Eilyn Haris gyvena prie Baltųjų Uolų, Naujojoje Škotijoje, Kanadoje. Ji yra menininkė, besispecializuojanti muzikė. Prieš ištekėdama dėstė viename dideliame koledže. Štai jos istorija: „Nesu iš tų žmonių, kurie naiviai tiki slėpiningais nutikimais be jokių išlygų, pati niekada nesitikėjau susidurti su „keistais dalykais“. Ir vis dėlto nutiko kažkas keista.
Eilyn augo kaime, kur visi pažinojo vieni kitus. Vaikystėje ji draugavo su trim Harvių dukterimis. Jie turėjo paštą ir įvairių prekių parduotuvę. Harvių vaikai užaugo ir išvyko iš kaimo. Eilyn ištekėjo ir liko gyventi ten pat. Nepaisant amžiaus skirtumo, ji susidraugavo su senaisiais Harviais,
tėvais. 1960 m. Harviai nutraukė verslą, nes neišlaikė naujų, gretimuose miestuose įsikūrusių supermarketų konkurencijos. Pono Harvio
savijauta buvo nekokia po patirto lengvo smūgio, tad jie nusprendė persikelti į pagyvenusių žmonių pensioną Bervike, už dvidešimt penkių mylių. Nuo tada Eilyn ryšiai su jais nutrūko. „Tuo metu, kai labai keistai pasijaučiau, jie gyveno Bervike jau keleri metai ir pastaruosius mėnesius
apie juos net nepagalvodavau. Niekas iš kaimynų apie juos taip pat neužsiminė, o man savų rūpesčių pakako per akis.“ Eilyn augino du vaikus,
jai teko slaugyti savo senelius ir vyrą, kuris neseniai buvo patyręs gamybinę traumą.
„Vieną rytą nubudau sapnavusi labai ryškų sapną, jog ponas Harvis guli ligoninėje, o jo žmona palinkusi prie jo ir labai susijaudinusi. Viską
regėjau labai aiškiai, jos susirūpinęs veidas tarsi gyvas iškilo prieš mano akis. Aš atsisėdau lovoje ir garsiai tariau: „Ponas Harvis miršta, o gal jau
miręs!“ Sapnas nedavė man ramybės visą rytą. Galiausiai paskambinau savo draugams, kurie bendravo su Harviais, ir paklausiau, ar jie pastaruoju metu yra ką nors girdėję apie tuos žmones. Nepasakojau jiems keistosapno. „Keista, kad tu teiraujiesi kaip tik šiandien, – tarė mano draugas, – Džonas – vienas Harvio sūnų – ką tik išėjo iš mano namų. Jis gavo skubų pranešimą iš Berviko šjryt. Jo tėvą šiąnakt ištiko priepuolis. Manoma, kad jis neišgyvens.“ Ponas Harvis iš tiesų netrukus mirė. Eilyn mano, kad jos senyvas draugas susisiekė su ja telepatijos būdu tuo metu, kai jo gyvenimo siūlas nutrūko.
Kita istorija pasakoja panašų įvykį nutikusį Li Fylds iš liverpulio.
1981 metų vasario pradžioje ji su savo vyru, kariškiu, vienam mėnesiui išvyko į Vokietiją, kur vyras turėjo
atlikti užduotį. Pirmą savaitę, vieną rytą, kai vyras išėjo anksti ir paliko ją miegančią, Li susapnavo keistą sapną. Sapne ji važiavo pažįstamu keliu gimtajame Liverpulyje. Ant šaligatvio išvydo vieną brolį, apsirengusį juodais drabužiais ir žvelgiantį į ją, tarytum ji būtų laidotuvių procesijoje. Greta buvo ir tėvas. Jis vilkėjo vienspalvę pilką eilutę ir stovėjo ramiai, tarytum kažko atidžiai klausydamasis bereikšme veido išraiška. Li sustabdė automobilį prie jų ir išlipo. „Džeimsai, – paklausė ji, – kas atsitiko tėvui?“ Atsakymo nesulaukė. Tada ji kreipėsi į tėvą, o šis netikėtai suklupo, apkabino ją per liemenį ir ėmė raudoti.
Pabudusi ji ketino tuojau skambinti į namus, bet persigalvojo, ramindama save, jog tai „tik“ sapnas. Tarp jos ir tėvo egzistavo ypatingas
ryšys, kadangi ji buvo vienintelė mergaitė šeimoje. Taigi blogos žinios vėliau ją labai sukrėtė. Šeima jai iškart nepranešė apie nelaimę, nenorėdama užbėgti įvykiams už akių. Jos tėvą paguldė į ligoninę tą rytą, kai Li susapnavo keistąjį sapną. Grįžusi į Angliją, ji pirmiausia išvydo brolį su ta pačia akmenine veido išraiška, kokią buvo regėjusi sapne. Jos tėvas iškeliavo anapilin prieš jai atvykstant. Jei Li būtų patikėjusi sapnu ir nedelsdama paskambinusi į namus, ji būtų suspėjusi atsisveikinti su mirštančiu tėvu.
Taip.. Mirstanciuju sielos kartais grizta atsisveikinti su artimaisiais
ka tu cia nusisneki?
ji teisybe sako man irgi jauciasi skausmas
Atrodo puikiai. Nors laiabu užkabino 1 foto – tą knygą skaičiau, patiko 😉 Laukiu tikrų braškių – kad būtų saldžios. Tik 20 dienų ir jau bus ankstyvųjų 🙂
karta sapnavau savo teta kui yra mirusi ir ji visa laika ziurejo y mane :O net dabar siurpas krecia 🙁
karta sapnavau garsu mociute mane aplankancia sapne ir atsisveikinancia, nesupratau kodel o kita ryta atsibudau ir suzinojau kad praita nakti ji mire
garsu = savo
tikiu tokiais dalykais as irgi viena karta sapnavau, kad mano mazasis pusbrolis (su kuriuo esu susitikusi tik kokius tri kartus) tiesia i mane rankas lyg prasydamas padeti aplink ji tarsi kazkokios zoles pluduriavo, o as jo niekaip negalejau pasiekti. Ryte atsikelusi papasakojau tevams tie tik pasijuoke ir pasake,kad nesamones sapnuoju, o po pietu suzinojome, kad ji rado nuskendusi, isipainiojusi zolese. Nors praejo jau daug laiko iki siol tai prisimindama susigraudinu ir nesuprantu kodel butent man teko tai susapnuoti ir patirti ta siauba kuris tarsi spinduliavo is jo ir kartu kauste mane.
sapnavau savo mirusi dede, kuris mire pries puse metu. Atejo jis i sapna mano vaiko aplankyti, sake , kad labai palaikyti nori, bet as jam pasakiau jog jums mirusiems negalima to leisti. ir paprasiau jog palauktu einu mamos paklausti, ka man daryti,mamos neradusi gryzau , o dedes jau nebuvo. Tuomet pabudau,pamaciau kad vaikas loveleje miega dar ir pati uzmigau. Toliau sapnuoju kad vel dede mires ateina susikibes rankomis su savo broliu kuris gyvas.Pasake, kad jau viska sutvarkiau ka reikejo, dabar jau atsisveikinu ir negrysiu ir isejo jie abu . po sapno vel pabudau, nubegau pas mama i kambari.. Ji verke , tada as supratau kad tas brolis mire..