Žiauriausi pasaulio serijiniai žudikai  (Skaityti 62094 kartai) Spausdinti

1 2 3 4 B


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 10:09:38

Su Arūnu iš Anykščių jai nepasisekė. Byloje yra jo apklausos protokolas. Vyras prokurorus tikino, iš karto supratęs, kad moteris iš Kelmės yra nestabilios psichikos. Ji agresyviai reikalavo dėmesio, reikalavo su ja bendrauti. Neslėpė, kad norėtų kartu gyventi. Pirmą kartą jie susitiko Kelmėje. Arūnas apklausiamas tikino, daugiau net neplanavęs su ja matytis. Bet netrukus po to Alma jam paskambino ir pasakė, kad yra atvažiavusi į Anykščius. Klausė ar galėtų užsukti į svečius ? Arūnas buvo išsiskyręs ir gyveno vienas. Pasakė adresą. Ji atvažiavo.

Apie tą atvažiavimą jie abu buvo apklausiami. Jų parodymai skirtingi. Arūnas prokurorus tikino, dar kartą pasibaisėjęs agresyviu reikalavimu meilės ir dėmesio. Jie susižodžiavo. Ir jis ją išgrūdo lauk. Alma prokurorams pasakojo visai ką kita. Ji pas Arūną išbuvusi tris dienas. Tas vyras ją nešiojęs ant rankų. Ji dar niekada nesijautusi tokia moterimi. Kaip tada.

Liudininkų nebuvo. Viena aišku, kad į Petrališkes Alma grįžo iš tiesų po trijų dienų. Nei pas tėvus, nei pas brolius ar seseris užsukusi nebuvo. Draugų, išskyrus tetą Ramutę, ji neturėjo. Ji neturėjo pas ką būtų galima prabūti šiaip tris dienas. Bet tai nesvarbu. Svarbesnis yra Almos tikinimas prokurorams: ji norėjo būti moterimi, kurią nešioja ant rankų. Bent kartą. Bent tada.

Teisme Arūnas sėdėjo užsimovęs juodą, veidą dengiančią kepuraitę. Kaip koks „įslaptintas liudytojas". Jį iš tiesų galima tik užjausti. Kas galėjo pagalvoti, kad apie atsitiktinai, nerūpestingai ir romantiškai prasidėjusią pažintį vėliau teks liudyti visos Lietuvos laikraščių aprašomame teisme. Žurnalistai savo straipsniuose jį vadino „zuikučiu".

Alma apklausiama tikino, kad grįžusi iš Anykščių savo iniciatyva bendravimą nutraukė. „Vėliau, per žinutes telefonu, supratau, kad jis grubus"- sakė prokurorams. Toks kaip visi. Toks kaip jos pačios vyras. Tų dviejų vyrų ji apklausiama nelygino. Bet tai yra aišku, skaitant apklausos protokolą.

„Tokio vyro glėby, motinėle, nesu buvusi"

 Po to buvo Jonas iš Radviliškio. Susipažino taip pat. Parašiusi žinutę į televiziją. Buvo du kartus susitikę. Tada, vėl per televiziją, atsirado Nerijus iš Šiaulių. Ta pažintis su tolimųjų reisų vairuotoju, iš tiesų mėnesiams išvykstančiu iš Lietuvos, tęsėsi ilgiau. Simpatija buvo abipusė. Šį kartą, prisistatydama naujam draugui, Alma nemelavo apie „turtingą muitininkę". Prisistatė, kokia ir buvo. Išskyrus viena. Pasakė, kad turi tik tris vaikus. „Aš jos paklausiau, kodėl tu melavai ? Planavai iš anksto nužudyti du vaikus ?"- pasakojo to pokalbio su Alma Jonaitiene liudytoja žurnalistė L. Lavastė."Ne, ji sakė. Aš melavau todėl, kad kažkaip net nepadoru turėti penkis vaikus. Kaime tai reiškia, kad tu gyveni skurde".

Jie buvo susitikę keturis kartus. Vienas kitam rašė žinutes. Nerijus, apklausiamas prokurorų, tikino, kad moteris iš Kelmės jam patikusi, bet jokių pažadų dėl ateities jis nedavęs. Ji, anot jo, to ir nesiekusi. Abiems tai buvęs tik nuotykis, gyvenimo paįvairinimas. Iliuzinė kompensacija, kai pagaliau supranti, jog vedęs negauni to, ko tikėjaisi iš vedybų. Apie tos pažinties svarbą pasakojo teta Ramutė, vienintelis artimas Almai žmogus: "Tu neįsivaizduoji, motinėle, kas per žmogus. Koks žmogus ! Ir aš ją pilnai supratau. Ji sakė, tokio švelnaus ir malonaus žmogaus gyvenime nebuvo sutikusi. Be abejo, su Virgiu tokių santykių nebuvo. O tai jai buvo atradimas. Ji jautėsi kaip devintam danguj. Ji sakė, tokio vyro glėby per visą gyvenimą nėra buvusi. Dėmesys ir švelnumas ją pakerėjo".

Užtarimo žodis Virgiui

Iš bendro solidarumo visiems vedusiems vyrams, šioje vietoje norėtųsi užtarti tą patį Virgį. Žmogus nekaltas, kad nemyli. Arba, kad tą patį supranta ir parodo kitaip.

Vieną meilią, Nerijaus rašytą žinutę, Virgilijus perskaitė Almos telefone. Kilo konfliktas. Almai buvo nuskeltas dantis.

„Mantas ir Tomas turėtų gyventi su manimi"

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Po to konflikto aš savo vyrui pasakiau, kad padarysiu taip, jog jis atsimins visą gyvenimą. Tai sakydama, turėjau omenyje, kad aš nusižudysiu".

 „Jeigu yra situacija, kada histrioninio tipo žmogus sutrikęs, nepakelia didelės atsakomybės, gali netekti išskirtinio dėmesio, jei tas žmogus susiduria su kokiu gyvenime vykstančiu pasikeitimu, kada jis turi kentėti, būti nuskriaustas, jo reakcijos tampa kitokios',- aiškino psichiatras O. Lapinas. „Tada tas žmogus, užuot veikęs racionaliai, veikia impulsyviai. Jis gali padaryti impulsyvų veiksmą. Pavyzdžiui, bandyti nusižudyti. Tam, kad tu pasijustum kaltas. Gali bandyti pabėgti iš namų, sudaužyti indus. Tai, ką mes anekdotuose vadiname „normaliu šeimyniniu ginču". Vėliau, kai jo paklausi, kodėl tu taip pasielgei, jis dažniausiai teisina save, kaltindamas kitą. Kaip galėjau pasielgti kitaip, jeigu jis su manimi taip elgėsi ?"

Iš Virgilijaus Jonaičio papildomos apklausos protokolo, esančio byloje: „Almą vedžiau 1990 m. Tuo metu buvau nusprendęs draugystę su ja baigti, nes mes nelabai sutarėme. Sužinojusi apie tai, Alma labai pergyveno. Ryžosi savižudybei. Ji buvo prisigėrusi vaistų ir dėl to išvežta į ligoninę. Man jos pasidarė gaila. Tada susitaikėme ir nutarėme tuoktis."

„Atrodo, ko dar trūko? Abu jauni, abu gražūs. Vaikai sveiki. Tik reikėjo daugiau tos meilės tarpusavy. Sutarimo. Užuojautos jai reikėjo kaip moteriai. Jisai nebuvo švelnus jai. Nei vaikam. Dabar tik jis tai supranta. Nori būti geru tėčiu. Truputį anksčiau reikėjo apie tai pagalvoti",- savo pastebėjimais ir supratimu dalijosi Almos teta.

Iš Virgilijaus Jonaičio papildomos apklausos protokolo: „Supykusi ant manęs, Alma tapdavo agresyvi. Ne kartą esu nuo jos gavęs. Ranka, pagalve, kočėlu į veidą. Prisipažinsiu, ir aš jos atžvilgiu naudojau fizinį smurtą. Esu sudavęs į įvairias kūno vietas (...) Nuo tada, kai ji buvo dingusi tris paras, pradėjome smarkiai nesutarti. Kartą ji man pasakė: „Jei mane įtarinėji neištikimybe, gal geriau taikiai išsiskirkim. Kalbėjo, kad skyrybų atveju, sūnūs Mantas ir Tomas turėtų gyventi su manimi. Ji liktų su Vaida ir dvynukais. Mes visi, kaip ji norėtų, turėtumėme persikelti gyventi kur nors kitur. Jai turėtų likti namas".

Motinos aiškinimas

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 10:13:29

Byloje galima perskaityti, kaip pati Alma Bružaitė aiškino teisme, kodėl ryžosi tam kraupiam žingsniui ? Tai išklaususios teisėjos suabejojo ar tie paaiškinimai nuoširdūs. Yra paaiškinta, kodėl.

 Iš Almos Bružaitės parodymų teisme : „Mažiesiems dvynukams nuėjus į miegamąjį pokaičio, apsisprendžiau, kad išeisiu iš gyvenimo. Kartu su savimi pasiimsiu Tomą ir Mantą, juos nužudydama. Kokiu būdu tai padarysiu, iš karto nebuvau apsisprendusi. Apie savo ketinimą parašiau laiške ant popieriaus lapo. Planavau, kad nužudžiusi vaikus, pati išgersiu psichiatrės man išrašytų vaistų. Tačiau to nepadariau."

Alma (tada dar Jonaitienė) iš tiesų parašė atsisveikinimo laišką. Byloje yra jo fotokopija. Jos tikinimu, jį laikiusi piniginėje. Vėliau, jau sulaikyta, higieninių paketų maišelyje. Bet ekspertai nustatė, kad buvo kitaip. Alma Jonaitienė tą graudų laišką parašė Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jau parvežta iš Utenos. Vėliau ji pati tai pripažino. Todėl jos nuosprendyje parašyta: „Tai rodo, jog jos versija apie planuotą savižudybę ir tuo pačiu apie vaikų nužudymo motyvą yra melaginga."

Tai, kas jos byloje neparašyta

Bet yra kai kas, apie ką jos byloje neparašyta. Kaltinamąją išvadą rašęs prokuroras ir teisme tvirtino, kad „kaltinamoji psichiatrijos ligoninėje nesigydė, psichikos sveikatos centre nesilankė". O tai neatitinka tikrovės.

Byloje yra pažymos iš Šiaulių ir Radviliškio psichikos sveikatos centrų, kuriose rašoma, kad nesikreipė, įskaitoje neregistruota. Tai tiesa. Bet byloje nėra tokios pažymos iš Kelmės analogiško centro, kuriame kaltinamoji lankėsi dar sausio mėnesį. Ten ją buvo nukreipęs bendrosios terapijos gydytojas, kuriam kilo įtarimų, kad psichiatro apžiūra moteriai reikalinga.

Kodėl tai svarbu ? Ne dėl klausimo apie Almos Bružaitės pakaltinamumą. Į tai ekspertų komisija atsakė – pakaltinama. Tai svarbu, ar iš tiesų nebuvo, ko nenustatė teismas, bausmę švelninančių aplinkybių ? Ir todėl dabar galima tik spėlioti, ar Kelmės medikai teisingai įvertino jos sveikatos būklę ? O teisėjai pagrįstai skyrė aukščiausią bausmę ? Įkalinimą iki gyvos galvos. Pagal tą patį straipsnį buvo galima skirti ir dvidešimt, ir aštuoniolika metų nelaisvės.

„Histrioninio tipo žmonės nevisiškai atsako už tokią savo psichiką. Jie yra tokie"- aiškino psichiatras O. Lapinas."Jų psichika yra vaikiška. O vaikui visada yra sunku prisiimti atsakomybę. Kaltės nuvertimas ant kito yra apsauginė jų reakcija. Reikia žinoti, kad, nepaisant to, jog jie yra suaugę, dažnai jų reakcijos vaikiškos, automatiškai ginančios save."

Melagiu netikima net tada, kai jis sako tiesą

Visi, dabar jau galima sakyti, iš tiesų vaikiški Almos bandymai apsiginti labai skaudžiai atsigręžė prieš ją pačią. Atsigręžė jai paskelbtu nuosprendžiu. Jos pasakojimai apie „dangiškas būtybes", neparašytus, bet, galbūt, iš tiesų norėtus rašyti atsisveikinimo laiškus, jos išgalvotos versijos, dukters kaltinimas... Melagiu netikima net tada, kai jis sako tiesą. Šis genialaus rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio pastebėjimas paaiškina, kodėl teisėjai net jos graudžius pasakojimus apie savo neišgalvotą gyvenimą pavadino tik bandymu sušvelninti savo padėtį, sukelti aplinkinių gailestį, vaizduojant save kaip susidariusių aplinkybių auką. Į tai nebuvo atsižvelgta.

Žmogui, neturinčiam psichologinio išsilavinimo ir žinių, sudėtinga suprasti, kodėl motinai galėjo trukdyti jos pačios vaikai, jos du sūnūs. Ekspertų aiškinimai, kad taip kartais elgiasi užguitos ir pusiausvyros netekusios moterys, keršydamos ne tik savo vyrams, bet ir visai vyrų giminei, atimtų daug laiko. Ir įtikintų toli gražu ne visus.

P.S.

Kaip atsirado kaltinimai vyriausiajai Jonaičių dukrai Vaidai, bus paaiškinta televizinėje šios istorijos versijoje. Tiems, kurie vis dar ja tiki, pacituosime tik vieną ją atmetusių teisėjų argumentą. Jų įsitikinimu, bet kuri motina, net ir naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, netikėtai ant grindų radusi apsvaigusius savo vaikus, nedelsdama kviestų greitąją medicinos pagalbą. Ir tikrai nevežtų jų į upę skandinti.

video:
1 dalis
 
2 dalis

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 14:33:17

Bitcevo maniakas

 Tirdami vadinamojo Bitcevo maniako Aleksandro Pičiuškino, šešerius metus siautėjusio Maskvoje, bylą, tardytojai įrodė 62 moterų nužudymo faktą.
 Tai trečiadienį pranešė Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento viršininkas, milicijos generolas leitenantas Iskandaras Galimovas.

Liepą, kai žudiko byla buvo perduota į teismą, 33-ejų A.Pičiuškinas buvo kaltinamas įvykdęs 52 tyčines žmogžudystes.

Pasak generolo, visas aukas nusikaltėlis patykojo Bitcevo parke. Remiantis tardymo medžiaga, maniakas iš pradžių puldinėjo nuošaliose parko vietose atsidūrusias vienišas moteris, o paskui ėmėsi savo pažįstamų.

I.Galimovas pažymėjo, kad pernai birželį sulaikytas nusikaltėlis tardomas papasakojo bandęs prilygti kitam piktadariui – Andrejui Čikatilai.

Seksualinis maniakas A.Čikatila, nužudęs daugiau kaip 50 moterų ir vaikų, buvo sušaudytas 1994 metais.

Maisto prekių parduotuvėje kroviku dirbęs Pičiuškinas buvo sulaikytas 2006 metų birželio 15 dieną įtarus toje pačioje parduotuvėje dirbusios moters nužudymu. Aukos kūnas birželio 14-ąją buvo rastas per parką tekančiame upelyje.

Ekspertai nustatė, kad moteris žuvo nuo smūgio per galvą buku daiktu. Žudikas buvo nustatytas pagal jo telefono numerį, kurį moteris dėl visa pikta buvo palikusi artimiesiems, prieš eidama su A.Pičiuškinu į mišką. Darant kratą jo namuose, maniakas pats atidavė plaktuką, kuriuo užmušė bendradarbę.

Atlikę tyrimą milicininkai atskleidė seriją žiaurių nusikaltimų. Jau per pirmąją apklausą sulaikytasis pareiškė esąs tas pats Bitcevo maniakas, apie kurį jau seniai kalbama Maskvoje.

Buvo nustatyta, kad pirmąją auką nusikaltėlis nužudė dar 2000 metais. Daugumai aukų nusikaltėlis sunkiu daiktu smogdavo į galvą, pribėgęs iš už nugaros. Beje, psichologinė ir psichiatrinė ekspertizė A.Pičiuškiną pripažino pakaltinamu.

Per vieną apklausą žudikas paaiškino ketinęs nužudyti 64 žmones – tiek, kiek yra langelių šachmatų lentoje. Pasak jo, neužpildyti buvo likę tik trys langeliai.

Tuo tarpu tardytojai įrodė, kad maniakas nužudė ne 61 žmogų, kaip tvirtina, bet 62. Aukų kūnus jis įmesdavo į kanalizacijos šulinius. Nusikaltėlio advokatas Aleksandras Kaganovičius viename interviu pareiškė, kad jo ginamasis “žudė dėl paties žudymo proceso, o ne siekdamas naudos”.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 15:06:47

Jaunoji zudiku karta

Tinis 14 metų berniukas. Jo ūgis vos 1,2 m. Jo „Levi's“ džinsai krenta nuo klubų, nors jie ir perverti diržu. Tinis atrodo ne vyresnis nei 8 metų. Sunku patikėti, kad jis galėtų būti pavojingas, bet būtent todėl jis galėjo tapti geru samdomu žudiku.

„New York Times“ žurnalistė Eliza Griswold, su Tiniu susitiko Medeljino mieste, Kolumbijoje. Kolumbijoje žurnalistė vykdė tyrimą apie šalies įstatymų spragą, kuri leidžia vaikams iki 18 metų išvengti atsakomybės už įvykdytas žmogžudystes. Kelias savaites ji bendravo su vietinės mafijos vadais, kad jie leistų jai paimti interviu iš jauniausių jų samdomų žudikų. Pagaliau E. Grisworld susitiko su Tiniu, kuris papasakojo žurnalistei apie savo gyvenimą ir „darbą“.

Tinis daugumą žmogžudysčių įvykdė kartu su savo draugu El Ratón, išvertus iš ispanų kalbos - „Peliūkščiu“. Berniukai geriausi draugai buvo visada, kiek tik gali save prisiminti. „Mes vienas kitą vadinam pusbroliais, nes visą laiką būdavom drauge“, - sako Tinis. Nė vienas iš berniukų nelanko mokyklos ir abu neturi tėvų.

Su berniukais E. Grisworld susitiko apleistame name. Vyras su viena koja ruošė jiems valgyti, o jiedu man pasakojo apie savo gyvenimą, žmogžudystes ir vagystes.

Tinis pasakoja apie praeitos savaitės įvykius. Berniukai kaip visada sėdo į taksi automobilį, vairuojamą gerai pažįstamo vyro, kuris dažnai juos veža vykdyti nusikaltimų. Berniukai visada vadovaujasi savo bosų instrukcijomis. Jie pasakė taksi vairuotojui adresą - centrinis Medeljino bankas, kuriame berniukai tikisi rasti savo auką, verslininką, už kurio žmogžudystę jau sumokėta. „Mes jį sekėme, - sako Tinis. - Stebėjome jį ilgą laiką“. Berniukas sako, kad kiekvieną kartą „dirbdamas“ labai jaudinasi, todėl dažnai vartoja kokainą ar raminamuosius vaistus. „Mano dreba rankos, - sako jis. - Todėl jas turiu laikyti kišenėse“.

Tinio kišenėje gulėjo užtaisytas ginklas, kurį jis vadina „8“. Verslininkas išėjo iš banko su lagaminėliu rankoje. Tinis su Peliūkščiu jį sekė iš paskos. Netikėtai jie sučiupo vyriškį. Peliūkštis sako: „Jis išsigando. Pradėjo šaukti. „Pusbrolis“ šovė jam į galvą iš už nugaros.“ Berniukai griebė lagaminėlį ir nubėgo į jų laukiantį taksi automobilį. Jiems buvo pažadėta po 300 dolerių už žmogžudystę ir lagaminėlio pagrobimą. Jie žinojo, kad lagaminėlio viduje daug pinigų, bet net nepažiūrėjo kiek, nes tikėjosi didelio atlygio. Tačiau berniukas buvo sumokėta tik po 25 dolerius.

Vargingiausiuose Medeljino rajonuose daug žmonių gyvena iš žmogžudysčių dar nuo Pablo Escobaro laikų. Šiais laikais žmogžudystes užsako ne vien mafija. Paprasti kolumbiečiai užsako žmogžudystes, kurios kainuoja vidutiniškai 250 dolerių. Žmogžudystės užsakomos dėl keršto, skolų, neteisybės darbe, neištikimybės ir kitokių priežasčių. Kaina taip pat priklauso nuo rizikingumo. Kai kurios žmogžudystės kainuoja ir kelis tūkstančius dolerių.
 

Norint užsakyti žmogaus nužudymą tereikia susirasti vietinį mafijos bosą, nurodyti jam auką ir sumokėti. Mafijos bosas suras berniukus ir sumokės jiems nedidelę dalį. Per pastaruosius metus žymiai sumažėjo samdomų žmogžudžių amžius ir žmogžudysčių kaina. 1989 metais priimtas mažamečių įstatymas, siekiant apsaugoti vaikus nuo pakliuvimo į suaugusiųjų kalėjimus ir norint užtikrinti, kad mažamečiai nusikaltėliai atsidurs perauklėjimo centruose, sukūrė įstatymų spragą, leidžiančią vaikams iki 18 metų žudyti nebaudžiamiems. Policijos pričiupti jaunieji nusikaltėliai, deja, atsiduria ne perauklėjimo centruose, o vėl gatvėse. Įstatymas laukia pataisų Kolumbijos kongrese, bet kol neįvyko prezidento rinkimai, jis nebus svarstomas.

„New York Times“ žurnalistė Eliza Griswold tokia situacija Kolumbijoje susidomėjo dar 1995 metais, kai keliaudama po Kolumbiją susipažino su fotografu Paulu Smithu, kuris gyvena Medeljine. Jo draugas buvo nužudytas jauno samdomo žudiko, kuris iki savo gyvenimo pabaigos, 17 metų, nužudė daugiau nei 30 žmonių.

Neseniai grįžusi į Medeljiną žurnalistė nuvyko į nepilnamečių pataisos namus: „La Foresta“, kurioje jauni nusikaltėliai laikomi 15 dienų ir „La Pola“ - pataisos namus, kuriuose nepilnamečiai laikomi ilgą laiką. Pirmas nusikaltėlis, su kuriuo susitiko E. Griswold buvo ką tik 18 metų sulaukęs vaikinas su Kurto Cobaino nuotrauka ant marškinėlių. Jis sutiko papasakoti apie savo „darbą“. „Daug kas galvoja, kad žudymas sukelia siaubingus jausmus, nes matai aukos išgąstį ir baimę. Bet taip nėra. Tiesiog darai savo darbą ir nieko nejauti“, - sako jis.

Adolfo Hoyos, Kolumbijos žurnalistas, E. Griswol ir fotografą Paulą Smithą sutiko nusivesti į skurdžius Medeljino rajonus ir supažindinti su vietinės mafijos bosais. Po ilgų įkalbinėjimų jie sutiko pasikalbėti. Du mafijos bosai. Abu ką tik sulaukę dvidešimties. Jie ilgai ginčijosi tarpusavyje ar supažindinti žurnalistę su vaikais, kuriuos jie samdo žmogžudystėms, bet galiausiai sutiko prabilti ir patys, su sąlyga, kad jų niekas nefotografuos.

Tinis pasakoja, kad laisvu nuo „darbo“ metu jis labai mėgsta žaisti futbolą ir biliardą. Jis gyvena tik savo rajone ir iš jo stengiasi neeiti. Rajone dvidešimt „blokų“. Tai visas Tinio pasaulis. „Mes nežudome šiaip sau. Jei kažkas vagia iš kaimynų, reikia jį pamokyti“, - sako Tinis ir sutinka, kad kažkas gali užsakyti ir jo žmogžudystę. „Mano mirtis bus tokia pat kaip ir kitų. Elgiuosi blogai ir mane gali nužudyti. Bet juk nė vienas žmogus nežino, kada jis mirs“, - sako Tinis, rūkydamas marihuaną.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 18, 2012, 15:10:44

Tinis sako, kad jam buvo vos 12 metų, kai pirmą kartą nužudė žmogų. Jis su kitu 17 metų jaunuoliu nužudė narkomaną, kuris vogdavo iš kaimynų. Tinis sako, kad iš narkomano namų žmogžudystės užsakovas liepė atnešti pavogtus puodus, kurie vargingame rajone yra svarbus ir brangus daiktas. Jis sako, kad narkomaną nužudė pats.

E. Griswold klausia: „Kaip nutiko, kad tu, o ne tavo 17 metų partneris jį nužudė?“

Tinis: „Aš buvau drąsesnis. Kitas vyrukas išsigando.“

E. Griswold: „Kaip jauteisi po žmogžudystės?“

Tinis: „Buvau išsigandęs“.

E. Griswold: „Prieš ar po?“
 

Tinis: „Prieš ir po“.

Medeljino mieste vyksta karas. Daugiau nei 40 metų čia vyksta ginkluotas konfliktas. Šis miestas vadinamas „žmogžudysčių sostine“. Pirmose karo linijose stovi nepilnamečiai. Čia daug ginkluotų grupuočių, bet pati didžiausia FARC - Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos. Jos duoda ginklų žmonėms, kad šie atstovautų jų interesams, bet žmonės ginklus naudoja nusikalstamai veiklai. Jie patys pasiprašo būti priimti į gaujas, kartais įtraukiami per prievartą. Įstatymas, kuris turėtų apsaugoti nepilnamečius, leidžia juos išnaudoti. Teisėjai skiria vaikams bausmes perauklėjimo centruose, bet ten trūksta vietų. Tada vaikas paleidžiamas į gatvę, nesvarbu, kokį sunkų nusikaltimą jis būtų įvykdęs.

Kapitonui Luisui Francisco Mariño Florezui, Medeljino policijos detektyvui, vaikų žmogžudystės kelia siaubą. „Vaikų veiksmų neįmanoma nuspėti, be to, jie elgiasi labai drąsiai, nes žino, kad jiems negresia bausmė. Žinau daugybę 12-13 metų vaikų, kurie nužudė nuo 10 iki 15 žmonių. Jie šiuo metu laisvai vaikšto gatvėmis. Paskutinės penkios bylos buvo vaikų įvykdytos žmogžudystės vaikams. „Tapę žudikais vaikai ilgai negyva“, - sako detektyvas.

Tinio mafijos grupuotės vadai E. Griswold papasakojo, kad pirmia žmogžudystei jie vaikams paskolina savo ginklus. Kai vaikas atlieka „užduotį“ ir bosai įsitikina, kad juo galima pasitikėti, vaikui nuperkamas jo asmeninis ginklas. Tinis džiaugiasi savo ginklu. „Jis didelis ir sunkus, bet gerai šaudo. Gaiduką spaudžiu abiem rodomaisiais pirštais“, -sako jis. Tinis sako, kad visi kaimynai žino, kuo jis užsiima. „Kartais pasamdau mažylių, kad paklausinėtų kaimynų, ką jie apie mane sako. Moku po centą už žinutę. Dažniausiai žmonės sako, kad esu pamišęs žudikas“.

Tinis pasakoja apie savo dieną. Jis keliasi dešimtą ryto. Pusryčiams valgo virtą kiaušinį. Pavalgęs žiūri animacinius filmukus. Tada eina pažaisto futbolo ar biliardo su draugais. Tinis eina miegoti apie antrą nakties. Šeštadieniais Tinis nusiperka kokaino. Jis norėtų jo nusipirkti dažniau, bet narkotikas berniukui per brangus. „Su draugais stengiamės jo saugotis, nes prie jo priprantama“, - sako Tinis. Berniukas pasakoja, kad mama patenkinta, jog jis uždirba šiek tiek pinigų. Tinis sako: „Ji man liepia klausyti bosų. Kiekvieną kartą pakartoja, kai einu iš namų. Ji manim rūpinasi ir žino, kad mano saugumas priklauso nuo jų“.

Tinio mamai 39 metai. E. Griswold pavyko su ja pasikalbėti. „Žinau, kad jis turi vykdyti nusikaltimus. Iš pradžių bandžiau jam drausti, neleisti, perkalbėti. Net jį primušiau, bet jis laikėsi savo.“ Tinio mama pati turi šautuvą. Paklausta, kam jis jai reikalingas sako, kad savigynai. Tinis gyvena kartu ir su močiute. Ji piktinasi, kad dukra ir anūkas laiko ginklus namie, bet sako negalinti nieko pakeisti.

Tinio mama sako, kad su sūnumi dažnai pykstasi. Dažniausiai todėl, kad jis grįžta namo girtas arba apsvaigęs nuo narkotikų. „Jis būna labai agresyvus ir gąsdina kaimynų vaikus“, - pasakoja motina. Tinis sako, kad mamos neklauso, bet vis tiek ją myli labiausiai pasaulyje. Kartu su mama berniukas lankosi bažnyčioje. Jis teigia, kad mirties akivaizdoje prašytų Dievo atleidimo, bet dabar iš jo nenorintis nieko. „Kūdikėlis Jėzus gyveno vargingiau nei aš“, - sako jis išdidžiai. Tinis gauna atlyginimą iš bosų tada, kai jie mano, kad jis nusipelnė. Atlyginimas mokamas įvairiai: pinigais, narkotikais ir rankos paspaudimu. Vadai stengiasi patinkantiems vaikams užtikrinti apsaugą.

Žurnalistė E. Griswold pabrėžia, kad nė vienas iš nepilnamečių žudikų (ji kalbėjosi su šešiais) negyveno kartu su savo tėvu. Ji sako, kad tarp vietinių dažnas posakis: „Tu turi tik motiną, nes tavo tėvas gali būti kiekvienas šunsnukis sutiktas gatvėje.“

Mafijos vadai paklausti apie Tinį, sako, kad jis geras vaikas ir geras žudikas. „Jis visada daro, ko prašomas. Jam patinka pinigai. Kartais jam nesumokame ir jis tada supyksta“, - sako jie. Tinis prisipažįsta nužudęs 5 žmonės. Jis dar nė karto nebuvo suimtas už žmogžudystes, bet buvo nuovadoje, kai dviračiu atsitrenkė į stovintį automobilį. Tada Tinis buvo laikomas nuovadoje, kol pasirodė jo motina.

Medeljine vidutiniškai per vieną mėnesį įvykdoma 300 žmogžudysčių (palyginimui, žymiai didesniame mieste Čikagoje - 50). Policija nesiskubina vykti į nusikaltimo vietą, nes jau žino, kad ten ras apiplėštą lavoną ir jokių liudininkų. E. Griswold vieną dieną važinėjo su policijos ekipažu. Policininkams buvo pranešta apie žmogžudystės auką, 23 metų jauną vyrą. Policija į įvykio vietą nuvyko po 3 valandų. Baloje gulėjo vyras su vienuolika šautinių žaizdų. Prie jo verkė motina. Nė vienas žmogus nenorėjo kalbėtis su policija. Policininkai sako, kad klausinėti beviltiška, nes jie visad sulaukia tokių pačių atsakymų - niekas nieko nematė ir negirdėjo.

Perauklėjimo centre „La Foresta“ vaikai laikomi penkiolika dienų. „La Pola“ - iki trijų metų. Tada nepilnamečiai paleidžiami į laisvę lygtinai. Jie turi kas savaitę lankytis specialiuose terapiniuose susirinkimuose, kuriuos veda vaikų psichologas. Tačiau dauguma vaikų į susirinkimus neateina ir niekas už tai jų nebaudžia.

„Unicef“ organizacija jau ne vienerius metus skatina Kolumbijos vyriausybę peržiūrėti nepilnamečių įstatymą. Tačiau organizacija teigia, kad vyriausybė neskuba priimti reikiamų pataisų, nes nežino, ką daryti su vaikais, kuriems reikia suteikti išsilavinimą ir socialinę apsaugą. Nelsonas Ortizas, „Unicef“ atstovas sako: „Kolumbijos populiacija labai didelė. Šalyje daugybė vaikų iš nepasiturinčių šeimų. Šalyje siaučia ginkluotos gaujos. Valdžia nežino, ką daryti.“

Tinis turi jaunesnį brolį. Jis sako nenorintis, kad jis paaugęs taptų samdomu žudiku. „Jei pamatysiu jį vartojantį narkotikus ar susidėjusį su mafija, sumušiu“, - sako jis. Tinis prisipažįsta bijantis, nes kažkas jį seka gatvėje. „Nežinau, kas mano priešai, bet jie nori mane nužudyti. Toks mano gyvenimas. Dabar nieko nebegaliu pakeisti“.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 19, 2012, 18:12:45

Kinijoje serijinis žudikas aukas sušerdavo šunims

Kinijoje suimtas vyras, kuris nužudė mažiausiai vienuolika jaunų vyrų, kurių kūnus sušėrė šunims. Jis myriop buvo nuteistas dar prieš 33 metus, tačiau vėliau nuo bausmės buvo atleistas, praneša spiegel.de.

Kinijoje įtariamas serijinis žudikas savo aukų kūnų dalis sušerdavo šunims. Tai po 56 metų žudiko suėmimo patvirtino Dziningo apskrities (Junanio provincija) policijos viršininko pavaduotojas Wu Huayongas.

Įtariamasis galėjo nužudyti mažiausiai vienuolika jaunų vyrų, praneša.
Honkongo žiniasklaida pranešė, kad minėtas vyras pats valgė žmogieną, tačiau policijos pareigūnas to patvirtinti negalėjo. „Šiuo metu neturime jokių įrodymų, kad jis pats savo aukas valgė", - sakė W. Huayongas. Nuo 2005 metų Pietų Kinijoje esančios Nanmeno gyvenvietės apylinkėse nuolat dingdavo jaunuoliai. Žudikas savo aukas sukapodavo gabalais, o kūno dalis sudegindavo arba užkasdavo.

Ši žinia Kinijoje sukėlė didelį susijaudinimą. Pirmadienį, gegužės 28 dieną, cenzūra į „Twitter" panašiose internetinėse trumpųjų pranešimų paslaugose užblokavo įtariamojo vardą bei kitus paieškai naudojamus žodžius, pavyzdžiui, „kanibalizmas Junanyje".

Kritikos susilaukė ir policija. Minėtos apylinkės policijos viršininkas ir Nanmeno gyvenvietės policijos nuovados vadovas dėl aplaidumo atliekant pareigas atleisti iš darbo.

Įtariamasis dėl žmogžudystės 1979 metais buvo nuteistas mirties bausme, kurios įvykdymas buvo atidėtas dvejiems metams. Vėliau bausmė buvo sušvelninta, kol 1997 metais jis galiausiai buvo paleistas iš kalėjimo.

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 19, 2012, 18:28:59

Giminės genuose – šėtono sėkla

 Garsiausio Australijos serijinio žudiko giminaitis prieš keletą mėnesių buvo nuteistas griežčiausia tos šalies istorijoje bausme, skirta paaugliui.

 Metju Miulemanas buvo niekuo iš bendraamžių būrio nesiskiriantis paauglys – turėjo draugų, mėgo dalyvauti vakarėliuose, garsiai klausytis muzikos ir parūkyti marihuanos. „Jis buvo vienas iš tų, kurie paprastai sėdi klasės gale, nelabai klausosi mokytojų ir tyliai užsiima savo reikalais. Jis niekada niekam nekrito į akis ir neužkliuvo“, – sakė jo klasės draugas Semas Makmahonas.

 Tačiau vienu metu Metju pradėjo keistis – ėmė šalintis bendramokslių ir susidomėjo savo šeimos narių praeitimi. O ypač vieno iš tėvų dėde Ivanu Milatu – garsiausiu visų laikų Australijos serijiniu žudiku...

 „Staiga jis labai pasikeitė – nustojo šnekėtis su bendraklasiais. Jeigu keletas vaikinų po pamokų patraukdavo kur nors pasėdėti ir paplepėti, jis tiesiog stovėdavo atokiau ir dažniausiai žaisdavo atlenkiamu peiliuku, kurį visur nešiodavosi“, – prisiminė Metju bendraamžis Lukas Okersas.

 Nuo tada Metju nuolat girdavosi savo senelio brolio I. Milato, prieš 20 metų nužudžiusio 7 jaunus turistus ir kalinčio iki gyvos galvos, „žygiais“. Taigi jo ėmė vengti ne tik bendraklasiai, bet ir artimiausi draugai. Beje, paties žudiko Metju beveik neprisiminė – 1994 metais, kai I. Milatas buvo suimtas, Metju buvo vos dvejų metų.

 Kai galop Metju nusprendė pasikeisti Miulemano pavardę ir tapo Metju Milatu, niekas neabejojo, kad jam kažkas negerai galvoje.

 „Jis nuolat girdavosi, kad jo dėdė – garsusis serijinis žudikas, vis pasakodavo, kaip tas žudė žmones, ir kviesdavo parūkyti „žolės“ į Belangalo girią, kurioje buvo išmėsinėti visi tie turistai. Jis tiesiog jautėsi „kietas“, – pasakojo S. Makmahonas.

 Vis dėlto vaikystės draugas Deividas Okterlonis, kuris su M. Milatu artimai draugavo ir mažiausiai 4 metus susitikdavo kone kasdien, nuo pasikeitusio Metju nenusisuko – toliau su juo draugavo, nė neįtardamas, jog ši „draugystė su šėtonu“ kainuos jam gyvybę.

Galvą suskaldė kirviu

 Savo 17-ojo gimtadienio dieną D. Okterlonis papietavo su namiškiais ir ketino vakarą praleisti savo kambaryje prie kompiuterio. Taigi jis nudžiugo sulaukęs M. Milato kvietimo gimtadienio proga parūkyti „žolės“. M. Milatas draugą pakvietė atvykti į Belangalo girią – tą pačią, kurioje prieš porą dešimtmečių jo dėdė žiauriai nukankino 7 jaunus keliautojus. Vis dėlto D. Okterlonis nieko blogo neįtarė – juk kviečia vaikystės draugas, kurį jis puikiai pažįstantis. Į mišką su D. Okterloniu ir M. Milatu, kuriam tada iki 18 metų trūko 3 mėnesių, atvažiavo ir aštuoniolikmečiai Kohenas Kleinas bei Čeisas Dėjus.

 Atokioje Belangalo girios aikštelėje D. Okterlonio nelaukė nei sveikinimai, nei dovanos... Vietoj to prasidėjo iš anksto M. Milato suplanuota draugo žmogžudystė, o ją savo mobiliuoju telefonu nufilmavo K. Kleinas.

 Kadangi nužudymas savo žiaurumu sukrėtė net visko mačiusius teisėsaugininkus, jo detalės taip ir nebuvo paviešintos. Filmuotą medžiagą peržiūrėjęs teisėjas pabrėžė, jog vaizdai yra „daugiau negu sukrečiantys“, o paskutines 10 savo gyvenimo minučių D. Okterlonis jautė „nežmoniškas kančias ir neįsivaizduojamą siaubą“. Vaikystės draugą M. Milatas pribaigė dviem kirvio kirčiais į galvą.

 Vaizdo įraše nufilmuota, kaip M. Milatas su kirviu rankose aplink automobilį vaikosi D. Okterlonį, kaip šis maldauja pasigailėti, o po kurio laiko pasigirsta į kaukolę smingančių kirvio ašmenų garsas... Nužudytą draugą M. Milatas užkasė po lapais ir apdėjo šakomis. „Sakiau, kad eisi savo dėdės pėdomis“, – kai M. Milatas paslėpė aukos kūną, „pagyrė“ jį K. Kleinas.

 Grįžęs iš girios, M. Milatas nieko nelaukdamas savo merginai pasigyrė: „Žinai, kuo garsi Milatų giminė? Žinai, ką mes darome geriausiai?.. Kaip tik tai aš ką tik padariau...“

 Visai gali būti, kad apie kraupią žmogžudystę niekas nebūtų sužinojęs, jeigu ne Č. Dėjus. Sukrėstas to, ką matė miške, kitą dieną jis nuėjo tiesiai į policiją.

Žudiko eilėraščiai

 Sulaikytas M. Milatas per daug nesijaudino, dar lyg ir bandė vaizduoti atgailaujantį – nužudyto draugo tėvams parašė atsiprašymo laišką. Bet paslapčia kameroje jis kūrė eiles, kuriomis šlovino savo nusikaltimą. „Girdi čežančius lapus ir žingsnius, tavo širdis staiga apmiršta. Mąstai, ar pavyks pasprukti, bet ne, vaikeli – nieko nebus, šiandien tavo paskutinė diena. Diena, kai tavęs niekas neras, nes būsi šešios pėdos po žeme“, – tokias eiles iš eilėraščio „Paskutinė tavo diena“ prokuroras citavo M. Milato teisme. Dar viename savo eilėraštyje „Šaltas gyvenimas“ M. Milatas save pavadina negailestingu žudiku: „Manęs nejaudina nei kraujas, nei klyksmai. Niekas, ką aš darau, nepersekios manęs sapnuose. Greičiausiai jie manęs bijos. Šaltakraujis žudikas – tai mano vardas“.

 Teisme M. Milatas aiškino, kad jo pyktį sukėlęs pats D. Okterlonis – šis atseit paskleidęs gandą, jog M. Milatas vagia iš savo motinos pinigus. Kadangi tokios kalbos, anot žudiko, buvusios melagingos, M. Milatas nusprendęs nubausti draugą už šmeižtą, kurio nenusipelnęs.

Griežčiausia bausmė

 Teismo psichologai, davę parodymus teisme, tikino bandę išsiaiškinti, kodėl M. Milatas įvykdė tokį žiaurų nusikaltimą. Specialistai apklausė jo artimuosius, draugus, mokytojus ir kaimynus. Daugelis jų tikino, kad M. Milatas augęs normalioje šeimoje, motina jį mylėjusi, juo rūpinusis. Metju tėvai išsiskyrė jam dar negimus, bet berniukui nieko netrūko.

 Tiesa, kai kurie tvirtino, jog M. Milatas nesutaręs su savo patėviu Skotu Miulemanu, ne vienas girdėjęs juos besiginčijančius. Kai kurie M. Milato artimieji tikino, kad pavardę jis pasikeitęs kaip tik dėl to, jog nenorėjęs, kad jį kas nors sietų su patėviu.

 Beje, būdamas 16 metų M. Milatas su panašaus amžiaus mergina susilaukė vaiko, tačiau greitai su ja santykius nutraukė ir sūnaus neaugino. Likus mėnesiui iki nusikaltimo, M. Milatas buvo atleistas iš darbo vienoje krovinių gabenimo kompanijoje Niukastle.

 „Jokios aplinkybės negali pateisinti tokio žiaurumo. Šis nusikaltimas buvo įvykdytas norint patirti paties žudymo jaudulį, be jokios konkrečios priežasties ar motyvo“, – sakė teisėja Džeinė Matjus.

 Teismas M. Milatą nuteisė 43 metams laisvės atėmimo – Australijos teisėsaugos istorijoje tai griežčiausia bausmė, skirta paaugliui. Nužudymą filmavęs K. Kleinas įkalintas 32 metams.

 „Šitie padarai nenusipelno jokio pasigailėjimo. Tai, kaip jie pasielgė su savo draugu, sunku net protu suvokti. Kai pamačiau Deivido kūną, jo akys buvo plačiai atmerkos, o jose atsispindėjo išgyventas siaubas. Bausmė, kurios sulaukė šie monstrai, tikrai yra gana griežta, bet tokie padarai kaip M. Milatas turėtų išvis niekada nepasirodyti tarp žmonių. Manau, kad reikėtų jį izoliuoti visam gyvenimui“, – po teismo sakė nužudyto D. Okterlonio senelis Deividas Okterlonis.

 Išklausyti nuosprendžio ir palaikyti M. Milato į teismą buvo atvykę tik du jo giminaičiai, žudiko maniako Ivano Milato broliai Bilas bei Krisas.

 Savo žiaurumu nė kiek nenusileidęs I. Milatui, kadaise nužudžiusiam 7 žmones, M. Milatas su kaupu pateisino žodžius, kuriuos yra pasakęs Ivano brolio Borisas Milatas: „Visi Milatų šeimos vyrai turi nesuvokiamo žiaurumo, kuris tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku gali išlįsti į paviršių. Nenustebčiau, jeigu šitas šėtono genas persiduotų ir ateinančioms Milatų kartoms...“

Prisijungęs


Legatas  Lapkričio 19, 2012, 18:42:35


Emigrantų iš Jugoslavijos šeimoje su trylika brolių ir seserų užaugęs Ivanas Milatas visame pasaulyje išgarsėjo kaip žiauriausias Australijos serijinis žudikas. Jo aukomis tapo septyni jauni turistai.

Kūnai miške

 Kai I. Milatas išgirdo apie savo brolio anūko Metju Milato įvykdytą nužudymą, jo veidą nutvieskė plati šypsena. Jis paprašė kalėjimo prižiūrėtojų daugiau papasakoti apie tai. Paties I. Milato įvykdytų nusikaltimų detalės iki šiol šiurpina ne tik australus, bet ir visą pasaulį.

 1992 metų rugsėjo viduryje orientacininkas Kenas Seilis Belangalo girios tankmėje rado jaunos turistės iš Anglijos Džoanos Volters kūną. Į šiurpaus radinio vietą atvykę policininkai už keleto metrų aptiko dar vieną lavoną – Dž. Volters tautietės ir bendrakeleivės Karolinos Klark.

 Abi merginos buvo nužudytos itin žiauriai – ekspertai kiekvienos kūne aptiko keliolika durtinių žaizdų, K. Klark kaukolė buvo peršauta net 10 kartų, aiškiai matėsi ir smaugimo žymės. Abiejų aukų burnose buvo įspraustos storos virvės, o nugarose, stuburų apačioje, buvo aptikti itin gilūs peilio dūriai – nuo to jos visiškai nebegalėjo net pajudėti, tad maniakas galėjo daryti ką nori. Netoli abiejų lavonų buvo rasta iš plytų sukrauta laužavietė. Netrukus dar keletas tokių laužaviečių buvo rasta ir prie kitų maniako aukų.

 Po pirmųjų dviejų kūnų suradimo kriminalistai dar neįtarė, jog pradėjo tirti šiurpiausio Australijos serijinio žudiko nusikaltimus.

Sugebėjo pasprukti

 Kai prie Belangalo girios gyvenantis Briusas Prioras, susiruošęs rinkti malkų, surado žmogaus kaukolę, kriminalistai nusprendė, kad girioje gali būti ir daugiau aukų. Ir jie neklydo – dešimtys pareigūnų „šukuodami“ mišką per keletą parų surado dar 5 lavonus. Prie visų jų buvo aptiktos ir jau pažįstamos iš plytų sukrautos laužavietės...

 Tada jau tapo aišku, jog visi 7 jauni turistai iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Australijos tapo serijinio žudiko aukomis. Pasisiūlęs pavėžėti, sadistas atsiveždavo turistus į Belangalo girią, peilio dūriu į nugaros apačią atimdavo galimybę priešintis, o tada kankindavo, seksualiai prievartavo ir galiausiai pribaigdavo. Visus 7 nužudė skirtingu būdu – vieną nušovė, kitus – pasmaugė, nudūrė, nukirto galvą ar užtalžė negyvai.

 Kriminalistams ilgai nesisekė užčiuopti siūlo galo. Tik kai į jų rankas pagaliau pakliuvo jauno anglo Polo Onionso liudijimas, kurį jis buvo davęs dar 1990 metais ir pakartojęs jau tada, kai maniakas buvo ieškomas, šiurpi tiesa apie I. Milatą ėmė kilti į dienos šviesą.

 P. Onionsas į Australijos policiją pirmą kartą kreipėsi po to, kai buvo užpultas jį pavėžėti sustojusio aukšto prakaulaus vyriškio. Iš pradžių malonus australas, prisistatęs Bilio vardu, klausinėjo, kur Polas keliaujantis, iš kur atvykęs, kas žinąs apie jo kelionę ir buvimo vietą. Staiga vairuotojas ėmė darytis agresyvus. Pasakęs, kad iš automobilio bagažinės ketinąs pasiimti keletą magnetofono kasečių, jis sustojo šalikelėje ir išlipo. Kai ant užpakalinės sėdynės P. Onionsas pastebėjo dėklą su kasetėmis, suprato atsidūręs pavojuje... Atplėšęs mašinos dureles ir išpuolęs į kelią, jis ėmė skuosti kiek įkabindamas. Iki artimiausio policijos skyriaus persigandusį britą nuvežė moteris, kuri sustojo padėti, pamačiusi, kaip jis iššoko iš automobilio, o jo vairuotojas iš bagažinės išsitraukė ne kasetes, o medžioklinį šautuvą...

 P. Onionsas vienintelis iš keliautojų liko gyvas po susitikimo su I. Milatu. Tąkart iki posūkio į Belangalo girią buvo likę vos keletas kilometrų...

Kaltės nepripažino

 Per televiziją išvydęs pranešimą apie Australijoje ieškomą serijinį maniaką, nužudžiusį 7 turistus, P. Onionsas prisiminė jį užpuolusį vyrą ir nutarė dar kartą paskambinti policijai. Jį išklausęs budėtojas nebuvo pernelyg nuovokus ir nepasivargino sujungti su tyrimui vadovaujančiu pareigūnu. Todėl pastarojo rankose to pokalbio ataskaita atsitiktinai atsidūrė tik po keleto savaičių. Tada kriminalistai jau patys susisiekė su P. Onionsu ir paprašė jo skubiai atvykti į Australiją.

 Vaikinas smulkiai nupasakojo prieš keletą metų įvykusį užpuolimą, apibūdino nusikaltėlio išvaizdą, automobilį ir kitas detales. Šį liudijimą policijos tyrėjai sugretino su aplink Belangalo girią gyvenančių vyrų sąrašu, kurį jau buvo sudarę ir kruopščiai ištyrinėję, kai bandė atsekti, kas pastaraisiais metais aplinkinėse parduotuvėse buvo įsigijęs 22-ojo kalibro medžioklinį šautuvą.

 Paaiškėjo, kad du asmenys atitinka visus požymius. Broliai Ivanas ir Ričardas Milatai mėgo medžioti, vairavo P. Onionso nurodytą automobilį, puikiai pažinojo Belangalo girią ir garsėjo neprognozuojamu elgesiu. O dar vienas jų brolis, Aleksas, buvo davęs parodymus policijai, kad vieną vakarą jis pastebėjęs du įtartinus automobilius, o šiais du vyrai vežęsi dvi moteris, kurių galvos buvo uždengtos maišais. Girdi, automobiliai važiavę į Belangalo miško tankmę. Tokiu liudijimu A. Milatas greičiausiai stengėsi nukreipti dėmesį nuo savo brolių, tiksliau – nuo I. Milato, apie kurio nusikaltimus galėjo žinoti. Už melagingus parodymus A. Milatas niekada nebuvo nubaustas.

 Nuvykę į abiejų brolių darbovietę, policininkai išsiaiškino, jog visų nužudymu metu Ričardas dirbo, o štai Ivanas turėjo laisvadienius. Gavę leidimą atlikti kratą I. Milato namuose, pareigūnai rado ne tik sveikinimo atviruką, kuriame į I. Milatą buvo kreipiamasi Bilio vardu (juk taip jis buvo prisistatęs P. Onionsui), bet ir paslėptą šautuvą, kuriuo buvo nužudyti kai kurie keliautojai...

 Negana to, I. Milato namuose rasta keliautojų daiktų – kuprinės, miegmaišiai, indai. O prie I. Milato lovos stovėjo įrėminta nuotrauka, kurioje jo draugė stovėjo apsivilkusi žaliai dryžuotą žiauriai nužudytos K. Klark palaidinę.

 Paaiškėjo, kad P. Onionso nurodytą automobilį I. Milatas jau pardavęs. Surastas jo pirkėjas atskleidė, jog po keleivio sėdyne rado 22-ojo kalibro medžioklinio šautuvo šovinį.

 Nuo pat pirmų akimirkų savo kaltę I. Milatas neigė – tikino buvęs „pakištas“. Penkis brolius turinčio I. Milato advokatas prisiekusiesiems bandė įpiršti mintį, jog nusikaltimą galėjęs padaryti kažkuris kitas Milatas, o Ivanas tik tapęs atpirkimo ožiu. Ši versija buvo sutriuškinta – prisiekusieji vienbalsiai nutarė, jog I. Milatas kaltas ir dėl P. Onionso užpuolimo, ir dėl visų 7 nužudymų. Teismas jam skyrė įkalinimo iki gyvos galvos bausmę.

 Sustiprinto saugumo Goulburno kalėjime (beje, esančiame visai netoli Belangalo girios) kalinamas I. Milatas iki šiol tvirtina esąs nekaltas. Jam netgi pavyko suburti grupelę jį palaikančių ir jo nekaltumu įtikėjusių australų. Tie rašinėja laiškus teisėtvarkos pareigūnams, reikalaudami paleisti I. Milatą į laisvę. Kai pasiilgsta dėmesio ar užsimano vis naujų privilegijų, I. Milatas surengia bado streiką ar... nusipjauna pirštą... Taip jis padarė prieš porą metų reikalaudamas grąžinti atimtą duonos skrudintuvą.

 Prieš metus I. Milatas buvo apklaustas dėl dar 6 jaunų moterų nužudymo. Visos jos dingo 1978–1980 metais, o jų dingimo metu I. Milatas darbo reikalais buvo visai netoliese. Tačiau jis ir toliau teigia, kad išvis niekada nieko nežudęs.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 02, 2012, 13:25:13

Nikolas Kokeinas

Sumaišė širdį su plaučiu
38-erių Nikolas Kokeinas, žiauriai nužudęs kitą kalinį ir
 suvalgęs jo plautį, nuteistas trisdešimt metų kalėti. Advokatams nepavyko
 įtikinti teismo, kad jų klientas esąs nepakaltinamas. Teismas pripažino jį kaltu
 dėl itin žiaurios žmogžudystės.
Nusikaltimas padarytas 2007-ųjų sausio 2 dieną, kai N.Kokeinas
 susikivirčijo su kameros draugu 41-erių Tjeriu Bodriu dėl švaros kameroje. Per
 konfliktą N.Kokeinas subadė kalinį žirklėmis, tada uždusino jį šiukšlių maišu.
 Po to skutimosi peiliuku atvėrė jam krūtinės ląstą ir išplėšė dalį plaučio.
 Tiesa, jis manė, kad tai mirusiojo širdis. Teisme kaltinamasis prisipažino
 nužudęs kameros draugą ir valgęs, kaip jis manė, jo širdį. Pasak žudiko, vyro
 širdį jis valgęs todėl, kad „jį žavėjo Tjerio Bodriu asmenybė ir jis norėjo
 perimti mirusiojo sielą“.

Neatlaikė įtampos

Visą egzekuciją buvo priverstas stebėti ir kitas toje pačioje
 kameroje kalėjęs kalinys Davidas Lagrue, kuris iš pradžių bandė išskirti
 susirėmusius vyrus.
Barbariškas incidentas taip traumavo 36-erių vyrą, kad šis,
 perkeltas į kitą kalėjimą, 2009 m. lapkričio mėnesį tiesiog nusižudė.

Reikalingas gydymas

N.Kokeino advokatai siekė, kad jų ginamasis būtų išsiųstas
 gydytis, ne į kalėjimą, tvirtindami, kad jis visiškai praradęs sveiką
 protą.
Pats N.Kokeinas pareiškė teismui, kad kalėjimo vadovybė ignoravo jo
 prašymą suteikti jam psichologinę pagalbą.

„Niekas manęs neišklausė, – sakė kaltinamasis. – Aš pateikiau
 keletą prašymų dėl pagalbos, juose perspėdamas, kad galiu būti pavojingas. Tik
 kai perėjau prie veiksmų, jie suprato, kad nejuokauju.“
Teisme vyras prisiėmė kaltę dėl žiauraus kameros draugo
 nužudymo. Jis sakė, kad dabar jaučiasi stabiliai, nes pagaliau gauna
 psichiatrinį gydymą.
Kaltinamojo advokatas Fabienas Pichiotino teisme teigė, jog jo
 klientas kenčia nuo „sunkių psichologinių problemų ir jo vieta psichiatrijos
 institute, o ne kalėjime“.
Teisininkas pateikė prisiekusiesiems gydytojų iš ankstesnių
 Nikolo Kokeino kalėjimo vietų išvadas, kuriose teigiama, jog kaltinamojo
 psichikos būklė nėra stabili. Pasak advokato, apie jo polinkį į psichozę ir
 galimą pavojingumą buvo pranešta ir kalinimo įstaigai, kurioje ir įvyko žiaurus
 incidentas.
„Ši pažyma su Nikolo Kokeino sveikatos būklės aprašymu įrodo,
 jog šis žmogus yra nepakaltinamas. Išvadose aiškiai rašoma, jog jis yra
 pavojingas kitų asmenų atžvilgiu. Buvo netgi prašyta Nikolą Kokeiną izoliuoti,
 kodėl niekas neatsižvelgė į šiuos išrašus?“ – savo kalboje dėstė kaltinamojo
 advokatas F.Pichiotino.
Teismas atsižvelgė į kaltinamojo advokato žodžius ir pripažino,
 jog Prancūzijos kalėjimo valdžia aplaidžiai ir netinkamai įvertino
 N.Kokeino būklę. „Tai – rimta klaida. Kalėjimo valdžia turės atsakyti
 teisme“, – konstatavo teisėjas.

Sunkus gyvenimas

Žudiko atstovas apeliavo į tai, jog jo kliento gyvenimas
 nelepino. F.Pichiotino sakė, kad Nikolo Kokeino atsisakė motina, dar būdamas
 vaikas jis buvo perduotas įtėviams.
N.Kokeinas buvo priverstas gulėti psichiatrinėje ligoninėje net
 tris kartus, po to, kai bandė priversti savo žmoną dalyvauti
 sadomazochistiniuose sekso žaidimuose prieš jos valią.
Neįprastos išvaizdos kaltinamasis teisme pasakojo, jog
 tatuiruotėmis ant veido jis norėjo atkreipti žmonių dėmesį į save. Dešinėje vyro
 veido pusėje ištatuiruota kruvina ašara, kaukolė ir angelas.
„Draugas padarė ją man, kad žmonės imtų domėtis manimi. Niekas
 manęs neklausė… Tai tarsi ženklas, kuris sako, jog aš galiu būti pavojingas“,
 – sakė jis teismui.

Artimųjų ašaros

Nužudytojo motina Žaklina Bodriu neslėpė sielvarto ir sakė:
 „Noriu, kad Kokeinas man pažiūrėtų į akis ir pasakytų, kodėl nužudė mano sūnų.
 Noriu, kad jis man paaiškintų, kodėl jis valgė jo plautį… Noriu, kad jis
 atsakytų už tai, – ašarų netvardė mirusiojo motina, – Tjeris buvo labai švelnus,
 ir daug žmonių juo pasinaudojo…“

T.Bodriu kalėjo už turto prievartavimą ir seksualinę agresiją,
 o kaltinamasis N.Kokeinas už grotų sėdo dėl pasikėsinimo išprievartauti.
Prisiekusiesiems išėjus iš teismo salės pasitarti, N.Kokeinas
 atsiprašė nužudytojo motinos ir seserų.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 12, 2012, 09:33:31


Issei Sagawa – japoniškasis hanibalas Lekteris

 Japoniškasis hanibalas Lekteris, taip vadinamas Issei Sagawa kuris dabar gyvena Japonijoje. Jis pasikeitė vardą ir pavardę, tačiau atvirai pasakoja apie savo gyvenimą ir šiurpinančią aistrą.

Prieš 26 metus Paryžiuje jis ne tik nužudė ir suvalgė merginą, kurią neva mylėjo, bet ir atvirai prisipažino esąs nekrofilas (nekrofilija – žmogaus lytinis nukrypimas, kuomet jaučiamas seksualinis potraukis lavonams).

 

1981 metais, 32 metų Prancūzijos Sorbonos universiteto studentas iš Japonijos nužudė ir suvalgė savo kurso draugę bei siaubingai išniekino jos palaikus. Jo bute policija rado merginos kūno dalis. Kai kurios jų buvo virtos.

Taip pat buvo rastas nusikaltimo vaizdo įrašas ir nuotraukos, liudijančios, ką I. Sagawa darė po to, kai nužudė savo auką. Nusikaltimas šokiravo visą pasaulį. Apie šį baisų įvykį informavo visi žiniasklaidos kanalai, pradedant nuo BBC baigiant mažai žinomomis Afrikos naujienų tarnybomis.

 

Japono kalte neabejota, tačiau praėjus vos 34 mėnesiams po paties nusikaltėlio prisipažinimo, jis buvo išleistas į laisvę. Pastaruosius 23 metus Issei Sagawa laisvai ir nevaržomai gyvena Japonijoje. Jo neprižiūri nei medikai, nei teisėtvarkos pareigūnai.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prieš savo artimųjų ir aukos šeimos norą jis išleido knygą, kurioje aprašė savo nusikaltimą. Knyga tapo bestseleriu Japonijoje, o I. Sagawa tapo garsenybe ir parašė dar 19 knygų apie žudynes ir kanibalizmą.
 Jis, kaip tikra žvaigždė, dalyvavo įvairiausiuose šou, puikavosi beveik visuose žurnaluose ir laikraščiuose bei vaidino pornografiniuose filmuose.

Dabar I. Sagawai – jau 62 metai. Jis niekur nedirba ir gyvena vienas. Jam, kaip ir garsiam žmogėdrai Hanibalui Lekteriui, labai patinka klasikinė muzika ir menas.

 2008 metais, vieno dokumentinio filmo kūrėjams pavyko įkalbėti I. Sagawą susitikti su garsiausiu Japonijos psichiatru ir nusikaltėlių psichologijos ekspertu. Po pokalbio su nusikaltėliu mokslininkas buvo šokiruotas, o patį Sagawą pavadino velnio įsikūnijimu.



video:

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 12, 2012, 12:22:49

Leonarda Cianciulli

 Leonarda Cianciulli (gimusi 1893 m. lapkričio 3-ąją, mirusi – 1970 m. spalio 15-tąją) buvo serijinė žudikė iš Italijos. Geriau žinoma kaip „Muiladarė iš Koredžio“. Ši dama tarp 1939 ir 1940 m. nužudė tris moteris ir pavertė jų kūnus į muilą. L. Cianculli gimė kaip prievartos rezultatas, todėl visą savo vaikystę tvėrė motinos neapykantą. Net du kartus mergaitė bandė nusižudyti.

Istorija

Leonarda gimė 1893-iais metais, mažame Italijos miestelyje Montella. Cianciulli buvo motinos išprievartavimo išdava, paskatinusi gimdytoją nekęsti savo vaiko labiau už viską pasaulyje. Dar būdama jauna mergaitė, Leonarda kelis kartus bandė pasikarti ir nusižudyti prarydama gabalus stiklo, tačiau nesekmingai.

Vėliau, jau suaugusi, prieš savo motinos valią ištekėjo už biuro tarnautojo Raffaele Pansardi ir persikėlė su juo į Lariano miestą. 1930 metais, judviejų namus suniokojo stiprus žemės drebėjimas, todėl pora persikraustė dar kartą – šįkart į Koredžio miestą.

Koredžio miestelyje Leonarda atidarė nedidukę muilo krautuvėlę ir pasižymėjo kaip graži, maloni moteris, mylinti motina bei puiki kaimynė. Pasak kai kurių šaltinių, Lea (taip save pradėjo vadinti Leonarda) šiek tiek užsidirbdavo pranašaudama ateitį ir vykdydama piršlės pareigas.

Per visą savo santuokos laikotarpį Leonarda pastojo net septyniolika kartų. Tris kartus moteris persileido, o dešimt pagimdytų vaikų mirė dar būdami kūdikiai. Kalbama, kad moteriai galutinai sutriko psichika po nuolatinių jos girtaujančio vyro mušimų ir kankinimų. Mušama buvo ne tik Leonarda, tačiau ir jos vaikai.

Vėliau teisme ji teigė, jog kartą jai net buvo apsireiškusi Mergelė Marija, kuri liepė aukoti žmones jeigu nori apsaugoti savo vaikus. 1939-iais pakvietus vyriausiąjį Cianciulli sūnų Giuseppe atlikti karinę tarnybą, „Muiladarė iš Koredžio“ pradėjo savo darbus.

 Giuseppe buvo jos mylimiausias vaikas, todėl moteris nusprendė jį ginti visomis išgalėmis. Ji padarė išvadą, kad sūnaus saugumui garantuoti reikėtų ką nors paaukoti. Būtent todėl moteris nusižiūrėjo tris pagyvenusias savo kaimynes.

Lea pasinaudojusi savo piršlės reputacija prisiviliojo pirmąją auką Faustina Setti, įtikinusi, jog rado senstelėjusiai senmergei vyrą Kroatijoje. Cianciulli liepė Faustinai slėpti visas piršliavimo detales nuo savo šeimos ir draugų, ir siųsti jiems suklastotas atvirutes iš pajūrio kurorto Pula.
 Galiausiai paskutinio savo apsilankymo Lea namuose metu, Setti buvo apsvaiginta, užkapota kirviu. Aukos kūno moteris atsikratė, kaip pati papasakojo, šitaip:

 „Sumečiau tris gabalus kūno į puodą, pridėjau septynis kilogramus kaustinės sodos – kurią pirkdavau muilui daryti – ir tol maišiau visą masę, kol kūno dalys pavirto į tirštą, tamsią pliurzę, kurią supyliau į keletą kibirų ir ištuštinau šiuos artimiausiame septiniame bake.

Tuo tarpu, kalbant apie kraują – palaukiau, kol jis sukrešės, tuomet išdžiovinau orkaitėje, nugramdžiau ir sumaišiau su miltais, cukrumi, šokoladu, kiaušiniais, margarinu bei pienu, visą sumaišydama į vieną masę. Iš jos iškepiau traškius pyragėlius prie arbatos ir vaišinau jais ponias, atėjusias manęs aplankyti. Pastaruosius valgiau ir aš pati, ir Giuseppe“.

 Antroji L. Cianciulli auka buvo nužudyta lygiai taip pat. Ja tapo Francesca Soavi, kuriai atseit buvo surastas mokytojos darbas moterų koledže Piacenza mieste. Ji taip pat buvo įtikinta siųsti melagingus laiškus ir atvirutes savo šeimai bei draugams. Francesca ištiko Setti likimas, bet šį kartą Leonarda pavogė savo aukos pinigus ir brangenybes.

Su paskutiniąja į jos nagus pakliuvusia moterimi – operos dainininke Virginia Cacioppo – buvo pasielgta šiek tiek kitaip. Cianciulli ją įtikino, jog rado darbą pas žymų Florentine miesto impresarijų. Virginia buvo nužudyta tuo pačiu būdu kaip ir pirmosios dvi aukos, tačiau Lea teisme teigė jog šį kartą balta moters oda padėjo pagaminti žymiai geresnį muilą ir iškepti ypatingai saldžius pyragaičius:

„Sumečiau jos kūno dalis į puodą, kaip ir kitų dviejų…tačiau šios moters mėsa buvo riebi ir balta, todėl, jai ištirpus, į masę supyliau kvepalų buteliuką ir, ilgai pavirusi, galėjau padaryti puikiausią riebų muilą. Dalinau jo gabalėlius kaimynams bei klientėms. Pyragėliai taip pat buvo daug geresni – toji moteris buvo išties saldi“.

Tačiau, neilgai trukus įtarusi kažką negero, Cacioppo svainė atvyko į Correggio pašnipinėti ir išsiaiškinti, kodėl taip paslaptingai dingo Virginia. Informuota apie keistas aplinkybes, policija savo įrašų archyve atrado keletą Leonardai ir jos vyrui pateiktų kaltinimų sukčiavimų. Turėdami pagrindo atlikti kratą, policija Cianciulli namuose aptiko Virginios Cacioppos papuošalų.

 Per apklausą Leonarda Cianciulli prisipažino, jog norėdama apsaugoti savo vaikus nužudė tris moteris. 1946-iais metais įvykęs teismas, nuteisė Cianciulli 30 metų kalėjimo ir tris metus atlikti bausmę Pozzuoli nusikaltėlių beprotnamyje, kur 1970-iais ji galiausiai mirė dėl kraujo išsiliejimo į smegenis.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 13, 2012, 08:48:45

Pateiksiu sąrašą mažai kam žinomų žudikų, pasižymėjusių psichopatišku kraujo troškimu.

Cordelia Botkin

 Cordelia Botkin buvo garsaus verslininko iš San Francisko žmona, gyvenusi 19 a. pabaigoje. Kartą, bevaikštinėdama parke, ji susipažino su Johnu Dunningu, kuriam tąkart sugedo dviratis. 41 m. C. Botkin turėjo akivaizdžių seksualinių ketinimų, ir, nepaisant to, kad J. Dunningas (31 m.) tuo metu buvo vedęs kongresmeno dukterį, netrukus leidosi su ja į audringą romaną.

 Neilgai trukus jis paliko savo žmoną ir paniro į lošimų, sekso bei alkoholio kupiną gyvenimą. Visa tai jam teikė ir finansavo pati C. Botkin. Tačiau, po kiek laiko, vyras atsikvošėjo, nusprendė nutraukti romaną ir sugrįžti pas žmoną – šių ketinimų nuo Botkin jis neslėpė. Nenorėdama būti palikta viena, moteris nusiuntė dėželę apnuodytų saldainių – kurie atrodė tarsi dovana nuo gero draugo – J. Dunningo žmonai. Saldainiais pasivaišino tiek pastaroji, tiek penki jos draugai bei šeimos nariai. Keturi iš jų vargais negalais atsigavo, tačiau J. Dunningo žmona bei jos sesuo neišgyveno.

 Ištyrus likusius šokoladukus paaiškėjo, kad šie buvo sulaistyti arsenu. Pastarųjų pėdsakai netrukus atvedė pas C. Botkin, kuri, pripažinusi kaltę, buvo įkalinta iki gyvos galvos. Keistas faktas šioje istorijoje yra tas, jog teisėjas, patupdęs šią moterį už grotų, po kelių savaičių ją išvydo apsipirkinėjančią mieste. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad C. Botkin kalėjime parsidavinėjo sargybiniams už galimybę išeiti pasivaikščioti kada panorėjusi. Moteris mirė kalėjime, būdama 56 m. Jos mirties priežastis buvo „dėl melancholijos suminkštėjusios smengenys“.

Kapotojas iš Naujojo Orleano

 1918 m. gegužės 23 d. bakalėjininkas Josephas Maggio ir jo žmona buvo papjauti miegantys savo bute virš Maggio daržovių parduotuvės. Tyrimą atlikę pareigūnai išvydo, kad galinių durų panelė buvusi išimta, todėl žudikas nesunkiai įsigavo vidun.

 Nusikaltėlio ginklas – kirvis – buvo rastas besimėtantis bute, apskretęs Maggio krauju. Niekas namuose nebuvo pavogta – net ir pinigai bei papuošalai, laikomi kone matomiausioje vietoje. Vienintelė miglota sąsaja, kurią pavyko rasti, buvo netoli aukos namų kreida užrašyta žinutė: „Ponas Josephas Maggio šiąnakt užsisėdės. Rašykite poniai Toney“. Praėjus mėnesiui po bakalėjininko žmogžudystės, buvo atliktas dar vienas nusikaltimas.

 Louis Bossumerį, taip pat bakalėjininką, gyvenantį virš savo parduotuvės kartu su žmona Annie Harriet Lowe, kaimynai aptiko tysantį kraujo klane. Nežinomas kapotojas iš viso nužudė aštuonis žmones. Nebuvo jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima susieti vienintelį įtariamąjį – Josephą Mumfre – su nusikaltimais. Byla liko nebaigta.

Tomas Creamas

 T. Creamas buvo gydytojas, slapta atliekantis abortus. Jis gimė Škotijoje, mokslus baigė Londone, o vėliau dirbo Kanadoje bei Čikagoje, Ilinojuje. 1881 m. vyras buvo apkaltintas dėl mirtino kelių pacientų – tiek vyrų, tiek moterų – nunuodijimo. Iš pat pradžių nebuvo jokio įtarimo, kad pastarosios mirtys – tai žmogždystės, tačiau pats T. Creamas reikalavo ištirti kūnus, tokiu būdu norėdamas atsidurti dėmesio centre.

 Įkalintas Ilinojaus valstijos pataisos namuose, po dešimties metų – 1891 m. – jis buvo paleistas už gerą elgesį. Gydytojas persikraustė į Londoną, kur tęsė žmogžudystes – į jo rankas dažniausiai pakliūdavo prostitutės – ir netrukus buvo vėl suimtas. 1892 m., lapkričio 15 d., T. Creamas buvo pakartas. Pasak budelio, jo paskutiniai žodžiai buvę: „Aš esu Džekas...“ – greičiausiai turėję reikšti „Džekas Skerdikas“.

 Nors D. Skerdiko žudynių metu T. Creamas tupėjo už grotų, kai kurie istorikai įsitikinę, jog pastarasis galėjęs papirkti pareigūnus ir palikti kalėjimą anksčiau, nei turėtų.

Josephas Vacheris

 Josephas Vacheris buvo serijinis žudikas, kilęs iš Prancūzijos, retkarčiais vadinamas „Prancūzų skerdiku“ dėl panašumo į liūdnai pagarsėjusį Džeką Skerdiką, 1888 m. siautusį Londone. Jo randuotas veidas, rankose nešamas akordeonas bei paprasta, balta, iš triušio kailio pasiūta kepurė tapo jo vizitine kortele.

 Per tris metus nuo 1894 m., J. Vacheris nužudė bei suluošino mažiausiai 11 žmonių (vieną moterį, penkias paaugles mergaites ir penkis paauglius berniukus). Dauguma jų buvo aviganiai, prižiūrintys bandas atokiuose laukuose. Aukos būdavo subadomos, neretai – išmėsinėjamos ir išprievartaujamos. J. Vacheris buvo klajoklis, traukiantis iš vieno miestelio į kitą – nuo Normandijos iki Provanso – dažniausiai apsistojantis pietrytinėje šalies dalyje. Jis pragyveno dirbdamas pas pavienius ūkininkus ir prašydamas išmaldos. 1897 m. nusikaltėlis buvo pagautas laukuose, bandantis nužudyti moterį.

 Kepurėtasis vyras prisipažino kaltas dėl žmogžudysčių bei pridėjo esąs pamišęs, nes vaikystėje jam neva įkandęs pasiutęs šuo. Vėliau žmogžudys pakeitė savąjį pasakojimą ir ėmė teigti esąs Dievo pasiuntinys. Po dviejų mėnesių, auštant vėsiam gruodžio 31-osios rytui, J. Vacheris buvo giljotinuotas. Vyras atsisakė eiti link pakylos, todėl buvo tempte nutemptas budelių.

Henri Landru

 H. Landru buvo prancūzų serijinis žudikas, gyvas „Mėlynbarzdžio“ pavyzdys. Vyras metė mokslus ir įstojo į armiją. Pasibaigus tarnavimo laikui, jis susilaukė vaiko su savo pussesere, o tuomet susituokė su kita moterimi. Porai gimė ketvertas vaikų, o tuomet H. Landru nusprendė moterį palikti. Darbdavys apgaudinėjo šį vyrą, todėl jis nebeturėjo pajamų, o tam, kad jų prasimanytų, ėmėsi suktybių.

 H. Landru pradėjo dėti skelbimus į Paryžiaus laikraščių pažinčių skyrelius, dažniausiai – tokio pobūdžio: „43 m. našlys su dviem vaikais, rimtas, kilęs iš gerbtinos šeimos ir gaunantis geras pajamas, trokšta susipažinti su našle, neprieštaraujančia susituokti“. Siaučiant Pirmąjam pasauliniam karui, daugelis vyrų neteko savo gyvybių, moteris palikdami našlėmis – o tokias ir medžiojo Landru.

 Kai moterys užeidavo į Landru namus, šis jas nužudydavo, nukirsdavo galvą, o kūno dalis sudegindavo krosnyje. Šis vyras turėjo tiek daug slapyvardžių, kad laikė sąrašą, kuriame žymėdavosi, kokiai moteriai kokiu vardu prisistatė. Laimei, vienos iš aukų sesers dėka, jis neilgai trukus buvo pagautas ir, nors nebuvo rasta jokių aukų kūno dalių liekanų, jo užrašų knygutės tapo neginčijamu nusikaltimų įrodymu. 1922 m., praėjus trims mėnesiams, nusikaltėlis buvo giljotinuotas.

 Teismo metu H. Landru nupaišė savo virtuvę – įtraukdamas ir krosnį, kurioje degindavo aukas, ir padavė šį piešinį vienam iš savo advokatų. 1967 m. gruodį piešinys buvo paviešintas, ir paaiškėjo, kad kitoje jo pusėje Landru buvo užrašęs: „Tai ne siena, už kurios vyksta veiksmas, tai – krosnis, kurioje visa sudeginama“. Šis užrašas laikomas žudiko prisipažinimu.

Tarnaičių naikintojas

 Tarnaičių naikintojas, arba „Kirviu ginkluotas Ostino žudikas“ buvo serijinis žudikas arba žudikų būrys, terorizavęs Ostino miestą Teksase tarp 1884 m. ir 1885 m. Mažiausiai septynios moterys, daugiausia – tarnaitės, mirė nuo šio žudiko rankos. Jis dažniausiai ištempdavo aukas iš lovų, išprievartaudavo, o tuomet sukapodavo. Keletui aukų su kažkokiu aštriu įrankiu buvo subadytos ausys  bei veidas. Pirmoji nukentėjusioji, 1884-ųjų Naujųjų metų išvakarėse, buvo Mollie Smith.

 Daugybė žmonių buvo suimti dėl šių nusikaltimų, tačiau nei vienas iš jų nebuvo nuteistas. Paskutinės žmogžudystės nuvilnijo nuo pirmosios praėjus metams – 1885 m. gruodį nusikaltėlio aukomis tapo dvi baltosios pasiturinčios moterys – Eula Phillips ir Sue Hancock, gyvenusios centriniame Ostine. Šie nusikaltimai – tai ankstyvas serijinių žudynių JAV pavyzdys, nuvilnijusių likus trims metams iki Džeko Skerdiko pasirodymo Londone. Kartais manoma, jog šis krauju sutepto kirvio savininkas bei Džekas Skerdikas – tai vienas ir tas pats žmogus.

Broliai Harpe'iai

 Micajah „Didysis“ Harpe (1768 – 1799 m.) ir Wiley „Mažasis“ Harpe (1770 – 1804 m.) buvo nusikaltėliai, 18 a. pabaigoje siautę Tenesio, Kentukio bei Ilinojaus valstijose. Jie atlikdavo nusikaltimus vedini kraujo troškimo, o ne dėl finansinės gerovės, todėl kai kurie istorikai vadina juodu pirmaisiais „tikraisiais“ tautos serijiniais žudikais.

 Jauni būdami, Harpe'iai gyveno kartu su indėnais Čerokiais bei Krikais, kurie žiauriai pjovėsi tiek su baltaisiais įsibrovėliais, tiek vieni su kitais. 1797 m. broliai įsikūrė netoli Noksvilio – miesto Tenesio valstijoje, kol juos išvijo dėl arklių bei meitėlių vagysčių. Jie taip pat buvo apkaltinti žmogaus, vardu Johnsonas, nužudymu, kurio kūnas buvo rastas upėje – perrėžtas išilgai ir prislėgtas akmenimis.

 Ilgainiui toks žudymo būdas tapo Harpe'ių skiriamuoju ženklu. Jiedu kapojo visus, drįsusius nors menkiausiai juos suerzinti – net ir kūdikius. Žinoma, jog „Didysis“ Harpe kartą trinktelėjo savo naujagimės dukros galvą į medį, nes jam įgrisęs jos nepaliaujamas verksmas.

 Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vienintelis nusikaltimas, dėl kurio pastarasis iš tikrųjų gailėjosi. 1799 m. rugpjūtį teksasietis Johnas Leiperis nusprendė atkeršyti broliams už vienos iš jų aukų žmogžudystę – ponios Seagal mirtį. J. Leiperis visų pirma surado „Didyjį“ Harpe ir jį nušovė. Tuomet nukirto šiam galvą ir pamovė ant kuolo – toji vieta Kentukyje iki šiol vadinama „Harpės galva“. „Mažasis“ Harpe tąkart pabėgo, bet vėliau buvo pagautas ir viešai nuteistas pakariant. Wyatt Earp – žymus Amerikos veikėjas, yra pastarųjų nusikaltėlių palikuonis, tačiau, kaip ir dauguma jų giminių, jis pasikeitė pavardę, nenorėdamas būti siejamas su pamišėliais žudikais.

Earle Nelsonas

 Earle Leonardas Nelsonas, žinomas kaip „Gorila žudikas“ (gyvenęs 1897 – 1928 m.), buvo amerikietis serijinis žudikas. Kai Nelsonui buvo apie 10 metų, jį, važiuojantį dviračiu, partrenkė mašina ir po šios nelaimės jis gulėjo be sąmonės šešias dienas.

 Kai vaikas galų gale pabudo, jo elgesys buvo pakitęs – berniukas pasidarė nepastovus, kentėjo nuo dažno galvos skausmo ir atminties praradimo. Nusikalsti jis pradėjo dar būdamas visai jaunas, todėl 1915 m. buvo dviems metams įkalintas už įsilaužimą į, jo nuomone, apleistą trobelę. Vėliau jis didumą laiko praleido psichiatrijos ligoninėse.

 Būdamas 21-erių, Nelsonas įsitraukė į seksualinius nusikaltimus. 1921 m. jis ketino išprievartauti 12 m. mergaitę, tačiau, jai pradėjus klykti ir tokiu būdu atkreipus į jį dėmesį, Nelsonui buvo sutrukdyta. Neilgai trukus jam teko vėlei sugrįžti į psichiatrijos ligoninę, o po ketverių metų, kai buvo paleistas, vaikinas pradėjo žudyti.

 Dažniausiai Nelsono aukomis tapdavo šeimininkės, pas kurias jis užsukdavo neva norėdamas išsinuomoti kambarį. Vos tik pelnęs pasitikėjimą, psichikos ligonis jas nužudydavo – dažniausiai pasmaugdamas – o tuomet smagindavosi su jų kūnais.

 Po to jis paslėpdavo lavoną, paguldydamas šį artimiausioje lovoje ir palikdavęs. Dėl savo „modus operandi“ (darbo būdo) Nelsonas vadinamas „Gorila smaugėju“. Šis vyras nužudė daugiau, nei 20 žmonių, kol, galų gale, 1928 m., buvo pagautas ir pakartas.

Béla Kissas

 Béla Kissas (gimęs 1877 m.) buvo serijinis žudikas vengras. Manoma, kad jo aukomis tapo mažiausiai 24 jaunos moterys, kurias šis užmarinavo milžiniškuose metaliniuose būgnuose, kuriuos laikė savo nuosavybėje. Šis vyras buvo skardininkas, nuo 1900 m. gyvenęs Cinkotoje (netoli Budapešto esančiame mieste). Jis buvo mėgėjas astrologas, besižavintis okultizmu.

 Miestelio bendruomenės nariai pastebėjo, kad B. Kissas yra sukaupęs daugybę metalinių būgnų, tačiau vyras tikino, jog šie yra pripildyti degalų atsargų, kurių prireiks Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus. Netrukus jis buvo pašauktas į armiją ir paliko miestelį. 1916 m. rugpjūtį, Budapešto policija gavo skambutį iš Cinkotos šeimininkės, kuri rado septynis milžiniškus metalinius būgnus.

 Miestelio konsteblis, atsiminęs, jog B. Kissas kaupė degalų atsargas, jų pritrūkusius kareivius nusivedė prie būgnų. Tačiau, pabandžius atidaryti vieną iš jų, nosis užgniaužė įtartina smarvė. Detektyvų viršininkas Charles Nagy ėmėsi tyrimo ir atidarė vieną iš būgnų. Jame tysojo pasmaugtos moters kūnas. Kitų būgnų turinys buvo lygiai toks pat kraupus.

 Apieškoję B. Kisso namus, pareigūnai rado 24 kūnus. Nusikaltėlio namų šeimininkė tikino policiją nė nenutuokusi apie šias žmogžudystes, ir nuvedė pareigūnus į slaptą kambarį, į kurį B. Kissas buvo uždraudęs kelti koją ir pačiai šeimininkei. Kambarys buvo užgrioztas knygų lentynomis, o ant stalo gulėjo krūvelė laiškų – B. Kissas susirašinėjo su 74 moterimis – bei nuotraukų albumas.

 Dauguma knygų buvo apie nuodus bei smaugimą. Nusikaltėlis buvo rastas sveikstantis nuo karo žaizdų Serbijos ligoninėje, tačiau sugebėjo pabėgti, į savo vietą paguldęs negyvo kareivio kūną. Skardininkas niekada nebuvo sučiuptas, o žmonės teigė jį matę įvairiuose pasaulio kampeliuose, tarp jų – išeinantį iš Niujorko metro.

Prisijungęs


Legatas  Gruodžio 13, 2012, 09:38:28

Andersas Behringas Breivikas
 
Atrodo neišsiskiriantis iš daugumos jaunų vyrų, tačiau po jo mandagia išore slypi vienas iš šiurpiausių visų laikų žudikų, kurio veiksmus skatino neapykanta multikultūralizmui ir islamui.

 Aukštas šviesiaplaukis 33 metų ultradešiniųjų pažiūrų ekstremistas veriančiu mėlynų akių žvilgsniu prisipažino pernai liepos 22 dieną nužudęs 77 žmones, kai detonavo sprogmenų prikrautą automobilį prie vyriausybinių pastatų Osle, o vėliau šaudė į jaunuolius, susirinkusius į valdančiosios Darbo partijos stovyklą vienoje ežero saloje netoli sostinės.

 Šios žudynės buvo "prevencinė ataka prieš valstybės išdavikus", kaltus dėl "etninio valymo", palaikant multikultūrinę visuomenę, A.B.Breivikas sakė teismui per vasarį vykusį posėdį.

 Jo byla pirmadienį buvo pradėta Osle.

 A.B.Breivikas gimė 1979 metų vasario 13 dieną ramioje ir turtingoje Norvegijoje. Jam augant niekas iš aplinkinių neįtarė, kuo vieną dieną virs šis vaikas.

 Jis pasakojo, kad jo vaikystė buvo niekuo neišsiskirianti: tėvas dirbo diplomatu, o motina slauge, tačiau jiedu išsiskyrė, kai A.B.Breivikui tebuvo vieneri metai.

 "Turėjau privilegiją augti supamas atsakingų ir protingų žmonių", - jis rašo savo 1 500 puslapių manifeste, paskelbtame internete prieš pat žudynes.

 A.B.Breivikas pasakojo, kad buvo auginamas motinos šeimoje, priklausančioje vidurinei klasei, nepatirdavusiai finansinių problemų. Jis nurodė vienintelį trūkumą: "Turėjau aiškiai per daug laisvės."

 Tačiau vaikų gerovės tarnybos buvo susirūpinusios, kad jo globa gali būti nepakankama.

 "Andersas pradėjo vengti bendravimo; tapo kažkiek susirūpinusiu pasyviu vaiku... su apsimestine nuginkluojančia šypsena", - viena psichologė rašė, kai berniukui tebuvo ketveri.

 "Būtų idealu, jeigu jis būtų perkeltas į stabilią globėjų šeimą", - sakoma ekspertės ataskaitoje, kurią paviešino Norvegijos žiniasklaida.

 Tačiau šis scenarijus neišsipildė. Maždaug tuo pačiu metu Anderso tėvui nepavyko pasiekti, kad sūnaus globa būtų perduota jam.

 Po šio epizodo A.B.Breiviko vaikystė atrodė įprasta, be didesnių problemų.

 "Vaikystėje jis buvo eilinis berniukas, tačiau nelinkęs bendrauti. Tuo metu jis nesidomėjo politika", - jo tėvas sakė Norvegijos žiniasklaidai.

 Diplomatas nutraukė visus ryšius su sūnumi, kai jam buvo apie 15 metų - tikriausiai kai hiphopo kultūra susižavėjęs Andersas buvo užkluptas rašinėjantis grafičius ant sienų.

 Jo seni draugai Andersą vadina uždaru žmogumi, kuriam kai kada būdavo sunku rasti vietą pasaulyje. Pasak jų, A.B.Breivikas visai nebuvo lyderis iš prigimties, kuriuo stengiasi rodytis.

 Būdamas 18 metų, Andersas metė vidurinę mokyklą, negavęs diplomo - esą siekdamas karjeros politikoje.

 1999 metais jis įstojo į populistinę dešiniąją Pažangos partiją, nusistačiusią prieš imigraciją, ir aktyviai veikė jos vietinėje jaunimo kuopelėje.

 Šią partiją Andersas paliko 2006 metais, o vėliau rašė viename interneto forume, kad šis judėjimas jam pasirodė esantis per daug atviras "multikultūriniams reikalavimams" ir "savižudiškoms humanizmo idėjoms".

 Nors reikšdamasis internete A.B.Breivikas akivaizdžiai kritikavo islamą, multikultūralizmą ir marksizmą, jis save laikė "ramiu žmogumi ir gana tolerantiškus daugeliu klausimų".

 "Dėl fakto, kad dešimtmečius buvau indoktrinuojamas multikultūralizmo, jaučiu, kad turiu pabrėžti, jok iš tiesų nesu rasistas ir niekada juo nebuvau", - rašė jis.

 "Tapti skustagalviu manęs niekada neviliojo. Jų aprangos stilius ir muzikinis skonis man buvo nepatrauklus; galvojau, kad jie per daug radikalūs", - pridūrė A.B.Breivikas, tvirtindamas, kad "būdamas jaunesnis turėjo dešimtis draugų nenorvegų".

 Savo charakteristikoje socialiniame tinkle "Facebook profile" A.B.Breivikas nurodė esantis "konservatyvių pažiūrų", "krikščionis", besidomintis medžiokle ir kompiuteriniais žaidimais, tokiais kaip "World of Warcraft" ir "Modern Warfare 2", kurie, kaip jis vėliau atskleidė, padėjo jam treniruotis prieš kruvinus išpuolius.

 Pernai liepos 22 dieną jis netoli Oslo esančioje Utiojos saloje ilgiau nei valandą metodiškai šaudė į žmones ir 69 iš jų nužudė - daugiausiai paauglius.

 Manoma, jog A.B.Breiviko išpuolis Utiojoje buvo daugiausiai aukų nusinešusi kada nors vieno šaulių ginklais ginkluoto vieno žmogaus ataka.

 Anksčiau tą pačią dieną aštuoni žmonės žuvo, kai A.B.Breivikas detonavo sprogmenų prikrautą automobilį, paliktą prie vyriausybinių pastatų Oslo centre.

 Ekstremistas pareiškė, kad jo veiksmai buvo "žiaurūs, bet būtini"; kad šį planą jis rezgė ne vienerius metus ir įgyvendino jį vienas.

 Praeitą savaitę jo advokatas Geiras Lippestadas (Jeiras Lipestadas). sakė, kad jo klientas per teismą "ne vien gins (savo veiksmus), bet taip pat, manau, apgailestaus, kad nežengė dar toliau"

 Kai nurodoma jo manifeste, A.B.Breivikas savo ideologinį "kryžiaus žygį" pradėjo 2002 metais, būdamas Tamplierių riterių ordino nariu, nors šios organizacijos egzistavimo policijai nepavyko patvirtinti.

 Savo planus jis pradėjo įgyvendinti 2009 metų pabaigoje, kruopščiai organizuodamas kruviniausius išpuolius Norvegijoje po Antrojo pasaulinio karo, uoliai rūpindamasis, kad nesukeltų jokių įtarimų.

 Jis tapo tipišku "vienišu vilku", gyvenusiu uždarą gyvenimą bute su savo motina, o vėliau išsinuomojusiu vieną ūkį ir tokiu būdu įgijusiam teisę pirkti didelius kiekius trąšų, kurias jis naudojo sprogmenims gaminti.

 "Man jis atrodė kaip eilinis vaikinas. Jis lengvai galėjo likti nepastebėtas, - vienas buvęs A.B.Breiviko kaimynas sakė naujienų agentūrai AFP. - Tvarkingas norvegas, kurio niekas neįtartų."

 Pernai teismo nurodymu atliktos pirmosios psichiatrijos ekspertizės autoriai nustatė, kad A.B.Breivikas kenčia nuo "paranoidinės schizofrenijos", todėl yra nepakaltinamas.

 Jeigu ši diagnozė būtų patvirtinta, A.B.Breivikas veikiausiai būtų pasiųstas gydyti uždaroje psichiatrijos klinikoje - galimai visam gyvenimui.

 Tačiau anksčiau šį mėnesį paskelbtos antrosios ekspertizės išvadose sakoma, kad A.B.Breivikas yra sveiko proto, todėl jam gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė kalėjime.

 Pats A.B.Breivikas yra sakęs, kad būti pasiųstam į psichiatrijos kliniką jam būtų "blogiau už mirtį".

 Pasak advokatų, kaltinamasis reikalavo pripažinti jį esantį sveiko proto, kad nebūtų pakenkta jo politinei žiniai, išdėstytai anksčiau paskelbtame ideologiniame manifeste.

Prisijungęs


Mantas  Vasario 08, 2013, 14:06:06

As nesutinku, kad tokie zmones, kur tik per viena karta, kaip tas norvegas nuzudo daug zmoniu, yra serijiniai zudikai. Jeigu zudikas nuzudo du zmones, bet per du kartus, tada taip, bet siuo atveju cia jau kazkas kito, ir man apskritai smegenys neisnesa del ko jis tai padare ir cia jau kazkas panasaus i gerai zinoma "mind control", kur zmones yra uzprogramuoti tai daryti, kaip kad daznas atvejis JAV, kur paprastas mokinys ateina i mokykla ir saudo zmones. Manau cia yra specialiai suorganizuoti aktai, specialiai valstybes organu.

Prisijungęs