Vandentiekio įrenginių slėnis esantis Šv. Lauryno parapijoje, Kanalo saloje taip buvo pavadintas dėl daugybės čia esančių tvenkinių ir vandens perpumpavimo stočių. Netgi dieną ši vieta nyki ir baugi, apaugusi tankiais medžiais ir vešlia augmenija. Čia tamsu ir drėgna, todėl niekas nesistebi, jei kam nors kas nors pasivaidena ar pasigirsta keistų garsų. Kartais čia vyksta pačių tikriausių vaiduokliškų reiškinių, savo tikrumu nekeliančių jokių abejonių. Daugybė žmonių yra matę pravažiuojant pro šalį vadinamąjį vaiduoklių vežimą ar patys sprukę nuo jo.
Visi su juo susiję pasakojimai panašūs. Paprastai viskas prasideda vakare dusliu varpų skambėjimu. Šie nežemiški garsai skamba anaiptol ne niūriai, o veikiau kaip vestuvių varpai. Pamažu iš varpų skambesio išsiskiria kažkoks kitas garsas. Tai arklių, šuoliuojančių slėniu, kanopų dundesys, lydimas tempiamos karietos garsų. Tada, pasak liudininkų, iš miglos išnyra eisena, kurios dalyviai vilki XVIII a. drabužiais. Karieta važiuoja vestuviniais apdarais pasidabinusi nuotaka, tačiau jai važiuojant pro šalį matosi, kad šydas dengia perdžiūvusią negyvėlio kaukolę.
Pasak vienos legendos, XVIII a. gyvenusi mergina turėjo parapinėje Šv. Lauryno bažnyčioje ištekėti, tačiau prie altoriaus buvusi atstumta. Pasakojama, kad tą patį vakarą ji nusižudžiusi. Vaiduoklis liudija apie jos skausmą, kurio negali išdildyti laikas. Pasak kitos versijos, ji nusižudžiusi savo vestuvių išvakarėse, tačiau kitą dieną bažnyčioje pasirodžiusi jos šmėkla. Kad tai šmėkla, paaiškėję tik tuomet, kai jaunikis pakėlė jos šydą, ir visi išvydę išbalusį negyvėlės veidą. Dauguma žmonių įsitikinę, kad šis vaiduokliškas reiškinys pasirodo tam tikru laiku tik kartą per metus, tačiau jį mačiusių liudininkų tiek daug, kad, matyt, vargšės merginos skausmas yra begalinis, ir laikas bejėgis jį išdildyti.
noreciaiu pamatyt gyvai ta dvase karieta ir visa kita.