Galima teigti, kad specifinio kvapo, pritraukiančio apdulkintojus ar potencialias aukas, skleidimas – tai praktiškai visų gėlių savybė. Tačiau augalai- žudikai gali skleisti narkotiniu poveikiu pasižymintį aromatą ar net nuodingą.
1970 m. brazilų gamtininkas Mariono da Silva tropiniame miške aptiko krūmokšnį, kuris mito smulkiomis gyvatėmis ir driežais. Augalas grobį prisiviliodavo savo skleidžiamu aromatu, kuris šalia augalo būdavo toks stiprus, kad aukos tiesiog „atsijungdavo“. Neaukštai virš žemės augančios šakos po truputį nusileisdavo žemyn ir tiesiog suvyniodavo grobį į lapus. Po to žaliasis vampyras pradėdavo pietauti.
Augalų- grobuonių aukomis tampa netgi šunys! Viena iš tokių aukų buvo ištikimas žinomo gamtininko Džordžo Danseno šuo. Štai kas 1892 m. rugpjūčio 21 d. buvo atspausdinta Londono žurnale „Iliustruotos naujienos“:
„Šį pavasarį daktaras Dž.Dansenas dirbo Nikaragvoje, kur rinko herbarijus. Jis jau ruošėsi grįžti namo į Angliją, tačiau dingo šuo Skalis. Gyvūną aptiko tik penktą dieną, jis jau buvo nebegyvas. Šuo gulėjo po augalu, kurio ilgos šaknys, panašios į virves ir nusagstytos spygliais, driekėsi žemės paviršiumi. Vienas toks spyglys buvo įsmigęs į šunį. Gyvūną tikriausiai priviliojo pūvančios mėsos kvapas, kurį skleidė šio augalo žiedai. Po to, kai šuo buvo nukeltas nuo šaknies, pasirodė, kad per mirtiną spyglį į šuns organizmą buvo suleisti nuodai, kurie tiesiog ištirpino gyvūno vidaus organus. Po to augalas- vampyras per tą patį spyglį ėmė čiulpti šuns viduje esančią masę. Šis žemaūgis augalas, turintis neišraiškingus kvapnius žiedus, gerai žinomas vietiniams gyventojams. Dėl ilgų šaknų su nuodingais dygliais jie vadina augalą medžiu- gyvate“.
1818 m. prancūzų gamtininkas Zozefas Arnoldas Sumatros (Indonezija) miškuose aptiko augalą, kuris skleidė dvėselienos kvapą. Nuo šio kvapo net imdavo svaigti galva. Tai buvo raflezija- labai retas tropinis augalas, kurio žiedo skersmuo siekia 1 m, o pats žiedas sveria 15 kg. „Aromatas“, kurį skleidžia gėlė, toks nuodingas, kad Arnoldas greitai mirė po susipažinimo su raflezija.
Raflezija – klastingas parazitas, gyvenantis laukinės tropinės vynuogės cisuso kūne. Raflezijos sėkla, patekusi ant cisuso šaknies, išleidžia mažą šaknelę, patenka į augalo vidų ir donoro kūną užpildo plonais siūlais. Ant vieno tokio siūlo atsiranda pumpuras, kuris išdrasko cisuso šaknį, o vėliau iš šios vietos išauga žiedas, skleidžiantis dvėselienos kvapą.
Raflezijos žiedas labai gražus ir šiek tiek primena didžiulę musmirę. Jį sudaro penki mėsingi ir stori raudonos spalvos lapai su ataugomis, panašiomis į karpas. Žiedo viduryje, lipnioje masėje, nuo kurios ir sklinda smarvė, išsidėstę dauginimosi organai. Savo kvapu gėlė pritraukia daugybę musių ir vabalų, kurie apdulkina šį nepaprastą augalą ir žūną, įlipę į nektarą. Šis kvapas domina ir kai kuriuos žinduolius, pvz., beždžiones, kurios mėgsta laižyti saldžią medžiagą, esančią žiedo centre. Žiemos metu, kai nuo gėlės sklindantis kvapas yra ypač stiprus, galima pamatyti tokį vaizdą: sustingusi beždžionė sėdi ant žiedo, snukį įkišusi į jo vidurį. Gyvūnas jau nebeturi jėgų išsilaisvinti iš paralyžiaus, kurį sukelia nuodingas kvapas, ir žūsta. Po to dalis negyvos beždžionės yra sudorojama to pačio augalo.
Kai žiedas nužydi, jis supūna, pavirsdamas į šlykščią lipnią masę. Maži gyvūnai, patekę į šią masę, žūna, o drambliai, užlipę ant šios masės, ne savo noru išnešioja subrendusias augalo sėklas po tropinį mišką. Tuo galima paaiškinti, kodėl raflezija dažniausiai auga šalia dramblių takų.
Pasakojant apie augalus-žudikus, negalima nepaminėti umdhlebi medžio, kuris skleidžia stipriai veikiančias nuodingas dujas. Pirmą kartą apie umdhlebi (iš zulusų kalbos – „juodoji mirtis“) papasakojo misionierius Dž.Parkeris 1882 m. žurnale „Nature“. Augalas augo Pietų Afrikos savanose ir dykumose. Tuo pačiu laiku, XIX-o amžiaus pabaigoje, buvo nustatyta, kad augalas skleidžia anglies rūgšties dujas, kurias ištraukia iš dirvos. Zulusai prie medžio drįsdavo priartėti tik iš pavėjinės pusės. Kitokiu atveju buvo galima prisikvėpuoti nuodingomis dujomis, kurios sukeldavo karštinę ir greitą mirtį.
Praėjusio amžiaus pradžios gamtininkai pastebėjo, kad zulusai negyvendavo ten, kur augo šis medis- žudikas, tačiau tuo pačiu metu nepalikdavo jo be dėmesio. Aborigenai manė, kad umdhlebi vaisiai – didelės juodos ankštys su raudonais galais – gydo beveik nuo visų ligų, taip pat padeda ir apsinuodijus pačio medžio skleidžiamomis dujomis.
Galima galvoti, kad nuodingas dujas medis skleidė tam, kad nunuodytų gyvūnų lavonais patręštų nederlingas žemes aplink augalą, kur siekdavo toli nusidriekusios šaknys.
Pasakojama, kad anglų-būrų karo metu (1899-1902 metais) umdhlebi medžio dujomis buvo nunuodyta visa anglų armijos kuopa – klastingas palydovas pasiūlė sustoti pailsėti po medžiu-žudiku. Nuo to laiko anglai ėmė tikslingai ieškoti ir naikinti umdhlebi medžius, kol galiausiai augalas buvo visiškai išnaikintas.
Nesamonė.
tokie pokemonai yra…:D
Kietai…
Turbūt vienintelis tikras ir neišgalvotas straipsnis kurį skaičiau visam puslapį
Apie reflesija parasyta visiska nesamone… Ji nezudo! Ji yra parazituojantis augalas, kuris savo aitiu kvapu prisivilioja muses kurios minta dveselena ir jos isnesioja ziedadulkes ir jos NEZUSTA! Beto augalas auga dziunglese, o ten drambliai nevaiksto!!!