Nepaprastas nutikimas senovės Švedijoje

Mums įprasta juoktis iš regėjimų ir antgamtinių reiškinių; vis dėlto kai kurie iš jų yra taip gerai paliudyti, jog, atsisakius jais patikėti, nuoseklumo dėlei kartu reikia atmesti ir visus istorinius liudijimus.

Įvykio, kurį aš rengiuosi jums atpasakoti, tikrumą liudija pagal taisykles surašytas ir keturių patikimų liudininkų parašais patvirtintas protokolas. Aš pridursiu, kad protokole pateikta pranašystė buvo žinoma nuo seno ir cituojama gerokai anksčiau nei, regis, mūsų dienų įvykiai pavertė ją tikrove.

Karolis, garsiojo Karolio tėvas, buvo vienas iš despotiškiausių, bet kartu ir protingiausių Švedijos karalių. Jis suvaržė pasibaisėtinas diduomenės teises, sunaikino Senato galybę ir savavališkai leido įstatymus; žodžiu, pakeitė oligarchija buvusios šalies konstituciją ir privertė luomų atstovus suteikti jam absoliučią valdžią. Be to, jis buvo išsilavinęs, narsus, atsidavęs liuteronybei, nepalaužiamo būdo, šaltakraujiškas, pasitikintis savimi ir vaizduotės aplenktas žmogus.

Jis neseniai buvo palaidojęs savo žmoną Ulriką Eleanorą. Nors sklido kalbos, kad šiurkštus jo elgesys su karaliene paankstino jos mirtį, jis gerbė ją ir, regis, jos netektis jį paveikė labiau, nei galėjai tikėtis iš tokios surambėjusios širdies. Po laidotuvių jis dar labiau paniuro, pritilo ir pasinėrė į darbą su tokiu įkarščiu, kuris liudijo apie įsakmią būtinybę vengti slogių minčių.

Kartą vėlų rudens vakarą, susisupęs į chalatą ir įsispyręs į šlepetes, jis sėdėjo prie kaitriai liepsnojančio židinio savo darbo kabinete Stokholmo rūmuose. Šalimais sėdėjo karaliaus palankumą pelnęs šambelionas grafas Brahė ir rūmų gydytojas Baumgartenas, kuris, beje, tiesiai šviesiai dėstė savo laisvamaniškas pažiūras ir troško, kad žmonės abejotų viskuo, išskyrus mediciną. Tą vakarą karalius jį buvo išsikvietęs dėl kažkokio negalavimo.

Jie užsisėdėjo iki išnaktų, bet karalius, priešingai nei visada, nepalinkėjo jiems labos nakties, kai leisdavo suprasti, kad laikas būtų jiems pasišalinti. Nunarinęs galvą ir įsistebeilijęs į žarijas, jis ilgai tylėjo. Nors jis bodėjosi šių žmonių draugija, tačiau nežinia kodėl bijojo likti vienumoj. Grafas Brahė puikiausiai suprato, kad jo buvimas karaliui nėra malonus, ir jau kelis kartus pareiškė nuogąstaująs, ar tik karaliui nereikėtų poilsio. Rankos mostu karalius liepė jam pasilikti. Gydytojas taip pat prakalbo apie vėlyvos vakaronės žalą sveikatai, bet Karolis tik iškošė pro dantis:

– Pasilikit, man nesinori miego.
Tuomet jie pamėgino užmegzti kalbą įvairiomis temomis, tačiau po antro ar trečio sakinio pokalbis nutrūkdavo. Jo didenybę akivaizdžiai kamavo prasta nuotaika, o tokiomis aplinkybėmis dvariškio padėtis visados yra kebli. Grafas Brahė įtardamas, jog karalius gedi neseniai mirusios sutuoktinės, kurį laiką apžiūrinėjo kabinete kabėjusį karalienės portretą, paskui giliai atsidusęs šūktelėjo:
– Koks stulbinantis panašumas! Kaip nuostabiai jos veide perteikta didingumo ir kartu drovumo išraiška!
– Na ir kas! – lyg kirviu nukirto karalius, kuriam, vos paminėjus karalienės vardą, dingo jos slaptas priekaištas. – Dailininkas pernelyg stengėsi įsiteikti! Karalienė buvo bjauri.

Paskui, širstelėjęs ant savęs už tokį šiurkštumą, jis atsistojo ir pavaikštinėjo po kambarį, kad nuslėptų jaudulį, kurio gėdijosi. Paskui stabtelėjo prie išeinančio į kiemą lango. Naktis buvo tamsi, tik blausiai švietė mėnulio jaunatis.

Rūmai, kuriuose gyvena dabartiniai Švedijos karaliai, dar nebuvo baigti statyti, ir Karolis, pradėjęs jų statybą, gyveno senuosiuose rūmuose Riterholmo rage, kuris žvelgia į ežero pusę. Tai buvo didelis pasagos formos pastatas. Viename jo gale buvo karaliaus kabinetas, atsidūręs priešais kitame gale esančią salę, kurioje rinkdavosi luomų atstovai, susirinkę išklausyti kokį nors monarcho potvarkį.

Dabar gi iš šios salės langų trykšte tryško skaisti šviesa. Karaliui tai pasirodė keista. Iš pradžių jis pamanė, kad šviesą skleidžia kurio nors tarno deglas. Bet ką jis tokį vėlyvą metą veiktų salėje, kuri jau seniai užrakinta? Be to, joks deglas negalėtų taip ryškiai liepsnoti. Galima buvo spėti, kad ten kilo gaisras, bet nesimatė dūmų, nedužo langai, nesigirdėjo jokio triukšmo. Viskas greičiau liudijo apie salės apšvietimą.

Kurį laiką Karolis tylėdamas stebėjo šviečiančius langus. Grafas Brahė jau tiesė ranką, ruošdamasis skambtelėti varpeliu, kad iškviestų tarną ir nusiųstų jį išsiaiškinti šio nepaprasto švytėjimo priežastį, bet karalius jį sulaikė:
– Aš pats noriu ten nueiti, – tarė jis.
Tai pasakęs jis išblyško, jo veidas įgavo pamaldžios baimės išraišką. Visgi iš kabineto jis žengė tvirtai, o šambelionas ir gydytojas, pasičiupę po žvakę, nusekė jam iš paskos.

Raktininkas jau miegojo. Baumgartenas nuėjo jo žadinti ir karaliaus vardu liepė nedelsiant atrakinti susirinkimų salės duris. Išgirdęs tokį netikėtą įsakymą, tarnas be galo nustebo. Jis paskubomis apsirengė ir, nešinas raktų ryšuliu, prisistatė karaliui. Iš pradžių jis atidarė galerijos, kuria visi naudodavosi kaip susirinkimų salės prieškambariu ar koridoriumi, duris. Karalius žengė vidun – ir kaip nustebo išvydęs juoda gelumbe aptrauktas sienas!

– Kas davė įsakymą šitaip uždengti salės sienas? – paklausė jis nejuokais įširdęs.
– Nežinau, Jūsų didenybe, – sumišęs atsakė raktininkas. – Kaip paskutinį kartą šlaviau galeriją, jis kaip visuomet buvo apmušta ąžuolu. O šios drapiruotės tikrai ne iš jūsų karališkųjų saugyklų.
Bet karalius jau buvo nuskubėjęs į priekį per du galerijos trečdalius. Grafas ir raktininkas sekė jam iš paskos, tiktai gydytojas Baumgartenas kiek atsiliko, bijodamas likti vienas ir baimindamasis galimų gana keistai prasidėjusio įvykio pasekmių.

– Valdove, toliau neikit! – sušuko raktininkas. – Galvą guldau, čia dedasi negeri dalykai. Tokią valandą… kai pasimirė karalienė, Jūsų maloningoji sutuoktinė… žmonės kalba, kad ji klajoja po šitą galeriją… Apsaugok mus, Viešpatie!
– Valdove, sustokit! – įsiterpė ir grafas. – Ar girdite, koks triukšmas susirinkimų salėje? Kas žino, kokie pavojai ten laukia Jūsų didenybės!
– Valdove, – sušnibždėjo Baumgartenas, kuriam vėjo gūsis užpūtė žvakę. – Leiskit pašaukti bent dvi dešimtis jūsų asmens sargybinių.
– Eime vidun, – ryžtingai nukirto karalius, sustodamas prie didžiosios salės durų, – o tu, tarne, greičiau atrakink.
Jis spyrė į duris, ir spyrio aidas, atsimušęs į skliautus, nugriaudėjo per galeriją it patrankos šūvis.

Raktininko rankos taip drebėjo, kad jis ilgai brazdino raktą į spyną, niekaip negalėdamas pataikyti į skylutę.
– Senas kareiva, o kinkas drebini! – prabilo Karolis, gūžtelėdamas pečiais. – Nagi, grafe, atidarykite duris.
– Valdove! – atsiliepė grafas, atsitraukęs per žingsnį. – jei Jūsų didenybė lieptų man stoti prieš danų ar vokiečių patrankas, aš nesvyruodamas sutikčiau, bet Jūs reikalaujat, kad mesčiau iššūkį pragarui.

Karalius išplėšė raktus iš tarno rankų.
– Matau, – su panieka tarė jis, – kad viską teks daryti pačiam.
Ir palydai dar nespėjus jo suturėti, jis atlapojo masyvias ąžuolines duris ir įžengė vidun tardamas „Te padeda man Dievas!“ Palydovai, pasidavę baimę pranokstančiam smalsumui ar susigėdę, kad karalių palieka vieną, įgužėjo iš paskos.
Didžiojoje salėje liepsnojo begalė fakelų. Sienas dengė juodas audeklas, pakeitęs ankstesnius gobelenus su tankiu raštu austomis figūromis. Nuo jų, kaip visada, tvarkingom eilėm sviro vokiečių, danų ar maskvėnų vėliavos – Gustavo Adolfo6 kariniai trofėjai. Viduryje matėsi gedulo raiščiais perrištos švedų vėliavos.

Visus suolus buvo užsėdęs didžiulis susirinkusiųjų būrys. Keturių valstybės luomų atstovai sėdėjo jiems skirtose vietose. Visi buvo apsirengę juodai, ir šitokia minia veidų, vaiduokliškai švytėjusių tamsiame fone, taip spigino į akis, kad nė vienas iš keturių šio nepaprasto reginio liudininkų joje nepamatė nė vieno pažįstamo veido. Panašiai būna prieš gausiai susirinkusią minią vaidinančiam aktoriui, kuris mato tik vientisą žiūrovų masę ir nė vieno iš jų neatpažįsta.

Ant pakylos užkelto sosto, nuo kurio karalius kreipdavo šį susirinkusiuosius, jis išvydo kruviną lavoną karališkais drabužiais. Jam iš dešinės stovėjo vaikas su karūna ant galvos ir skeptru rankoj; iš kairės – senyvas vyriškas ar greičiau prie sosto parimusi šmėkla. Ji vilkėjo šventiška mantija, kuria puošdavosi senieji Švedijos valdytojai iki tol, kol Vazos laikais šioji netapo karalyste. Priešais sostą, už rašomojo stalo, ant kurio pūpsojo stori foliantai ir pergamento ritiniai, sėdėjo keli griežtos ir rūsčios išvaizdos asmenys juodais rūbais, matyt, teisėjai. Tarp sosto ir susirinkimų suolų matėsi juodu krepu užklota trinka ir budelio kirvis šalimais.

Regis, nė vienas iš šio antgamtiško susirinkimo dalyvių nepastebėjo Karolio ir jo palydovų. Iš pradžių, vos tik įėję, jie išgirdo prislopintą murmėjimą, kuriame nesigirdėjo nė vieno raiškaus žodžio; paskui amžiumi vyriausias teisėjas, turbūt ėjęs pirmininko pareigas, atsistojo ir triskart delnu sudavė per atverstą priešais foliantą. Iškart stojo gili tyla. Pro duris kitame salės gale, kaip tik prieš tas, kurias atidarė Karolis, įėjo keli dailūs, prašmatniai apsirengę jaunuoliai surištomis už nugaros rankomis. Jie žengė pakėlę galvas ir drąsiai žvelgė į priekį. Jiems įkandin sekė kresnas vyras per liemenį smaugtu rudos spalvos durtiniu, laikydamas, virvių, kuriomis buvo surištos jų rankos, galus. Tas, kuris ėjo priekyje, ir matyt, buvo pats svarbiausias kalinys, sustojo salės viduryje priešais trinką ir nužvelgė ją su išdidžia panieka. Tą pačią akimirką lavoną supurtė traukuliai, o iš žaizdos vėl pasipylė skaisčiai raudonas kraujas. Jaunuolis atsiklaupė, ištiesė kaklą; kirvis, staiga sušvytavęs ore, nusileido dusliai trinktelėdamas. Kraujas siūbtelėjo ant pakylos ir susimaišė su lavonu krauju, o galva, pašokinėjusi kelis kartus ant nuraudonijusių grindų, nuriedėjo prie Karolio kojų ir aptaškė jas krauju.

Lig tol jis viską stebėjo iš nuostabos netekęs žado, bet nuo šio kraupaus reginio jis pagaliau atsitokėjo, žengė kelis žingsnius priekį pakylos link ir, kreipdamasis į valdovo mantija apsigaubusią figūrą, drąsiai ištarė gerai žinomus žodžius:
„Jei tu nuo Dievo, kalbėk; jei nuo Velnio – palik mus ramybėje“.
Šmėkla lėtai ir iškilmingai tarė:
– Karaliau! Šis kraujas bus pralietas ne tau valdant… (čia jos balsas tapo ne toks raiškus), bet po penkių kartų. Vargas, vargas, vargas šiai giminei!

Iškart po šitų žodžių visa gausi ir nepaprasta žmonių minia ėmė tirpti, kol galiausiai virto neryškia spalvota dėme, o paskui ir suvis išnyko. Vaiduokliški deglai užgeso, ir Karolio bei jo palydos žvakės apšvietė tik senus, vėjelio šiurenamus sienų apmušalus. Kurį laiką dar sklido gana melodingas dūzgesys, kurį vienas iš liudininkų palygino su vėjo šnaresiu lapuose, o kitas – su derinant trūkusių arfos stygų skambesiu. Reginio liudininkai išvien sutarė dėl regėjimo trukmės: jų nuomone, jis tęsėsi apie dešimt minučių.

Juoda drapiruotė, nukirsta galva, ant grindų plūstelėjusio kraujo čiurkšlės – visa prapuolė drauge su šmėklomis. Tik ant Karolio šlepetės liko raudona dėmė, kurios vienos jam būtų užtekę tos nakties įvykiams prisiminti, jei tik jie nebūtų taip ryškiai įsirėžę į atmintį.

Grįžęs pas save, karalius savo bendražygiams liepę užrašyti visa, ką buvo regėjęs, paskui įsakė jiems pasirašyti ir pasirašė pats. Nors jis ėmėsi visų priemonių rašto turiniui nuo žmonių nuslėpti, tačiau, dar Karoliui gyvam esant, dokumentas tapo žinomas. Jis išliko ir iki mūsų dienų, ir niekam nešauna į galvą suabejoti jo tikrumu. Įsimintina šio dokumento pabaiga:

„O jei visa, ką papasakojau, – rašo karalius, – nėra gryna tiesa, tuomet aš atsižadu vilties sulaukti geresnio pomirtinio gyvenimo, kurio galbūt nusipelniau už kelis gerus darbus, o ypač už savo uolumą dirbant tautos labui ir ginant protėvių tikėjimą“.

Savo ruožtu prisiminę Gustavo mirtį ir jo žudiko Ankarstriomo teismą, mes pažymėsime, jog šie įvykiai ir šios išskirtinės pranašystės aplinkybės turi daug ką bendra. Vadinasi, jaunuolis, kuriam luomų atstovų akivaizdoje nukirto galvą, tikriausiai buvo Ankarstriomas.
Karūnuotas lavonas – Gustavas Vaikas – jo sūnus ir paveldėtojas Gustavas Adolfas. Galiausiai senis – Siodermanlando hercogas, Gustavo IV dėdė, iš pradžių buvęs karalystės regentu, vėliau, sūnėną nušalinus nuo sosto, tapo karaliumi.

Colomba et autres nouvelles. – Paris: Bookking International, 1993.

Komentuok su Facebook paskyra: