Vaiduokliai nuotraukose

Dauguma vaiduoklių fotonuotraukose atrodo kaip beformis tiršto rūko darinys arba išskydusios figūros žmonių, kuriu fotografavimo metu niekas nematė. Nuodugnus tokiu nuotraukų tyrimas dažnai tik patvirtindavo autentiškumą. Tai reiškė tik vieną – į objektyvo, galinčio atskirti daiktus žymiai platesniame bangų diapazoną, nei žmogaus akis, regėjimo lauką pateko kažkas tokio, kas realiai egzistuoja, tačiau dėl savo savybių yra nematoma žmonėms.

Fotografai, kuriems teko susidurti su šiuo reiškimu, neturėjo jokio paaiškinimo, tačiau žmonėms, įsitikinusiems vaiduoklių egzistavimu, viskas buvo aišku: nuotraukose būdavo matomi būtent vaiduokliai.

Fotografijose atsiradusių keistųjų figūrų veiduose kai kas atpažindavo savo mirusius giminaičius. Kai atrodydavo, kad nuotraukoje matoma visiškai nežinomo žmogaus figūra, tyrimo metu pavykdavo nustatyti, kad užfiksuoti žmonės būdavo kažkaip susiję su ta vieta, kur buvo daromos nuotraukos. Pvz., žinomoje F.Smito knygoje „Vaiduokliai ir poltergeistas“ minimos fotografijos, atliktos Liverpulio kalėjime. Šalia ir šiek tiek priekyje fotografuojamų žmonių stovėjo du permatomi asmenys kalinių drabužiais. Seniau kalintys kaliniai tuoj atpažino nuotraukoje matomus keistuosius asmenis – tai buvo prieš 20 metų per kameros muštynes užmušti kaliniai.

Tačiau dažniausiai nuotraukose matomos tik tamsios arba šviesos dėmės -beformės ar panašios į žmonių figūras, su neatpažįstamais veidais. Yra žinoma nuotrauka, kur tokia rūko figūra sklando virš jaunavedžių, išskleidusi rankas. Tokiose nuotraukose gali būti matomos ir atskiros vaiduoklio dalys – galva, veidas, rankos, kurios kyšo iš sienų apmušalų, Iš pravirų spintelės durų ar kitų daiktų, paprasčiausiai kabo ore ar net atrodo prikibusios prie fotografuojamų žmonių kūnų ar drabužių. Vienoje tokioje nuotraukoje buvo matoma tamsi ranka, tarsi nupjauta per alkūnę. Ištiestas pirštas rodė į vieną pozuojančią moterį. Kaip vėliau paaiškėjo, ši moteris greitai po fotoseanso žuvo automobilio avarijoje.

Iki nesenų dienų nuotraukos su vaiduokliais, patikrintos specialistų ir, taip sakant, gavusios „autentiškumo pažymėjimą“ buvo didelė retenybė. Dabar situacija pasikeitė. Per pastaruosius metus žmonės ėmė naudoti skaitmeninius fotoaparatus, mobiliuosius telefonus su fotografavimo galimybe. Visa tai leidžia beveik visur ir bet kuriuo momentu fotografuoti. Taip pat atsirado daugybė stebėjimo kamerų, kurios ištisą parą stebi tai, kas vyksta jų matymo teritorijoje. Kai kuriuose miestuose, pvz., Londone ar Tokijuje, stebėjimo kameros mato beveik kiekvieną kvadratinį miesto teritorijos metrą. Nėra nieko nuostabaus, kad tokia aparatūra fiksuojamų anomalių reiškinių kiekis žymiai padidėjo.

Nelabai seniai vienas TV kanalas rodė dokumentinį filmą, kuriame buvo surinktos ištraukos iš filmų, užfiksavusių vaiduoklius. Šie trumpi filmukai, gauti iš stebėjimo kamerų ar nufilmuoti žmonių, kurie net nenumanė, kas gali patekti į jų objektyvus, yra tik „ledkalnio viršūnė“, maža dalis vaizdo medžiagos, sukauptos per pastaruosius metus. Prieš parodant šį filmą plačiajai visuomenei, filmuotos medžiagos autentiškumas buvo visapusiškai ištirtas. Matoma, kaip visiškai sąmoningai juda į žmones panašūs siluetai, kurių filmavimo metu, suprantama, nebuvo matyti. Vienas toks siluetas nufilmuotas šventės, vykusios vaikų darželyje, metu. Vaikai eina rateliu aplink eglutę. Į rūką panaši permatoma figūra iš pradžių juda tarp vaikų, o po to atsisėda ant kėdės – visai kaip žmogus. Atkreipia dėmesį vienas įdomus faktas. Kėdė, ant kurios atsisėdo vaiduoklis, buvo gana matomoje vietoje, tačiau nė vienas žmogus net neprisiartino artyn prie jos, kad atsisėstų.

O štai Kioto (Japonija) pilnoje žmonių gatvėje skaisčią dieną sekimo kamera praeivių minioje užfiksavo keistą išstypusį žmogų, kuris buvo apie 1,5 m aukštesnis už kitus praeivius. Jo galva su sustingusiu veidu sunkiai įžiūrima, tačiau matyti, kad galva buvo sukiojama. Atrodė, kad keistasis žmogus kažko ieško. Laikydamas korpusą vienoje padėtyje, eidamas jis vis pasukdavo galvą, kol galiausiai ją pasuko – tai buvo aiškiai matoma – daugiau nei 180 laipsnių. Niekas iš daugybės praeivių nekreipė į vaiduoklį dėmesio. Jis kameros regėjimo lauke išbuvo 15 minučių, patraukė su kitų praeivių srautu ir išnyko iš matymo zonos.

Didelė tikimybė padaryti fotografiją su vaiduokliu yra tose vietose, kur pasireiškia poltergeistas. Tokiose vietose dažnai nustoja veikti aparatūra. Jei ji nesugenda, tai nuotraukose fiksuojami tamsūs ar pusiau perregimi dariniai, antropomorfiniai siluetai, atsiros rankos, veidai. Jei būna įjungti ir garsą įrašantys prietaisai, tai girdisi pašaliniai garsai, pvz., žingsnių garsas ar nesuprantami balsai.

Vaiduoklių figūros neretai atsiranda nuotraukose, darytose žmogžudysčių vietose, senuose namuose, turinčiuose blogą reputaciją, pelkėse, mūšio laukuose. Vaiduoklių veidai buvo matomi didžiuliuose dūmų kamuoliuose, kurie atsirado, kai griuvo Niujorko bokštai 2001 m. rugsėjo 11 d. Europoje, be Anglijos, dar gana dažnai anomalūs vaizdai atsiranda nuotraukose, darytuose Sankt Peterburge.

Anglijoje kameros, įrengtos senovinių pilių koridoriuose, neretai fiksuoja rūko debesis, dažnai panašius į žmogaus figūrą. Jie juda ir išnyksta sienose ar už aklinai uždarytų durų, kartais ištirpsta ore tiesiog judėjimo metu. Mokslininkai, kurie bandė ieškoti paaiškinimo šiems reiškiniams, pasakė, kad tai gali būti kažkokios energijos sankaupos. Į vaiduoklius panašių objektų fenomeną galima būtų sutapatinti su kamuoliniu žaibu, jei šie objektai neturėtų aiškiai apibrėžtų žmonių figūras primenančių formų ir savo elgsenoje neparodytų žmogiškojo sumanumo.

Komentuok su Facebook paskyra: