Senovinis Pirio Reiso žemėlapis

Viskas prasidėjo 1953 metais, kai po pasaulį pasklido žinia: senoviniame turkų pasaulio žemėlapyje, kuris nupieštas 1516 metais, atvaizduota Antarktida, kuri buvo atrasta tik po 300 metų!

Šį žemėlapį XVI-o amžiaus pradžioje nupiešė žymus turkų admirolas ir kartografas Piris Reisas, o 1929 metais sultono rūmuose Stambule jį aptiko daktaras Echtemas. Apie 1950 metus žemėlapio kopija pateko į JAV, kur juo susidomėjo tokių radinių žinovas profesorius Ch.Maleris.

Žemėlapis pirmiausia dėmesį atkreipė ne tik tuo, kad tai yra vienas iš seniausių panašių dokumentų, tačiau ir tuo, kad jame teisingai atvaizduota Pietų Amerika Afrikos žemyno atžvilgiu. Visa tai visiškai nebūdinga portulanams (senoviniams žemėlapiams, kuriuos daugiausia naudojo viduramžių laikų Europos šalių jūrų keliautojai). Tačiau daugelio žemių proporcijos, ypač keistos sausumos Pietų ašigalio rajone, buvo iškraipytos. Ch.Maleris iškėlė mintį, kad priežastis galėjo būti nežinomame kartografinių projekcijų atvaizdavimo būde. Sugaišęs daug laiko žemėlapio studijavimui, jis padarė paradoksalią išvadą: jo sukūrimui reikėjo ne tik žinoti tikslų Žemės dydį, bet ir turėti sferinės trigonometrijos žinių. O šis mokslas atsirado tik XVIII-ame amžiuje. Maža to – žemėlapiui reikia panaudoti taip vadinamą azimutinę projekciją, kuri buvo pradėta naudoti tik XIX-ame amžiuje!

Norėdamas patikrinti savo teiginius, profesorius perbraižė Pirio Reiso žemėlapį atitinkamoje koordinačių sistemoje, uždėjo ant šiuolaikinio pasaulio žemėlapio, nubraižyto toje pačioje koordinačių sistemoje. Žemėlapiai sutapo! Nuostabiausia tai, kad Pirio Reiso žemėlapyje pavaizduoto paslaptingo pietinio žemyno kranto linija beveik tiksliai sutapo su Antarktidos kranto linijomis, kurios tapo žinomos tik XX amžiuje! Baigęs savo darbą, profesorius Maleris pareiškė, kad vienintelis būdas sudaryti tokio tikslumo žemėlapius -aerofotografija.

Piris Reisas savo pastabose rašė apie tai, kad žemėlapį nukopijavo iš kažkokių „Aleksandrijos šaltinių“. Gal jis naudojo senovės graikų ar finikiečių medžiagą, kuri kažkada buvo laikoma vėliau sudegusioje Aleksandrijos bibliotekoje. Tai derinasi su Malerio tyrimų rezultatais. Jis išsiaiškino, kad seniau žemėlapių kūrimo ir jų kartografinių projekcijų taisyklės žymiai skyrėsi nuo tų, kurios buvo žinomos XVI amžiuje. Greičiausiai, Piris Reisis nesuprato tų taisyklių, viską nuo senovinio žemėlapio perkėlė į savo, todėl ir atsirado tam tikri neatitikimai.

Ch.Malerio tyrinėjimai sukėlė didžiulį susidomėjimą senoviniais žemėlapiais. Pasirodė, kad daugelyje jų, netgi pieštų XV-ame amžiuje ar net seniau, Pietų ašigalio rajone vaizduojama kažkokia žemė. Kol nebuvo rastas Pirio Reiso žemėlapis, į šią aplinkybę nebuvo atkreiptas dėmesys. Buvo manoma, kad hipotetinė sausuma pietuose – tai tik duoklė tradicijoms, kurios atkeliavo iš antikos epochos. Dar Herodotas ir Ptolemėjus rašė, kad pietinėje pasaulio dalyje būtinai turi būti žemė, kuri sudaro atsvarą šiaurėje esančiai Hiperborėjai. Dabar į šiuos žemėlapius imta žiūrėti žymiai atidžiau, pritaikant jiems Malerio atrastą metodą.

Štai ką rašo žinomas kartografas Č.Chepdugas savo knygoje „Senovės karalių jūrų žemėlapiai“: „…Tyrinėdami Pirio Reiso žemėlapius, mes, savaime suprantama, stengėmės surasti ir kitus viduramžių bei Atgimimo epochos laikų portulanus, kuriuose galėjo būti atvaizduota Antarktida. Aptikome ne vieną tokį žemėlapį, nes, kaip jau minėta, dauguma XV-o ir XVI’o amžių kartografų tikėjo tokio pietinio žemyno egzistavimu…

Aš aptikau daug nuostabių dalykų, kurių net nesitikėjau, o taip pat nemažai portulanų su atvaizduotu pietiniu žemynu. Kartą perverčiau lapą ir tiesiog sustingau vienoje vietoje. Kai pažvelgiau į Oroncijaus Finėjaus pasaulio žemėlapyje (1532 m.) pavaizduotą Pietų pusrutulį, pirmoji mintis, kuri šovė į galvą – atrastas originalus tikrosios Antarktidos žemėlapis.

Savo kontūrais žemynas nepaprastai priminė dabartinį atvaizdą. Pietų ašigalis atvaizduotas žemyno centre, tai beveik atitinka tiesą. Kalnagūbriai pakrantėse atitinka daugybę pakilimų, kurie Antarktidoje atrasti tik pastaraisiais metais… Kalnagūbriai atvaizduoti su individualiomis ypatybėmis, išsidėstę palei krantą ir sausumos gilumoje. Daugumą šių  kalnagūbrių maitino upės, kertančios sausas lygumas ir sutekančios į jūrą.

Tai kėlė mintį apie tai, kad žemėlapio originalo sudarymo metu žemyno pakrantė nebuvo padengta ledu. Vidiniuose rajonuose nebuvo nei upių, nei kalnų – tai patvirtina tai, kad šiose vietose buvo ledo sluoksnis…“

Atlikęs kruopščius pietinės žemės, atvaizduotus įvairiuose senoviniuose žemėlapiuose tyrimus, Chepdugas padarė išvadą, kad visi šie atvaizdai padaryti iš vieno šaltinio, kažkokio pirminio portulano, kuris, tikriausiai, išliko iki Antikos epochos iš žymiai senesnių laikų. Per tą laiką senovinis žemėlapis ne kartą buvo padalijamas į atskirus gabalus ir vėl suklijuojamas – visa tai neišvengiamai sukėlė iškraipymus. Tačiau kai kuriuose variantuose (Pirio Reiso, Oroncijaus Finėjaus ir kiti žemėlapiai)  išliko iki Atgimimo epochos bemaž sveikas, išlaikęs pradinį vaizdą ir projekciją.

1959 metais įvairių šalių pastangomis buvo atliktas seisminis Antarktidos žemyno zondavimas ir sudarytas reljefo žemėlapis. Šis žemėlapis, palygintas su jau minėtais viduramžių šaltiniais, leidžia sužinoti tai, kiek buvo apledėjęs pietinis žemynas tuo metu, kai buvo kuriamas pirminis žemėlapis.

„Viena iš įdomiausių Oroncijaus Finėjo žemėlapio dalių yra ta, kurią dabar sutapatiname su Roso jūra, – rašo C. Chepvudas. – Šiuolaikiniame žemėlapyje matomos vietos, kur dideli ledynai, pvz. Bedmoro ir Skoto, kiekvienais metai milijonus tonų ledo išneša į jūrą. Finėjaus schemoje matomos fiordinės estuarijos (pereinamoji vieta žiotyse, kurioje susilieja gėlas upės ir sūrus jūros vanduo) kartu su plačiomis įlankomis. Taip pat pavaizduoti tokio dydžio upių slėniai, kurie galėtų atitikti šiuolaikinių ledynų dydžiui. Kai kurie iš šių fiordų yra tarsi ledynų srautų tęsinys.

Atviros estuarijos ir upės įrodo tai, kad pirminio žemėlapio sudarymo metu Roso jūros vietoje ar netoli jos kranto ledynų dar nebuvo. Be to, turėjo būti gana didelė ir nepadengta ledu vidinė sausuma, kuri maitino upes. Dabartiniu metu visi šie krantai ir prie jų besišliejantys rajonai vidinėje žemyno dalyje padengti didžiulio storio (apie 1 mylią) ledo sluoksniu, o tuo metu Roso jūroje plaukioja nuo šelfinio ledyno atskilęs ledkalni, kurio storis yra keli šimtai pėdų…“

1949 metais viena amerikiečių ekspedicija, turėjusi tikslą išstudijuoti klimato evoliuciją Antarktidoje, iš Roso jūros dugno paėmė kernų pavyzdžius su nuosėdomis. Šios nuosėdos buvo ištirtos tam laikotarpiui nauju joninio datavimo metodu, kurį sukūrė branduolinės fizikos daktaras V.D.Uris. Iškeltų nuosėdų pavyzdžiai parodė, kad pastarąjį milijoną metų Antarktidoje buvo mažiausiai trys nuosaikaus klimato epochos, kai Roso jūros krantai turėjo būti nepadengti ledu. Paskutinio šilto periodo, nustatyto daktaro Urio, pabaiga buvo maždaug prieš 6 tūkstančius metų, t.y. 4-ame tūkstantmetyje pr.m.e. 9-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo atlikti pakartotiniai iš Roso jūros dugno paimtų kernų tyrimai, tačiau rezultatai gauti tokie patys.

Tokiu būdu, geozifikų išvados tik patvirtina senųjų žemėlapių liudijimą apie tai, kad žmonės jūra pasiekdavo Antarktidą kur kas seniau, nei mes tai žinojome.
Pirminio žemėlapio sukūrimo data tikriausiai siekia priešhelėninius laikus, nes Antikos epochoje Antarktida jau buvo padengta ledu.

Portulanai nepaneigiamai liudija tai, kad Žemėje dar prieš atsirandant visoms mums dabar žinomoms kultūros egzistavo civilizacija, įvaldžiusi pažangias technologijas. Ši civilizacija apėmė visą pasaulį ir kai kuriose dalyse pasiekė aukštesnį išsivystymo lygį nei Egipte, Babilone, Graikijoje ar Romoje. Astronomijoje, jūreivystėje, kartografijoje ši civilizacija pasiekė daugiau, nei bet kuri šalis iki XVIII-o amžiaus. Tik XVIII- ame amžiuje pirmą kartą buvo išmatuotas Žemės skersmuo ir išmokta tikslais nustatyti ilgumą. O laivai į Antarktidą ėmė plaukti dar vėliau – tik XIX- ame amžiuje. Senieji žemėlapiai tvirtina, kad senovėje visa tai kažkas jau atliko. Negalima atmesti minties, kad kada nors po storu Antarktidos ledo sluoksniu atrasime laivų nuolaužas. Šie laivai tokie pat seni, kaip ir Nojaus.

Komentuok su Facebook paskyra: