėjo lyg savus

Vajegų sklypas trečias nuo kelio, už jo daugiau namų nėra, plyti žydinčių bulvių laukas. Namas greta tuščias, žudynių metu jis irgi toks buvo. Dabar savininkai yra, jie švedai, gyvena Rokiškyje, o į Kupreliškį atvažiuoja tik vasaromis, bet retai.

„Patys išsirinko šoninį sklypą, kūrėsi, tvarkėsi, bet nespėjo čia pagyventi, gal tik kokius trejus metus“, pasakojo Angelė Vajegienė, nužudytojo brolienė.

Agronomas J.Vajega būsimą žmoną sutiko atvykęs į Kupreliškį dirbti pagal paskyrimą. Danutė buvo ištekėjusi, turėjo dukrą Ingą ir sūnų Mindaugą.

Įsiplieskė jųdviejų meilės romanas, moteris išsiskyrė su pirmuoju vyru ir ištekėjo už J.Vajegos. Šis labai mylėjo jos vaikus iš pirmos santuokos, rūpinosi lyg savais.

Į Mindaugą žvelgė įtariai

Kupreliškiečiai atsimena, kaip tada dar jaunas agronomas tarnybiniu „viliuku“ dažnai vežiodavosi dar pyplius, vėliau jau paaugusius Ingą ir Mindaugą, veždavo juos į valgyklą valgyti. Vaikai jį šaukė „tetuku“.

„Mindaugas atrodė labai geras vaikas, mandagus, malonus, tad niekaip negalėjau patikėti, kad jis tėvus nužudė. Aš jam ir valgyti nešiodavau, kai tėvai dingo.

Mano vyras iš karto sakė čia Mindaugo darbas, jis nagus prikišo. Sakiau: tu nusišneki. Turėjo, matyt, kažkokią nuojautą“, tragedijos dienas prisiminė A.Vajegienė.

Policijai pranešė po dviejų savaičių

„Panevėžio rytas“ buvo išsamiai rašęs, kaip 1995 metų kovo 31osios naktį 18 metų M.Daunoras į patėvio bei motinos miegamąjį įsėlino apsiginklavęs laužtuvu ir peiliu.

Uždaužęs ir užbadęs suaugusius, jaunas vyras pasmaugė ir dešimtmetę seserį Rūtą.

Po kraupios egzekucijos M.Daunoras kruopščiai išvalė namus, sudegino kruviną patalynę, tėvų bei sesers drabužius, perklijavo vienos miegamojo sienos tapetus.

Kurį laiką žudikas kūrė istorijas, kad artimieji išvyko į Latviją ir negrįžo. Po dviejų savaičių, paragintas kaimo bendruomenės pirmininkės, apie šeimos dingimą M.Daunoras pranešė policijai.

Visas kaimas tada gailėjo M.Daunoro, kaimynai padėjo jam ūkio darbuose ir vis guodė, kad nežinia kur prapuolusi šeima atsiras.

Netrukus iš Kauno, kur mokėsi, į namus parvažiavo sesuo Inga. Abu eidavo per kaimą susikabinę už rankų, tokiu elgesiu vienus stulbindami, kitus dar labiau versdami gailėti neva giminišku artumu viens kitą guodžiančių vaikų.

Pražuvėlių visur ieškojo ir policijos pareigūnai, ir ekstrasensai, o šie gulėjo čia pat, vos per žingsnį nuo namo, į nuotekų šulinį sugrūsti kartu su krauju permirkusia pagalve ir aplieti tvirtu betonu.

Beje, ekspertai nustatė, kad mergaitė buvo dar gyva, kai žudikas brolis pylė ant jos betono kapą.

Likęs be tėvų M.Daunoras toliau važinėjo į mokyklą Biržuose, tvarkė ūkį, rūpinosi pavasario sėja. Žmonės jį savo vaikams pavyzdžiu rodė: mokslų neapleido, namai blizga, ūkis klesti.

Visi įvykio dalyviai nebegyvi

Kalėti iki gyvos galvos nuteisto žudiko M.Daunoro nebėra gyvo, tėvažudys pasikorė Lukiškių kalėjimo vienutėje 2000 metais.

Kilpą ant kaklo jis užsinėrė praėjus metams po sesers Ingos mirties. Tada jam tebuvo 23eji.

Tik jo palaikų Kupreliškio gyventojai į savas kapines nenorėjo priimti. Tėvažudys palaidotas Pakruojo rajone, jo pakasynomis rūpinosi ten gyvenanti močiutė.

Kartu su tėvais nebuvo laidojama ir vyresnioji dukra Inga, ji mirė nuo kraujo vėžio praėjus ketveriems metams po žudynių. Kupreliškiečiai įtaria, kad ji žinojo apie žudiko kėslus, jiems pritarė ir gal net pagelbėjo po egzekucijos tvarkant namus.

Ingą laidojo irgi močiutė iš motinos pusės.

Brolio ir sesers elgesys kėlė įtarimų

Nors Inga ir Mindaugas palaidoti tose pačiose kapinėse, jie guli skirtinguose kapuose.

Apie keistą žudiko ir jo sesers elgesį kaime sklando įvairiausių kalbų. Puse lūpų šnekama, kad po tėvų egzekucijos žudikas su seserim net ėmė gyventi kaip pora.

Ne vienam, tuo metu užėjusiam į Vajegų namą, į akis krito pakili Mindaugo ir Ingos nuotaika. Sėdėdavo jie lyg jaunavedžiai prie stalo, švytinčiom akim, besišypsantys, akivaizdžiai laimingi. Ir nė kruopelės liūdesio ar nerimo, kad tėvai negrįžta.

Namai tviskėjo idealia švara ir tvarka, ko nebūdavo, kai toje erdvėje šurmuliuodavo visa šeima.

Pasisvečiavusios moterys perpasakodavo kaimynams ką mačiusios, tie kraipydavo galvas ir sakydavo, gal vaikai šitaip tėvų laukia, dėl to linksmi, daug tvarkosi.

Viena pedagogė prasitarė, kad matė Mindaugą piniginėje besinešiojant sesers nuotrauką. Tai atrodė keistai, paprastai tokio amžiaus vaikinai domisi mergaitėmis, o jis jokio dėmesio moksladraugėms nerodė.

Tik vėliau atkreipė dėmesį į smulkmenas

Dingusios šeimos pareigūnai ieškojo Latvijoje, nes M.Daunoro buvo informuoti, jog tėvai ten išvažiavo maišelių parduoti. Tebesitęsė plastmasių spaudėjų era, tad tokio verslo versija nieko nestebino.

Kratos šeimos namuose niekas nedarė, kaimynų neklausinėjo, nes normaliam žmogui negalėjo net minčių kilti, kad šeimą išžudė ir kažkur kūnus paslėpė jų pačių vaikas.

Vėliau kupreliškiečiai prisiminė įvairių įtartinų smulkmenų.

Tris dienas po Vajegų dingimo iš namų kamino rūko tamsūs, „riebūs“ dūmai. Buvo labai šilta balandžio pradžia, kūrenti šildymui nebereikėjo, o ir dūmai buvo ne tokie, kaip degant malkoms, mat iš dūmelio spalvos kaimo žmogus nesunkiai skiria, kas dega.

Ne vienam kaimynui keistai pasirodė, kai Mindaugas už namo sukūrė laužą. Ką ten tokiu laiku degint nei lapų, nei žabų nėra.

Vėliau kriminalistai senoje laužavietėje rado tėvų ir sesers drabužių liekanų. Žudikas stengėsi liepsnose pradanginti tuos rūbus, kuriais, kaip pasakojo policijai, buvo apsirengę dingę šeimos nariai.

Kai prapuolė tėvai, Mindaugas ėmė rakinti rūsio duris. Šią smulkmeną iš karto pastebėjo karvių melžti atėjusi kaimynė. Iki tol moteris ne kartą buvo pagelbėjusi prie ūkio darbų, žinojo, kur padėtos milžtuvės, kiti rakandai, kai jų prireikdavo, nusileisdavo į rūsį ir pasiimdavo.

Aiškiaregys iš Panevėžio vertė prisipažinti

Per mėnesį dingusiųjų paieška nepasistūmėjo nė per milimetrą. J.Vajegos brolis Vidmantas griebėsi šiaudo ir iš Panevėžio atsivežė ekstrasensą Praną Sabaliauską.

Šis iš karto bedė pirštu į Mindaugą ir pasakė, kad jis kaltas, pripuolęs prie vaikino piktai reikalavo pasakyti, kur paslėpė kūnus.

Mindaugas atrodė kiek sutrikęs, bet neišsidavė, tačiau giminaičiai, akylai stebėję jo elgesį, padarė savo išvadas.

Ekstrasensas paaiškino kaltę įžvelgęs nusikaltėlio akyse, pažiūrėjęs į vietovės žemėlapį kūnų patarė ieškoti už 6 kilometrų esančio ežero pakrantėse. Giminaičiai su policija tas vietas naršė, bet veltui.

Broliai tikrino visas įmanomas versijas

Jausmas, kad kažkas ne taip, nužudytojo broliui Vidmantui kilo pačią pirmą dieną, kai sūnėnas papasakojo, jog tėvai ir mažoji sesutė naktį išvažiavo į Latviją.

Neva jis pabudo nuo triukšmo kieme, ten stovėjo mikroautobusas, o kažkoks nepažįstamas vyras gaudė kiaulę. Tėvai jau buvo apsirengę ir ketino su tuo žmogumi važiuoti. Sakė, kartu pasiimsiantys ir Rūtą.

„Atvažiavo brolis iš Kauno, pradėjom Mindaugo klausinėti, tuoj pasipylė nesutapimai. Jau vien tai, kad gyvą kiaulę parduoti vežė priekaboje tik brezentu apdengę, skambėjo kaip nesąmonė“, prisiminė V.Vajega.

Pasitarę du broliai paskambino Kaišiadoryse gyvenančiam aiškiaregiui. Tas pasakė, kad važiuoti į Kupreliškį jam nėra reikalo, nes ir taip žino, kad aukos paslėptos prie namo, kuriame buvo nužudytos.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 17, 2012, 20:26:53

„Dar paklausė, ar yra kur laiptai, o prie jų duobė ar šulinys? Pasakiau, kad yra. Liepė ten ir ieškoti“, pasakojo V.Vajega.

V.Vajega nuėjo pas įgaliotinį, papasakojo aiškiaregio versiją ir paprašė ją patikrinti.

Atkėlęs šulinio dangtį žudikas kvatojo

Abu su pareigūnu palaukė, kol Mindaugas grįš iš mokyklos, ir kartu su juo ėmėsi šulinėlių apžiūros. Žvalgyti pradėjo nuo tolimiausio šulinio specialiai. Dangčius nukelti liepė Mindaugui.

Situaciją iš toliau stebėjusi A.Vajegienė matė, kaip pakėlęs dangtį Mindaugas kvatoja lyg iš šmaikštaus pokšto.

„Tada pasakiau jam: jei jau visus apžiūrėjom, žvilgtelkim ir į paskutinįjį. Mindaugas nieko nesakė, lyg niekur nieko atkėlė dangtį. O ten iki viršaus cementas. Iš karto supratau, kas po juo yra“, sunkų pasakojimą tęsė nužudytojo brolis.

V.Vajega sūnėno paklausė, kas tai. Mindaugas atsakė, kad šulinį užbetonavo tetukas. Paklaustas kada, nes betonas šviežias, žudikas susipainiojo ir išlemeno, kad prieš savaitę.

Apsimetė, kad nieko nesuprato

Vyriškis įgaliotiniui davė ženklą, kad apsimestų nieko nesupratę ir neįtarę. Pasakė, kad apžiūra baigta, ir liepė vaikinui šulinį uždengti.

Nežinia, kas dėjosi žudiko galvoje. Tikriausiai manė visus apkvailinęs, antraip gal būtų bandęs bėgti.

Apie rastą užbetonuotą šulinį tuojau pat buvo informuoti dingusios šeimos paieškas vykdę Biržų pareigūnai.

Tuo pat metu pajudinti tyrimą iš mirties taško pabandė buvę nužudytojo J.Vajegos bendraklasiai.

Viena jų, Vilniuje gyvenanti Birutė Valionytė, 1990 m. kovo 11osios Nepriklausomybės akto signatarė, tarėsi su Generalinės prokuratūros vadovais. Paslaptingai dingusia šeima susidomėjo ir Vilniuje.

Vyko siaubo filmo scenarijų primenanti drama

Kitą dieną iš mokyklos grįžtančio Mindaugo policija laukė autobusų stotelėje, bet jis išlipo anksčiau ir namo sliūkino laukais bei pamiške. Palaukę, kol jis įžengs į namus, pareigūnai pasibeldė į duris.

„Jis iššoko iš namų, apsidairė, gal būtų bėgęs, bet nebebuvo kur, nes buvo apsuptas“, V.Vajegos pasakojimas artėjo prie kulminacijos.

Vyrai atidengė šulinį. Tik pradėjo kapoti betoną, pasirodė krauju permirkusi pagalvė ir J.Vajegos galva.

Palaikų iškėlimą stebėjęs brolis iš nevilties šaukdamas klausė sūnėno: „Pasakyk, kas čia?!“

Mindaugas Daunoras atsakė: „Tetukas“.

Tada nesusivaldęs vyras spyrė žudikui. Pareigūnai nusikaltėlį surakino ir įvedė į namą, atgal atvedė tik tuomet, kai visi trys kūnai jau buvo ištraukti.

Prisiminęs matytą vaizdą V.Vajega negali sulaikyti ašarų. Sunku buvo patikėti, kaip nedidelio ūgio aštuoniolikmetis galėjo taip žiauriai sumaitoti aukštą tvirto sudėjimo vyrą.

Danutės ir Jurgio kūnuose žiojėjo gausybė žaizdų, moteriai buvo perpjautas kaklas.

Vėliau, apžiūrėdami žudynių vietą, ekspertai kraujo pėdsakų rado ant visų sienų, lubų, grindų, durų. Galima spėti, kad sunkiai sužalotos aukos dar bandė grumtis, name dėjosi siaubo filmo scenarijų primenanti drama, pasibaigusi neįsivaizduojamu žiaurumu.

Duktė į nužudytų tėvų palaikus žvelgė šaltai

Diena, kai rado kūnus, A.Vajegienei niekaip neišsitrina iš atminties.

Tada smarkiai lijo. Moteris neturėjo drąsos į viską žiūrėti iš arti. Kažkas atnešė greta esančio tuščio namo raktus, ir A.Vajegienė su kitais giminaičiais, tarp jų ir dukterėčia Inga, suėjo vidun, užlipo į antrą aukštą ir palaikų iškėlimą stebėjo pro langą.

„Neturėjom kur dėtis iš nerimo, įtampos, siaubo, o Inga buvo visiškai rami, net šypsojosi, kai iš po cemento luitų žmonės traukė jos tėvų ir sesutės kūnus.

Taip šaltai besielgiančio žmogaus gyvenime nebuvau mačiusi. Dar pasvarstėme, ar ji išprotėjo, ar nuo ko nors apsvaigusi, arba tiesiog viską žino“, anų dienų potyrius atpasakojo A.Vajegienė.

Giminaitė prisiminė, kad Inga daugiau emocijų rodė kalbėdama apie savo figūrą, nei tąkart, kai matė žudynių rezultatą.

Mergina buvo ne kartą priekaištavusi motinai, kad paveldėjo nedailų sudėjimą, kad yra negraži, ir pyko, kad jos jaunylė sesuo Rūta, kurios motina susilaukė su patėviu, yra gražut gražutėlė.

„Rūta, kaip reta, tikrai buvo labai gražus vaikas, o Inga to grožio pavydėjo. Nepasakyčiau, kad Inga buvo negraži, atrodė normaliai, niekuo nesiskyrė nuo savo amžiaus draugių“, pasakojo pašnekovė.

Rūpėjo ne tėvų, o brolio likimas

Prieš užplombuodami namą pareigūnai liepė Ingai pasiimti reikalingus daiktus ir pasiprašyti nakvynės pas gimines.

„Mano vyras Ingos akyse matyti nenorėjo, niekas iš giminių nenorėjo jos įsileisti į savo namus“, sakė A.Vajegienė.

Merginą nakčiai priėmė klasės draugės mama, bendruomenės pirmininkė Danutė Einorienė. Vėliau ji pasakojo bijojusi eiti miegoti, visą naktį sėdėjusi ir kalbėjusi su viešnia.

Ingai rūpėjo tik viena: kas bus Mindaugui, kaip bus su jo mokslais?

„Sakiau jai: vaikeli, jei jis šitaip padarė, kokie dar mokslai, ką čia dar kalbi?“ prisiminė D.Einorienė.

Skubėjo išsivežti mirusiųjų turtą

Dėl tėvų žudynių Mindaugo kaltę nujautęs V.Vajega sakė įtaręs, kad ir dukterėčia prie tragedijos kažkaip prisidėjusi.

Vyras mano, kad ją ir brolį siejo didelis materialinių gėrybių troškulys. Būtent dėl šio bruožo su velionio brolio žmonos giminėmis jis ir nenorėjo bendrauti.

Tuo metu, kai reikėjo rūpintis šarvojimu, nužudytųjų duktė Inga ir iš Pakruojo rajono atvažiavusi velionės motina puolė vežti turtą.

Dar prieš laidotuves išsigabeno gyvulius, baldus, dujines, rūbus, indus, paliko tik plikas sienas. Joms nerūpėjo, kas karstuose guli, tik skaičiavo ir tempė pas save. Tada ir Inga išvažiavo gyventi pas močiutę.

Ketino keltis gyventi į JAV

Gal Mindaugas turto troško dėl sesers ligos, kad būtų lėšų jai gydyti?

Tačiau šią versiją visi kalbinti kupreliškiečiai atmetė. Tėvai labai išgyveno, kai paaiškėjo, kad Inga susirgo kraujo vėžiu. Jie vežiojo dukrą pas gydytojus, negailėjo lėšų tyrimams ir gydymui.

Nei sesuo, nei brolis niekam nebuvo prasitarę, jog turint daugiau pinigų atsirastų kitokių gydymo galimybių.

Kai buvo atrasti kūnai ir ekspertai namuose darė nuodugnią apžiūrą, aptikti Mindaugo ir Ingos giminaičiams į JAV rašyti, bet neišsiųsti laiškai. Jie rašė, kad atvažiuotų į Ameriką gyventi pardavę ūkį.

Mokytoja krito negyva prie mergaitės karsto

Laidojant Vajegų šeimą buvo dar viena netikėta netektis. Bažnyčioje prie karsto kalbą sakė Rūtelės mokytoja. Viduryje sakinio pedagogė griuvo žemėn negyva, ją pakirto insultas.

Visą mėnesį, kol buvo neaiškus dingusios šeimos likimas, mokytoja labai nervinosi. Draugėms ji buvo pasakojusi apie keistą Mindaugo skambutį.

Jis paskambino praėjus 10 dienų po tėvų dingimo, kol dar nebuvo pranešęs policijai. Mindaugas sakė, kad tėvai su juo susisiekė ir prašė duoti žinią mokyklai, jog Rūta dar kurį laiką nepasirodys pamokose, nes visi užtruks kelionėje.

Kupreliškiečiai neabejoja, kad įtampa ir nerimas turėjo įtakos mokytojos sveikatai.

Matė gatvėje pranašišką ženklą

Tą dieną, kai Mindaugas nusižudė, A.Vajegienė Biržuose ėjo gatve ir regėjo viziją tiesiai prieš save pamatė ateinantį Mindaugą. Apstulbusi net sustojo, apsidairė, bet kai vėl pakėlė galvą, nieko nebebuvo.

Gįžusi namo išgirdo naujieną Mindaugas kalėjime pasikorė.

Kai Kupreliškį pasiekė žinia, kad Lukiškių kalėjime uždarytas tėvažudys nusižudė, žmonės sako lengviau atsikvėpę. Į Mindaugo laidotuves niekas iš patėvio giminės nevažiavo.

Visi Amžinybėn iškeliavo savo keliais

„Dažnai pagalvodavome, kas bus, jei po daugelio metų jį paleis į laisvę, jei atvažiuos čia? Nebūtume norėję jo matyti“, sakė V.Vajega.

Iš trijų brolių Kupreliškyje likęs gyventi tik Vidmantas. Jurgis jau miręs, o trečiasis su šeima išvažiavo gyventi į Kanadą.

Taip baigėsi visą šalį sukrėtusi vienos šeimos istorija. Ir aukos, ir budelis, ir spėjama šios tragedijos kurstytoja iškeliavo Amžinybėn.

Tik skirtingais keliais iškeliavo vieni į pragarą, o angeliško grožio mažoji Rūtelė su savo tėvais ir mokytoja tikriausiai rado prieglobstį Dievo namuose.

Prisijungęs


cdrw  Lapkričio 17, 2012, 20:40:52

Pakelių maniakas kalės iki gyvos galvos

žagintojui ir žudikui Kaziui Jonaičiui teismas paskyrė aukščiausią bausmę

Vilniaus apygardos teismas pripažino 60-metį Grigiškių gyventoją Kazį Jonaitį kaltu dėl keturių jaunų merginų išžaginimo ir trijų iš jų nužudymo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad visos pakelių maniako teisme pateiktos versijos apie tai, kad neva teisiamasis buvo tik vienas iš žiaurių nusikaltimų antraeilių bendrininkų arba jog merginos pačios savo noru puldavo jam ant kaklo, o vėliau šantažuodavo, tėra bandymas išsisukti nuo griežtos bausmės. Nuosprendyje vienareikšmiškai pasakyta, kad K.Jonaitis merginas prievartavo ir žudė tik norėdamas patenkinti savo žemus instinktus.

Pagrasino išvaryti iš teismo salės

Į teismą iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo atvežtas K.Jonaitis tradiciškai savo veidą tol slėpė pridengęs laikraščiu, kol iš salės nebuvo išprašyti visi filmuojantys ir fotografuojantys žurnalistai.

Teisiamųjų suole susigūžęs pakelių maniakas net nepastebėjo, kada į vidų įėjo teisėjų kolegijos nariai. Tik tuomet, kai vienas iš teisiamąjį konvojavusių pareigūnų paragino K.Jonaitį atsistoti, šis atsidengė veidą ir baugščiu bėgiojančiu žvilgsniu ėmė žvalgytis po salę.

Nuosprendžio skaitymas užtruko lygiai pustrečios valandos. Nedaug trūko, kad K.Jonaitis vakar jo būtų viso neišgirdęs. Vos teisėjų kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys pradėjo skelbti nuosprendį, K.Jonaitis ėmė piktintis ir replikuoti, nepatenkintas vienu ar kitu nuosprendžio teiginiu.

Teisiamasis nenurimo net tuomet, kai teisėjas pareikalavo jį liautis. K.Jonaitis nuščiuvo tik tada, kai teisėjas K.Jucys liepė konvojaus pareigūnams teisiamąjį išvesti iš salės. Vis tik, gavęs K.Jonaičio pažadą, kad šis daugiau nebetrukdys, teisėjas paliko pakelių maniaką teisiamųjų aptvare. Tačiau, nepaisydamas duoto pažado, K.Jonaitis vis viena daugiau nei dvi valandas tylomis sau po nosimi žarstė triaukščius keiksmažodžius.

Dėmesį atitraukė nepadoriu laišku

Teismas K.Jonaitį pripažino kaltu dėl beveik visų jam inkriminuotų nusikaltimų.

Pirmąja žinoma K.Jonaičio auka tapo dvidešimtmetė jonaviškė Gerda Šatraitytė. Pakeleivingas mašinas stabdžiusi mergina 2000-ųjų birželio 7 d. Vilniuje, Žemuosiuose Paneriuose, netoli Vaduvos gatvės, įsėdo į K.Jonaičio vairuojamą automobilį “VW Passat”. G.Šatraitytė tą dieną tikėjosi pasiekti namus Jonavoje, kur po poros dienų ketino perlaikyti mokyklinį vokiečių kalbos egzaminą.

K.Jonaitis merginos dėmesį nukreipė davęs paskaityti nepadoraus turinio laišką, kuriame buvo tiesmukai siūloma lytiškai santykiauti. 27-ajame kelio Vilnius-Kaunas kilometre maniakas laišką skaitančiai merginai vožė per galvą greta vairuotojo sėdynės laikyto kirvuko pentimi ir ją apsvaigino.

Tuomet K.Jonaitis išsuko į pakelės mišką, ištraukė merginą iš automobilio ir be gailesčio sumušė bei suspardė kojomis. Kai auka dėl sunkių sužalojimų nebegalėjo priešintis, nusikaltėlis ją išžagino, o po to pasmaugė. Beje, šį kartą, kaip ir visų kitų nusikaltimų metu, K.Jonaitis preciziškai nepamiršdavo naudotis prezervatyvu.

K.Jonaitis G.Šatraitytės lavoną įkišo į didžiulį juodo polietileno maišą, kurį tiesiog nuvilko į krūmus ir paliko. Asmeninius aukos daiktus, tarp kurių buvo moteriška rankinė, akiniai, plaukų sagė ir plaukų džiovintuvas, bateliai, įvairių kosmetikos priemonių, garso kasetė su vokiečių kalbos pamokų įrašu bei vokiečių kalbos vadovėlis, K.Jonaitis parsivežė namo ir dalį šių daiktų atidavė savo žmonai Galinai Jonaitienei.

Niekam nepranešė apie smurtą

Netrukus K.Jonaitis ėmė dairytis naujos aukos. Tų pačių metų liepos 13 d. jis bendrovės, kurioje dirbo, sunkvežimiu KAMAZ iš Vilkaviškio miškų urėdijos į sostinę vežė medienos krovinį. Ties Kaunu į jo sunkvežimį įlipo pakeleivingus automobilius stabdžiusi septyniolikmetė Kauno rajono gyventoja K.R., tikėjusis tokiu būdu pasiekti Vilnių.

Pakeliui K.Jonaitis merginai pasiūlė išgerti alaus ir ši neatsisakiusi. Po kiek laiko sunkvežimio vairuotojas pasiūlė K.R. pasimylėti, tačiau keleivei tokia idėja nepasirodė priimtina. Pravažiavus Elektrėnus, kai iki Vilniaus buvo likę dar maždaug 30-40 kilometrų, nepilnametė paprašė, kad K.Jonaitis sustotų ir leistų jai pakelės miškelyje nusišlapinti.

Kai mergina išlipo iš sunkvežimio, K.Jonaitis atsekė jai iš paskos ir puolė mušti. Kai K.R. ėmė maldauti liautis mušus, K.Jonaitis pagrasino ne tik mušiąs, bet ir užmušiąs nepilnametę. Sudavęs apie pusšimtį smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, maniakas nuplėšė aukos drabužius ir ją mažiausiai tris kartus įvairiais būdais išžagino.

Patenkinęs savo instinktus K.Jonaitis grįžo prie sunkvežimio, o K.R. pabėgo, išgirdusi, jog nusikaltėlis sunkvežimio kabinoje žvangina kažkokiais metaliniais daiktais. Nukentėjusiosios manymu, žagintojas ją paliko miške vieną tik todėl, kad pamanė, jog jo auka be sąmonės. K.R. buvo įsitikinusi, kad K.Jonaitis ketina įvykdyti savo pažadą ją nužudyti ir kabinoje ieško tam tinkamo įrankio.

Iš maniako gniaužtų pasprukusi K.R. apie patirtą prievartą niekam nepasakojo ir nesikreipė dėl to į teisėsaugos organus, todėl, teismo nuomone, nėra pakankamai įrodymų, jog K.Jonaitis kėsinosi ją nužudyti. Šioje istorijoje K.Jonaitis buvo pripažintas kaltu tik dėl išžaginimo.

Nesuspėjo į autobusą

2000-ųjų gruodžio 8 d. K.Jonaičio juodasis sąrašas pasipildė dar viena auka - Elektrėnų gyventoja Egle Venskutonyte. Tą dieną, apie 18 val. 30 min., 25-erių metų mergina, toje pat vietoje Žemuosiuose Paneriuose, kaip ir ankstesnė auka G.Šatraitytė, įsėdo į K.Jonaičio asmeninį automobilį “VW Passat”. E.Venskutonytė, dirbusi “Sanitex” bendrovėje Vilniuje, pavėlavo į autobusą, vykstantį į Elektrėnus, ir tik todėl buvo nusprendusi namo grįžti pakeleivingu automobiliu.

K.Jonaitis Trakų rajone, netoli Daubų kaimo, išsuko iš kelio ir iš pradžių apsimetė, kad užklimpo jo automobilis. Vėliau jis puolė mušti ir smaugti ant priekinės sėdynės sėdėjusią E.Venskutonytę, pertempė ją ant galinės automobilio sėdynės ir išžagino.

Vėliau nusikaltėlis kietu buku daiktu sudavė keturis smūgius aukai į galvą. Nuo šių smūgių lūžo net keli merginos kaukolės kaulai. Sąmonės netekusią merginą K.Jonaitis nutempė ir pririšo prie medžio. Dar kartą išžaginęs, maniakas ją nužudė.

Žudikas nesistengė itin kruopščiai paslėpti nusikaltimo pėdsakų - merginos lavoną jis paliko pririštą prie medžio ir viso labo apkrovė jį šakomis.

E.Venskutonytės kosmetikos priemones, piniginę, šalikėlį ir kitus daiktus K.Jonaitis parvežė namo ir atidavė savo žmonai G.Jonaitienei.

Lemtingas telefono aparatas

Paskutine žinoma K.Jonaičio auka tapo dar viena dvidešimtmetė iš Jonavos Jurgita Šteinaitė. Niūriu likimo pokštu galima pavadinti tą faktą, jog J.Šteinaitė ir anksčiau K.Jonaičio nužudyta G.Šatraitytė buvo geros draugės.

2001 m. gegužės 9 d. J.Šteinaitė tuose pačiuose Žemuosiuose Paneriuose įsėdo į K.Jonaičio vairuojamą “VW Passat”. Šį kartą K.Jonaitis nusikaltimą vykdė pagal jau išbandytą scenarijų: kai mergina sutelkė dėmesį į jai pakištą tą patį nepadoraus turinio laišką, maniakas vožė į jos galvą kirvuko pentimi.

Apsvaigintą merginą K.Jonaitis nuvežė į Baltamiškio mišką, esantį maždaug už 33 km nuo Vilniaus ir žiauriai mušdamas išžagino. Nepasitenkinęs tuo, ką pasiekė, maniakas pririšo merginą žemyn galva prie medžio ir dar kartą išžagino. Tardymo duomenimis, auka nuo itin sunkių sužalojimų mirė, kol maniakas dar nebuvo baigęs tenkinti savo instinktų.

Žudikas kaip įprastai namo parsivežė aukos daiktus: batelius, rankinę, kosmetikos priemones, piniginę, akinius nuo saulės ir papuošalus. Dalį jų atidavė savo žmonai.

J.Šteinaitės mobiliojo telefono aparatą “Ericsson” K.Jonaitis pasiliko sau ir naudojosi juo nusipirkęs savo SIM kortelę. Tai buvo lemiama jo klaida. Prokuratūra ir kriminalinė policija jau senokai tikrino versiją, kad viena po kitos kelyje Vilnius-Kaunas be žinios dingstančios jaunos merginos tapo maniako aukomis.

Kai prapuolė namo važiavusi J.Šteinaitė, prokuratūra pabandė padedama mobiliojo ryšio bendrovės nustatyti, ar kas nors nesinaudoja jos telefono aparatu. Su specialia technika buvo išsiaiškinta gana tiksli geografinė telefono turėtojo vieta. Jau 2001-ųjų metų birželį pakelių maniakas K.Jonaitis buvo sulaikytas.

Žudė, nes neva buvo šantažuojamas

K.Jonaitis iš pradžių neigė bet kokias savo sąsajas su merginų dingimu, tačiau priremtas prie sienos įkalčių, ėmė kurti įvairias versijas, neva pateisinančias jo elgesį.

Per parengtinį tardymą K.Jonaitis tvirtino, kad paimta pavėžėti G.Šatraitytė pati jam pasiūlė pasilinksminti. Neva jiedu su auka išgėrė butelį šampano ir pusę butelio skiesto spirito.

Tada, K.Jonaičio teigimu, mergina pasiūlė jam pasimylėti oraliniu būdu, tačiau šis nesutikęs. Kai mergina pasilenkė prie jo tarpkojo ir bandė atsagstyti kelnes, jis supyko dėl tokio įžūlaus elgesio ir trenkė jai per galvą. G.Šatraitytė nugriuvo ir vėliau K.Jonaitis pamatė, kad ji mirusi. Tuomet jam neliko nieko kito, kaip tik paslėpti lavoną.

Dėl nepilnametės K.R. išžaginimo K.Jonaitis iš viso neprisipažino, per akistatą teigė, kad mato ją pirmą kartą ir piktinosi, kodėl ši mergina bando jį apšmeižti.

K.Jonaitis per tardymą prisipažino kad savo automobiliu vežė E.Venskutonytę. Neva ir ši mergina pasiūlė jam išgerti ir pasimylėti. Maniakas tvirtino sustojęs Grigiškėse ir nupirkęs šampano. Kai jiedu baigė lytiškai santykiauti, mergina pradėjo jį šantažuoti pranešianti policijai, kad K.Jonaitis ją išžagino, ir pareikalavo sumokėti 3000 litų. Jei pinigai nebūsią sumokėti laiku, tuomet suma išaugsianti iki 12 000 litų. Maniakas tvirtino atsisakęs mokėti ir dėl to buvęs pavadintas gaidžiu. Tuomet jis įsiutęs ir nužudęs šantažuotoją.

Panašią istoriją pakelių maniakas buvo sugalvojęs ir apie J.Šteinaitės nužudymą. Atseit Vilniaus pakraštyje į jo automobilį įlipusi mergina paprašė ją pavežti nors iki Grigiškių. Tačiau Grigiškėse ji neišlipo, nes jai neva patiko bendravimas su K.Jonaičiu. Mergina paprašė, kad K.Jonaitis ją pavežtų iki Kauno, o už tai jam bus atsilyginta “natūra”.

Pasak pakelių maniako, netoli Rykantų jiedu pasimylėjo įvairiais būdais. Vėliau išsikalbėjo ir K.Jonaitis prasitarė, kad prieš metus vežė merginą, panašią į dingusią J.Šteinaitės draugę G.Šatraitytę. Kai J.Šteinaitė pradėjo jį šantažuoti ir reikalauti pinigų už tylėjimą, K.Jonaitis, bijodamas būti demaskuotas, ją nužudė.

Maniakas apkaltino R.Zamolskį

Jau prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui, pakelių maniakas suvokė, kad šios neįtikimos versijos nepadės jam išvengti aukščiausios bausmės. Patartas vieno tardymo izoliatoriaus kameros kaimyno, K.Jonaitis sukūrė dar fantastiškesnę versiją, kurią pateikė teisme.

Jei tikėtume K.Jonaičiu, jis nežudė nė vienos merginos, o tai padarė vienas ieškomiausių šių laikų Lietuvos nusikaltėlių Romas Zamolskis bei Raimondas Gulbinas. Pakelių maniakas teisme tvirtino, kad šiedu vyrai pasinaudodavo juo kaip automobilio savininku ir vairuotoju. Susėdę trise į K.Jonaičio “VW Passat” jie paimdavo pavežti pakeleivingus automobilius stabdančias merginas.

Kol R.Zamolskis ir R.Gulbinas girtuokliaudavo su nuotykių ieškančiomis merginomis, K.Jonaitis miegodavo automobilyje arba kur nors išeidavo su reikalais. Beveik visais atvejais jis vėliau atsitiktinai pamatydavo, kad aukos savo noru lytiškai santykiauja su jo bendrininkais. Tuomet šiedu versdavo ir K.Jonaitį pasimylėti su merginomis. Vieną kartą, kai jis atsisakė, R.Zamolskis privertė tai daryti grasindamas K.Jonaičiui pistoletu. Visais atvejais merginas neva žudė R.Zamolskis ir R.Gulbinas, o K.Jonaitis būdavo pakviečiamas tik padėti paslėpti lavoną.

Teismas nepatikėjo ir šia pakelių maniako versija, vertindamas ją kaip bandymą pabėgti nuo atsakomybės. Nustatyta, kad K.Jonaitis negalėjo būti pažįstamas su R.Zamolskiu, o kitas tariamas bendrininkas R.Gulbinas serga sunkia epilepsijos forma, yra 2 grupės invalidas ir vienas be kitų pagalbos net iš namų neišeina.

Anksti dėti tašką

K.Jonaitis neneigė savo kaltės tik dėl vieno nusikaltimo - šaunamojo ginklo įsigijimo ir laikymo. Per kratą jo garaže buvo rastas perdirbtas dujų revolveris “Agent” ir kovinių 9 mm kalibro šaudmenų. Tiesa, vėliau jis atsisakė paaiškinimo, kad iš nenustatyto asmens šį ginklą pirko Gariūnų turguje ir pareiškė, kad ginklą jam davė R.Zamolskis.

Nemažai kraupių K.Jonaičio nusikaltimo detalių teisme atskleidė pakelių maniako kameros kaimynai. Jie, pasipiktinę K.Jonaičio nusikaltimų žiaurumu bei mastu, sulaužė tarp nusikaltėlių egzistuojantį draudimą skųsti likimo draugus teisėsaugos pareigūnams ir paliudijo teisme.

K.Jonaičio kaltė buvo įrodyta ir įvairiomis ekspertizėmis. Ant nužudytų merginų drabužių liekanų ekspertai aptiko dirbtinio kailio plaušelių nuo K.Jonaičio automobilio apmušalų. Nužudytų merginų daiktų buvo aptikta Jonaičių namuose ir maniakui priklausančiuose garažuose. K.Jonaičio vairuotame sunkvežimyje aptiktas kirvukas, kuriuo jis apsvaigindavo aukas bei anksčiau minėtas nepadorus laiškas merginų dėmesiui atitraukti.

Psichiatrai nustatė, kad K.Jonaitis tik simuliuoja psichikos sutrikimus ir yra pakaltinamas. Jo intelekto lygis yra “tarp žemo ir defektinio”.

Pareiškęs, kad lengvinančių aplinkybių K.Jonaičio įvykdytuose nusikaltimuose nerado, bei išvardijęs net kelias sunkinančias aplinkybes teismas paskelbė pakelių maniakui skiriamą bausmę: K.Jonaitis buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir visą likusį gyvenimą praleis kalėjime. Nužudytų merginų tėvams iš K.Jonaičio teismas priteisė daugiau nei 17 tūkst. litų laidojimo išlaidų. Bus konfiskuotas visas K.Jonaičio turtas.

Maniako sutuoktinei G.Jonaitienei skirta palyginti švelni bausmė. Už tai, kad naudojosi nužudytų merginų asmeniniais daiktais žinodama, kad juos vyras įgydavo vykdydamas nusikaltimus, 60-metė K.Jonaitienė nubausta trejais metais nelaisvės, tačiau nuo bausmės atleista pritaikius amnestiją.

Tikėtina, kad šiuo nuosprendžiu pakelių maniako istorija dar nesibaigė. Prokuratūra turi svarių įtarimų, kad K.Jonaičio aukų sąrašas gerokai ilgesnis, todėl jam bet kada ateityje gali būti pareikšta naujų sunkių kaltinimų.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 08:24:05

Pratesent Tevazudziu istoryja

 Jie augo pasiturinčiose ir visuomenės gerbiamose šeimose. Jie, atrodytų, turėjo viską — nerūpestingą vaikystę, galėjo mokytis ir siekti karjeros. Bet tapo artimųjų, draugų ir visuomenės prakeiksmu. Gerbiamų tėvų atžalos — tėvažudžiai.
 Dar 1588 metais išleistame Trečiajame Lietuvos statute tokiems buvo numatyta žiauriausia bausmė — tėvažudžio kūnas buvo draskomas įkaitintomis replėmis, jie būdavo užsiuvami su gyvuliais į odinį maišą ir paskandinami upėje.

Po ką tik įvykusios Pečiulių šeimos tragedijos Šiauliuose „Ekstra“ prisiminė ir kitas kraupiausias žudynes: Rožkovų — Klaipėdoje, Paškauskų — Kaune, Vajegų — Biržų rajone.

Kauniečius tėvus verslininkus su bendrininku išžudęs Audrius Paškauskas gviešėsi jų turto. Dėl tos pačios priežasties klaipėdietis Ruslanas Rožkovas pasamdė žudiką, kuris turėjo išžudyti visą šeimą. Troškimas praturtėti tėvažudžiu pavertė ir biržietį Mindaugą Daunorą.

Regis, kad garsaus šiauliečio mediko Povilo Pečiulio uždirbti pinigai protą sujaukė jo sūnui Vytautui. Tėvo į Londoną studijuoti išleistas V.Pečiulis pareigūnams prisipažino ne tik pakėlęs ranką prieš tėvą, bet išniekinęs jo palaikus. Namie nužudyto gydytojo palaikai motoriniu pjūklu buvo supjaustyti į gabalus, suvynioti į užuolaidas, rankšluosčius ir paslėpti miške.

Medikas nujautė nelaimę

Vienu geriausių visoje Šiaurės Lietuvoje laikomo ginekologo 59 metų P.Pečiulio pasigesta šių metų spalio 12-ąją. Šiaulių apskrities ligoninės akušerijos ir ginekologijos klinikos skyriaus vadovas išvakarėse kolegų pasiprašė pusdieniui išleidžiamas iš darbo susitvarkyti asmeninių reikalų.

Kai pareigingumu garsėjantis P.Pečiulis nepasirodė darbe, jį artimiau pažįstančius kolegas nusmelkė nuojauta, kad įvyko tragedija. Artimiau su gydytoju bendravę žmonės žinojo, kad su žmona išsiskyręs P.Pečiulis konfliktuoja su jaunėliu sūnumi 23 metų Vytautu.

Į Londoną studijuoti informatikos sūnų išleidęs medikas kurį laiką vengė net užsiminti apie sūnų. Skųstis nelinkusio P.Pečiulio akys nušvisdavo, jei kas paklausdavo apie dukterį Liną. Tėvo kelią pasirinkusi mergina, baigusi medicinos mokslus, jau dirbo ginekologe Londone.

Liūdesį P.Pečiulio akyse matė ir „Ekstros“ žurnalistas, susitikęs su gydytoju savaitė iki tragedijos. „Kol kas ramu, bet ką gali žinoti...“ — kaip visada ramiu balsu pratarė P.Pečiulis, paklaustas, ar jau liovėsi jo buvusios sutuoktinės persekiojimas.

Po skyrybų į nuosavą namą Lydos gatvėje persikėlęs ir vienas gyvenęs medikas neturėjo ramybės. P.Pečiuliui įtarimus dėl keliolikos kyšininkavimo epizodų rengėsi pateikti tyrimą atlikę STT agentai. Gydytojo kolegos net neabejojo, kad seklius užsiundė kerštingumu, ūmiu charakteriu garsėjanti buvusi žmona Ona. Mediko draugai spėliojo, kad Rudnickaitės pavardę susigrąžinusi moteris negalėjo atleisti buvusiam vyrui, kurį per skyrybas palaikė abu vaikai.
 Pastebimą nerimą P.Pečiulio veide buvo įžvelgę ir kaimynai. Pedantiškai tvarkingas medikas naujųjų kaimynų buvo paprašęs pranešti, jei pastebės aplink namą vaikštinėjančią buvusią sutuoktinę. Kolegos irgi buvo pastebėję, kad P.Pečiulis niekada neišjungia mobiliojo telefono. Kai dirbdavo operacinėje, gydytojas telefoną palikdavo bendradarbėms.

„Jei kas paskambins dėl vaikų, buvusios žmonos, išsyk informuokite“, — kaskart paprašydavo į operacinę išeinantis P.Pečiulis.

Kas rytą tuo pat laiku darbe pasirodydavęs medikas artimiausiems kolegoms buvo užsiminęs, kad neatėjimas į darbą reikštų nelaimę.

„Jis niekada neminėjo sūnaus, bet leido suprasti, kad jaučia grėsmę tiek iš jo, tiek iš buvusios sutuoktinės“, — „Ekstrai“ pasakojo buvęs bendražygis.

Supjaustė į gabalus

Kad P.Pečiulis nužudytas, artimieji ir draugai neabejojo nuo pirmų jo dingimo dienų. Spalio 14-ąją kolegos buvo atvažiavę į P.Pečiulio namus Lydos gatvėje.

Namų tvarkytojos atrakintame name medikai išsyk pastebėjo miegamajame paviršutiniškai apvalytus kraujo klanus. Namą tvarkiusi moteris konstatavo, kad dingo naktinės užuolaidos, paklodės, didžiulė krūva rankšluosčių, iš seifo — pinigai, iš garažo — 2004 metais pagamintas automobilis BMW 530.

Mediko duktė iš Londono į gimtuosius Šiaulius išskubėjo tą pačią dieną, kai tik gavo pranešimą apie dingusį tėvą. Niekam pro akis neprasprūdo iškalbinga detalė: grįžusi į gimtinę jaunoji ginekologė apsistojo pas draugus, o ne pas naujame kotedže Šiaulių centre gyvenančią motiną O.Rudnickaitę.

Tyrimą dėl dingusio gydytojo P.Pečiulio pradėję pareigūnai neklaidžiojo — po kelių dienų buvo paskelbta sūnaus V.Pečiulio paieška. Nė vienu iš dviejų turimų mobiliojo ryšio telefonų neatsiliepęs vaikinas buvo aptiktas po savaitės, spalio 21-ąją.

Sesers lydimas V.Pečiulis atvažiavo į Joniškio komisariatą ir buvo sulaikytas, o netrukus — suimtas dviem mėnesiams. Kriminalistams vaikinas netrukus prasitarė, kad tėvas nebegyvas, bet dar bandė išsisukinėti melu. V.Pečiulis nerišliai aiškino apie namie aptiktą nebegyvą tėvą, nelaimingą atsitikimą, apie į mišką išvežtus ir paslėptus palaikus. Per kelias dienas suimtasis papasakojo tardytojams kraupią tiesą — reikia ieškoti ne kūno, o į dalis supjaustytų palaikų.

Dar neįminė visų mįslių

Įtariamasis tėvažudyste iš pradžių pareigūnams nurodė kūno dalių ieškoti Jurbarko, Tauragės rajonų miškuose, o galiausiai prasitarė, kad palaikai paslėpti netoli Šiaulių esančiame miške.

Spalio 24-ąją kriminalistai netoli Bubių (Šiaulių r.) gyvenvietės aptiko nužudyto mediko kūno dalis — rankas, kojas, galvą. Liemenį surasti pavyko po gerokai užtrukusių paieškų — paskutinė išniekintų palaikų dalis aptikta paskutinėmis spalio dienomis.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 08:31:10

Pirminiais duomenimis, P.Pečiulis galėjo būti nužudytas trimis peilio dūriais į kaklą. Po to motoriniu pjūklu supjaustytas kūnas buvo išvežtas už miesto.

Kol kas neaišku, ar dėl tėvo nužudymo prisipažinęs V.Pečiulis neturėjo bendrininkų. Ne kartą meluoti bandęs vaikinas sukėlė įtarimų ir savo apatišku elgesiu. Tikrinami po Šiaulius sklandantys gandai, ar V.Pečiulis nebuvo įjunkęs į kvaišalus.

Įtartinos atrodo ir kitos aplinkybės. Nužudyto mediko automobilis rastas Kauno centre, greta Laisvės alėjos esančios gatvės kieme.

V.Pečiulio turėta mašina „Mercedes- Benz“ aptikta Šiaulių rajone. Abejonių kelia, ar vienas žmogus fiziškai buvo pajėgus per labai trumpą laiką ir nužudyti, supjaustyti, paslėpti kūną, ir bandyti atsikratyti abiejų automobilių.

Neaiškus ir nužudymo motyvas, nors akivaizdu, kad niekur nedirbantis V.Pečiulis labiausiai galėjo gvieštis pacienčių nestokojančio ir puikaus specialisto reputaciją turinčio tėvo pinigų.

Aiškėja, kad kelios savaitės iki tragedijos V.Pečiulis buvo gavęs iš tėvo solidžią sumą susimokėti už pusmečio studijas Londono universitete. Pinigus paėmęs vaikinas neišskrido iš Lietuvos, o grįžo į Šiaulius.

Kurį laiką jaunuolis gyveno motinos namuose, o paskui išsinuomojo butą. Niekur nedirbantis V.Pečiulis motinai skundėsi prasta savijauta, regėjimo sutrikimais, tikino, kad ieškosis darbo.

Jau aišku, kad žudikas pagrobė P.Pečiulio namų seife buvusius pinigus. Kiek santaupų turėjo abu vaikus į užsienį studijuoti išleidęs medikas, tebesiaiškinama. Manoma, kad ne tik klinikose, bet ir privačiame kabinete dirbęs, o išlaidumu nepasižymėjęs ginekologas buvo sutaupęs solidžią sumą.

Užsakė išžudyti šeimą

Tardymo izoliatoriuje dienas leidžiantis V.Pečiulis papildė kraupią tėvažudžių draugiją. Šiaulietis, kuriam gresia įkalinimas iki gyvos galvos, neišvengiamai bus lyginamas su dienas belangėje leidžiančiais klaipėdiečiu R.Rožkovu, kauniečiu A.Paškausku.

Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios universitetinės mokyklos studentas 19-metis R.Rožkovas prieš penkerius metus užsakė nužudyti visą šeimą — žinomus Klaipėdos advokatus tėvą 49 metų Ruslaną, bendraamžę motiną Liudmilą, vyresniuosius brolius Tachirą ir Rustamą.

Kraupų nusikaltimą suplanavęs klaipėdietis paprašė pagalbos dvejais metais jaunesnio kaimyno, žinomo boksininko Artūro Strakšio. Už tėvų ir brolių išžudymą R.Rožkovas pažadėjo 1,5 milijono litų atlygį. Į kvaišalus įjunkęs klaipėdietis kraupias žudynes planavo apie pusmetį. R.Rožkovas pasiruošimą nusikaltimui kruopščiai aprašė dienoraštyje, kurį atlikdami kratą aptiko pareigūnai.

Iš pradžių R.Rožkovas toje pačioje gatvėje gyvenančiam draugui pasiūlė už atlygį nužudyti 4—5 žmones, galiausiai prasitarė, kad trokšta atsikratyti šeimos ir užvaldyti visą turtą.
 Klaipėdiečiai iš pradžių planavo iššaudyti šeimos narius, paskui nutarė, kad reikėtų visus keturis užbadyti peiliu. Galiausiai apsispręsta, kad R.Rožkovas naktį įsileis į namus A.Strakšį, o šis įmigusius šeimos narius užbadys peiliu.

Tvirto sudėjimo boksininkui užsakovas pirmiausia liepė užpulti pirmajame namo aukšte atskiruose kambariuose miegančius tėvus. „Ruslanas patarė peiliu perrėžti gerklę“, — teisme liudijo A.Strakšys.

Teisme kaltino tėvą

Žudynėms buvo pasirinkta 2003 m. rugpjūčio 31-osios naktis. Tą vakarą advokatų šeimoje buvo surengtas atsisveikinimas su vyresniaisiais sūnumis Tachiru ir Rustamu, kurie turėjo išvykti mokytis į Maskvos universitetą.

SMS žinute į namus žudiką pasikvietęs R.Rožkovas nusivedė jį į kambarį ir dar kartą kruopščiai aptarė žudynių planą. A.Strakšys pirmąjį nužudyti pabandė miegantį advokatą R.Rožkovą.

Tačiau užpultasis ir peiliu perrėžta kaklo arterija sugebėjo pašokti iš lovos, pasiekti kambario duris ir riksmu pažadinti namiškius. Pagalbos besišaukiančiam advokatui žudikas smogė peiliu iš viso 28 kartus.

Mirtinai sužeisto tėvo riksmo pažadintas T.Rožkovas atbėgo laiptais iš antrojo aukšto ir susigrūmė su žudiku. Šis tėvą ginti bandančiam vaikinui peiliu smogė 17 kartų. Galiausiai A.Strakšys mėgino pulti ir L.Rožkovą, kuri kūnu laikė užrėmusi duris.

Supratęs, kad planas išžudyti šeimą žlugo, R.Rožkovas pabandė apsimesti ginąs brolį ir metė į žudiką stiklinę vazą. Grumdamasis su T.Rožkovu sau plaštaką persirėžęs A.Strakšys spruko iš namo palikęs ir žudynių įrankį — už 300 litų pirktą medžioklinį peilį.

Pareigūnai netruko susekti ir su įkalčiais sulaikyti A.Strakšio. Įkliuvęs boksininkas dar mėgino pasakoti neįtikėtiną istoriją apie norą tapti bebaimiu žudiku — Terminatoriumi, bet galiausiai prisipažino buvęs pasamdytas jaunėlio Rožkovų sūnaus.

Pareigūnai ne iškart patikėjo šia versija, bet per kratą surasti įkalčiai išsklaidė abejones. Galiausiai prisipažino ir dėl neva patirto emocinio šoko iki pat tėvo laidotuvių ligoninėje gydęsis R.Rožkovas.

Narkotikus vartojęs studentas neslėpė, kad tikėjosi užvaldyti tėvų turtą, praturtėti iš draudimo kompanijų gautomis išmokomis. Tik teisme R.Rožkovas pradėjo teisintis, kad vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas tėvo, todėl ir norėjo atkeršyti.

Skeptiškai šią versiją įvertinęs teismas R.Rožkovą nuteisė kalėti 15 metų, o pasamdytą žudiką įkalino 9 metams.

Tiesa — po ketverių metų

Kraupūs įvykiai klaipėdiečių Rožkovų šeimoje tąkart priminė Kaune įvykusią tragediją.

2002 m. pavasarį išsiaiškinta, kas 1998 m. gegužės 24-ąją šaltakraujiškai nušovė verslininkus 47 metų Algirdą Paškauską ir 42 metų jo žmoną Nijolę.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 08:34:16

Bendrovės „Durpynų statybos“ generalinis direktorius, futbolo klubo Kauno „Ranga-Politechnika“ prezidentas A.Paškauskas ir „Kauno rangos“ direktorė N.Paškauskienė rasti nušauti nuosavame automobilyje „Volvo 740“.

Pareigūnų akys į jų sūnų Audrių Paškauską nukrypo tik po ketverių metų. Tėvus palaidojęs ir su nepilnamete seserimi Aušra gyventi likęs dvidešimtmetis rengė namuose orgijas, švaistė tėvų uždirbtą turtą, netrukus dėl vagystės metams sėdo į kalėjimą.

Iš kolonijos grįžęs tėvažudys nenurimo, tęsė orgijas. Jų neapsikentusi sesuo išsikraustė gyventi pas draugo šeimą. Būtent A.Paškauskaitė po ketverių metų ir pasakė pareigūnams, kad tėvų nužudymo dieną brolio nebuvo namie.

Įkliuvęs žudikas prisipažino suplanavęs kraupias žudynes, nes gviešėsi tėvų pinigų. „Abu su Juliumi norėjome geresnio gyvenimo. Tėvai duodavo pinigų, bet jų nepakako“, — laukdamas teismo bausmės izoliatoriuje kalbėjo A.Paškauskas.

Pareigūnai išsiaiškino, kad žudynes suplanavęs kaunietis įviliojo iš Palangos grįžtančius tėvus į spąstus. Paskambinęs tėvui A.Paškauskas patikino radęs futbolo komandą paremti norintį verslininką. Pakaunėje į tėvų automobilį įsėjęs A.Paškauskas paprašė, kad būtų paimtas ir palei Nerį laukiantis pasiturinčio verslininko sūnus Julius Charževskis.

Į draugo tėvų automobilį įsėdęs vaikinas padavė A.Paškauskui pistoletą TT. Vaikinas dviem šūviais į galvą ir kaklą nušovė nieko neįtariantį tėvą, o J.Charževskis tuo pat metu pistoletu „Makarov“ nužudė magnetoloje kasetę keitusią N.Paškauskienę.

Per atnaujintą tyrimą paaiškėjo, kad dar būdamas paauglys A.Paškauskas mėgino nunuodyti tėvus. Vaikinas po lova buvo paslėpęs nuodingus garus skleidžiančio gyvsidabrio.

Teismas A.Paškauską nuteisė 14 metų nelaisvės, o J.Charževskiui skirta 16 metų už grotų bausmė.

Namiškius užbetonavo šulinyje

2000-ųjų rugpjūčio 16-ąją Lukiškių kalėjimo vienutėje rastas nusižudęs 23 metų Mindaugas Daunoras. Iki gyvos galvos nuteistas tėvažudys už grotų ištvėrė ketverius metus.

Aštuoniolikametis M.Daunoras 1995 m. kovo 31-osios naktį savo namuose Kupreliškio (Biržų r.) kaime nužudė motiną 41 metų Danutę Vajegienę, 10 metų seserį Rūtą ir patėvį 39 metų Jurgį Vajegą.

Jaunuolį įsiutino patėvis, pasakęs, kad nebeduos pinigų. Dar labiau M.Daunoras įsiplieskė, kai jo neužstojo ir motina. Naktį į miegamąjį įslinkęs vaikinas laužtuvu uždaužė ir peiliu užbadė miegančią motiną ir patėvį.

Paskui žudikas pasmaugė miegančią jaunėlę seserį. Tiesa, teismo medicinos ekspertai vėliau nustatė, kad dešimtmetė į melioracijos šulinį įmesta ir užbetonuota dar gyva ir užduso.

Šeimą išžudęs M.Daunoras elgėsi stebėtinai ramiai, sėdėdamas ant artimųjų kapu tapusio melioracijos šulinio net davė interviu žurnalistams. Tačiau pareigūnai nepatikėjo mįslingu visos šeimos išvykimu ir netrukus atskleidė tikrąją tiesą.

Paaiškėjo, kad biržietis troško praturtėti. Jaunuolis buvo loterijoje laimėjęs emigracijos į JAV žaliąją kortelę, bet neturėjo pinigų formalumams sutvarkyti.

1996 m. vasarį teismas trijų namiškių žudikui skyrė aukščiausią — mirties bausmę, ji buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.

Už grotų atsidūręs M.Daunoras baigė vidurinę mokyklą, mokėsi anglų kalbos, bet pamažu jį apniko depresija.

Atsitokėjęs žudikas gailėjosi dėl savo poelgio, jautėsi visų atstumtas. M.Daunoras dar laikėsi, kol jį kalėjime lankė vyresnioji sesuo ir močiutė.

Tėvažudžiui depresija atsinaujino, kai nutrūko paskutinis ryšys su pasauliu — mirė sesuo. Dienoraštį skrupulingai rašęs M.Daunoras ne kartą guodėsi, kad geriau būtų buvęs išsyk sušaudytas.

Ketverius metus už grotų su kitu iki gyvos galvos įkalintu vyriškiu praleidęs tėvažudys 2000 m. rugpjūčio pradžioje paprašė perkeliamas į vienutę. Po savaitės Lukiškių prižiūrėtojai rado lovoje sustingusį M.Daunoro kūną.

Graužaties kamuojamas žudikas pasikorė gulėdamas — pasismaugė iš sudraskytos paklodės nuvyta ir prie lovos kojūgalio pririšta virve.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 10:03:22

Motina zudike... troskusi tiktai meiles ir supratimo

 Pavėluotos skyrybos

Perskaitęs visą baudžiamąją bylą, ilgai galvojau, kaip paaiškinti? Kaip iš tos mozaikos, tos informacijos, kuri yra byloje, sudėlioti suprantamą paveikslą? Kaip papasakoti, kaip ji gyveno? Ką ji turėjo ir ko jai trūko? Kaip ji stengėsi gyventi kitaip? Tai labai svarbu, norint suprasti jos įvykdyto nusikaltimo priežastis.

Kad tai suprastum, neužtenka perskaityti bylą. Teko pašnekinti jos buvusį vyrą, tėvą, brolį, seserį, auklėtoją, gimines, kaimynus. Draugus, kurių beveik ji neturėjo. Perskaityti byloje esančius jos ir jos buvusio vyro Virgilijaus parodymus apie gyvenimą kartu. Jos meilužių pasakojimus prokurorams apie tuos trumpus bendravimus, kai jai pavykdavo pabėgti iš namų. Byloje esantys parodymai gerokai skiriasi nuo to, ką mes girdėjome per televiziją abu Jonaičius kalbančius apie save. Ar skaitėme tuos pokalbius laikraščiuose. Su žurnalistais bendraudami jie abu norėjo atrodyti patrauklesni. Tada pamatai kaip yra pavojinga gyventi nemeilėje. Kaip tai gali būti pražūtinga. Almos Bružaitės ( Jonaitienės ) gyvenimo istorija yra apie tai.

Kas yra histrioninio tipo asmenybė?

Po kiekvieno perskaityto straipsnio ar televizijos laidos apie Almą Bružaitę (Jonaitienę) ir tą šeimą ištikusią tragediją, po bet kokių aiškinimų, kad ji ruošė save gyvenimui su kitu vyru ir dėl to jai trukdė motinos su penkiais vaikais statusas (tokią išvadą padarė teismas), visada lieka neaišku. Niekada neišgirsti įtikinančių argumentų. Toks, regis, prieš žmogaus prigimtį ir motiniškus instinktus nukreiptas sprendimas lieka nesuvoktas, nes jo negali racionaliai paaiškinti.

Taip yra todėl, kad Almos (tada dar Jonaitienės) elgesio žudynių dieną keliais sakiniais paaiškinti ir neįmanoma. Apskritai, jos elgesio neįmanoma suprasti, kol neišsiaiškini, kas yra ta histrioninio tipo asmenybė ? Ir kokie gali būti tokio tipo asmenybės sutrikimai. Būtent tai, ką nustatė teismo medicinos psichiatrijos tarnybos psichiatrai ir psichologai, šešias savaites Utenos ekspertiniame skyriuje tyrę Almą Jonaitienę. Ekspertų išvadoje parašyta, kad ji pakaltinama. Kad nusikaltimo darymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.
 Olegas Lapinas, gydytojas psichiatras-psichoterapeutas: „Tai vienas iš elgesio stiliaus, charakterio variantų. Sunkiais atvejais – psichopatija. Tai tokia psichikos sandara, kurioje mes atrandame ne harmoniją. Neharmoningumą. Vyrauja emocinė sfera. Intelektas gali būti labai gerai išvystytas, bet juo naudojamasi mažiau. Vietoje to, kad racionaliai įvertintų situacijos objektyvumą, histrioninio tipo žmonės reaguoja į santykį. Aš čia įžvelgiu siekį paveikti, manipuliuoti."

Tai – ne liga, o charakterio ypatybė

Ekspertai, tyrę A. Jonaitienę, nenustatė psichopatijos. Be to, net jeigu taip ir būtų buvę, psichopatai taip pat pakaltinami. Ir histrioninis tipas, ir psichopatija nėra liga. Tai – charakterio ypatybės, dažnai lemiančios žmogaus sprendimus. Anot psichiatro O. Lapino, taip būna tada, kai tokį žmogų vaikystėje, vietoje to, kad mylėtų, išnaudoja, gundo ir atstumia. „Užuot ugdydami atsakomybę, ją atima"- aiškino gydytojas. „Įvairūs variantai. Tačiau to rezultatas – užauga žmogus, kuris nėra gerai prisitaikęs nei mokykloje, nei su draugais ir draugėmis. Nei sutuoktiniame gyvenime."

Kad galėtumėme geriau visa tai suprasti, atsiverskime baudžiamąją bylą.

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo (apklausa atlikta, praėjus keturiems mėnesiams po vaikų nužudymo): „Augau penkių vaikų šeimoje. Buvau vyriausias vaikas. Tėvai nuolat girtavo ir nepakankamai mumis rūpinosi. Dėl to man, kaip vyriausiam vaikui, teko rūpintis mažesniais broliais ir seserimis. Baigusi 9 klases, nuo 15 metų, pradėjau dirbti kolūkio fermoje melžėja. Uždirbtus pinigus paimdavo tėvai. Ir juos išleisdavo".

„Visi girti. Visi pasileidę."

Almos buvusios auklėtojos, Panevėžio rajono, Geležių Naujamiesčio vidurinės-vakarinės mokyklos mokytojos Joanos Brazinskienės paprašėme papasakoti apie buvusią auklėtinę. Jau sakėme, kad pedagogė mokinę prisiminė kaip geriausiai iš visos klasės mokinių besimokiusią. „Gera. Graži. Labai protinga". Paskutinį apibūdinimą mokytoja kartojo ne vieną kartą, tarsi pasakotų apie mokyklinių olimpiadų nugalėtoją, pirmūnę.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 10:05:05

Patyrusi pedagogė, paklausta, kokiom sąlygom ir kokiuose namuose Alma užaugo, atsakė iškart: „Siaubingom sąlygom. Įsivaizduokit. Žiema. Kūrena žmonės krosnį. Į ją pro atidarytas dureles įkištas dviejų metrų ilgio storas rąstas. Langai išdaužyti. Polietileno plėvele užkalti. Netvarka baisi. Neišsiblaivanti mama. Neišsiblaivantis tėvas. Va, tokioj šeimoj gyveno. Ten niekas nebuvo draudžiama. Visi darė, ką norėjo".

Tebegyvenanti tame pačiame miestelyje su Almos tėvais, auklėjusi ir jaunesniąją jos seserį, mokytoja tikino, kad apie tą šeimą sunku kalbėti. Gerų žodžių pasakė tik apie Almos tėvą. Tiksliau, tą, kurį visi vadina jos tėvu. Jonas Bružas nėra biologinis Almos Bružaitės tėvas. Alma – nesantuokinė jos motinos dukra. „Joniukas dar kartais padarydavo ką gero namams"- reziumavo daug kartų jų namuose besilankiusi, dviejų šeimos mergaičių auklėtoja. „Aš visada pasibaisėdavau nuėjusi. Galvodavau, Dieve, Dieve, kaip tokiom sąlygom galima gyventi ? Alma, baigusi 10 klasių, kažkur išvažiavo. Dingo iš Geležių...Ten beprotnamis. Visi girti. Visi pasileidę. Kas nori, ateina. Ką nori, tą daro".

Alma visur buvo kitokia

Po tokio liudijimo, norisi iš karto paminėti, kad Alma niekada nevartojo alkoholio. Tėvų namuose, bent jau šia prasme, ji išsiskyrė. Kaip ir mokykloje. Paradoksas, apie Almą pakalbėti su jos buvusia auklėtoja J. Brazinskiene, rekomendavo patys Almos artimieji. Jos sesuo, tėvas, brolis. Sakė, ta mokytoja visada mus suprasdavo. Kiti, anot jų, negražiai kalba apie tuos namus.

Mano įspūdis, apsilankius tuose namuose, gerokai kitoks. Kad ten gyventų asocialūs žmonės, ką girdėjau ne vienoje vietoje, negalėčiau tvirtinti. Almos tėvas, brolis, sesuo, su kuriais teko kalbėtis, buvo blaivūs. Gėrė kavą. Namas buvo prišildytas. Krosnyje degė ne dvimetrinis pagalys, o tvarkingai sukapotos malkos. Ant sienos mačiau pritvirtintą švarų lapelį, kuriame buvo tvarkingai surašytas pamokų tvarkaraštis. Buitis skurdi. Bet negi dėl to gali žmogų smerkti ?

„Nesigiriu, kad esu jos brolis"

 Mačiau žmones, kurie puikiai supranta, ką Alma padarė. Dėl to pergyvena. Ir, kaip daugelis Lietuvoje, negali suprasti, kodėl taip atsitiko ? „Aš, aišku, neteisinu"- kalbėjo jos brolis Irmantas."Aš nežinau. Savo vaikus... Jei jų nebūtų mylėjusi ar ką... Ne tokių šeimų yra. Bet myli savo vaikus. Šuniuko negali užmušti, o čia dabar..." Almos brolis atviravo: "Jei kur nors kalba apie ją ir aš girdžiu, nesigiriu, kad esu jos brolis. Mano žmona susirašinėja su ja. Aš tai nenoriu..." Visų vadinamas Almos tėvu, Jonas Bružas, sakė tą patį: "Nesuprantu ir aš. Negaliu suprasti. Tvarkinga mergaitė buvo. Sužinojom per radiją. Negalėjom patikėti. Kai pranešė, kad ji pati rado tuos vaikus, sakiau žmonai: viskas aišku, ar ne su ja bus susiję...Tokia nuojauta buvo". Su Almos motina nepavyko pasikalbėti. Buvo išėjusi pas kaimynus uždarbiauti. Ir neieškojom jos. Būtų tą patį pasakiusi.

Bružai turėjo 17 anūkų. Dviejų nebeliko. Jie abu Almos.

„Nuolat prikaišiojo, kad aš nieko neturiu"

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Anksti susituokiau. Nebuvo ir aštuoniolikos. Norėjau pakeisti gyvenimą. Ne vien stebėti barnius ir girtuokliavimą. Tekėdama ieškojau šilumos ir supratimo. Norėjau turėti savo šeimą. Bet nuo pat santuokos pradžios vyras visą laiką buvo pavydus. Gėrė taip pat kaip ir mano tėvai. Mums gyventi nebuvo lengva. Jau pirmo nėštumo metu patyriau smurtą. Taip būdavo, kai jis grįždavo girtas. Jis man nuolat prikaišiodavo, kad aš nieko neturiu."

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 10:07:20

Virgilijus Jonaitis, dabar jau buvęs Almos vyras, ilgo mūsų pokalbio metu visą laiką kategoriškai neigė, kad kada nors būtų kėlęs ranką prieš žmoną. Rodė pirštu savo keliose vietose iš tiesų susiūtą lūpą. Sakė, jos darbas. Be abejo, nemalonu žurnalistams prisipažinti, kad esi mušęs žmoną. „O kas nėra, jei užveikia..." To jis mums nepasakė. Bet byloje yra apie tai duomenų. Pats Virgilijus, apklausiamas prokuratūroje, prisipažino. Ką jau dabar padarysi.

Toks žmogus tik mylimas jaučiasi gerai

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Dar iki pirmosios dukters gimdymo, buvau pabėgusi nuo vyro. Atgal pas savo tėvus. Nes daugiau neturėjau kur eiti. Gimus dukrai Vaidai, vyras mus parsivežė pas save atgal (...) Pusę metų paauginusi dukrą, grįžau į „Leliją". Ten dirbau siuvėja. Vaidą tuo metu prižiūrėjo Virgio mama. Dukra dar neturėjo metukų, kai ji mirė. Tada išėjau iš darbo, kad galėčiau būti su vaiku. Pradėjau privačiai siūti namuose. Netrukus dėl nesutarimų su vyru vėl buvau išėjusi iš jo namų kartu su dukra. Skaudžiausia būdavo tai, kad jis nuolat sakydavo, jog aš nieko neturiu, kad čia viskas ne mano (...) Grįžau atgal, nes vyras atsiprašydavo. O aš jam atleisdavau".

„Histrioninės asmenybės labai teigiamai ir lengvai reaguoja į meilę"- apie tokio tipo žmones pasakojo gydytojas psichiatras O. Lapinas."Jeigu toks žmogus ir gali gerai jaustis, jis gali gerai jaustis tik sąlygomis, kuriose jį myli. Jam simpatizuoja, bet nepriklauso nuo jo nuotaikos. Idealus partneris tokiam žmogui – labai logiškas, racionalus, bet mylintis tą žmogų. Tokiame partneryje histrioninio tipo žmogus gali rasti tėvą, motiną, stabilizuojančią figūrą, kuri kaip sugeriamas popierius sugeba sugerti to žmogaus nuotaikų svyravimą. Ir, vietoje to, kad baustų ar skriaustų, priglaudžia, išklauso, o po to priima racionalų sprendimą. Tai tarsi papildinys, kuris vaikiškai psichikai priešpastato suaugusio žmogaus požiūrį".

Teismas tada jų neišskyrė

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Gyvenome varganai. Lūšnoje nuomojomės vieną kambarį. Vėliau savivaldybė skyrė valdišką vieno kambario butą. Vyras tuo metu dėl girtavimo ilgai nedirbdavo. Gimė Mantas. Po penkerių metų Tomas. Dar jam negimus, norėjau su Virgiu išsituokti, tačiau teismas neištuokė. Aš jam vėl atleidau. Jis užsikodavo. Ilgai negėrė. Mūsų santykiai buvo pagerėję (...) 2000-iais iš banko gavome paskolą būstui įsigyti. Šeduvoje, Radviliškio rajone, nusipirkome trijų kambarių butą. Ten begyvenant gimė dvynukai."
 „Ji nenorėjo savo kitų keturių vaikų"- apie Almą Bružaitę paklausta, pasakojo žurnalistė ir rašytoja Laima Lavastė. Dar kol Šiaulių apygardos teisme nebuvo paskelbtas nuosprendis, Alma ne kartą atvirai kalbėjosi su ją to miesto tardymo izoliatoriuje aplankiusia žurnaliste. Vėliau, kai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kur iki šiol atlieka jai skirtą bausmę, administracijai raštu pranešė daugiau nebeduosianti jokių interviu jokiems žurnalistams, atsisakė bendrauti ir su L. Lavaste.

„Tai tiesa. Ji pati man apie tai yra sakiusi. Visi paskutinieji keturi vaikai jai gimė dėl to, kad neturėjo pinigų abortui. Ar...kad praleido laiką, kada dar galima juos daryti. Ji pati taip aiškino. Iš tikrųjų laukiamas vaikas buvo tik pirmoji dukra"- prisimindama pokalbius su A. Bružaite ( tada dar Jonaitiene ), kalbėjo žurnalistė.

Stresas ir barniai nepraėjo be pasekmių

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Grąžinti paskolą mums sekėsi vis sunkiau. Dėl to pradėjome ieškotis namelio, kad galėtumėme gyventi ūkiškai. Iš giminaičių sužinojome, kad Kelmės rajone, Petrališkės kaime, išsimokėtinai parduodamas namas. Jį įsigijome 2002-ųjų rudenį.
Persikraustėme. Vyras tuo metu įsidarbino Šiauliuose, saugos tarnyboje. Aš pradėjau veisti ūkį. Įsigijome kiaulių, galvijų. Nuo minėto užsikodavimo vyras negėrė ištisus septynerius metus. Mūsų santykiai pagerėjo (...) Bet bankrutavo firma, kurioje jis dirbo. Jis pradėjo dirbti kitur. Ir vėl pradėjo gerti. Dėl to netrukus jį atleido iš darbo. Po to ilgai nedirbo. Pradėjo važinėti į Sovetską (miestas Kaliningrado srityje, kur Jonaičiai važiuodavo pigesnių prekių – Aut. pastaba). Tada mūsų santykiai vėl pašlijo. Kai jis gerdavo, mes neturėdavome pinigų namo savininkui (...) Dirbti ūkio darbus jis man nepadėdavo. Ūkiu rūpinausi viena. Po to, kai paaugo, padėjo ir didieji vaikai."
 Kad tai tiesa, mums liudijo ne tik artimiausias Almai žmogus teta Ramutė, kaip ją visada ji vadino. Apie tai kalbėjo ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro skyriaus vyriausiasis tyrėjas Robertas Krikštaponis. Kriminalistas tyrė vėliau pasitvirtinusią versiją, kad abu vaikus nužudė kažkas iš artimųjų. „Negaliu užmiršti vieno kaimyno frazės, kad Jonaitis buvo toks žmogus, kuris stovėdavo vidury kiemo, rūkydavo cigaretę ir keikdavosi"- prisiminė kriminalistas. „Kaimynai pasakojo, kad jis nieko nedirbo namuose. Visus ūkio darbus nudirbdavo Jonaitienė. Gyvulius prižiūrėdavo tik ji. Vaikus taip pat ji. Aš dabar manau, kad jai nuo tos įtampos, nuo nuolatinio krūvio ir streso, nuo nuolatinių barnių kažkas pakito psichikoje."

Įkliuvęs „Zuikutis" iš Anykščių

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Pradėjus blogėti santykiams su vyru, man norėjosi šilumos. Kitokio bendravimo. Kad mane suprastų ir išklausytų. Dėl to parašiau į televiziją žinutę. Parašiau, kad ieškau draugo. Į ją atsiliepė vyriškis, vardu Arūnas. Jis buvo iš Anykščių".

„Ji visiems vyriškiams, nors juos susirado tokiu pačiu būdu – skelbimai per televiziją – prisistatė visiškai kitaip"- pasakojo L. Lavastė. „Pirmajam vyrui iš skelbimų ji prisistatė esanti muitininkė. Tikino, gerai gyvena, vyras tolimųjų reisų vairuotojas, išvykęs į užsienį. Turi tris vaikus. Ketina
skirtis".

Prisijungęs