Kartais žmonės iš tikrųjų „mato“ mirštantį ar neseniai mirusį, budėdami prie velionio. Sukaupta daugybė pranešimų apie žmogaus vaizdinio
pasirodymą prieš akis mirties momentu: jie vadinami „lemiamo momento apsireiškimais“. Tuo metu atrodo, jog dalis mūsų gali persikelti
prie giminaičio ar artimo draugo. Tai gali atsitikti netgi tiems žmonėms, kurie vėliau pasveiksta. Tai ne pačios mirties technika, bet tikėjimas gresiančiu nuosprendžiu, lemtimi.
Figūra tualete
Vinė Pianko, Herefordširo privačios gydyklos sargė, vieną naktį dirbo viena. Užsimaniusi į tualetą, nežinia kodėl, užuot pasukusi koridoriumi
į artimiausią, nusileido laiptais į apačioje esantį tualetą. Įėjusi ji susidūrė su „jaunu vyriškiu pilka eilute“. Pamaniusi, jog jis įsibrovėlis, paklausė, ką jis čia veikiąs. Jis atsakė: „Pasakykite motinai kad nesielvartautų.“ Ir išnyko.
Vinė suvokė, jog tas vyriškis pažįstamas, bet negalėjo prisiminti, kas jis. Kitą dieną, laukdama autobuso, nugirdo kalbant apie vieno vietinio
vyriškio mirtį praėjusią naktį. Tada ji atpažino, kad tai buvo jos tolimas giminaitis. Vinė suprato, kad tualete jai pasirodžiusi vėlė. Dabar ji galėjo
perduoti jo paskutinius žodžius gedinčiai šeimai.
Nuotykis jūroje
Psichinių tyrimų draugija (PTD) įkurta 1882 m. Pirmieji jos nariai buvo žymūs mokslininkai seras Viljamas Baretas, seras Oliveris Lodžas ir
seras Alisteris Hardis. Draugijos tikslas – moksliškai ir objektyviai patikrinti psichinius išgyvenimus. Vienas pirmųjų PTD užregistruotų atvejų
buvo ponios Kolier pranešimas. Ji 1856 m. sausio 3 anksti atsigulė miegoti, negalavo. Po kurio laiko pajuto nerimą ir atsisėdo lovoje. Nustebusi ji išvydo kambaryje stovintį savo sūnų Džozefą, kuris, jos įsitikinimu, tuo metu turėjo būti išplaukęs į jūrą.
„Jis žvelgė į mane labai atidžiai, kažkokiu susirūpinusiu žvilgsniu, jo galva buvo sutvarstyta, o ant galvos užmauta nešvari kepurė, vilkėjo nešvarų baltos spalvos apsiaustą, panašų į kamžą. Jo veidas apie akis buvo smarkiai sužalotas.“ Misis Kolier nuogąstavimai pasitvirtino, kai sausio 16 ji sužinojo apie Džozefo mirtį. Jis pasirodė jai savo mirties momentu, susidūrus laivams. Detaliau apie jo drabužius ir žaizdas vėliau papasakojo jo draugai jūreiviai.
Į žemę
PTD cituojamas dar vienas atvejis, iš kitų pranešimų išsiskiriantis įtaigumu. Čia suvokusysis apibūdina savo potyrį kolegai, kuris tikino,
jog tai atsitikę, kol dar niekas nesusiprotėjo, jog vyro figūra buvusi nekūniška. Pasakojimas buvo užrašytas netrukus po įvykio. 1918 m. gruodžio 7 rytą aštuoniolikmetis pilotas stažuotojas leitenantas Deividas Makkonelis turėjo vykdyti užduotį – skristi „Camel“ lėktuvu į Tadkasterį Jorkšire. Jo bazė buvo dislokuota Skemptone, Linkolnšire, už šešiasdešimties kilometrų nuo nurodytos vietos. Apie 11.30 jis atsisveikino su kambario draugu leitenantu Larkinu, sakydamas, jog tikisi grįžti arbatėlei. Praėjus keletui valandų po Makkonelio išvykimo, Larkinas skaitė ir rūkė kambaryje, kai išgirdo koridoriuje kažką einant. Durys atsidarė ir taip pat triukšmingai užsitrenkė, kaip jas visada atverdavo Makkonelis.
Larkinas išgirdo jį tariant: „Sveikas, seni!“ Leitenantas Larkinas apsisuko kėdėje ir išvydo Makkonelį, stovintį tarpduryje, ranka įsitvėrusį rankenos. Jis buvo uniformuotas, skrydžiui paruoštu kostiumu, tik kažkaip keistai užsimaukšlinęs lakūno šalmą. Abu kažką pasakė vienas kitam, po to Makkonelis tarė: „Na, viso gero!“. Išėjo garsiai trenkęs durimis.
Larkinas neturėjo po ranka laikrodžio, bet buvo įsitikinęs, jog turėjo būti ketvirtis po trijų ar pusė keturių, nes netrukus įėjo leitenantas Garneris
Smitas, tada buvo be penkiolikos minučių ketvirta valanda. Smitas paklausė, ar dar negrįžęs Makkonelis, nes jie visi trys ketino drauge vykti
vakarieniauti. Larkinas atsakė, jog ką tik matęs Makkonelį. Garneris Smitas išėjo apsidairyti, kur nuėjo pilotas stažuotojas.
Jis jo nerado, taigi abu draugai nuvyko į Linkolną vieni. Gurkšnodami „Albiono“ viešbutyje, jie nugirdo karininkus kalbant apie lėktuvo
katastrofą ir piloto leitenanto Makkonelio mirtį. Sudužusio lėktuvo smūgis sustabdė piloto laikrodį 3.25 po pietų Tikriausiai, kai jis atvyko į Tadkasterį, oro uostą gaubė tirštas rūkas. Jis nesuvaldė „Camel“ lėktuvo, kuris smigo žemyn ir sudužo. Atsitrenkimo smūgis buvo toks galingas, jog laikrodis sustojo 3.25.
Skeptiškasis tyrinėtojas daktaras Vestas buvo priblokštas tokio įtaigaus gerai patvirtinto atvejo: „Tik keletas panašių į šį atvejų prilygsta
tokiam pavyzdžiui.“ Jis įrodinėjo, jog daugeliu atvejų vėlės pasirodo neaiškių kontūrų, išskydę, o šiuo atveju ji pasirodė labai tikroviška, tariamai
kontaktavo su aplinka ir netgi kalbėjusi su žmogumi. Ir vis dėlto, kodėl būtybė nepranešė apie mirtį leitenantui Larkinui, yra mįslė. Ar Larkiną ištiko haliucinacijos? Jis laukė Makkonelio pavakariams, tad gal jis tik įsivaizdavo jo sugrįžimą? Tyrinėtojai nustatė, kad anksčiau nebūta jokių patvirtinimų apie panašias „haliucinacijas“, kurias būtų patyręs leitenantas Larkinas. Jis teigė, jog šis įvykis jam buvęs ypatingas.
Galutinis aktas
Ana iš Šveicarijos 1936 metais lankė sodininkystės koledžą Anglijoje ir ten susidraugavo su mergina, vardu Patricija. Ten dar buvo viena
šveicarė studentė, Trudė, ir iš pradžių Patricija su jomis buvo santūri, kadangi jos užsienietės. Bet ilgainiui suartino tris merginas tai, kad jos
visos labai mėgo augalus ir gyvūnus. Po poros metų, sugrįžusi į Ciurichą, Ana susitiko Trudę vidurdienį, vasario 14. Staiga Ana pastebėjo minioje einančią jų draugę iš Anglijos. Nepaisant šilto oro, Patricija buvo užsivilkusi seną lietpaltį ir užsidėjusi kepuraitę. Ana, pasakiusi Trudei, kad mato Patriciją, nubėgo per gatvę su ja pasikalbėti. „Patricija tuo metu kaip tik sėdo į 5 tramvajų. Pamačiau, kaip ji įlipusi atsisėdo, bet, kai aš pribėgau prie tramvajaus, jis pradėjo važiuoti. Bet Trudė nematė Patricijos. Po keleto dienų Ana gavo Patricijos motinos laišką, kuriame buvo parašyta, kad jos dukra žuvo nelaimingo atsitikimo metu. patricija nukito nuo aklio ir, lūžus stuburui mirė vasario 14, vidurdinį.
Patinka man tokie dalykai….
man ir…
joa labaj skaityt ydomu 😉
O kam parasyti ar pasakyti, kad as mačiau Nukryžiuotąjį? Niekas nepatikės. Aš dariau parke mankštą. Ryte apie 6 val. JĮ mačiau ant kryžiaus dangaus fone. Nebuvo jokių debesų. O spalvos, spalvos negaliu apsakyti. Kai pradėjau melstis ir prašyti atleidimo jis lėtai išnyko lyg netikėtai atsiradusiuose debesyse lyg rūke. JIS nieko man nesakė, nekalbėjo. Manęs neužvaldė euforija, bet visa siela pajutau lyg JAM tas žaizdas tebeskauda… Esu tikinti, galvoju, kodėl jis pasirodė ant kryžiaus? Neklausiu savęs kodėl būtent man pasirodė. Manau, kad tai būtų matę visi, kas tada būtų buvę toje vietoje.
Papasakojau tą dieną artimesniems,nes negalėjau tylėti, manęs išklausė, tačiau mačiau, kaip į mane žvelgė…kaip į ligonę. Nedrįso to sakyti, žino, kad aš neligonė, tačiau mačiau, kad netiki. Man ir nereikia, kad tikėtų, aš dabar iš tikrųjų ŽINAU.
ismok rasyt ne nukito o nukrito ne aklio o arklio…
tokiais dalykais aš nelabai tyliu bet vistiek įdomu skaitytų