Juodosios mišios

Juodosios mišios buvo laikomos ir nepriklausomai nuo šabašo. Jų griebdavosi, kad gautų velnio pagalbą (pavyzdžiui, siekiant prisivilioti kitą žmogų) ir jam įsiteiktų. Tam reikėjo koneveikti ir įžeidinėti Dievą. Kadangi velnias pats savaime neegzistuoja, o tėra dievybes neigimas, taip ir juodosios mišios esti liturgijos priešingybe.

Jas laikydavo koks nors šventikas-renegatas, ir joms būtinai reikėjo gauti šventosios ostijos paplotėlį, kad iš jo galima būtų pasityčioti. Nuogas gulinčios moters kūnas atstodavo altorių. Ji sukryžiuotose rankose laikydavo juodas žvakes. Ant jos krūtines uždėdavo servetėlę su siuvinėtu kryžiumi, ant pilvo pastatydavo monstranciją. Taure buvo statoma tarp krūtų arba tarp kojų. Kad mišios būtų labai sėkmingos (kad demonai atkreiptų į jas dėmesį), būdavo rekomenduojama paaukoti nekaltą būtybę-naujagimį. Komuniją pašventindavo virš moters genitalijų. Be to, kraujas buvo pilamas į taurę, iš kurios gere ir šventikas-renegatas, ir moteris-altorius, šis ritualas baigdavosi jų sueitimi, kartais ir visuotine nuodėme. Buvo manoma, kad lytinis aktas neva turįs privilioti galingus gašlius demonus.

XV amžiuje Gilli de I.avalis, kuris tautos buvo pavadintas Mėlynbarzdžiu, trokšdamas išgauti aukso gamybos paslaptį, paaukojo velniui apie du šimtus berniukų. Po jo arešto pilies požemiuose buvo rasta daugybe vaikų kaukolių ir kaulų.

Liudviko XIV laikais Prancūzijoje gyvenęs šventikas Giburgas ypač dažnai buvo kviečiamas laikyti juodąsias mišias. Tuo tikslu į jį kreipdavosi karaliaus favorite markize Fransuaza de Montcspan. Nebūdama tikra dėl monarcho ištikimybes, markize šitaip bandė apsidrausti. Itin reta to laikmečio graviūra vaizduoja ją gulinčią ant stalo, priešais ją stovi Giburgas ir, laikydamas rankose naujagimį, smeigia į jį peilį. Be to, kraujas teka ant Montcspan kūno.

1680 metais aprašytas įdomus atvejis, kai sąžines kamuojamas pirklys atėjo pas inkvizitorių ir prisipažino užsakęs juodąsias mišias, kad atkreiptų vienos kilmingos damos dėmesį. Atsižvelgę į nuoširdų prisipažinimą ir atgailavimą, teisėjai buvo geri: prieš sudeginant ant laužo, nelaimingąjį įsimylėjėlį įsake pasmaugti.

Įdomu, kad juodosios mišios, kurias užsakydavo vyras, atrodo visiškai kitaip ir sutinkamos retai. Jos gali vykti apskritai be sueities (dvasininko aktas su vyru būtų aiškus iškrypimas, nors ir malonus juodosioms jėgoms). Beje, inkvizicijos archyvuose užfiksuota atvejų, kai specialiai meilės ritualui kviesdavo biseksualias poras ir ceremonija būdavo baigiama visuotine orgija.

Juodosios mišios ir šiais laikais laikomos Europoje, tačiau itin slaptai. Beje, dabar jos neteko savo klaikaus pobūdžio, atliekamos be kraujo praliejimo, pasižymi vien tik cinizmu ir geidulingumu, turint tikslą sužadinti geismą šventvagystėmis ir misticizmu.

Komentuok su Facebook paskyra: