Prieš daugelį metų Norvegijoje gyveno žvejys vardu Halgeiras. Jis buvo dar nesenas, gražus ir stiprus, tačiau kaimynai jo nemėgo dėl bjauraus charakterio. prieš dešimtmetį žuvo Halgeiro žmona. Dėl šio tragiško įvykio vyras kaltino save – moteris įkrito į jūrą, kai padėjo vyrui traukti tinklus, o jis jos nesugebėjo išgelbėti. Nuo to laiko niekas žvejo veide nematė šypsenos. Netgi per šventes, kai kaimynai kviesdavo našlį kartu išlenkti taurelę, jis tik purtydavo galvą ir stengdavosi kuo greičiau pasislėpti savo namuose.
Tačiau vieną kartą kaimynai pastebėjo, kad Halgeiras ėmė keistis – jis visada prieš tai buvo pasitempęs, tiesus, o dabar susikūprino, jo akių žvilgsnis pasidarė drumstas, eidamas ėmė vilkti kojas tarsi koks senis. Iš pradžių žmonės klausinėjo žvejo – ar tik jis nesusirgo? Tačiau vyras nieko neatsakydavo ir toliau nueidavo savo keliais. Kaimynai įsižeidė ir paliko žveją ramybėje.
Gana greitai po kaimą pasklido žinia – Halgeiro namuose atsirado moteris. Ji dirbo visus namų darbus ir, panašu, pakeitė žuvusiąją žvejo žmoną.
Žmonėms tapo įdomu iš kur atsirado mergina su šviesiomis akimis ir ilgais plaukais. Tačiau nieko nepavyko sužinoti, todėl kaimynai greitai nusiramino. Svarbiausia, kad dabar jų kaimynas jau nebe vienas, gal greitai praeis ta keista liga, o ir charakteris gal pasitaisys ir taps toks, koks buvo, kai dar gyveno su žmona.
Tačiau dienos ėjo, o žvejys vis darėsi niūresnis, vis labiau linko jo nugara – tarsi kažkokia sunki našta ją būtų spaudusi prie žemės. Atrodo, kad jauna moteris nesuteikė džiaugsmo ir nusiraminimo. Beje, jos atsiradimo Halgeiro namuose istorija buvo labai keista…
O viskas įvyko taip. Žvejys ėmė kiekvieną naktį sapnuoti baisius sapnus. Šiuose sapnuose pas jį ateidavo žuvusi žmona ir tėkšdavo baisius žodžius – atseit, jis tyčia jos negelbėjo ir leido nuskęsti jūroje. Halgeiras jau pradėjo bijoti nakties. Vakarais, kai žemę apgaubdavo sutema, jis namuose uždegdavo lempą ir visas žvakes, stengdamasis kuo ilgiau neužmigti.
Vieną tokią naktį, Halgeiras, iš visų jėgų kovodamas su miegu, pastebėjo, kaip iš sienoje tiesiai virš jo lovos esančio plyšio išlindo ilgi ploni pirštai. Atrodė, kad šie pirštai kažko ieško. Žvejys pašoko ir šliūkštelėjo karštų taukų į plyšį. Pirštai dingo, tarsi ištirpo, tačiau tuo metu vyras pastebėjo viduryje kambario stovinčią jauną merginą – tokią gležną ir išbalusią, tarsi išaustą iš jūros rūko. Halgeiras nustebo: „Kas tu ir iš kur atsiradai?“. Nepažįstamoji tyliai sušnibždėjo: „Nežinau“.
Ryte vyriškis pamatė, kad mergina guli lovoje šalia jo. Kiek pamąstęs, jis pasiūlė jai tapti jo žmona. Mergina tik linktelėjo galvą ir iš karto ėmėsi namų ruošos – sutvarkė kambarius, išvirė pietus, susiuvo seną tinklą…
Greitai žmonės pastebėjo, kad dar neseniai buvusį blyškų merginos veidą ėmė puošti raudonis, o ji pati nebebuvo tokia smulkutė, kokia buvo iš pradžių. O štai Halgeiras, atvirkščiai, vis labiau silpo, jo akyse nebuvo matyti jokio gyvenimo džiaugsmo. Jaunoji moteris, žiūrėdama į vyrą, kažkaip keistai šypsodavosi.
Kiekvieną kartą, grįžęs iš jūros, Halgeiras atsisėsdavo prie židinio, gerdavo alaus bokalą ir žmonai užduodavo vieną ir tą patį klausimą: „Kas tu ir iš kur atsiradai?“ Tačiau moteris kiekvieną kartą tyliai atsakydavo: „Nežinau“. Vieną kartą, išgirdęs tą patį atsakymą, vyras įsiuto. Jis ėmė rėkti: „Ach, tu nežinai?! Užtat aš žinau! Tu atsiradai pro šį plyšį sienoje, ten ir nešdinkis atgal!» Su šiais žodžiais jis nukrapštė nuo sienos sukietėjusius riebalus. Jo žmona ėmė drebėti, tirpti tiesiog akyse, o po to pavirto į baltą debesį, nuskriejo link plyšio sienoje ir išnyko jame visiems laikams.
Pasaka su užuomina
Norvegai mano, kad prieš keletą amžių gyvenęs jų tautietis tapo nakties košmarų šeimininkės auka. Ji patekdavo į namus pasivertusi moterimi arba kate. Jeigu žmogus jai paklusdavo, ji palaipsniui išsiurbdavo iš jo visas gyvybines jėgas. Ir tik labai stiprus žmogus galėdavo atsispirti jos burtams.
Apie nakties košmarų šeimininkę pasakojama daugybėje skandinavų legendų. Norint, kad ji negalėtų išsiurbti gyvybines jėgas, reikia nesusisukti nuo kitų žmonių ir gerai sugyventi su kaimynais. Net ir tuo atveju, jei nebijote nelabos jėgos, vienam išgyventi Šiaurėje beveik neįmanoma…
zodziu vienam maziau gerti reikia tai ir visokios bobos nesivaidens.
be to niekas nesidomejo is kaimynu kur ta mergina dingo?
tai tas senis atsigavo isvares mergina ir ar ji iseidavo kada is namu?
Vienatvė baisus dalykas,o jei dar graužia kaltės jausmas-tai tik vienas žingsnis iki pamišimo.Nenuostabu,kad ir bobos iš plyšių sienose pradeda lysti.