Karalių rūmų paslaptys

Visais laikais žmonėms buvo įdomu sužinoti: 0 kaip gi elgiasi pasaulio galingieji namų aplinkoje? Tikriausiai jų buitis visiškai nepanaši į paprastu žmonių buitį
materialia prasme. O gal valdovai slepia kažkokias paslaptis, kurių visiškai neskuba paviešinti?

Tačiau mažos karūnuotojų asmenų silpnybės daro juos patrauklesnius, tarsi artimesnius eiliniams žmonėms.
Pvz., Nyderlandų karalienė Vilhelmina (1880-1962) domėjosi tapyba, Graikijos karalius Otgonas (1815-1867) mėgo klausyti bažnyčios varpų skambėjimą, Belgijos karalius Leopoldas 11 (1835-1909) buvo architektūros žinovas… Galima sakyti, kad valdovams nesvetima tai, kas žmogiška, netgi bausmės.

Atrodo, kad visai nedaug laiko praėjo nuo tų laikų, kai pagrindinėmis vaikų auklėjimo priemonėmis buvo rykštė ir diržas. XIX-o amžiaus pabaigoje fizinius „auklėjimo“ metodus tekdavo patirti ir karališkųjų šeimų vaikams. Beje, tokias bausmes jie priimdavo supratingai, o kartais netgi su jumoru! Kai Vokietijos -imperatorius Vilhelmas II (1859-1941) buvo dar berniukas, jam teko matyti sceną, kai buvo nubaustas jo jaunesnysis brolis Henrikas. Princas stipriai nusikalto ir už tai buvo auklės išplaktas pagal visas pėrimo taisykles. Pėrimo metu auklė taip komentavo: „Jūsų Didenybe, patikėkite, kad man taip pat skaudu imtis tokios bausmės, kaip ir jums ją pajausti“. Vilhelmas, matęs visą šią sceną, pasiteiravo auklės: „Ar toje pačioje vietoje skaudu?“

Karalius Alfonsas

Ispanijos karalius Alfonsas XIII de Burbonas (1886-1941) buvo baudžiamas gana švelniai, tačiau jam atrodė, kad tai baisiau už rykštę. Berniukas augo labai švelnus, jis nepakentė jokios prievartos, tačiau kartais jo elgesys būdavo toks pasibaisėtinas, kad jaunajam karaliui to nebuvo galima dovanoti ar nekreipti į tai dėmesio. Pačia didžiausia bausme Alfonsui buvo… uždarymas į tamsų kambarį. Kai jį pirmą kartą „pasodino į tamsiąją“, kilmingasis nusidėjėlis tarsi neteko proto: ėmė raičiotis ant grindų, daužyti duris ir sienas kojomis ir kumščiais. Netekęs jėgų demonstruojant šiuos protesto ženklus, karalius ėmė šaukti: „Tegyvuoja respublika!“ Nori-nenori, bet teko jį išleisti.

Buvo atvejis, kai dar būdamas visai jaunas, Alfonsas labai stipriai sunegalavo. Gydytojai buvo labai susirūpinę, nė vienas jų neteikė jokių teigiamų prognozių. Situacija buvo labai rimta, sušaukta ministrų taryba turėjo priimti sprendimą – Alfonsas XIII vaikystėje labai bijojo būti uždarytas tamsiame kambaryje
ką daryti, jei jaunasis karalius neišgyvens. Prieš pati tarybos posėdį vienas ministras užsuko pas jaunąjį karalių jį aplankyti. Paėmęs jo nuo karščio degančią ranką, susigraudinęs ministras ištarė: „Porbe Alfonsito!“ (Vargšas Alfonsiukas!). Ligonis tučtuojau ištraukė savo ranką iš ministro delno ir išdidžia pasakė: „Aš Alfonsiukas esu tik savo mamai, o jums aš esu karalius!“.

Savo išskirtinumo supratimas tarp kilmingųjų šeimų atžalų dažnai atsiranda jau ankstyvoje vaikystėje. Taip buvo ir jaunajai Nyderlandų karalienei Vilhelminai. Kartą mergaitė, kuriai buvo dar tik šešeri metai, pasibeldė į savo mamos apartamentų duris. Į klausimą „Kas ten?“ mergaitė išdidžiai atsakė: „Olandijos karalienė!“ Suprantama, durys tučtuojau atsivėrė. Vilhelmina įbėgo į kambarį, puolė prie mamos ir sušuko: „Mamyte, tai aš! Aš atėjau pabučiuoti tave!“.

Mažąją karalienę bausdavo irgi savotiškai – paprasčiausiai ją versdavo anksčiau eiti miegoti. Vilhelminai tai sukeldavo didelį pyktį. „Kaip! – ji šaukdavo. – Mane, Olandijos karalienę, verčia eiti miegoti septintą valandą! Nė už ką! Niekada! Geriau jau aš atsisakysiu savo karūnos!“ Tačiau nepraeidavo net penkios minutės, kai ji jau miegodavo saldžiu vaikišku miegu.

Kartą jaunoji Vilhelmina sužinojo, kad salėje, pro kurios duris ji tuo metu su palyda ėjo, vyko ministrų tarybos posėdis. Mergaitė netikėtai atlapojo duris, įėjo į salę ir nužingsniavo tiesiai prie ministro pirmininko.

„Ponas ministre, – ji kreipėsi, – aš matau, kad ant pašto ženklų mane vis dar vaizduoja kaip mažą mergaitę. O juk man jau 12 metų ir aš esu jau nebe tokia, kokia buvau anksčiau. Liepkite, kad mano portretas ant pašto ženklų būtų pakeistas“.

Karalius Edvardas VIII

Pagal Nyderlandų karaliaus rūmų etiketą mažajai karalienei nederėjo turėti savo bendraamžės draugės. Vilhelmina buvo pasmerkta liūdnai vaikystei daugybės lėlių apsuptyje. Žinomi atvejai, kai, supykusi ant kurios nors lėlės, mergaitė grasindavo jai pirštu ir rūsčiai sakydavo: „Tu man žiūrėk! Aš tave padarysiu princese, tada tau bus blogai. Tu neturėsi nė vienos draugės, be to, tave privers kiekvieną dieną važinėti po miestą, visiems lankstytis ir šypsotis, ranka siųsti bučinius!“

Ypač smulkmeniškai tikslumo laikėsi Anghjos karalius Edvardas VIII (1894-1972) ir jau minėtasis Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Anghjos karalius kiekvieną vakarą tiesiog minučių tikslumu sudarydavo kitos dienos darbotvarkę ir negalėdavo pakęsti, jei tekdavo nuo jos nukrypti. Vokietijos valdovas rodė rūstumą, griežtumą ir tikslumą visais klausimais, susijusiais su karine veikla, tačiau būdavo visiškai nuolaidus, jei tai liesdavo kasdieninę buitį. Vienu metu visi Vilhelmo aplinkos žmonės labai stebėjosi jo pakantumu nepunktualiam kirpėjui. Jis beveik kiekvieną kartą pavėluodavo po 15-20 minučių, užlaikydavo imperatorių ir taip suardydavo jo dienotvarkę. Tačiau kirpėjas buvo tikras savo darbo meistras ir tuo labai džiugino Vilhelmą. Norėdamas parodyti puikiajam kirpėjui jo nepunktualumą ir tuo pačiu apdovanoti už puikiai atliekamą darbą, imperatorius jam padovanojo puikų auksinį laikrodį. įteikdamas dovaną, pasakė, kad tai labai tiksliai einantis laikrodis, todėl bus neįmanoma pavėluoti, jei tik bus nepamirštama pažiūrėti į ciferblatą. Meistras išklausė pastabės, netgi kuriam laikui pasitaisė, tačiau po kiek laiko vėl grįžo prie savo įpročių. Kai eilinį kartą Vilhelmui teko kirpėjo laukti pusvalandį, jam pasirodžius, paklausė: „Kur laikrodis, kurį tau padovanojau?“ Kirpėjas padavė laikrodį imperatoriui. „Aš matau, kad apsirikau. Šis laikrodis yra bevertis, nes neišmokė tavęs punktualumo. Aš šį laikrodį pasiliksiu sau, o tau duosiu kitą, kuris veikia nė kiek ne blogiau už ankstesnį!“, – ištarė imperatorius ir kirpėjui ištiesė paprastą laikrodį, kainuojantį 10 markių.

Kalbama, kad Anglijos karalius kiekvieną dieną gaudavo apie 200 laiškų, o imperatorius Vilhelmas dar daugiau -netgi iki 500. Edvardas pats perskaitydavo visus laiškus ir netgi parašydavo pastabas, ką atsakyti siuntėjui. Karaliaus sekretoriui likdavo tik užbaigti parašyti atsakymą. Vilhelmas mėgo pats atsakinėti į laiškus. Tikras susirašinėjimo mėgėjas, jis kiekvieną dieną išsiųsdavo 16-18 puslapių nurodymus, tuo labai džiugindamas savo pavaldinius. Iš pradžių imperatorius rašė parkeriu, tačiau jo raštas buvo labai sunkiai įskaitomas. Vėliau Vilhelmas išmoko puikiai ir greitai spausdinti mašinėle (iki 50 žodžių per minutę). Suprantama, tai padidino jo išsiunčiamų laiškų skaičių.

Edvardas labai rūpinosi savo sveikata, todėl jam dirbo visa gydytojų komanda: penki terapeutai, penki chirurgai, stomatologas, okulistas, vaistininkas. Kelionėse karalių paprastai lydėdavo sanitaras Lekingas. Anglijos valdovas labai gerai nusimanė apie aprangą. Jo garderobas – tikras skonio ir išmanymo pavyzdys. Kartą karalius pamatė vieną atvykusį aktorių, apsirengusį puikiai pasiūtais drabužiais. Edvardas pakvietė aktorių pas save, norėdamas geriau apžiūrėti puikius drabužius. Tuo pačiu išklausinėjo ir apie siuvėją, sukūrusį šį tikrą meno kūrinį. Vilhelmas pirmenybę skyrė ne oficialiam kostiumui, o karinei aprangai.

Dar vienas Vokietijos imperatoriaus bruožas – nepaprastas taupumas. Jis pats vadovavo savo rūmų ekonominėms išlaidoms. Buvo nustatytos griežtos normos maisto produktams visiems rūmuose dirbantiems tarnautojams: pusryčiai – 2 markės, pietūs – 8 markės. Anglijos karalius šiuo klausimu buvo visiška priešingybė. Jo vyriausiojo virėjo prancūzo alga buvo 40 tūkstančių frankų, jam buvo skirtas butas už rūmų. Virėjas į darbą ateidavo tik trumpam – porai valandų, per kurias patikrindavo jo kontroliuojamo personalo darbą. O štai Belgijos karalius Leopoldas I (1790-1865) nors ir buvo turtingas, tačiau garsėjo kaip šykštuolis. Turėdamas daug turto, karalius vis svajojo, kaip jį padvigubinti ar net patrigubinti. Leopoldas nenoromis leido pinigus meno kūriniams, koncertams, teatrams, netgi nemėgo tokių pramogų. Savo kelionių metu karalius Leopoldas nuliūdino ne vieno viešbučio, kuriame apsistodavo, patarnautojus – jo paliekami arbatpinigiai nebuvo didesni, nei gauti iš paprasto viešbučio lankytojo.

Komentuok su Facebook paskyra: