Rokfelerio milijardai

1917-ais metais Džono Rokfelerio turtas buvo vertinamas 1 milijardu dolerių- Šiuo metu tokia suma neatrodo labai milžiniška, tačiau palyginimui galima pasakyti, kad JAV biudžetas tais metais buvo 715 milijonų dolerių. Paprasta aritmetika leidžia teigti, kad
Rokfeleris savo pinigais galėjo visus metus išlaikyti visą Ameriką, ir dar būtų likę lėšų pragyvenimui.
Džonas Devisonas Rokfeleris, arba Džonas D., kaip jis vėliau save vadino, gimė 1839-ų m. liepos 8 d. Ričfordo miestelyje netoli Niujorko Viljamo ir Elizos Rokfelerių šeimoje. Tai buvo labai keista šeima. Džono mama, užkietėjusi baptiste, vaikus auklėjo labai griežtai, nuo pat mažų dienų pratino prie asketizmo, disciplinos ir smarkaus taupymo, tuo pačiu skatindama atsiradusius vaikų komercinius polinkius. Taip, su motinos žinia, mažasis Džonas už savo pinigus pirkdavo saldainius, kuriuos vėliau su pelnu parduodavo savo broliams ir seserims.Tėvas buvo visiška motinos priešingybė ir jau nuo pat vaikystės sukėlė būsimojo milijardieriaus pasibjaurėjimą. Viljamas Rokfeleris, kuris labiau buvo žinomas kaip Didysis Bilas, turėjo daugybę nesantuokinių vaikų, dažnai neaišku kur pradingdavo, amžinai slėpdavo savo nuolatinių konfliktų su teisingumu priežastis. Kartais jo namuose nebūdavo ištisus metus, o visa šeima tuo metu gyvendavo nepritekliuje ir neišbrisdavo iš skolų. Po to staiga atsirasdavo Didysis Bilas, gražiai apsirengęs, išsičiustijęs, žarstydamas pinigus kairėn ir dešinėn. Jaunesnįjį Rokfelerį taip erzino tėvo elgsena, kad jis, vos tik perėmęs šeimos finansinius rūpesčius, visus iš karto pervežė į Klyvlendą, o registruodamas mamą darbo biržoje pasakė, kad ji yra našlė, nors palaidūnas tėvas tuo metu buvo gyvas.

Klyvlende 16-metis Rokfeleris niekuo negalėjo pasigirti darbdaviams, išskyrus baigtus 3-jų mėnesių trukmės buhalterijos kursus, todėl darbo paieška truko gana ilgai. 1855-ųjų m. rugsėjo 26 d. įvyko tai, ką vėliau Džonas D. švęsdavo visą gyvenimą – tai buvo jo pirmoji darbo diena. Viena firma, teikusi brokerių paslaugas, priėmė jį klerku. Pirmuosius trejus mėnesius Rokfeleris dirbo be jokio atlygio – tais laikais tai buvo įprasta praktika. Užtat po šio termino jis iš karto gavo 50 dolerių – jaunam žmogui milžinišką sumą. Pirmasis Džono D. pirkinys iš šio atlyginimo -tai maža raudona buhalterinė knygutė, kainavusi 5 centus. Į šią, dabar jau tapusią legendine, knygutę Rokfeleris pedantiškai rašydavo visas pajamas ir išlaidas. Užrašuose nebuvo jokių komentarų – tik doleriai ir centai.

1858-ųjų m. balandžio 1 d. Džonas D., įsisavinęs pagrindinius verslo dėsnius, atidarė savo firmą. Jo noras dirbti sau pačiam nugalėjo netgi pasibjaurėjimą tėvu – Džonas D. buvo priverstas iš jo pasiskolinti pinigų. Iš pradžių buvo planuojama, kad firma užsiims miltų ir kiaulienos pardavimu, tačiau greitai prasidėjo naftos bumas.

Standart oil gamykla

Džonas D. Rokfeleris vienas iš pirmųjų suprato, kad naftos gavyba gali tapti neišsenkamu pajamų šaltiniu tam, kas šioje srityje įves tvarką. Iš pradžių Rokfeleris sukūrė kompaniją „Standard Oil“ ir sukūrė smulkų šios kompanijos veiklos planą. Veikdamas pagal šį planą, Rokfeleris pradėjo galingą finansinę ataką prieš išsiskaidžiusias naftos ir transporto kompanijas. Priešpastatydamas jas vieną prieš kitą, palaikydamas tai vieną pusę, tai kitą nuolat atsirandančiuose nesutarimuose, mokėdamas neišmatuojamus kyšius politikams, Džonas D. pasiekė tai, kad 1880-ais metais „Standard Oil“ kontroliavo beveik visą JAV naftos gavybos pramonę.

Staigus automobilių parko augimas atsiliepė negirdėtu kompanijos ir jos darbuotojų pajamų augimu. Jei 1896-ais metais kompanijos „Standard Oil“ akcijos biržoje kainavo po 176 dolerius, tai jau po 3-jų metų jų kaina pakilo iki 458 dolerių. Pagal taisykles, „Standard Oil“ darbuotojai negaudavo atlyginimo. Kadangi kiekvienas darbuotojas turėjo kompanijos akcijų, atlyginimas už darbą būdavo išmokamas dividendais.

Rokfeleris teigė, kad akcijų valdymas dirbti darbuotojus stimuliuoja geriau, nei didelis atlyginimas ar premijos. Ir tai buvo tiesa. Didžiulės biznio kompanijos darbuotojai džiaugėsi savo darbu ir uždarbiu, o tuo metu visoje Amerikoje brendo nepasitenkinimas kompanija.

Greitai Rokfelerio adresu pasipylė daugybė kaltinimų dėl negarbingų, žiaurių ir negailestingų metodų panaudojimo, praryjant savo konkurentus. Laikraščiuose būdavo spausdinamos karikatūros, kuriose Džonas D. buvo vaizduojamas kaip monstras, savo čiuptuvais apglėbęs visą Ameriką. 1902-ais metais žurnalistas Aida Tarbelas parašė seriją straipsnių, kuriose demaskavo kompaniją „Standard Oil“  ir jos šeimininką. Žurnalistas Rokfelerį laikė savo asmeniniu priešu, nes dėl jo veiksmų nuskurdo žurnalisto tėvas. Po truputį Aida Tarbelas ir kiti ketvirtosios valdžios atstovai savo straipsniais, kuriuose buvo rašoma ne tik teisybė, bet ir išmislai, pavertė Rokfelerį labiausiai nekenčiamu žmogumi visoje Amerikoje.

Istorikų nuomone, Džonas D. padarė rimtą klaidą, neatsakinėdamas į žurnalistų išpuolius. Amerikiečiams šis tylėjimas prilygo kaltės prisipažinimui. Vis aštrėjančios spaudos atakos ir Rokfelerio reakcijos nebuvimas privertė Amerikos vyriausybę užsiimti monopolijomis. Pirmoji auka buvo Rokfelerio kūrinys. 1911-ais m. Aukščiausiasis JAV teismas patvirtino taip vadinamą Antimonopolinį Sermano įstatymą ir išleido įsaką išformuoti „Standard Oil“ kompaniją.

Žinoma, pati kompanija išliko -tik pasikeitė jos juridinis statusas. „Standard Oil“ išsiskaidė į 38 savarankiškas (iš pirmo žvilgsnio) kompanijas, o Džonas Rokfeleris kiekvienoje jų buvo direktorių tarybos narys ir valdė didelį akcijų kiekį, tačiau nė vienoje jų neturėjo kontrolinio akcijų paketo. Rezultatas buvo toks, kad jo asmeninis turtas dar labiau padidėjo.

1914-ais metais, būdamas 75 metų amžiaus, Džonas D. Rokfeleris oficialiai išėjo į pensiją, perduodamas valdymą savo sūnui – Rokfeleriui-jaunesniajam. Nuo tos dienos milžiniškos finansinės imperijos sukūrėją domino tik 2 dalykai: golfas ir labdara.

Dar 1881-ais metais Rokfeleris Atlantoje įkūrė koledžą, o vėliau atidarė dvasinę seminariją išlaisvintų vergų apmokymui. Vėliau buvo sukurtas Čikagos universitetas, kuriam ir vėliau negailėta lėšų. Dar vienas Džono D. kūrinys – 1901-ais m. įkurtas medicinos tyrimų institutas, kuris vėliau tavo Rokfelerio Universiteto dalimi. Idėja dėl instituto sukūrimo visiškai priklauso Rokfeleriui. Džonas D. prisidėjo ir prie Suvienytųjų Nacijų Organizacijos kūrimo – SNO dovanų gavo žemės sklypą savo biuro statybai rytinėje Manheteno dalyje iš fondo, įkurto naftos magnato.

Kaip jau buvo paminėta, Džonas D. Rokfeleris stengėsi būti visiška savo tėvo priešingybė ir dažnai imdavo pavyzdį iš motinos. Jis niekada ne-
lošė kortomis ir nevartojo alkoholio. Milijardieriaus šeimoje klestėjo rinkos ekonomika: visi vaikai vedė panašius buhalterinius užrašus. Kiekvienas vaikas už užmuštą musę gaudavo po 2 centus, už 1-ą muzikos užsiėmimų valandą 5 centus ir 10 centų už pieštuko padrožimą.

Susilaikymo nuo saldainių diena buvo įvertinta 2 centais, o kiekviena sekanti diena turėjo 10 centų vertę. Rokfeleris-jaunesnysis uždirbdavo po 15 centų per valandą skaldydamas malkas. Už pavėlavimą prie pusryčių stalo vaikai būdavo baudžiami 1 cento bauda, o sekmadieniais jie galėdavo skaityti tik Bibliją. Džono D. žmona Seti nešiojo savo pačios užlopytus sijonus, tačiau niekuo nesiskundė, nes buvo išauklėta atitinkamoje aplinkoje. Kai tėvas nusprendė savo 4-iems vaikams nupirkti po dviratį, sutuoktinė pasipriešino, sakydama, kad pakaks ir vieno dviračio – taip vaikai išmoks pasidalinti tarp savęs.

Pasireiškė rimtos tokio auklėjimo pasekmės. Viena iš Džono D. dukterų, Besi Rokfeler, tapo protiškai neįgali ir didžiąją gyvenimo dalį praleido lovoje. Ji buvo įsitikinusi, kad šeima nuskurdo, ir visą laisvą laiką lopydavo savo senas sukneles. Kita dukra, Edita, būdama 21 metų amžiaus pateko į ligoninę dėl nervų išsekimo. Vėliau ji ištekėjo, tapo visame pasaulyje gerai žinoma švaistūne ir nuolat gyveno skolose. Su tėvu ji stengėsi nesusitikinėti. Pats Džonas D. Rokfeleris praktiškai niekada nesirgo ir palinkėjo sau sulaukti 100 metų. Iki šio termino jam trūko 2-jų metų.

Komentuok su Facebook paskyra: