Kas nutinka po mirties?

Britu parapsichologas Kolinas Vilsonas savo unikalioje knygoje „už pažinimo ribų“ analizuoja paslėptas žmogaus proto galias: ekstrasensorinį jutimą, ateities numatymą, aiškiaregystę, psichokinezę, psichometriją (žmogaus sugebėjimas nuskaityti daiktu ir kitu objektu atmintį, prisiliečiant prie jų), telepatiją, ksenoglosiją (mokėjimą kalbėti įvairiomis kalbomis net jų nesimokius). Autorius pasakojimus apie kvapą gniaužiančius atvejus iš paranormalios sferos derina su paskutiniųjų mokslo pasiekimų aprašymais. Kolinas Vilsonas padarė išvadą, kad taip vadinamas normalus aplinkinio pasaulio suvokimas iš tikrųjų yra subnormalus ir evoliucija mus labai priartino prie kvantinio perėjimo į išplėstą sąmonės būseną. Siūlome skaitytojams keletą ištraukų iš knygos.Įsitikinimas, kad protas gali pergyventi mirtį, nepaskatino manęs tapti spiritualistu. Tačiau kai pradedu užsiiminėti paranormaliais reiškiniais, mane kiekvieną kartą glumino faktų sutapimas. Ir jei kalbama apie gyvenimą po mirties, aš tvirtinu, kad tokių atvejų negalima paaiškinti telepatija, kuo taip yra įsitikinę kai kurie tyrinėtojai. Puikus to pavyzdys – Vilburto Raito istorija, ir ne tik ji viena.

„1944 m. pradžioje aš tarnavau pilotu-mechaniku Didžiosios Britanijos KOP bazėje „Homsvelas“ Linkolne, – pasakoja V.Raitas. – Vieną sekmadienio vakarą po savaitės atostogų grįžau iš miesto, kur užmiršau nusipirkti cigarečių. Bazėje tokiu metu visos parduotuvės buvo uždarytos. Prisiminiau, kad pora pakelių esu pasidėjęs angare, todėl pasukau link jo ir įėjau pro metalinius vartus pagrindiniame įėjime. Dešinėje pusėje buvo patalpa, kur 61-os eskadrilės lakūnai laikė savo skrydžių kostiumus. Išgirdęs iš patalpos sklindantį triukšmą, atidariau duris.

Patalpoje buvo visiškai tamsu, todėl uždegiau šviesą. Siekiant apsisaugoti nuo priešo aviacijos antskrydžių, tankiomis užuolaidomis buvo uždengti visi langai. Mačiau, kad kažkoks žmogus, apsirengęs karine uniforma, rausiasi vienoje spintelėje. Jis buvo užsidėjęs šalmą, apsivilkęs pūkine striuke, apsiavęs aukštais batais. Aš pažinau Stokerį, vieno ekipažo šaulį.
– Sveikas, Stokai! Ką čia veiki? – sušukau aš.
– Taigi negaliu rasti savo pirštinių, -su susierzinimo gaidele jis atsakė.
– Ką gi, ieškok, brolau, – pasakiau aš. — Tik išeidamas neužmiršk išjungti šviesą.
Stokeris nieko neatsakė. Aš užėjau į angarą, pasiėmiau cigarečių pakelį ir nuėjau į kareivines.

Ryte, pusryčių metu, paklausiau savo šturmano, kas atsitiko per savaitę, kai manęs nebuvo.
– Prieš dvi dienas buvo sunki operacija, – jis atsakė. – Mes skridome bombarduoti Dortmundo kanalo, ir Makintairo lėktuvas buvo numuštas: į jį pataikė zenitinis šovinys, sprogo lėktuve esančios bombos.
– O, Dieve! – mano nustebimas buvo begalinis. – Reiškia, kad Stokeriui pavyko stebuklingai išvengti mirties!
– Stokeriui? Na ne, jis žuvo kartu su kitais ekipažo nariais. Beje, jis prieš skrydį niekaip negalėjo rasti pirštinių, be kurių būtų nušalęs rankas. Majoras Paikas gana piktai jį aprėkė dėl šio užlaikymo…

Aš nieko nesakiau, nors šie žodžiai mane sukrėtė. Po dviejų dienų užsukau pas pulko gydytoją ir jam viską papasakojau. Pasakęs, kad manimi tiki, majoras davė man migdomųjų -visas šias dienas aš blogai miegojau. Laikui bėgant istorija su Stokeriu pasimiršo. Dabar, kai ją prisimenu, mane labiausiai stebina faktas, kad angare šaulys man pasirodė paprastu žmogumi iš kūno ir kraujo. Kai jis judėjo, jo odinė striukė girgždėjo. Pats Stokeris, nors ir susierzinęs, paliko visai normalų įspūdį. Tik po kiek laiko man į galvą toptelėjo mintis, kad jis pirštinių ieškojo visiškoje tamsoje! Po to mane ilgai kankino klausimas, kaip dažnai mes matome vaiduoklį dienos šviesoje (arba apšviestą elektros šviesa), manydami, kad susitinkame su normaliu žmogumi. Dabar aš žinau, kad jų
negalima atskirti nuo normalių gyvų žmonių.“

Šiame pasakojime yra įdomių momentų. Pirma, Stokeris sugebėjo atidaryti savo spintelę, o tai reiškia, kad jis, kažkuria prasme, buvo iš kūno. Žinoma, sąlyginai. Galima teigti, kad šaulys tapo vieno iš bazės tarnautojų, kuris tuo metu pagalvojo apie Stokerį, „telepatine projekcija“. Antra, šaulys tikrai manė, kad yra gyvas. Trečia, jis atrodė ir elgėsi visiškai normaliai, kaip elgtųsi gyvas žmogus. Jei tai tiesa, tai supratimas apie fantomus, kaip sutirštėjusį rūką, sklendžiantį oru, neturi nieko bendro su tikrove. Sunku pasakyti, kas būtų atsitikę, jei Vilburtas būtų sugalvojęs paspausti vaiduokliui ranką, tačiau visiškai įmanomas dalykas, kad jis nebūtų nieko ypač keisto pajutęs. Anglų psichiatras S.Grynas savo knygoje „Vaiduokliai“ aprašo keletą atvejų, kada fantomai liudininkams atrodė gyvais žmonėmis, netgi juos pačiupinėjus.

„Jo ranka buvo ne ledinė, kaip lavono, o paprasčiausiai vėsi“, – pasakoja juristas Bendžaminas Kolinsas, paspaudęs savo draugo vaiduoklio ranką.
O štai dar vienas žinomas atvejis. Kai vyko Folklendų karas (1987 metais) leitenantas Džeimsas Larkinas kartą sėdėjo savo kambaryje ir rašė laiškus. Staiga atsidarė durys ir pro jas įžengė jo draugas leitenantas F.Makonelas, kuris šūktelėjo: „Sveikas, bičiuli! Nusprendei parašyti savo namiškiams ir panelėms?“.

Truputį pašnekėję, draugai išsiskyrė. Jau vėlai vakare Larkinas sužinojo, kad kaip tik tuo metu, kai jis kalbėjo su Makonelu, šis žuvo kovinio skrydžio metu už 600 mylių nuo bazės! Sprendžiant iš visko, fantomui buvo visiškai nesunku atidaryti duris ir keletą minučių paplepėti su draugu. Beje, Makonelo vaiduoklio atėjimą ir išėjimą patvirtina karininkų bendrabučio budėtojas eilinis M.Bloukas.

Aprašytos istorijos apie astralinius antrininkus parodo tai, kad prie užslėptų proto galimybių priskiriamas ir sugebėjimas sukurti savąjį daugiau ar mažiau „tvirtą“ antrininką ir galimybė jį suprojektuoti į kitas vietas.

Specialistų manymu, kai žmogus yra arti mirties, jam dažnai pasiseka panaudoti šį sugebėjimą. Kitais žodžiais tariant, mirštančiųjų vaiduokliai, kurie dažniausiai pasirodo artimiesiems ir draugams, iš tiesų nėra vaiduokliai (ne mirusiųjų vėlės), o kažkas panašaus į televizoriuje matomą vaizdą. Kartais šis atvaizdas turi kieto kūno savybių — gali atidaryti duris, paspausti ranką, perkelti lengvus daiktus ir t.t. Jei taip yra iš tiesų, tai paranormalių reiškinių tyrinėtojai psichoterapeutai Deividas Bonas ir Džonas Vileris yra teisūs, sakydami, kad realybė iki tam tikro lygio yra žmogaus intelekto atspindys. Tačiau jei lėktuvo šaulys sugebėjo savo atvaizdą sukurti praėjus dviems paroms po to, kai jo kūnas buvo sudraskytas į gabalus, tai dalis Stokerio proto, kuri atkuria projekcijas, turi funkcionuoti kaip įprasta. Vargu ar tai būtų įmanoma, jei protas nepergyventų mirties…

Komentuok su Facebook paskyra: